Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Omega Invest OU ieškinį (patikslintą) atsakovei E. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Civilinė byla, įvertinus ieškinio sumą bei atsižvelgiant į šalių prašymą, išreikštą procesiniuose dokumentuose, nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad tarp skolininko V. Z. ir pradinio kreditoriaus C. L., UAB 2017 m. birželio 5 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis (patvirtintos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios ir specialiosios sąlygos Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau ir – Sutartis), ir pagal kurią skolininkui suteiktas 100 Eur kreditas 3 mėn. terminui (kredito grąžinimo data – 2017 m. rugsėjo 3 d.) už 12,75 Eur palūkanas bei 3,60 Eur administravimo mokestį (spec. sąlygų 6 dalis). Vartojimo kredito metinė palūkanų norma – 75 proc. Skolininkas V. Z. įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą bei sumokėti kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas, iš viso 116,35 Eur (spec. sąlygų 7 dalis). Pradinis kreditorius 2017 m. birželio 5 d. parengė ir pateikė V. Z. apmokėti (apmokėjimo data 2017 m. rugsėjo 3 d.) sąskaitą faktūrą su specifikacija, pagal kurią skolininkas suteiktą kreditą ir kitas sumas pagal Sutartį turėjo grąžinti atlikdamas 3 įmokas 2017 m. liepos 5 d. (38,79 Eur), 2017 m. rugpjūčio 4 d. (38,79 Eur) ir 2017 m. rugsėjo 3 d. (38,77 Eur).

2018 m. gruodžio 28 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės sudaryta Sutartis dėl skolų portfelio pardavimo, kuria pradinis kreditorius perleido, o ieškovė įgijo reikalavimo teises ir susijusius įsipareigojimus į pardavėjo (pradinio kreditoriaus) klientus (sutarties 1 punktas). Iš išrašo iš Priedo Nr. 1 prie Sutarties dėl Paskolų portfelio pardavimo, pasirašytos 2018 m. gruodžio 28 d. tarp C. L., UAB ir Omega Invest OU matyti, jog ieškovei perleista reikalavimo teisė į V. Z. pradiniam kreditoriui pagal Sutartį mokėtinas sumas, išraše nurodoma Sutarties nutraukimo data – 2018 m. balandžio 13 d.

Gyventojų registro duomenis nustatyta, jog skolininkas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Po V. Z. mirties palikimą priėmė atsakovė E. J., kuri pareiškimu kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą. Atsakovei (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Palikimą atsakovė priėmė pagal paveldimo turto apyrašą.

Dėl paskolos sutarties sudarymo

Atsakovė procesiniuose dokumentuose kvestionavo paskolos sudarymo faktą, nurodė, jog ieškovė neįrodė paskolos sutarties sudarymo su V. Z. fakto.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2017 m. birželio 5 d. V. Z. pradiniam kreditoriui pateikė kredito paraišką Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nurodė pageidaujantis gauti 100 Eur kreditą 3 mėn. terminui. Tarp pradinio kreditoriaus ir V. Z. buvo patvirtintos Sutarties bendrosios ir specialiosios sąlygos, pateikta standartinė informacija apie vartojimo kreditą. Iš byloje pateikto 2017 m. birželio 5 d. C. L., UAB mokėjimo nurodymo Nr. 6 matyti, jog V. Z. pagal Sutarties specialiąsias sąlygas buvo pervesta 100 Eur. Tokiu būdu byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog paskolos sutartis tarp skolininko V. Z. ir pradinio kreditoriaus buvo sudaryta (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl reikalavimo perleidimo ir tinkamo atstovavimo

Procesiniuose dokumentuose atsakovė, be kitų, kėlė abejones dėl tinkamo ieškovės atstovavimo, taip pat abejojo, ar apskritai egzistuoja teisių perleidimas ir ar apie jį buvo informuotas V. Z..

Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnis). Be to, juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą.

Nagrinėjamu atveju, teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendžia, jog atsakovės abejonės dėl (ne)tinkamo ieškovės atstovavimo nėra pagrįstos (CPK 185 straipsnis). Byloje yra pateikta Atstovavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria Omega Invest OU paveda advokato padėjėjui A. M., dirbančiam advokatės R. J. kontoroje, atstovauti savo interesus civilinėse bylose, rengti procesinius dokumentus, juos pasirašyti, tvirtinti dokumentų kopijas, pateikti juos teismui ar arbitražui bei naudotis kitomis šaliai suteiktomis teisėmis, numatytomis CPK 42 straipsnyje ir 59 straipsnio 2 dalyje <...> visų instancijų teismuose <...>; atstovavimo sutartyje yra atliktas įrašas apie tai, kad advokatė R. J. leidžia atstovauti visose nurodytose institucijoje (su advokatės parašu). Byloje taip pat pateikti duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinta advokato padėjėjo A. M. vienerių metų praktikos atlikimo ataskaita. Tokiu būdu byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys tinkamą ieškovės atstovavimą šioje byloje (CPK 56 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.109 straipsnio 1 dalį, reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 9.9 punktą, kredito davėjas turi teisę be atskiro kredito gavėjo sutikimo perleisti ar įkeisti tretiesiems asmenims bet kurias iš Sutarties kylančias reikalavimo teises, taip pat įgyti reikalavimo teises į kredito gavėją iš trečiųjų asmenų. 2018 m. gruodžio 28 d. Sutarties dėl skolų portfelio pardavimo pagrindu ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į skolininko pradiniam kreditoriui mokėtinas pagal Sutartį sumas. Byloje pateikti duomenys, jog ieškovė parengė 2019 m. vasario 12 d. pranešimą V. Z. apie reikalavimo perleidimą bei lydraštį, iš kurio matyti, jog V. Z. Sutartyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu buvo siunčiama pašto korespondencija. Byloje nėra duomenų, jog ši korespondencija V. Z. įteikta nebuvo. Viešai skelbiamais AB ,,Lietuvos paštas“ duomenimis (šaltinis: https://www.post.lt/) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), paieška apie siuntos sekimą praėjus 6 mėnesiams nuo pašto siuntos išsiuntimo dienos, neatliekama, todėl įvertinus byloje esančius duomenis apie pranešimo parengimo datą bei byloje nustatytas aplinkybes, atsakovės atsiliepimo argumentas, jog pašto siuntos rasti nepavyko, per se (lot. savaime) nesuponuoja išvados, jog skolininkui apie reikalavimo perleidimą nebuvo pranešta (CPK 185 straipsnis).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Šiuo atveju įvertinus byloje esančius duomenis bei nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovei, kaip skolininko teisių ir pareigų perėmėjai (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-916/2018, CPK 48 straipsnis), teismo procesiniai dokumentai įteikti, pripažintina, jog skolininkui apie reikalavimo perleidimą pranešta, o atsakovės E. J. abejonės dėl reikalavimo perleidimo pripažintinos nepagrįstomis (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl paskolos grąžinimo

Minėta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Nagrinėjamu atveju, byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp pradinio kreditoriaus ir skolininko V. Z. susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1- 6.4 straipsnis. 6.870 straipsnio 1 dalis). Pradinis kreditorius suteikė V. Z. paskolą, skolininkas ją gavo, tačiau sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais paskolos negrąžino, Sutartyje numatytų palūkanų nemokėjo (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Ieškovei perėmus reikalavimo teisę skolininko V. Z. atžvilgiu pagal sutartis, ji įgijo teisę iš atsakovės, kaip V. Z. teisių ir pareigų perėmėjos, (CK 5.50 straipsnis, 5.53 straipsnis) reikalauti prievolės įvykdymo (CK 6.101 straipsnis).

Įstatymas numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra,- vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog skolininkas V. Z. savo prievolę pažeidė, nes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteiktos paskolos negrąžino, Sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų pagal Sutartį mokėtinų sumų nemokėjo (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas). Byloje nėra duomenų, jog skolininkas V. Z. įsiskolinimą padengė. Duomenų, jog atsakovė, kaip V. Z. teisių ir pareigų perėmėja, iš Sutarties kylančius palikėjo skolinius įsipareigojimus įvykdė, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Esant nustatytoms aplinkybėms, ieškovei iš atsakovės priteistina 100 Eur negrąžinto kredito suma, 12,75 Eur kredito palūkanos pagal Sutartį ir 3,60 Eur administravimo mokestis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

Ieškovė ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė iš atsakovės priteisti 281,72 Eur sumą, kurią sudaro 100 Eur negrąžintas kreditas, 169,12 Eur palūkanos, 9 Eur delspinigiai ir 3,60 Eur administravimo mokestis. Iš ieškinio turinio matyti, jog 169,12 Eur palūkanas sudaro 12,75 Eur palūkanos pagal Sutartį bei 156,37 Eur kompensuojamosios palūkanos.

Atsakovė su ieškinio reikalavimu dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo nesutiko, kvestionavo kompensuojamųjų palūkanų dydį.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pasisako dėl šių ieškinio reikalavimų.

Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Nagrinėjamu atveju, Sutartimi skolininkas V. Z. įsipareigojo už suteiktą kreditą mokėti 75 proc. metines palūkanas. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punktą, jei kredito gavėjas pradelsia kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nustatytą kredito mokėjimo datą, kredito davėjas gali reikalauti kredito gavėjo mokėti 0,05 proc. dydžio netesybas (delspinigius) nuo bendros negrąžintos sumos už kiekvieną kredito mokėjimo datos pradelsimo dieną. Minėtas terminas pasibaigia tą dieną, kai kredito gavėjas grąžina kredito davėjui visas kredito davėjui mokėtinas sumas visa apimtimi, tačiau negali viršyti 180 (šimto aštuoniasdešimt) dienų. Netesybų sumokėjimas neatleidžia Kredito gavėjo nuo įsipareigojimų vykdymo. Tai, be kita ko, reiškia, kad kartu su nurodytomis netesybomis (delspinigiais), nuo visos pradelstos sumokėti kredito sumos už visą pradelsimo laiką iki kol įsiskolinimas pilnai padengiamas kredito gavėjui toliau yra skaičiuojamos kredito palūkanos. Sutarties bendrųjų sąlygų 9.4 punkte įtvirtina, kad kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo datą, kredito palūkanos toliau skaičiuojamos nuo visos pradelstos sumokėti kredito sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei šiose Bendrosiose sąlygose nustatytas taisykles.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 20 punktas, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis nustatyta, jog skolininkas Sutartyje nustatytu terminu (2017 m. rugsėjo 3 d.) suteikto kredito negrąžino, ieškovė pateikė duomenis, jog Sutartis su skolininku nutraukta 2018 m. balandžio 13 d. Ieškovė už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. sausio 27 d. (761 diena) apskaičiavo 156,37 Eur kompensuojamąsias palūkanas taikant Sutartyje nustatytą metinę palūkanų normą (75 proc.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020. Teismų praktika. 2020, 53, p. 117-140).

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šios nuostatos taikomos ir kompensuojamosioms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020. Teismų praktika. 2020, 53, p. 117-140, nutarties 75 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų dydis (75 proc.) viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, be to, laikotarpis, už kurį kreditorė skaičiuoja šias palūkanas (761 diena), taip pat neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyto maksimalaus galimo laikotarpio (180 dienų). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į Sutarties pobūdį (vartojimo kreditas), galiojantį teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką aktualiu klausimu, ieškovės reikalavimas priteisti kompensuojamas palūkanas negali būti tenkinamas (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020. Teismų praktika. 2020, 53, p. 117-140).

Sutarčių sudarymo praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku nustato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas; kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006). Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 22 punktas). Ieškovės reikalavimas (patikslintas) iš atsakovės priteisti 9 Eur delspinigius neprieštarauja nurodytai kasacinio teismo praktikai, nepažeidžia vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų ribojimų, susitarimas dėl netesybų yra rašytinis (numatytas Sutartyje), o byloje nustatytos aplinkybės, jog skolininkas prievolę pažeidė, praleido piniginės prievolės vykdymo terminą, todėl šis ieškovės pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas, kadangi asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis, CK 6.63 straipsnio 2 dalis, 6.72 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014). Pagal formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, pripažintina, jog ieškovė įrodė, jog skolininkui V. Z. buvo suteikta paskola (kreditas), skolininkas paskolos ir kitų pagal Sutartį mokėjimų sumų negrąžino, todėl ieškovė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš skolininko (palikėjo) teisių ir pareigų perėmėjos (atsakovės). Tačiau visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste, remiantis kasacinio teismo praktika, pripažintina, jog ieškovė netinkamai apskaičiavo kompensuojamąsias palūkanas, todėl vadovaujantis CPK 183, 185 straipsniais, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteistina 100 Eur negrąžinto kredito skola, 12,75 Eur sutartinių palūkanų, 3,60 Eur administravimo mokesčio bei 9 Eur delspinigiai, iš viso 125,35 Eur.

Dėl procesinių palūkanų

Ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis 1 dalis).

Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį, patyrė 425 Eur išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti bei 10 Eur išlaidas už pradinio kreditoriaus pateiktą banko sąskaitos išrašą.

Atsakovė pateikė teismui duomenis, jog patyrė 100 Eur išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai (atsiliepimo į ieškinį parengimui) apmokėti.

Ieškinį tenkinus iš dalies, laikytina, jog patenkinta 46 proc. ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistinos 207 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1dalies 6 punktas, 10 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis 98 straipsnis).

Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, atsakovei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (54 proc.) iš ieškovės priteistinos 54 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės E. J. 125,35 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų 35 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (125,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 207 Eur (dviejų šimtų septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas ieškovės Omega Invest OU naudai.

Kitoje dalyje ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovės Omega Invest OU 54 Eur (penkiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovei E. J..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.