Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo nepilnamečio E. L. R. atstovo pagal įstatymą J. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. R. skundas tenkintas, Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Institucija) 2025 m. liepos 23 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VVTAIT-ANR_N-1101-2025 panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena R. R. nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Visgi apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Taigi nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nutarimo motyvams, konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą J. R. apeliaciniame skunde bei Institucijos atsiliepime, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti duomenys neleidžia daryti kategoriškas ir abejonių nekeliančias išvadas dėl R. R. kaltės padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl administracinė teisena jai nutraukta pagrįstai, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja bei atsako tik į esminius apeliacinių skundų argumentus.

8. ANK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį įtvirtinta administracinė nuobauda, požymius. Padaryta veika laikoma administraciniu nusižengimu, kai ji ne tik formaliai atitinka konkrečiame ANK straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį, bet ir yra pavojinga. Tiek administracinės atsakomybės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai asmens elgesys, tik formaliai atitinkantis administracinio nusižengimo požymį, nesant jo pavojingumui, vertinamas kaip atitinkamo administracinio nusižengimo padarymas. Sprendžiant, ar asmens veika yra pasiekusi administraciniam nusižengimui būdingą pavojingumą, atsižvelgiama į tokios veikos objektyviuosius (jos mastą, pobūdį, padarinius, grėsmę saugomiems teisiniams gėriams ir pan.), subjektyviuosius (kaltės laipsnį, tyčios kryptingumą, veikos motyvus, tikslus, asmens socialinę brandą ir pan.) požymius. Taip pat gali būti vertinama ir pati situacija, kuriai esant buvo padaryta veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-895/2019).

11. Administracinio nusižengimo bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad R. R. ir J. R. yra E. L. R. tėvai, tarp jų yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Tiek R. R., tiek J. R. šeimoms yra taikoma atvejo vadyba. Iš Akmenės rajono paramos šeimai centro 2024 m. spalio 11 d. pagalbos plano matyti, kad vaiko motina R. R. buvo įpareigota (įsipareigojusi) sudaryti tinkamas sąlygas vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu – pokalbiai telefonu tarp tėvo ir sūnaus galimi kiekvieną vakarą prieš miegą; pokalbiai vaizdo skambučiu – pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį nuo 19.30 val. iki 20.30 val., sekmadienį nuo 17 val. iki 18 val. Toks įpareigojimas R. R. buvo nustatytas 2024 m. spalio 7 d. vykusio atvejo vadybos posėdyje susitarus abiem vaiko tėvams. Taigi buvo nustatyta vaiko su skyrium gyvenančiu tėvu bendravimo tvarka, kuri užtikrintų vaiko interesus.

13. Bylos nagrinėjimo teisme metu R. R. parodė, kad 2025 m. gegužės 27 d. išvyko į Vilnių, o gegužės 28 d. išskrido atostogų į Turkiją ir į Lietuvą sugrįžo 2025 m. birželio 2 d. Tik atskridus, išvyko į suplanuotą pažintinę ekskursiją, dėl to neturėjo galimybės ir nepasirūpino, kad vaikas turėtų mobilųjį ryšį. Taip pat pažymėjo, kad viešbutyje nebuvo nemokamo bevielio tinklo, o vėliau jį užsisakė, tačiau jis veikė tik viešbučio teritorijoje, todėl tik tada vaikui ir tėvui buvo sudaryta galimybė bendrauti. Apelianto bei Institucijos vertinimu, toks R. R. elgesys rodo, kad ji stengiasi visokeriopai riboti tėvo ir sūnaus bendravimą telefonu arba sudaryti kliūtis tokiam bendravimui, kas, pasak apelianto, neatitinka nei vaiko teisių apsaugos principų, nei elementaraus protingumo kriterijaus bei sukelia realią grėsmę vaiko saugumui ir teisėtiems tėvo interesams. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės buvo objektyviai ištirtos pirmosios instancijos teismo ir dėl jų padarytos argumentuotos išvados, kad bendravimas buvo negalimas ne dėl piktybiškų R. R. veiksmų, tačiau dėl internetinio ryšio nebuvimo, įvertinus ir tai, kad sūnus E. L. R. nurodė, jog tėvas J. R. žinojo apie jo kelionę į Turkiją. Su šiomis išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, juolab, kad byloje objektyvių duomenų, jog R. R. suvokė, kad pirmą kartą jai išvykstant į Turkiją su vaiku, ji daro teisės pažeidimą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai skundo argumentai, kad toks ryšio nutrūkimas su mažamečiu vaiku, nežinant jo buvimo vietos, sukelia realią grėsmę vaiko saugumui ir teisėtiems tėvo interesams, atmestini kaip nepagrįsti. Šie argumentai, įvertinus ir tarp šalių vykstantį teisminį procesą dėl santuokos nutraukimo (kuris yra užsitęsęs, santykiai tarp šalių yra itin įtempti ir konfliktiški), nėra priežastiniu ryšiu susiję išimtinai su R. R. elgesiu pažeisti būtent vaiko interesus.

14. Apeliantas skunde akcentuoja, kad R. R. argumentai apie tariamą nežinojimą, kaip įsigyti interneto ryšį, turi būti vertintini kaip gynybinė ir nepagrįsta versija, pažymint, jog tėvas skambino paprastais telefoniniais skambučiais, kuriems interneto ryšys nėra būtinas, skambučių trukmės (2-4 sekundės) rodo, kad ryšys buvo sąmoningai blokuojamas ar atmetinėjamas. Pasisakant dėl šių argumentų ir juos atmetant, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas administracinio nusižengimo byloje susidariusią teisinę situaciją, įvertino ir pareiškėjo J. R. teismui pateiktą UAB „Tele2“ detalią informaciją apie apmokestinamas paslaugas (išklotinę), iš kurios galima matyti, jog J. R. 2025 m. gegužės 26 d. iš tiesų skambino sūnui E. L. R., skambučio trukmė – 00:00:02, 2025 m. gegužės 27 d. – skambučio trukmė 00:00:04, 2025 m. gegužės 28 d. – skambučio trukmė 00:00:04. (1 t., b. l. 63-143). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. R. parodė, kad minimu laikotarpiu 2025 m. gegužės 26-27 d. sūnus su tėvu nebendravo galimai dėl vaiko emocinės būsenos (vaikas ne visuomet nori bendrauti, jis ne visada yra geros nuotaikos). Tokius R. R. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sūnaus E. L. R. nebendravimas su tėvu galimai dėl to, kad šis to nenorėjo, nėra pagrindas konstatuoti R. R. kaltę. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ir į nepilnamečio vaiko interesus, į tai, ar bendravimas vaikui nesukels neigiamų emocijų, ar vaikas nori bendrauti, kadangi priešingu atveju tai būtų galima laikyti kaip veiksmą, priešingą vaiko interesams. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai, kad R. R. stengiasi visokeriopai riboti tėvo ir sūnaus bendravimą telefonu arba sudaryti kliūtis tokiam bendravimui, atmestini kaip nepasitvirtinę. Tokią išvadą patvirtina ir R. R. skundo nagrinėjimo apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 5 d (1 t., b. l. 57) posėdžio metu nustatytos aplinkybės, kad J. R., neprisiskambinęs vaikui, neieškojo jo pas kitus vaiko gimines (senelius), kas logiškai būtų paaiškinama, o, negalėdamas susisiekti su vaiku, tiesiogiai kreipėsi į Institucijas, įžvelgdamas vaiko teisių pažeidimus. Tai iš esmės patvirtina tik įtemptus ir konfliktinius šalių santykius skyrybų kontekste, o ne maksimalų siekį veikti geriausiais mažamečio vaiko interesais. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina jo ir R. R. tarpusavio bendravimas, nėra pagrindas pripažinti, kad ji (R. R.) padarė administracinį nusižengimą. Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl sūnaus asmeninio ryšio praradimo, R. R. nusiteikimo nebendradarbiauti ir kt.) laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir siekiu bet kokiomis priemonėmis inicijuoti administracinio nusižengimo teiseną.

15. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo ir Institucijos atsiliepimo į šį skundą argumentais, kuriais tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nenuosekliai ir prieštaringai vertino (duomenys neskelbtini) metų vaiko paaiškinimus, kad jo tėvas (apeliantas) žinojo apie kelionę į Turkiją, ir tokiu būdu pažeidė įrodymų visapusiškumo bei objektyvumo principus. Apygardos teismo vertinimu, tokios apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį išvados padarytos selektyviai vertinant apylinkės teismo nutarties motyvus. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio bei apygardos teismui pateiktos bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išvadas, kad vaikas informavo tėvą apie kelionę į Turkiją, darė vertindamas R. R. paaiškinimus, taip pat 2025 m. birželio 5 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, iš kurių matyti, kad 2025 m. birželio 3 d. vaiko teisių apsaugos specialistei bendraujant su vaiku šis nurodė, kad būdamas Turkijoje bendravo su tėčiu, taip pat sakė, jog tėtis žinojo, kad jis išvyko atostogų, žinojo ir į kokią šalį, tačiau negalėjo įvardinti, kada apie tai informavo tėvą, atsižvelgiant į vaiko amžių, vaikas datą gali pasakyti netiksliai (administracinio nusižengimo bylos lapai 25-26). Pažymėtina, kad byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie apeliacinės instancijos teismui sudarytų pagrindą suabejoti minėtame tarnybiniame pranešime užfiksuotoms aplinkybėms. Priešingai nei tvirtina apeliantas, skundžiamoje nutartyje teisingai spręsta, jog vaiko pasakojimas apie atostogas Turkijoje (apklausos metu vaiko teisių apsaugos specialistei) patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju vaiko nurodytos aplinkybės nebuvo išgalvotos. Tad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šiuo aspektu esminių trūkumų neturi, o apelianto bei Institucijos teiginiai, kad teismas pažeidė įrodymų visapusiškumo bei objektyvumo principus, įtvirtintus ANK 569 straipsnyje, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju būtina pasisakyti, kad apylinkės teismas, vertindamas 2025 m. birželio 5 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, jas susiejo į visumą su kitais byloje surinktais duomenimis, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, nutartyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė pagrįstas išvadas, jog dėl nagrinėjamo R. R. elgesio mažamečio vaiko interesai esmingai nebuvo pažeisti, nes vaiko interesų pažeidimas buvo trumpalaikis ir yra pateisintas, nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris sudarytų pagrindą taikyti R. R. administracinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje aiškiai išdėstė, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė ir apelianto iškeltas versijas, kurias motyvuotai atmetė.

16. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, didesnė dalis argumentų yra grindžiami aplinkybėmis, egzistavusiomis dar iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio, konkrečiai dėl kurio R. R. nubausta Institucijos nutarimu, arba jau po 2025 m. gegužės 25-28 d. laikotarpio. Taip pat įrodinėjama, kad R. R. elgesys turėjo būti vertinamas kaip pastarąją charakterizuojantis sisteminis tyčinis nusiteikimas pažeidinėti nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su tėvu, akcentuojant ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-119-1081/2025, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia dėmesį, kad Institucijos 2025 m. liepos 23 d. nutarimu R. R. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn dėl 2025 m. gegužės 26-28 d. įvykio, todėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai nesirėmė 2024 m. spalio 11 d., 2025 m. balandžio 11 d. ir 2025 m. liepos 10 d. pagalbos planais bei teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-119-1081/2025 dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje surinktus ir, pabrėžtina, būtent nagrinėjamam konkrečiam atvejui reikšmingus įrodymus, tuo tarpu apelianto nurodytuose dokumentuose kitu laikotarpiu fiksuotos aplinkybės nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį pripažinti neteisėtą. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar R. R. būtent 2025 m. gegužės 26-28 d. neužtikrino nepilnamečio sūnaus E. L. R. bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu J. R..

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu spręstina, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

18. Pagal ANK 666 straipsnį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos, o 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą (t. y. kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas. Proceso išlaidos ir jų atlyginimas BPK reglamentuoti VIII skyriuje. Advokato darbo apmokėjimą reguliuoja specialioji norma (BPK 106 straipsnis). BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-41-648/2022, 2AT-38-976/2025 ir kt.).

19. Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą J. R. apeliaciniu skundu prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios pagal 2025 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą sudaro 900 Eur, pridedant tos pačios datos banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (duomenys registruoti teismų informacinėje sitemoje LITEKO), iš kurių matyti, kad bylinėjimosi išlaidų mokėtojas yra J. R.. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad J. R. apeliacinio skundo reikalavimai yra nepagrįsti, o administracinė teisena R. R. nutraukta pagrįstai, darytina išvada, kad apeliantas J. R. neturi teisės į išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, todėl jo prašymas netenkinamas ir bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

20. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė ir R. R., kuriai administracinio nusižengimo teisena nutraukta, atstovas. Šiuo atveju už advokato suteiktas teisines paslaugas prašoma priteisti 800 Eur. Pažymėtina, kad prie atsiliepimo į apeliacinį skundą yra pridėti minėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai (2025 m. gruodžio 8 d. sąskaita už teisines paslaugas bei 2025 lapkričio 25 d. banko mokėjimo nurodymas), iš kurių matyti, kad išlaidų mokėtoja yra R. R..

21. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas yra viena iš proceso dalyvių dalyvavimo ir savo teisių gynimo rašytiniame procese formų. R. R. turėjo teisę kreiptis į advokatą dėl profesionalios teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Visgi pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos. Tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, 2AT-7-6-303/2021, 2AT-80-594/20222, AT-90-697/2022).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymą, kuriuo buvo patvirtintos Rekomendacijos dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti, tai, kad R. R. atstovui advokatui Mindaugui Normantui bylos aplinkybės yra gerai žinomos (jis R. R. atstovavo ir pirmosios instancijos teisme), į tai, jog apylinkės teismui panaikinus Institucijos nutarimą ir priėmus sprendimą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti (kuris paliekamas galioti) R. R. iš valstybės buvo priteista 900 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo, tuo pačiu įvertinęs ir atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį (atsiliepimą sudaro 4 lapai) bei byloje keliamų klausimų sudėtingumą (byloje keliami klausimai nepasižymi didesniu sudėtingumu, atsiliepime iš esmės naujų aplinkybių nenurodoma), taip pat tai, kad skundas apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, prašoma priteisti išlaidų suma mažintina iki 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą J. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Priteisti iš valstybės R. R. 400 (keturis šimtus) eurų išlaidoms už atstovo advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.