Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigotas šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš V. Č. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 21,32 Eur suteiktoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Č. nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 31 d., apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė V. D. G. tris kartus į veidą, kairę ranką, dešinį petį, vieną kartą spyrė į kairę ranką, taip nukentėjusiajam padarė muštinę burnos gleivinės žaizdą dešinėje, keturiolikto danties lūžį, poodinę kraujosruvą kairėje ausyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Č. teigia, kad jis nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu davė parodymus, jog nukentėjusiajam galėjo suduoti rankomis gindamas nuo jo puolimo, pasireiškusio jo stūmimu, neteisėtai reikalaujant iš jo pinigų – neturint S. V. rašytinio įgaliojimo ir jokio pagrindo reikalauti skolos iš jo asmeniškai. Todėl, jei ir sudavė rankomis smūgius, tai gindamas, ir tokie veiksmai turi būti vertinami kaip atlikti būtinosios ginties sąlygomis, ginant tiek savo sveikatą, tiek savo turtines teises nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. Ši aplinkybė, net jei nebūtų laikoma jo atsakomybę šalinančia, tai bent jau turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o atsižvelgiant į jos svarbą konflikto kilimui, turėtų būti mažinamas paskirtos bausmės dydis. Be to, apelianto teigimu, nukentėjusysis galėjo pats save susižaloti. Nors jis negali objektyviai nustatyti, dėl ko nukentėjusysis žalojo save, tačiau įvykių kontekste daro prielaidą, jog nukentėjusysis, nesusitvardęs dėl to, jog jis (apeliantas) nesutiko su jo akivaizdžiai neteisėtais reikalavimais ir, puolęs jį bei sulaukęs jo pasipriešinimo, tuoj pat suprato, jog gali sulaukti savo neteisėtų veiksmų teisino vertinimo, todėl, turėdamas tam tikros patirties, susijusios su baudžiamosios teisės taikymu, siekdamas įgauti aukos, o ne įtariamojo, statusą, galėjo turėti motyvą daryti sau sužalojimus. Todėl, esant tokiai situacijai, jis turėtų būti išteisintas.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK RS tyrėjos J. B. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 2022 m. kovo 31 d. 18.21 val., jai patruliuojant su vyr. patruliu S. R., buvo gautas pranešimas, jog prie garažų pranešėjas konfliktuoja su pažįstamu asmeniu. Pažymėtina, kad pranešėjas iš karto nurodė, jog jam ką tik sudavė kelis kartus. Nuvykus į įvykio vietą, pranešėjas V. D. G. paaiškino, kad pažįstamas V. Č. žodinio konflikto metu be jokios priežasties sudavė jam vieną smūgį kumščiu į lūpą, vieną smūgį į kairę ausį, vieną smūgį į dešinį petį ir vieną kartą spyrė koja jam į ranką. V. Č. teigimu, jis jokių smūgių V. D. G. nesudavė, teigė, kad šis susižalojo pats (t. 1, b. l. 37).

10. Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja tyrėja J. B. prisiminė, kad nukentėjusysis rodė sužalotą lūpą, buvo išmuštas dantis (t. 2, b. l. 75). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas S. R. parodė, kad nukentėjusysis aiškino, jog susikivirčijo dėl skolų, jam trenkė V. Č., matėsi kraujuota lūpa, buvo nuskeltas dantis. Nukentėjusysis buvo blaivus, o V. Č. buvo išgėręs (t. 2, b. l. 76). Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja paramedikė I. B. patvirtino, kad ji užfiksavo nukentėjusiojo nusiskundimus, jis buvo susijaudinęs, skundėsi, kad buvo užpultas, sumuštas. Buvo sumušta galva, nuskeltas dantis (t. 2, b. l. 76).

11. Nagrinėjamu atveju iš apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus teismo medicinos ekspertui R. D. paaiškinus įvykio aplinkybes, ekspertas padarė išvadą, kad V. D. G. nustatyta muštinė burnos gleivinės žaizda dešinėje, 14 danties lūžis, poodinė kraujosruva kairėje ausyje, padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš kreipiantis pagalbos į VšĮ Plungės ligoninę, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 51–52). Iš papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 874/2022(03) užfiksuotų duomenų nustatyta, kad V. D. G. nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmas nurodytas 2022 m. gegužės 5 d. apžiūros protokole. V. D. G. nustatyti sužalojimai yra tiriamojo ranka pasiekiamose kūno vietose (t. 1, b. l. 158).

16. Nagrinėjimu atveju neginčytinai nustatyta, kad tarp nuteistojo V. Č. ir nukentėjusiojo V. D. G. konfliktas įvyko dėl nuteistojo V. Č. negrąžintos skolos S. V., šią aplinkybę patvirtina ir V. D. G. administracinio nusižengimo byloje priimtas nutarimas, kuriuo V. D. G. nubaustas už savavaldžiavimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad 2022 m. kovo 31 d. 18.15 val., reikalavo skolos grąžinimo iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. Č., kurią bendrovė yra skolinga S. V., ir taip savavališkai vykdė tariamą teisę į skolą. Tačiau aplinkybė, kad nukentėjusysis V. D. G. neteisėtai reikalavo grąžinti skolą, nuteistajam savaime nesuteikė teisės prieš nukentėjusįjį vartoti fizinį smurtą. Nors nuteistasis V. Č. neigė, kad nukentėjusiajam V. D. G. tyčia kumščiu trenkė į veidą bei padarė nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, be to, tvirtino, kad matė, kaip nukentėjusysis V. D. G. pats sau tranko į veidą viena ranka, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių bei padaryta išvada, jog nuteistojo V. Č. veiksmai suduodant nukentėjusiajam smūgius buvo tyčiniai.

17. Pažymėtina, kad iš Bendrojo pagalbos centro pokalbio turinio nustatyta, kad nukentėjusysis V. D. G., kviesdamas policiją nurodė, jog įvykusio konflikto metu jį užpuolė vyras, jam sudavė ir reikalinga pagalba, taip pat patvirtino, kad iškvietimas nemelagingas (t. 1, b. l. 56–57). Pažymėtina, kad nuteistasis V. Č. pats matė, kaip nukentėjusysis, atvažiavus policijos pareigūnams, išspjovė dantį. Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis V. Č. teigė, kad nukentėjusysis, laukiant policijos, pats sau sudavė į veidą viena ranka, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo parodymų nustatyta, kad V. D. G. iš karto po to, kai, nuteistojo teigimu, jis mostelėjo jam ranka atsitraukdamas, nubėgo toliau ir ėmė kažkam skambinti, kaip bylos duomenimis nustatyta, į policiją, t. y. šiuo atveju ne V. Č., bet būtent V. D. G. atsitraukė nuo V. Č. ir iš karto skambino į policiją. Nagrinėjamu atveju objektyviai nustatyta, kad nukentėjusiajam V. D. G. buvo padarytas ne vienas sužalojimas, be to, skirtingose vietose – muštinė burnos gleivinės žaizda dešinėje, 14 danties lūžis ir poodinė kraujosruva kairėje ausyje – bei dėl padarytų sužalojimų ne tik sukeltas fizinis skausmas, bet nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o šiuo atveju pats nustatytų sužalojimų pobūdis parodo, kad sužalojimai padaryti ne vienu mostelėjimu, kaip teigė nuteistasis, bet keliais smūgiais, pažymėtina, padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais), ir neabejotinai suduodant stiprius smūgius, ir tikrai ne paties nukentėjusiojo sau pačiam. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. Č. ir pats neneigė, kad nukentėjusysis, reikalaudamas pinigų sugriebė abiem rankomis jam už rūbų ir stūmė jį, todėl gal jis atsistumdamas ir pataikė nukentėjusiajam, ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad galėjo nukentėjusiajam ranka kliūti į veidą, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai patikslino, kad galėjo kliūti kažkur į ausį. Ir šiuo atveju iš paties nuteistojo V. Č. skirtingų apklausų metu duotų parodymų nustatyta, kad jis nukentėjusiajam galėjo pataikyti į veidą bei ausį, o teismo medicinos ekspertas R. D. iš pateiktų jam medicininių dokumentų objektyviai nustatė, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai būtent veide ir kairėje ausyje, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

18. Apeliaciniu skundu, be kita ko, nuteistasis V. Č. prašo pripažinti, kad nukentėjusiajam V. D. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas veikiant būtinosios ginties situacijoje, neperžengiant būtinosios ginties ribų, motyvuojant tuo, kad būtent nukentėjusysis, neturėdamas jokio teisinio pagrindo reikalauti iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“ skolos S. V., reikalaudamas sumokėti jam netgi asmeniškai pinigus, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga buvusiam darbuotojui S. V., pradėjo prieš jį vartoti fizinį smurtą, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas D. B.. Todėl nukentėjusysis įvykio metu prieš jį pats veikė neteisėtai – pavojingai kėsindamasis į jo sveikatą ir turtines teises. Nuteistojo teigimu, nutarimu yra konstatuoti neteisėti V. D. G. veiksmai to paties įvykio metu, dėl kurio jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu. Ši aplinkybė, net jei nebūtų laikoma jo atsakomybę šalinančia, tai bent jau turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

19. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis V. Č. savo manymą, kad turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, grindžia tuo, kad nutarimu nukentėjusiojo V. D. G. administracinio nusižengimo byloje yra konstatuoti neteisėti V. D. G. veiksmai dėl to, kad jis to paties įvykio metu, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, reikalavo iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ skolos S. V., todėl ši aplinkybė, net jei nebūtų laikoma jo atsakomybę šalinančia, tai bent jau turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

20. Pasisakant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės, pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-21-942/2016).

21. Nagrinėjamu atveju iš paties nuteistojo V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatyta, kad V. D. G. jam daug kartų rašė žinutes ir reikalavo atiduoti S. V. darbo užmokestį. Jis pats nusprendė susitikti su V. D. G., ir buvo susitikęs, jam žadėjo, kad skolą grąžins. V. D. G. skolos ne kartą reikalavo ir telefonu, su juo buvo susitikę 3-4 kartus. Nuteistasis V. Č. pats parodė, jog jis suprato, kad S. V. skolą turi atiduoti V. D. G., tačiau jis skolą sakė pervesiąs tik į S. V. sąskaitą, o V. D. G., kaip suprato, dėl tokio sprendimo yra nepatenkintas (t. 1, b. l. 75–77). Ir šiuo atveju akivaizdu, kad V. Č. žinojo susitikimo su V. D. G. tikslą, kad iš jo bus reikalaujama grąžinti S. V. skolą, kad jis šios skolos tuo metu grąžinti negalės arba negalės grąžinti būtent V. D. G., ir dėl to vienareikšmiškai, kaip ir ankstesnių pokalbių metu, bus V. D. G. nepasitenkinimas, kils ginčas. Todėl V. Č. galėjo į susitikimą apskritai neiti, ir dėl, jo manymu, neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kreiptis į teisėsaugos institucijas, t. y. šiuo atveju priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam reikalavimas grąžinti skolą, nors neteisėtu būdu, tačiau nebuvo netikėta žinia, kuri V. Č. galėjo išprovokuoti elgtis nusikalstamai. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistojo neadekvačią reakciją, kilus konfliktui, dėl mažiausios dingsties įtakojo ir jo neblaivumas, nes jis į susitikimą atvyko būdamas išgėręs, jam nustatytas 1,26 promilės neblaivumas. Taip pat nėra pagrindo nukentėjusiojo elgesį laikyti ir rizikingu, kad nukentėjusysis V. D. G., aptardamas su nuteistuoju V. Č. žinomas V. Č. aplinkybes dėl skolos S. V., taip skatino pradėti prieš jį nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis V. Č. su nukentėjusiuoju V. D. G. dėl skolos grąžinimo S. V. bendravo ne vieną kartą. V. Č. įvykio dieną vėlgi pats sutiko susitikti su V. D. G., nukentėjusiojo teigimu, net pats nustatė ir susitikimo vietą. Nors, kaip jau aptarta, V. D. G. administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad V. D. G. neturėjo teisinio pagrindo reikalauti svetimos skolos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis V. Č. parodė, jog jis pats nukentėjusiajam atsiųstą S. V. įgaliojimą atstovauti jam, laikė normaliu ir buvo pasirengęs pinigus grąžinti. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, tai, kad nukentėjusysis įvykio metu prašydamas grąžinti S. V. skolą, prieš nuteistąjį pats veikė neteisėtai, nesudaro jokio pagrindo šią aplinkybę vertinti kaip nukentėjusiojo pavojingą ar rizikingą elgesį, bei pripažinti šią aplinkybę nuteistojo V. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

22. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022). Taigi, tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

23. Šiuo atveju, kaip jau aptarta šios nutarties 21 punkte, nenustatyta, kad V. Č. būtų kilusi reali grėsmė jo turtinėms teisėms. Dar kartą pažymėtina, kad nuteistasis V. Č., jau atvykdamas į susitikimą su nukentėjusiuoju puikiai žinojo, kad V. D. G. reikalaus grąžinti V. D. G. skolą, kad jų nuomonės dėl skolos grąžinimo nesutampa, o dėl to ir įvyko konfliktas. Ir šiuo atveju nustatyta, kad konflikto tarp nuteistojo V. Č. ir nukentėjusiojo V. D. G. metu, nuteistasis nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip nustatyta iš nuteistojo V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jo teigimu, jam ginantis, kai nukentėjusysis griebė jam už striukės, ties kaklu, jis atsitraukdamas mostelėjo ranka, nepaneigė ir to, jog nuo mostelėjimo nukentėjusiajam galėjo kliūti tiek į veidą, tiek ir į ausį bei po to nukentėjusysis V. D. G. iš karto nubėgo toliau ir ėmė kažkam skambinti, kaip nustatyta, į policiją. Tačiau, kaip jau nustatyta ir aptarta, nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mostelėjimu, bet suduodant net kelis stiprius smūgius, ir po to, nukentėjusysis iš karto nuo nuteistojo nuėjo ir būtent jis kvietė policiją. Pažymėtina, kad šiuo atveju ne tik iš liudytojo D. B., kuris atvežė V. Č. į susitikimo vietą, bet ir iš paties nuteistojo V. Č. parodymų nenustatyta, kad V. Č. buvo kilusi reali grėsmė būti sužalotam ir panašiai. Priešingai, nagrinėjamu atveju iš liudytojo D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų nustatyta, kad nukentėjusysis V. D. G. pastūmė nuteistąjį V. Č., bet po to nieko daugiau nevyko. Ir šiuo atveju liudytojo D. B. parodymai aiškiai parodo, kad nuteistajam joks realus pavojus negrėsė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. B. parodė, jog jis pasakė, kad į V. Č. reikalus nesikiš, ir iš įvykio vietos išvažiavo. Teisiamajame posėdyje liudytojas D. B. jau teigė, kad V. Č. liepė duoti telefoną, nes norėjo iškviesti policiją, tačiau irgi viskas buvo jau po konflikto. Jis išlipęs iš savo automobilio nematė, kad V. Č. būtų sumuštas, o pats konfliktas truko gal 2-3 minutes (t. 1, b. l. 61, t. 2, b. l. 39–40). Pažymėtina, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo V. Č. parodymų nustatyta, kad įvykio metu, jo teigimu, pro šalį važiavo jo pažįstami asmenys, klausė, ar viskas gerai, ir nuteistasis atsakė, jog viskas gerai (t. 1, b. l. 75–77). Bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistasis būtų patyręs bent kokį sužalojimą ar jutęs fizinį skausmą dėl kokių nors nukentėjusiojo veiksmų, taip pat, kad nukentėjusysis būtų bandęs suduoti smūgius, šios aplinkybės neparodė ir pats nuteistasis, o, kaip jau nustatyta, būtent nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nuteistojo suduotų net kelių smūgių į skirtingas vietas. Todėl šiuo atveju, jei ir tikėti, kad nukentėjusysis buvo paėmęs nuteistajam už striukės, akivaizdu, kad nuteistojo net kelių smūgių sudavimas buvo visiškai neadekvatus atsakas, o ne būtinumas gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų, juolab, kad nuteistasis buvo neblaivus, ir, kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, ši aplinkybė taip pat turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pažymėtina, kad šiuo atveju skiriasi liudytojo D. B. ir nuteistojo V. Č. parodymai ir dėl paties fakto, susijusio su V. Č. griebimo už striukės, t. y. nuteistasis V. Č. teigė, jog nukentėjusysis V. D. G. griebė jam už striukės, o liudytojas D. B. šios aplinkybės neparodė, nors ir teigė, kad matė, jog V. D. G. V. Č. pastūmė. Taigi, aptartų duomenų visuma nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam būtų grėsęs koks nors realus pavojus, ir konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

24. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. Č. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

25. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašė, pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, ir, atsižvelgus į jos svarbą konflikto kilimui, sumažinti jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmę, taip pat panaikinti ir nuosprendžio dalį dėl 21,32 Eur žalos atlyginimo Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

26. Nagrinėjamu atveju, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti V. Č. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. Č. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios paskyrimo neginčija ir pats nuteistasis. Šiuo atveju, kaip jau aptarta, pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra pagrindo, o esant nustatytai tik nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei bei nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytos laisvės apribojimo bausmės dydis yra ir taip mažesnis nei numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), todėl bausmės dydį mažinti daugiau, nėra jokio pagrindo.

27. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai tenkintas ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl V. D. G. suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų už 21,32 Eur, nes šios išlaidos atsirado dėl nuteistojo V. Č. nusikalstamų veiksmų, jos yra pagrįstos ir teisėtai priteistos iš nuteistojo V. Č. (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.