Alytaus apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto banko atstovui, Varėnos rajono savivaldybės administracijos atstovui, Nacionalinės žemės tarnybos prie aplinkos ministerijos atstovui, L. Ū., J. A., R. P., S. J., E. V.,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankui, Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie aplinkos ministerijos, L. Ū., J. A., R. P., A. V., S. J., E. V. dėl pastato nuosavybės teisų įgijimo įgyjamąja senatimi.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 39 punktas).

Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 24 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 40 punktas).

Bylos duomenys rodo, kad 1999 m. rugpjūčio 26 d. Varėnos r. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau - ŽŪB) likvidacinės komisijos Pirkimo - pardavimo aktu, buvo nuspręsta trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 434 Eur (kas sudarė 1 500 Lt) perleisti už pajinius įnašus bendrovės pajininkams: G. G., V. S., J. S., S. S.. Pastatas pajininkams perleistas lygiomis dalimis, kadangi kiekvieno iš pajininkų pajinių įnašų vertė buvo lygi 109 Eur (kas sudarė 375 Lt). Pagal šį Pirkimo-pardavimo aktą, pastatą buvo numatyti likviduoti.

Pareiškėja pateikė 2000-04-09 rašytinį susitarimą su J. S., kuris pardavė ir perleido S. S. 375 litų vertės pajinį įnašą už pastatą – trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) pagal 1999-04-26 pirkimo-pardavimo susitarimą. Taip pat pareiškėjos atstovė teismo posėdyje pateikė 2024-07-21 sutartį, kuria A. V. (mirusios G. G. įpėdinė) pareiškėjai B. S. pardavė pajinį įnašą – turtinę teisę į sandėlį, kurio vertė 108.60 Eur, siejamą su 1999-08-26 (duomenys neskelbtini) ŽŪB Pirkimo-pardavimo aktu.

Tokios aplinkybės reiškia, kad pagal pateiktą susitarimą ir sutartį, sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo savininkus (G. G., V. S., J. S., S. S.), kurį pagal rašytinį susitarimą pardavė-perleido J. S. kitam bendraturčiui S. S., kitu atveju - paveldėjo iš kitų fizinių asmenų (A. V. iš G. G.), o šie jį buvo gavę (pagal pirkimo-pardavimo aktą) iš likviduotos (duomenys neskelbtini) ŽŪB.

Pareiškėja B. S. savo nuosavybės teisę į objektą kildina iš 1999-04-26 pirkimo-pardavimo akto, rašytinio susitarimo tarp J. S. ir S. S. (buvusio sutuoktinio, kaip paveldėtoja) ir rašytinės sutarties tarp A. V. (mirusios G. G. įpėdinės) bei pareiškėjos B. S., t. y. nuosavybės teisės įgijimą sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – pirkimo sandoriu.

Pareiškime nurodoma, kad pajininkas V. S. (pagal 1999-04-26 pirkimo-pardavimo aktą) yra miręs, nurodyti paveldėtojai – M. A., mirusi, jos paveldėtojai – R. P., J. A., L. Ū., kurie nėra pareiškę jokių pretenzijų. Tačiau nežiūrint, kad įstatyminiai įpėdiniai nepareiškė kokių nors pretenzijų į paveldėjimą, nuosavybės teisė, kaip paveldėjimo teisė, gali pereiti ir valstybei. CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo.

Kaip jau minėta anksčiau, 1999 m. rugpjūčio 26 d. Varėnos r. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau - ŽŪB) likvidacinės komisijos Pirkimo - pardavimo aktu, trąšų sandėlio savininkais tapo keturi asmenys - G. G., V. S., J. S., S. S., šį pastatą pajininkams perleidus (prikimo-pardavimo aktu) lygiomis dalimis.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos tvirtinimas, kad ji sandėlio pastatą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, prieštarauja kitai įrodinėjamai aplinkybei – kad ji, siekdama įgyti daiktines teises, sudarė rašytinius susitarimus su likviduotos bendrovės pajininkais (jų įpėdiniais) dėl sandėlio dalies pardavimo. Asmeniui įgijus nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016).

Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo A. V. byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su pareikštu pareiškimu dėl pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, nurodydama, kad pagal pirkimo-pardavimo dokumentą ir jai priklauso dalis pastato.

Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

Tai, kad pareiškėja nurodo dalies pastato savininkė yra ir A. V., patvirtina 1999 m. rugpjūčio 26 d. Varėnos r. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau - ŽŪB) likvidacinės komisijos Pirkimo - pardavimo aktas, kuriame vienu iš pirkėjų (savininkų) nurodyta G. G., 2024-07-21 sudaryta sutartis tarp A. V. ir B. S., kurioje nurodyta sandėlio viena iš savininkų G. G..

Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/202, 31 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 41 punktas).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Dėl pareiškėjos B. S. įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teisių įgijimo į ginčo statinius. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teises į statinį - sandėlį kildina iš faktinio pastato valdymo, kartu pripažindama, jog anksčiau šio pastato savininkais buvo G. G. (vėliau jos paveldėtoja), V. S., J. S., nurodydama, jog statinys yra žemės sklype, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjai B. S., E. V. ir S. J.. Pagal 2020-03-27 sudarytą susitarimą pastatas yra žemės sklypo dalyje, kuriuo naudojasi pareiškėja. Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas pastatas – sandėlis.

Tiek pareiškėja, tiek ir ankstesni statinio savininkai sąžiningai ir nepertraukiamai valdė neįregistruotus statinius kaip savininkai visą valdymo laiką, iki pagal susitarimą (2000 m. su J. S.), sutartį 2024-07-21 su A. V., ir pareiškėjos nenurodytu sandoriu po V. S. mirties (duomenys neskelbtini), pradėjo valdyti pareiškėja B. S..

Pareiškime nurodyta, kad kitiems pajininkams nereiškiant jokių daiktinių teisių į turtą daugiau negu 10 metų, pareiškėja įgijo valdymo teisę į visą pastatą, kaip jo valdytoja.

Nepaisant pareiškėjos nurodomų aplinkybių apie ne mažiau kaip 10 metų trukusį nepertraukiamą, atvirą ir teisėtą sandėlio valdymą, tokių duomenų nepakanka išvadai, jog pareiškėja aptariamus pastatus įgijo įgyjamosios nuosavybės teise, nes ji pateikė įrodymus (sutartį tarp A. V. ir B. S. dėl pajinio įnašo pardavimo), kai ši sutartis nesukuria teisinių pasekmių – (duomenys neskelbtini) ŽŪB likvidavus teisės aktų nustatyta tvarka iki šios sutarties sudarymo momento. O taip pat nenurodė kokiu sandoriu ir kada įgijo teises į bendrasavininko V. S. valdytą turto – sandėlio dalį.

Pagal CK 4.93 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį niekas neturi teisės: paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Todėl pareiškėjos teiginys, kad ji daugiau kaip 10 metų įgijo valdymo teisę į visą statinį yra nepagrįstas ir neįrodytas, vien tik jau pagal sutartį su A. V. (2024-07-21), nenurodant kokiu būdu įgijo bendraturčio V. S. turto dalį, kai pareiškėja nurodo, kad pastato valdytoju jos sutuoktinis buvo daugiau kaip 10 metų, o kiti pajininkai nereiškė jokių daiktinių teisių į turtą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja yra tik dalies nurodomo turto savininkė – pagal 1999 m. rugpjūčio 26 d. Varėnos r. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau - ŽŪB) likvidacinės komisijos Pirkimo - pardavimo aktą, 2000-04-09 susitarimą su J. S. dėl pardavimo ir perleidimo pajinio įnašo už pastatą-sandėlį. 2024-07-21 sudaryta sutartis tarp A. V. ir B. S. dėl turtinės teisės suteikimo į sandėlį, dėl pajinio įnašo pardavimo, nesukelia teisinių pasekmių, kadangi (duomenys neskelbtini) ŽŪB yra likviduota, o nekilnojamojo turto sandoriui – pirkimui-pardavimui sudaryti, įstatymas reikalauja sudaryti sutartį nustatytos formos.

CK 6.393 straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią.

Antra, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 d., 4.70 straipsnio 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo žinoti, kad bendraturčiai G. G. (jos paveldėtojai), V. S. (jo paveldėtojai) turi teises į daikto nuosavybės dalis.

Trečia, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.

Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 d., 4.26 straipsnio 2 d.). Nagrinėjanu atveju pareiškėja negalėjo teisėtai valdyti viso turto – sandėlio, kadangi dalis šio turto nuosavybės teise priklausė G. G. (jos paveldėtojai), o sudarytas perleidimo sandoris nesukelia teisinių pasekmių. Kitam bendraturčui V. S. ir šiuo metu priklauso sandėlio dalis nuosavybės teisėmis, kai ši turto dalis niekam nebuvo perleista (sandoriu), nepateikti duomenys apie šios dalies paveldėjimą.

Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (civilinio kodekso 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pareiškėja nereiškia ieškinio dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo iš bendraturčio V. S. jo paveldėtojams, pareiškėja pagal imperatyvias įstatymo nuostatas svetimo turto dalies neturėjo teisės valdyti atvirai.

Penkta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal Civilinio kodekso 4.71 straipsnio 1 d. daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Pareiškėja nenurodo ir nepagrindžia įrodymais, kaip valdė V. S. priklausančią nuosavybės dalį. Taip pat pareiškėja pagal pateiktą 2024-07-21 sutartį su A. V. pripažino, jog dalį pastato – sandėlio, nuosavybės teisėmis iki sutarties sudarymo valdė G. G. ir jos įpėdinė.

Šešta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Pareiškėja sudarydama susitarimą ir sutartį, suvokė, kad teises į jos valdomą daiktą turi ir kiti kiti asmenys – bendraturčiai.

Septinta, valdymas tęsėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 d. nustatytą terminą – pareiškėja nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja dėl turto dalies perleidimo sandorio sudarymo kreipėsi į bendraturtės paveldėtoją tik 2024 m., o dėl kito bendraturčio – V. S. iš vis nesikreipė ir nesudarė jokios sutartis su jo paveldėtojais.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja, būdama pastato bendraturte, įgyjamąja senatimi neįgijo nuosavybės teisių į visą sandėlį (kaip vienintelė savininkė), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 - 4.71 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 530-533 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos B. S. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.