Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-17596-909/2021

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-10-06
Bylos Nr.: e2-17596-909/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12477-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Justa Raciūtė
Ieškovas: Vilniaus
Atsakovas: D. U.

Kategorijos

3.2.3.2Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. e2-17596-909/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12477-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.2; 3.2.6.1.; (S) 3.4.3.5.3; 3.4.3.7.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 6 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovei D. U. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamas filialo Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 1 194,96 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, 2017 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-738-569/2017 uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Initium verum“ iškelta bankroto byla, teismas bankroto administratore paskyrė D. U. 2019 m. lapkričio 27 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4701-832/2019 bankrutuojančios UAB „Initium verum“ ieškinys dėl papildomo pajaus priteisimo atmestas, ieškovui Vilniaus kredito unijai iš UAB „Initium verum“ priteista 1 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jas apmokant iš bankroto administravimo lėšų. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-198-357/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Ieškovas keletą kartų kreipėsi į atsakovę su prašymu sumokėti ieškovui priteistą 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, su atsakove bendravo telefonu, pateikė raginimą įvykdyti teismo sprendimą, tačiau atsakovei neįvykdžius ieškovo reikalavimo, ieškovas kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. 2020 m. lapkričio 23 d. teismui civilinėje byloje Nr. e2-4701-832/2019 išdavus vykdomąjį raštą, ieškovas jį pateikė vykdyti antstoliui V. M. Ieškovas vykdomojoje byloje Nr. 0240/20/02448 sumokėjo 44,96 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų. Remiantis 2021 m. kovo 29 d. antstolio pagal paklausimą pateiktais dokumentais, t. y. 2021 m. kovo 12 d. UAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimui pateikė ataskaitą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki 2021 m. kovo 12 d., UAB „Initium verum“ kreditoriams atsakovės yra pateikta informacija apie priimtus ankščiau nurodytus teismų procesinius sprendimus. Kreditorių susirinkimui pateiktoje ataskaitoje nurodė ir tai, kad skolos suma pagal vykdomąjį raštą sudarė 1 150 Eur, tačiau atsižvelgiant į tai, jog bankroto procedūros baigėsi, UAB „Initium verum“ jokio turto neturėjo, atsakovė konstatavo faktą, kad nėra jokių kliūčių operatyviai kreiptis į teismą dėl UAB „Initium verum“ išregistravimo. Iš ataskaitos matyti, kad UAB „Initium verum“ po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo yra gavusi pajamų, pateiktos ataskaitos 7 puslapyje nurodyta, kad UAB „Vinitas“ iki 2020 m. liepos 20 d. dalimi įvykdė savo įsipareigojimą ir sumokėjo 2 500 Eur, kurių dalį – 1 500 Eur sumokėjo 2020 m. rugsėjo 1 d., o likusią dalį – 1 000 Eur sumokėjo 2021 m. vasario 15 d. Ieškovo teigimu, šios lėšos panaudotos atsakovės atlyginimui. 2019 m. gruodžio 20 d. presą AB41150A pardavė fiziniam asmeniui Z. V. už 500 Eur. Taigi, remiantis ieškovui prieinama informacija, ieškovas mano, kad laikotarpyje po pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo, atsakovė, veikdama kaip UAB „Initium verum“ bankroto administratorė, gavo ne mažiau nei 3 000 Eur pajamų, kurių didžiąją dalį, 2 500 Eur, panaudojo savo atlyginimui apmokėti, tačiau ieškovui nėra prieinama informacija apie likusių gautų lėšų panaudojimą. Atsakovė nuo 2020 m. balandžio 6 d., įsiteisėjus 2019 m. lapkričio 27 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimui, turėdama pareigą atsiskaityti su ieškovu ir sumokėti 1 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jas apmokant iš bankroto administravimo lėšų ir žinodama, kad privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir tai, kad nėra atsiskaityta pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, nevykdė sprendime nurodytos pareigos atsiskaityti su ieškove, pažeidė administravimo išlaidų apmokėjimo eiliškumą, nesikreipė į bendrovės kreditorių susirinkimą ir neinicijavo klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo, kreipėsi į teismą dėl įmonės pabaigos, tačiau neinformavo apie tai ieškovo. Esant šioms aplinkybėms, ieškovas patyrė žalą.

Ieškovas atsakovės veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad atsakovė, teikdama ieškinį Telšių apylinkės teismui Mažeikių rūmams, dėl pajaus priteisimo, piktnaudžiavo savo teise reikšti ieškinius, šią teisę įgyvendino nesilaikant jai nustatytų profesinės veiklos standartų ir dėl to padidino bankrutuojančios UAB „Initium verum“ turimus įsipareigojimus, dėl ko šie veiksmai pripažintini kaip veiksmai, nulėmę atsakovės, kaip UAB „Initium verum“ bankroto administratorės, civilinę atsakomybę. Pažeisdama įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą prievolę atlyginti priteistas bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Initium verum“ bankroto administravimui skirtų lėšų, nevykdė pareigos, kylančios įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Atsakovė, pažeisdama administravimo išlaidų prioritetinio dengimo principą, visas UAB „Initium verum“ bankroto proceso metu gautas lėšas išsimokėjo kaip atlyginimą sau ir taip siekė išvengti įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Atsakovė, pažeisdama pareigą kreiptis į UAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ar administravimo išlaidų sąmatos viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo, nesikreipė į UAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimą ir neinicijavo klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo tuo atveju, jeigu minėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui reikštų administravimo išlaidų sąmatos viršijimą. Atsakovė, veikdama kaip savo srities profesionalė, kuriai taikomi aukštesni nei vidutiniai elgesio standartai, būdama apdairi ir rūpestinga bankrutuojančios UAB „Initium verum“ atstovė, turėjo ir galėjo savo veiksmų atlikimo metu suprasti neteisėtų veiksmų pasekmes, taigi galėjo ir turėjo suprasti, kad neatlikus tinkamai savo funkcijų, susijusių su bankroto administravimo išlaidų sąmatos keitimu ir (ar) sąmatą viršijančių išlaidų patvirtinimu, nevykdant teismo sprendimo pagrindu kylančios pareigos sumokėti priteistą sumą iš bankroto administravimui skirtų lėšų, ieškovui sukeltos žalos atlyginimas tapo iš deliktinės atsakomybės kildinama asmeninė prievolė. Ieškovas nurodė, kad jo patirta žala sudaro 1 194,96 Eur, iš kurių 1 150 Eur priteistų bylinėjimosi išlaidų ir 44,96 Eur ieškovo sumokėtos būtinosios vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsakovė teismui pateikė atsiliepimą ir teismo prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime atsakovė nurodė, kad atsakovė neturėjo pareigos gauti įmonės kreditorių pritarimą prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl papildomo pajaus priteisimo. Paaiškino, kad iš minėto 2021 m. kovo 9 d. likvidavimo akto, kurį patvirtino įmonės kreditorių susirinkimas, matyti, kad atsakovė neviršijo kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, dėl ko ji neprivalėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą ir prašyti pakeisti (padidinti) patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą: įmonė bankroto proceso metu patyrė iš viso 8 424,35 Eur administravimo išlaidų (neskaičiuojant išlaidų vykdytai ūkinei – komercinei veiklai, kadangi jos buvo dengė iš ūkinės komercinės veiklos pajamų, 1-3 pozicijos), iš kurių atlyginimas administratoriui – 4 500 Eur (11 pozicija) ir kitoms administravimo išlaidoms – 3 924,35 Eur (4-10, 12 pozicijos). 500 Eur, gauti pardavus presą AB41150A, išmokėti kreditoriui Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai (13 pozicija), kadangi šį turtą įkeitė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai reikalavimo įvykdymui užtikrinti. Akivaizdu, kad atsakovė, patirdama 3 924,35 Eur kitų administravimo išlaidų, neviršijo 15 minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio kitoms administravimo išlaidoms skirtos sąmatos, todėl neprivalėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą ir keisti anksčiau patvirtintos sąmatos. Pridūrė, kad atsakovės kreipimasis į kreditorių susirinkimą prieš kreipiantis į teismą civilinėje byloje dėl papildomo pajaus priteisimo pats savaime nebūtų padidinęs lėšų, iš kurių galėjo būti padengtos ieškovo bylinėjimosi išlaidos, todėl akivaizdu, kad net ir nustačius šį neteisėtą atsakovės veiksmą, jis nebūtų jokiame tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala. Ieškovas neįrodė atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, dėl kurių atsakovei galėtų kilti civilinė atsakomybė. Atsakovė paaiškino, kad įmonė visiškai pagrįstai kreipėsi į teismą dėl papildomo pajinio įnašo sugrąžinimo, kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. kovo 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius (ieškovas) perleido savo reikalavimo teisę (kilusią iš paskolinių santykių su UAB „Initium verum“) kitam asmeniui – naujajam kreditoriui, ir pats nustojo būti įmonės kreditoriumi, o papildomas pajinis įnašas cesijos sutartimi naujajam kreditoriui neperleido, ieškovas neturėjo teisės riboti įmonės teisės disponuoti pajiniu įnašu. Įmonė aiškiai išdėstė bei teisės normomis pagrindė savo materialinį teisinį reikalavimą ieškovui.

Atsakovė pabrėžė, kad ieškovas tik deklaratyviai nurodė atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus: ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių akivaizdų atsakovės piktnaudžiavimą, ieškovas neprašė skirti atsakovei baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o ir bylą nagrinėję teismai nenustatė atsakovės piktnaudžiavimo teise požymių. Vien ta aplinkybė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl teisės normų taikymo ir aiškinimo, ir tai, kad teismas ginčą išsprendė ieškovo naudai, dar nesudaro pagrindo teigti atsakovę piktnaudžiavus teise. Atsakovė nesutiko su ieškovo argumentais, dėl neteisėto atlyginimo išmokėjimo ir nurodė, kad atlyginimą atsakovei išmokėjo pagrįstai, kadangi atsakovės teisė į atlyginimą atsirado dar 2017 m. gruodžio 7 d. kreditorių susirinkimo 3-ojo darbotvarkės klausimo ir 2017 m. gruodžio 7 d. pavedimo sutarties pagrindu. UAB „Vinitas“ pervestų lėšų paskirtis buvo tikslinė – būtent administratoriaus atlyginimo ir turto saugojimo išlaidų mokėjimas, kadangi įkaito turėtojas privalo prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo. Tokiam iš UAB „Vinitas“ gautų lėšų paskirstymui pritarė kreditorių susirinkimas 2020 m. rugpjūčio 3 d. – 1-uoju darbotvarkės klausimu pritarė atsakovės ataskaitai, kurioje detaliai nurodė šių įplaukų panaudojimą. Pakartotinai tokiam įmonės lėšų paskirstymui pritarė įmonės kreditoriai 2021 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime. Atsakovė tinkamai vykdė įstatymo reikalavimus bei kreditorių susirinkimo nutarimus, negali būti laikoma atsakinga už ieškovo nepadengtas bylinėjimosi išlaidas ar kitus nuostolius. Ieškovo nurodyta žala, t. y. 44,96 Eur, susidarė pačiam ieškovui prisiimant riziką – pats ieškovas savo ieškinyje patvirtino, kad atsakovė apie tai, kad įmonė nedisponavo lėšomis, iš kurių galėjo padengti ieškovo bylinėjimosi išlaidos, pranešė dar iki ieškovo kreipimosi dėl vykdomojo rašto išdavimo, tačiau ieškovas nepaisant to, kreipėsi į antstolį dėl šių lėšų priverstinio išieškojimo bei sumokėjo 44,96 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų.

Šalies argumentai

Ieškovas teismui pateikė dubliką, kuriuo prašė ieškinį tenkinti.

Dublike dėstoma, kad atsakovės atsakomybė kildinama ne tik tuo pagrindu, kad atsakovė nesikreipė į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo, bet taip pat ir tuo, kad atsakovė akivaizdžiai vengė (ignoravo) įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo būtinybe?, administruojamos bendrovės UAB „Initium verum“ sąskaitoje esančias ir (ar) buvusias lėšas pervedė į savo asmenine? sąskaitą, kreditorių susirinkimui, kuriame svarstė klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės veiklos pabaigos nurodė, kad kliūčių kreiptis dėl bendrovės veiklos pabaigos ir išregistruoti bendrove? iš juridinių asmenų registro nėra, o ieškovo ir (ar) teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą vykdančiam antstoliui nepateikė šios informacijos. Ieškovas patirtą žalą kildina ne iš paties civilinio proceso, kurio metu ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidų iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Initium verum“ bankroto administravimo išlaidų atlyginimas, o iš atsakovės veiksmų, kuriuos ji turėjo atlikti iki bankrutuojančios bendrovės veiklos pabaigos. Atsakovės keliamo reikalavimo nepagrįstumas ir inicijuotos civilinės bylos dėl papildomo pajinio įnašo grąžinimo baigtis buvo aiški ieškovui pateikus atsakymą į atsakovės 2019 m. gegužės 27 d. prašymą grąžinti papildomą pajinį įnašą, dėl ko ieškovas patyrė prašomą priteisti žalą, kvalifikuotini kaip atsakovės funkcijų įgyvendinimas neatitinkant jos veiklai keliamiems reikalavimams, šias funkcijas vykdyti sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai bendrovei. Dėl atsakovės atsiliepimuose išdėstytų argumentų, susijusių su tuo, kad atsakovė turėjo teisę į atlyginimą, ieškovas nurodė, kad nekvestionuoja atsakovės atlyginimo dydžio ar gavimo teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė kreditorių susirinkimuose nekėlė klausimo dėl būtinybės atsiskaityti pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, tik konstatavo faktą, kad nėra lėšų, tačiau jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama galimybių įvykdyti teismo sprendimą, neatliko. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų neatlikusi neteisėtų veiksmų ir (ar) būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir veikusi pagal savo veiklai keliamus specialius kvalifikacinius ir aukštesnius veiklos ir atsakomybės standartus, ieškovas nebūtų patyręs žalos. Dėl šios priežasties yra tiek faktinis, tiek ir teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovo patirtos žalos.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo prašė ieškovo ieškinį atmesti.

Triplike atsakovė papildomai paaiškino, kad administruodama įmonės bankroto procesą, veikė įmonės interesais, siekė gausinti įmonės turtą, kaip viena iš priemonių pasinaudodama teise į teisminę gynybą. Atsakovei, kaip nemokumo administratorei, negali būti taikomi didesni nei kitiems subjektams nustatyti nepiktnaudžiavimo savo teisėmis standartai. Ieškovas neįrodė, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės profesionalumo, rūpestingumo ir kitų pareigų pažeidimas, ir ar šie menami pažeidimai įtakojo ieškovo nuostolių atsiradimą. Atsakovė, patirdama 3 924,35 Eur kitų administravimo išlaidų, neviršijo 15 MMA dydžio kitoms administravimo išlaidoms skirtos sąmatos, ir neprivalėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą ir keisti anksčiau patvirtintos sąmatos, kadangi nebuvo būtinybės to daryti. Pažymėjo, kreditorių susirinkimas nepagausina įmonės lėšų, todėl nurodytas veiksmas net negali būti laikomas priežastiniame ryšyje su ieškovo žala. Ieškovas savo dublike net neginčijo tos aplinkybės ir neįrodinėjo, kad įmonės administravimo išlaidų sąmata neviršijo, todėl visiškai nepagrįstais ir nelogiškais laikytini teiginiai, kad atsakovė turėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl sąmatos, kuri yra pakankama ir neviršyta, padidinimo.

Atsakovė nurodė, kad 2021 m. kovo 9 d. likvidavimo akte nurodyta, kokias pajamos gavo bankroto proceso metu ir kokiu būdu jas paskirstė. Atsakovė nėra atsakinga, o to ir neįrodinėjo ieškovas, kad įmonė bankroto proceso metu gavo tik tam tikrą (mažesnę) pajamų sumą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nemokumo administratorius deda visas pastangas kaip įmanoma labiau gausinti įmonės turtą, tačiau negali būti atsakingas už tai, kad įmonė pajamų gauna mažiau nei tikėtasi ir pan. Todėl ieškovo nurodomas ignoravimas ir teismo sprendimo nevykdymas, kaip atsakovės neteisėtas veiksmas, yra nepagrįstas: ieškovo bylinėjimosi išlaidos liko nepadengtos ne dėl subjektyvių, nuo atsakovės valios, priklausančių, o nuo objektyvių aplinkybių – bankroto proceso metu gautų lėšų. Įmonės kreditoriai neginčijo atsakovės veiksmų, nereiškė pretenzijų dėl turto pardavimo vertės, patvirtino atsakovės teikiamas ataskaitas, todėl darytina išvada, kad sutiko su atsakovės atliekamais veiksmais. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė netinkamai atliko vienas ar kitas savo, kaip įmonės atstovės, pareigas, nors iš tiesiogiai bankroto eiga suinteresuotų asmenų – kreditorių – nusiskundimų negavo. Byloje nekilo ginčo dėl to (ieškovas to neįrodinėjo), kad atsakovė, atlikdama įmonės bankroto procedūras, pažeidė prioritetinį administravimo išlaidų apmokėjimo principą iš įmonės gautų pajamų atsiskaitydama su įmonės kreditoriais, todėl atlyginimo administratoriui išmokėjimas niekaip nepažeidžia administravimo išlaidų apmokėjimo eiliškumo, kaip kad teigė ieškovas. Dėl argumentų, susijusių su įmonės pabaiga, atsakovė pridūrė, kad tiek procesinio, tiek materialaus pobūdžio sąlygos kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos įvykdytos, todėl, atsakovės manymu, ji visiškai teisingai nurodė, kad kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos kliūčių nėra, ir tai nelaikytina melagingos informacijos kreditoriams ar teismui pateikimu. Be to, pakartotinai pažymėjo, kad 2021 m. kovo 9 d. likvidavimo akte atsakovė nurodė visą pagal įstatymą privalomą informaciją, nenuslėpdama jokių ūkinių operacijų ar lėšų paskirstymo nuo kreditorių, ir šis aktas kreditorių patvirtintas. Atsakovės teigimu, ieškovas niekaip nepagrindė, kaip atsakovės kreipimasis į teismą dėl įmonės pabaigos ir teismo sprendimo priėmimas yra susijęs su ieškovo patirta žala – akivaizdu, kad tarp nurodytų veiksmų ir ieškovo žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nepateikė teismui atsiliepimų į ieškinį, šalių ir teismo procesiniai dokumentai jiems įteikti tinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio suma neviršija 2 000 Eur, be to, šalys sutiko bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2021 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka bei nustatė šalims terminą iki 2021 m. rugsėjo 8 d. pateikti teismui visus bylai reikšmingus įrodymus ar papildomus rašytinius paaiškinimus. Teisme nebuvo gauta papildomų rašytinių paaiškinimų ar prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2021 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, nutartimi atidėjo teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2021 m. spalio 6 d.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-738-569/2017 UAB „Initium verum“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta D. U.

2017 m. gruodžio 7 d. BUAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimo, protokolas Nr. 1, metu, išspręstas administravimo išlaidų paskirstymo klausimas ir nutarta, kad atlyginimą administratoriui sudaro 11 MMA + mokesčiai; o administravimo išlaidos – 15 MMA + PVM.

Taip pat byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 7 d. sudaryta pavedimo sutartis, kurios pagrindu BUAB „Initium verum“, atstovaujama kreditorių susirinkimo pirmininko Vilniaus kredito unijos atstovo ir nemokumo administratorės D. U., įgaliojo atsakovę veikti bankrutuojančios įmonės interesais bankroto proceso metu.

Atsakovė, kaip nemokumo administratorė, 2017 m. gruodžio 13 d. Nr. (duomenys neskelbtini), teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą Nr. B2-738-569/2017, teikė prašymą dėl Vilniaus kredito unijos finansinio reikalavimo patikslinimo BUAB „Initium verum“ bankroto byloje. Atsakovė teismo prašė patikslinti patvirtintą Vilniaus kredito unijos 141 746,80 Eur finansinį reikalavimą, užtikrintą BUAB „Initium verum“ įkeistu turtu.

Vilniaus kredito unija 2019 m. birželio 21 d. atsakė į 2019 m. prašymą dėl piniginių įnašų (pajaus) grąžinimo BUAB „Initium verum“ nemokumo administratorei D. U. Atsakyme akcentavo, kad prašymas grąžinti nemokumo administratorei pajų negali būti tenkinamas, kadangi nei senasis kreditorius BUAB „Initium verum“, nei naujasis UAB „Vinitas“ nėra įvykdę savo įsipareigojimų Vilniaus kredito unijai pagal sudarytas sutartis, todėl laikytina, kad nėra pagrindo grąžinti papildomą pajų.

Žemesnės instancijos teismas

2019 m. liepos 31 d. ieškiniu dėl papildomo pajaus priteisimo BUAB „Initium verum“ patraukė atsakovu Vilniaus kredito uniją ir prašė teismo priteisti iš Vilniaus kredito unijos 15 262,97 Eur BUAB „Initium verum“ naudai ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateiktas 2019 m. lapkričio 27 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-4701-832/2019. Teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal BUAB „Initium verum“ ieškinį Vilniaus kredito unijai, trečiasis asmuo – UAB „Vinitas“, dėl papildomo pajaus priteisimo ir nusprendė BUAB „Initum verum“ ieškinį atmesti, priteisti Vilniaus kredito unijai iš BUAB „Initium verum“ 1 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jas apmokant iš bankroto administravimo lėšų. 2020 m. balandžio 6 d. Šiaulių apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. e2A-198-357/2020 apeliacine tvarka išnagrinėjęs BUAB „Initium verum“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo, nutarė pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

2020 m. balandžio 16 d. Vilniaus kredito unija pateikė nemokumo administratorei (atsakovei) raginimą įvykdyti 2019 m. lapkričio 27 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimą, kuriuo nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo, todėl ragina kuo greičiau jį įvykdyti, sumokant 1 150 Eur į Vilniaus kredito unijos banko sąskaitą.

2020 m. rugpjūčio 3 d. vyko BUAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimas, protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu nutarta patvirtinti nemokumo administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. liepos 22 d., pasiūlyti UAB „Vinitas“ perimti bankrutuojančios įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodytą pajų už simbolinę 100 Eur sumą bei patvirtinti finansinę atskaitomybę už 2019 m.

2020 m. lapkričio 23 d. Telšių apylinkės teismas Vilniaus kredito unijai išdavė vykdomąjį raštą Nr. e2-4701-832/2019 dėl 1 150 Eur išlaidų už advokato pagalbą išieškojimo iš BUAB „Initium verum“. Vykdomasis raštas 2020 m. gruodžio 18 d. perduotas vykdyti antstoliui. Iš teismui pateikto vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad skolos suma sudaro 1 150 Eur, būtinos vykdymo išlaidos 44,96 Eur, kitos vykdymo išlaidos 196 Eur.

2020 m. gruodžio 31 d. UAB „Vinitas“ ir BUAB „Initium verum“ sudarė turto perdavimo – priėmimo aktą. Šiuo dokumentu perduodamas įkeistas turtas – vinių siuvimo staklės, turtas perduodamas UAB „Vinitas“ už 5 000 Eur.

Pateiktas 2021 m. kovo 9 d. BUAB „Initium verum“ likvidacinis balansas ir likvidavimo aktas, kuriuos patvirtino ir pasirašė nemokumo administratorė D. U. 2021 m. kovo 12 d. vyko BUAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimas, protokolas Nr. 7, kuriuo metu nutarta priimti nemokumo administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2021 m. kovo 12 d.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu bendrovė pripažinta pasibaigusia, sprendimas įsiteisėjo 2021 m. gegužės 8 d. BUAB „Initium verum“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Byloje pateiktas bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės atliekant įmonių bankroto procedūras privalomasis draudimas (liudijimas/polisas Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio pagrindu atsakovės civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 15 d. buvo drausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“. Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 27 d. iki dabar atsakovės civilinės atsakomybės draudėjas yra UADBB „Colemont draudimo brokeris“ (nemokumo administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl atsakovės, kaip BUAB „Initium verum“ nemokumo administratorės, civilinės atsakomybės

Byloje kilo ginčas dėl 1 194,96 Eur žalos atlyginimo. Ieškovas teigė, kad atsakovės neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos pasireiškė tuo, kad atsakovė, teikdama ieškinį Telšių apylinkės teismui dėl pajaus grąžinimo, piktnaudžiavo teise reikšti ieškinius, atsakovė pažeidė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą prievolę ieškovui sumokėti 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, neinicijavo klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo. Teismas neturi pagrindo sutikti su šia ieškovo pozicija dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčas tarp šalių vyko laikotarpiu, kuomet galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (įsigaliojo 2001-07-01, negalioja nuo 2020-01-01, Nr. IX-216), byloje taikytina ne naujoji įstatymo redakcija, t. y. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (Nr. XIII-2221), o tuo metu buvęs aktualus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis įmonės ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto administratorius yra itin plačius įgaliojimus įmonės bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso tinkama pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs ir tai, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; kt.). Administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką, kadangi bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, tai sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, bankroto administratoriaus veikla ir elgesys turi būti įvertinti pagal bankroto administratoriui taikytinus profesinės veiklos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-605/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į pirmiau paminėtus jo profesinei veiklai keliamus standartus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015). Civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Ši taisyklė taikytina ir bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, teismai turi nustatyti visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).

Ieškovas nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą) įvardijo kaip: 1) nepagrįstą civilinės bylos iškėlimą, kuomet atsakovė pateikė reikalavimą grąžinti papildomus pajinius įnašus BUAB „Initium verum“ naudai; 2) atsakovės nesikreipimą į BUAB „Initium verum“ kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų pakeitimo; 3) įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą bei ignoravimą; 4) atsakovės atlyginimo išsimokėjimą iš BUAB „Initium verum“ bankroto proceso metu gautų lėšų, pažeidžiant administravimo išlaidų apmokėjimo eiliškumą; 5) atsakovės kreipimąsi į teismą dėl BUAB „Initium verum“ pabaigos ir bendrovės išregistravimo, prieš tai vykusiam kreditorių susirinkimui nurodant, kad kliūčių kreiptis į teismą dėl bendrovės veiklos pabaigos nėra; 6) ieškovo ir išieškojimą vykdančio antstolio neinformavimą apie atsakovės kreipimąsi į BUAB „Initium verum“ bankroto bylą nagrinėjanti teismą dėl bendrovės pabaigos ir 2020 m. balandžio 7 d. nagrinėjančio teismo sprendimą dėl bendrovės pabaigos.

Viena iš esminių įmonių bankroto procedūros savybių yra ta, kad pagal ĮBĮ įtvirtintą reguliavimą nuo bankroto bylos iškėlimo įmonės valdymas pereina teismo paskirtam bankroto administratoriui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Bankrutavusios įmonės administratorius, elgdamasis sąžiningai, turi teisę pareikšti teisme ieškinius, gindamas kreditorių, taip pat bankrutavusios įmonės teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).

Pasisakant dėl bankroto administratoriaus ir kreditorių susirinkimo kompetencijos atribojimo, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).

ĮBĮ nuostatos, įtvirtinančios bankroto administratoriaus teisę (ir pareigą) atitinkamais atvejais pareikšti ieškinius teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, nenustato jokių specialių šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Kreditorių susirinkimo teises reglamentuojantis ĮBĮ 23 straipsnis taip pat neįtvirtina jokių kreditorių susirinkimo teisių, susijusių su bankroto administratoriaus kontrole reiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios įmonės vardu. Tai reiškia, kad, kreditorių susirinkimui pagal įstatymą nėra suteikta teisė riboti bankroto administratoriaus teisės reikšti ieškinius bankrutuojančios įmonės vardu įgyvendinimą nei tiesiogiai (teikiant privalomus nurodymus bankroto administratoriui kreiptis į teismą ar draudimus tai daryti), nei netiesiogiai (riboti tokią bankroto administratoriaus teisę per administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (keitimo) procedūrą). Bankroto administratorius sprendimus pareikšti ieškinius bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais priima savarankiškai ir kreditorių susirinkimo valios juos priimdamas ir įgyvendindamas nėra saistomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama tokiu būdu, kuris pažeistų pagrindinių bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, kuo didesne apimtimi patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, kartu apsaugant įmonės skolininkės teises ir teisėtus interesus, įgyvendinimą. Nors bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010), atskirų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesai ne visais atvejais sutampa, todėl bankroto administratoriui, siekiančiam visų įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesų gynimo, gali tekti pareikšti ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu vienam ar keliems iš šios įmonės kreditorių. Jei bankroto administratoriui būtų nustatyta imperatyvi pareiga prieš kreipiantis su ieškiniu į teismą gauti kreditorių susirinkimo pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo, kreditorius, kuriam būtų norima inicijuoti bylą, ypač jei tai yra balsų daugumą kreditorių susirinkime turintis kreditorius, galėtų sudaryti kliūtis bankroto administratoriaus ieškiniui nepritardamas administravimo išlaidų sąmatos keitimui. Tokiu būdu būtų iš esmės suvaržoma įstatyme įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas), sudaromos kliūtys tinkamai įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama kaip nustatanti bankroto administratoriui imperatyvią pareigą gauti kreditorių susirinkimo pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo prieš pareiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios įmonės vardu, jei bylinėjimuisi skirtos lėšos sąmatoje nėra nustatytos ar kyla grėsmė, kad jos bus viršytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).

Ieškovas atsakovės neteisėtus veiksmus kildino iš piktnaudžiavimo savo teisėmis pareiškiant ieškinį dėl papildomo pajaus priteisimo pateikimo teismui.

Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Remiantis formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme įtvirtintos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

Nustatyta, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-4701-832/2019 Telšių apylinkės teisme Mažeikių rūmuose, ieškovas neprašė atsakovei skirti baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant ieškinį, bylą nagrinėjęs teismas taip pat nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Sutiktina su atsakovės pozicija ir motyvais, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose teikė prieštaringus motyvus. Viena vertus, ieškovas dublike teigė, jog atsakovė neįvertino ikiteisminio ginčo sprendimo metu ieškovo teiktas išvadas, kad civilinės bylos dėl pajinio įnašo susigrąžinimo inicijavimas vertintinas kaip atsakovės piktnaudžiavimas ir ignoravimas galimos inicijuojamos civilinės bylos baigties galimybes. Tačiau, kita vertus, dublike toliau dėstė, kad ieškovas nekvestionuoja atsakovės teisės reikšti ieškinį ir (ar) ieškinius teisme, nei atsakovės piktnaudžiavimo CPK 95 straipsnio prasme. Toliau ieškovas nurodė – atsakovė piktnaudžiavo teise reikšti ieškinius, tokią teisę įgyvendino nesilaikydama atsakovei nustatytų profesinės veiklos standartų ir dėl to padidėjo bankrutuojančios įmonės turimi įsipareigojimai (Dubliko (DOK – 117743) 19 punktas, 20 punktas, 41.1.1. papunktis). Tai, kad ieškinys buvo atmestas, nereiškia, kad atsakovė piktnaudžiavo procesine teise kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, ieškovui neiškėlus atsakovės piktnaudžiavimo klausimo prieš trejus metus nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4701-832/2019 ir esant prieštaringai, nenuosekliai nuomonei procesiniuose dokumentuose, nesant pateiktiems įrodymams, pagrindžiantiems akivaizdų atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, darytina išvada, kad ieškovo deklaratyvaus pobūdžio argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Ieškovas atsakovės veiksmų neteisėtumą šioje byloje grindė ne tik tuo, kad atsakovė, prieš inicijuodama teisminį procesą, nesikreipė į kreditorių susirinkimą, vėliau neinicijavo proceso dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo, bet ir kitais atsakovės veiksmais (neveikimu), tarp jų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nevykdymu (ignoravimu), bankrutavusios įmonės sąskaitoje esančių lėšų pervedimu į savo sąskaitą, kreipimusi į teismą dėl įmonės pabaigos, kuriuo ieškovui iš bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, priėmimo bei tinkamu ieškovo bei išieškojimą vykdančio antstolio neinformavimu apie tokį kreipimąsi.

Pagal ĮBĮ 32 straipsnį bankrutavusios įmonės likvidavimo procesas baigiasi teismui priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistruojant įmonę iš Juridinių asmenų registro. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos ir išregistravus bankrutavusią įmonę iš Juridinių asmenų registro, bankrutuojanti įmonė laikoma pasibaigusia. ĮBĮ nereglamentuojama, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, būtų galimas jos teisių perėmimas, t. y. nenustatyta teisių perėmimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-421/2019).

Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė, prieš kreipdamasi į teismą dėl BUAB „Initium verum“ pabaigos, netinkamai atliko su BUAB „Initium verum“ lėšų paskirstymu susijusius veiksmus ir ar atsakovės veiksmai (neveikimas) konkrečiu atveju lėmė tai, kad ieškovo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bankroto proceso metu liko nepatenkintas.

Iš byloje esančio BUAB „Initium verum“ 2021 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimo protokolo nustatyta, kad pagal BUAB „Initium verum“ 2019 m. birželio 17 d. balansą, 15 262,97 Eur sudarė pajus Vilniaus kredito unijai. 2019 m. kovo 21 d. Vilniaus kredito unija ir UAB „Vinitas“ sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria Vilniaus kredito unija atlygintinai perleido teises UAB „Vinitas“. 2019 m. kovo 25 d. UAB „Vinitas“ pateikė prašymą pakeisti BUAB „Initium verum“ bankroto kreditorių iš Vilniaus kredito unija į naująjį kreditorių UAB „Vinitas“ ir patvirtinti 141 746,80 Eur finansinį reikalavimą UAB „Initium verum“ bankroto byloje. 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-114-569/2019 BUAB „Initium verum“ bankroto byloje kreditorius Vilniaus kredito unija pasikeitė į naująjį kreditorių UAB „Vinitas“ ir patvirtino finansinį reikalavimą. Bankroto administratorė (atsakovė) 2019 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Vilniaus kredito uniją motyvuodama, kad pasirašius reikalavimo perleidimo sutartį, tapo neskolinga Vilniaus kredito unijai. Siekdama apginti bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises ir interesus, Telšių apylinkės teismui Mažeikių rūmams pateikė ieškinį Vilniaus kredito unijai dėl papildomo pajaus priteisimo BUAB „Initium verum“ naudai (2021 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimo 33 psl.). Ieškovas ieškinyje patvirtino, kad jis nėra BUAB „Initium verum“ kreditorių sąraše, nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl informacijos apie bankroto proceso eigą neturi ir nėra prieinama. Minėtame 2021 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime nurodyta, kad visos bankroto procedūros baigtos, įmonė jokio turto neturi, todėl nėra jokių kliūčių operatyviai kreiptis į teismą dėl įmonės išregistravimo (2021 m. kreditorių susirinkimo 35 psl.). Ieškovo argumentai, kad atsakovė neinformavo ieškovo apie kreipimąsi į teismą dėl įmonės pabaigos ir šį atsakovės neveikimą ieškovas sieja su jam kilusia žala, laikytini nepagrįstais, kadangi atsakovė ir neturėjo pareigos ieškovą ar išieškojimą atliekantį antstolį informuoti apie šį veiksmą, nes priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos dalyvauja kreditoriais ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas.

Ieškovas procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad atsakovė kaip bendrovės nemokumo administratorė gavo pajamas, kurių didžiąją dalį išsimokėjo sau kaip atlyginimą. Pridūrė, kad pažeisdama administravimo išlaidų apmokėjimo eiliškumą, visas BUAB „Initium verum“ bankroto proceso metu gautas lėšas išsimokėjo kaip atlyginimą ir taip vengė įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tačiau akcentuotina, kad ieškovas dublike nurodė, jog atsakovė turėjo teisę į atlyginimą ir nekvestionuoja atsakovės atlyginimo dydžio ar gavimo teisėtumo ir (ar) pagrįstumo (dubliko 19, 32 punktai). Teismo vertinimu, ieškovas teikė prieštaringą nuomonę, vienu atveju pasisakydamas, kad atsakovė bankroto procesu gautas lėšas išsimokėjo sau kaip atlygį – kas suponuoja ieškovo nesutikimą su nurodytu faktu ir atlygio dydžiu, tačiau dublike toliau dėstoma, kad ieškovas nekvestionuoja atsakovės išsimokėto atlygio teisėtumo, dydžio. Besikeičianti ieškovo pozicija, neeliminavo iš ieškovo pareigos įrodyti nurodytų dėstomų motyvų pagrįstumą, teikiant įrodymus, tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteikė duomenų, įrodančių ir patvirtinančių atsakovės (nemokumo administratorės) netinkamą atlygio išsimokėjimo nesilaikant įstatyme numatytų nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. gruodžio 7 d. BUAB „Initium verum“ kreditorių susirinkime, protokolo Nr. (duomenys neskelbtini), darbotvarkės trečiuoju klausimu buvo sprendžiamas išlaidų sąmatos patvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymas, remiantis ĮBĮ 23 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415, patvirtinti administravimo išlaidas nuo bankroto bylos iškėlimo teisme iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Šiuo darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti administravimo išlaidas, t. y. atlyginimas administratoriui – 11 MMA + mokesčiai ir administravimo išlaidos – 15 MMA + PVM. 2021 m. kovo 9 d. BUAB „Initium verum“ likvidavimo akto IV skyriuje „Atsiskaitymai vykdant administravimą“ 11 punkte (pozicijoje) nurodyta, kad atlyginimas administratoriui sudarė 4 500 Eur. Esant kreditorių sutikimui, patvirtinus ankščiau minėtą administravimo išlaidų sąmatą, ieškovui nekvestionuojant atsakovės atlyginimo dydžio, vertintina, kad atsakovė nepažeidė ir neviršijo administravimo išlaidoms skirtos sąmatos, ko pagrindu nebuvo reikmės kreiptis į kreditorių susirinkimą ir keisti patvirtintos sąmatos. Pažymėtina, kad net ir formaliai sušaukus kreditorių susirinkimą ir jam pritarus/nepritarus administravimo išlaidų didinimui ar sąmatos viršijimui, tokių išlaidų atlyginimas faktiškai priklauso nuo to, ar bankrutuojanti įmonė turi lėšų joms dengti. Aplinkybė, ar ieškovui bus padaryta žalos neatlyginus jam priteistų bylinėjimosi išlaidų, priklausė ne nuo to, ar buvo sušauktas kreditorių susirinkimas dėl administravimo išlaidų sąmatos padidinimo, o nuo bankrutuojančios įmonės realiai turimų lėšų.

Ieškovo teigimu, susidarius jo reikalavimui dėl administravimo išlaidų atlyginimo tuo atveju, jei išlaidos neviršija administravimo išlaidų sąmatos, atsakovė turėjo imtis veiksmų, kad šios išlaidos ieškovui būtų apmokėtos, o bendrovės administravimo išlaidų sąmatos viršijimo atveju, atsakovė turėjo inicijuoti kreditorių susirinkimo sušaukimą ir kreditorių susirinkimas turėjo nuspręsti dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo. Teismas pažymi, kad 2021 m. kovo 9 d. likvidavimo akte nurodyta, kad BUAB „Initium verum“ turto ir piniginių lėšų nėra, todėl ir kreditorių susirinkimo sušaukimo atveju nebūtų žinomas lėšų gavimo šaltinis. Spręstina, kad atsakovės kreipimasis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos didinimo ar keitimo savaime nebūtų padidinę faktiškai gautų lėšų – kreditorių susirinkimas nepagausina lėšų, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad nesikreipimas į kreditorių susirinkimą yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovo žala, yra atmestina.

Atkreiptinas dėmesys, kad prievolė atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas susiklosto ne tarp išlaidų patyrusios šalies ir nemokumo administratoriaus, o tarp išlaidų patyrusios šalies ir bankrutavusios įmonės, kas ir nurodyta 2019 m. lapkričio 27 d. Telšių apylinkės teismo rezoliucinėje dalyje: „Ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei Vilniaus kredito unija atmesti. Priteisti atsakovei kooperatinei bendrovei Vilniaus kredito unija iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ 1150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jas apmokant iš bankroto administravimo lėšų“. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos liko nepadengtos ne dėl subjektyvių, nuo atsakovės valios priklausiusių aplinkybių, o nuo objektyvių – bankroto proceso metu gautų lėšų. Pastebėtina ir tai, kad teismui įvertinus byloje nurodytas šalių aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nenustatyta, kad BUAB „Initium verum“ kreditoriai ginčijo atsakovės, kaip nemokumo administratorės, veiksmus, reiškė pretenzijas dėl turto pardavimo vertės. Priešingai, kreditoriai tvirtino atsakovės teikiamas ataskaitas, sutiko su atsakovės veiksmais, todėl darytina išvada, kad kreditoriai neprieštaravo tiek dėl atsakovės kreipimosi į teismą dėl pajaus priteisimo, tiek dėl bankroto procedūros metu atliekamų veiksmų. Iš tiesiogiai bankroto eiga suinteresuotų asmenų, t. y. BUAB „Initium verum“ kreditorių, nusiskundimų dėl atsakovės, kaip nemokumo administratorės, negauta, kitokių, priešingų, byloje duomenų nėra.

Ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti esant priežastinį ryšį tarp ieškovo nurodytos žalos ir atsakovės veiksmų vykdant BUAB „Initium verum“ bankroto procedūras (CK 6.247 straipsnis). Konstatuotina, jog atsakovės veiksmai (neveikimas) nelaikytini priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo patirta žala, kadangi ji kilo ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl BUAB „Initium verum“ turtinės padėties.

Ieškovas nurodė, kad atsakovei, kaip ieškovo skolininkei žalos atlyginimo prievolės atžvilgiu, taikytina kaltės prezumpcija, jog ji yra kalta dėl kilusios žalos. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp nemokumo administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, bankroto administratorės atsakovės elgesys turi būti vertinamas pagal apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartą.

Bankroto administratorius veikia tik kaip bankrutuojančios įmonės atstovas ĮBĮ 11 straipsnio, 14 straipsnio, 17 straipsnio, 19 straipsnio ir kituose straipsniuose apibrėžtos kompetencijos ribose kartu su kitais bankrutuojančios įmonės valdymo organais – kreditorių susirinkimu, kreditorių komitetu (ĮBĮ 23–25 straipsniai). Nemokumo administratorius yra atsakingas prieš trečiuosius asmenis dėl padarytos žalos atlyginimo tik jei nustatoma jo kalti veiksmai, pasireiškiantys kaip ĮBĮ apibrėžtos kompetencijos pažeidimas, pareigų neatlikimas ar nerūpestingas jų atlikimas. Tačiau nemokumo administratoriui negali būti perkeliama visa bankrutuojančios įmonės ar kitų ją atstovaujančių subjektų (kreditorių susirinkimo, kreditorių komiteto) atsakomybės našta, kurie turi savarankišką įstatymo apibrėžtą kompetenciją. Byloje nenustatyta ir nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė būtų viršijusi ĮBĮ numatytą bankroto administratoriaus kompetenciją, veikusi aplaidžiai ir nerūpestingai ar neatlikusi savo, kaip bankroto administratorės, pareigų. Taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovė, kaip bankroto administratorė, netinkamai vykdė jam įstatymo numatytas pareigas, pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą ir dėl tokių veiksmų ieškovui kilo žala, kas būtų pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Taigi byloje atsakovės kaltė neįrodyta.

Įvertinus visumą aukščiau išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad nepagrįstai reikalaujama iš atsakovės nurodomo dydžio nuostolių neįrodžius visų atsakovės, kaip bankroto procesą administravusio asmens, civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų atskirai ieškinio pagrindu nurodomų neteisėtų veikų atvejais (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, taip pat nenustačius atsakovės kaltės), konstatuotina, jog nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovo reikalavimas dėl 1 150 Eur žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Be kita ko, ieškovas ieškiniu reikalavo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su antstolio V. M. kontoroje vykdoma vykdomąja byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovas yra antstoliui sumokėjęs 44,96 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų.

Esminiai savarankiško reikalavimo atskyrimo nuo nesavarankiško požymiai yra siejami su tuo, kad nesavarankiškas reikalavimas turi būti išvestinis iš pagrindinio (savarankiško) reikalavimo bei turi būti neatskiriamai su juo susijęs. Vadinasi, išvestinio reikalavimo tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimu pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1456/2013).

Nagrinėjamu atveju pagrindinis ieškovo reikalavimas yra dėl 1 150 Eur žalos atlyginimo, taigi ieškovo reikalavimas dėl 44,96 Eur už būtinųjų vykdymo išlaidų sumokėjimo laikytinas išvestiniu, nes yra neatskiriamai susijęs pagrindiniu reikalavimu, kadangi nesant pagrindinio reikalavimo (1 150 Eur), nebūtų susidaręs kitas, t. y. ieškovui nebūtų atsiradusios papildomos išlaidos. Teismui netenkinus ieškovo pagrindinio reikalavimo dėl 1 150 Eur žalos atlyginimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl 44,96 Eur vykdymo procese patirtų išlaidų priteisimo.

Kiti tiek ieškinyje, tiek atsiliepime bei paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (27 Eur žyminis mokestis) neatlyginamos.

Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo 1 306 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą (726 Eur už atsiliepimo parengimą, 580 Eur už tripliko parengimą).

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (1 306 Eur) nagrinėjamu atveju yra atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, yra pagrindas atsakovės patirtas 1 306 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis 1 dalis).

Dėl pašto išlaidų

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 10,69 Eur ir yra priteisiamos iš atsakovo valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, 279 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus kredito unijos atsakovės D. U. naudai 1 306 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus kredito unijos valstybės naudai 10,69 Eur (dešimt eurų 69 centus) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Justa Raciūtė