Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalijimo bei kompensacijos priteisimo, pareikštą atsakovui Y. B., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų UAB „Geovika“, AB SEB bankui, ir atsakovo Y. B. priešieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuoti Y. B. nekilnojamąjį turtą ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias Y. B. ar esančias pas Y. B. arba trečiuosius asmenis 5,400,000 Eur sumoje. Nurodė, kad ieškovė civilinėje byloje reiškia reikalavimą priteisti jai nesumokėtą 6,010,000 Eur kompensaciją pagal 2012 m. kovo 13 d. tarp ieškovės ir Y. B. sudarytos vedybų sutarties (toliau - vedybų sutartis) 3.6.2.1. punktą (toliau - kompensacija). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą sąlygoja tai, kad atsakovas Y. B. neginčija savo prievolės sumokėti kompensaciją, t. y. pripažįsta šią prievolę, tačiau faktiškai prievolės ieškovės naudai nevykdo. Ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ne tik ieškovės teisiniais bei faktiniais argumentais, tačiau ir Y. B. patvirtinimu, kad mažiausiai 5,400,000 Eur kompensacija ieškovei nėra sumokėta. Ieškovės manymu, reikalavimas priteisti 5 400 000 Eur kompensaciją atsakovui yra itin didelis ir tai gali objektyviai padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, ką patvirtina ir teismų šiuo klausimu formuojama praktika. Y. B. neturi turto nei Rusijos Federacijoje, nei Lietuvos Respublikoje, kurio vertė būtų adekvati ar bent jau panaši į ieškovės reikalavimo sumą, t. y. Y. B. neturi turto-akcijų-Rusijos Federacijoje; Y. B. tiesiogiai ir netiesiogiai (atsisakydamas pirmumo teisės) yra perleidęs UAB „Geovika” ir UAB „BRP Invest” akcijas Nyderlandų bendrovei Devecote Investments B.V.; Y. B. yra apsunkinęs nuosavybės teise valdomą UAB „Aviabaltika” neįvykdytu įsipareigojimu UAB „Sankt-Peterburgo Aviaremonto Kompanija”; Y. B. aukščiau nurodytais veiksmais galimai yra paslėpęs, perdavęs bendrovių akcijas, apsunkinęs UAB „Aviabaltika” iki tokio lygmens, jog galimai teismui patenkinus ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo pagal vedybų sutartį priteisimo, toks teismo sprendimas negalėtų būti realiai įgyvendinamas. Ieškovė taip pat pažymi, kad Y. B. yra nesąžiningas ir galimai siekia perleisti turimą turtą tikslu išvengti įsipareigojimų vykdymo. Ieškovės teigimu, Y. B. yra nesąžiningas jau yra konstatuota civilinėje byloje dėl UAB „Geovika” akcijų perleidimo (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1400-881/2018). Dėl ko taip pat egzistuoja reali galimai palankaus teismo sprendimo, dalyje dėl kompensacijos priteisimo ieškovės naudai, neįvykdymo rizika.Atsakovas Y. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės I. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame nurodė, kad teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą nėra. Ieškovės prašymas pagrįstas analogiškais argumentais kaip ir 2017 m. gruodžio 26 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie jau buvo peržiūrėti ir įvertinti ankstesniais teismų procesiniais sprendimais. Ieškovės pakartotinai nurodomos aplinkybės buvo įvertintos tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi, tiek ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuris paliko galioti minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį. Jokių papildomų argumentų, paneigiančių ankstesnes teismų išvadas ieškovė nagrinėjamu atveju nenurodė, naujų įrodymų nepateikė. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokia grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi atsakovas sąžiningai vykdo visus prisiimtus įsipareigojimus ieškovei, atsakovas geranoriškai yra sumokėjęs 2 165 000 Rusijos rublių reikalavimą. Atsakovas niekada neneigė nei vedybų sutarties teisėtumo, nei pagal ją savo prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas nėra atsisakęs ar nusprendęs nevykdyti savo įsipareigojimų pagal vedybų sutartį. Atsakovas tinkamai laikosi ir vedybų sutarties 3.6.1.2 p. numatytos papildomos sąlygos - kol ieškovei nebus sumokėta visa jai pagal šią nuostatą priklausanti kompensacija, nedisponuoti UAB „Aviabaltika“ akcijomis be ieškovės sutikimo. Todėl atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtinosios imperatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Nustatė, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo yra pagrįstas analogiškais argumentais kaip ir 2017 m. gruodžio 26 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl kurių jau pasisakė tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi, tiek ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis palikta nepakeista. Jokių naujų argumentų ieškovė nenurodė, naujų įrodymų nepateikė, tik sumažino reiškiamo arešto mastą iki 5,400,000 Eur sumos. Bylos duomenimis atsakovas neginčija savo pareigos, nustatytos Vedybų sutarties 3.6.1.2 punkte. Teismas taip pat kritiškai vertino ir ieškovės išdėstytus argumentus, jog prašomos priteisti kompensacijos dydis 5,400,000 Eur atsakovui yra itin didelis, o atsakovo finansinės galimybės sumokėti skolą ieškovei nėra pakankamos. Nei didelė ieškinio suma, nei nepakankamos atsakovo finansinės galimybės įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje jokių naujų įrodymų apie šiuo metu atsakovo bandymus turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, dėl ko būtų pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pateikta. Be to, pažymėtina, kad atsakovas neginčija savo pareigos pagal Vedybų sutartį išmokėti ieškovei sulygtą pinigų sumą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas pagal Vedybų sutarties 3.6.1.2 p. yra sumokėjęs dalį (360 000 Eur) kompensacijos ieškovei, taip pat yra sumokėjęs ieškovei 2 165 000 Rusijos rublių reikalavimą. Todėl pagrindo manyti, kad atsakovas ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims bei tokiu būdu siekti išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė I. B. atskiruoju skundu prašė priimti naują įrodymą byloje – 2018 m. gegužės 15 d. Moskovskiy rajono teismo antstolių skyriaus nutarimą „Dėl vykdomosios bylos iškėlimo“ ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį, bei klausimą išspręsti iš esmės – t.y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti Y. B. nekilnojamąjį turtą ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias Y. B. ar esančias pas Y. B. arba trečiuosius asmenis 5 400 000 Eur sumoje.Nurodė, kad ieškovės 2017 m. gruodžio 26 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodyta, jog Y. B. 2013 m. spalio 23 d. perleido teismo areštuotas Geovika akcijas Nyderlanduose registruotai bendrovei Dovecote Investments B.V. Toks faktas buvo pagrįstas prie minėto prašymo pridedamu priedu Nr. 3. Tokiu juridiniu veiksmu Y. B. pažeidė 2013 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria atsakovui buvo uždrausta perleisti jam nuosavybės teise priklausančias Geovika akcijas. Skundžiama nutartimi teismas pasisako, jog neva ieškovė neįrodė būsimo galimai palankaus jai teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą. Iš aukščiau nurodytos aplinkybės apie Y. B. įvykdytą areštuoto turto realizavimą, daroma išvada, jog tokiu nesąžiningu veiksmu atsakovas sąmoningai siekė sumažinti savo turimo turto mastą, tuo, tikėtina, siekiant apsisaugoti nuo atsakovui nepalankaus sprendimo realizavimo. Vadinasi, esant minėtam atsakovo nesąžiningumo faktui, nukreiptam į areštuoto turto išeikvojimą, egzistuoja reali grėsmė (rizika), jog atsakovas ir toliau aktyviai sieks sumažinti savo turimo turto mastą, tuo siekiant išvengti jam nepalankaus sprendimo realaus įvykdymo. Remiantis aukščiau išdėstytu, akivaizdu, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa vienintelė priemonė apsaugantį būsimo teismo sprendimo įvykdytinumą. Y. B. veiksmai praeityje patvirtina, jog jis elgėsi nesąžiningai ne tik ieškovės, bet ir teisinės sistemos, kuri jam uždraudė atlikti tam tikrus veiksmus, t.y. perleisti Geovika akcijas, atžvilgiu. Taigi praeities požiūriu akivaizdūs Y. B. nesąžiningi veiksmai suponuoja riziką, jog ir ateityje yra labiau tikėtina nei netikėtina, jog Y. B. elgsis nesąžiningai siekdamas apsunkinti arba apskritai nevykdyti galimai palankaus ieškovei būsimo teismo sprendimo.Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik Y. B. atsiliepimo argumentais, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į suformuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, jau ankčiau egzistavusį Vilniaus apygardos teismo išaiškinimą dėl Y. B. veiksmų nesąžiningumo, o kartu ir visiškai ignoravo akivaizdų faktą, jog pats Y. B. elgėsi nesąžiningai pažeisdamas 2013 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nesiėmė jokių veiksmų savo pažeidimui ištaisyti, pavyzdžiui, nepateikė jokio kito adekvataus prievolių užtikrinimo būdo nei teismui, nei ieškovei, nenutraukė sutarties su Dovecote Investments B.V. Pastarieji faktai parodo, jog nutartis savo esme yra ydinga bei prieštaraujanti CPK 144 straipsnio 1 daliai - ieškovė ne tik pagrindė, jog jos reikalavimas yra prima facie pagrįstas, tačiau ir įrodė, jog atsakovo, Y. B., nesąžiningumas praeities požiūriu yra toks reikšmingas, jog jis suponuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba apskritai negalimumą. Dėl pastarojo Nutartis yra naikintina kaip nepagrįsta.Y. B. turtinė padėtis Lietuvos Respublikoje atsižvelgiant į jo asmeninės nuosavybės teise valdomo turto vertę yra daugiau nei 45 kartais mažesnė nei ieškovės reikalavimo, nurodyto prašyme, dydis. Vien tai liudija, kad atsakovui, Y. B., ieškovės reikalavimas yra reikšmingas ir didelis. Atsakovas savo atsiliepime nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių faktą, kad atsakovui, Y. B., ieškovės reikalavimo dydis, nurodytas prašyme, yra nedidelis arba pakankamas bei adekvatus jo turimo turto vertei, kad jis, atsakovas, galėtų jį įvykdyti. Paminėtina, kad ieškovė apart viešų registrų neturi galimybės gauti duomenų apie atsakovo, Y. B., turtą, įskaitant lėšas bankų sąskaitose, todėl teismas, ieškovės nuomone, turėjo būti aktyvus ir aiškintis, ar Y. B. iš tikrųjų turi pakankamai ne tik registruoto turto, bet ir lėšų bankų sąskaitose. Teismas priimdamas nutartį ne tik nesiaiškino atsakovo, Y. B., turtinės padėties, o pasirėmė atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, tačiau ir nepasidomėjo atsakovo turtinės padėties pokyčio perspektyvomis. Galiausiai, pažymėtina, jog atsakovas, Y. B., ne tik kad nepateikė jokių įrodymų, liudijančių jo turto dydį, tačiau ir nenurodė, jog pagrįstai vengia vykdyti prievolę atsiskaityti su Ieškove pagal 2018 m. kovo 13 d. vedybų sutartį. Ieškovė prašo priimti naują įrodymą byloje 2018 m. gegužės 15 d. Moskovskiy rajono teismo antstolių skyriaus nutarimą „Dėl vykdomosios bylos iškėlimo“, kuris patvirtina, kad: (i) Moskovskij rajono teismo antstolių skyriaus antstolė-vykdytoja E. N. V. nutaria areštuoti Y. B. lėšas bankų sąskaitose 16,653,107.37 RUB (227,313.59 Eur) sumai vykdant Sankt Peterburgo miesto Moskovskiy rajono teismo 2018 m. gegužės 11 d. vykdomąjį raštą byloje Nr. 2-4313/2018; (ii) išieškotojas aukščiau minėtoje vykdomojoje byloje - ieškovė, I. B.; (iii) skolininkas, Y. B., įpareigojamas pateikti informacija apie gautinas lėšas ir banko sąskaitose esančius pinigus. Paminėtina, kad pridedamas įrodymas buvo gautas tik pateikus I. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl jis negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui anksčiau. Šis įrodymas yra nedidelės apimties, jis iliustruoja I. B. bandymus išsiieškoti sumas iš Y. B. Rusijos Federacijoje. Panašūs įrodymai apie panašias ieškovės situacijas su atsakovu jau buvo teikti Civilinėje byloje anksčiau (su 2017 m. gruodžio 26 d. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), nors tai lietė visai kitas civilines bylas ir jose Y. B. nevykdomą teismo sprendimą.Atsakovas Y. B. atsiliepime į prašė ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir netenkinti jos prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo prie atskirojo skundo.Nurodė, kad ieškovė atskirąjį skundą grindžia visiškai naujomis - pirmos instancijos teismui nenurodytomis ir, atitinkamai, sprendžiant atskirąjį skundą, nenagrinėtinomis aplinkybėmis. Tariamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, atitinkamai, tariamą nutarties nepagrįstumą ieškovė sieja su Rusijos Federacijoje vykstančiais teisminiais procesais atsakovo atžvilgiu, konkrečiai, pačios ieškovės dar šių metų gegužę inicijuota vykdomąją byla bei prieš atsakovą iškelta civiline byla dėl paskolos grąžinimo, kurioje ieškovė taip pat dalyvauja kaip trečiasis asmuo. Tačiau nei vienos iš šių aplinkybių ieškovė nebuvo nurodžiusi teismui, nei teikdama savo prašymą, nei teismui sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Apie jas pirmą kartą ieškovė pasisakė tik teikdama atskirąjį skundą (ir prašymą dėl naujų įrodymų). Taigi, atskirasis skundas faktiškai yra grindžiamas pirmos instancijos teismo nenagrinėtomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties nutarties pagrįstumas turi būti nagrinėjamas nevertinant naujų - tik atskirajame skunde ir prašyme dėl naujų įrodymų pirmą kartą nurodytų - aplinkybių.Ieškovės teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti gerokai anksčiau, todėl jie negali būti priimti kartu su atskiruoju skundu. 2018 m. birželio 28 d. Rusijos Teismo sprendime nustatytos aplinkybės, kad ieškovė byloje yra trečiasis asmuo ir apie procesą buvo tinkamai informuota. Taigi, ieškovė jau gerokai anksčiau žinojo apie Rusijos Federacijoje vykstančią bylą, tačiau iki pat 2018 m. liepos 23 d. nelaikė, kad ji galėtų turėti kokios nors įtakos „būsimo galimai palankaus teismo sprendimo ieškovei įvykdymo apsunkinimui arba apskritai negalimumui“ ir/arba kad tai reiškia atsakovo nesąžiningumą. Taip pat, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos sprendžiant ieškovės 2017 m. gruodžio 28 d. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas bei įrodyti teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovės 2018 m. birželio 11 d. pateiktą prašymą. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl ieškovės 2017 m. gruodžio 28 d. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto apylinkės teismas pasisakė 2018 m. sausio 17 d. nutartimi, kuri buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir 2018 m. kovo 8 d. nutartimi palikta nepakeista. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovės atskirojo skundo argumentai susiję su 2018 m. gruodžio 28 d. prašymu ir jų pagrindu priimtų nutarčių.

Dėl reikalavimo pagrįstumo

Kaip kontatuota Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartyje, apeliantės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, nors ir vadinamas alternatyviuoju, faktiškai yra subsidiaraus pobūdžio, t. y. pirmiausia apeliantė prašo pripažinti vedybų sutartį negaliojančia, ir tik tuo atveju, jeigu šis jos reikalavimas nebūtų patenkintas, priteisti jai pagal šią sutartį priklausančią ginčo kompensaciją. Tokios pareigos (sumokėti ieškovei kompensaciją), kaip ir nurodo, atsakovas neginčija, tuo tarpu atsakovo argumentai dėl teisėtai sustabdyto šios prievolės vykdymo galės būti įvertinti tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Taigi šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo iš principo negalėtų būti tenkinamas, t. y. būtų aiškiai nepagrįstas ir dėl tos kompensacijos dalies, kurios atsakovas apeliantei nėra sumokėjęs.Atsakovė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo netikrina ir toliau pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui egzistavimu.

Dėl grėsmės

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nemažiau svarbi yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kuri turi būti reali, o ne hipotetinė, antraip tektų pripažinti, kad vien kreipimosi į teismą faktas dėl didelės sumos priteisimo savaime yra pakankamas tokio išimtinio procesinio instituto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymui. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtektų bet kokios teorinės galimybės, jog be tokių priemonių taikymo galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi kiekvienoje byloje dėl didelės sumos reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).Nagrinėjamu atveju, ieškovė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sieja su pareikšto 5 400000 Eur reikalavimo dydžiu fiziniam asmeniui. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nurodo, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ribojimai disponuoti turtu gali būti nustatomi tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo buvusį / esamą / tikėtinai būsiantį nesąžiningumą, pavyzdžiui, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turėdamas tikslą neatsiskaityti su savo kreditoriumi pagal galimai atsakovui nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-457-464/2018). Taigi, remiantis teismų praktika, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovo finansinės galimybės įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Taip pat, kaip grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui apeliantė nurodo atsakovo nesąžiningumą. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, jog sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui pakanka ir nesąžiningo elgesio rizikos, kurią patvirtina konkretūs ar bent jau labiau tikėtini duomenys apie atsakovo nesąžiningą elgesį, atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus, galinčius ateityje sukliudyti teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-71-186/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Konkrečiu atveju, ieškovė atsakovo nesąžiningumui pagrįsti 2018 m. birželio 11 d. prašyme nurodo iš esmės tapačius argumentus tiems, kurie buvo išdėstyti 2017 m. gruodžio 28 d. prašyme ir dėl kurių išsamiai buvo pasisakyta tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d., tiek Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartyse. Teismas jau nustatė, kad atsakovas neginčija savo pareigos pagal Vedybų sutarti išmokėti ieškovei sulygtą pinigų sumą. Taip pat, nustatyta, kad 360 000 Eur kompensacijos dalį ir 2 165 000 Rusijos rublių reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atsakovas jau yra sumokėjęs ieškovei. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas ketins spėti savo turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims tokiu būdu siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Kitą vertus, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartyje nurodė, kad atsakovo elgesyje, perleidžiant UAB „Geovika“ akcijas, buvo nesąžiningumo požymių, tačiau tiek minėtų akcijų perleidimas, tiek kiti apeliantės nurodyti faktai yra įvykę 2013 arba net 2010, 2011 metais (konkrečiai, skolos priteisimas iš UAB „Aviabaltika“ ir šio teismo sprendimo pripažinimas bei leidimas vykdyti Lietuvoje), ir apie juos apeliantei buvo žinoma anksčiau, t.y. dar iki ieškinio nagrinėjamoje civilinėje byloje pateikimo. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant duomenų apie atsakovo veiksmus, kurių pasekoje šiuo metu būtų atsiradusi ar padidėjusi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl naujų įrodymų

Pažymėtina, kad apeliantė prie atskirojo skundo pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus - Moskovskiy rajono teismo antstolių skyriaus nutarimą „Dėl vykdomosios bylos iškėlimo“. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prašomas prijungti nutarimas buvo priimtas 2018 m. gegužės 15 d., kai tuo tarpu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta tik 2018 m. liepos 5 d. Atsižvelgiant į tai, kad I. B. buvo suinteresuota nutarimo priėmimu šalis, teismas sprendžia, jog minėtas įrodymas galėjo būti pateiktas klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t.y. nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad įrodymas negalėjo būti pateiktas teismui anksčiau, todėl įrodymą atsisakytina priimti. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas neužkerta kelio ieškovei pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 294 straipsnio 2 dalis ).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-337 straipsniais,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį nepakeista.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.