Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. 2AT-38-2014Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00382-2013-5Procesinio sprendimo kategorija:48.5.

2014 m. liepos 1 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimu V. B. nubaustas pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį 50 Lt bauda už tai, kad 2012 m. gruodžio 19 d., apie 7.40 val., Raseiniuose, Vilniaus g. 9A, lopšelio-darželio „Liepaitė“ koridoriuje, matant ir girdint mažametei J. J., gimusiai 2006 m., pažeisdamas 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, konfliktavo su jos mama G. J., dėl to mažametė J. J. labai išsigando ir patyrė psichologinį smurtą, taip buvo pažeista jos teisė į saugią aplinką.

Pagal ATPK 174 straipsnį V. B. byla nutraukta nesant šio pažeidimo sudėties.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi V. B. apeliacinis skundas netenkintas. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. B. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodo, kad ATPK norma, pagal kurią jis nubaustas, yra blanketinė, todėl surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį privalo būti nurodyti teisės aktų reikalavimai, kuriuos asmuo pažeidė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvo pažeista Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Pareiškėjas pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog jis su vaiku tiesiogiai nebendravo, neatliko jokių smurtinių veiksmų nei su juo, nei su jo motina, vaiko nežemino, nesielgė su juo žiauriai. Jis G. J. tik išdėstė įsitikinimą, kad signalizacija turėtų būti nedelsiant išjungta, siekiant apsaugoti vaikus, tai buvo pastabos darželio direktorės pavaduotojai dėl netvarkos, išreikštos tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pasak pareiškėjo, tai, kad darbo metu šalia mamos buvo ir jos dukra, negalėjo apriboti darželį lankančių vaikų tėvo teisės su administracijos darbuotoju aiškintis, ar saugu palikti vaikus veikiant pavojų pranešančiai signalizacijai. Pastabų išdėstymas, net ir išsakytas garsiau kalbant dėl veikiančios signalizacijos, ne pačiam vaikui negali būti kvalifikuojamas kaip vaiko kankinimas, žalojimas, jo garbės ir orumo žeminimas ar žiaurus elgesys. Nuomonių nesutapimas, nepasitenkinimo išreiškimas nėra draudžiamas teisės aktų, todėl už jį negali grėsti administracinė atsakomybė.

Be to, pasak pareiškėjo, Vaiko teisių konvencija įtvirtina valstybės pareigą apginti vaiką nuo įvairaus neigiamo poveikio, nurodytas straipsnis tiesiogiai nereglamentuoja santykių tarp valstybės piliečių ir nenustato jiems įpareigojimo elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. Taip pat pažymima, kad Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnio 1 dalis nustato valstybės pareigą apginti vaiką nuo smurto ir kitų veiksmų, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, tuo tarpu V. B. nėra ir niekada nebuvo J. J. globojantis asmuo, todėl straipsnis pritaikytas netinkamai. Taigi neteisingai nurodžius pažeistus teisės aktus, nebuvo atskleista pažeidimo sudėtis.

Pareiškėjas pažymi, kad viena vertus, teismas nutarime nurodė, kad pažeidimo sudėtis yra formali, padarinių atsiradimo nereikalauja, kita vertus, išsamiai analizavo J. J. sveikatos būklę, buvo vertinamos gydytojų pažymos, liudytojomis iškviestos gydytojos ir remiantis tuo priimami sprendimai. Teismas tyrė tik padarinius, t. y. mergaitės psichinės sveikatos būklę, nepasitelkdamas jokių patikimų procesinių priemonių, leidžiančių įvertinti, dėl kokios priežasties tokie padariniai iš tiesų atsirado – ar dėl V. B. veiksmų, ar dėl pačios G. J. išgyvenimų ir to demonstravimo savo vaikui. Kartu V. B. nebuvo leidžiama remtis argumentais ir įrodymais, paneigiančiais jo kaltę dėl mergaitės psichinės būklės, atsisakyta tenkinti jo prašymą paskirti ekspertizę dėl J. J. psichinės sveikatos būklės pokyčių. Pažeidimas, už kurį nubaustas V. B., yra formalus, todėl teismas turėjo tik ištirti 2012 m. gruodžio 19 d. V. B. pokalbio su G. J. epizodą, t. y. nustatyti, ar jis atliko veiksmus, už kuriuos jam turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, nustatyta ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje.

Teismai nieko nepasisakė apie tai, kad jau iki V. B. ir G. J. susitikimo mergaitė lankėsi pas psichologus, išgyveno tėvo netektį, kad mama stengėsi nuteikti J. J., grasindama V. B.. Pati mergaitė, duodama parodymus Vaiko teisių skyriaus darbuotojui, patvirtino, jog mama stengėsi, kad vaikas nepamirštų baisių pasakojimų apie dėdę.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, nes teismo procesas vyko nenustačius tinkamo nukentėjusiojo bei neįtraukus jo į teismo procesą. Šį pažeidimą nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau nurodė jį kaip neesminį. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nes pasak jo, neįtraukus J. J. į procesą buvo pažeista V. B. teisė į gynybą. Pareiškėjas teigia, kad ATPK 181³ straipsnio 1 dalies sudėtis suponuoja, jog asmuo, kurio teisės gali būti pažeidžiamos šia veika, gali būti tik vaikas, taigi nukentėjusiuoju yra pripažįstamas tik vaikas. Todėl šioje byloje nepagrįstai nukentėjusiąja buvo laikoma G. J., kurios parodymais remiantis buvo priimti teismų sprendimai. J. J. turėjo būti išklausyta ir apklausta, tuo tarpu teismai atmetė V. B. prašymą apklausti J. J..

Teismai pažeidė ATPK 256, 257 straipsnių nuostatas, nes neištyrė visų aplinkybių ir neįvertino didelės dalies argumentų, o sprendimus priėmė remdamiesi vien G. J. parodymais. G. J. turėjo asmeninį suinteresuotumą nubausti V. B. dėl jo profsąjunginės veiklos, vykdytos darželyje, kuriame vyko pokalbis, todėl jos parodymai buvo šališki ir kryptingi. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog G. J. siekia nubausti V. B. dėl jo kaip profesinės sąjungos pirmininko vykdomos veiklos. Byloje yra duomenų ir D. K. paaiškinimų, kad direktorės pavaduotoja G. J. buvo suinteresuota pamokyti V. B., kad G. J. buvo nusiteikusi priešiškai dėl to, kad V. B. ne kartą kritikavo lopšelio–darželio „Liepaitės“ administracijos darbą. Taip pat G. J. galėjo nepatikti tai, jog profesinė sąjunga aktyviai domėjosi apklausos rezultatais, kurioje ji buvo įvardyta kaip pagrindinė priežastis, lemianti blogą kolektyvo mikroklimatą, teismai šių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė.

Pareiškėjas nurodo, kad, išklausius 2013 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio įrašą, girdėti I. S. liudijimas, kurio svarbios vietos nebuvo įtrauktos į teismo posėdžio protokolą. Teismo posėdyje gydytoja patvirtino, kad įvykių aprašymą ligos istorijoje surašė paprašyta vaiko mamos, pagal G. J. pasakojimą.

G. J. viso proceso metu keitė savo parodymus, pridėdama naujų faktų. Iš jos parodymų nėra aišku, kokius tiksliai veiksmus prieš ją atliko V. B.: ar stūmė, rėkė, ar tik vadino negražiais žodžiais. Teismas nelygino jos parodymų su kitų liudytojų parodymais (pvz., liudytojos E. V.).

Šiaulių apygardos teismas pažeidė ATPK 302¹¹ straipsnio 2 dalį, nes nagrinėdamas bylą pagal V. B. skundą pasunkino jo padėtį, pakeisdamas nustatytas aplinkybes, nurodydamas, kad V. B. garsiai šaukė, gestikuliavo rankomis, nors to pirmosios instancijos teisme nebuvo konstatuota.

Atsiliepimu nukentėjusioji G. J. prašo V. B. prašymą atmesti.

Atsiliepime G. J. teigia, kad J. J. neįtraukimas kaip nukentėjusiosios į procesą yra neesminis pažeidimas, nes nei V. B., nei J. J. procesinės teisės pažeistos nebuvo. Nesutinkama su tuo, kad, nenustačius tinkamo nukentėjusiojo asmens, nebuvo pagrindo ir administracinei atsakomybei, nes aiškiai nustatyta, kad nuo V. B. veikos nukentėjo J. J., todėl, nepaisant to, kad jai nebuvo suteiktas nukentėjusiojo statusas, nukentėjęs asmuo šiame procese nustatytas. Apylinkės teismas pagrįstai atsisakė tenkinti V. B. prašymą apklausti mažametę J. J., nes tokia apklausa traumuotų vaiko psichiką verčiant jį iš naujo prisiminti jam itin nemalonius įvykius, juo labiau kad nuo pažeidimo padarymo yra praėję daug laiko, o vaiko parodymai buvo užfiksuoti iš karto po įvykio Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto.

G. J. teigia, kad ji dėl V. B. veiksmų patyrė moralinę žalą, dėl jos pačios pažeminimo V. B. chuliganiškai elgiantis bei dėl vaiko išgyvenimų V. B. ją užsipuolus. G. J. buvo apklausta ir kaip liudytoja, todėl teismai turėjo teisę remtis jos parodymais.

Atsiliepime nurodoma, kad V. B. pažeidimas įrodytas ne mažametės parodymais, bet kitais bylos duomenimis. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismo proceso metu buvo analizuojama ne tik J. J. sveikatos būklė, bet ir kitos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės; teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą (teismas išsamiai pasisakė tiek dėl G. J. ir paties V. B., tiek dėl kitų liudytojų D. K., R. K., R. K., E. V., I. S., V. J. parodymų); teismo išvados yra pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismas pagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti J. J. bei atlikti jos sveikatos ekspertizę. Teismai pagrindė, kad G. J. parodymai nėra prieštaringi, V. B. teiginiai apie G. J. turėtą motyvą nubausti jį už profsąjunginę veiklą nėra reikšmingi sprendžiant dėl bylos atnaujinimo pagal ATPK 302²¹ straipsnio 13 dalį.

G. J. mano, kad teismai pagrįstai nustatė aplinkybę, jog tambūre buvo prieblanda ir kad V. B. kalbėjo piktai. Pasak G. J., žiaurus elgesys su vaiku yra kiekvienas netoleruotinas, pavojingas tyčinis elgesys, sukeliantis fizinį ar psichinį skausmą vaikui. V. B., mažametės J. J. akivaizdoje netikėtai ir piktai užsipuldamas jos motiną, nepasirinkdamas reikiamo tokioje situacijoje tono, vartotinų žodžių, konflikto sprendimo vietos ir būdo, demonstruodamas savo valdžią, akivaizdžiai žalojo mergaitės psichiką, todėl V. B. veika įvertinta teisingai.

Atsiliepime nesutinkama su prašymo teiginiu, kad bylą nagrinėję teismai V. B. veiką vertino vien tik pagal kilusius padarinius, kurių atsiradimo priežastinis ryšys bylos nagrinėjimo metu, pasak V. B., nebuvo tiriamas. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismo proceso metu buvo analizuojama ne tik J. J. sveikatos būklė, bet ir kitos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės; teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą; teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp V. B. neteisėtos veiklos ir J. J. sveikatos būklės yra pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kita vertus, kadangi ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, kuri nereikalauja padarinių, todėl veikos padariniai galėjo būti ir nenustatinėjami, tačiau jų nustatymas nutarimo nedaro neteisėto.

Šiaulių apygardos teismas V. B. padėties nepablogino, nes paliko nepakeistą apylinkės teismo nutarimą, o kitokių motyvų nurodymas nutartyje nėra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties pabloginimas. V. B. buvos skirta tik 50 Lt bauda, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo veiksmai buvo įvertinti neadekvačiai hiperbolizuotai.

Atsiliepimu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas D. J. prašo V. B. prašymą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai, tyrę administracinio teisės pažeidimo bylą, tinkamai taikė ATPK normas ir už neteisėtus V. B. veiksmus tinkamai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 183³ straipsnį.

Administracinėn atsakomybės patraukto asmens V. B. prašymas tenkintinas.

Dėl ATPK 181³ straipsnio 1 dalies taikymo

Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis).

Pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį atsako tas, kad neteisėtai trukdė vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar atliko kitokią vaiko teises pažeidžiančią veiklą. Ši norma yra blanketinė, t. y. pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimą. Vadinasi, norint asmenį nubausti pagal šį straipsnį, būtina nurodyti, kokią konkrečią teisės akto nuostatą pažeidė asmuo. Pagrindines vaiko teises Lietuvos Respublikoje, be Civilinio kodekso, apibrėžia specialus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

Byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas nurodant, kad buvo pažeistos 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, t. y. vaiko teisės į saugią aplinką.

Teismas pažymi, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje įtvirtinta pareiga valstybei imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo. Taigi šis tarptautinis teisės aktas ir konkretus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas straipsnis nesusijęs su asmens pareigomis vaikui. Tai straipsnis, kuris įtvirtina tam tikrus reikalavimus valstybei. Atsižvelgiant į tai, šis straipsnis neteisingai nurodytas kaip V. B. pažeistas teisės aktas, šį konvencijos straipsnį gali pažeisti tik valstybė, neužtikrinusi nurodytų priemonių vaiko teisių apsaugos srityje.

Kartu pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę. Antroje straipsnio dalyje įtvirtinti draudimai vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Būtent ši straipsnio dalis buvo nurodyta protokole kaip pažeista administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens. Tai leidžia tvirtinti, kad V. B. veiksmai: konfliktas su G. J. matant ir girdint mažametei J. J. buvo įvertinti kaip viena iš 10 straipsnio 2 dalyje uždraustų veikų – vaiko kankinimas, žalojimas, jo garbės ir orumo žeminimas, žiaurus elgesys su juo. Kita vertus, teismai padarė prieštaringą išvadą, kad buvo pažeista vaiko teisė į saugią aplinką, kuri 10 straipsnyje nėra įtvirtinta.

Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas, t. y. visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Kita vertus, negalima bet kokius konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą. Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais siekiant padaryti išvadas dėl pažeidimo buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusiojo asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan.

Šios bylos kontekste išskirtina ypatinga aplinkybė, kad visų įvykiuose dalyvavusių asmenų emocinį susijaudinimą ir tą lydėjusius veiksmus visų pirma provokavo ir paveikė vaikų darželyje įsijungusi signalizacija, kuri visiems kėlė įtampą ir neigiamas išgyvenimus. V. B. ir G. J. pokalbis įvyko būtent kaukiant signalizacijai, todėl kiekvienas tokioje situacijoje turėjo kalbėti daug garsiau negu įprastai. V. B., kaip vienas iš darželį lankančių vaikų tėvas, rūpindamasis savo vaikų ramybe ir sveikata, turėjo pagrindą reikšti susirūpinimą dėl veikiančios signalizacijos darželio direktorės pavaduotojai. Visi V. B. žodžiai ir veiksmai buvo nukreipti tik į G. J. kaip darželyje dirbantį, taigi ir už saugios aplinkos sudarymą vaikams atsakingą asmenį. Negalima nesutikti su pareiškėju, kad jau pačios susitikimo aplinkybės, kurias iš dalies lėmė ir pati mažamečio vaiko mama, galėjo būti bauginančios vaikui (mažametei J. J.), t. y. pati mama atsivedė mažametį vaiką į patalpą, kurioje kaukė signalizacija, ir, kaip teismų nustatyta, buvo prieblanda. Konflikto metu tiesiogiai prieš vaiką V. B. neišreiškė jokių žodžių ar veiksmų, kurie galėtų būti suprantami kaip nurodytame straipsnyje minimi kankinimo, žalojimo, garbės ir orumo žeminimo, žiauraus elgesio su vaiku veiksmai, jo tyčia nebuvo nukreipta į vaiko teisių pažeidimą. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarime konstatuota, kad konflikto metu V. B. nevartojo necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių. Teismas jo veiksmus apibūdino kaip netinkamą susidariusios situacijos sprendimo būdą mažametės akivaizdoje. Vertinti tokį elgesį kaip netiesioginį vaiko kankinimą, žalojimą, žeminimą ar žiaurų elgesį su vaiku būtų neadekvatu ir neproporcinga. Taigi darytina išvada, kad atliktų veiksmų turinys – konfliktas su G. J. prie mažametės J. J. veikiant stipraus garso signalizacijai – nesudaro administracinio teisės pažeidimo, nurodyto administracinio teisės pažeidimo protokole, sudėties.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. B. netinkamai pritaikyta materialiosios teisės norma – ATPK 181³ straipsnio 1 dalis, dėl to priimti abiejų instancijų teismų sprendimai naikintini ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina, nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą V. B. nutraukti.