- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- e2S-167-866/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29580-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Ieškovas
- V. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovo V. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl dalies kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir dalies vykdomojo įrašo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. R. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“ (toliau – atsakovė), prašydamas pripažinti negaliojančiu kredito sutarties Nr. 07-055634-FA/07-055639-FA 5.1 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad ,,palūkanos <...> skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos“ ir panaikinti Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notarės Daivos Lukaševičiūtės-Binkulienės 2014 m. sausio 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-63 dalyje, kurioje nuspręsta iš ieškovo išieškoti sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos.
2. Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti vykdomojo įrašo dalyje dėl sutartinių palūkanų išieškojimo vykdymą iki kol įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje. Siekdamas pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas nurodė, kad nesustabdžius ginčijamo vykdomojo įrašo vykdymo, kyla reali grėsmė, kad iš ieškovo įmonės, o vėliau ir iš ieškovo įkeisto turto, bus padengtas visas atsakovės reikalavimas, nors jo dalis dėl sutartinių palūkanų skaičiavimo yra neteisėta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi nutarė tenkinti ieškovo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal Vilniaus m. 2-ojo biuro notarų biuro notarės Daivos Lukaševičiūtės-Binkulienės 2014 m. sausio 8 d. išduoto vykdomojo įrašo Nr. 2-63 dalį dėl sutartinių palūkanų išieškojimo iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje; nutarė nutartį vykdyti skubiai.
4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikti teisiniai argumentai sudaro pagrindą teigti, kad ieškinio reikalavimas dėl sutartyje nustatyto palūkanų skaičiavimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu preliminariai pagrįstas – ieškinyje suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindai, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys rašytiniai įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovo pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus teismo sprendimas. Taigi, konstatavo, kad yra pirma sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pagal pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį (reikalavimo, kurio pagrindu yra išduotas vykdomasis įrašas, pripažinimo negaliojančiu ir dalies vykdomojo įrašo panaikinimo), prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo proceso sustabdymas toje dalyje – yra betarpiškai susijusios su ieškovo pareikštais reikalavimais. Pagal ieškinio reikalavimų pobūdį nagrinėjamo ginčo rezultatas gali turėti įtakos vykdymo proceso tolimesnei eigai, išieškotų lėšų paskirstymui ir kt.
6. Teismas vertino, kad ieškinio patenkinimo atveju sumažėjus kreditoriaus reikalavimo sumai, kiltų klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių proporcingumo. Nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo ir patenkinus ieškinį, galėtų kilti žalos ieškovui, o dėl jos atlyginimo reikėtų užvesti naujus teisminius procesus. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei būsimu teismo sprendimu ginčijamą kredito sutarties dalį dėl palūkanų skaičiavimo (bei atitinkamai vykdomojo įrašo dalį) teismas pripažins negaliojančiu, o ieškovo prievolės šioje dalyje bus pasibaigusios, priverstinai jas įvykdžius (priverstinai išieškojus skolą), ieškovui galimai palankus teismo sprendimas taptų deklaratyvaus pobūdžio ir nebesukeltų ieškiniu siekiamų teisinių pasekmių, o ieškovas turėtų inicijuoti naują bylą dėl savo teisių gynimo (išieškotų lėšų susigrąžinimo ir pan.).
7. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, iš esmės svarbu, kad prasidėjęs vykdymo procesas bylos nagrinėjimo metu išliktų toje pačioje status quo, t. y. bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis, kuri buvo ieškovo kreipimosi į teismą metu, todėl siekiant išsaugoti esamą teisinę ir faktinę padėtį bei išvengti galimų ginčų ateityje šiuo aspektu, pripažino, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu, todėl tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismas konstatavo, kad egzistuoja abi sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese pagal vykdomojo įrašo dalį dėl palūkanų sustabdymą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė
9. Atsakovė (apeliantė) akcinė bendrovė „Swedbank“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
10. Dėl faktinių bylos aplinkybių nurodo, jog byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu ir 362 176,47 Eur sumos 2014 m. sausio 8 d. vykdomojo įrašo Nr. 2-63 dalies pripažinimo negaliojančiu. Atsakovė ir ieškovas 2007 m. birželio 5 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. 07-055634-FA/07-055639-FA (su visais pakeitimais ir papildymais) (toliau – kredito sutartis), kuria ieškovui iš viso buvo suteiktas 815 079 Eur kreditas. Ieškovo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas I. R. laidavimu pagal 2007 m. birželio 5 d. Laidavimo sutartį Nr. 07-055634-LA1/07-055639-LA1 (su visais pakeitimais ir papildymais).
11. Pažymi, kad ieškovo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas ieškovui ir I. R. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu (hipotekos lakšto identifikacinis kodas 01120070016138).
12. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs V. R. skundą dėl notarės Daivos Lukoševičiūtės – Binkulienės veiksmų išduodant 2014 m. sausio 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-63, atlikto dėl skolos išieškojimo pagal kredito sutartį, pripažinimo neteisėtais ir vykdomojo įrašo Nr. 2-63 panaikinimo, 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 V. R. skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1811-275/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį paliko nepakeistą.
13. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs atsakovės ieškinį V. R. ir I. R. dėl dalies skolos pagal kredito sutartį priteisimo ir V. R. priešieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei jos sąlygų pakeitimo, 2015 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 ieškinį patenkino ir iš V. R. bei I. R. solidariai priteisė 94 289,10 Eur skolą, mokėjimo funkciją atliekančias kintamas metines palūkanas kurių apskaičiavimas nurodytas kredito sutartyje, skaičiuojamas nuo 2014 m. vasario 28 d. iki visiško kredito sumos gražinimo atsakovei dienos, taip pat kompensavimo funkciją atliekančias įstatymines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2014 m. kovo 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, o V. R. priešieškinio netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-291-516/2016 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
14. Teigia, jog individualios įmonės (toliau – IĮ) „Tik rytoj“, kurios dalyvis yra V. R., kreditoriai 2019 m. lapkričio 28 d. susirinkime nusprendė IĮ „Tik rytoj“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka. Antstolė Brigita Palavinskienė 2019 m. gruodžio 30 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0171/14/01023, užvestą vykdant 2014 m. sausio 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-63, ir ją persiuntė IĮ „Tik rytoj“ bankroto administratoriui.
15. Nurodo, jog IĮ „Tik rytoj“ kreditoriai 2020 m. rugpjūčio 20 d. susirinkime patvirtino 1 098 671,95 Eur dydžio atsakovės kreditorinius reikalavimus. Pažymi, kad IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkime dalyvavo ir „už“ 1 098 671,95 Eur dydžio atsakovės kreditorinius reikalavimus balsavo taip pat ir V. R. bei I. R. IĮ „Tik rytoj“ kreditorių 2020 m. rugpjūčio 20 d. susirinkime balsavęs „už“ 1 098 671,95 Eur dydžio atsakovės kreditorinių reikalavimų patvirtinimą, V. R. pateikė nepagrįstą ieškinį ir, neatskleidęs visų ginčo faktinių aplinkybių, sudarė prielaidas nepagrįstos ir neteisėtos teismo nutarties priėmimui.
Žemesnės instancijos teismas
16. Vertina, kad IĮ „Tik rytoj“ kreditoriai, kurių didžiąją dalį kontroliuoja ieškovas ir I. R., 2021 m. spalio 25 d. susirinkime sumažino atsakovės kreditorinius reikalavimus iki 736 495,48 Eur dydžio, o sumažinimo pagrindas buvo toks pat, kaip ir ieškovo ieškinio pagrindas – kredito sutarties 5.1 punkto ir 2014 m. sausio 8 d. vykdomojo įrašo Nr. 2-63 dalies neteisėtumas, nepagrįstumas ir negaliojimas. Nors aptariamo IĮ „Tik rytoj“ kreditorių 2021 m. spalio 25 d. susirinkimo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas šiuo metu tikrinamas Vilniaus apygardos teismo iškeltoje civilinėje byloje Nr. eB2-3206-852/2021, tačiau šiam ginčui minėtos aplinkybės svarbios tuo, kad remiantis jomis apskaičiuojama ieškinio šioje byloje kaina – patenkinus ieškovo ieškinį šioje byloje atsakovė netektų teisės reikalauti iš ieškovui ir I. R. priklausančio nekilnojamojo turto vertės išieškoti 362 176,47 Eur (1 098 671,95 Eur – 736 495,48 Eur), atitinkamai tokios sumos sumokėjimo išvengtų ieškovas.
17. Dėl papildomų įrodymų priėmimo nurodo, jog kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovei nepranešė apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą ir dėl šios priežasties atsakovė neturėjo galimybės pateiktį IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo protokolų, kurie patvirtina, kad ginčas šioje byloje yra turtinis ir jo suma yra ne mažesnė kaip 362 176,47 Eur, prašo priimti kartu su atskiruoju skundu teikiamus rašytinius įrodymus.
Šalies argumentai
18. Atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl iš esmės sekančių aplinkybių.
18.1. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant CPK 9 straipsnio, 17 straipsnio reikalavimus ir nukrypus nuo CPK 147 straipsnio reikalavimų – šioje konkrečioje situacijoje tiek dėl ginčo faktinių aplinkybių pobūdžio, tiek dėl teisinio jų kvalifikavimo, apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą turėjo būti pranešta atsakovei. Tokia išvada darytina ne tik dėl teismo nagrinėjimo ginčo specifiškumo (reikalavimas pripažinti negaliojančiomis jau nutrauktos kredito sutarties sąlygas bei reikalavimas panaikinti vykdomąjį įrašą nenurodytoje apimtyje), bei dėl kitų aplinkybių.
Šalies argumentai
18.2. Teismas netinkamai prima facie įvertino ieškovo reikalavimų pagrįstumą: 1) ginčas sprendžiamas ginčo teisenos tvarka, todėl ieškovas turėjo nurodyti teisingą ieškinio sumą, dėl kurios išieškojimo iškelta civilinė byla; ieškovas nesumokėjo žyminio mokesčio, todėl ieškinys negalėjo būti priimtas, o tuo pačiu negalėjo būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės; 2) jeigu teismas būtų tinkamai nustatęs ieškinio sumą, tuomet būtų atsisakęs priimti ieškinį kaip neteismingą apylinkės teismui, o tuo pačiu nebūtų sprendęs klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymo; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs V. R. skundą dėl notarės Daivos Lukoševičiūtės – Binkulienės veiksmų išduodant 2014 m. sausio 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-63, atlikto dėl skolos išieškojimo pagal kredito sutartį, pripažinimo neteisėtais ir vykdomojo įrašo Nr. 2-63 panaikinimo, 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 V. R. skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo prima facie konstatuoti, kad ieškovo ieškinio reikalavimai gali būti patenkinti; 4) minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos buvo priteistos įvertinus šioje byloje ginčijamą kredito sutarties 5.1 punktą ir pripažinus, kad atsakovė turi teisę gauti atitinkamo dydžio palūkanas remiantis kredito sutarties 5.1 punktu; 5) pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovo ir atsakovės bylinėjimusi; atsižvelgiant į tai, kad ieškovas veikė ne per atstovą ir asmeniškai su atsakove susitarė dėl tokios kredito sutarties 5.1 punkto redakcijos, kokia šiuo metu ginčijama, anot atsakovės, pripažintina, kad senaties terminas ieškiniui dėl kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu pasibaigė 2017 m. birželio 5 d.
18.3. Pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas išsprendė visą ginčą iš esmės – šioje konkrečioje situacijoje iš esmės reiškė viso ginčo išsprendimą dar net nepradėjus jo nagrinėti ir, po skundžiamos nutarties priėmimo, ieškovas tapo suinteresuotu siekti, kad teismo procesas būtų kuo ilgesnis. Faktinės ginčo aplinkybės patvirtina, kad tikrasis prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslas buvo ne užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (kurį užtikrinti nėra būtinybės), bet teismo procesinių priemonių pagalba išvengti pradelstų ieškovo įsipareigojimų vykdymo visą bylinėjimosi procesą.
18.4. Bet kokio teismo sprendimo (palankaus ar nepalankaus ieškovams) šioje byloje įvykdymas nereikalauja laikinųjų užtikrinimo priemonių – kadangi šioje konkrečioje situacijoje ieškovas pareiškė reikalavimą tiek dėl kredito sutarties 5.1 punkto pripažinimo negaliojančiu, tiek dėl vykdomojo įrašo panaikinimo atitinkamoje dalyje, kurie, ieškinio patenkinimo atveju, nereikalaus priverstinio vykdymo, nei vienas ieškovo reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti atmestas.
18.5. Pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė pagrindinius civilinio proceso principus – šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, teisingumo principus.
Atsiliepimas
19. Ieškovas V. R. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės nurodo sekančius argumentus.
19.1. Teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese pagal vykdomojo įrašo dalį dėl palūkanų sustabdymą; atsakovė atskirajame skunde nepaneigė nutartyje nurodytų motyvų dėl prima facie ieškinio pagrįstumo.
19.2. Nesustabdžius išieškojimo vykdymo procese pagal ginčijamą ir prašomą panaikinti vykdomojo įrašo dalį dėl sutartinių palūkanų išieškojimo iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, kyla reali grėsmė, kad iš IĮ „Tik rytoj“, o vėliau ir iš ieškovo įkeisto turto bus padengtas visas atsakovės reikalavimas pagal vykdomąjį įrašą, nors jo dalis dėl sutartinių palūkanų skaičiavimo, ieškovo pagrįstu įsitikinimu, yra neteisėta. Ieškovas taip pat pabrėžia, kad hipotekos lakšte nurodyta atsakovei įkeisto turto vertė yra žymiai didesnė nei ieškovo skola, todėl egzistuoja itin didelė rizika, kad ieškovo skola bus padengta iškart pardavus atsakovei įkeistą nekilnojamąjį turtą.
19.3. Tol, kol kredito sutarties nuostata dėl palūkanų skaičiavimo ir, atitinkamai, vykdomojo įrašo dalis yra nenuginčyti, atsakovė turi teisę į visišką savo reikalavimo įvykdymą, o IĮ „Tik rytoj“ bankroto procese turto pardavimo bei kreditorių finansinių reikalavimų padengimo veiksmai gali įvykti anksčiau nei bus baigta nagrinėti ši byla, todėl ieškovo inicijuotas teisminis ginčas dėl kredito sutarties nuostatos ir vykdomojo įrašo dalies panaikinimo tokiu atveju neteks prasmės.
Žemesnės instancijos teismas
19.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad pagal ieškinio reikalavimų pobūdį nagrinėjamo ginčo rezultatas gali turėti įtakos vykdymo proceso tolimesnei eigai, išieškotų lėšų paskirstymui ir kt. Ieškinio patenkinimo atveju sumažėjus kreditoriaus reikalavimo sumai, kiltų klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių proporcingumo. Nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo ir patenkinus ieškinį, galėtų kilti žalos ieškovui, o dėl jos atlyginimo reikėtų užvesti naujus teisminius procesus.
19.5. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti ir kitų kreditorių interesai ieškovo IĮ „Tik rytoj“ nemokumo procese, kadangi dalis atsakovės kreditorinio reikalavimo kyla iš atsakovės vienašališkai parengtos kredito sutarties ir vienašališkai savo paties nuožiūra nustatytos imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančios kredito sutarties 5.1 punkto nuostatos, kurią ginčija ieškovas, gindamas pirmiausia savo, taip pat kitų kreditorių IĮ „Tik rytoj“ nemokumo procese teises ir interesus, taip pat ir viešąjį interesą. Ieškovo įsitikinimu, kiti kreditoriai netektų teisės nukreipti į bankroto procese realizuoto turto dalį, kuri būtų skirta atsakovei galimai neteisėtai paskaičiuotų pelno palūkanų dengimui.
19.6. Ankstesni ieškovo ir atsakovės teisminiai procesai vyko dėl kitų dalykų ir kitu teisiniu pagrindu, dėl ko juose priimti teismų sprendimai neturi ir negali turėti įtakos šiam procesui. Nei vienoje iš nurodytų bylų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kredito sutarties 5.1 punkte numatytų palūkanų ir jų apskaičiavimo (mokėjimo), kas sudaro būtent šios bylos nagrinėjimo dalyką.
19.7. Atsakovės argumentas dėl civilinio proceso teisės pažeidimų išsprendus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešus atsakovei, atmestinas kaip nepagrįstas.
19.8. Ieškinio senaties klausimas yra susijęs su pareikšto ieškinio reikalavimų vertinimu iš esmės – kas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nėra atliekama.
19.9. Be kita ko, žyminio mokesčio (ne)mokėjimo klausimas sprendžiamas iki ieškinio priėmimo, o ieškinio priėmimo klausimas nėra šios apeliacijos dalyku.
19.10. Dėl viso ginčo iš esmės išsprendimo ir suinteresuotumo vilkinti procesą argumento, pažymi, jog jis yra deklaratyvus ir nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
21. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
22. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
23. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
24. Atsakovė su atskiruoju skundu į bylą teikia IĮ „Tik rytoj“ 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą, IĮ „Tik rytoj“ 2021 m. spalio 25 d. kreditorių susirinkimo protokolą. Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepranešus atsakovei, todėl atsakovė neturėjo galimybės pateikti minėtų įrodymų pirmosios instancijos teisme. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai yra pagrįsti, todėl įrodymai apeliacinės instancijos teisme priimami.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovei
25. CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog <...> kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.
26. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pranešti atsakovei apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs apeliantei, pažeidė CPK normas ar apribojo jos procesines teises. Savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2014; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015 ir kt.). Tokią savo teisę apeliantė realizavo paduodama atskirąjį skundą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju apeliantės teisės buvo pažeistos.
Dėl atskirojo skundo esmės
27. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Viena tokių priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
28. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1548-943/2020).
29. Nagrinėjamu atveju, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu kredito sutarties 5.1 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad ,,palūkanos <...> skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos“ ir panaikinti Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notarės Daivos Lukaševičiūtės-Binkulienės 2014 m. sausio 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. 2-63 dalyje, kurioje nuspręsta iš ieškovo išieškoti sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos. Ieškovas ieškinyje iš esmės nurodo, jog minėta kredito sutarties nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Preliminariai įvertinus ieškovo ieškinio pagrįstumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje reiškiamas ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, todėl spręstina, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas.
30. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai dėl neva ieškinio neatitikimo CPK reikalavimams, nesumokėto žyminio mokesčio, ieškinio senaties terminų taikymo yra susiję su ieškinio priimtinumo bei bylos nagrinėjimo iš esmės aplinkybėmis, o ne su viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtino ieškinio pagrįstumo aplinkybe, todėl šie argumentai laikytini neturinčiais teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju.
31. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1669-781/2020).
32. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020).
33. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė ta aplinkybe, jog nesustabdžius ginčijamo vykdomojo įrašo vykdymo, kyla reali grėsmė, kad iš ieškovo įmonės, o vėliau ir iš ieškovo įkeisto turto, bus padengtas visas atsakovės reikalavimas, nors jo dalis dėl sutartinių palūkanų skaičiavimo yra neteisėta. Pirmosios instancijos teismas šį argumentą laikė pagrįstu ir tuo pagrindu konstatavo antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. Apeliantė iš esmės teigia, jog pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas išsprendė visą ginčą iš esmės, o tinkamam galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nereikalingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.
34. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pagal pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį jie yra glaudžiai susiję, tačiau nesutiktina su atsakovės pozicija, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ginčas yra išsprendžiamas iš esmės. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvus, vadovaudamasis proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo, interesų pusiausvyros principais, kuriems apeliacinės instancijos teismas pritaria ir jų nekartoja.
35. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.