Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-652-516/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-09-14
Bylos Nr.: e2A-652-516/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00061-2021-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Neringa Švedienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Uno“
Ieškovas: D. P., K. P.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

2.6.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-652-516/2023Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00061-2021-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Uno“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P. ir K. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Uno“ dėl įpareigojimo įregistruoti turtą Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai D. P. ir K. P. kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Uno“ įregistruoti nekilnojamąjį turtą, esantį sklype adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre, ir įpareigoti atsakovę UAB „Uno“ sudaryti pagrindinę turto, esančio sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais D. P. ir K. P.

2. Nurodė, kad atsakovė valstybinės žemės nuomos teise valdo apie 27 hektarų žemės sklypą, kuriame vystomas gyvenamųjų namų kvartalas „Dvaro slėnis“. 2019 m. spalio 10 d. ieškovai su atsakove sudarė Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. UNO/2019/[B]/54 dėl turto (toliau – Preliminarioji sutartis) kvartale „Dvaro slėnis“, pagal kurią šalys susitarė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. 2020 m. sausio 6 d. šalys taip pat sudarė Sutartį dėl projekto LSNS-31-191211- 00284 (toliau – Sutartis dėl projekto), kuria ieškovai įsipareigojo savo lėšomis, jėgomis ir rizika organizuoti ir atlikti turto statybos projekto įgyvendinimo darbus, sudaryti projekto įgyvendinimui ir atlikimui būtinas sutartis, įskaitant ir neapsiribojant statybų rangos, techninės priežiūros, komunalinių patarnavimų ir kitas. Ieškovai 2020 m. pabaigoje įvykdė visus įsipareigojimus, kylančius iš anksčiau nurodytų sutarčių, t. y. 1) atliko avansinį mokėjimą pagal Preliminariąją sutartį (sumokėjo atsakovei 10 800 Eur); 2) finansavo turto statybą, kaip numatyta Sutartyje dėl projekto (savo sąskaita atliko kadastrinius matavimus, sudarinėjo sutartis su rangovais ir savo sąskaita finansavo visus turto statybos darbus). Ieškovai faktiškai į turto statybą investavo 70 777 Eur.

3. Ieškovai, įvykdę visus įsipareigojimus pagal anksčiau nurodytas sutartis, kreipėsi į atsakovę dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tačiau atsakovės vadovas atsisakė imtis būtinų veiksmų pagrindinei turto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, nurodydamas, jog to negali padaryti dėl su kitais asmenimis kilusių ginčų. Iš tiesų atsakovės vadovas atsisakė sudaryti sutartį dėl subjektyvių priežasčių – konfliktiškų santykių su bendrovės valdybos nariu V. U., kuris yra ieškovų dukters sutuoktinis.

4. Ieškovų nuomone, šalių sudaryta Preliminarioji sutartis kvalifikuotina kaip preliminarioji nepastatyto būsto pirkimo–pardavimo sutartis. Nors ieškovai įvykdė visus savo įsipareigojimus pagal Preliminariąją sutartį, tačiau atsakovė nevykdo įsipareigojimų, t. y. neinicijuoja pagrindinės sutarties sudarymo, kaip tai numatyta Preliminariojoje sutartyje, ir šiurkščiai pažeidžia ieškovų teises, kadangi šie atlikę dideles investicijas negali gauti turto, dėl kurio šalys buvo susitarusios Preliminariojoje sutartyje. Todėl atsakovė turi būti įpareigojama įvykdyti prievolę natūra, t. y. sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais.

5. Šalių sudarytoje Preliminariojoje sutartyje numatyti pagrindinės sutarties sudarymo tvarka bei terminai, t. y., atsakovei įregistravus turtą Nekilnojamojo turto registre, ji įsipareigoja per 14 d. informuoti ieškovus (5.1 papunktis). Po šio pranešimo gavimo, šalys per 10 d. įsipareigoja kartu apžiūrėti turtą ir pasirašyti aktą (5.3 papunktis). Jei akte nurodomi trūkumai, šie turi būti ištaisyti per šalių suderintą terminą ir ieškovai turi būti apie tai informuoti per 5 darbo dienas (5.5 papunktis). Po akto pasirašymo per 14 d. atsakovė įsipareigoja išsiųsti ieškovams kvietimą į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę sutartį, tuomet šalių suderintu laiku ieškovai įsipareigoja atvykti sudaryti pagrindinės sutarties (5.6 papunktis). Nors turto statybos yra baigtos, tačiau turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, t. y. įregistruotas tik tas faktas, jog turtas yra formuojamas. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo terminų, kurie dar nėra suėję. Jei turtas nebus įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas yra teisiškai neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, įpareigojo atsakovę įregistruoti nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre, įpareigojo atsakovę sudaryti pagrindinę turto, esančio sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais.

7. Teismas nurodė, kad atsakovė įrodymais nepagrindė, jog ieškovai ginčo turtą siekia įsigyti su verslu susijusiais tikslais ar kad anksčiau sudaryti sandoriai turi versliškumo požymių, bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų spręsti priešingai, kad ieškovai turtą įsigijo ne savo asmeninėms reikmėms tenkinti, turėjo turto pirkėjus, šiuo sandoriu siekė komercinės naudos. Ieškovai yra fiziniai asmenys, o ginčo sandoris buvo sudarytas tenkinti jų asmeninius poreikius, dėl siekio sukurti nekilnojamąjį turtą, kuriame ieškovai ketina gyventi; pats sandoris buvo sudarytas su juridiniu asmeniu, kuris iš šio sandorio siekė komercinės naudos, kurio nuolatinė veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto objektų vystymu kvartale „Dvaro slėnis“, todėl teismas priėjo išvadą, kad ginčo sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikytinos vartotojo (šiuo atveju – pirkėjo) interesus apsaugančios specialiosios teisės normos

8. Teismas nustatė, kad šalių sudarytos Preliminariosios sutarties 2.1 papunkčiu šalys susitarė, jog šioje sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais atsakovė įsipareigoja, pasitelkdama kitus asmenis, pastatyti turtą ir parduoti jį pirkėjui. Ieškovai sumokėjo atsakovei 10 800 Eur avansą, taip įvykdami Preliminarioje sutartyje jiems numatytą pareigą. Ieškovai vykdė ir Sutartį dėl projekto.

9. Teismas priėjo išvadą, kad šalių pasirinktas naujo turto sukūrimo modelis neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.401 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Ieškovai laikytini vartotojais, o jų sudaryta Preliminarioji sutartis kvalifikuotina ne kaip paprasta preliminarioji sutartis, bet kaip būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios samprata ir esminės sąlygos yra išdėstytos CK 6.401 straipsnyje. Šalis siejančios sutartys buvo sudarytos teisėtai, terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nėra pasibaigęs, o atsakovės nurodyti jos akcininkų ir (ar) valdybos narių ginčai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl teisėtai šalių sudarytos sutarties vykdymo.

10. Teismas nustatė, kad atsakovė Preliminariosios sutarties pagrindu buvo įsipareigojusi pastatyti ir perleisti ieškovams gyvenamąjį namą ir kitus statinius (jų pamatus), kurie turėjo būti įrengti pagal ieškovų pasirinktą projektą. Šie gyvenamojo namo ir kitų statinių pamatai turėjo būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre per 3 mėnesius po to, kai ieškovai pateiks atsakovei statinio projektą (pasirinks vieną iš tipinių projektų arba pateiks savo parengtą projektą, atitinkantį nustatytus reikalavimus) ir bus gautas statybą leidžiantis dokumentas. Gyvenamasis namas ir kiti pagal preliminariąją sutartį turimi pastatyti ir ieškovams perleisti statiniai yra pastatyti, namo statybos baigtumas 43 procentai, statinio statyba buvo vykdoma pagal teisės aktų reikalavimus, išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir pastato projektą, todėl egzistuoja objektyvi galimybė jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

11. Nurodė, kad nors Preliminariojoje sutartyje ir nenurodytas konkretus terminas, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau Preliminariosios sutarties Bendrųjų sąlygų (Sutarties 1 priedas) 5 dalyje „Darbų atlikimo terminai ir pagrindinės sutarties sudarymas“ šalys susitarė, kad pardavėjui (atsakovei) įregistravus turtą Nekilnojamojo turto registre, jis įsipareigoja per 14 d. informuoti pirkėją (ieškovus) (5.1.2 papunktis). Po šio pranešimo gavimo šalys per 10 d. įsipareigoja kartu apžiūrėti turtą ir pasirašyti aktą (5.3 papunktis). Jei akte nurodomi trūkumai, šie turi būti ištaisyti per šalių suderintą terminą ir pirkėjas turi būti apie tai informuotas per 5 darbo dienas (5.5 papunktis). Po akto pasirašymo per 14 d. pardavėjas įsipareigoja išsiųsti pirkėjui kvietimą atvykti į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę sutartį, tada šalių suderintu laiku pirkėjas įsipareigoja atvykti sudaryti pagrindinės sutarties (5.6 papunktis). Šalys taip pat susitarė, kad pardavėjas turi teisę nesudaryti pagrindinės sutarties, o preliminariąją sutartį vienašališkai nutraukti, jei pagrindinės sutarties sudarymo momentu pirkėjas nėra įvykdęs Bendrųjų sąlygų 3.2.2 papunktyje numatyto įsipareigojimo sumokėti turto kainos dalį (5.7 papunktis). Atsakovė nenurodė aplinkybių, kad ji gali nesudaryti pagrindinės sutarties 5.7 papunkčio pagrindu. Kadangi šalys neginčijo aplinkybės, kad tipinius Preliminariosios sutarties ir Sutarties dėl projekto projektus ruošė atsakovė, o ieškovai jas pasirašė prisijungimo būdu, teismas pripažino pagrįsta ieškovų atstovo poziciją, kad atitinkamai šalių veiksmų seka ir terminai įvardyti Preliminariosios sutarties Bendrųjų sąlygų 5 dalyje „Darbų atlikimo terminai ir pagrindinės sutarties sudarymas“, todėl terminas sudaryti pagrindinę sutartį nėra pasibaigęs.

12. Teismas nustatė, kad turto statyba yra baigta, ieškovai apie tai informavo atsakovę dar 2020 m. gruodžio mėnesį, tačiau turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, t. y. atsakovė nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Kadangi nekilnojamojo turto registre neįregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas yra teisiškai neįmanomas.

13. Atsižvelgęs į tai, kad byloje neginčijama, jog sutartys su ieškovais dėl turto įsigijimo buvo sudarytos teisėtai ir šias sutartis pasirašė tinkamai įgaliotas asmuo – bendrovės vadovas, teismas nusprendė, kad akcininkų ir (ar) valdymo organų tarpusavio nesutarimai negali paveikti ir neturi teisinės reikšmės teisėtai sudaryto ir neginčijamo sandorio vykdymui.

14. Teismas nustatė, kad Preliminariosios sutarties Bendrųjų sąlygų 3.3.3 papunktyje yra numatyta galimybė įsigyjamo turto kainą mokėti naudojantis kredito įstaigos paslaugomis (imti paskolą turto pirkimui). Į bylą pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad tiek atsakovei UAB „Uno“ Preliminariojoje sutartyje numatytą avansą 10 800 Eur, tiek už atliktus darbus rangovams mokėjo ieškovė D. P.. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. U. neigė ginčo turto statybos finansavimą jo lėšomis. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovai negalėjo naudotis skolintomis lėšomis ar kad statybą finansavo ne savo lėšomis.

15. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė preliminariosios sutarties pagrindu buvo įsipareigojusi pastatyti ir perleisti ieškovams gyvenamąjį namą ir kitus statinius (jų pamatus), kurie turėjo būti įrengti pagal ieškovų pasirinktą projektą; šie gyvenamojo namo ir kitų statinių pamatai turėjo būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre per 3 mėnesius po to, kai ieškovai pateiks atsakovei statinio projektą (pasirinks vieną iš tipinių projektų arba pateiks savo parengtą projektą, atitinkantį nustatytus reikalavimus) ir bus gautas statybą leidžiantis dokumentas; Preliminariojoje sutartyje nurodytas nekilnojamojo turto objektas (gyvenamasis namas) yra pastatytas, teismas nusprendė, kad atsakovei pagal šią sutartį kilo pareiga šį turtą įregistruoti viešajame registre.

16. Teismas nusprendė, kad ieškinys tenkintinas visiškai ir atsakovė UAB „Uno“ įpareigotina įregistruoti nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y., gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti pagrindinę turto, esančio sklype adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį su ieškovais D. P. ir K. P..

17. Ieškinį tenkinęs visiškai, teismas iš atsakovės ieškovams priteisė bylinėjimosi išlaidas, t. y. žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 6 919,50 Eur – kiekvienam ieškovui po 3 459,75 Eur .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Atsakovė UAB „Uno“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai pripažino ieškovus vartotojais ir netinkamai taikė CK 6.401 straipsnio nuostatas. Ieškovai nekilnojamąjį turtą naudoja versliškai, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius sudaro siekdami gauti pelną iš nekilnojamojo turto prekybos, todėl negali būti pripažinti vartotojais. Todėl CK 6.401 straipsnyje nustatytas reguliavimas neturėjo būti taikomas byloje nagrinėjamam ginčui. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, ieškovai nuosavybės teise valdė ir valdo eilę nekilnojamojo turto objektų (tame tarpe ir butų). Ieškovai šiuos nekilnojamojo turto objektus nuolat perka ir parduoda. Nekilnojamojo turto objektai (tarp jų ir ginčo objektas) ieškovų nėra perkami asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui.

18.2. Byloje ieškovų ir atsakovės santykiai, susiję su Preliminariąja sutartimi ir pagrindinės ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, turėtų būti vertinami pagal bendrąsias CK 6.156 straipsnyje nustatytas taisykles. CK 6.156 straipsnyje nustatytos bendrosios preliminariųjų sutarčių taisyklės nesuteikia teisės teismo tvarka priversti šalį, kuri sudarė preliminariąją sutartį, sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas turėjo taikyti bendrąsias preliminariųjų sutarčių normas ir negalėjo įpareigoti atsakovę sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį – negalėjo įpareigoti atsakovę vykdyti preliminariąją sutartį natūra.

18.3. Teismas netinkamai nusprendė, jog faktas, kad ieškovai patys statė ginčo objektą, neturi reikšmės. Iš CK 6.401 straipsnio 1 ir 5 dalių naudojamų lingvistinių formuluočių matyti, kad ši CK norma gali būti taikoma tik tais atvejais, kai būsto pagal Preliminariąją sutartį pardavėjas (juridinis asmuo) statant būstą veikia kaip rangovas arba užsakovas (t. y. pats pardavėjas būsto statybai samdo kitus rangovus). CK 6.401 straipsnis nereglamentuoja situacijų, kai būsto, kurį įsipareigojama parduoti pagal preliminariąją sutartį, rangos darbus vykdo arba organizuoja pats pirkėjas (fizinis asmuo). Ginčo objektą iš esmės statė ne atsakovė (ar atsakovės pasitelkti rangovai; atsakovė neveikė kaip užsakovas), o būtent patys ieškovai (ieškovų pasitelkti rangovai). Atsakovei ginčo objekte iš esmės neatlikus nei rangovo, nei užsakovo funkcijų, aptariamas funkcijas atlikus patiems ieškovams, CK 6.401 straipsnyje nustatytas lex specialis (speciali teisės norma) reguliavimas byloje nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas.

18.4. Skundžiamame sprendime teismas netinkamai nusprendė, kad Preliminariosios sutarties terminas nepasibaigęs. Preliminariojoje sutartyje nėra nustatyta jokio termino, per kiek laiko turėtų būti sudaroma pagrindinė ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartis. Skundžiamame sprendime įvardijami ir ieškovo nurodyti „terminai“ viso labo nustato tik ieškovų ir atsakovės veiksmų, susijusių su ginčo objekto perleidimu ieškovams, eiliškumą ir tų veiksmų atlikimo laiką. Tačiau šie terminai nenustato, per kiek laiko turi būti sudaryta pagrindinė ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartis. Šioje byloje nagrinėjamu atveju, preliminariojoje ginčo sutartyje nesant aiškiai įvardyto termino, per kiek laiko turi būti sudaroma ginčo objekto pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindinės sutarties sudarymui turi būti taikomas CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1 metų terminas, o jam pasibaigus atsakovė yra laikoma nebeturinčia prievolės sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2019 m. spalio 10 d. Terminas sudaryti pagrindinę sutartį dėl ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartį suėjo 2020 m. spalio 10 d. (t. y. po 1 metų). Taigi šiuo metu terminas, per kurį privalėjo būti sudaryta pagrindinė ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartis, yra pasibaigęs.

18.5. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sutartis yra sudaryta netinkamai, t. y. pažeidžiant atsakovės įstatuose (4.2, 4.47 papunkčiuose) nustatytą kiekybinio atstovavimo taisyklę, todėl negali būti vykdoma. Ginčo sutartis atsakovės vardu pasirašyta tik atsakovės direktoriaus. Sutartyje nurodyto atsakovės valdybos nario V. T. ar kito atsakovės valdybos nario parašo sutartyje nėra.

Atsiliepimas

19. Ieškovai D. P. ir K. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Dėl beveik visų atsakovės apeliaciniame skunde keliamų teisinių ir kitų argumentų jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartyje. Jokių naujų esminių teisinių ar kitų argumentų atsakovė iš esmės neiškelia ir kartoja tai, apie ką Lietuvos apeliacinis teismas jau iš esmės pasisakė. Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, teiginių, kad užsakovai negalėjo organizuoti statybų, negalėjimo sudaryti pagrindinės sutarties ir pan., jau pasisakyta apeliacinės instancijos teismo įsiteisėjusioje nutartyje, akcentuojant, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėdamas pirmąjį kartą šias aplinkybes įvertino tinkamai ir pagrįstai. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl atitinkamai turi privalomąjį pobūdį šioje byloje.

19.2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai, tiksliai pagal įstatymo reikalavimus ištyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

19.3. Atsakovė, teigdama, jog sprendime ieškovai buvo nepagrįstai pripažinti vartotojais, nukrypsta tiek nuo teismų praktikos, tiek ir nuo teisinio reglamentavimo reikalavimų. Atsakovė nepagrįstai siekia vadovautis ieškovų sudarytų nekilnojamo turto sandorių visuma, o ne konkrečiu sandoriu, kuris yra susijęs su nagrinėjama byla ir šio ginčo objektu. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje, pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu. Tai, kad ieškovai siekdami pasigerinti savo gyvenimo sąlygas praeityje yra sudarę kelis nekilnojamo turto pardavimo ir (ar) pirkimo sandorius, nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad jie neatitinka vartotojų teisinio statuso. Teisės aktai nenumato sandorių limito ar kiekio, kuriuos atlikus, asmuo nebegali būti prižintas vartotoju, kadangi yra vertinamas konkretus sandoris, o ne sandorių visuma. Byloje buvo pagrįstai ir objektyviai įrodyta, kad ieškovai siekė sandorį sudaryti tenkindami savo šeimos poreikius, t. y. siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas. Ieškovų veiksmuose nėra versliškumo požymių.

19.4. Atsakovė sudarė Sutartį dėl projekto su ieškove D. P. ir susitarė, kad pastaroji įsipareigoja organizuoti ir atlikti turto statybos projekto įgyvendinimo darbus, sudaryti projekto įgyvendinimui ir atlikimui būtinas sutartis įskaitant ir neapsiribojant – statybų rangos, techninės priežiūros, komunalinių patarnavimų ir kitas, t. y. atsakovė veikė kaip užsakovė. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, toks šalių pasirinktas naujo turto sukūrimo modelis neprieštarauja CK 6.401 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tai, kad ne atsakovė statė ginčo turtą, o jos pasitelkti asmenys (rangovai, kuriuos samdė ieškovai), nesudaro pagrindo vertinti, kad rangos sutartis privalėjo sudaryti tik pati atsakovė. Atsakovė reikalauja nepagrįstai suvaržyti ieškovų galimybes apginti savo pažeistas teises, nors tarp šalių susiklostęs santykis neprieštarauja nei teisės aktams ar teismų praktikai, nei šalių sudarytiems sandoriams. Be to, atsakovė nesąžiningai aiškina sutartį, nukrypdama nuo sutarties šalių valios ir jai prieštaraudama.

19.5. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Atsakovės nurodoma CK 6.165 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti taikoma ginčo santykiams, nes ji taikoma tik tuo atveju, kuomet nėra įvardijamas pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Šalių sudaryta Preliminarioji sutartis numatė pagrindinės sutarties sudarymo tvarką bei terminus, t. y. atsakovei įregistravus Turtą Nekilnojamojo turto registre, atsakovė įsipareigojo per 14 d. informuoti ieškovus (5.1 p.). Po šio pranešimo gavimo, šalys per 10 d. įsipareigoja kartu apžiūrėti Turtą ir pasirašyti aktą (5.3 p.). Jei akte nurodomi trūkumai, šie turi būti ištaisyti per šalių suderintą terminą, bei Ieškovai turi būti apie tai informuoti per 5 darbo dienas (5.5 p.). Po akto pasirašymo, per 14 d. atsakovė įsipareigoja išsiųsti ieškovams kvietimą į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę sutartį, tuomet šalių suderintu laiku ieškovas įsipareigoja atvykti sudaryti pagrindinės sutarties (5.6 p.) Nors turto statybos yra baigtos, tačiau turtas ieškinio teikimo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, t. y. įregistruotas tik tas faktas, jog turtas yra formuojamas. Atsakovė neišsiuntė jokio pranešimo dėl akto sudarymo ir t.t. šalys susitarė dėl labai konkrečių terminų, kurie yra skaičiuojami įvykus atitinkamiems įvykiams (atlikus šalių veiksmus), o teikiant ieškinį terminas nebuvo suėjęs (pasibaigęs). Šalių susitarimus aiškinant priešingai, tai prieštarautų ne tik jų susitarimo esmei, tačiau ir suteiktų atsakovei sutartiniuose teisiniuose santykiuose dominuojančią padėtį. Jeigu būtų numatoma, kad pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per 1 metus nuo Preliminariosios sutarties sudarymo dienos, atsakovei būtų suteikiama galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis, kadangi ieškovams užbaigus turto statybas, o atsakovei nepagrįstai atsisakant ir vilkinant pagrindinės sutarties sudarymą, ieškovai prarastų teisę sudaryti pagrindinę sutartį.

19.6. Atsakovės teiginius, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sutartis yra sudaryta netinkamai, todėl negali būti vykdoma, paneigė V. U., kuris byloje liudytoju buvo šaukiamas pagal atsakovės prašymą. Liudytojas nurodė, kad įmonė turi vykdyti savo įsipareigojimus. Taigi ieškovai nemato jokių objektyvių kliūčių atsakovei vykdyti sutartinius įsipareigojimus, ką pripažino ir atsakovė. Atsakovė, sudarydama Preliminariąją sutartį pareiškė ir patvirtino, kad visi sutikimai ir leidimai sudarant Preliminariąją sutartį yra gauti ir suteikti, taip pat nėra kitų kliūčių (bylų, ginčų ir pan.), dėl kurių Preliminarioji sutartis negali būti sudaryta. Nei Preliminariosios sutarties, nei Sutarties dėl projekto galiojimo klausimai nėra nagrinėjami jokiose bylose, todėl atsakovės argumentai, susiję su kiekybinio atstovavimo taisykle, neturi teisinės reikšmės. Ginčas kilęs tarp atsakovės administracijos ir valdymo narių yra vidinis atsakovės santykis, kuris išoriniame santykyje esantiems ieškovams negali sukelti jokių teisinių pasekmių ar juo labiau turėti įtakos. Tai yra atsakovės vidinis ginčas, kuris ieškovams neturi jokios įtakos. Aktualios sutartys nėra nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis, todėl privalo būti vykdomos pilna apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 10 d. ieškovai su atsakove sudarė Preliminariąją sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, pasitelkdama kitus asmenis pastatyti sutarties specialiojoje dalyje apibūdintą gyvenamąjį namą, pastatus ir tipinę fasadinę tvorą bei parduoti šį turtą pirkėjams (Preliminarios sutarties bendrųjų sąlygų 2.1 papunktis). Šalys įsipareigojo Preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais sudaryti pagrindinę sutartį, kuria atsakovė parduos, o ieškovai pirks sutartyje nurodytą turtą ir perims žemės sklypo nuomos teisę (Preliminariosios sutarties bendrųjų sąlygų 2.2 papunktis).

Žemesnės instancijos teismas

21. Šalys taip pat susitarė, kad, joms sudarant pagrindinę sutartį, bus įrengti gyvenamojo namo ir kitų perleidžiamų statinių pamatai, kurie turės būti įregistruoti viešajame registre per 3 mėnesius po to, kai ieškovai pateiks atsakovei jų pasirinktą statybos projektą ir bus gautas statybą leidžiantis dokumentas (Preliminariosios sutarties specialiųjų sąlygų 4.3 ir 6.1 papunkčiai). Preliminariosios sutarties specialiųjų sąlygų 3 punkte nurodyta, kad turtas, dėl kurio statybų ir perleidimo susitarė šalys sudarydamos šią sutartį, bus statomas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, kuri pagal detaliojo plano sprendinius suformuota kaip 1 281 kv. m ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo žemės sklypu atsakovė naudojasi nuomos teise pagal 2002 m. gegužės 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartį (Preliminariosios sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 ir 3.2 papunkčiai).

22. Preliminariosios sutarties specialiųjų sąlygų 5.1–5.4 papunkčiais ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovei 10 800 Eur fiksuotą mokestį už projekto parengimą, suplanuotoje teritorijoje esančių statinių nugriovimą, bendros statomo kvartalo infrastruktūros įrengimą ir pan., taip pat šalys susitarė dėl atskirų pamatų ir tipinės fasadinės tvoros 1 kub. m įrengimo kainų bei nurodė, kad žemės sklypo dalies nuomos teisė yra perleidžiama neatlygintinai. Preliminariosios sutarties bendrųjų sąlygų 5 skyriuje buvo išdėstyta ir detalizuota pagrindinės sutarties sudarymo tvarka, nustatant šalių turimus atlikti veiksmus ir terminus šiems veiksmams įvykdyti. Preliminariosios sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 papunktyje nustatyta, kad ši sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško joje nustatytų šalių įsipareigojimų įvykdymo (šiai sutarčiai nėra taikomas CK 6.165 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas), išskyrus tuos atvejus, kai sutartis pasibaigia įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais.

23. 2020 m. sausio 6 d. ieškovė D. P. su atsakove sudarė Sutartį dėl projekto, kuria ieškovė, kaip vykdytoja, įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, savo lėšomis, jėgomis ir rizika organizuoti ir atlikti vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto įgyvendinimo darbus, taip pat sudaryti projektui įgyvendinti reikalingas sutartis, be kita ko, statybų rangos, techninės priežiūros, komunalines ir kitas sutartis (Sutarties dėl projekto 1.1 papunktis). Sutartyje dėl projekto šalys susitarė, kad ieškovė organizuos ir atliks darbus iki statinių pamatų įrengimo ir kad organizuodama bei vykdydama šios sutarties pagrindu turimus atlikti darbus ji savo vardu sudarys sutartis ir pati pagal jas atsiskaitys, taip pat pati atsiskaitys už elektrą, vandenį, nuotekų šalinimą, atliekų tvarkymą ir kitas paslaugas. Šalys taip pat sulygo ir dėl to, kad ieškovės išlaidas, patirtas vykdant šią sutartį, apmokės statomo turto pirkėjas, kai bus įgyvendintas projektas ir sudaryta objekto pirkimo–pardavimo sutartis (Sutarties dėl projekto 2.1, 2.2, 3.1 ir 3.3 papunkčiai).

24. Ieškovai, vykdydami Preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 2019 m. lapkričio 4 d., 2020 m. spalio 4 d., 2020 m. spalio 3 d. ir 2020 m. spalio 4 d. mokėjimo nurodymais sumokėjo atsakovei 10 800 Eur nustatytą mokestį už projekto parengimą. Byloje pateikti įrodymai (rangos sutartys, prekių (paslaugų) pirkimo ir pardavimo kvitai, UAB „Matavimo sprendimai“ sąskaita ir kasos pajamų orderis) patvirtina, kad ieškovė apmokėjo ir atitinkamus Preliminarioje sutartyje bei Sutartyje dėl projekto nurodyto namo statybos bei statybos projekto įgyvendinimo darbus.

Žemesnės instancijos teismas

25. 2020 m. gruodžio 21 d. raštu ieškovai kreipėsi į atsakovę, prašydami sudaryti pagrindinę turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė tokią sutartį atsisakė sudaryti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

26. Atsakovė (toliau – ir apeliantė), nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodė, kad Preliminarioji sutartis, kurios pagrindu skundžiamu sprendimu atsakovė buvo įpareigota sudaryti pagrindinę ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais, yra sudaryta netinkamai, t. y. pažeidžiant atsakovės įstatuose nustatytą kiekybinio atstovavimo taisyklę, todėl ji nesaisto apeliantės.

27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

28. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, jog apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).

30. Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).

31. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neteikė argumentų ir įrodymų, susijusių su tuo, ar apeliantės atstovas, pasirašęs Preliminariąją sutartį, turėjo tokius įgaliojimus, dėl to pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių netyrė. Šių argumentų atsakovei neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė jais negali remtis apeliaciniame procese. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl aptartų apeliantės apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovus pripažino vartotojais atsakovės atžvilgiu šalių teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose Preliminariosios sutarties pagrindu. Apeliantė tokią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija, nurodydama, kad ieškovai nekilnojamąjį turtą naudoja versliškai, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius sudaro siekdami gauti pelną iš nekilnojamojo turto prekybos, todėl negali būti pripažinti vartotojais. Teisėjų kolegija neturi pagrindu sutikti su nurodytais apeliantės teiginiais.

33. Vartotojo apibrėžimas Lietuvos teisėje įtvirtintas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje ir CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje. Pagal nurodytas teisės normas, vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Vartojimo sutartimi pripažįstama tokia sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis).

34. CK XVIII1 skyriaus normos, reglamentuojančios vartotojų teisių apsaugą, taip pat taikomos šiais atvejais: 1) kai fizinis asmuo sudaro sutartį dvigubo naudojimo tikslais, t. y. vartojimo ir verslo tikslais, tačiau, atsižvelgiant į visas su sutartimi susijusias aplinkybes, verslo tikslai nevyrauja; 2) kai fizinis asmuo faktiškai naudojasi preke ar faktiškai gauna paslaugą vartojimo tikslais ir už ją sumoka, nors sutartį su verslininku sudarė fiziniam asmeniui atstovaujantis viešasis juridinis asmuo (CK 6.228³ straipsnio 3 dalis).

35. Kasacinio teismo praktikoje sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, kai: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

36. Remiantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimo byloje Benincasa prieš Dentalkit, C-269/95, 16 punktą; 2005 m. sausio 20 d. sprendimo byloje J. G. prieš Bay Wa AG, C-464/01, 36 punktą; 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje M. S. prieš Facebook Ireland Limited, C-498/16, 29 punktą; 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje J. P. prieš FIBO Group Holdings Limited, C-208/18, 41, 56 punktus), t. y. vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje H. O. C. prieš SC Volksbank Romania SA, C-110/14, 21 punktas). Tokio požiūrio, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso, pavyzdžiui, nuo asmens einamų pareigų, įgyto išsilavinimo, turimo turto, laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vartotojo sąvoka yra funkcinio pobūdžio sąvoka. Ji yra siejama su konkrečia sutartimi, konkrečiu sutartiniu teisiniu santykiu. Todėl kiekvienos konkrečios sutarties atžvilgiu būtina nustatyti, kokią funkciją asmuo atlieka tame sandoryje – ar asmuo veikia verslo, ar ne verslo tikslais. Taip yra todėl, kad, kaip minėta, vienas ir tas pats asmuo skirtinguose sandoriuose gali būti ir vartotojas, ir verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 24 punktas).

37. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 29 punktas).

38. Kai šalis sieja daugiau nei vienas teisinis santykis, vien tai, kad pirmasis santykis (sandoris) yra komercinis, savaime nelemia išvados, kad ir vėliau sudaryti sandoriai yra komercinio pobūdžio. Kiekvienos atskirai sudarytos sutarties atžvilgiu būtina įvertinti, kokią funkciją asmuo atlieka kiekviename iš šių sandorių – veikia asmeniniais ar verslo tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-781/2023).

39. Pažymėtina, kad sprendžiant teisinių santykių kvalifikavimo klausimą, galioja bendrasis šalių rungimosi principas ir taikoma bendroji įrodinėjimo naštos civiliniame procese paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas).

40. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).

41. Nagrinėjamu atveju apeliantė, teigdama, kad ieškovai teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose Preliminariosios sutarties pagrindu, apeliantės atžvilgiu veikė ne kaip vartotojai, tačiau kaip verslininkai, turėjo procesinę pareigą tokias faktines aplinkybes įrodyti.

42. Apeliantė vien deklaratyviai nurodė, tačiau civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir kt.) nepagrindė aplinkybių, kad sudarydami Preliminariąją sutartį ieškovai siekė patenkinti ne savo asmeninius poreikius, tačiau siekė su verslu susijusių komercinių tikslų (CPK 178 straipsnis).

43. Pažymėtina, kad nors iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovai iki šiol buvo įsigiję ir vėliau perleidę tam tikrus nekilnojamojo turto objektus, šios faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškovų siekio gauti komercinės naudos iš Preliminariosios sutarties, kurios pagrindu atsiradę teisiniai santykiai. Kaip nurodyta šios nutarties 38 punkte aptartoje kasacinio teismo praktikoje, šalių sudaryti sandoriai vertintini atskirai ir kiekvieno konkretaus sandorio atveju sprendžiama, kokią funkciją asmuo atlieka kiekviename iš šių sandorių – veikia asmeniniais ar verslo tikslais. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymas praeityje per se (savaime) nelemia, kad ir šis konkretus sandoris sudaromas turint tokį tikslą.

Žemesnės instancijos teismas

44. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, atsižvelgęs į tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie tai, jog ieškovai, sudarydami Preliminariąją sutartį, turėjo šio turto pirkėjus ar jų ieškojo, siekė komercinių tikslų, į tai, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, jie nurodė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tenkinti jų asmeninius poreikius, dėl siekio sukurti nekilnojamąjį turtą, kuriame ieškovai ketina gyventi, į tai, kad sandoris sudarytas su juridiniu asmeniu, kuris iš šio sandorio siekė komercinės naudos, kurio nuolatinė veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto objektų vystymu kvartale „Dvaro slėnis“, priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčo sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikytinos vartotojų interesus apsaugančios specialiosios teisės normos.

45. Nustatęs, kad ieškovai yra vartotojai apeliantės atžvilgiu iš Preliminariosios sutarties atsiradusiuose santykiuose, pirmosios instancijos teismas byloje taikė CK 6.401 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantė su tokia teisinių santykių kvalifikacija nesutinka, nurodydama, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neatliko rangovo funkcijų, todėl nurodytas straipsnis ginčo atveju negali būti taikomas. Su tokiu apeliantės argumentu nėra pagrindo sutikti.

46. Pagal CK 6.401 straipsnio 1 dalį, pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, preliminariojoje sutartyje gali būti numatyta, kad pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo.

47. Iš bylos duomenų matyti, kad Preliminariąja sutartimi šalys sulygo, jog apeliantė įsipareigoja, pasitelkdama kitus asmenis, pastatyti turtą ir jį parduoti ieškovams (Preliminariosios sutarties bendrųjų sąlygų 2.1 papunktis). Sutartimi dėl projekto apeliantė su ieškove D. P. susitarė, kad ieškovė įsipareigoja organizuoti ir atlikti turto statybos projekto įgyvendinimo darbus, sudaryti projekto įgyvendinimui ir atlikimui būtinas sutartis įskaitant ir neapsiribojant – statybų rangos, techninės priežiūros, komunalinių patarnavimų ir kitas. Byloje esantys įrodymai (rangos sutartys, prekių (paslaugų) pirkimo ir pardavimo kvitai, UAB „Matavimo sprendimai“ sąskaita ir kasos pajamų orderis) patvirtina, kad ieškovė sudarinėjo atitinkamas namo statybos bei statybos projekto įgyvendinimo rangos sutartis bei mokėjo už jų įvykdymą, t. y. finansavo namo statybą. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtinta, kad namą statė ne pati apeliantė, tačiau ieškovų pasamdyti rangovai.

48. Skirtingai nei nurodė apeliantė, tokia Preliminariosios sutarties vykdymo tvarka atitiko CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatas. Aplinkybės, kad su rangovais, faktiškai vykdžiusiais statybos rangos darbus, sutartis sudarė ieškovai, nekeičia Preliminariosios sutarties kvalifikavimo kaip būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantė nepritarė tokiai rangovų pasitelkimo tvarkai, kai ne apeliantė, tačiau ieškovai sudaro rangos sutartis su rangovais. Nėra duomenų ir apie tai, kad apeliantė nesutiko, kad šie rangovai vykdytų namo statybos darbus. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad būtent apeliantė įsipareigojo užtikrinti, kad namo rangovai ir statybos techninis prižiūrėtojas suteiktų garantijas, numatytas CK ir Statybos įstatyme (Preliminariosios sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.1 papunktis), taigi apeliantė prisiėmė pareigą pasirūpinti, kad namą statę rangovai atliktų visas savo pareigas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Preliminariąją sutartį vertino kaip būsimo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė šią sutarties rūšį atitinkantį teisinį reglamentavimą.

49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Preliminarioji sutartis kvalifikuotina kaip būsimo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis, taikė specialųjį ieškovų teisių gynimo būdą – įpareigojo apeliantę sudaryti su ieškovais gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį). Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo pritaikytu ieškovų teisių gynimo būdu nesutiko, nurodydama, kad pasibaigus CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui Preliminarioji sutartis pasibaigė ir dėl to atitinkamai pasibaigė iš Preliminariosios sutarties kilusios šalių teisės ir pareigos. Tokius apeliantės teiginius taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstais.

50. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.

51. Nagrinėjamu atveju šalys Preliminariosios sutarties sąlygas dėl termino sudaryti pagrindinę sutartį aptarė tokiu būdu: šalys susitarė, kad, joms sudarant pagrindinę sutartį, bus įrengti gyvenamojo namo ir kitų perleidžiamų statinių pamatai, kurie turės būti įregistruoti viešajame registre per 3 mėnesius po to, kai ieškovai pateiks atsakovei jų pasirinktą statybos projektą ir bus gautas statybą leidžiantis dokumentas (6.1 papunktis); atsakovei įregistravus turtą Nekilnojamojo turto registre, ji įsipareigojo per 14 d. informuoti ieškovus (5.1 papunktis); po šio pranešimo gavimo, šalys per 10 d. įsipareigojo kartu apžiūrėti turtą ir pasirašyti aktą (5.3 papunktis); jei akte nurodomi trūkumai, šie turi būti ištaisyti per šalių suderintą terminą ir ieškovai turi būti apie tai informuoti per 5 darbo dienas (5.5 papunktis); po akto pasirašymo per 14 d. atsakovė įsipareigojo išsiųsti ieškovams kvietimą į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę sutartį, tuomet šalių suderintu laiku ieškovai įsipareigoja atvykti sudaryti pagrindinės sutarties (5.6 papunktis).

52. Iš nurodytų Preliminariosios sutarties sąlygų matyti, kad šalys pagrindinės sutarties sudarymo terminą susiejo su ne su konkrečiai apibrėžta data, tačiau su atitinkamais šalių veiksmais (turto įregistravimu, informavimu, akto pasirašymu ir pan.). Toks termino apibrėžimo būdas atitinka sąlyginės prievolės su atidedamąją sąlyga pobūdį, kuri vykdytina tuomet, kai atsiranda tam tikros apibrėžtos aplinkybės (CK 6.30 straipsnio 1, 3 dalys).

53. Kadangi CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas terminas taikytinas tik tokiu atveju, kai preliminarioje sutartyje nėra nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, o šiuo atveju Preliminariojoje sutartyje buvo nustatytas terminas su atidedamąja sąlyga prievolei įvykdyti (turto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre), byloje nebuvo pagrindo taikyti CK 6.156 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje netaikė CK 6.156 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino, kadangi nustatė, kad šalys buvos susitariusios dėl termino skaičiavimo tvarkos. Pažymėtina ir tai, kad šalys Preliminariosios sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 papunktyje exspressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) sulygo ir dėl to, kad CK 6.156 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas šiai sutarčiai nėra taikomas.

54. Byloje nėra ginčo dėl to, kad namo statyba yra baigta, ir, nors objektyvių kliūčių nėra, tačiau namas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, t. y. įregistruotas tik tas faktas, jog turtas yra formuojamas. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji sąlyga, būtina prasidėti termino, skirto pagrindinei sutarčiai sudaryti, eigai nėra įvykdyta, t. y. namas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atitinkamai negali prasidėti ir kitų Preliminariosios sutarties bendrosios dalies 5.1–5.6 papunkčiuose nurodytų terminų (įskaitant terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti) eiga. Nurodytų motyvų pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nėra pasibaigęs.

55. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal teisinį reguliavimą preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto pirkimo–pardavimo sutartis – specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Tokią sutartį sudaręs pirkėjas disponuoja teise rinktis iš platesnio savo pažeistų teisių gynimo būdų spektro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

56. CK 6.401 straipsnio reglamentavimas skirtas užtikrinti būtent pirkėjo – fizinio asmens, siekiančio įsigyti butą ar namą, t. y. patenkinti savo poreikį turėti gyvenamąjį būstą, interesus, kai jis sudaro preliminariąją sutartį dėl dar statomo (būsimo) gyvenamojo būsto pirkimo ir savo lėšomis finansuoja statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015). Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalyje numatytu būdu, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2013; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

57. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kadangi nekilnojamojo turto registre neįregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas yra teisiškai neįmanomas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. tai, kad apeliantė įsipareigojo per 3 mėnesius po to, kai ieškovai pateiks atsakovei jų pasirinktą statybos projektą ir bus gautas statybą leidžiantis dokumentas, įregistruoti turtą viešame registre, tačiau ieškovams šiuos veiksmus atlikus, apeliantė vengia vykdyti aptartą prievolę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo apeliantę įvykdyti šią prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punktas)

58. CPK 273 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pirmąjį ieškinio reikalavimą ir įpareigojęs atsakovę įregistruoti ginčo turtą Nekilnojamojo turto registre, sprendimo vykdymo tvarkos nenustatė. Tačiau, įvertinant tai, kad turto įregistravimas iš esmės yra techninis veiksmas, kurį gali atlikti ne tik pats atsakovas, tačiau ir ieškovai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio teismo sprendimo įvykdymas yra objektyviai įmanomas, nes sprendimo vykdymo tvarka gali būti nustatyta ir vykdymo procese.

59. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, taip pat pagrįstai tenkino ir antrąjį ieškinio reikalavimą bei įpareigojo apeliantę sudaryti pagrindinę turto, esančio sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais.

60. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantei skirtas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas sudaryti su ieškovais pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį pagal paminėtą kasacinio teismo praktiką (žr. nutarties 56 punktą) gali būti taikomas kaip civilinių teisių gynimo būdas, vis dėlto, dėl jo pobūdžio (abi šalys turi suderinti sutarties sąlygas, pasirašyti sutartį) dėl tokio įpareigojimo priverstinio vykdymo gali kilti sunkumų (pvz., atsakovas gali neatvykti sudaryti sutarties, gali nepasirašyti parengtos sutarties ir pan.) ir šių veiksmų už atsakovą ieškovai atlikti negalėtų. Tai lemtų naujus ginčus teisme.

61. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas, siekdama proceso koncentracijos, operatyvumo bei ekonomiškumo (CPK 7 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasi teismo sprendimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), siekdama užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo vilkinimui, sudaryti sąlygas realiam teismo sprendimo įvykdymui bei užkirsti kelią galimiems ginčams ateityje dėl sprendimo vykdymo tvarkos, taip pat atsižvelgdama į tai, kad vienintele kliūtimi sudaryti pagrindinę sutartį yra tik turto neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre, patikslina skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies pastraipą, susijusią su antruoju ieškinio reikalavimu ir išdėsto ją taip: „įregistravus nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y., gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre, 2019 m. spalio 10 d. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis Nr. UNO/2019/[B]/54 pripažįstama pagrindine šio turto pirkimo–pardavimo sutartimi.“ Toks teismo sprendimas atitinka ieškovų prašytą ir pirmosios instancijos teismo taikytą ieškovų pažeistų teisių gynimo būdą ir yra realiai įgyvendinamas be atskiro vykdymo.

62. Apibendrinant išdėstytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas bei pagrįstai rėmėsi skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, dėl to sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį šios nutarties 61 punkte nurodytu būdu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

63. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64. Kadangi apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, apeliantės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos.

65. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

66. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

67. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 p.).

68. Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. I ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 2 547,87 Eur (1 959,90 Eur x 1,3).

69. Ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (2 420 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcinga bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, iš apeliantės ieškovei priteisiant 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį, išdėstant ją taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Uno“ įregistruoti nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y., gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre.

Įregistravus nekilnojamąjį turtą, esantį sklype, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre, 2019 m. spalio 10 d. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis Nr. UNO/2019/[B]/54 pripažįstama pagrindine šio turto pirkimo–pardavimo sutartimi.

Laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Uno“ ieškovei D. P. 3 459,75 Eur ir ieškovui K. P. 3 459,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Uno“ sugrąžinti 100 Eur užstatą, įmokėtą į teismo sąskaitą 2021 m. birželio 1 d.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Uno“, juridinio asmens kodas 163194441, ieškovei D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėNeringa ŠvedienėVigintas Višinskis