Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-836-657/2015 dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi iškelta UAB „Timera“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi BUAB „Timera“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį.

Pareiškėjas A. Š. 2019 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą su prašymu CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-836-657/2015 (dabartinis Nr. B2-55-657/2019), panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-836-657/2015 ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 nurodė, kad nors bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai ir tvarka yra įtvirtinti ĮBĮ ir bankroto pripažinimas tyčiniu galimas tik įmonei iškeltoje bankroto byloje, nutartimi pripažinti bankrotą tyčiniu nepasisakoma dėl bankroto bylos esmės, šia nutartimi nėra užbaigiamas bankroto procesas, ji nedaro įtakos bankroto proceso eigai, išskyrus administratoriaus įgyjamą teisę patikrinti įmonės sandorius, apimančius ilgesnį laikotarpį. Todėl draudimas atnaujinti procesą dėl nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu, esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams, pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą asmens teisės į teisingą teismą principą, būtų neproporcinga priemonė, atsižvelgiant į įmonės bankroto proceso tikslus ir paskirtį bei tyčinio bankroto padarinius. Kasacinis teismas išaiškino, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Vadovaujantis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad pareiškėjas A. Š. turi teisę teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-836-657/2015 (dabartinis Nr. B2-55-657/2019), kurioje Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti BUAB „Timera“ prašymo taikyti senaties terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Nors aplinkybes, kuriomis pareiškėjas A. Š. grindžia savo prašymą, jis sužinojo daugiau nei prieš tris mėnesius iki prašymo atnaujinti procesą pateikimo teismui, tačiau pats faktas, jog yra galimybė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą dėl teismo nutarties įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, paaiškėjo tik 2018 m. lapkričio 29 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018. Pareiškėjas A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismui padavė 2019 m. vasario 21 d., nepraėjus trims mėnesiams nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 priėmimo ir paskelbimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas A. Š. praleido terminą prašymui atnaujinti procesą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pateikti.

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą yra aktualūs proceso atnaujinimo instituto tikslas ir esmė, nes tokiu būdu gali būti tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje įtvirtinti principai dėl teisingumo vykdymo ir pagrindinės teismo funkcijos teisingai išspręsti šalių ginčą. Taigi esminė nurodyto principo įgyvendinimo sąlyga yra teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Siekiant išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių, procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, proceso atnaujinimo instituto taikymas siejamas ir su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, kurį aiškindamas Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Susitariančiųjų Šalių paveldo dalis, turinį. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo principas, kad galutiniu teismo sprendimu byloje neturi būti abejojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015). Proceso atnaujinimą reglamentuojančios normos turi būti taikomos ne formaliai, o atsižvelgiant į šio procesinio instituto paskirtį ir įstatymo leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, siekiant išaiškinti, ar yra protingas pagrindas abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Spręsdamas šį klausimą, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėjas A. Š., prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais, šį prašymą grindžia Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016, kuriuo pripažinta niekine 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. (pardavėjo) ir UAB „Timera“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), ir taikyta restitucija, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-574-407/2018, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-928-480/2017, kuriuo nuspręsta, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2012 netenka teisinės galios, o A. M. ieškinys atmetamas. Pareiškėjas A. Š. teigia, kad, panaikinus Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, yra pagrindas konstatuoti, jog A. M. neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Timera“ niekada nebuvo bankrutuojanti, todėl jos bankrotas negalėjo būti pripažintas tyčiniu. Pažymėtina, kad pareiškėjas A. Š. konkrečiai neįvardina, kokios konkrečios aplinkybės patvirtina CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą, o kokios konkrečios aplinkybės – CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą, jas nurodydamas bendrai.

Teismas, vertindamas pareiškėjo A. Š. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes ir civilinės bylos Nr. B2-55-657/2019 duomenis, nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje, kuria UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodė, kad A. Š. nuo 2007 m. spalio 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės vadovas ir vienu iš įmonės akcininkų, vienasmeniškai atstovaujantis įmonę, A. Š. vykdė nusikalstamą veiką, dėl ko Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiais pripažinus jį kaltu pagal nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 249 straipsnio 1 dalį, buvo konfiskuotas UAB „Timera“ priklausantis turtas – 0,1504 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su statiniais (pastatas-siuvykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), bei keturios transporto priemonės: krovininiai automobiliai „Mercedes Benz 4141“, 2007 m. laidos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes Benz 4141“, 2007 m. laidos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes Benz 4141“, 2008 m. laidos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes Benz 4141“, 2008 m. laidos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2015m. liepos 8 d. nutartyje taip pat nustatė, kad UAB „Timera“ neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui nuo 2012 metų, vėliausiai pateikto, t. y. 2011 m. balanso duomenimis atsakovės balansinė turto vertė 2011 m. gruodžio 31 d. siekė 1 548 255 Lt, tuo tarpu atsakovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 888 281 Lt sumą, susidedančią iš per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, analogiška situacija buvo ir 2010 metais – įmonė turėjo turto už 1 721 038 Lt, pradelsti įsipareigojimai sudarė 2 092 417 Lt, kas Kauno apygardos teismui leido daryti išvadą, jog jau 2010 metais įmonė buvo nemoki. Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje nustatė, kad UAB „Timera“ nemokėjo privalomų mokėti mokesčių, todėl įmonės įsiskolinimas VSDFV yra 879,81 Lt nesumokėtų mokesčių sumai, o į valstybės biudžetą nesumokėta mokesčių 1 494,71 Lt sumai (VMI kreditorinis reikalavimas), nėra išsaugoti ir bankroto administratoriui perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, kas Kauno apygardos teismui leido daryti išvadą, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, tai laikė tyčinį įmonės bankrotą patvirtinančiais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais požymiais. Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje padarė išvadą, kad įmonės vadovas A. Š., vykdydamas nusikalstamas veikas, nuosekliai ir kryptingai veikė siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais, dėl neatsakingų UAB „Timera“ vadovo veiksmų buvo prarastas ir administratoriui neperduotas įmonei priklausantis turtas, bei įmonės dokumentai. Kauno apygardos teismas, pažymėjęs, kad neperdavus bankroto administratoriui visų dokumentų ir byloje nesant duomenų apie tai, kad buvo vykdomas skolų iš debitorių išieškojimas, 2015 m. liepos 8 d. nutartyje sprendė, kad skolų išieškojimas nebuvo vykdomas, A. Š., būdamas vienu iš įmonės akcininkų ir vienasmeniu bendrovės vadovu elgėsi labai aplaidžiai ir neatsakingai, nes žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir turi įsipareigojimų kreditoriams, kaip akcininkas ir vadovas turėjo imtis veiksmų išsaugoti bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau per laikotarpį nuo 2010 metų savo veiksmais (neveikimu) dar labiau pablogino UAB „Timera“ turtinę padėtį, taip apribodamas galimybę kreditoriams patenkinti savo turtinius reikalavimus. Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje padarė išvadą, kad visuma teismo nustatytų aplinkybių leidžia pripažinti, jog byloje yra nustatyti bent keli požymiai, numatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, dėl kurio kilo bankrotas ir sudaro pagrindą konstatuoti įmonės privedimą prie bankroto tyčia (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi palikęs nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį, konstatavo, kad administracijos vadovas A. Š. ėmėsi priešingų bendrovės interesams ir tikslams teisės draudžiamų verslo sprendimų (įmonės patalpose vykdė nusikalstamą veiką, bendrovės veiklą finansavo iš nusikalstamų būdu gautų lėšų, etc.), dėl ko buvo konfiskuotas bendrovės turtas, kas vienareikšmiai turėjo įtakos bendrovės mokumui, o jos kreditoriai atitinkamai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į tą turtą. Netinkamą vadovo pareigų vykdymą patvirtina ir tai, kad A. Š. nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – 2014 m. lapkričio 16 d., iki paskirtos bausmės atlikimo pradžios – 2012 m. gruodžio 14 d., (per beveik mėnesį) – nesiėmė jokių veiksmų išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą – kaip vadovas neatsistatydino iš užimamų pareigų, o kaip akcininkas, turintis 50 proc. akcijų, nepaskyrė kito vadovo (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 5 dalys). Byloje surinktų įrodymų visuma, apibūdinanti įmonės vadovo veiksmus, kuomet jis, privalėdamas veikti įstatymų nustatyta tvarka, būti apdairus ir atsakingas bei veikti tik įmonės interesais, netinkamai vykdė šias fiduciarines pareigas įmonei, – apeliacinės instancijos teismui leido sutikti su Kauno apygardos teismu, kad A. Š. vadovaujama įmonė buvo privesta prie bankroto (ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktas, 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktas).

Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-332/2011 A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti žemės sklypą su statiniais (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiančius UAB „Timera“. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-183/2012 panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. Š. išteisinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, priimtas naujas nuosprendis ir A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, taip pat nuspręsta konfiskuoti UAB „Timera“ priklausančias transporto priemones: 2007 m. laidos krovininį automobilį „Mercedes Benz 4141“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. laidos krovininį automobilį „Mercedes Benz 4141“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. laidos krovininį automobilį „Mercedes Benz 4141“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. laidos krovininį automobilį „Mercedes Benz 4141“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo A. Š. nurodyti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-574-407/2018 nėra susiję su Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi, kuria UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir šių procesinių sprendimų priėmimas nesudaro pagrindo aplinkybes, kurių pagrindu Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Timera“ bankrotą pripažino tyčiniu, vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos sprendžiant UAB „Timera“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo A. Š. nurodytos aplinkybės dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-574-407/2018 priėmimo nepaneigia įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimis konstatuoto pareiškėjo A. Š. netinkamo fiduciarinių pareigų įmonei vykdymo, dėl ko UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Be to, pareiškėjo A. Š. nurodytos aplinkybės neegzistavo Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties priėmimo metu. Pažymėtina ir tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas savaime nereiškia šios įmonės nusikalstamo bankroto pagal BK 209 straipsnį. Bankrutavusios bendrovės vadovo ar jos akcininkų baudžiamoji atsakomybė turi būti patvirtinta, atliekant ikiteisminį tyrimą ir (ar) nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme (jei ikiteisminis tyrimas nebūtų nutrauktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018). Dėl to aplinkybę, jog Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. gegužės 18 d. nutarimu nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-17662-15 dalis A. Š. atžvilgiu, nesant duomenų, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, 184 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo vertinti kaip proceso atnaujinimo pagrindą, įtvirtintą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas netenkina pareiškėjo A. Š. prašymo atnaujinti procesą dėl UAB „Timera“ bankroto pripažinimo tyčiniu CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas, vertindamas pareiškėjo A. Š. prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, pažymi, kad pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punktą procesas gali būti atnaujintas, jei panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Pareiškėjas A. Š., prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, nepateikė teismui įrodymų, kad buvo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiai, kurių pagrindu buvo konstatuotos aplinkybės, kad pareiškėjas A. Š. ėmėsi priešingų bendrovės interesams ir tikslams teisės draudžiamų verslo sprendimų (įmonės patalpose vykdė nusikalstamą veiką, bendrovės veiklą finansavo iš nusikalstamų būdu gautų lėšų, etc.), dėl ko buvo konfiskuotas bendrovės turtas, kas vienareikšmiai turėjo įtakos bendrovės mokumui, o jos kreditoriai atitinkamai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į tą turtą. Šių ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma Kauno apygardos teismui sudarė pagrindą konstatuoti įmonės privedimą prie bankroto tyčia (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pareiškėjo A. Š. nurodytais Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-574-407/2018 nebuvo panaikintas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas priimti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį, kuria UAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl atsisakytina atnaujinti procesą dėl UAB ,,Timera“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo A. Š. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su bankroto bylos UAB „Timera“ iškėlimo pagrįstumu, tačiau teismas nepasisako dėl bankroto bylos UAB „Timera“ iškėlimo pagrįstumo, nes Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria iškelta UAB „Timera“ byla, yra įsiteisėjusi, privaloma ir vykdytina visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis), o proceso atnaujinimas dėl šios teismo nutarties yra negalimas (CPK 366 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Netenkinti pareiškėjo A. Š. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-836-657/2015 dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Dėl nutarties per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.