- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 2K-152/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Vladislovas Ranonis (pran.), Dalia Bajerčiūtė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 13 d. nutarties.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 17 d. nuosprendžiu V. B., G. N. ir K. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 13 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. B., G. N. ir K. A. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. balandžio 17 d., apie 00.05 val., Kėdainių r., Truskavos kaimo ribose, kelio Panevėžys–Aristava–Sitkūnai 67 kilometre esančioje nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, įsibrovę į saugyklą – išlaužę vilkiko „Volvo FH 12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančio „Waberer's International Zrt.“, registruotos Vengrijos Respublikoje, Budapešte, Nagykorosi ut. 351, dviejų kuro bakų rakinamus dangtelius, pagrobė 565 l bendrovei priklausančio dyzelinio kuro, kurio vertė 2 226,1 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus neįvertino visų bylos aplinkybių, nutartyje neišdėstė įtikinamų ir pagrįstų išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu motyvų, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai padaryti aptariamose situacijose.
Pirma, pagal BPK 276 straipsnio 4 punktą byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, o nustačius esminius prieštaravimus, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turi būti palyginti tarpusavyje, taip pat su kitais byloje surinktais įrodymais, išsiaiškintos jų keitimo priežastys, ir, parodymus įvertinus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, turi būti nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios sprendimą dėl parodymų vertinimo. Svarbu tai, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas vadovavosi BPK 276 straipsnio taisyklėmis, tačiau įvertindamas išteisintųjų teisme duotus parodymus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, nelygino jų su kitais bylos duomenimis, neįsigilino į jų keitimo priežastis ir todėl juos neteisingai įvertino. Iš V. B. ir G. N. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jie prisipažino vogę kurą iš vilkikų ir šių savo parodymų nekeitė. V. B., duodamas šiuos parodymus, nebuvo suimtas, šiuos parodymus davė dalyvaujant gynėjui, ikiteisminio tyrimo metu jokių pareiškimų ar prašymų dėl daromo poveikio nepateikė. G. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus V. B. parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo teisme duotus išteisintojo V. B. ir liudytojos L. Č. parodymus. V. B. parodė, kad jis neatsimena, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, nepamena, ar apklausoje dalyvavo gynėjas, ar buvo tęsiama kardomoji priemonė – suėmimas. Liudytoja tyrėja L. Č. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. davė parodymus savanoriškai, niekieno neverčiamas, V. B. ir G. N. patys ją pasikvietė, nurodydami, kad nori prisipažinti; į jos klausimą, iš kur sužinojo apie pasakotas įvykio aplinkybes, V. B. nieko neatsakė; išteisintiesiems duodant parodymus dalyvavo gynėjas. Įvertindamas išteisintųjų teisme duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė įtikinamų motyvų dėl išteisintųjų parodymų pakeitimo priežasčių.
Antra, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas išteisintųjų teisme duotus parodymus, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, leidžiančias daryti išvadas apie tai, kiek patikimos jų nurodomos parodymų keitimo priežastys. Antai, duodamas parodymus teisme, V. B. aiškino, kad važiavo pirkti dyzelinio kuro iš vilkikų vairuotojų, todėl pasiėmė dešimt talpyklų, kurių kiekvienoje telpa po dvidešimt penkis litrus skysčio, dyzelinį kurą pirko po du litus už litrą. Iš tokių V. B. parodymų ir rastų talpyklų skaičiaus darytina išvada, kad jis arba kartu su juo buvę asmenys turėjo turėti ne mažiau kaip 500 Lt dyzeliniam kurui įsigyti, tačiau nei V. B., nei kiti su juo buvę asmenys tokios pinigų sumos neturėjo. Kasatoriaus nuomone, aplinkybės, kad V. B., neturėdamas reikiamo kiekio pinigų, susirado dyzeliniam kurui tinkamas talpyklas, sudėjo jas į bagažinę, pasiėmė gumines pirštines ir žarną, atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje poilsiui sustoja vilkikų vairuotojai, pasiėmė draugus ir kita, rodo, kad jo sumanymas buvo ne atsitiktinis, o iš anksto suplanuotas, kad jis ir kartu su juo buvę asmenys pirkti kuro iš vilkikų vairuotojų neketino. Įvertindamas išteisintųjų teisme duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visetą, aplinkybes, kad išteisintieji suinteresuoti bylos baigtimi, o teisme jų duoti parodymai neatitinka tokių faktinių bylos aplinkybių, kaip talpyklų dyzeliniam kurui pilti susiradimas ir sudėjimas į automobilio bagažinę, dviejų jau pripildytų dyzeliniu kuru talpyklų padėjimas į bagažinę, guminių pirštinių ir žarnos pasiėmimas, apsilankymas aikštelėse, automobilio parkavimas toliau nuo įvykio vietos, reikiamo pinigų kiekio nepasiėmimas, dyzelinio kuro kvapą turintys drabužiai ir panašai.
Trečia, apeliacinės instancijos teismas nešališkai neištyrė ir netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su V. B. teisme duotais parodymais apie automobilio pastatymo vietą. Įvertindamas išteisintųjų keliamą versiją, kad jie pravažiavo posūkį į aikštelę, teismas neatsižvelgė į kitus byloje surinktus įrodymus. Iš V. B. ir G. N., kaip įtariamųjų, parodymų patikrinimo vietoje protokolų priedų – fotolentelės, plano-schemos, matyti, kad V. B. vairuotas automobilis buvo pastatytas taip, jog nebūtų matomas iš aikštelėje stovėjusių vilkikų. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kitas faktines bylos aplinkybes, kad įvažiavimas į Truskavos miestelį, į kurį važiavo V. B., ir įvažiavimas į aikštelę, kurioje stovėjo vilkikai, yra vienas šalia kito, juos skiria tik 6,50 metro; kad įvažiavimas į aikštelę yra toje pačioje eismo juostoje, kurioje važiavo V. B., kad yra du įvažiavimai į aikštelę; kad aikštelė buvo apšviesta ir vilkikai nuo kelio gerai matėsi, todėl, priešingai nei tvirtina V. B., jis įvažiavimo į aikštelę negalėjo pravažiuoti. Išvadą apie tai, kad V. B. žinojo kelionės tikslą ir vietą, patvirtina V. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad į aikštelę jis važiavo ne pirmą kartą, buvo į ją atvažiavęs iš vakaro, aplinkybė, jog V. B. automobilį įsidėmėjo vykdę prevencines priemones policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į loginį V. B. parodymų prieštaravimą, kad jis aiškino pasiėmęs guminę žarną tam, jog piltų kurą tiesiai į kuro baką, tačiau savo automobilį pasistatė už 50-100 metrų nuo vilkikų.
Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nešališkai neištyrė ir netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su V. B. parodymais apie guminės žarnos ir pirštinių laikymą, vežiojimą ir naudojimą, G. N. persėdimo už automobilio vairo tikslą. Iš V. B. ir G. N. parodymų teisme matyti, kad G. N. pirkti dyzelinio kuro nėjo, o persėdo prie automobilio vairo tam, kad automobilio salonas nebūtų išteptas dyzeliniu kuru, tuo tarpu V. B., pirkdamas ir nešdamas kurą, visaip saugojosi, kad neišsiteptų dyzeliniu kuru. Šie parodymai prieštarauja išteisintųjų drabužių tyrimo duomenims, kuriais nustatyta, kad ant G. N. ir V. B. kelnių, K. A. kelnių ir džemperio yra dyzelinio kuro pėdsakų. Be to, liudytojo G. P. parodymams, kad net ir praėjus kuriam laikui po išteisintųjų sulaikymo nuo jų sklido stiprus dyzelinio kuro kvapas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išteisintųjų teisme duotais parodymais, neištyrė, kodėl G. N. nėjo V. B. padėti nupirkti kuro, nors toks buvo atvykimo tikslas, kodėl jis iš karto persėdo prie automobilio vairo, kodėl persėdimo prie automobilio vairo priežastis prieštarauja bylos duomenims, taip pat teismas nutartyje neišdėstė savo išvadų dėl šios aplinkybės.
Penkta, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad neįrodyta, jog išteisintieji įsibrovė į vilkiko bakus išlaužę jų dangtelius, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Iš nukentėjusiojo I. B. parodymų matyti, kad vilkiko kuro bakai buvo su užraktais ir abu buvo sulaužyti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant asfalto pribėgę skysčio su dyzelinio kuro kvapu, jog automobilio bakų dangteliai atidaryti, už vilkiko rastas automobilis „Opel Vectra“, kurio bagažinėje rasta sudėta dešimt talpyklų po dvidešimt penkis litrus, talpyklos pilnos dyzelinio kuro, talpyklų išorė šlapia, automobilio galinis bamperis ir asfaltas ties automobiliu aptaškyti dyzeliniu kuru. Liko neištirti ir neįvertinti policijos pareigūnų G. P., V. J., Ž. S., A. R., G. Š. parodymai, kad atvykus į aikštelę, kur stovėjo vilkikai, jų vairuotojai miegojo, todėl pardavinėti kuro išteisintiesiems negalėjo.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminio apeliacinio skundo argumento, susijusio su subjektyviųjų veikos požymių nustatymu, todėl neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vykdymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią normą ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais.
Šis teismas sutiko su apylinkės teismo išvada, kad kaltinamasis nėra tas proceso dalyvis, kuris atsako už savo parodymų teisingumą, todėl, jeigu nėra kitų objektyvių jų kaltumą patvirtinančių įrodymų, remtis niekuo nepatvirtintais, neišsamiais, nevienodais bei nepalankiomis aplinkybėmis duotais parodymais negalima. Tokia išvada yra nepagrįsta, nes, kaltinamųjų parodymams teisme skiriantis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, yra sprendžiamas ne įstatymų nenumatytas kaltinamųjų atsakomybės už duotus parodymus, o tų parodymų panaudojimo vertinant byloje esančius įrodymus klausimas. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas paskelbęs išteisintųjų V. B. ir G. N. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnei, kuriais šie išteisintieji buvo iš dalies prisipažinę padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, apklausęs kaip liudytoją jų apklausą atlikusią pareigūnę L. Č., teismas nepasisakė, ar tie parodymai sutampa su byloje esančiais įrodymais, kuriems patikrinti ir buvo skelbiami V. B. bei G. N. parodymai, ir niekaip nevertino liudytojos L. Č. parodymų.
Teismas taip pat konstatavo nesant įrodymų, kad išteisintieji į vilkiko kuro bakus įsibrovė išlaužę jų dangtelius, kad nėra įrodyta, kokiu kitokiu būdu jie galėjo įsibrauti į rakinamus (kaip nurodė vairuotojas) kuro bakus, nors pats prieš tai citavo vairuotojo I. B., kuris, kaip užsienietis, išvyksiantis iš Lietuvos, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymus, prieštaraujančius tokiai išvadai.
Atskirai aptarti ir atmesti policijos pareigūnų liudytojų Ž. S., V. J. ir G. P. parodymai, kurie matė nuo vilkikų nubėgančius du asmenis ir juos persekiojo, o jų nepaviję, pamatė nuvažiuojantį automobilį „Audi A6 Avant“, kurį sekė iš paskos ir išsukusį į šalutinį kelią bei sustojusį patikrino ir bagažinėje rado 10 plastmasinių talpyklų, dvi iš jų buvo pilnos. Liudytojų vertinimu, jų persekioti asmenys sėdėjo tame automobilyje. Specialisto išvada dėl greta vilkiko paliktame automobilyje „Opel Vectra“ rastų mikrodalelių bendro grupinio priklausomumo su išteisintųjų drabužių pluoštais ir atvirkščiai irgi nelaikoma įrodymu. Tame automobilyje rasta 12 pilnų plastmasinių talpyklų, analogiškų talpykloms, rastoms automobilyje „Audi“. Panašiai aptarti ir bylos duomenys dėl automobilyje „Audi“ rastos guminės žarnos, pas išteisintuosius rastos nedidelės pinigų sumos bei kitos bylos aplinkybės, kuriomis prokuroras savo apeliaciniame skunde grindė išteisintųjų kaltumą.
Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepašalintas abejones vertino patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų naudai, nors tokia išvada galima tik tuo atveju, jeigu kilusių abejonių negalima pašalinti. Toks pašalinimas šioje byloje yra galimas įvykdžius BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymus vertinti kaip visumą, kurio apeliacinės instancijos teismas nepaisė. Apeliacinės instancijos teismas savo aptartus įrodymus vertino tik kiekvieną atskirai, neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio ir nepasisakydamas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės. Šis pažeidimas yra esminis, sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl padaryto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras kasaciniame skunde neginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroro BPK 256 straipsnio tvarka pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išeina už apeliacinio skundo ribų. Iš naujo nagrinėjant bylą būtina turėti omenyje, kad, pašalinus nurodytą esminį BPK pažeidimą ir nustačius bylos aplinkybes, teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis („Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n utaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.