- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1609-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34435-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- S. J.
- Kategorijos
- 2.1.17.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.1Apeliacinio proceso esmė, paskirtis ir tikslai
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. P. (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2725-925/2020 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje - D. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. J. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 3500 EUR negrąžintos paskolos, 184,88 EUR palūkanų už naudojimąsi paskola, 9,75 EUR palūkanų už vėlavimą mokėti palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. suteikė atsakovei 3500 EUR paskolą, o atsakovė įsipareigojo šią sumą ieškovui grąžinti ir mokėti palūkanas. Ieškovas 2019 m. lapkričio 11 d. pareikalavo paskolą grąžinti, tačiau atsakovė suteiktos paskolos negrąžino ir palūkanų nesumokėjo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir atsakovė) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka. Pareiškė, kad paskolos sutarties su ieškovu nėra sudariusi, o ieškovo atliktas 2017 m. rugsėjo 5 d. mokėjimas yra trečiojo asmens įvykdyta prievolė už trečiąjį asmenį D. J.. Nurodė, kad MB „ (duomenys neskelbtini) “ buvo įsteigta 2017 m. birželio 15 d. tuo metu sutuoktiniais buvusių J. J. ir D. J.. Steigiant įmonę, kuri abiem sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sutuoktiniai neturėjo lėšų įnašams į įmonės veiklą, todėl abu kreipėsi kiekvienas į savo tėvus dėl paskolos suteikimo ir abu pasiskolino iš savo tėvų po 3500 EUR. Pinigai pagal susitarimą kaip įnašai buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą. Nurodė, kad 2018 metais santuoka iširo, o MB „(duomenys neskelbtini)“ nario teisės asmeninės nuosavybes teise atiteko J. J.. Atsakovė pažymi, kad 2018 m. balandžio 5 d. D. J. pasirašė pakvitavimą, kad neturi jokių reikalavimų ar pretenzijų dėl atsakovės veiklos, turto, pajamų ar kapitalo, o taip pat kad nereikš ateityje jokių reikalavimų ar pretenzijų dėl kompensacijų, susijusių su juridinio asmens veikla. Atsakovės teigimu, kadangi ieškovas sumokėjo 3500 EUR į atsakovės banko sąskaitą vykdydamas prievolę už D. J., kuris pakvitavimu atsisakė pretenzijų ir reikalavimų į bet kokį atsakovės turtą, ieškovas reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu neturi.
3. Trečiasis asmuo D. J. (toliau – ir trečiasis asmuo) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, ir mano, kad ieškinys teisėtas ir pagrįstas, todėl prašė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime trečiasis asmuo paaiškino, kad jis asmeniškai girdėjo, kaip atsakovės vadovė J. J. prašė ieškovo paskolinti 3500 EUR atsakovei ir tarėsi dėl paskolos suteikimo. Pažymėjo, kad jis nei raštu, nei žodžiu nebuvo sudaręs susitarimo įnešti MB „(duomenys neskelbtini)“ 3500 EUR įnašo, taip pat niekada nesiskolino iš ieškovo 3500 EUR. Be kita ko, nurodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta vienintelės steigėjos – J. J., o trečiasis asmuo niekada nebuvo šios mažosios bendrijos nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo 1210 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai; taip pat priteisė iš ieškovo valstybės naudai 10,52 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
5. Pirmosios instancijos vertino, kad ieškovo pozicija yra formali, o reiškiamas reikalavimas grindžiamas išimtai pinigų atsakovei pervedimo faktu, aiškinant jį atsietai nuo pinigų pervedimo tikslų, šalis siejusių tarpusavio santykių pobūdžio ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų.
6. Teismas nustatė, kad J. J. ir D. J. santuokos metu kaip laikiną piniginį įnašą į MB (duomenys neskelbtini) veiklą įnešė 7000 EUR sumą, kurią sudarė jų tėvų lygiomis dalimis (po 3500 EUR) paskolinti pinigai įmonės veiklai vystyti. Išvadą, kad suma, kurią į atsakovės sąskaitą pervedė ieškovas, yra D. J. piniginis įnašas įmonės veiklai vystyti, teismas padarė įvertinęs ieškovo teiginius, kad pinigai buvo skolinti „saviems“, t. y. ne įmonei, o sūnaus šeimai, šeimos verslui vystyti, ir todėl su įmone jokia paskolos sutartis sudaryta nebuvo.
7. Teismas sprendė, jog būtina atsižvelgti į tai, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ narės J. J. 2017 m. liepos 5 d. sprendime buvo numatyta, jog įneštas 7000 EUR laikinas piniginis įnašas bus grąžintas iš bendrijos nariui skirtos pelno dalies, bendrijai uždirbus pelną. Nutraukus santuoką, bendrijos nario teisės asmeninės nuosavybės teise atiteko J. J., o buvęs sutuoktinis pasirašytu pakvitavimu atsisakė bet kokių pretenzijų į atsakovės turtą, kas sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės prievolė grąžinti D. J. jo piniginio įnašo dalį – 3500 EUR – pasibaigė sutuoktinių bendru sutarimu nutraukus santuoką, pasidalijus bendrijos nario teises ir D. J. atsisakius pretenzijų į kompensacijas, susijusias su bendrijos veikla, o kartu ir investicijomis, kurių dalimi buvo ir ½ dalis 7000 EUR laikino piniginio įnašo į bendrijos veiklą.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas reikalavimą atsakovei pateikė tik 2019 m. spalio mėn., t. y. būtent tada, kai ieškovo sūnus D. J. turėjo pradėti mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, pervedant jas į J. J. banko sąskaitą. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas pareikštas siekiant pasinaudoti J. J. ir D. J. pasirašytos ir teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų spragomis, taip siekiant atgauti atsakovei pervestą pinigų sumą, kuri iš esmės buvo ieškovo trečiajam asmeniui D. J. paskolinta suma, skirta laikinam piniginiam įnašui padengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Ieškovas S. J. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti pilnai, iš atsakovės apelianto naudai priteisiant 3500 EUR negrąžintos paskolos, 184,88 EUR palūkanų už naudojimąsi paskola, 9,78 EUR palūkanų už vėlavimą mokėti palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas 3500 EUR pervedimą iš apelianto banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą su nurodyta mokėjimo paskirtimi „paskola“ klaidingai kvalifikavo kaip ieškovo trečiajam asmeniui D. D. paskolintą sumą, skirtą laikinam piniginiam įnašui į J. J. ir D. J. šeimos interesais įkurtą verslą padengti. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 EUR, todėl, jeigu tarp apelianto ir trečiojo asmens buvo sudaryta paskolos sutartis, turėjo būti laikomasi nustatytos rašytinės sutarties formos reikalavimo. Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, įstatymų reikalaujamos paprastosios rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais, o įstatymuose nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Be to, teismas, darydamas išvadą dėl apelianto ir trečiojo asmens tariamai sudarytos paskolos sutarties, rėmėsi tik išimtinai atsakovės paaiškinimais, byloje nesant jokių kitų patikimų ir leistinų įrodymų, nors CK 1.93 straipsnio 2 dalyje liudytojų parodymais remtis draudžiama.
10.2. Pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, todėl apeliantas 2017 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimą taip pat laiko skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Apelianto atliktame mokėjimo pavedime atsakovei buvo nurodyti duomenys: mokėjimo paskirtis – „paskola“, mokėtojas – S. J. (apeliantas), gavėjas – MB „(duomenys neskelbtini)“ (atsakovė). Atsakovė patvirtino, kad šiuos pinigus gavo ir jų apeliantui negrąžino. Todėl byloje esantis rašytinis įrodymas – mokėjimo pavedimo kopija – nedviprasmiškai patvirtina, kad tarp apelianto ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis.
Atsiliepimas
10.3. Atsakovės veiksmai, priimant apelianto pervestus pinigus su nurodyta paskirtimi „paskola“, suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus atsakovė gavo kaip paskolą. Protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs ir priėmęs lėšas, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta kaip paskola, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui.
10.4. Remiantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Apelianto 3500 EUR mokėjimo pavedimas atsakovei negali būti kvalifikuojamas apelianto suteikta paskola trečiajam asmeniui D. J.. Paskolos sutartis yra vienašalė ir realinė sutartis. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, paskolos sutartis yra laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Todėl, apelianto nuomone, įvykdyti sutartį už trečiąjį asmenį yra negalima. Paskolos davėjas neturi pareigos perduoti paskolos sumą, tad ir vykdyti šios sutarties už trečiąjį asmenį objektyviai neįmanoma.
10.5. Atsakovės vadovė J. J. teismui nurodė buvus bendram sutuoktinių sprendimui skolintis po 3500 EUR iš tėvų, tačiau teismui pateiktas 2017 m. liepos 5 d. vienasmeniškas J. J. sprendimas, kuriuo ji nutarė įnešti į bendriją 7000 EUR laikiną piniginį įnašą. Šis sprendimas niekaip nepatvirtina atsakovės pozicijos, kad D. J. (trečiasis asmuo) priėmė sprendimą įnešti įnašą/laikiną įnašą/paskolinti 3500 EUR atsakovei. Be to, Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovė deklaravo, kad atsakovei visus 7000 EUR paskolino pati J. J..
10.6. Jeigu būtų laikomasi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos pozicijos, kad apeliantas 2017 m. rugsėjo 5 d. suteikė 3500 EUR paskolą sūnui D. J. (trečiajam asmeniui), o R. G. suteikė 3500 EUR paskolą savo dukrai J. J., šie kreditoriai, vadovaujantis CK 3.126 ir CPK 539 straipsniais, privalėjo būti nurodyti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau nurodyti nebuvo. R. G. nurodomas kaip suteikęs paskolą būtent atsakovei, o ne J. J.. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantas nebuvo D. J. kreditorius, o paskolą apeliantas suteikė atsakovei.
10.7. Teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, iš esmės rėmėsi tik nenuoseklia atsakovės pozicija, prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams (mokėjimo pavedimui, VMI pateiktiems duomenims, byloje surinktais pakvitavimams, apelianto paaiškinimams), neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliacinį skundą atmesti; skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismas vien mokėjimo nurodymo „paskola“ pagrindu turėjo konstatuoti tarp apelianto ir atsakovės sudarytos paskolos faktą. Tokia apelianto pozicija neteisinga, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog paneigus paskolos teisinių santykių buvimą tarp šalių (atsakovė tai paneigė), konstatuojama, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o pinigai gauti kitu pagrindu. Mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, kam suteikiama paskola, pagal kokią sutartį ji suteikiama, koks paskolos terminas ir kiti reikšmingi duomenys, todėl apelianto argumentai nepagrįsti, neįrodyti ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui.
12.2. Apeliantas remiasi kritiškai vertintinais savo ir trečiojo asmens paaiškinimais, jog nebuvo jokio susitarimo dėl 3500 EUR sumos, tačiau tokio susitarimo nebuvo ir tarp apelianto ir atsakovės. Apeliantas byloje yra nurodęs, kad „saviems skolinau. Eilinis reikalas, kaip savi žmonės, neturi reikšmės“. L. R. G. paaiškino, kad „nutarė padėti vaikams, padėjau (duomenys neskelbtini) 3500 EUR, (duomenys neskelbtini)“. Apeliantas sau naudinga linkme bando paaiškinti ir iškraipo apelianto duotus parodymus, neva apelianto teiginys „skolinęs saviems“ reiškė paskolą savo sūnaus žmonos bei savo vaikaičių mamos (J. J.) įmonei MB „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto teiginys, neva „savi žmonės“ turėtų būti suprantama kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ neturi pagrindo.
12.3. Apeliantas iškraipo faktines bylos aplinkybes ir klaidingai nurodo, kad atsakovės atstovė J. J. nurodė atsakovės banko sąskaitą, kur pervesti paskolą. Tokių duomenų byloje nėra, apeliantas šios aplinkybės neįrodė. Be to, 2020 m. kovo 5 d. atsakovė nurodė, kad ji nevažiavo ir neprašė apelianto paskolintų lėšų, nedalyvavo apelianto ir trečiojo asmens D. J. pokalbyje. Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktuose duomenyse apie MB „(duomenys neskelbtini)“ iš fizinių asmenų gautas paskolas už 2017 metus nėra nurodyta apelianto suteikta 3500 EUR paskola, o R. G. suteikta 4050 EUR paskola nėra 3500 EUR paskola įmonei, nes R. G. patvirtino, kad 3500 EUR paskolino J. J. laikinam įnašui padengti.
Žemesnės instancijos teismas
12.4. Apeliantas jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių buvus tarp apelianto ir atsakovės sudarytą paskolos sutartį, nenurodo (ir negali nurodyti). Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sutuoktinių šeimos verslas ir kad sutuoktiniai atliko bendras investicijas į įmonę, o MB „Kakadu karuselė“ po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko J. J.. Sutuoktiniai jų santuokos metu kaip laikiną įnašą į bendrijos veiklą įnešė 7000 EUR sumą, kurią sudarė sutuoktinių tėvų lygiomis dalimis (po 3500 EUR) paskolinti pinigai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 3500 EUR suma, kurią apeliantas įmokėjo į atsakovės banko sąskaitą, yra trečiojo asmens D. J. laikinas piniginis įnašas bendrijos veiklai vystyti, yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė ir paties apelianto duotais parodymais, kad jis 3500 EUR sumą skolino „saviems“, t. y. sūnaus šeimai, o ne įmonei. Paskolos sutartis tarp apelianto ir atsakovės sudaryta nebuvo, atsakovė VMI nėra deklaravusi apie apelianto suteiktą paskolą.
13. Trečiasis asmuo D. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai ir ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2017 m. birželio 15 d. (atsiliepimo priedas Nr. 1). Bendrija įsteigta D. J. (trečiojo asmens) ir J. J. santuokos, sudarytos 2009 m. birželio 6 d., metu. 2017 m. rugsėjo 5 d. apeliantas atliko 3500 EUR mokėjimo pavedimą atsakovei, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai yra „paskola“ (ieškinio priedas Nr. 3), ir tuo grindžia paskolinių santykių atsiradimą bei reikalavimo teisės atsakovei egzistavimą.. 2018 m. balandžio 5 d. trečiasis asmuo pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodė, kad neturi jokių pretenzijų dėl MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, pajamų, kapitalo bei nereikš ateityje jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl bet kokių kompensacijų, susijusių su pakvitavime nurodytos įmonės veikla (atsiliepimo priedas Nr. 2). Santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimu, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, pagal kurią MB „(duomenys neskelbtini)“ atiteko J. J..
20. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo (apelianto) reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė paskolos teisinius santykius ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius tarp proceso dalyvių.
22. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 3500 EUR pavedimu apeliantas paskolą suteikė ne atsakovei, bet trečiajam asmeniui D. J., neturėjo teisės remtis liudytojų parodymais, nes suteiktos paskolos sudarymo forma neatitinka įstatymuose reikalaujamos formos.
23. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinės formos, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų. Atsižvelgiant į bylas aplinkybes, nustatytos formos nesilaikymas paskolos sutarties nedaro negaliojančia, o tik sukelia tam tikras pasekmes - atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalyje teismui suteikta diskrecija nuostatos, įtvirtintos CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, o būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
24. Teismas atsižvelgia, kad byloje nagrinėjami santykiai susiklostė tarp artimais ryšiais susijusių asmenų (paskolos suteikimo metu trečiasis asmuo ir J. J. buvo sutuoktiniai, o apeliantas ir trečiasis asmuo yra atitinkamai tėvas ir sūnus). Įrodymų, pagrindžiančių šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, nėra daug; be to, su nagrinėjamu teisiniu santykiu susiję reikalavimai teisme pareikšti praėjus beveik dviem metams, kas apsunkina šalių įrodinėjimo pareigą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o kartu ir į tai, kad liudytojo (R. G., kuris yra J. J. tėvas) parodymai galėjo turėti svarbią reikšmę teismo įsitikinimui dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, vien formalus CK 1.93 straipsnio 2 dalies taikymas prieštarautų bendriesiems teisės principams, neleistų visapusiškai ištirti bylos aplinkybių ir priimti pagrįsto sprendimo byloje. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasinaudojo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta diskrecijos teise.
25. Byloje nenustatyta, kad apeliantas ir atsakovė būtų sudarę rašytinę paskolos sutartį, tačiau apeliantas nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimas taip pat laikytinas skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Savo teiginį apeliantas grindžia tuo, jog iš byloje pateikto sąskaitos išrašo (ieškinio priedas Nr. 3) matyti pervedama suma, mokėjimo paskirtis („PASKOLA“), galima identifikuoti pinigų mokėtoją ir pinigų gavėją.
26. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Nors įstatyme nėra detalizuota, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, atitinkamame dokumente turi būti aptartos šios sąlygos. Teismas pažymi, kad priskiriant mokėjimo pavedimą prie CK 6.871 straipsnio 3 dalyje numatytų dokumentų, mokėjimo pavedimu ir paskolos gavėjo veiksmais turėtų atsispindėti paskolos gavėjo prievolė grąžinti gautą paskolą. Pripažįstama, kad tinkamu paskolos gavėjo įsipareigojimu pagal paskolos sutartį laikytinas paskolos gavėjo pranešimas apie sutikimą gauti paskolą arba pranešimas, patvirtinantis jau paskolintų lėšų gavimo faktą. Todėl nesutiktina su apelianto pozicija, kad šios bylos aplinkybių kontekste apelianto atliktas mokėjimo pavedimas, kurio paskirtyje nurodyta „paskola“, gali būti traktuojamas kaip skolos dokumentas vien dėl to, kad nurodytas mokėtojas, gavėjas ir mokėjimo paskirtis „paskola“.
27. Šalys neginčijo fakto, kad apeliantas pervedė 3500 EUR į atsakovės banko sąskaitą, o atsakovė šias lėšas gavo, todėl šį faktą teismas, remdamasis surinktais įrodymais ir šalių pareiškimais, pripažįsta nustatytu. Ginčas kyla dėl pagrindo, kuriuo apeliantas atsakovei nurodytas lėšas pervedė, t. y. ar apelianto pervesti pinigai atsakovei yra paskolos dalykas (kaip tai įrodinėja apeliantas), ar tai apelianto trečiajam asmeniui (apelianto sūnui) skolinti pinigai, tikslingai pervesti į atsakovės banko sąskaitą (kaip tai įrodinėja atsakovė).
28. CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos suma) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).
29. Iš bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant rašytinės ir neabejotinai sudarytos bei galiojančios paskolos sutarties tarp apelianto ir atsakovės, pripažinimas, kad tarp apelianto ir atsakovės susiklostė būtent paskolos teisiniai santykiai, neišreikštų tikrosios apelianto, trečiojo asmens ir atsakovės valios, todėl net ir pripažinus tarp apelianto ir atsakovės buvus sudarytą sandorį, toks sandoris būtų laikytinas apsimestiniu dėl netinkamo subjekto – paskolos davėjo. CK 6.87 straipsnyje apibrėžta apsimestinio sandorio sąvoka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje apsimestiniu laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AT v. ET–B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl sandorio kvalifikavimo apsimestiniu dėl subjekto, būtina nustatyti reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį; įvertinti paskolos gavėjo ir kitų asmenų susitarimus sudaryti tokio pobūdžio sandorį, iš kurio akivaizdžiai negali būti nustatytas tikrasis paskolos davėjas.
31. Nagrinėjamu atveju atsakovė neneigia gavusi lėšas į bendrijos sąskaitą, tačiau teigia, kad juos gavo iš buvusio sutuoktinio D. J. (trečiojo asmens), už kurį mokėjimo pavedimą į bendrijos sąskaitą atliko jo tėvas, t. y. apeliantas. Tokia pozicija grindžiama atsakovės teiginiais, jog sutuoktiniams steigiant įmonę, šie susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl ko kiekvienas nusprendė pasiskolinti iš savo tėvų po 3500 EUR. Pasiskolinti pinigai pagal susitarimą buvo pervesti į MB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovės teiginius patvirtino ir liudytoju apklaustas R. G., kuris nurodė, kad dukra J. J. prašė padėti, nes steigiant bendriją pritrūko pinigų, todėl jis pervedė 3500 EUR, kurie iki šiol jam nėra grąžinti. Apeliantas posėdyje nurodė, kad „saviems skolinau. Eilinis reikalas, kaip savi žmonės, neturi reikšmės“, iš ko teisėjų kolegija daro išvada, kad apeliantas, pervesdamas į atsakovės sąskaitą lėšas, siekė ne sukurti su atsakove paskolos teisinius santykius, o tenkinti sūnaus šeimos interesus. Aplinkybę, kad trečiasis asmuo pasiskolino lėšas iš apelianto, o apeliantas paskolintas lėšas pervedė tiesiogiai į atsakovės sąskaitą, iš dalies pagrindžia dar prieš nutraukiant santuoką trečiojo asmens pasirašytas pakvitavimas, kuriuo šis atsisakė bet kokių pretenzijų į atsakovės turtą ir veiklą.
32. Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, tinkamai, tiksliai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliacinio skundo teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad bylos aplinkybės negali būti vertinamos vien tik formaliai, aiškinant jas atsietai nuo šalis siejusių tarpusavio santykių pobūdžio ir vadovaujantis išimtinai pinigų pervedimo faktu, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apelianto S. J. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
36. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
38. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas konkrečias bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.