Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015, pagal ieškovės ,,Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį atsakovams V. R. ir I. R. dėl skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą tinkamumo

Vertinant aukščiau paminėtų Sutarties sąlygų laikymąsi (nesilaikymą), aktuali kasacinio teismo praktika, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; 2013 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad atsižvelgiant į Kredito sutarties nuostatas, pirmiau nurodytų aplinkybių pakanka pripažinti, jog atsakovai buvo tinkamai informuoti apie Kredito sutarties pažeidimą ir jo teisinius padarinius, ieškovei su jais bendradarbiaujant.

Taip pat pažymėtina, kad toks Kredito sutarties vykdymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, suformuotus sprendžiant ginčus dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą reikšmės ir tinkamumo, kuriuose teismas pabrėžia šalių bendradarbiavimo pareigą, ne tik įpareigojančią vieną sutarties šalį tinkamai pateikti pranešimą, bet ir nustatančią kitos šalies pareigą suteikti visą reikalingą informaciją tam, jog pranešimas ją pasiektų, t. y. nurodyti savo adresą, pranešti apie jo pasikeitimą etc. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovai nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai informavo ieškovę apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, t. y., kaip skunde nurodė apeliantas, jog 2013 m. spalio mėn. ketina su šeima išvykti į Vokietiją, siekiant sudaryti sutartį su Berlyno valstybine baleto, cirko ir estrados mokykla dėl dukters mokslų (kaip to reikalaujama CK 2.17 straipsnio 3 dalyje, Kredito sutarties 10.5.1 punkte).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos aplinkybės, kad, siekdama juos informuoti apie vienašalį Kredito sutarties nutraukimą, ieškovė nepasinaudojo kitomis priemonėmis (telefonu, elektroniniu paštu), sutartyje nesant įtvirtintos tokios pareigos, nėra pakankamos spręsti, jog ieškovė neįvykdė reikalavimo pranešti apie vienašalį Kredito sutarties nutraukimą.

Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad nurodytas pranešimo įteikimo būdas yra nesąžiningas vartotojo atžvilgiu, nes dažnu atveju siuntų pristatymo metu gavėjų nėra namuose.

Pagal Lietuvos pašto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktą pašto paslaugos teikėjas privalo pateikti pašto siuntą gavėjui asmeniškai pasirašytinai; jeigu pateikti pašto siuntos gavėjui asmeniškai pasirašytinai nėra galimybės (siuntėjo nurodytu adresu nerandama gavėjo ir panašiai), pašto paslaugos teikėjas privalo informuoti gavėją apie pašto siuntą, palikdamas pranešimą gavėjo gaunamųjų laiškų dėžutėje arba elektroninėmis priemonėmis, užtikrinančiomis tokio pranešimo gavimą. Pagal AB Lietuvos paštas Pašto paslaugų teikimo taisyklių 25.3. punktą gavėjas apie pašto siuntą turi būti informuojamas pašto siuntos gavimo pranešimu K 11, pristatomu į gavėjo gaunamųjų laiškų dėžutę, pašto dėžutę. Pranešimas K 11 pristatomas gavėjui vieną kartą. Kiekviena pašto siunta, apie kurią buvo pranešta gavėjui, gavimo pašte turi būti saugoma vieną kalendorinį mėnesį (jeigu sutartyje su siuntėju nenumatyta kitaip), skaičiuojant nuo kitos dienos, kai buvo pristatytas pranešimas K 11 (42 punktas). Iš byloje esančių AB Lietuvos paštas ieškovei grąžintų siuntų ir prie jų pridėtų pranešimų matyti, kad tiek 2013 m. sausio 8 d., tiek 2013 m. spalio 10 d. pranešimai daugiau nei mėnesį buvo saugomi pašte, t. y. atsakovai, gavę pranešimą apie siuntos gavimą, ją per nustatytą terminą galėjo atsiimti pašte. Tokio pranešimo įteikimas užtikrina, kad net ir adresui nesant gyvenamojoje vietoje siuntos pristatymo metu, jis bus informuotas apie siuntos gavimą, jam suteikiama galimybė ją atsiimti pašto skyriuje.

Dėl šių aplinkybių skundo argumentas, kad teismas netinkamai aiškino pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimą, jį nepagrįstai pripažindami tinkamu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl esminio Kredito sutarties pažeidimo

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad Kreditavimo sutartis nutraukta pagrįstai, esant esminiam jos pažeidimui, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis dėjo pastangas tinkamai vykdyti sutartį, pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 5 proc. suteikto kredito sumos.

Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių (neproporcingų) nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Kaip minėta pirmiau, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2013 m. sausio 8 d. pranešimais atsakovai informuoti, jog pradelsti įsipareigojimai pagal Kredito sutartį yra 16 707,86 Eur, 2013 m. spalio 10 d. pretenzijoje nurodė, kad nustatytu papildomu terminu pradelsti įsipareigojimai nebuvo padengti ir sudaro 42 077,47 Eur ir, kad jų nesumokėjus, Sutartis bus nutraukta nuo 2013 m. lapkričio 21 d. Kreditavimo sutartis vienašališkai nutraukta 2013 m. lapkričio 21 d. Atsakovai neginčijo fakto, kad paskutinis kredito grąžinimas buvo atliktas 2010 m. birželio 7 d., o visiškai apmokėtos palūkanos 2013 m. birželio 5 d., t. y. nuo 2013 m. liepos 5 d. jokie sutarti mokėjimai nebuvo atliekami (t. 1, b. l. 179-105). Atsakovai nuo 2013 m. liepos 5 d. iš esmės nebevykdė sutartinių įsipareigojimų – nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį, atotrūkis tarp atsakovų prisiimtų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų susiformavo per paskutinius 5 mėnesius iki Sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl ieškovė ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal Sutartį. Pažymėtina, kad kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios ieškovei, kaip finansų įstaigai, yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Atsakovai iki Sutarties nutraukimo įrodymų, kad jie yra finansiškai pajėgūs vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nepateikė. Apeliantas skunde nurodo, kad atsakovė I. R. 2013 m. rudenį pradėjo derybas dėl jai priklausančių koncerno ,,MG baltic“ akcijų pardavimo, kurias 2014 m. liepos 23 d. pardavė už 282 379,52 Eur. Teigia, kad ši aplinkybė patvirtina tai, jog atsakovams žinant apie Banko ketinimą nutraukti Sutartį, jie būtų nurodę šią aplinkybę kaip įrodymą, kad Sutartiniai įsipareigojimai ateityje bus vykdomi. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš apelianto 2013 m. gruodžio 10 d. rašto ieškovei ir atsakymo į jį matyti, kad jam buvo žinoma apie pradelstus mokėjimus ir Banko ketinimą nutraukti Kredito sutartį (t. 1, b. l. 122-124). Apeliantas dar iki Sutarties nutraukimo kartą buvo įspėtas apie galimus tolimesnius Banko veiksmus, tačiau minėtos informacijos apie realius veiksmus bei vykdomas derybas dėl akcijų pardavimo, ieškovei nepateikė. Taip pat pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė įrodymų, kad ir po Sutarties nutraukimo, kurią kaip jis teigia yra finansiškai pajėgus vykdyti toliau, yra atlikęs kokius nors mokėjimus, t. y. kad jo ketinimas išsaugoti (atkurti) sutartinius santykius yra realus. Taip pat nepateikė įrodymų, kad jo nurodytos akcijos buvo parduotos ir už jas buvo gautos nurodyto dydžio lėšos (CPK 178 straipsnis).

Priešingai nei nurodė apeliantas, teismas vertino neįvykdytos prievolės sumą visos kredito sumos kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, jog Kredito sutarties nutraukimo dieną pradelsti mokėjimai sudarė 5 proc. suteikto kredito sumos, o tai, kad jam suteiktas kredito suma yra didelė (814 050,05 Eur) patvirtiną faktą, jog atsakovai ir ateityje nepajėgs vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad mokėjimo terminų praleidimas buvo nuolatinis ir ilgalaikis, įrodymų, kad atsakovai prievolę sugebės įvykdyti ateityje nepateikta, atsakovui iš esmės pažeidus Sutartį ieškovė nustatė poringą papildomą terminą esminiams Sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, atmeta kaip neapgrįstus skundo teiginius, kad Kreditavimo sutartis nutraukta nesant esminio jos pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas taip pat teigia, kad Kreditavimo sutarties 11.2.1., 11.2.1.1. punktai pažeidžia proporcingumo principus, vartotojo interesus, nes jomis nustatytas nepakankamas terminas prievolei įvykdyti.

Visų pirma pažymėtina tai, kad Kreditavimo sutarties 11.2.1 punktas suteikė bankui tik teisę, bet ne pareigą nutraukti Sutartį tuo atveju, jeigu skolininkai laiku ir tinkamai nevykdys savo prievolių. Pripažintina, jog kiekvienu atveju, nustačius Sutarties pažeidimo faktą, Bankas privalo įvertinti faktiškai susiklosčiusią situaciją. Kaip matyti, Sutarties 11.2.1 punktas įpareigojo banką, prieš sprendžiant dėl Sutarties nutraukimo, informuoti skolininką apie prievolių nevykdymą bei nustatyti terminą šioms prievolėms įvykdyti. Sutarties nutraukimo galimybė Kredito sutartyje įtvirtinta tik tada, jeigu skolininkas nereaguoja į perspėjimus ir savo prievolių dalies neįvykdo per protingą terminą.

Iš bylos duomenų matyti, jog tiek 2013 m. sausio 8 d., tiek spalio 10 d. pranešimais Bankas nustatė skolininkams ilgesnius nei 30 dienų terminus, t. y. iki 2013 m. vasario 14 d., lapkričio 21 d., prievolėms įvykdyti. Tai rodo, jog atsakovams buvo sudarytos sąlygos realiai įvertinti Sutarties pažeidimo buvimo faktą, jo pasekmes ir grėsmę tolimesniam sutarties vykdymui. Tokia Sutarties sąlyga atitinka CK 6.209 straipsnio nuostatas, įpareigojančias kreditorių sutarties nevykdančiam asmeniui nustatyti terminą prievolėms pagal sutartį įvykdyti. Be to, kaip matyti, išlaikant abiejų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, Kredito sutarties 11.1 punktas nustatė ir skolininkų teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu skolininkai grąžintų kreditą prieš terminą.

Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nagrinėjamos Kredito sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, buvo lygiavertės, nepažeidė šalių lygiateisiškumo principo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kredito sutarties 11.2.1 punktas griežtai reglamentavo Sutarties nutraukimo tvarką, kurios ieškovė privalėjo laikytis, negalėdama jos nutraukti jokiais kitais, negu Sutartyje numatytais atvejais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vienašalį Kredito sutarties nutraukimą nustatančios Kredito sutarties sąlygos atitiko šalių interesus, užtikrino jų lygiateisiškumą kreditavimo teisiniuose santykiuose, todėl nustatytos sąlygos negali būti vertinamos kaip nesąžiningos.

Taip pat atmestini ir apelianto argumentai, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė kredito suteikimo momentu neįsitiko, ar atsakovo finansinė bei ekonominė būklė ir jos ateities prognozės leidžia tikėtis, jog jis sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Nesutikdama su tokia apelianto nuomone, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė, suteikdama kreditą, neįvertino apelianto galimybių dėl kredito grąžinimo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, ir pats apeliantas turėjo įvertinti savo galimybes įvykdyti Kredito sutartį, kadangi visos sutarties sąlygos dėl jos terminų ir kreditų dydžių, jam buvo žinomos dar derinant Kredito sutarties sąlygas. Akivaizdu, kad kredito gavėjas, sudarydamas Kredito sutartį, o vėliau ir jos sąlygas keičiančius susitarimus, žinojo apie prisiimamų finansinių įsipareigojimų dydžius bei jų įvykdymo terminus. Todėl kredito gavėjas, veikdamas atsakingai, rūpestingai ir protingai, privalėjo įvertinti, ar galės vykdyti ir įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus nustatytu laiku.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai nepagrįstai siekia visą atsakomybę dėl išduoto kredito dydžio perkelti ieškovei. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas, viena vertus, teigdamas, kad ieškovė neįvertino jo finansinių galimybių grąžinti kreditą, kita vertus, įrodinėdamas, kad jis būtų pajėgus vykdyti kredito sutartį, jeigu jos nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, pats sau prieštarauja. Be to, kaip ir minėta pirmiau, apeliantas teismui nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jeigu šalių santykiai pagal Kredito sutartį būtų atkurti, jis turėtų realias galimybes toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo

Pagal CK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus atsakovo V. R. apeliacinį skundą jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Taip pat netenkinamas ieškovės ,,Swedbank“, AB prašymas priteisti tokias išlaidas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jas įrodantys dokumentai (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.