Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Swedbank“ ieškinį atsakovams V. R. ir I. R. dėl skolos priteisimo bei atsakovo V. R. priešieškinį dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį pagrįstumo.

Pateiktu ieškiniu ieškovas AB ,,Swedbank“ prašė iš atsakovų V. R. (kredito gavėjo) ir I. R. (laiduotojos) solidariai priteisti 94 289,10 Eur skolą; atsakovas V. R. priešieškiniu prašė pripažinti 2007 m. birželio 5 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Kredito sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas būsto kreditas ir kreditas kitoms reikmėms, nutraukimą neteisėtu ir pakeisti Kredito sutarties nuostatas atidedant mokėjimo terminus. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo atsakovas V. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi įpareigojo atsakovą V. R. už pateiktą apeliacinį skundą sumokėti 1 607 Eur žyminį mokestį.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde atsakovas V. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo teigimu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo jis yra atleistas kaip vartotojas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kredito sutartis yra sudaryta tarp verslo subjekto ir fizinio asmens (apelianto), kredito sutarčių paskirtis – būsto kreditas, t. y. atsakovas sutartį sudarė savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui – gyvenamojo namo, kuriame ir šiuo metu gyvena, remontui. Be to, atsakovas nurodo, kad teikdamas priešieškinį dėl kredito sutarčių nutraukimo, žyminio mokesčio taip pat nemokėjo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vartotojai bylose dėl reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio atleidžiami. Vadovaudamasis šia norma, atsakovas įrodinėja, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo už teikiamą apeliacinį skundą jis yra atleistas pagal įstatymą kaip vartotojas. Su šiuo atsakovo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Pagal Kredito sutarties sudarymo ir ieškovo ieškinio pateikimo metu galiojusios redakcijos CK 1.39 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi laikytina sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės taip pat vartojimo sutartys suprantamos pagal atsakovo priešieškinio padavimo metu ir dabar galiojančią CK 6.228¹ straipsnio redakciją.

Pagal kasacinio teismo praktiką teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis c. b. 3K-3-206/2014).

Šioje byloje ieškinio ir priešieškinio reikalavimai buvo kildinami iš tarp atsakovo (kredito gavėjo fizinio asmens) ir ieškovo AB ,,Swedbank“ (kredito įstaigos) sudarytos Kredito sutarties, kurios specialiojoje dalyje nurodyta, kad gautas kreditas bus naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti. Duomenų, kad gautos kredito lėšos būtų panaudotos ne pagal paskirtį (o verslo tikslais), byloje nėra. Dėl nurodytų aplinkybių šioje proceso stadijoje (sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą) apeliacinės instancijos teismas (nevertindamas ginčo iš esmės) neturi pagrindo nesutikti su atsakovu, kad šalių ginčas kvalifikuojamas kaip kilęs iš vartojimo teisinių santykių, o atsakovas, kaip vartotojas, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.; 80 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti žyminį mokestį, naikinama, o atsakovo apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 315 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl atsakovo V. R. apeliacinio skundo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.