Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Virginijos Gudynienės ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimo bei 2024 m. balandžio 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-267-435/2024 pagal ieškovo J. E. ieškinį atsakovui A. M. dėl pardavėjo neįvykdytų įsipareigojimų pagal 2022 m. vasario 21 d. preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimo priėmimo ir naujų įrodymų išreikalavimo

32. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

33. Vadovaujantis CPK 199 straipsnio 1 dalimi, asmuo gali prašyti išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. CPK 199 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintas reikalavimas nurodyti konkrečias aplinkybes, kurias prašomas išreikalauti įrodymas galį pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, tai yra informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 straipsnis), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-290/2014). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, teismas gali išreikalauti ir pridėti prie bylos medžiagos tik konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Priešingu atveju bylos medžiaga būtų dirbtinai išplečiama nukrypstant nuo bylos esmės ir joje nagrinėjamų klausimų.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, išreikalauti iš Kauno rajono savivaldybės administracijos įrodymai (žr. nutarties 28 punktą) yra susiję su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Be to, šalims iki teismo posėdžio buvo sudaryta galimybė susipažinti su išreikalautais įrodymais, dėl jų šalys, kaip minėta anksčiau, pateikė rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, minėti įrodymai priimami ir pridedami prie bylos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo ir atsakovo rašytiniai paaiškinimai (DOK–17238 ir 17773) yra susiję su išreikalautas iš Kauno rajono savivaldybės administracijos ir pridėtais prie bylos įrodymais, juos taip pat prideda prie bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 323 straipsnyje tiesiogiai yra įtvirtintas draudimas keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad iš šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų bus vertinamos tik tos faktinės aplinkybės, kurios yra tiesiogiai susiję su išreikalautais įrodymais.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo priimti ieškovo kartu su rašytiniais paaiškinimais (DOK–17773) pateiktų įrodymų, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, kaip ir nėra pagrindo priimti atsakovo 2024 m. rugpjūčio 6 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų (DOK-17996), kadangi juose nurodytos aplinkybės taip pat nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti 2024 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo pateikto prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo (DOK–17826), nes prašomi išreikalauti įrodymai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, be to, toks prašymo tenkinimas nepagrįstai vilkins bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas savo 2024 m. rugpjūčio 6 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais, teikiamais naujais įrodymais, 2024 m. rugpjūčio 1 d. prašymu išreikalauti naujus įrodymus iš esmės siekia papildyti apeliacinį skundą naujais nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentais, kurie nebuvo tiriami pirmosios instancijos teisme, todėl šie rašytiniai paaiškinimai, įrodymai, prašymai nėra priimama ir tenkinami.

36. Atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, nesuformulavo prašymo pridėti prie bylos pateiktą naują įrodymą, t. y. 2024 m. balandžio mėn. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo turto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas yra civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pateiktas naujas įrodymas kartu su apeliaciniu skundu, nepriimamas.

Dėl apeliacijos objekto

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo 20 500 Eur nuostolius, 186,30 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas, paskirstė tarp šalių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 17 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovo priteisė papildomas bylinėjimosi išlaidas.

39. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas iš dalies ieškovo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, ir papildomo sprendimo, kuriuo buvo priteistos ieškovui iš atsakovo papildomos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl įrodymų vertinimo

40. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo esminius argumentus, juos papildo.

Dėl preliminarios sutarties (ne)pratęsimo

44. CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, Nr. e3K-3-434-695/2018, 44 punktas). Vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012).

46. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama šalių teisė pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šios sutarties šalys jokiomis aplinkybėmis nebegali tokios sutarties vykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019 36 punktą).

47. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

50. Šiuo atveju preliminarioje sutartyje šalys numatė, kad įsipareigoja vėliausiai iki 2022 m. birželio 1 d. pasirašyti notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisė į turtą bus perduota pirkėjui. Kaip minėta anksčiau, atsakovas tvirtino, kad minėtas terminas šalių susitarimu buvo pratęstas iki 2022 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, teigdamas, kad preliminarioje sutartyje numatytas terminas šalių sutarimu buvo pratęstas iki 2022 m. lapkričio 30 d, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes.

51. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė tiesioginių įrodymų (pavyzdžiui, raštu pasirašyto šalių susitarimo ar kt.), patvirtinančių, kad šalys buvo susitarę pratęsti pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą iki 2022 m. lapkričio 30 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovas, į bylą pateikti kiti netiesioginiai įrodymai, pavyzdžiui, 2022 m. liepos 4 d. Vertinimo ataskaita Nr. 98745 VAT_2022 JSA KAU, skambučių išklotinės ir kt., atsakovo nurodytos aplinkybės, pavyzdžiui, kad ieškovas nereikalavo grąžinti avanso, pasibaigus preliminarioje sutartyje numatytam terminui, ir kt., nepatvirtina, kad preliminarioje sutartyje nurodytas terminas buvo pratęstas iki atsakovo nurodytos datos, t. y. iki 2022 m. lapkričio 30 d.

52. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ketino įsigyti turtą, paimdamas būsto kreditą, taip pat pasinaudodamas šeimai suteikta 17 400 Eur valstybės subsidija būstui įsigyti. Subsidijos galiojimo terminas pasibaigė 2022 m. liepos 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo surašyta turto Vertinimo ataskaita, nurodyta šios nutarties 51 punkte. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėta turto Vertinimo ataskaita buvo užsakyta ieškovo 2022 m. birželio 28 d., t. y. jau pasibaigus preliminarioje sutartyje nurodytam terminui iki kurio turėjo būti sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, išlaidas už minėtos Vertinimo ataskaitos parengimą apmokėjo ieškovas.

53. Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nebuvo atsisakęs ketinimų sudaryti pagrindinę sutartį, pasibaigus preliminarioje sutartyje numatytam terminui, ieškojo būdų kaip tą padaryti ateityje. Nustatyta, kad ieškovas, praradęs 17 400 Eur valstybės subsidiją, siekė derėtis su atsakovu dėl turto kainos sumažinimo, tačiau atsakovas atsisakė sumažinti turto kainą bet kokia suma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog turto Vertinimo ataskaitos užsakymas buvo susijęs su turto įvertinimu ieškovui siekiant sumažinti jo kainą, sudarant naują susitarimą su atsakovu, o ne su preliminarioje sutartyje numatyto termino pratęsimu iki 2022 m. lapkričio 30 d., kaip teigia atsakovas. Tai, kad turto Vertinimo ataskaitoje, kaip pažymėta apeliaciniame skunde, nurodytas vertinimo tikslas yra turto rinkos vertės nustatymas šio turto įkeitimo tikslu, kad ši ataskaita skirta tik Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, nepatvirtina atsakovo nurodytų aplinkybių dėl preliminarioje sutartyje nurodyto termino pratęsimo.

54. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad atsakovo telefono pokalbių išklotinės už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. patvirtina ir (ar) gali patvirtinti tarp šalių buvus susitarimą dėl preliminarios sutarties pratęsimo. Pažymėtina, kad nė viena iš šalių neneigė, kad pasibaigus preliminarioje sutartyje numatytam terminui bendravo telefonu, tačiau nurodė skirtingą vykusių pokalbių turinį. Kadangi telefoniniai pokalbiai vyko tik tarp dviejų asmenų, galimybės nustatyti tikrąjį pokalbių turinį nėra. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nesant galimybės sužinoti pokalbių turinio, minėtos pokalbių išklotinės negali patvirtinti (paneigti) jokių bylai reikšmingų aplinkybių.

55. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir tai, kad ieškovo pateiktas 2022 m. birželio 21 d. prašymas Kauno rajono savivaldybei dėl naujos subsidijos gavimo taip pat niekaip neįrodo, kad tarp šalių 2022 m. gegužės mėn. buvo sudarytas susitarimas dėl preliminarios sutarties pratęsimo iki 2022 m. lapkričio 30 d., juolab tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos preliminarioje sutartyje. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas, prašydamas antrą kartą suteikti valstybės subsidiją, nurodė ginčo turto adresą. Atsakovo nuomone, būtent minėta aplinkybė patvirtina buvus šalių susitarimą pratęsti preliminarioje sutartyje nurodytą terminą iki 2022 m. lapkričio 30 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog asmeniui, teikiant prašymą dėl subsidijos gavimo, turi būti nurodytas konkretaus, siekiamo įsigyti, turto adresas. Priešingai, ieškovas nurodo, kad subsidija yra suteikiama ne konkrečiam turtui įsigyti, o šeimai, todėl paraiškoje gali būti nurodomas bet koks adresas. Be to, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad šalims nepavykus susitarti dėl turto kainos sumažinimo, 2022 m. birželio mėn. paraiškoje dėl naujos subsidijos buvo nurodytas kitas adresas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo turi teisę teikti prašymą dėl valstybės subsidijos suteikimo, taip pat turi nurodyti įsigyjamo turto adresą, tačiau minėtos aplinkybės negali būti pagrindu padaryti išvadą, kad šalys buvo susitarę pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą iki 2022 m. lapkričio 30 d.

57. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo įdėjęs skelbimus internetiniame puslapyje www.aruodas.lt dėl turto pardavimo. Viena vertus, sutiktina su apeliantu, kad galiojant preliminariai sutarčiai nėra draudimo dėti skelbimus į internetą dėl turto pardavimo. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžiu metu pripažino, jog, pasibaigus terminui sudaryti pagrindinę sutartį (2022 m. birželio 1 d.), po antro skambučio ieškovui telefonu, suprato, kad ieškovas turto nepirks, todėl pradėjo savo turtą reklamuoti ir ieškoti atsarginio varianto – potencialaus pirkėjo. Taigi, tokie veiksmai, t. y. ieškojimas kito galimo pirkėjo laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d., paneigia atsakovo nurodytą ir mėginamą įrodyti aplinkybę, kad preliminarioje sutartyje nurodytas terminas šalių susitarimu buvo pratęsta iki 2022 m. lapkričio 30 d.

58. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad preliminariosios sutarties termino pratęsimą patvirtina tai, kad ieškovas, pasibaigus preliminarioje sutartyje nurodytam terminui sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, nereikalavo grąžinti avanso. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas turi teisę nuspręsti, kada ir kokiu būdu jam ginti savo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad po preliminariosios sutarties pasibaigimo ieškovas siekė derybų dėl galimybės sudaryti naują susitarimą dėl turto įsigijimo, nėra pagrindo ieškovo kreipimąsi į atstovę 2022 m. rugpjūčio 18 d. dėl teisinės pagalbos ir 2022 m. rugsėjo 28 d. pretenzijos pareiškimą atsakovui laikyti pernelyg uždelstu.

59. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 50–58 punktuose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis bylos duomenimis ir pateiktų į bylą įrodymų visuma, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino preliminariosios sutarties galiojimą ir pratęsimą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė ir konkliudentiniais veiksmais patvirtino valią modifikuoti preliminariąją sutartį – pratęsti jos terminą iki 2022 m. lapkričio 30 d.

Dėl atsakovo kaltės dėl nesudarytos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties (ne)buvimo

60. CK 6.156 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.

61. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).

62. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (nesąžiningas elgesys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 34 punktas). Taigi, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo klausimą dėl nesudarytos pagrindinės nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutarties, svarbu nustatyti atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį priežastis, taip pat tai, ar sutarties nesudarymą lėmė nesąžiningas elgesys.

63. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto, gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 27 punktas). Atsižvelgiant į tai, iš preliminariosios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. organizaciniai veiksmai, kurie sukurtų prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui. Tuo atveju, jei preliminariosios sutarties šalis tokių veiksmų neatlieka, nededa protingų pastangų pašalinti kliūtis pagrindinei sutarčiai sudaryti ir dėl šios priežasties nustatytu terminu pagrindinė sutartis negali būti sudaryta, yra pagrindas konstatuoti nesąžiningą šalies elgesį ikisutartiniuose santykiuose ir netinkamą preliminariosios sutarties vykdymą, lėmusį pagrindinės sutarties nesudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-823/2023, 35 punktas).

64. Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, išaiškino, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

65. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo atlikęs visus jam priklausančius veiksmus, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta iki 2022 m. lapkričio 30 d. Tuo tarpu ieškovas iki 2022 m. lapkričio 30 d. nesikreipė į banką, kad gautų kreditą ginčo buto pirkimui, o vėliau atsisakė pirkti ginčo turtą. Atsakovas teigia, jog viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas galėjo ir šiuo metu galį įsigyti ginčo turtą už preliminarioje sutartyje nurodytą kainą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl nesudarytos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties.

66. Kaip minėta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė, jog šalys buvo sudarę susitarimą pratęsti preliminarios sutarties galiojimo terminą iki 2022 m. lapkričio 30 d. Be to, minėta, kad šalys preliminarioje sutartyje buvo numatę, jog pardavėjas (atsakovas) įsipareigoja iki 2022 m. birželio 1 d. baigti gyvenamojo namo statybas, įregistruoti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (gyvenamojo namo baigtumas 80–85 proc.) ir pateikti pirkėjui (ieškovui) kitus reikalingus dokumentus, susijusius su pastatytu namu dėl banko kredito gavimo (preliminarios sutarties 9 punktas). Preliminariosios sutarties 10 punkte buvo numatyta, kad pardavėjas (atsakovas) įsipareigoja pirkėjui (ieškovui) pateikti visus su statybų eiga susijusius reikiamus dokumentus (įskaitant kadastrinę statybų bylą, grunto ir geologinius tyrimus ir kt.) registruojant gyvenamojo namo statybų pabaigą. Taigi, preliminarioje sutartyje šalys aptarė, kokius veiksmus ir iki kada atsakovas turi atlikti tam, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis.

68. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovui buvo svarbu iki valstybės suteiktos subsidijos galiojimo pabaigos, t. y. iki 2022 m. liepos 4 d., susitvarkyti turto finansavimą banke ir sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, atsakovui neatlikus visų veiksmų (neįregistravus namo, nepateikus ieškovo reikiamų dokumentų), negalėjo kreiptis į banką dėl finansavimo turtui įsigyti, taip pat prarado jam suteiktą valstybės subsidiją. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentai, kad jis ir šiuo metu sutinka ieškovui parduoti turtą už preliminarioje sutartyje nurodytą kainą, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą dėl priežasčių, kurios nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, ir atsakovo kaltės, sudarant pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, (ne)buvimo.

69. Teisėjų kolegija, remdamasi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad ieškovas atsisakė ar neketino sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Priešingai, ieškovas teigė, kad norėjo sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį ir po joje numatyto termino, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis neteko valstybės suteiktos subsidijos, norėjo įsigyti turtą mažesne kaina, nei nurodyta preliminarioje sutartyje. Atsakovui nesutikus padaryti nuolaidų, šalims nepavyko pasiekti kompromiso dėl naujo susitarimo.

70. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma įrodo, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Būtent dėl šios priežasties nustatytu terminu pagrindinė sutartis negalėjo būti sudaryta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo netinkamą atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą, lėmusį pagrindinės sutarties nesudarymą. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija analizuojamą situaciją galėtų vertinti kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė, o vien tai, kad jis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos.

Dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovui pagal preliminariąją sutartį perduotą pinigų sumą (ne)buvimo

71. Atsakovas teigia, kad, ieškovui atsisakius pirkti ginčo turtą, jis neturi pareigos grąžinti ieškovui sumokėtą avansą. Atsakovo nuomone, minėta pinigų suma turi likti jam kaip netesybos, skirtos padengti atsiradusius nuostolius dėl ieškovo atsisakymo pirkti turtą.

72. Preliminariosios sutarties 6 punkte numatyta, kad pardavėjo išlaidoms, susijusioms su būsimo sandorio sudarymu, pirkėjas sumoka 10 000 Eur avansą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas atsakovai avansą sumokėjo 2022 m. vasario 22 d. Preliminariosios sutarties 11 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas nevykdo šioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį iki 2022 m. birželio 1 d., tai privalo grąžinti pirkėjui iki to laiko gautą avansą ir avansinės įmokos dydžio baudą, iš viso 20 000 Eur.

73. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tačiau tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3209-695, 26 punktas).

74. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti atmestas tik atsakovui įrodžius, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 40, 42 punktai).

75. Atsakovas šioje byloje neįrodė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo kaltės. Kadangi byloje nenustatyta, kad pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl pirkėjo (ieškovo) kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinio reikalavimą dėl 10 000 Eur avanso grąžinimo.

Dėl pagrindų sumažinti netesybas (baudą) (ne)buvimo

77. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

78. Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-152-313/2018, 79 punktas). Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 46 punktas). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).

79. Tokiems atvejams, kai sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingo dydžio, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs teismo teisę mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir kt., tačiau netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-170/2013).

80. Nagrinėjamu atveju preliminarioje sutartyje šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas (atsakovas) nevykdo sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį iki 2022 m. birželio 1 d., tai privalo sumokėti 10 000 Eur baudą.

81. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinų netesybų (baudos) dydžio, konstatavo, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog preliminarioje sutartyje numatytos netesybos yra aiškiai per didelės ir neprotingos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nenustatyta pagrindų mažinti netesybų dydį.

82. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį laisva valia. Todėl šalių laisva valia nustatytas baudos dydis negali būti vertinamas kaip neatitinkantis šalių interesų ar sutarties šalių pusiausvyros. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų reiškęs pretenzijas dėl baudos dydžio preliminarios sutarties sudarymo metu ar prieš ją sudarant. Priešingai, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad preliminarios sutarties tekstą rengė atsakovas, o ieškovas prie sutarties prisijungė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatytas netesybų (baudos) dydis atitiko atsakovo interesus. Be to, atsakovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti preliminariosios sutarties nuostatas ir savo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o sutarties pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis numatytu terminu nebuvo sudaryta išimtinai dėl atsakovo kaltės. Sprendžiant dėl baudos dydžio įvertintina ir tai, kad tokio paties dydžio netesybos, t. y. 10 000 Eur, buvo numatytos ir tuo atveju, jeigu pagrindinę sutartį iki 2022 m. birželio 1 d. būtų atsisakęs sudaryti ieškovas (preliminarios sutarties 12 punktas). Be to, apeliantas nepateikė jokių argumentų, kodėl preliminarioje sutartyje nustatytas netesybų dydis, su kuriuo jis pasirašydamas sutartį sutiko, yra neprotingas ar akivaizdžiai per didelis.

83. Tai, kad nėra pagrindo spręsti, jog preliminarioje sutartyje numatytas baudos dydis nėra aiškiai per didelis ir neprotingas patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas, nesudarius preliminarioje sutartyje numatytu terminu pagrindinės sutarties, prarado jo šeimai suteiktą 17 400 Eur valstybės subsidiją (paramą įsigyti turtą).

84. Pažymėtina, kad ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti iš Kauno rajono savivaldybės įrodymus, susijusius su ieškovo pateiktų prašymų dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančios šeimoms patvirtinimo priimtais sprendimais. Kaip minėta anksčiau, išreikalauti įrodymai iš Kauno rajono savivaldybės patvirtina, kad ieškovui 2023 m. vasario 7 d. buvo suformuota pažyma, patvirtinanti teisę į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad minėta aplinkybė patvirtina, jog ieškovas jokių nuostolių nepatyrė, nes galėjo gautą subsidiją panaudoti tiek ginčo turtui, tiek kitam turtui įsigyti, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui pažeidus preliminariąją sutartį, ieškovas dėl atsakovo kaltės prarado realiai jam paskirtą ir banke aktyvuotą 17 400 Eur subsidiją. Tuo tarpu išreikalauti įrodymai iš Kauno rajono savivaldybės patvirtina, kad 2023 m. birželio 7 d. nustojo galioti 2023 m. vasario 7 d. subsidijos rezervavimas, nes ieškovas nesudarė kreditavimo sutarties su banku per 4 mėnesius nuo pažymos suformavimo. Šiuo metu ieškovas yra laukia eilėje (261 numeriu) turinčių teisę į subsidiją sąraše. Taigi, ieškovui iki šiol nėra realiai suteikta valstybės subsidija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju visiškai nėra svarbu dėl kokių priežasčių nustojo galioti 2023 m. vasario 7 d. subsidijos rezervavimas ieškovui (dėl negalėjimo rasti kitą, šeimai tinkamą, būstą, padidėjusių būsto kainų ar pan.), nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju svarbu, kad iki šiol ieškovui nėra realiai suteikta valstybės parama įsigyti pirmąjį būstą, taip pat yra svarbu tai, kad ieškovas 2022 m. prarado jam realiai suteiktą subsidiją dėl atsakovo kaltės nesudarius nustatytu terminu pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties.

85. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad šiuo atveju sutartimi sulygtoms netesyboms sumažinti nėra pakankamo pagrindo.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

86. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju egzistavo teisiniai pagrindai jo atžvilgiu netaikyti civilinės atsakomybės arba baudos dydį sumažinti, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, į tai neatsižvelgė. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju egzistavo trys pagrindai atleisti jį nuo atsakomybės, t. y. dėl valstybės veiksmų (pakeisto teisinio reglamentavimo), trečiojo asmens veiksmų (statinio ekspertizės rangovo neoperatyvus pažymos patvirtinimas) ir nukentėjusiojo asmens veiksmų (ieškovo atsisakymas pirkti turtą).

88. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašė jį atleisti nuo atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens (ieškovo) veiksmų. Minėtas prašymas yra aiškiai suformuotas atsakovo baigiamosiose kalbose. Atsakovas neprašė jį atlesti nuo atsakomybės kitais, apeliaciniame skunde nurodytais, pagrindais, t. y. dėl valstybės ir trečiojo asmens veiksmų.

89. Viena vertus, pažymėtina, jog CPK normose įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 312 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis) reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

90. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog atsakovas, atskirsdamas į ieškinio reikalavimus, nenurodė ir nesirėmė aplinkybėmis dėl jo atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės ir trečiojo asmens veiksmų, šios aplinkybės (atleidimo pagrindai) nebuvo vertintos pirmosios instancijos teismo, minėtų aplinkybių taip pat nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

91. Kita vertus, kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovas atsiliepime į ieškinį, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo straipsniai buvo pakeisti 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymu. Ginčo preliminarioji sutartis sudaryta 2022 m. vasario 21 d. Taigi, atsakovas, prisiimdamas įsipareigojimą konkrečiu terminu įregistruoti namo baigtumą, turėjo būti įsivertinęs galimybes jį įvykdyti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas negalėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliaciniame procese.

92. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistavo teisinis pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės netesybų (baudos) forma arba nuo jos atleisti dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų, t. y. paties ieškovo atsisakymo pirkti ginčo turtą.

93. Tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens veiksmai iš tiesų gali lemti, kad žalą padaręs asmuo visiškai ar iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką

94. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta faktų, kad kokiais nors savo veiksmais ieškovas būtų prisėmęs riziką, t. y. būtų atlikęs veiksmus, dėl kurių turtas jam nebuvo parduotas preliminarioje sutartyje numatytais terminais ir (ar), kad ieškovo veiksmai būtų bent iš dalies nulėmę jo paties patirtus nuostolius. Ta aplinkybė, kad šiuo metu ieškovas atsisako pirkti turtą už tą pačią kainą, kuri buvo nurodyta preliminarioje sutartyje, nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

95. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, sprendžia, kad šioje byloje nenustatytas teisinis pagrindas netaikyti ar atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

Dėl nuostolių ir palūkanų

96. Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovo taip pat priteisė 500 Eur nuostolius bei palūkanas. Pažymėtina, kad apeliantas argumentų dėl minėtų reikalavimų (ne)pagrįstumo iš esmės nenurodė, tik pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog ieškovas yra kaltas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, turi būti panaikint ginčijamo sprendimo dalis dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija, kaip minėta anksčiau, nenustatė, kad pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis būtų nesudaryta dėl ieškovo kaltės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl šios ginčijamo sprendimo dalies (500 Eur nuostolių ir palūkanų priteisimo) nepasisako.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

97. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

98. Atsakovas prašo tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas paliks sprendimą ir papildomą sprendimą nepakeistus, atidėti sprendimo ir papildomo sprendimo vykdymą 6 mėnesių laikotarpiui. Nurodo, kad jis neturėtų galimybės nedelsiant sumokėti pirmosios instancijos teismo sprendimais priteistas sumas, nes į ginčo buto statybas investavo visas gyvenimo santaupas ir skolintas lėšas. Tam, kad galėtų įvykdyti teismo sprendimus, jam bus reikalinga parduoti turtą. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas leistų išvengti priverstinio vykdymo ir papildomų atsakovo išlaidų.

99. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

100. Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad CPK 284 straipsnio nuostatų dėl sprendimo vykdymo atidėjimo taikymas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes: 1) į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių; 2) turi būti siekiama išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą; 3) taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

101. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovui, kaip asmeniui, pateikusiam prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą, tenka pareiga ne tik jį argumentuoti, bet ir pateikti įrodymus, patvirtinančius prašyme nurodytas faktines aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

102. Šiuo atveju atsakovas, prašydamas atidėti sprendimo ir papildomo sprendimo vykdymą 6 mėnesių laikotarpiui, duomenų apie savo sunkią turtinę padėtį ir kitas nurodytas faktines aplinkybes, nepateikė.

103. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė išimtinio atvejo buvimo, objektyviai lemiančio teismo sprendimų vykdymo atidėjimo poreikį, jo prašymas netenkintinas.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

104. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, paliekamas nepakeistas ir papildomas sprendimas, kuriuo buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

105. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, sprendžiamas ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnis).

106. Ieškovas 2024 m. birželio 14 d. pateikė prašymą priteisti apeliacinė instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 2 375,23 Eur. Kartu su prašymu pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir 2024 m. birželio 13 d. atliktą mokėjimo pavedimą. Iš minėtų duomenų nustatyta, kad ieškovas patyrė nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

107. Ieškovo prašomos priteisti išlaidos už suteiktą advokato pagalbą yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovui J. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 375,23 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt penkių eurų ir 23 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.