- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-65-557/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08490-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- L. D., A. V., Š. V., ir Š
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-557/2018
Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08490-2017-4
2018 m. balandžio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. gynėjo R. M. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. V. nuteistas pagal 284 str. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laiką dirbti arba mokytis,
L. D. nuteistas pagal 284 str. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant visą bausmės laiką dirbti arba mokytis.
Nuosprendžiu tenkinti G. P. ir E. P. civiliniai ieškiniai ir G. P. solidariai iš nuteistųjų Š. V., A. V. ir L. D. priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, E. P. solidariai iš nuteistųjų Š. V., A. V. ir L. D. 150 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 400 Eur išlaidų, turėtų atstovo pagalbai apmokėti.
Nuosprendžiu nustatyta, kad nepilnamečiam A. V. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, 266,70 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priteisto G. P., 50 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 133,30 Eur advokato atstovavimo išlaidų, priteistų E. P., išieškotina iš D. V..
Nuosprendžiu nuteistas ir Š. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. V. ir L. D. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent, veikdami bendrininkų grupe su Š. V., 2017 m. vasario 16 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje – Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos, esančios adresu J. T.-Vaižganto g. 98, Plungė, automobilių stovėjimo aikštelėje, tyčia, aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį G. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Tai yra kilus žodiniam konfliktui tarp Š. V. ir G. P., Š. V. vieną kartą koja įspyrus G. P. į galvą bei kumščiais sudavus ne mažiau kaip keturis smūgius G. P. į galvą, A. V. kartu su L. D. priėjo prie Š. V. mušamo G. P. ir bendrais su Š. V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių G. P. į įvairias kūno vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės, tokiu būdu bendrais veiksmais nukentėjusiajam G. P. padarė galvos sumušimą, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, bei bendrais veiksmais suplėšydami G. P. striukę, nukentėjusiajai E. P. padarė 150 Eur žalą. Tokiu būdu nuteistieji sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo jį išteisinti ir nepriteisti iš jo nukentėjusiųjų civilinių ieškinių. Nurodo, kad nuosprendyje nėra pasisakyta visais klausimais dėl veikos kvalifikavimo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė. Sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Teigia, jog nuosprendyje tik išvardyti visi įrodymai, tačiau visiškai nėra įrodymų vertinimo, motyvų, ginamųjų versijų atmetimo, parodymų atitikimo. Be motyvų nuosprendis negali būti, apsiribojant tik lakonišku nurodymu, kad kaltinamųjų kitokia pozicija sietina su siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.
Visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų ir prieštaringumų tarp byloje esančių duomenų nepašalino. Ypač tai pasakytina apie kaltę paneigiančius įrodymus. Teigia, jog jis savo kaltės nepripažįsta visiškai ir mano, kad yra nuteistas visiškai nepagrįstai. Jo gynėjas baigiamosiose kalbose pateikė teisinį vertinimą dėl jo veiksmų, ar buvo padarytas nusikaltimas, pažymėjo, kad nepašalinti byloje esantys akivaizdūs ir esminiai liudytojų prieštaravimai, o tai turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui. Šiuo klausimu teismas visiškai nepasisakė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismas nuosprendyje netinkamai konstatavo, kad visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smūgius, nuo kaltinamųjų suduotų smūgių nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, kur visų kaltinamųjų buvo spardomas. Tokioje situacijoje, kai kelių asmenų bendrais veiksmais mušamas žmogus, nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio kaltinamojo suduotų smūgių nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, todėl jų veika vertinama kaip bendrais veiksmais padalyti sužalojimai. Teigia, jog šios išvados yra akivaizdžiai klaidingos, prieštaraujančios surinktiems įrodymams, paties nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Teismas šioje byloje liudytojų parodymus iškraipė ir neteisingai nurodė nuosprendyje, o tai turėjo esminės įtakos veiksmų kvalifikavimui.
Nukentėjusysis G. P. parodė, kad Š. V. pradėjo grasinti, kad sumuš, išlipo iš automobilio, pagąsdino smūgiu koja, bet jam nepataikė. Jis bandė gintis, smūgiavo koja, bet nepataikė, jam smūgiavo ir jis parkrito ant žemės. Nebuvo taip, kad jis pagavo Š. V. koją. Jie su Š. V. susikibę nebuvo. Buvo smūgis į galvą koja, kliuvo į smakrą, buvo 4 smūgiai kumščiais į galvą ir nuo tų smūgių jis parkrito. Buvo smūgiai ir rankomis, jie visi buvo į galvą. Gali patvirtinti, kad visi trys kaltinamieji jį spardė gulintį. Smūgiavo į krūtinę, kojas, nugarą. Kaltinamasis Š. V. parodė, kad pagąsdindamas atliko priešais G. P. spyrį koja ore, tada G. P. jam trenkė į veidą, jie susistumdė, buvo susikabinę. Nukentėjusiajam jis sudavė rankomis ir kojomis daugiausiai 4 smūgius. Kojomis sudavė stovinčiam į šonus, rankomis į galvą. Buvo du smūgiai į šonus ir į kojas ir du į galvą. Kiti kaltinamieji G. P. nieko blogo nepadarė, juos skyrė. Jis nematė G. P. striukės gobtuvo, bet besistumdydami gal ir galėjo striukę suplėšyti. Mano, jog vien tik iš šių parodymų yra akivaizdu, kad G. P. padarytas galvos sumušimas yra Š. V. smūgių į galvą pasekmė. Šias aplinkybes patvirtina kaltinamasis ir nukentėjusysis, tačiau teismas padarė savo išvadą, vadovaudamasis neaišku kokiais įrodymais, klaidingai konstatuodamas, kad nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio kaltinamojo suduotų smūgių nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Toks teismo vertinimas parodo teismo subjektyvumą, šališkumą ir pagrindinių principų: teisingumo, rungtyniškumo, nekaltumo prezumpcijos nesilaikymą. Nustačius, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo dėl Š. V. veiksmų, byloje daugiau nėra jokių duomenų, kad G. P. būtų kitų sužalojimų ar šis asmuo būtų patyręs fizinį skausmą dėl A. V. veiksmų prieš nukentėjusįjį. Dėl to teigia, jog jo veiksmuose nėra BK 284 str. sudėties, o teismas, tai matydamas, tyčia nuosprendyje nurodė klaidingas aplinkybes, kvalifikuojant A. V. ir L. D. veiksmus kaip turinčius priežastinį ryšį su nukentėjusiajam padarytu sužalojimu.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl savo veiksmų ir liudytojų parodymų, A. V. nurodo, kad teismas nuosprendyje netinkamai konstatavo, kad nors kaltinamieji A. V. ir L. D. neigė mušę nukentėjusįjį, tai yra jų pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti atsakomybės, nes kaltinamųjų teisė yra gintis nuo jiems pareikšto kaltinimo. Teismas klaidingai nurodė, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai patvirtino, kad jokių skyrimo veiksmų, kaip nurodo kaltinamieji L. D. ir A. V., jie neatliko, visi jų veiksmai buvo puolamojo pobūdžio. Šias aplinkybes paneigia Š. V. ir liudytojų parodymai, kuriuos teismas nurodė klaidingai nuosprendyje, negu kad liudytojai patvirtino teisme. BPK 7 str. numatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės pažeidžiant šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Liudytojas G. J. parodė, kad jis su R. A. ėjo link mokyklos ir susitiko G. P. su K. G.. Besėdint prie mokyklos, atvažiavo kaltinamieji, per langą paklausė, ar pažįsta didžėjų, kažką pasakė apie G. P.. Kai pamatė G. P., iš automobilio išlipo Š. V. ir priėjo prie G. P., ką sakė, negirdėjo, nes buvo toliau. Jie susimušė. Pirmą smūgį tikriausiai sudavė Š. V.. Kiti du asmenys išlipę iš automobilio padėjo Š. V.. Nelabai pamena visų aplinkybių. Kadangi liudytojas neprisiminė visų įvykio aplinkybių, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti G. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino ir kuriuose parodė, kad išlipęs iš automobilio, Š. V. puolė prie G. P. ir iš karto trenkė jam dešine ranka į galvą ir po to spyrė koja, bet jis nematė, ar pataikė. G. P. gynėsi ir trenkė Š. V. atgal. Tada iš automobilio išlipo dar du vaikinai – A. V. ir L. D.. Matė, kad visi trys vaikinai mušė G. P. rankomis ir kojomis, po to išvažiavo. Liudytojo A. Š. parodymai iš esmės atitinka liudytojų R. A., K. G. ir G. J. parodymus.
Pasisakydamas dėl G. J. parodymų pažymi, kad teisme šis liudytojas, kuris yra nukentėjusiojo draugas, nurodė, kad dėl tamsos nesimatė smūgių ir nebuvo galima jų matyti, o tai akivaizdžiai paneigia kitų kartu stovėjusių liudytojų parodymus. Šis liudytojas nurodė, kad bandant A. V. ir L. D. išskirti besigrumiančius, jie skyrė juos stumdami vieną nuo kito, dėl to nuo L. D. stūmimo veiksmų G. P. pargriuvo ant žemės, kai G. P. buvo pargriuvęs, gulinčio jo niekas nemušė. Šie liudytojo parodymai buvo skirtingi nei ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas ir prokuroras bandė įteigti liudytojui, kad gal jis nepamena teisme jau anksčiau duotų parodymų ar įvykio aplinkybių ir paskelbė liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau G. J. nurodė, kad teisme liudija tiesą ir aplinkybes gerai pamena. Taigi šie liudytojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja nuosprendyje išdėstytiems parodymams bei nukentėjusiojo parodymams.
Visiškai nesutinka su teismo nuomone, kad A. Š. parodymai iš esmės atitinka liudytojų R. A., K. G. ir G. J. parodymus. Šis liudytojas teisme nurodė, kad A. V. ir L. D. bandė išskirti Š. V. ir G. P. ir bestumiant G. P. nuo Š. V., G. P. pargriuvo. Pažymi, jog 2017-05-15 akistatos metu A. Š. nurodė, kad išskyrė L. D. ir A. V., tie Š. V. draugai. Taigi šis liudytojas akivaizdžiai nurodė aplinkybes, kad A. V. puolė ne mušti nukentėjusįjį, o skirti besigrumiančius. Be to, paties nukentėjusiojo G. P. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys byloje esantiems kitiems įrodymams. Nukentėjusysis nurodė, kad negali sukonkretinti, kuris kiek smūgių sudavė, buvo užsidengęs galvą ir veidą. Nė vienas kaltinamasis muštynių metu vienas kito nestabdė. Striukė buvo suplėšyta, kai jis buvo parkritęs ant žemės ir jį voliojo pasiėmę už gobtuvo. Kuris tai padarė, neprisimena. Nė vienas iš liudytojų ar kaltinamųjų nenurodė tokių aplinkybių, kad būtų kas nors iš kaltinamųjų tampęs nukentėjusįjį už striukės gobtuvo, dėl to yra konstatuotas striukės sugadinimas. G. P. nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kokiu būdu jis galėjo matyti ar suprasti, kad jį spardo 3 asmenys, o ne vienas. Specialisto išvadoje konstatuota, kad G. P. padarytas galvos sumušimas, kuris atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus galvą. Mano, kad akivaizdu, jog po 15 smūgių kojomis nukentėjusiajam turėjo būti padaryta daugiau sužalojimų, kraujosruvų ar nubrozdinimų, tačiau medikai jokių pakitimų nenustatė, vadinasi, nukentėjusiojo parodymai yra atmestini kaip nepagrįsti, siekiant nepagrįstai apkaltinti L. D. ir A. V..
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas E. B. parodė, kad jis važinėjosi kartu automobiliu su kaltinamaisiais. Sugalvojo nuvažiuoti prie penktos vidurinės mokyklos. Kažkokiu metu Š. V. išlipo iš automobilio, bet kokiu tikslu, jis neklausė. Po kažkiek laiko A. V. ir L. D. pasakė, kad Š. V. su kažkuo stumdosi ir reikia eiti skirti. Nematė, kas lauke stovėjo, žaidė telefonu automobilio gale. Kai jie išskyrė, susėdo į automobilį ir išvažiavo Jis nematė, kokiu būdu skyrė, tik girdėjo, kad taip sakė, kad reikia išskirti. Mano, jog šie liudytojo parodymai atskleidžia, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo tarp A. V., L. D. ir Š. V. dėl G. P. sumušimo, nes jis su L. D. lipo iš automobilio turėdami tikslą išskirti besigrumiančius asmenis. Dėl šių priežasčių teismo nuosprendis neatitinka BPK 302-307 str. numatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 str. nuostatų, įrodymų neanalizavo, nuosprendyje išsamaus jų vertinimo nepateikė, nedėstė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, nėra aiškiai ir išsamiai nurodytos teismo išvados dėl jo kaltės, kaip to reikalauja BPK 305 str. 3 d. 3, 4 p. nuostatos. Dėl to mano, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl L. D. nuteisimo pagal BK 284 str. ir jį išteisinti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka. Pasisakydamas dėl nuosprendžio ir kaltinimo prieštaringumo pažymi, kad pagal BPK 305 str. 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų aplinkybių, išdėstoma įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymui keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 str. 3 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2013). Reikalavimų kaltinamajam aktui klausimu kasacinis teismas yra pasisakęs, jog kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.) ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-393/2010). L. D. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį G. P., o aprašant šio smurto pavartojimą, nurodoma, jog jis kartu su A. V. priėjo prie S. V. mušamo G. P. ir bendrais su Š. V. ir A. V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių G. P. į įvairias kūno vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės. Teigia, jog iš nurodyto veikos aprašymo matyti, kad valstybinio kaltinimo nuomone, pirmiausia bendrai visų nuteistųjų buvo suduoti ne mažiau kaip 15 smūgių ir suduodant šiuos smūgius G. P. buvo pargriautas ant žemės. Pažymi, kad dalis liudytojų ir nukentėjusysis nurodė, jog nuteistieji nukentėjusįjį spardė, šiam pargriuvus ant žemės, tačiau kaltinime apie ant žemės pargriuvusio nukentėjusiojo spardymą nieko nenurodoma – minima tik tai, kad sudavus ne mažiau kaip 15 smūgių, G. P. buvo pargriautas. Iš tokios kaltinimo formuluotės galima suprasti, kad smurtas baigėsi G. P. pargriovimu ant žemės.
Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas atkartojo visą kaltinamajame akte nurodytą veikos aprašymą, tačiau motyvuodamas nuosprendį nurodė, jog visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smūgius, nuo kaltinamųjų suduotų smūgių nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, kur visų buvo spardomas. Kita vertus, toliau skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusiajam pradėjus gintis nuo Š. V. suduodamų smūgių, į pagalbą Š. V. atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie sudavė smūgius rankomis ir gulinčiam jau ant žemės nukentėjusiajam kojomis. Mano, jog taip apylinkės teismas kitoje motyvuojamosios nuosprendžio dalies pastraipoje nurodo, jog L. D. ir A. V. smurtavo tik prieš gulintį nukentėjusįjį, t. y. smurtą pradėjo vartoti tik nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės. Dėl to teigia, jog nei kaltinimo formuluotė, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo atveju nėra aiškūs, kadangi valstybinis kaltinimas kaltinimų dėl nukentėjusiojo spardymo L. D. nepareiškė, tačiau šį kaltinimą įrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nusikalstamą veiką, atkartojo kaltinimo formuluotę, tačiau motyvuodamas nuosprendį, vienu atveju nurodė kitokias nei pareikštame kaltinime faktines aplinkybes, t. y. tai, jog L. D. su kitais nuteistaisiais spardė gulintį nukentėjusįjį, kitu atveju, kad L. D. smurtavo tik prieš gulintį nukentėjusįjį. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad kaltinamieji atvažiavę prie mokyklos ieškojo konkrečiai nukentėjusiojo, tai patvirtina liudytojų A. Š., R. A., K. G. ir G. J. parodymai, ir tai rodo, kad jie prie mokyklos atvažiavo turėdami konkretų tikslą – sumušti G. P., jie tai ir padarė. Tačiau BPK 255 str. 1 d. numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o pagal BPK 255 str. 2 d. kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tai, kad nuteistieji ieškojo, surado ir sumušė nukentėjusįjį ir kad prie mokyklos jie atvyko iš anksto turėdami tokį tikslą, nebuvo nurodoma nuteistiesiems pareikštuose kaltinimuose, dėl to mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išėjo už pareikšto kaltinimo ribų. Jau nekalbant apie tai, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina išankstinio susitarimo sužaloti nukentėjusįjį buvimo. Gynėjui lieka neaišku, kokie kaltinimai buvo pareikšti L. D. ir už kokius tiksliai neteisėtus veiksmus jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, t. y. neaišku, ar jis nuteistas tik už tai, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam ir jį pargriovęs toliau mušė, ar už tai, kad jis nukentėjusįjį spardė, taip pat ar jam inkriminuota ir ar jis pripažintas kaltu dėl to, kad sužalojo nukentėjusįjį iš anksto susitaręs su kitais nuteistaisiais. Taigi dėl nurodytų kaltinimų ir pirmosios instancijos nuosprendžio vidinio prieštaringumo L. D., taip pat ir kitų nuteistųjų teisė į gynybą buvo akivaizdžiai suvaržyta.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl nepilnamečių liudytojų apklausų, nurodo, kad šioje byloje nėra objektyvių nusikalstamos veikos įrodymų, todėl kaltinimas, taip pat ir apkaltinamasis teismo nuosprendis iš esmės yra pagrįsti nukentėjusiojo ir dalies liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuteistųjų kaltę patvirtina liudytojų A. Š. (gim. 2003 m.), R. A. (gim. 2002 m.), K. G. (gim. 2003 m.) ir G. J. (gim. 2002 m.) parodymai. Visi nurodyti liudytojai yra nepilnamečiai, todėl turi būti apklausiami laikantis specialių reikalavimų, įtvirtintų baudžiamąjį procesą reglamentuojančiose normose. Visų pirma pažymi, kad pagal BPK 186 str. 1 d. nepilnametį liudytoją ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio BPK 184 str. 3, 4, 5 d. nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba BPK 184 str. 1 d. numatytais atvejais. BPK 184 str. 1 d. numatyta, jog prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos manydamas, kad: 1) liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu; 2) liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus; 3) liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus. Kadangi BPK 186 str. 2 d. numato, jog nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir ne daugiau kaip vieną kartą, taip pat kadangi apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliekama specialia tvarka, kai nepilnametis liudytojas tiesiogiai su teismu ir proceso dalyviais nebendrauja, ikiteisminio tyrimo įstaigų praktikoje įprasta kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nepilnamečių liudytojų apklausos BPK 184 str. 1 d. 1 p. ar 3 p. pagrindu. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje visi paminėti nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūno, be to, jie buvo kviečiami į teisiamąjį posėdį ir apklausti jo metu. Mano, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu minėti nepilnamečiai liudytojai galėjo duoti nepatikimus parodymus, patvirtina vien tai, kad vienas liudytojų – G. J. – teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis nematė, kad nukentėjusysis G. P. būtų buvęs spardomas, nors ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, jog matė, kaip G. P., parkritusiam ant žemės, buvo suduoti keli smūgiai kojomis. Pažymi ir tai, kad pagal BPK 186 str. 2 d. nepilnamečio liudytojo apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas, o tiesiogiai apklaustas teisiamajame posėdyje nepilnametis liudytojas ar nukentėjusysis turėtų būti tik išimtiniais atvejais. Teigia, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad visi liudytojai, kurių parodymais grindžiama nuteistųjų kaltė, yra nepilnamečiai, taip pat įvertinus tai, kad vienas liudytojų teisiamajame posėdyje davė iš esmės kitokius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdu, jog tik apklausus nepilnamečius liudytojus pagal BPK nustatytus apklausos ypatumus, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir darant apklausos garso ir vaizdo įrašą, būtų galima įsitikinti, ar nepilnamečių apklausos buvo vykdytos tinkamai ir ar jų duoti parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Teigia, jog dėl to, kad teismo minimi nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti nesilaikant nepilnamečių liudytojų apklausoms nustatytų reikalavimų, nepilnamečių liudytojų apklausoje gautų duomenų patikimumas išlieka ginčytinas. Daro išvadą, kad liudytojų A. Š., R. A., K. G. ir G. J. parodymai šiuo atveju apskritai negali būti laikomi L. D. ar kitų nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Pasisakydamas dėl prieštaravimų vertinimo kaltinamojo naudai, L. D. gynėjas nurodo, kad yra šių liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimų, taip pat prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų bei kitų akivaizdžių, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepašalintų abejonių dėl L. D. kaltės. Pažymi, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės ar nekaltumo padaryti, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-402/2011). Reikalavimu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu padaryti ne tikimybių pusiausvyra pagrįstas, o neabejotinas išvadas, įgyvendinamas vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų – in dubio pro reo, reiškiantis, jog visos abejonės, kurių teismas negali pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Skundžiamame nuosprendyje tik lakoniškai nurodoma, jog surinktų byloje įrodymų visuma patvirtina visų kaltinamųjų kaltę, tačiau teismas visiškai ignoravo aiškiai esančius ir gynybos bylos nagrinėjimo metu akcentuotus prieštaravimus ir abejones dėl kaltės.
Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ir neįvertino akivaizdžių prieštaravimų dėl L. D. kaltės. Tiek nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose, tiek ir 2017-03-06 specialisto išvadoje Nr.G463/2017(03) yra duomenų tik apie tai, kad G. P. buvo sužalota galva. Medicininiuose dokumentuose nėra visiškai jokių duomenų apie kokius nors kitus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, išskyrus galvos sumušimą. Specialisto išvadoje nurodoma, jog pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodoma viena trauminio kontakto sritis – galva, kuri, pasak specialisto, buvo sužalota ne mažiau kaip vienu trauminiu kontaktu su kietu buku daiktu. Taigi galvos sužalojimą G. P. galėjo patirti ir vienu trauminiu poveikiu (nors jis pats paaiškino, jog jam buvo suduota ne mažiau kaip 15 smūgių). Objektyviai tokio intensyvumo smurto požymiai (kraujosruvos, nubrozdinimai ir kt.) visiškai neužfiksuoti ir apie juos byloje nėra visiškai jokių duomenų. Valstybinis kaltinimas, suformuluodamas kaltinimą dėl ne mažiau kaip 15 smūgių nukentėjusiajam sudavimo, net nebandė išsamiau tirti šios aplinkybės ir aiškintis, kodėl objektyviai neužfiksuoti nukentėjusiojo sužalojimai dėl tariamai suduotų 15 smūgių. Šiuo klausimu nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kreipiantis į medikus jiems labiausiai rūpėjo G. P. galvos sužalojimai, todėl kiti sužalojimai nebuvo apžiūrimi. Šiuo klausimu pažymi, kad nepriklausomai nuo kitų sužalojimų (jei tokie apskritai buvo) nenustatymo priežasčių, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta visiškai jokių duomenų apie kitus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, galėjusius atsirasti nuo ne mažiau kaip 15 bendrai visų nuteistųjų suduotų smūgių, todėl ši akivaizdi abejonė turėjo būti vertinama kaltinamųjų naudai.
Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aplinkybę, kad visi kaltinamieji mušė nukentėjusįjį, patvirtino ir pats nukentėjusysis ir liudytojai A. Š., R. A., K. G. ir G. J.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino prieštaravimų, buvusių nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymuose. Nukentėjusysis G. P. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-06 apklausa) nurodė, kad Š. V. spyrė jam į veidą ir sudavė apie 4 smūgius rankomis, o jis bandė smūgiuoti Š. V. atgal, bet nepataikė. Tuomet, pasak nukentėjusiojo, iš mašinos išlipo L. D. ir A. V. ir pradėjo kartu su Š. V. jį spardyti. Visi trys jį spardė ir jis pargriuvo ant žemės. Nukentėjusysis G. P. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad L. D. ir A. V. iš automobilio išlipo tik tuomet, kai jis jau buvo pargriuvęs ant žemės. Liudytojas A. Š. akistatos su L. D. metu (2017-05-15 akistata) nurodė, kad kažkas G. P. pastūmė, dėl to G. P. buvo apvirtęs, taip pat, kad kažkuris (kuris tiksliai, liudytojas nurodyti negalėjo) spardė pargriuvusį nukentėjusįjį. Taigi šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nukentėjusysis buvo spardomas kažkurio iš kaltinamųjų, tačiau ne visų. Liudytojas A. Š. ir 2017-05-15 akistatoje su Š. V., ir apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nors ir nurodė, jog visi kaltinamieji mušėsi su G. P., tačiau taipogi patvirtino, jog L. D. ir A. V. muštynes nutraukė. Liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu vykdytos apklausos (2017-03-16 apklausa) metu nurodė, jog G. P. ir Š. V. susimušus, iš automobilio išlipo Š. V. draugai, kurie bandė nustumti G. P. šalin, tačiau G. P. trenkė ir jiems, todėl visi susimušė. Liudytojas R. A. apklausiamas teisme (2017-10-24 teisiamasis posėdis) taip pat nurodė, jog išlipę iš automobilio Š. V. draugai bandė nustumti G. P.. Liudytojas K. G. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-09 apklausa) nurodė, kad Š. V. spyrė G. P., tuomet dar sudavė kumščiu, o G. P. pargriuvus, iš automobilio išlipo Š. V. draugai, kurie kartu su Š. V. mušė G. P. rankomis ir kojomis. Teisiamojo posėdžio metu (2017-10-24 teisiamasis posėdis) liudytojas K. G. nurodė, kad Š. V. ir G. P. pradėjo muštis, taip pat kad visi kaltinamieji mušė G. P., kai šis pargriuvo ant žemės. Liudytojas G. J. ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, kad G. P. su Š. V. susimušė, o iš mašinos išlipus L. D. ir A. V., šie kartu su Š. V. mušė nukentėjusįjį, taip pat jam pargriuvus kelis kartus spyrė. Liudytojas G. J. teisiamojo posėdžio metu (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad jis nematė, kaip pargriuvusiam G. P. buvo suduoti smūgiai kojomis.
Teigia, kad iš aptartų nukentėjusiojo ir teismo minimų liudytojų parodymų matyti, jog ne visi liudytojai nurodė, kad nukentėjusįjį spardė visi kaltinamieji (pvz., A. Š. parodymai). Be to, dalis liudytojų, nors ir nurodė, kad visi kaltinamieji smurtavo, patvirtino buvus L. D. ir A. V. bandymą išskirti besimušančius Š. V. ir G. P. (A. Š., R. A. parodymai). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kategoriškai skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad liudytojai nepatvirtino jokių L. D. ir A. V. bandymų išskirti besimušančius, tačiau, kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, tokie parodymai vis dėlto buvo duoti. Liudytojas G. J. apklausiamas teisme nebepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog jis matė, kaip pargriuvusį R. P. spardė visi kaltinamieji. Teigia, jog nukentėjusysis ir liudytojai skirtingai nupasakojo L. D. ir A. V. įsitraukimą į konfliktą: 1) iš nukentėjusiojo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų galima suprasti, jog jis pargriuvo po to, kai L. D. ir A. V. išlipę iš automobilio ėmė jam smūgiuoti, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. D. ir A. V. iš automobilio išlipo tik tuomet, kai jis jau buvo pargriuvęs; 2) iš liudytojo G. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad, pasak šio liudytojo, L. D. ir A. V. išlipo iš automobilio, ėmė smurtauti, ir tik tuomet nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės; 3) liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. P. pargriuvo po to, kai buvo kažkurio iš kaltinamųjų pastumtas, taip pat, kad buvo kažkurio (tačiau ne visų) kaltinamųjų spardomas. Teigia, jog liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog G. P. smūgiavo ir L. D. bei A. V., po to šie pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo rengiamos akistatos, siekiant pašalinti prieštaravimus, esančius nukentėjusiojo ir liudytojų bei įtariamųjų parodymuose, tačiau visiškai neatkreipta dėmesio į tai, kad buvo prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų. Šie prieštaravimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo šalinami ir liko nepašalinti net išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to mano, kad L. D. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo liko pagrįsta nepatikrintais ir dėl to nepatikimais duomenimis.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, jog liudytojai A. Š., R. A., K. G. ir G. J. tiesiogiai matė nusikalstamos veikos aplinkybes, nes buvo netoliese, tačiau šie teismo argumentai neatitinka byloje esančių įrodymų turinio. Liudytojas G. J. teisiamajame posėdyje apskritai patvirtino, kad jis net nematė, ar nukentėjusysis buvo spardomas, kai pargriuvo ant žemės. Visi kiti teismo nurodyti liudytojai, nors ir nurodė, kad kaltinamieji smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau tiksliai negalėjo pasakyti, kur, kiek smūgių ir kuris kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam. Liudytojas G. J. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nurodė, kad konflikto metu suduoti smūgiai matėsi sunkiai dėl prasto apšvietimo. Liudytojas K. G. teisiamajame posėdyje (2017-10-24 teisiamasis posėdis) nepatvirtino, kad nepertraukiamai stebėjo konfliktą – jis nurodė, kad dar tuomet, kai Š. V. susimušė su G. P., jis paėjėjo toliau nuo konflikto vietos. Taigi, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, dalis nurodytų liudytojų patvirtino nepertraukiamai konflikto nestebėję, be to, teismo minimų liudytojų parodymams aiškiai trūksta konkretumo apibūdinant kaltinamųjų atliktus smurtinius veiksmus, ir tai gali būti paaiškinama taip pat ir blogu konflikto vietos apšvietimu bei negalėjimu tiksliai pastebėti konflikto dalyvių veiksmus. Nurodo, jog išryškėja ir dar vienas ikiteisminio tyrimo trūkumas – nors ikiteisminio tyrimo metu žinoma konflikto vieta, tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo atlikta nei įvykio vietos apžiūra, nei parodymų patikrinimas vietoje. Šių duomenų ikiteisminiame tyrime surinkimas būtų padėjęs ne tik susidaryti vaizdą apie konflikto aplinką, tačiau ir būtų leidęs įvertinti liudytojų galimybes stebėti konfliktą, juo labiau, kad kaltinamieji ir liudytojai skirtingai nurodė atstumus tarp konflikto vietos ir liudytojų buvimo vietos, o liudytojas K. G. (2017-10-24 teisiamajame posėdyje) apskritai paaiškino, jog konflikto metu jis buvo vienoje pusėje, o kiti draugai – kitoje pusėje. Taigi ir konfliktą galėję matyti liudytojai nebuvo vienoje vietoje ir nuo jos galėjo būti atsitraukę skirtingu atstumu. Mano, jog nurodyti trūkumai, keliantys akivaizdžias abejones dėl L. D. kaltės, nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, nurodo, kad pamatinė įrodymų vertinimo taisyklė, įtvirtinta BPK 20 str. 5 d., skelbia, kad įrodymai privalo būti vertinami remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Kasacinis teismas (nutartis Nr. 2K-152/2011) yra pasisakęs, jog ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Be to, pažymi, kad BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą nuosprendyje pateikti argumentus, dėl kurių atmetami kai kurie byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d. numatytos taisyklės vadovautis įrodymų visuma ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatytos pareigos pateikti argumentus, dėl kurių nėra vadovaujamasi kai kuriais byloje esančiais įrodymais – pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai – atsižvelgdamas vien tik į kaltinančius įrodymus, kai kurių teisinančių įrodymų net neaptarė ir nenurodė jokių argumentų, kodėl jais nesivadovauja. Mano, jog paminėtini pirmosios instancijos teismo neįvertinti įrodymai, kurie arba patvirtina L. D. nekaltumą, arba tik dar labiau padidina abejones dėl L. D. kaltės. Visų pirma kaip liudytojas apklaustas E. B. (2017-10-31 teisiamasis posėdis) nurodė, kad nors jis tiksliai nematė veiksmų, atliktų lauke, dar būdami automobilyje L. D. ir A. V. pasakė, kad reikia skirti besimušančius, ir išlipo iš automobilio. Šių parodymų vertinimo klausimu pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė. Be to, dėl liudytojų A. Š. parodymų ir R. A. parodymų, jog L. D. ir A. V. nutraukė konfliktą, taip pat dėl parodymų, kad L. D. ir A. V. bandė nustumti G. P. nuo Š. V., pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, nors šie parodymai bent iš dalies patvirtina visų kaltinamųjų duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas apibendrintai dėl liudytojų parodymų pasisakė, jog jie patvirtina, kad nusikalstama veika buvo atlikta kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau prieš tai paminėtų prieštaravimų ir liudytojų parodymų skirtumų nevertino, neanalizavo ir neaptarė nuosprendyje. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino akivaizdžiai selektyviai ir rėmėsi vien tik kaltinančiais įrodymais.
Pasisakydamas dėl apylinkės teismo nurodytų netiesioginių įrodymų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodo, jog byloje esama ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių visų kaltinamųjų kaltę, t. y. liudytojos R. M. parodymai, kad mokykloje vaikai kalbėjo, jog G. P. buvo sumuštas ne jų mokyklos mokinių, ne vieno mokinio; tai, kad kreipdamasis į medikus pagalbos nukentėjusysis nurodė ligoninėje gydytojui, kad prie mokyklos sumušė iš matymo pažįstami vyrai, o ne vienas vyras; taip pat kaltinamųjų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – kad visi trys ėjo į pokalbį su nukentėjusiojo tėvais ir visi tarėsi dėl žalos atlyginimo, o susitarimas neįvyko dėl to, kad kaltinamieji nesutiko su prašomu žalos atlyginimu. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., kasacinė nutartis Nr.2K- 219/2011) pasisakoma, jog įrodomąją vertę turi ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai, pažymi, kad visi įrodymai privalo būti vertinami pagal logikos dėsnius ir remiantis BPK 20 str. 5 d. numatytomis taisyklėmis, juo labiau, kad paminėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje pažymima, jog tai, ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl liudytojos R. M. ir kreipimosi į medikus duomenų, pažymi, jog tiek vienu, tiek kitu atveju yra atspindima nukentėjusiojo išsakyta pozicija dėl to, kad jis buvo sumuštas kelių asmenų. Taigi paminėtų netiesioginių įrodymų vertė iš esmės priklauso nuo nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Kaip minėta, esama nukentėjusiojo parodymų nesutapimų ne tik su nuteistųjų, tačiau ir su kai kurių liudytojų parodymais, todėl visiškai nukentėjusiojo parodymais pasitikėti šiuo atveju negalima, o kadangi liudytojos R. M. parodymai ir medikų užrašyti nukentėjusiojo paaiškinimai atspindi vien tik subjektyvius nukentėjusiojo paaiškinimus, šie teismo minimi įrodymai nėra savarankiški ir gali būti patvirtinti bei laikomi kaltę pagrindžiančiais įrodymais tik pašalinus prieštaravimus, susijusius su nukentėjusiojo parodymais, o tai, kaip minėta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta. Pasisakydamas dėl teismo nurodomo netiesioginio įrodymo – nuteistųjų pokalbio dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiojo tėvais, pažymi, jog ir šiuo atveju teismas įrodymus vertina vienpusiškai, kadangi neatsižvelgia į tai, kad, kaip paaiškino nuteistasis Š. V., susitikimas su nukentėjusiojo tėvais vyko tuo metu, kai visiems trims nuteistiesiems jau buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi susitikimas su nukentėjusiojo tėvais, siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, šiuo atveju nelaikytinas kaltės pripažinimu. Be to, pažymi ir tai, kad, kaip paaiškino L. D., jis susitikimo su nukentėjusiojo tėvais metu nurodė, kad smurto prieš G. P. nevartojo, nors nukentėjusiojo tėvai juo ir netikėjo. Dėl to teigia, jog teismo minimas netiesioginis įrodymas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu L. D. kaltę. Mano, kad nurodyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo dėl L. D. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Iš nuteistojo A. V. ir nuteistojo L. D. gynėjo R. M. apeliacinių skundų turinio matyti, kad kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog buvo pažeista BPK 20 str. 5 d., numatanti, jog įrodymai privalo būti vertinami remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nusikalstamą veiką padarė ir nukentėjusįjį mušė tik Š. V., tuo tarpu kartu su juo buvę A. V. ir L. D. tik skyrė besimušantį nuteistąjį Š. V. ir nukentėjusįjį G. P., ir šios nuteistųjų versijos neva nepaneigia byloje esantys duomenys, liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
Iš bylos duomenų matyti, ir byloje nėra ginčo dėl to, jog 2017-02-16, apie 19.00 val., kilo žodinis konfliktas tarp Š. V. ir G. P., jo metu Š. V. sudavė smūgius G. P.. Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog prie Š. V. ir G. P. konflikto prisijungė ir A. V. bei L. D., tačiau apeliaciniuose skunduose nesutinkama su tuo, jog šie du asmenys mušė G. P., ir teigiama, jog jie tik skyrė besimušančius Š. V. ir G. P., ir smurtinių veiksmų neatliko. Siekiant pašalinti bet kokias apeliaciniuose skunduose keliamas abejones dėl nuteistųjų A. V. ir L. D. veiksmų apimties 2017-02-16 įvykio metu, reikia detaliai išanalizuoti nukentėjusiojo G. P. ir kartu su juo buvusių liudytojų K. G., G. J., A. Š. ir R. A. parodymus, taip pat ir nuteistųjų L. D., Š. V. ir A. V. bei kartu su jais buvusio liudytojo E. B. parodymus. Tik atlikus išsamią šių tiesiogiai įvykį stebėjusių asmenų parodymų analizę, palyginus juos tarpusavyje, taip pat ir su kitais byloje esančiais duomenis, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl to, ar prieš G. P. smurtavo ne tik Š. V., bet ir A. V. bei L. D..
Nukentėjusysis G. P. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017-02-16, apie 19.00 val., su draugais K. G., G. J. ir R. A. buvo prie „Ryto“ pagrindinės mokyklos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kai mašina atvažiavo Š. V., L. D. ir dar vienas jam nematytas vaikinas. Vairavo automobilį L. D., šalia jo sėdėjo tas jam nepažįstamas vaikinas, o iš galo išlipo Š. V.. Iš pradžių, kai sustojo automobilis, Š. V. atsidaręs galinių durelių langą, kažko klausinėjo R. A.. R. A. su Š. V. buvo pažįstami. Po kurio laiko jie pasuko link namų, o Š. V. paklausė jų, ar jie nepažįsta didžėjaus G. P.. Draugams parodžius į jį, Š. V. ėmė klausti jo, kodėl jis neva lenda prie jo sesės. Klausė, kodėl jai rašinėja per „Facebook?o“ paskyrą. Jam atsakius, kad tai jo sesė jam rašinėja, o ne jis jai, Š. V. išlipo iš mašinos ir, priėjęs prie jo, spyrė koja į veidą ir dar sudavė apie keturis smūgius į galvą kumščiais. Tuo metu iš mašinos išlipo L. D. ir tas nepažįstamas vaikinas (vėliau jį atpažino kaip A. V.), kurie visi ėmė jį spardyti. Jis nuo Š. V. suduoto smūgio pargriuvo ant žemės, galvą užsidengė rankomis ir prašė, kad jie liautųsi jį mušti, tačiau vaikinai ir toliau jį spardė į įvairias kūno vietas. Kiek tiksliai kartų spyrė, nežino, tačiau mano, kad ne mažiau kaip dešimt kartų. Žinojo, kad Š. V. lanko boksą, todėl tai jį dar labiau išgąsdino, galvojo, kad jie jį užmuš. Draugai jam apsiginti nepadėjo, nes ir patys bijojo. Kai vaikinai liovėsi jį mušę, sėdo į mašiną ir išvažiavo, o jis su draugais nuėjo į namus. Namuose pamatė, kad suplėšė striukę. Nenorėdamas tėvams pasakoti apie konfliktą, striukę paslėpė savo kambaryje, spintoje. Tą patį vakarą iššoko guzas ant pakaušio ir labai skaudėjo galvą. Prašė mamos vaistų. Galvą skaudėjo ir kitą dieną. Apie muštynes niekam nesakė, tėvams apie tai pranešė mokyklos socialinė darbuotoja (t. 1, b. l. 66–67).
Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusysis G. P. nurodė, kad jis su draugais apie 19 val. buvo prie savo mokyklos, kai atvažiavo mašina. Atvykęs Š. V. kažką kalbėjosi su jo draugais, paskui klausė, ar pažįsta gerą didžėjų, ir parodė į jį. Š. V. paklausė, ko jis rašinėja jo sesei, jis atsakė, kad nerašinėja, tuomet Š. V. pradėjo grasinti, kad sumuš. Tada Š. V. išlipo iš mašinos, pagąsdino smūgiu koja, nukentėjusysis bandė gintis, tačiau jam smūgiavo ir jis parkrito, tada išlipo dar du iš mašinos ir jį gulintį pradėjo spardyti. Jis prašė, kad baigtų, bet jį vis tiek spardė. Maždaug po 15 jam suduotų smūgių jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Konfliktą pradėjo Š. V., pirmieji žodžiai buvo pasakyti dar sėdint automobilyje. Tada Š. V. paklausė, ar šis nori būti sumuštas, jis išlipo iš automobilio. Kiti du kaltinamieji išlipo iš automobilio, kai jis jau buvo pargriuvęs ant žemės. Jis juto, kad visi trys mušė, matė skirtingus batus, buvo spardomas parkritęs ant žemės. Tvirtina, kad dėl nieko jį spardė visi trys kaltinamieji. Pirma pagąsdino, kėlė koją, Š. V. norėjo smūgiuoti, norėjo pagąsdinti, bet nukentėjusiajam tas smūgis nekliuvo. Buvo smūgis į galvą, buvo 4 smūgiai kumščiais į galvą ir nuo tų smūgių kumščiais jis parkrito. Buvo smūgiai ir rankomis, jie buvo suduoti visi į galvą. Buvo bendri asmenų veiksmai, sukonkretinti negali, kuris kuriuos smūgius ir kiek sudavė. Buvo užsidengęs galvą, veidą. Nė vienas kaltinamasis vienas kito muštynių metu nestabdė. Striukė buvo suplėšyta, kai jis parkrito ant žemės ir jį voliojo paėmę už gobtuvo. Aikštelėje prie mokyklos buvo su draugais K. G., G. J. ir R. A., tačiau kai jį užsipuolė, draugai pasitraukė į šoną kokius 6 metrus. Tamsu buvo, nors buvo šiek tiek apšviesta ta vieta. Daugiau asmenų prie pat nebuvo, jie buvo trise. Pirmą kartą koja kai spyrė, jam nepataikė, bet paskui kai koja spyrė, jam kliuvo į smakrą. Reaguodamas į smūgius jis bandė gintis, smūgiavo koja, bet nepataikė, rankomis smūgiavo, bet irgi nepataikė. Š. V. buvo pranašesnis grumtynių metu, jis neprašė pagalbos aplinkinių. Smūgis koja buvo stiprus, bet nepargriuvo, pargriuvo nuo smūgių rankomis į galvą. Pargriuvo ant nugaros, labiau šonu. Kai buvo pargriuvęs, tie asmenys jam buvo ir iš priekio, ir iš nugaros. Juto pagal smūgius, matė kojas. Buvo tamsūs batai. Juto iš smūgių ir smūgių vietos, nes buvo vienas smūgis ir iškart parėjo kitas smūgis. Smūgiai buvo stiprūs, buvo kelios mėlynės ant kūno. Medikai apžiūrėjo, galva buvo sudaužta. Labai skaudėjo galvą, buvo gumbas iššokęs. Smakras nelabai sužalotas buvo, daugiau su purvais aptaškė. Daugiau sužalojimų nebuvo, tik gumbas. Smūgiavo į krūtinę, kojas ir nugarą. Su rankomis buvo užsidengęs galvą. Kai baigė mušti, visi trys sėdo į mašiną ir greit išvažiavo. Niekas nesakė, kad nutrauktų muštynes. Kai spardė, stvėrė už gobtuvo ir taip voliojo, nežino, kuris asmuo taip darė, nebeatsimena. Grumtynių metu su Š. V. susikibę nebuvo (t. 2, b. l. 170–171).
Liudytojas K. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio vakarą jis su G. P. buvo mokyklos kieme, prie jų prisijungė G. J., R. A. ir A. Š.. Jiems besikalbant privažiavo automobilis, atsidarė galinis keleivio pusės langas ir jis pamatė, kad mašinoje sėdi Š. V.. Jis juos kalbino, po to paklausė, ar jie nepažįsta mokyklos didžėjaus. Po to dar paklausė, ar jie nepažįsta G. P., todėl jie parodė į G. P.. Š. V. sėdėdamas mašinoje paklausė G. P., ko jis lenda prie jo sesės, G. P. atsakė, kad nelenda. Tada Š. V. išlipo iš mašinos ir puolė prie G. P., kuris traukdamasis klausė, ką jis padarė. Tuomet Š. V. jam kumščiu sudavė į dešinę veido pusę, po to dar jam spyrė, bet į kurią vietą, dabar negali pasakyti, ir G. P. nuvirto ant žemės, po to iš mašinos iššoko L. D., jis vairavo mašiną, ir dar vienas vaikinas, kurį vėliau atpažino kaip A. V.. Pamatęs tuos du, G. P. pradėjo šaukti, kad jam nieko nedarytų, kad jis atsiprašo, kad jis nieko nepadarė, o jie visi trys supuolę jį daužė kumščiais ir spardė kojomis. Tikrai jam daug smūgių rankomis ir kojomis visi trys sudavė, kokį penkiolika smūgių, o gal ir daugiau. Matė, kad G. P. bandė atsistoti ir nuo jų pabėgti, tai Š. V. dar trenkė vieną smūgį G. P. į pakaušį. Po to trys užpuolikai susėdo į mašiną ir nuvažiavo. Kai G. P. atsistojo, tai jo veidas buvo visas aplipęs smėliu, o striukės gobtuvas buvo nuplyšęs. Pats K. G. į muštynes nesikišo, nes bijojo (t. 1, b. l. 101–102). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas K. G. pažymėjo, jog su G. P. nuėjo prie mokyklos, prie jų prisidėjo G. J., R. A. ir A. Š.. Po kiek laiko atvažiavo vaikinai, jie kažką kalbėjo per automobilio langą, G. P. stovėjo toliau. Po to iš mašinos išlipo Š. V. ir su G. P. pradėjo kalbėtis, Š. V. pyko dėl sesės ir po to pradėjo muštis. Kai pradėjo muštis, jis nuėjo toliau ir per daug nieko nematė. Š. V. vienas išlipo iš automobilio, kiti liko mašinoje, priėjo prie G. P., kažką kalbėjo, paskui pradėjo muštis, jis pats buvo toliau. Pradėjo lyg Š. V. muštynes, jis pats stovėjo vienoje pusėje, kitoje pusėje stovėjo R. A. ir A. Š., jis nuėjo pas juos. Š. V. G. P. daužė su kumščiu, nežino, kur pataikė, matė, kad viršutinėje dalyje daužė. G. P. pradėjo gintis, tada iš mašinos išlipo L. D. ir A. V., jie irgi daužė G. P.. Matė, kad truputį su rankomis daužė, tada G. P. parkrito, nežino, ar rankomis, ar kojomis, tačiau mušė visi trys. Po to jie įlipo į mašiną ir išvažiavo. Nelabai gerai smūgių pradžią pamena, bet tikrai pamena, jog Š. V. pradėjo. Stovinčiam G. P. Š. V. sudavė pradžioje 3 smūgius, tada G. P. bandė gintis ir tada dar kelis gavo. Smūgiai buvo ranka. G. P., kai jam smūgiavo, bandė gintis, kur G. P. sudavė, nežino, nelabai matė. Jis, pamatęs, kad pradėjo muštis, paėjo toliau. Š. V. pradėjo, bet G. P., jam atrodo, irgi dėjo, tačiau tiksliai nepamena. Š. V. iš pradžių kumščiais smūgiavo, o paskui visi trys spardė. Kai daužė, G. P. parkrito, gulėjo ir tada spardė, o kai stovėjo, jam atrodo, kad ne visi G. P. mušė. Kai tie kiti du išlipo iš automobilio, jis matė jų veidus, buvo gal 10 metrų atstumu. Šviesu ten buvo, apšviesta buvo. Š. V. smūgiavo ir G. P. parkrito, tada visi trys pradėjo spardyti. G. P. bandė gintis, jie pamatė, kad bando gintis, ir tada visi užpuolė. Niekas muštynių neskyrė. Nepamena, ar tampė kas jį už gobtuvo. Pamena gerai tą aplinkybę, kad gulinčiam trenkė. Nežino, kiek smūgių sudavė gulinčiam, gal 10–15 smūgių buvo iš viso. Daugiausia buvo suduota į galvą, jie visi trys mušė G. P.. Jam įvykio niekas netrukdė matyti (t. 2, b. l. 172–173).
Liudytojas G. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su R. A. ir A. Š. nuėjo prie mokyklos, sutiko G. P. ir K. G.. Jiems sėdint privažiavo mašina, atsidarė galinis keleivio pusės langas ir jis pamatė Š. V. sėdintį automobilyje. Jie buvo kartu žaidę futbolą. Jis paklausė, ar jie nepažįsta gero mokyklos didžėjaus, ar nepažįsta G. P.. Jie parodė jam G. P.. Š. V. sėdėdamas mašinoje paklausė G. P., ko jis lenda prie jo sesės, į tai G. P. atsakė, kad jai nieko nerašė. Tada Š. V. išlipo ir puolė prie G. P., iš karto trenkė jam su dešine ranka į galvą ir po to iš karto spyrė koja, tačiau kur pataikė – nematė. G. P. gynėsi ir trenkė Š. V. atgal. Tada iš mašinos išlipo dar du vaikinai, L. D. ir A. V., matė, kad visi trys G. P. mušė rankomis ir kojomis. G. P. nuvirto ant žemės ir matė, kaip jis užsidengė rankomis galvą, po to dar tie vaikinai jam kelis kartus spyrė ir po to sulipo į mašiną ir išvažiavo. Matė, kad mašinoje dar sėdėjo vienas vaikinas, bet jis nebuvo išlipęs iš mašinos (t. 1, b. l. 108–109). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas G. J. nurodė, kad jis su R. A. nuėjo prie mokyklos, sutiko G. P. ir K. G., sėdėjo ir atvažiavo vaikinai, paklausė, ar pažįsta didžėjų, kažką apie G. P. pasakė. Automobilio langą atsidaręs Š. V. juos kalbino, klausė, ar nežino didžėjaus. Po to klausė, ar nepažįsta G. P.. Iš automobilio išlipo Š. V.. Jis priėjo prie G. P. ir jie susimušė, pirmą smūgį tikriausiai sudavė Š. V., nelabai pamena. Liudytojui nebepamenant visų aplinkybių, buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurios jis patvirtino. Nurodė, kad viską stebėjo ir matė, tačiau smūgių neskaičiavo, jų nesimatė, per tamsu buvo. Kartu stovėjo su kitais draugais. G. P. kaip smūgiavo ir kur pataikė, nelabai matė, vieną kartą smūgiavo. Nežino, nuo ko G. P. pargriuvo, gal ir smūgiavo jam prieš griūvant į galvą. Kiti du asmenys išlipę iš automobilio padėjo Š. V.. Š. V. nebuvo pargriuvęs, kai išlipo tie du asmenys, Š. V. pagalbos neprašė. Nematė, kur tie du asmenys sudavė, į kurias vietas, jie apstojo G. P. ir nematė tiksliai. Kai G. P. pargriuvo, matė jį gulintį ant žemės, jis parkrito ir tuo metu jį apsupę asmenys jį lupo, ir tada jie išvažiavo. Iš tų išlipusių ar bandė kas muštynes nutraukti, nežino, nematė, kaip suplėšė striukę. Nematė, ar G. P. gulintį mušė (t. 2, b. l. 173).
Liudytojas A. Š. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su G. J. ir R. A. ėjo prie mokyklos, ten sutiko G. P. ir K. G.. Prie jų sustojo automobilis, pro galinį langą galvą iškišo Š. V., kuris paklausė, ar jie nežino gero didžėjaus iš mokyklos. Jie parodė į G. P., tuomet Š. V. G. P. paklausė, ką šis yra prisišnekėjęs, G. P. perklausus, apie jis kalba, Š. V. iš karto išlipo iš mašinos, pradėjo iš karto daužyti su kumščiu G. P., mėgino pataikyti ranka kokius penkis smūgius ir dar mėgino pataikyti spirdamas koja. A. Š. nurodė, kad buvo atsitraukęs toliau, tai nematė, ar pataikė. Matė, kad G. P. bando apsiginti, bandė pataikyti Š. V. koja, bet nepataikė, o tada iš mašinos išlipo dar du vaikinai: L. D. ir A. V.. Visi trys pradėjo pulti ant G. P., visi jam smūgiavo. Kažkuris G. P. pastūmė, jis nuvirto ant žemės, ir tada visi trys dar spardė G. P., gulintį ant žemės. G. P. prašė baigti, bet vaikinai jo neklausė. Tie vaikinai sudavė G. P. tikrai daug smūgių. Po to sėdo į mašiną ir išvažiavo. Kai G. P. atsistojo nuo žemės, matė, kad jo striukė buvo suplėšyta, jis pradėjo nervintis, užsidengė veidą ranka ir ėjo tylėdamas (t. 1, b. l. 115–116). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas A. Š. parodė, kad Š. V. atsidaręs langą paklausė G. P., ką jis sakė apie jo sesę, ir tada išlipo iš mašinos, pastūmė G. P., mėgino smūgiuoti, o G. P. mėgino atgal smūgiuoti, tada A. V., L. D. bei Š. V. pastūmė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A. V., L. D. bei Š. V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Negali pasakyti kiek kuris smūgių sudavė, tik bendrą vaizdą matė. Jis su G. J. buvo kartu, kai mušėsi, jie stovėjo vienas prie kito. Visą laiką stebėjo muštynes, buvo nuo muštynių vietos 5–6 metrų atstumu. Galėjo įžiūrėti veidus, kas mušėsi. Š. V. pastūmė G. P., tiksliai pamena tas aplinkybes. Kiek pamena, išlipo Š. V., jis smūgiavo kelis kartus, G. P. irgi bandė smūgiuoti, tada kiti išlipo. Š. V. į kurią vietą pataikė, neatsimena, iš G. P. emocijų matėsi, kad pataikė, iš judesių. G. P. Š. V. nepataikė. Š. V. smūgiavo rankomis ir bandė spirti stovinčiam G. P., bet neatsimena, ar pataikė. Kai G. P. pargriuvo, tada visi trys jau puolė G. P.. Prieš tai mušėsi jie dviese. Vėliau, kai smūgiavo kelis kartus su L. D., tada jau atitraukė. Visi trys smūgiavo, Š. V. gal dar norėjo mušti, A. V. ir L. D. atitraukė. Jie nieko nesakė. Kažkur buvo striukė G. P. nugaroje įplėšta. Kai pastūmė, G. P. už kažko užkliuvo ir perplyšo striukė. Š. V. su G. P. rankomis susikibę nebuvo. Po muštynių G. P. nieko nesakė. Š. V. sudavė G. P. į pakaušį. Kai buvo pargriuvęs, G. P. spardė į pilvą. G. P. pargriuvo ant nugaros, jis gynėsi, užsidengė. Muštynės įvyko greitai, per 1–2 minutes, visi trys stūmė G. P., kol jis nuvirto (t. 2, b. l. 173).
Liudytojas R. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su draugais G. J. ir A. Š. ėjo prie mokyklos, kur susitiko K. G. ir G. P.. Prie jų privažiavo automobilis, pro jos galinį langą juos užkalbino Š. V. ir paklausė, ar jie nepažįsta didžėjaus iš mokyklos, ar nepažįsta G. P., į tai jie atsakė, kad G. P. yra su jais. Tai Š. V. kreipėsi į G. P., klausė, ką jis sakęs jo sesei, į ką tai G. P. atsakė, jog ji pati parašė. Po šių žodžių Š. V. išlipo iš mašinos ir sudavė G. P., šis trenkė atgal ir jie susimušė. Tada iš mašinos išlipo dar du asmenys. Tie vaikinai bandė pastumti G. P. į šalį, bet G. P. trenkė jiems, tai visi trys puolė mušti G. P.. G. P. sudavė daug smūgių, bet į kurias vietas pataikė, jis nematė. G. P. net buvo nuvirtęs ant žemės, jie stovėjo šiek tiek toliau, maždaug už 10 žingsnių ir nesikišo, nes bijojo vaikinų, kurie buvo už juos aukštesni. Po to Š. V. su draugais išvažiavo. G. P. kai atsistojo, jo veidas buvo purvinas nuo žemių, buvo tamsu, tai nelabai matė, kur jam buvo sumušta (t. 1, b. l. 122–123). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas R. A. nurodė, kad buvo su G. J., A. Š. prie mokyklos, kur atėję jie susitiko G. P. su K. G.. Prie jų privažiavo automobilis, ėjo kalba apie sesę, kad buvo parašyta sesei. Iš pradžių Š. V. kalbėjo neišlipęs iš automobilio, per atidarytą langą sakė G. P. kažką apie sesę. Tada išlipo Š. V. vienas pats, užsipuolė su kumščiais ir G. P. pradėjo gintis. Daužė Š. V. G. P. su kumščiais, bet į kokias vietas, nežino, nepamena, gal 10 kartų sudavė. G. P. nuo smūgių buvo pargriuvęs ant žemės. Nežino, ar kojomis spardė Š. V.. Po to buvo dar du asmenys išlipę iš automobilio, jie bandė pastumti G. P. toliau stumdami rankomis. G. P. tada dar buvo atsistojęs, pradžioje stūmė, o kai jis gynėsi, tada visi trys puolė. Kai parkrito ant žemės, nepamena, ar spardė, matė, bet nepamena. Visko nepamena, patvirtino teisėjos perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nurodė, kad matė, kad visi trys mušė, negali sukonkretinti, kiek kas smūgių sudavė. Įvykio metu stovėjo netoliese, gal už 10 metrų, kliūčių matyti nebuvo. Teritorija buvo nestipriai apšviesta, jis pats viską nepertraukiamai stebėjo, viską matė. Kur Š. V. G. P. sudavė, nepamena, sudavė kumščiu, bet į kurią vietą, jis nepamena – G. P. gynėsi, kur jis trenkė, nematė, pataikė, bet į kurią vietą, nežino. Automobiliu atvažiavo 4 asmenys, matė juos. G. P. pargriuvo, kai jau jie buvo trise, tada visi trys smūgiavo. Daug smūgių jam sudavė, kas gulintį mušė, nepamena. Sumušė ir išvažiavo. Muštynių niekas neišskyrė. Nežino, ar G. P. prašė nemušti, negirdėjo. Nematė, kad kažkas iš užpuolikų striukei ką darytų, tiesiog mušė ir viskas. Gal ir smūgiavo koja G. P. stovint, nepamena. Nekalbėjo su nukentėjusiuoju apie tai, ką jis matė. G. P. pargriuvęs buvo gal ant šono, taip kažkaip ant nugaros ir šono buvo. Nematė, į kurias vietas mušė gulintį. Konfliktas tęsėsi gal 3–4 minutes. Kai G. P. pargriuvo ant žemės, trumpai mušė ir tada išvažiavo (t. 2, b. l. 172).
Sistemiškai analizuojant išdėstytus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius parodymus šie asmenys iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tiek nukentėjusysis G. P., tiek ir liudytojai K. G., G. J., A. Š. ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jiems visiems stovint prie mokyklos, privažiavo automobilis, kurio gale sėdėjo Š. V., kuris prasidaręs langą pasiteiravo, ar su jais yra mokyklos didžėjus G. P.. Nukentėjusysis ir liudytojai patvirtino, kad G. P. ir Š. V. apsižodžiavus dėl nukentėjusiojo siųstų žinučių Š. V. sesei, Š. V. išlipo iš automobilio ir pradėjo G. P. mušti, nuo jo smūgių nukentėjusysis bandė gintis. Ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus apie šiuo atveju esminę aplinkybę – kitų dviejų asmenų (L. D. ir A. V.) įsijungimą į Š. V. ir G. P. konfliktą – tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai buvo vieningi ir nurodė sutampančias aplinkybes. Nukentėjusysis G. P. nurodė, jog Š. V. pradėjus jį mušti, iš automobilio išlipo L. D. ir A. V., ir jie visi ėmė jį spardyti. Jis nuo Š. V. suduoto smūgio griuvo ant žemės, galvą užsidengė rankomis ir prašė, kad jie liautųsi jį mušti, tačiau visi vaikinai ir toliau jį spardė į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 66–67). Liudytojas K. G. nurodė, jog po to, kai Š. V. kumščiu sudavė G. P. ir jam spyrė, ir G. P. nuvirto ant žemės, po to iš mašinos iššoko L. D. ir A. V.. Tada jie visi trys supuolę nukentėjusįjį daužė kumščiais ir spardė kojomis, jam daug smūgių rankomis ir kojomis visi trys sudavė, kokį penkiolika smūgių, o gal ir daugiau (t. 1, b. l. 101–102). Liudytojas G. J. nurodė, kad Š. V. išlipo iš automobilio, puolė prie G. P., iš karto trenkė jam su dešine ranka į galvą ir spyrė koja, G. P. gynėsi ir trenkė Š. V. atgal. Tada iš mašinos išlipo dar du vaikinai L. D. ir A. V., ir tada visi trys G. P. mušė rankomis ir kojomis. G. P. nuvirto ant žemės ir matė, kaip jis užsidengė rankomis galvą, po to dar tie vaikinai jam kelis kartus spyrė ir po to sulipo į mašiną ir išvažiavo (t. 1, b. l. 108–109). Liudytojas A. Š. nurodė, kad Š. V. išlipęs iš mašinos pradėjo kumščiu daužyti G. P., mėgino pataikyti spirdamas koja, o G. P. bandė apsiginti. Tada iš mašinos išlipo L. D. ir A. V., ir jie visi trys pradėjo pulti ant G. P., visi jam smūgiavo. Kažkuris G. P. pastūmė, jis nuvirto ant žemės, ir tada visi trys dar spardė G. P., gulintį ant žemės, visi sudavė daug smūgių (t. 1, b. l. 115–116). Liudytojas R. A. nurodė, kad Š. V. išlipęs iš mašinos sudavė G. P., šis trenkė atgal – jie susimušė. Tuomet iš mašinos išlipo dar du asmenys, kurie bandė pastumti G. P. į šalį, bet G. P. trenkė jiems, tai visi trys puolė mušti G. P.. G. P. sudavė daug smūgių, bet į kurias vietas pataikė, jis nematė. G. P. net buvo nuvirtęs ant žemės (t. 1, b. l. 122–123).
Apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis G. P. ir liudytojai K. G., G. J., A. Š. bei R. A. taip pat patvirtino, jog į kilusį Š. V. ir G. P. konfliktą įsivėlė ir nukentėjusįjį mušė L. D. bei A. V.. Nukentėjusysis G. P. nurodė, kad Š. V. išlipo iš mašinos, pagąsdino smūgiu koja, nukentėjusysis bandė gintis, tačiau jam smūgiavo ir jis parkrito, tada išlipo dar du asmenys iš mašinos ir jį gulintį pradėjo spardyti. Buvo bendri šių asmenų veiksmai, sukonkretinti negali, kuris kuriuos smūgius ir kiek sudavė, nė vienas kaltinamasis vienas kito muštynių metu nestabdė. Kad mušė visi, jis juto iš smūgių ir jų vietos, nes buvo vienas smūgis ir iškart parėjo kitas smūgis (t. 2, b. l. 170–171). Liudytojas K. G. nurodė, jog Š. V. pradėjo muštynes, G. P. daužė su kumščiu, kai G. P. pradėjo gintis, tada iš mašinos išlipo L. D. ir A. V., jie irgi daužė G. P.. Daužė rankomis, tada G. P. parkrito. Nežino, ar rankomis, ar kojomis, tačiau mušė visi trys. Kai G. P. stovėjo, gal ne visi mušė, tačiau kai G. P. parkrito, tada visi trys pradėjo spardyti. Po to jie įlipo į mašiną ir išvažiavo. G. P. bandė gintis, jie pamatė, kad bando gintis, ir tada visi užpuolė. Niekas muštynių neskyrė (t. 2, b. l. 172–173). Liudytojas G. J. nurodė, kad Š. V. priėjo prie G. P. ir jie susimušė, pirmą smūgį tikriausiai sudavė Š. V.. Nežino, nuo ko G. P. pargriuvo, gal ir smūgiavo jam prieš nugriūvant į galvą. Kiti du asmenys išlipę iš automobilio padėjo Š. V.. Š. V. nebuvo pargriuvęs, kai išlipo tie du asmenys, Š. V. pagalbos neprašė. Nematė, kur tie du asmenys sudavė, į kurias vietas, jie apstojo G. P. ir nematė tiksliai, kur sudavė. Nematė, ar gulintį G. P. mušė (t. 2, b. l. 173). Liudytojas A. Š. nurodė, kad Š. V. išlipo iš mašinos, jis smūgiavo kelis kartus, G. P. irgi bandė smūgiuoti, tada kiti išlipo, jie visi pastūmė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A. V., L. D. bei Š. V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Negali pasakyti, kiek kuris smūgių sudavė, tik bendrą vaizdą matė. Galėjo įžiūrėti veidus, kas mušėsi. Visi trys smūgiavo, Š. V. gal dar norėjo mušti, A. V. ir L. D. atitraukė. Muštynės įvyko greitai, per 1–2 minutes, visi trys stūmė G. P., kol jis nuvirto (t. 2, b. l. 173). Liudytojas R. A. nurodė, kad išlipo Š. V. vienas pats, užsipuolė su kumščiais ir G. P. pradėjo gintis, po to buvo dar du asmenys išlipę iš automobilio, jie bandė pastumti G. P. rankomis. G. P. tada dar buvo atsistojęs, pradžioje stūmė, o kai jis gynėsi, tada visi trys puolė. Kai parkrito ant žemės, nepamena, ar spardė, matė, bet nepamena. Nurodė, kad matė, kad visi trys mušė, negali sukonkretinti, kiek kas smūgių sudavė. G. P. pargriuvo, kai jau jie buvo trise, tada jau pargriuvo, kai visi trys smūgiavo. Visi trys vienu metu smūgiavo, į kurias kūno vietas, nežino, jam smūgiavo stovinčiam. Daug smūgių jam sudavė, kas gulintį mušė, nepamena. Muštynių niekas neišskyrė (t. 2, b. l. 172).
Aptarti nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų K. G., G. J., A. Š. bei R. A. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atskleidžia, jog šie asmenys patvirtino, kad G. P. mušė ne tik Š. V., tačiau ir A. V. bei L. D.. Akivaizdu, jog apklausiami po įvykio ikiteisminio tyrimo metu liudytojai geriau atsiminė įvykio aplinkybes, dėl to jų parodymai buvo tikslesni ir detalesni, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdis, kurio metu buvo apklausiami šie liudytojai, vyko 2017-10-24, t. y. praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams nuo 2017-02-16 vykusių muštynių, ir tai paaiškina, kodėl ne visi liudytojai sugebėjo tiksliai įvardyti kiekvieno asmens veiksmus, suduotų smūgių skaičių. Pastebėtina ir tai, jog tiksliam 2017-02-16 įvykio detalių atsiminimui įtakos turi ne tik praėjęs laikas, bet ir jaunas liudytojų amžius bei muštynių metu patirtas išgąstis. Vis dėlto, sistemiškai analizuojant aptartus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog jie kartu vienas kitą papildydami susijungia į nuoseklią įvykių grandinę, atskleidžiančią ne tik Š. V., tačiau ir A. V. bei L. D. atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, jog nei nukentėjusysis, nei liudytojai apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad A. V. ar L. D. būtų nemušę G. P., o tik skyrę šiuos asmenis. Todėl skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, netikėti anksčiau aptartais nukentėjusiojo G. P. bei liudytojų K. G., G. J., A. Š. bei R. A. parodymais, kurie yra iš esmės nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai A. V. ir L. D. apkalba, byloje taip pat nenustatyta. Nė vienas iš minėtų asmenų nenurodė, kad vienas su kitu būtų turėję konfliktų, nė vieno iš jų nesiejo jokie asmeninio pobūdžio santykiai, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusieji ar liudytojai yra suinteresuoti pakenkti A. V. ir L. D..
A. V., apeliaciniame skunde kritikuodamas jį kaltinančią versiją patvirtinančių liudytojų parodymus, nurodo, kad liudytojas A. Š. teisme nurodė, kad A. V. ir L. D. bandė išskirti Š. V. ir G. P. ir bestumiant G. P. nuo Š. V., G. P. pargriuvo, o 2017-05-15 akistatos metu A. Š. nurodė, kad išskyrė L. D. ir A. V., tie Š. V. draugai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistasis, analizuodamas A. Š. parodymus, pateikia juos ne išsamius, išimdamas iš bendro parodymų konteksto ir nutylėdamas kitas šio liudytojo apklausoje teisme ir akistatos metu nurodytas aplinkybes. Kaip jau aptarta anksčiau, liudytojas A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad Š. V. išlipo iš mašinos, pastūmė G. P., mėgino smūgiuoti. G. P. mėgino atgal smūgiuoti, tada A. V., L. D. bei Š. V. pastūmė G. P., jis užkliuvo už akmens ir apvirto, tada A. V., L. D. bei Š. V. spyrė kelis kartus. Mušė visi trys, tai matėsi. Ir tik kai Š. V. dar norėjo mušti, A. V. ir L. D. jį atitraukė (t. 2, b. l. 173). Taigi skirtingai nei teigiama A. V. apeliaciniame skunde, liudytojas A. Š. nepatvirtino, jog A. V., L. D. tik skyrė besimušančius asmenis – jis nurodo, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo visi trys užpuolikai, ir tik vėliau du iš jų (A. V., L. D.) nusprendė, jog užtenka mušti nukentėjusįjį, ir atitraukė Š. V.. Iš A. V. apeliaciniame skunde akcentuojamos 2017-05-15 akistatos su L. D. matyti, jog jos metu A. Š. nurodė, jog L. D. ir A. V. tikrai mušėsi, o ne bandė išskirti besimušančius (t. 1, b. l. 167–168). Taigi tiek akistatos metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. Š. nurodė, kad A. V. ir L. D. mušė nukentėjusįjį, ir tik vėliau atitraukė Š. V. ir taip užbaigė muštynes, ir paneigė A. V. apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, jog šis liudytojas patvirtino, neva A. V. ir L. D. tik skyrė asmenis ir patys G. P. nemušė. Pažymėtina, kad ši liudytojo nurodoma aplinkybė, jog aktyviai muštynėse dalyvavę ir fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį vartoję asmenys vėliau pradeda raminti kartu smurtaujantį asmenį ir taip nutaria savo veiksmus pabaigti, jokiu būdu neleidžia daryti apeliaciniuose skunduose daromos išvados, kad A. V. ir L. D. nesmurtavo, o tik skyrė besimušančius asmenis.
Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog nukentėjusysis ir liudytojai nebuvo nuoseklūs dėl G. P. striukės gobtuvo suplėšymo aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. P. nuosekliai nurodė, jog kai jį spardė, stvėrė už gobtuvo ir taip voliojo, dėl to suplėšė gobtuvą. Analizuojant liudytojų parodymus matyti, jog nors jie nenurodo, koks buvo tikslus nukentėjusiojo striukės suplėšymo mechanizmas, tačiau jie visi patvirtino, kad G. P. striukė buvo suplėšyta jį mušant. Liudytojas A. Š. nurodė, jog kai G. P. atsistojo nuo žemės, matė, kad jo striukė buvo suplėšyta, muštynių metu jis už kažko užkliuvo ir perplyšo striukė (t. 2, b. l. 173). Liudytojas K. G. nurodė, jog nepamena, ar tampė kas nukentėjusįjį už gobtuvo (t. 2, b. l. 172–173). Liudytojas G. J. nurodė, jog G. P. suplėšė striukę, tačiau jis nematė, kaip (t. 2, b. l. 173). Tai, jog įvykio metu buvo suplėšyta nukentėjusiojo G. P. striukė jo nurodomoje vietoje (prie apykaklės), objektyviai patvirtina byloje esantis daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l . 44–45), kuriuo nustatyta, jog yra atplyšusi striukės apykaklė, ir fotolentelė, iš kurios matyti, jog paplėštas G. P. striukės gobtuvas ties apykakle (t. 1, b. l . 44–45). Taigi, nors liudytojai nepatvirtino, kad G. P. buvo voliojamas laikant už gobtuvo, tačiau jie nenurodė ir jokio kito būdo, kuriuo muštynių metu buvo suplėšyta nukentėjusiojo striukė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai nustačius, kad striukė suplyšo vykstant muštynėms, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo, kuris geriausiai jautė, kokie veiksmai yra prieš jį atliekami, parodymais, jog jis buvo patemptas už gobtuvo jam gulint ant žemės (voliojamas), ir tokiu būdu įplyšo jo gobtuvas. Skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, visiems liudytojams nurodant, jog striukė buvo suplėšyta per muštynes, tai patvirtinant ir nuteistiesiems, tikslus striukės suplėšymo mechanizmas nėra svarbus. Ši aplinkybė nekelia jokių abejonių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose bendrai nurodoma šiuo atveju esmine aplinkybe, jog nukentėjusįjį mušė ne vienas, o trys asmenys.
Anksčiau aptarta įrodymų visuma (liudytojų K. G., G. J., A. Š. bei R. A. parodymai) neabejotinai patvirtina, kad A. V. ir L. D. kartu su Š. V. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. P., kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas viešoje vietoje, toks šių asmenų elgesys laikytinas įžūliu, agresyviu, moralės požiūriu nepriimtinu, nebuvo paisoma elementariausių visuomenėje galiojančių moralės bei elgesio normų. Tokiu elgesiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. A. V. ir L. D. veiksmai, atsižvelgus į kilusias pasekmes, – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą bei nežymų nukentėjusiojo G. P. sveikatos sutrikdymą – atitinka BK 284 str. numatyto nusikaltimo sudėtį.
Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistųjų L. D. ir A. V. gynybinę versiją patvirtina jų, taip pat nuteistojo Š. V. ir liudytojo E. B. parodymai, kurie savo ruožtu paneigia nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių liudytojų parodymus, tačiau detaliau juos analizuojant matyti, kad jie nėra tokie nuoseklūs ir neprieštaringi, kaip teigia apeliantai. Nors visi kartu prie mokyklos automobiliu atvykę asmenys nuosekliai teigia, jog prieš G. P. smūgius suduodamas smurtavo tik Š. V., o L. D. ir A. V. tik skyrė besimušančius asmenis, tačiau akivaizdu, jog suinteresuota pusė – nuteistieji ir kartu su jais į įvykio vietą atvykęs E. B. – turėjo pakankamai laiko suderinti savo pozicijas taip, kad jos atitiktų jų palaikomą įvykių versiją, todėl ypatingas dėmesys kreipiamas į įvykio detales, kurių asmenys galėjo neaptarti, laikydami jas neesminėmis, tačiau jos buvo pakankamai svarbios, kad būtų įsimenamos.
Nuteistasis L. D. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tą dieną su draugais važinėjosi automobiliu, atvažiavo į pagrindinės mokyklos kiemą, Š. V. liepė jam sustoti, nes pamatė G. P.. Šiam priėjus prie mašinos, jie pradėjo kalbėtis, Š. V. teiravosi, ko jis kabinėjasi prie jo sesers, tada Š. V. išlipo iš mašinos ir jie ten kažką kalbėjo. Vėliau pamatė, kad Š. V. su tuo G. P. yra susikibę ir mušasi. Tada jis su A. V. išlipo iš automobilio ir puolė jų skirti. Išskirti jų nepavyko, nes jie buvo stipriai susikibę. Kažkokiu momentu Š. V. pastūmė G. P., ir tas nuvirto ant žemės. Matė, kad Š. V. sudavė G. P. tik kokius 2–3 smūgius kumščiu, tačiau kur pataikė, nematė. Kai G. P. nugriuvo ant žemės, jis pasakė savo draugams važiuoti iš ten, kad nebūtų problemų. E. B. iš viso iš mašinos net nebuvo išlipęs, o jis ir A. V. smūgių G. P. nesudavė. Įlipęs į mašiną Š. V. paaiškino, kad G. P. kabinėjosi prie jo sesers, todėl ir susikibo su juo (t. 1, b. l. 159–160). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis L. D. nurodė, kad buvo vakaras, jis su draugais važinėjosi po miestą ir nusprendė nuvažiuoti prie 5-os vidurinės, nes ten dažnai važiuoja spardyti kamuolio, apsisuko aikštelėje, pamatė būrį vaikinukų ir sustojo. Š. V. norėjo susirasti didžėjų, jie nurodė G. P., tada G. P. priėjo arčiau prie automobilio, buvo gal kokie 5 metrai, tada Š. V. paklausė, ko jis rašinėja sesei. Nukentėjusiajam pasiteiravus, ar čia dėl V., Š. V. išlipo iš automobilio, ką jie darė, neatkreipė dėmesio, o po kelių sekundžių pamatė, kad jie stumdosi, išlipo su A. V., norėdami juos išskirti, nematė, ką A. V. nustūmė, jis priėjo prie abiejų ir stūmė vieną nuo kito (t. 3, b. l. 15–16).
Nuteistasis A. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tą dieną važinėjo su savo draugais, Š. V. mokyklos kieme užkalbino berniukus. Ką Š. V. kalbėjo su jais, jis negirdėjo, nekreipė dėmesio. Po to Š. V. išlipo iš mašinos, o jie liko sėdėti viduje, jis žaidė telefonu ir pro langą nesidairė. Kai atsisukęs pažiūrėjo pro langą, pamatė, kad Š. V. mušasi su kažkokiu berniuku. Matė, kaip Š. V. spyrė tam berniukui, kuris pagavo jo koją ir iš karto smūgiavo Š. V. į galvą, tada Š. V. smogė jam atgal, bet ar pataikė ir kur pataikė, jis nematė. Tada su L. D. iš karto išlipo iš mašinos, norėjo juos išskirti. Jis nubėgęs bandė atplėšti Š. V., o L. D. tą kitą berniuką. Iš karto jiems nepavyko jų išskirti, jie toliau susikibę stumdėsi. Tas kitas berniukas kažkokiu momentu pargriuvo ant žemės, ir jie iš karto sėdo į mašiną ir išvažiavo. Š. V. jiems nieko nesakė, dėl ko kilo muštynės. Jis su L. D. išlipo iš automobilio tik tam, kad išskirtų ir nuramintų besimušančius vaikinus, nei jis, nei L. D. niekam smūgių nesudavė. Matė pirmą Š. V. spyrį G. P. į koją ir dar vieną bandymą nukentėjusiajam įspirti į koją, bet Š. V. nepataikė. Kiek smūgių sudavė Š. V. rankomis G. P., negali pasakyti, nes, kad jis būtų smūgiavęs G. P., nematė. Matė, kad G. P. daugiau smūgių sudavė Š. V. (t. 2, b. l. 17–18). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis A. V. nurodė, jog kai sėdėjo mašinoje, išlipo Š. V., kažką kalbėjo su G. P., klausė, kodėl sesei rašinėja. Paskui Š. V. pagąsdino su koja ir G. P. pagavo tą koją ir smūgiavo Š. V. į galvą, Š. V. dėjo atgal, tada jie susikibo. Nematė, kiek smūgių sudavė, tada jie išlipo iš automobilio, jis nustūmė Š. V., o L. D. – nukentėjusįjį. G. P. buvo parvirtęs, kaip jis parvirto – nematė. Jiems sėdint mašinoje, jis L. D. pasakė, kad gal reikia eiti išskirti muštynių, L. D. sutiko ir jie iš karto išlipo. Juos reikėjo išskirti, kad daugiau nesimuštų. Muštynes matė, Š. V. pagąsdino, bet pirmas dėjo G. P.. Mano, kad G. P. liko nuskriaustas, nes suplyšo jo striukė ir gavo mušti. Su L. D. nesudavė pargriuvusiam G. P. smūgių. G. P. neprašė nesimušti, jie jo nemušė. Kai jie skyrė, kai išlipo iš mašinos, jiedu buvo susikabinę, jie juos atplėšė. G. P. parvirto, niekas už gobtuvo netampė, ant žemės parkritusio nespardė, 15 smūgių nesudavė. Būtų sužaloję daugiau, jei būtų buvę suduota 15 smūgių, būtų tikrai grįžęs su mėlynėmis, tėvai būtų mėlynes matę (t. 3, b. l. 15).
Nuteistasis Š. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pripažįsta savo kaltę, jog jis su draugais nuvažiavo prie „Ryto“ pagrindinės mokyklos. Matė stovinčius vaikinus, kurių paklausė, ar tarp jų yra G. P., jį jam parodė stovėję vaikinai. Jo paklausė, kodėl įžeidinėjo sesę, nes ji jam buvo pasiguodusi, kad iš jos tyčiojasi G. P.. G. P. atsakius, kad pati sesė prie jo kabinėjasi, Š. V. išlipo iš mašinos, nuėjo prie G. P., pakėlė koją, bet net neprikėlė iki jo galvos, tikrai nebūtų jam spyręs, o G. P. sugavo jo koją, ir ją paleidęs, smogė jam kumščiu. Tada jis sudavė G. P. kumščiu į žandą ir jiedu susikibo. Prisipažįsta keletą smūgių sudavęs G. P. į įvairias kūno vietas. Mano, kad daugiausiai galėjo suduoti tik tris smūgius. Kai jiedu buvo susikibę, iš mašinos išlipo jo draugai A. V. ir L. D., bandė juos išskirti, tačiau jiems nepavyko. Po to jam pačiam pavyko ant žemės pargriauti G. P., t. y. jis tiesiog jį nustūmė nuo savęs, ir su draugais išvažiavo. Savo kaltę pripažįsta, tačiau jo draugai A. V. ir L. D. visiškai niekuo dėti, jie nesimušė (t. 1, b. l. 192–193). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis Š. V. nurodė, kad nuvažiavus prie parko, paklausė, gal vaikinai pažįsta gerą didžėjų, G. P.. Š. V. paklausė, ko jis rašinėja sesei, jam atsakė, jog ji rašinėja. Š. V. nukentėjusįjį tik pagąsdino, o G. P. jam trenkė, jie susimušė, buvo susikabinę, tada išlipo A. V. L. D., o nukentėjusiojo draugai buvo pabėgę 15 metrų. Kur jis su nukentėjusiuoju stovėjo, buvo apšviesta vieta. Pribėgęs A. V. pradėjo stumti Š. V. lauk, o L. D. G. P.. G. P. apvirto ir viskas tuo baigėsi, jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Š. V. nukentėjusiajam sudavė daugiausia 4 smūgius rankomis ir kojomis. Kojomis sudavė į šoną stovinčiam. Kai nukentėjusysis parkrito, viskas baigėsi, jis jo nespardė. Draugai nieko blogo nedarė, tik juos skyrė. Į galvą mušė rankomis. Buvo du smūgiai į šonus ir į kojas ir du į galvą. Kai buvo susikibę, jis nukentėjusiojo nebandė pargriauti, jie stumdė vienas kitą. Nepasakys, kaip tas išskyrimas vyko, jam atrodo, kad A. V. pribėgo ir nustūmė jį (Š. V.) į šoną, pamatė kad viskas, ir visi pabėgo į mašiną. G. P. buvo pargriautas, gal čia iš inercijos, kai atsiplėšė nuo jo ir parkrito. G. P. neprašė, kad jo nemuštų, nes gulint ant žemės niekas jo nemušė. Nematė, kad G. P. išvis gobtuvą turėtų (t. 3, b. l. 14–15).
Liudytojas E. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su draugais nuvažiavo prie mokyklos, nuvažiavę sėdėjo automobilyje. Jis žaidė telefonu sėdėdamas mašinos gale. Kažkokiu momentu Š. V. išlipo iš mašinos, po to L. D. ir A. V. pamatė, kad Š. V. su kažkuo stumdosi, sušuko, kad reikia juos išskirti, ir išlipę iš mašinos nubėgo skirti susistumdžiusių vaikinų. Jis tik pamatė, kad mokyklos kieme buvo keletas vaikinų, jis jų amžiaus neįsidėmėjo, o Š. V. stumdėsi su vienu iš jų. Kai L. D. ir A. V. besigrumiantį Š. V. ir vaikiną išskyrė, jie susėdo į mašiną ir išvažiavo. Jis net nebuvo išlipęs iš mašinos. Jis nematė reikalo kištis į tas muštynes. Apie tai, dėl ko Š. V. susistumdė su tuo kitu vaikinu, nieko jis nepasakojo, o jei ir pasakojo, tai jis nesiklausė, nes žaidė su telefonu. O po to jį draugai parvežė namo ir jie išsiskyrė. Apie jokias muštynes nei prieš nuvažiuojant prie mokyklos, nei po to, kai važiavo iš mokyklos kiemo, jis draugų kalbant negirdėjo (t. 1, b. l. 129–130). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas E. B. nurodė, kad jie važinėjosi automobiliu, sustojo prie 5-os vidurinės, kažkokiu metu Š. V. išlipo iš mašinos, neklausė, nei kur, nei ko, tik išlipo, po šiek tiek laiko A. V. ir L. D. sako, kad Š. V. su kažkuo stumdosi ir reikia eiti skirti, ir nieko nelaukdami išėjo skirti. Nematė, kas lauke stovėjo, žaidė telefonu mašinos gale, kai jie išskyrė, susėdo į mašiną ir išvažiavo. Nematė, kokiu būdu skyrė, gale sėdėjo, tik girdėjo, kad taip sakė, kad reikia išskirti. Prieš išlipdamas iš mašinos Š. V. nieko nesakė. Kai sušuko, kad reikia skirti, E. B. nežiūrėjo pro langą, žaidė telefonu, ten automobilio tamsinti langai, nieko nesimato, nebuvo atsidaręs lango. Po įvykio nieko nekalbėjo, nieko nematė, tamsu buvo, lempa buvo toliau. A. V. ir L. D. buvo trumpai išlipę iš mašinos, išskyrė ir grįžo į mašiną. Nematė, ką jie ten veikė, sako, kad išlipo išskirti, nes jie taip sakė, nematė, ką jie darė. Nematė, kad išskyrė, nematė, ką jie darė (t. 3, b. l. 14).
Analizuojant aptartus parodymus matyti, kad L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog mokyklos kieme jam nurodė sustoti Š. V., nes pamatė G. P., tačiau tiek A. V., tiek pats Š. V. nurodė, jog jie tiesiog atvažiavo į stovėjimo aikštelę, ir jis paklausė vaikinų, ar tarp jų yra G. P., t. y. neliepė L. D. sustoti dėl pamatyto G. P. ir to padaryti negalėjo, nes, kaip nurodo pats Š. V., jis apskritai nežinojo, ar tarp būryje esančių berniukų yra G. P., klausė, ar jie pažįsta didžėjų. Pastebėtina ir tai, jog L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kilus muštynėms, Š. V. ir G. P. buvo stipriai susikibę, dėl to išskirti jų nepavyko, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. D. jau nurodė, kad būtent jis su A. V. susikibusius vaikinus išskyrė, tai patvirtino ir A. V.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nė vienos apklausos metu L. D. nesugebėjo tiksliai įvardyti jokių A. V. veiksmų, abstrakčiai nurodydamas, jog jis tiesiog skyrė besimušančius asmenius, ir jis nematė, ar ką šis asmuo pastūmė, be to, nenurodė ir tikslių savo atliktų veiksmų. L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad G. P. nuvirto jį nustūmus Š. V., ir jam su A. V. jų išskirti nepavyko, tačiau duodamas parodymus teisme, jis nurodė, kad jam pavyko juos stumti vieną nuo kito, tuo tarpu nuteistasis Š. V. nuosekliai tvirtino, jog būtent L. D. nustūmė G. P., o Š. V. stūmė A. V. (šią aplinkybę tvirtina ir pats A. V.). Pastebėtina, jog L. D. nurodė, jog po muštynių vos įlipęs į automobilį Š. V. paaiškino, kad G. P. kabinėjosi prie jo sesers, todėl ir susikibo su juo, tuo tarpu tiek nuteistasis A. V., tiek ir liudytojas E. B. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog Š. V. jiems nieko nesakė, dėl ko kilo muštynės, ir jis susistumdė su tuo kitu vaikinu. Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog nuteistojo L. D. parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja ne tik jo paties, tačiau ir kitų nuteistųjų bei jo gynybinę versiją palaikančio liudytojo E. B. parodymams.
Be to, analizuojant aptartus parodymus taip pat matyti, kad A. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė prieštaringą aplinkybę, jog Š. V. išlipus iš automobilio, jis liko sėdėti viduje, žaidė telefonu, pro langą nesidairė ir tik kažkuriuo momentu pamatė jau vykstančias muštynes, tačiau kartu nurodė, jog neva stebėjo patį muštynių pradžios momentą – pirmąjį Š. V. pagąsdinimą koja. Pastebėtina, jog A. V. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau nenurodė, kad išlipus Š. V. žaidė mobiliuoju telefonu (šią aplinkybę, kaip pateisinančią muštynių eigos nestebėjimą, pateikė apeliantų gynybinę versiją palaikantis liudytojas E. B.), ir teigė visą laiką stebėjęs Š. V. veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nuosekliai nurodė, jog Š. V. smūgiuojant koja, ją ore pagavo G. P. ir smūgiavo Š. V., tačiau šios aplinkybės, jog nukentėjusysis būtų pagavęs Š. V. koją, nepatvirtino kartu su A. V. sėdėjęs ir konfliktą stebėjęs nuteistasis L. D., be to, nors ikiteisminio tyrimo metu Š. V. laikėsi A. V. pozicijos, jog jam smūgiuojant jo koją pagavo G. P., tačiau apklausiamas teisme šios aplinkybės jis Š. V. nenurodė, teigdamas, kad Š. V. jam trenkė po pagąsdinimo koja. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, jog jis negali pasakyti, kiek smūgių sudavė Š. V. rankomis G. P., nes kad jis būtų smūgiavęs G. P., nematė, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis matė, kad po to, kai G. P. trenkė Š. V., Š. V. nukentėjusiajam trenkė atgal. Tai, kad smūgiavo rankomis G. P. į galvą, apklausiamas teisme patvirtino ir nuteistasis Š. V.. Be to, akistatos su G. P. metu A. V. nurodė, jog sėdėdami automobilyje su L. D. nesitarė išskirti besimušančius, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje A. V. jau nurodė, kad sėdėdami automobilyje jie nutarė išskirti asmenis, tai nurodė ir teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas E. B.. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu A. V. nurodė, jog G. P. kažkokiu momentu pargriuvo ant žemės, tai, jog G. P. buvo parvirtęs, tačiau kaip jis parvirto – nematė, A. V. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau tai, jog A. V. nematė, dėl ko parkrito G. P., yra neįtikima, jei tuo metu jis su L. D. iš tiesų skyrė besimušančius asmenis. Pastebėtina, jog L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog G. P. nuvirto jį nustūmus Š. V., o Š. V. nurodė, jog jis nukentėjusiojo nenuvertė, G. P. stūmė L. D., ir tuo metu jis buvo nugriautas. Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog nuteistojo A. V. parodymai nėra logiškai nuoseklūs, ir prieštarauja ne tik jo paties, tačiau ir kitų nuteistųjų bei jo gynybinę versiją palaikančio liudytojo E. B. parodymams.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nenuoseklūs ir neįtikimi nuteistųjų draugo, automobilyje buvusio liudytojo E. B. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad matė, jog mokyklos kieme buvo keletas vaikinų, o Š. V. stumdėsi su vienu iš jų, vaikinų amžiaus neįsidėmėjo ir kad kai A. V. ir L. D. išskyrė konfliktuojančius asmenis, jie visi grįžo į automobilį, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šis liudytojas jau teigė, jog nematė, kas lauke stovėjo, nematė, kas ir kokiu būdu skyrė, nes žaidė telefonu mašinos gale, automobilio langai buvo tamsinti, nieko nesimato, nebuvo atsidaręs lango. Taigi liudytojas E. B., iš pradžių teigęs, jog įvykio metu stebėjo konfliktą ir matė, kad jo draugai A. V. ir L. D. tik skyrė besimušančius asmenis, teisme iš esmės pakeitė savo parodymus, nurodydamas, jog nieko nematė. Akivaizdu, jog pirmosios teismo posėdžio metu duoti liudytojo parodymai, jog E. B., kartu su draugų kompanija atvykęs prie mokyklos, ir visiems trims kartu buvusiems draugams išlipus laukan ir dalyvaujant muštynėse, jam girdint jaunuolių šūksnius (tai patvirtino pats E. B.), jis ramiai žaidė telefonu ir nestebėjo lauke vykstančio konflikto, yra visiškai neįtikima. Pastebėtina ir tai, jog E. B. nurodė, jog jam konfliktą trukdė matyti tamsinti automobilio stiklai, nors automobilyje buvę A. V. ir L. D. sugebėjo pamatyti besimušantį Š. V., ir neva eiti išskirti besimušančius asmenis. Be to, E. B. nurodė ir tai, jog lauke buvo tamsu, o lempa buvo toli, nors nuteistasis Š. V. nurodė, kad vieta buvo pakankamai apšviesta, apšvietimas nesutrukdė ir A. V. ir L. D. pastebėti lauke vykstančių muštynių. Analizuojant šio liudytojo parodymus, akivaizdu, jog E. B. pateikiama versija dėl jo stebėtų įvykių yra nenuosekli, o pirmosios instancijos teisme pateikta versija, jog būdamas automobilyje jis nesidomėjo lauke kilusiu konfliktu ir nežiūrėjo, kas mušasi, bei tai, jog žiūrėti pro langą jam trukdė blogas apšvietimas, yra visiškai nelogiška. Nustatytas liudytojo parodymų kitimas (ikiteisminio tyrimo metu nurodžius, jog įvykį matė, o teisme jau nurodant, kad jį tik girdėjo), ir pasirinkta pozicija, jog jis iš esmės negali paliudyti matęs jokių muštynių detalių, gali būti paaiškinama E. B. noru padėti draugams išvengti baudžiamosios atsakomybės, nutylėti apie jų padarytą nusikalstamą veika, ir tuo pačiu siekiu neužsitraukti baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojo E. B. parodymai, būdami nenuoseklūs, prieštaringi ir dėl to visiškai neinformatyvūs, turi būti vertinami itin kritiškai ir rezervuotai.
Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistuosius A. V. ir L. D. teisinančią versiją, be jų pačių nenuoseklių ir prieštaringų parodymų, byloje tvirtina taip pat prieštaringus parodymus davę šių asmenų draugai, kartu atvykę į įvykio vietą – muštynes sukėlęs nuteistasis Š. V. ir automobilyje sėdėti likęs liudytojas E. B., kurie, be jokios abejonės, turi savų motyvų ir yra suinteresuoti sakyti netiesą, nutylėti svarbias įvykio detales, ir taip padėti savo draugams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šių suinteresuotų asmenų – nuteistųjų ir liudytojo E. B. – nenuoseklius ir prieštaringus parodymus ir jais grindžiamą versiją, jog tik Š. V. mušė nukentėjusįjį G. P., paneigia anksčiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų A. Š., R. A., K. G., G. J. parodymai, jog Š. V. išsiaiškinus, kad su jais yra G. P., Š. V. pradėjo konfliktą, o G. P. pradėjus gintis nuo Š. V. suduodamų smūgių, Š. V. į pagalbą atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam. Netikėti šiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, nes liudytojai A. Š., R. A., K. G. ir G. J. tiesiogiai matė nusikalstamos veikos aplinkybes, įvykio vieta buvo pakankamai apšviesta, šie liudytojai buvo netoliese. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, jog nuteistuosius A. V. ir L. D. kaltinančią versiją tvirtinantys liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, tačiau akivaizdu, jog jie neturi jokio tikslo apkalbėti tik iš matymo pažįstamus nuteistuosius, tokio tikslo neturi ir nukentėjusysis. Nuteistasis Š. V. nuo pat pradžių pripažino, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taigi nuo pat pradžių buvo žinoma, jog kaltas asmuo bus nustatytas ir nusikalstama veika padaryta žala nukentėjusiajam bus atlyginta, todėl nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog nukentėjusysis ir keturi su juo buvę draugai be jokių objektyvių priežasčių būtų susitarę nepagrįstai apkaltinti ir neva vien muštynes skyrusius ir taip nukentėjusįjį nuo didesnio sužalojimo išgelbėjusius muštynes iniciavusio Š. V. draugus L. D. ir A. V..
Apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama, jog specialisto išvadoje konstatuota, kad G. P. padarytas galvos sumušimas, kuris atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus galvą, nors po 15 smūgių kojomis nukentėjusiajam turėjo būti padaryta daugiau sužalojimų, kraujosruvų ar nubrozdinimų, tačiau medikai jokių pakitimų nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusysis G. P. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog smūgiai buvo stiprūs, buvo mėlynės ant kūno. Medikai apžiūrėjo galvą, ji buvo sudaužta, ją labai skaudėjo, buvo gumbas iššokęs labai pavojingoje klausai vietoje. Smakras nelabai sužalotas buvo, daugiau su purvais aptaškė. Smūgiavo į krūtinę, kojas ir nugarą, jis tuo metu buvo užsidengęs galvą. Mėlynės silpnos tebuvo, nes jo striukė buvo gana stora. Smūgių intensyvumas buvo labai stiprus, juto didelį skausmą (t. 2, b. l. 170–171). Nukentėjusioji E. P. duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog po sumušimo praėjus 3 dienoms jai paskambino iš mokyklos socialinė darbuotoja ir pasakė, kad buvo sumuštas jos sūnus. Tuomet sūnus jai viską papasakojo, nuvyko į policiją parašyti pareiškimą ir į Priėmimo skyrių pas gydytoją. Sūnus parodė striukę, gydytojas padarė apžiūrą. G. P. skaudėjo galvą, sužalojimai buvo ant pakaušio, jų kaip ir nepamatysi, sūnus tikriausiai būtų ir nesakęs, kad yra sumuštas, tik po to pasakė, kad skauda galvą. Apžiūrėjo sūnaus kūną, buvo gumbas, jis buvo apčiuopiamas, buvo melsvos dėmės, pamėlusi koja, tikriausiai šlaunies srityje. Kojos medikai neapžiūrėjo, galvą peršvietė (t. 2, b. l. 171). Iš specialisto išvados Nr. G 463/2017(03), matyti, kad tirti G. P. medicininiai dokumentai ir nustatyta, jog pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta viena trauminio kontakto sritis – galva, kuri buvo paveikta ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus galvą sritį. Sumušimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 60). Iš aptartų byloje surinktų ir ištirtų duomenų matyti, jog G. P. buvo sumuša ne tik galva, bet ir koja, mėlynės buvo ant kūno, taigi jam padaryta sužalojimų kiekis negali būti laikomas neproporcingai mažu lyginant su skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytu suduotų smūgių skaičiumi. Pastebėtina, jog skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nepaneigia kaltinime nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduota ne mažiau kaip penkiolika smūgių G. P. į įvairias kūno vietas. Iš specialisto išvados matyti, jog teismo medicinos ekspertas paties G. P. neapžiūrėjo, todėl jo išvada rėmėsi tik po 3 dienų po įvykio poliklinikoje atlikta apžiūra ir neurologo konsultacija, kurių metu buvo tiriami vien galvos sužalojimai. Taigi šiuo atveju specialistas savo išvada neturėjo jokios objektyvios galimybės nustatyti, ar nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ir kitose kūno vietose, ir ši aplinkybė niekaip nepaneigia nukentėjusiojo G. P. ir jo mamos parodymų, jog G. P. buvo sumušimų ir ant kūno. Pastebėtina ir tai, jog specialisto išvadoje nenurodyta, jog G. P. galvos sužalojimas padarytas sudavus vieną smūgį į galvą – specialisto išvadoje nustatyta, jog aprašytiems sužalojimams padaryti turėjo būti suduotas mažiausiai vienas smūgis į galvą, t. y. tokių smūgių galėjo būti ir daugiau. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog iš bylos duomenų, taip pat liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio metu G. P. vilkėjo stora žemine striuke, pargriautas ant žemės galvą užsidengė rankomis, todėl akivaizdu, jog ne visi suduoti smūgiai būtinai turėjo padaryti sužalojimus. Kita vertus, aplinkybę, jog G. P. buvo suduota ne vienas ar keli, o keliolika smūgių rankomis ir kojomis, nurodė ne tik pats nukentėjusysis, bet ir įvykį tiesiogiai stebėję liudytojai. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas K. G. nurodė, jog bendrai buvo suduota gal 10–15 smūgių (t. 2, b. l. 172–173). Liudytojas R. A. nurodė, kad Š. V. G. P. mušė su kumščiais, bet į kokias vietas, nežino, nepamena, gal 10 kartų sudavė, kai mušė, visi daug smūgių G. P. sudavė (t. 2, b. l. 172). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas A. Š. parodė, kad visi trys iš automobilio išlipę asmenys bent po keletą kartų spyrė nukentėjusiajam, Š. V. sudavė rankomis (t. 2, b. l. 173). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo suduotas kaltinime nurodomas smūgių skaičius, o byloje esantys medicininiai duomenys, gauti tiriant tik nuteistojo galvos sužalojimus, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl prieš jį smurtavusių asmenų į visą kūną suduotų smūgių apimties.
Apeliaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas kvestionuoja nepilnamečių liudytojų apklausų teisėtumą ir jų metu gautų duomenų patikimumą, nes liudytojai A. Š., R. A., K. G. ir G. J. apklausų metu buvo nepilnamečiai, todėl turi būti apklausiami laikantis specialių reikalavimų, įtvirtintų baudžiamąjį procesą reglamentuojančiose normose. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistojo L. D. gynėjo akcentuojamos BPK normos, kurios nustato specialias mažamečių apklausos taisykles, yra įtvirtintos baudžiamąjį procesą reglamentuojančiuose įstatymuose visų pirma siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa (kasacinės nutartys Nr. 2K-431/2010, 2K-131/2014). BPK 186 str. 2 d. įtvirtinta, jog nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose. Be to, BPK 186 str. 5 d. inter alia numatyta, jog proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Iš šios teisės normos matyti, jog skirtingai nei teigiama L. D. gynėjo apeliaciniame skunde, įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, jog visais atvejais nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausa turi būti atliekama ikiteisminio tyrimo teisėjo, pasitelkiant psichologą, ir vykdoma vaiko apklausai pritaikytoje patalpoje. Pažymėtina ir tai, jog iš bylos duomenų matyti, jog nepilnamečių apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu dalyvavo nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiojo atstovai. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamųjų teisę užduoti klausimus liudytojams ir išsklaidyti bet kokias abejones dėl liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepaisant to, jog nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų psichologinę būklę sauganti BPK 186 str. 2 d. numato, kad jie į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais, visus nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusįjį tiesiogiai apklausė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nepilnamečių liudytojų parodymais negalima remtis ir jie yra nepatikimi ir todėl, kad vienas liudytojų – G. J. teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis matė, kaip nuteistieji apstojo nukentėjusįjį, kad kiti du asmenys padėjo Š. V., bet nematė, kad jis būtų buvęs spardomas, nors ikiteisminio tyrimo metu (2017-03-13 apklausa) nurodė, jog matė, kaip G. P., parkritusiam ant žemės, buvo suduoti keli smūgiai kojomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog toks parodymų neatitikimas – ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog visi nuteistieji spardė G. P., o teisme (2017-10-24 posėdis) nurodyta, jog iš mašinos išlipę nuteistieji apstojo G. P. ir padėjo nukentėjusįjį mušusiam Š. V., bet nematė, jog jie būtų spardę G. P., gali būti objektyviai nulemti jauno liudytojo amžiaus, didelio išgąsčio įvykio metu, taip pat ir daugiau kaip septynių mėnesių laiko tarpo tarp šių apklausų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog analizuojant 2017-10-24 pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolą, jo garso įrašą matyti, jog nepilnametis liudytojas G. J. apklausos metu labai jaudinosi, jį apklausiant jam pasidarė bloga, dėl to buvo paskelbta posėdžio pertrauka, taigi tai, jog G. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nematė, kaip spardomas G. P., galėjo nulemti ir nepilnamečio liudytojo patirtas stresas apklausos teisme metu. Akivaizdu, jog toks L. D. gynėjo akcentuojamas vieno iš keturių nepilnamečių liudytojų parodymų neatitikimas (pažymėtina, kad parodymai nėra kardinaliai skirtingi, t. y. G. J. teisme nenurodė, jog jis matė, kad A. V. ir L. D. nespardė nukentėjusiojo, o pažymėjo, kad šie nuteistieji apstojo nukentėjusįjį ir jų veiksmų jis nematė), jokiu būdu neleidžia daryti skunde daromos išvados, jog ikiteisminio tyrimo metu visų liudytojų apklausos nebuvo vykdytos tinkamai ir šių liudytojų duoti parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Dėl aptartų priežasčių nėra pagrindo pritarti L. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentams, jog nepilnamečių liudytojų A. Š., R. A., K. G. ir G. J. parodymai vien dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu jie nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant psichologui, negali būti laikomi nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Apeliaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus, nes apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (BPK 305 str. 1 d.), o nuosprendžio motyvacinėje dalyje pateikiamos prieštaringos išvados dėl L. D. atliktų veiksmų prieš G. P. laiko (ar mušė tik stovintį nukentėjusįjį, ar ir jam parkritus), be to, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.) nurodydamas, jog nuteistieji į stovėjimo aikštelę atvažiavo, iš anksto susitarę sumušti nukentėjusįjį.
Visų pirma pažymėtina, jog nuteistojo L. D. gynėjo vertinimu, iš nurodyto veikos aprašymo matyti, kad pirmiausia bendrai visų nuteistųjų buvo suduoti ne mažiau kaip 15 smūgių ir suduodant šiuos smūgius G. P. buvo pargriautas ant žemės, t. y. iš kaltinimo formuluotės galima suprasti, kad smurtas baigėsi G. P. pargriovimu ant žemės. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, jog kilus žodiniam konfliktui tarp Š. V. ir G. P., Š. V. vieną kartą koja įspyrus G. P. į galvą bei kumščiais sudavus ne mažiau kaip keturis smūgius G. P. į galvą, A. V. kartu su L. D. priėjo prie Š. V. mušamo G. P. ir bendrais su Š. V. veiksmais kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių G. P. į įvairias kūno vietas, taip pargriaudami G. P. ant žemės. Lingvistiškai analizuojat nuosprendžio aprašomąją dalį, nėra jokio pagrindo pritarti L. D. gynėjo pozicijai, jog jame nurodytas tikslus laikas, kuomet G. P. parkrito ant žemės, kad G. P. nukrito po paskutinio jam suduoto smūgio. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog A. V., L. D. ir Š. V. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių G. P. jį pargriaudami ant žemės, t. y. kad G. P. buvo smūgiuojama ne mažiau kaip 15 kartų ir dėl šių smūgių, kažkuriuo smūgiavimo metu (kaltinime nenurodoma kada) jis buvo pargriautas, kad pargriuvimas buvo nulemtas nukentėjusiajam suduotų smūgių. Aptarta kaltinimo formuluotė (lingvistinė konstrukcija) nesuponuoja L. D. gynėjo daromos išvados, jog nukentėjusysis buvo pargriautas tik sudavus paskutinįjį smūgį, kad pargriautas nukentėjusysis nebebuvo mušamas, ar kad visi smūgiai jam suduoti tik stovint. Pastebėtina, jog byloje anksčiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog V., L. D. ir Š. V. bendrais veiksmais tiek rankomis, tiek ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių, kad kažkuriuo momentu suduodant šiuos smūgius nukentėjusysis parkrito, o šios nustatytos aplinkybės ir pateikiamos aprašomojoje dalyje.
Akcentuodamas pirmosios instancijos nuosprendžio procesinį ydingumą, nuteistojo L. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje daro skirtingas išvadas dėl nuteistųjų atliktų prieš nukentėjusįjį veiksmų, t. y. ar jie mušė stovinį, ar gulintį G. P.. Tokį savo argumentą gynėjas grindžia cituodamas teismo konstatuotą aplinkybę, jog „visi kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smūgius, nuo kaltinamųjų suduotų smūgių nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kur visų kaltinamųjų buvo spardomas“, ją priešindamas su vėliau motyvuojamoje dalyje nurodoma aplinkybe, jog „nukentėjusiajam pradėjus gintis nuo Š. V. suduodamų smūgių, į pagalbą Š. V. atėjo kaltinamieji L. D. ir A. V., kurie sudavė smūgius rankomis ir gulinčiam jau ant žemės nukentėjusiajam kojomis“. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog antroji citata yra ne teismo daroma išvada, o apibendrinami nukentėjusiojo ir liudytojų A. Š., R. A., K. G. ir G. J. parodymai. Kita vertus, skirtingai nei teigiama L. D. gynėjo apeliaciniame skunde, ši antroji citata (besiginančiam nukentėjusiajam suduota rankomis, o jau gulinčiam ant žemės – kojomis) taip pat patvirtina, jog nuteistieji smurtą pradėjo naudoti nukentėjusiajam dar stovint, o toliau jį spardė gulintį. Be to, pastebėtina ir tai, jog visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo bendrininkų vaidmens, veiksmų pobūdžio ir kt. Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas iš jų padarytų nukentėjusiojo sveikatą sutrikdančius sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir suduodant smūgius ar atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta, kiek tiksliai smūgių nukentėjusiajam buvo suduota jam stovint, kada tiksliai jis nukrito, ir koka dalis smūgių G. P. buvo suduota gulint ant žemės, nebuvo nustatyti ir tikslūs kiekvieno bendrininko veiksmai, tačiau neginčytinai nustatyta bendra jų apimtis – ne mažiau 15 smūgių rankomis ir kojomis, kuriuos visi trys nuteistieji bendrais veiksmais sudavė gulinčiam ir stovinčiam nukentėjusiajam, ir šių veiksmų sukelti padariniai – G. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pademonstruota nepagarba aplinkiniams. Todėl, apygardos teismo vertinimu, pasirinkdamas L. D. gynėjo kvestionuojamą bendrininkų veiksmų aprašymo konstrukciją, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tinkamai nurodė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kaip tai numatyta BPK 305 str. 1 d. 1 p., o nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstyti motyvai nėra prieštaringi, jie atitinka aptartas aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas aplinkybes (BPK 305 str. 1 d. 2 p.).
L. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas nurodydamas, jog nuteistieji atvažiavę prie mokyklos ieškojo konkrečiai nukentėjusiojo, ir padarydamas išvadą, jog tai rodo, kad jie prie mokyklos atvažiavo turėdami konkretų tikslą sumušti G. P., ką ir padarė, nes ši aplinkybė nebuvo nurodoma nuteistiesiems pareikštuose kaltinimuose, dėl to mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog gynėjo skunde akcentuojama teismo nurodyta aplinkybė atskleidžia asmenų susitarimo sumušti nukentėjusįjį laiką, t. y. bendros bendrininkų tyčios atlikti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį susiformavimo momentą. Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011). Šiuo atveju nuteistasis L. D. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, jog veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V. ir Š. V., tyčia, aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį G. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Taigi, L. D. nuo pat pradžių buvo inkriminuotas veikimas bendrininkų grupe, kas reiškia, jog jo veiksmuose yra objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimą apibūdinančių požymių (tarp jų ir veikimas bendra tyčia) visuma. Bendrininkų susitarimas, kaip minėta, gali būti išreikštas bet kokia forma ir bet kokiu laiku – toks susitarimas gali susiformuoti tiek iš anksto, tiek ir spontaniškai – ši aplinkybė bendrininkavimo požymio egzistavimo konstatavimui įtakos neturi. Pažymėtina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu L. D. apskritai nepripažino mušęs nukentėjusįjį, o ne ginčijo patį bendrininkavimo su kitais nukentėjusiaisiais faktą, dėl to nėra pagrindo teigti, jog tikslaus bendrininkų tyčios susiformavimo laiko neinkriminavimas nuteistajam jo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo esmingai apsunkino, o šio laiko nurodymas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje jam buvo procesinis netikėtumas. Atsižvelgiant į aptartą, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog kaltinime nebuvo nurodytas tikslus bendrininkų tyčios susiformavimo momentas (kuris, kaip minėta, jokios reikšmės nuteistojo veikos kvalifikacijai neturi), o pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais jį konkretizavo nurodydamas, jog nuteistieji atvažiavo turėdami konkretų tikslą sumušti G. P., neleidžia daryti L. D. gynėjo daromos išvados, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo ribų (BPK 225 str. 1 ir 2 d.), dėl to šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Taigi apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 str. 3 d., 331 str. 1 d., 332 str. 3 d.), bet šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritardama apylinkės teismo sprendimui, jame išdėstytų motyvų, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, nebekartoja.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistųjų A. V. ir L. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 str., jų kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai nuteistųjų veiksmuose byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas nuteistiesiems A. V. ir L. D. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistųjų A. V. ir L. D. kaltės klausimu, jog jie kartu su nuteistuoju Š. V. mušė nukentėjusįjį G. P., nuteistojo A. V. ir nuteistojo L. D. gynėjo apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jų kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinių skundų argumentais naikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistiesiems A. V. ir L. D. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. D. gynėjo R. M. ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus atmesti.