Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui Y. B. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui Y. B. (Y. B.) dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir santuokos nutraukimo pasekmių, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų AB SEB bankas, UAB „Stamita“, G. K., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V..

Nors ieškinio pateikimo dieną atsakovas faktiškai gyveno bei reikalus tvarkė Rusijos Federacijoje, jis daug laiko praleido ir Lietuvoje. Ieškovės nuomone, CPK 784 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ieškovė savo gyvenamąja vieta laiko Lietuvos Respubliką, o atsakovas – Rusijos Federaciją, tačiau gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikoje bei turi leidimą gyventi Lietuvoje.

Iki šiol atsakovas nereikalavo ieškinį palikti nenagrinėtu, todėl sutiko su Lietuvos teismo jurisdikcija. Ieškovė, siekdama gauti leidimą gyventi Rusijos Federacijoje, privalėjo deklaruoti ten gyvenamąją vietą, tačiau tai nereiškia, kad tai yra nuolatinė ieškovės gyvenamoji vieta. Atsakovas nurodė, kad ieškovė daug laiko praleido Rusijos Federacijoje. Ieškovė pažymi, kad Rusijoje yra daug jos draugų, buvusių šeimos verslo partnerių, jos interesus teismuose atstovaujantys advokatai ir t.t. Ieškovė taip pat nemažai laiko praleidžia ir kitose valstybėse.

Dvišalėje sutartyje nėra tikslaus „gyvenamosios vietos“ apibrėžimo. Ieškovės nuomone, nuolatine laikinąja gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas ten pasilikti. Ieškovė vykdama į Rusijos Federaciją naudojosi vizos režimu, o ne leidimu gyventi. Net ir tuo atveju jei ieškinys yra pareiškiamas kitam teismui, Lietuvos teismas išlaiko prioritetą nagrinėdamas bylą, kadangi nacionalinio teismingumo prioritetas siejamas su bylos iškėlimo Lietuvos Respublikoje teismuose momentu. Ieškovės teigimu, atsakovo prašymas yra pavėluotas ir nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis) 28 straipsnio 1 dalimi, sakančia, kad nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas yra kompetentingos įstaigos ir taikomi įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiais sutuoktiniai buvo paduodant pareiškimą. Ieškinio padavimo dieną ieškovė I. B. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o atsakovas Y. B. turėjo Rusijos Federacijos pilietybę. To paties punkto redakcijoje numatyta, kad jeigu sutuoktinių gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, tai kompetentingos ir šios Susitariančiosios Šalies įstaigos.

Ieškinio padavimo dieną atsakovas Y. B. gyveno Rusijos Federacijoje. Aplinkybę, kad atsakovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, teismas laikė nereikšminga. Pažymėjo, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje dėl tuo metu nepilnametės V. B. konstatavo, kad gyvenamosios vietos adresu atsakovo rasti nepavyko. Nėra duomenų ir, kad po ieškinio padavimo atsakovas Y. B. būtų lankęsis Lietuvos Respublikoje, siekdamas nuolat čia gyventi, ir laikytų ją savo nuolatine gyvenamąja vieta.

Nors ieškovė nurodė, kad atsakovas periodiškai prasitęsdavo leidimą gyventi Lietuvoje bei 2015-04-14 deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovas procesiniuose dokumentuose išsakė aiškią valią laikyti, kad jo gyvenamoji vieta būtų Rusijoje ir laikinas atvykimas į Lietuvos Respubliką darbo ar kitais asmeniniais reikalais, negali būti laikomas konkrečiai išreikšta asmens valia laikyti Lietuvos Respubliką nuolatine gyvenamąją vieta.

Teismas nesutiko, kad ieškovės interesų centras yra tik Lietuvoje. Ieškinio pateikimo metu, šalių dukra gyveno Rusijos Federacijoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyrius ieškovės, jos gyvenamojoje vietoje Vilniuje nerado ir nurodė, kad nepilnametė V. B. gyvena Sankt Peterburge, Rusijoje. Teikdama ieškinį eškovė nurodė netikslius duomenis apie dukros gyvenamąją vietą, kadangi nuo 2011-01-24 iki 2013-06-20 V. B. mokėsi Sankt Peterburgo 67 gimnazijoje, o vėliau įstojo studijuoti į Sankt Peterburgo Valstybinį universitetą.

Tai, kad sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir šalys turi Lietuvoje nutraukiant santuoką dalintino turto, teisinės reikšmės neturi, kadangi atsakovas nekelia reikalavimo palikti nenagrinėtu ieškinį dalyje dėl turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalijimo po santuokos nutraukimo. Jei vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo jų paskutinė bendra gyvenamoji vieta (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 27 straipsnis). Taigi faktas, kad šalių paskutinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, teisinės reikšmės turi šalių įgyto turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimui.

Ieškovei I. B. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Rusijos Federacijoje nuo 2012-06-22 iki 2017-06-22. Paprastai, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Rusijos Federacijos, toje šalyje privalo praleisti ne mažiau kaip 180 dienų per metus, kad leidimas jam nebūtų panaikintas. Laikytina, kad ieškovė Rusijos Federacijoje praleidžia daugiau nei 6 mėnesius per metus. Ieškovė patvirtino, kad ten gyvena jos draugai, šeimos verslo partneriai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė. Absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu ieškovės atstovas prašė pripažinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, nurodydamas, kad skundžiama teismo nutartis yra be motyvų. Toks argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl detaliau neaptartinas. Skundžiama nutartis yra tinkamai motyvuota bei pagrįsta taikomas teisės aktais. Teismo procesiniai dokumentai yra teisės taikymo, o ne teisės mokslo vystymo aktai, todėl jiems keliami kitokie reikalavimai nei teisės mokslo darbams. Civilinėje byloje tiek teismas, tiek procesinius dokumentus pateikiantys asmenys visų pirma turi užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei bendradarbiavimo pricipų laikymąsi, padėti šalims pasiekti teisingą ir efektyvų sprendimą, o ne stengtis apsunkinti procesą ir atititolinti bylos šalių siekiamą rezultatą.

Ieškinio teimingumo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (CPK 780 straipsnis).

Bendrosios teismingumo civilinėse ir šeimos bylose taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 21 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 27-30 straipsniai nustato išimtis iš bendrųjų teismingumo taisyklių, kurios yra taikomos konkrečių kategorijų bylų teismingumui, atskirai santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto padalinimo, tėvų ir vaikų santykių. Šiuo metu byloje nagrinėjamas ieškinys yra pareikštas dėl keleto reikalavimų: santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, santuokoje įgyto turto padalinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-129-553/2014. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-12 nutartimi civilinė byla atnaujinta dalyje dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiama teismo nutartimi nenagrinėtais buvo palikti tik atnaujintos bylos dalies reikalavimai – dėl santuokos nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

CPK 382 straipsnis nustato, jog ieškinyje dėl santuokos nutraukimo privaloma išspręsti ir kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, tame tarpe turi būti reiškiamas reikalavimas padalinti santuokoje įgytą turtą. Reikalavimas dėl santuokos nutraukimo laikomas pagrindiniu, o kiti reikalavimai – susijusiais su pagrindiniu. Ieškinio teismingumas Lietuvos Respublikoje nustatomas pagal pagrindinio reikalavimo reiškimo taisykles.

Sutuoktiniai yra skirtingų šalių piliečiai, todėl nustatant ieškinio teismingumo klausimą remtinasi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 28 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią nustatomas teismingumas santuokos nutraukimo bylose, kai sutuoktiniai turi skirtingas pilietybes. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, jog, jeigu paduodant pareiškimą nutraukti santuoką vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kompetentingos abiejų Susitariančiųjų Šalių įstaigos.

Prašydamas nustatyti Rusijos Federacijos teismo kompetenciją atsakovas įrodinėja, jog ieškinio padavimo momentu abu sutuoktiniai gyveno Rusijos Federacijoje. Atsakovas pateikia ieškovės 2013-10-25 atskirojo skundo Maskvos Golovino rajono teismui kopiją, kuriuo ieškovė teigia, jog atsakovas gyvena Maskvoje, o savo gyvenamąją vietą ieškovė nurodo Rusijos Federacijoje. Ieškovė turi leidimą laikinai gyventi Rusijos Federacijoje nuo 2012-06-22 iki 2017-06-22, gyvenamosios vietos Rusijoje adresą ieškovė nurodo visoms Rusijos Federacijos institucijoms. Rusijos Federacijos migracijos tarnybos duomenys rodo, jog ieškovė nuo 2010-09-23 iki 2011-10-18 71 proc. laiko praleido Rusijos Federacijoje.

Ieškovė teigia, jog ji savo interesų vieta laiko Lietuvos Respubliką, Lietuvoje ji turi turto, gyvena sūnus, anūkai. Ieškovė į Rusijos Federaciją vyksta vizų tvarka ir joje nepraleidžia didžiausios laiko dalies. Pats atsakovas 2015-04-14 gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), Kaune.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 28 straipsnio 1 ir 2 dalys numato alternatyvaus teismingumo galimybę ir šalims nekelia griežtų sąlygų dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo. Byloje esantys anksčiau aptarti duomenys rodo, jog abi ginčo šalys yra glaudžiai susiję su Lietuvos Respublika, čia turi turto, gyvenamąsias vietas, gyvena šalių sūnus su šeima, turi verslo interesų. Paskutinė bendra šalių gyvenamoji vieta, kaip matyti iš kredito sutarčių, Akcijų pasidalijimo ir dovanojimo sutarties (t. 1, b. l. 56-62, 170-172) buvo Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Ši civilinė byla pradėta 2013-09-26, pradiniame ieškinyje nurodyta, jog ieškovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o atsakovo – (duomenys neskelbtini) Trakų r. Ieškovė pasirinko teismingumą pagal nepilnametės dukters V. B. gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal valstybinio socialinio draudimo duomenis (t. 1, b. l. 102-104) Y. B. dirbo UAB „Aviabaltika“ ir UAB „Juvilana“. 2013-10-22 atsakovas Y. B. padavė teismui atskirąjį skundą, prie atskirojo skundo pateiktas išrašas iš atstovavimo sutarties (t. 1, b. l. 180), kuriame nurodoma, jog sutarties šalis Y. B. gyvena (duomenys neskelbtini), Trakų r.

Juridinių asmenų registro 2013-10-23 išraše nurodoma, jog Y. B. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Trakų r. (t. 1,b. l. 181-184). Toks pat adresas nurodomas ir kitose byloje pateiktose sutartyse. 2013-11-11 atsakovas Y. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė savo gyvenamosios vietos adresą Sankt Peterburge, ieškovės adresas nurodytas Lietuvos Respublikoje, jokių prašymų dėl bylos perdavimo kitam teismui nepareikšta.

Visos šios išvardintos aplinkybės patvirtina, jog ieškinio priėmimo metu buvo pagrįsta spręsti, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Abiejų šalių gyvenamosios vietos pirminime ieškinyje nurodytos Lietuvos Respublikoje. Nors atsakovas vėliau pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė savo gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, tačiua jokių prašymų dėl bylos jurisdikcijos nereiškė, atstovavimo sutartyje nurodė gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Abi bylos šalys yra labai glaudžiai susijusios su Lietuvos Respublika. Atsakovas Lietuvos Respublikos registruose yra nurodęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tame tarpe ir neseniai deklaravo gyvenamąją vietą Kaune.

Sprendžiant tarptautinio teismingumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, kad nors Lietuvos Respublikoje ir numatyta tik kompleksinio ieškinio santuokos nutraukimo byloje pateikimo galimybė, tačiau Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi susitarta ir dėl atskirų reikalavimų teismingumo. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 27 straipsnio 3 dalis nurodo, kad, jei vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo jų paskutinė bendra gyvenamoji vieta. Paskutinė šalių bendra gyyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje.

Pradiniu ieškiniu buvo siekiama išspręsti ir tuo metu šalių nepilnametės dukters teisinius santykius su tėvais po santuokos nutraukimo. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 30 straipsnio 1 dalis nustato, jog teisinius santykius tarp tėvų ir vaikų reguliuoja įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą. Pagal šio straipsnio 2 dalį nurodoma, jog, jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 32 straipsnio 1 dalis jurisdikciją tėvų ir vaikų teisiniuose santykiuose apibrėžia pagal šalį, kurios įstatymai yra taikomi.

Taigi svarstant atskirų kompleksinio ieškinio reikalavimų teismingumo klausimą, akcentuotina, jog tiek dėl turto padalinimo, tiek dėl vaikų ir tėvų teisinių santykių bylą kompetentingas nagrinėti Lietuvos Respublikos teismas.

Apibendrinant konstatuotina, kad nustatant jurisdikcijos klausimą bylos šalių gyvenamosios vietos įrodinėjimas yra pakankamas, kai nustatoma bylos dalyvio pozicija dėl jo gyvenamosios vietos bei jo sąsajos su nurodoma gyvenamąja vieta, patvirtinančios deklaruojamų teiginių pagrįstumą. Gyvenamosios vietos vienoje iš šalių pasirinkimas neturi būti įrodinėjama tiek detaliai, kad būtų skaičiuojama kiek dienų asmuo pragyveno vienoje ar kitoje šalyje bei analizuojami susitariančiųjų šalių teisės aktai, kurie reglamentuoja gyvenamosios vietos deklaravimo, leidimų gyventi išdavimo tvarką. Esant skirtingoms atskirų teisės aktų nuostatoms, jurisdikcijos nustatymo klausimas taptų atskiru ginčo dalyku, tačiau tokia padėtis nėra protinga ir neattinka civilinio proceso tikslų – nustatyti teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų užtikrinamas tinkamas ir savalaikis bylos procesas. Jurisdikcija nustatoma ieškinio pareiškimo metu, ieškinio priėmimo stadijoje ir negali tapti atskiru šalių ginčo dalyku.

Nagrinėjamoje byloje ieškinio priėmimo metu jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimai buvo nustatyti teisingai, atsakovas jokių ginčų nekėlė, tuo pripažindamas jurisdikciją. Taip pat Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją pripažino ir Rusijos Federacijos teismai. Sankt Peterburgo teismo apylinkės Nr. 118 teisėja 2013-11-26 nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovo Y. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl santuokos nutraukimo, remdamasi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią sakoma, kad, jeigu abiejų susitariančių šalių teismuose, kompetentinguose pagal sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia (t. 3, b. l. 4-7). Šią nutartį teismui pateikė atsakovas, kuris nurodė, jog nutarties neskundė. Šiame prašyme dėl nutarties prijungimo taip pat nebuvo pareikšta prašymų dėl teismingumo. Toks prašymas neteiktas 2014-01-13 atsiliepime į patikslintą ieškinį bei 2014-05-22 prašyme dėl dalinio sprendimo priėmimo bei kituose teismui pateiktuose dokumentuose. Sankt Peterburgo teismo apylinkės Nr. 118 teisėja 2016-01-26 kreipėsi į Vilniaus meisto apylinkės teismą informuodama, jog teisme 2015-11-05 gautas J. B. ieškinys dėl santuokos nutraukimo (t. 6, b. l. 76-78).

Vėlesniuose bylos etapuose jurisdikcijos klausimas gali būti aktualus tik tiek, kiek tai liečia sprendimo vykdymą. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 56 straipsnis nurodo, jog pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią Sutartį, o šioje Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

Nei vienos iš šių sąlygų byloje nėra, Rusijos Federacijos teismai yra pripažinę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, išimtinės Rusijos Federacijos įstaigų kompetencijos nenustatyta. Atsakovo argumentas, jog jam yra uždrausta išvykti iš Rusijos Federacijos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties nuostatų nekeičia, kadangi pagal minimą sutartį tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Aplinkybė taip pat nėra svarbi ir dėl to, kad visame bylos procese atsakovas dalyvauja per atstovą, taip pat nėra aišku, ar draudimas išvykti yra taikomas be išimčių.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog Lietuvos Respublikos teismas nekompetentingas nagrinėti šią civilinę bylą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – Y. B. prašymas palikti ieškinio reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėtais atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prieš pat teismo posėdį, kuriame atskirasis skundas paskirtas nagrinėti rašytine apeliacinio proceso tvarka, ieškovės atstovė pateikė papildomus paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad papildomi paaiškinimai pateikti prieš pat teismo posėdį, nesudarant kitai šaliai su dokumentais susipažinti bei pareikšti nuomonę, dokumentų pateikimas vertinamas kaip CPK 7 ir 8 straipsnio pažeidimas, todėl dokumentai prie bylos neprijungiami ir grąžinami padavusiai šaliai (CPK 314 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

I. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – Y. B. prašymą palikti ieškinio reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėtais atmesti.