- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-36-581/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22920-2019-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Danutė Švitinienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- D. B., G. S.
- Kaltinamasis
- N. E.
- Nukentėjusysis
- A. L., J. L.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Mociškienės, nuteistųjų D. B., G. S. ir nukentėjusiųjų J. L. bei A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros).
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, D. B. įpareigotas: 1) per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotu Užimtumo tarnyboje; 2) per septynis mėnesius atlyginti visą nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas D. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. birželio 2 d. 1.50 val. iki 2019 m. birželio 3 d. 16.22 val. – dvi paros, jas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms.
D. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodyta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.
– BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros);
– BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu septyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros);
– BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu septyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros).
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei laisvės apribojimo bausmei apimant švelnesnes laisvės apribojimo bausmes ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros).
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, G. S. įpareigotas: 1) per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotu Užimtumo tarnyboje; 2) per septynis mėnesius atlyginti visą nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas G. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. birželio 2 d. 1.50 val. iki 2019 m. birželio 3 d. 16.10 val. – dvi paros, jas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms.
G. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodyta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.
N. E. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
– 1 592,96 Eur nukentėjusiajam A. L. turtinei žalai atlyginti;
– 800 Eur nukentėjusiajam A. L. neturtinei žalai atlyginti;
– 1 111,46 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti.
– 300 Eur nukentėjusiajai J. L. neturtinei žalai atlyginti;
– 30,52 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys D. B. ir G. S. atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. S. nuteistas dėl to, kad 2019 m. birželio 2 d., apie 1 val., atvirai neteisėtai (prieš savininkės A. P. ir jos įgalioto asmens J. L. valią) įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur virtuvėje ranka suėmė nukentėjusiajai J. L. už kaklo ir stipriai suėmęs laikė, ranka suėmė ją už dešinės rankos ir spaudė bei ranka suėmė už plaukų ir tempė, po ko nukentėjusioji koja užkliuvo už durų slenksčio ir parkrito ant dešiniojo kelio, tuo sukėlė nukentėjusiajai J. L. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą (padarė poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir dešiniame kelyje, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje).
2. Be to, D. B. ir G. S. nuteisti dėl to, kad 2019 m. birželio 2 d., apie 1 val., lauko terasoje ir kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais rankomis sudavė ir kojomis spyrė nukentėjusiajam A. L. ne mažiau kaip 5 kartus į įvairias kūno vietas bei nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą (padarė jam muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame žaste, krūtinės kairėje pusėje ir dešinėje čiurnoje, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžį).
3. N. E. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2019 m. birželio 2 d., apie 1 val., lauko terasoje ir kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su D. B. ir G. S., bendrais veiksmais rankomis sudavė ir kojomis spyrė nukentėjusiajam A. L. ne mažiau kaip 24 kartus į įvairias kūno vietas bei nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą (padarė jam muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame žaste, krūtinės kairėje pusėje ir dešinėje čiurnoje, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžį).
II. Apeliacinių skundų argumentai
4. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokurorė Jūratė Mociškienė pateikė apeliacinį skundą ir prašo: 1. panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį dalyje dėl N. E. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – N. E. pripažinti kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką ir paskirti jam bausmę; 2. pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį: 2.1. pašalinti nuteistųjų D. B. ir G. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 2.2. padidinti D. B. ir G. S. paskirtos bausmės – laisvės apribojimo dydžius: D. B. paskirti laisvės apribojimą 12 mėnesių, o G. S. – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 12 mėnesių; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 10 mėnesių; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir G. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 2 metams (be intensyvios priežiūros); 2.3. patenkinti civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau ir VSDFV PS) civilinį ieškinį ir priteisti solidariai iš D. B., G. S. ir N. E. 1421,62 Eur žalos atlyginimo ieškovo VSDFV PS naudai; civiliniam ieškovui Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą turtinę žalą ir nukentėjusiesiems A. L. ir J. L. nustatytą turtinę ir neturtinę žalą priteisti solidariai iš G. S., D. B. ir N. E.. Prokurorė skunde nurodo:
4.1. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. B. ir G. S. atžvilgiu, kaip patikimais įrodymais, jog minėti asmenys atliko jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teismas rėmėsi nukentėjusiųjų A. L. ir J. L. parodymais. Tačiau pasisakydamas dėl N. E. kaltės, teismas nurodė, kad negali remtis nukentėjusiojo A. L. parodymais dalyje, jog prieš jį fizinį smurtą naudojo ir N. E., nes šie parodymai prieštarauja nukentėjusiosios J. L. duotiems parodymams, todėl nėra pakankami pastarojo kaltei pagrįsti. Nuo 2019-06-21 A. L. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kurios metu jis patikslino, kad smurtą jo atžvilgiu naudojo D. B., G. S. ir N. E., viso proceso metu, tuo pačiu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, A. L. davė nuoseklius parodymus apie jo atžvilgiu smurtavusius asmenis, duotus parodymus taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatų su D. B., G. S. ir N. E. metu. Taigi, nukentėjusiojo A. L. parodymai, kad jo atžvilgiu smurtavo ir N. E. yra nuoseklūs. Aplinkybė, kad po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusieji iš karto nenurodė, jog taip pat smurtavo ir N. E., negali būti esminė sprendžiant dėl N. E. kaltės. Atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai M. K. ir D. P. nurodė, kad jiems atvykus nukentėjusieji buvo susijaudinę. Vertinant nukentėjusiųjų būseną tuoj po įvykio, negalima paneigti, kad būdami tokios būsenos jie negalėjo tiksliai ir detaliai nurodyti visas reikšmingas aplinkybes. Nors vertindamas 2019-06-02 apklausų metu nukentėjusiųjų duotus parodymus, teismas rėmėsi A. L. ir J. L. apklausinėjusios L. N. teisme duotais parodymais, kad praėjus keletui valandų nuo įvykio abu nukentėjusieji mintis dėstė išsamiai ir aiškiai, o aplinką suprato adekvačiai, vis tik daug išsamesni parodymai apie įvykį buvo duoti nukentėjusiuosius apklausus papildomai. Nuosprendyje teismas vertino tik 2019-06-02 apklausų metu nukentėjusiųjų duotus parodymus bei parodymus, kuriuos pastarieji davė teisiamojo posėdžio metu. Tačiau teismas visiškai neanalizavo 2019-06-21 nukentėjusiojo A. L. parodymų, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu, neanalizavo parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su D. B., G. S. ir N. E. metu duotų parodymų, bei negretino jų su teismo posėdžio metu duotais analogiškais A. L. parodymais.
4.2. N. E. neigė buvęs L. kieme, tačiau šią aplinkybę paneigė tiek abu nukentėjusieji, tiek A. L., kuris nurodė, kad N., kurio anketinių duomenų nežino, kartu su D. B. ir G. S. peršoko per tvorą, po ko atbėgo į terasą ir jo atžvilgiu ėmė smurtauti, tiek ir J. L., nurodžiusi, kad, būdama virtuvėje, išgirdo, kad terasoje vyksta grumtynės, girdėjo N. E., D. B. ir G. S. balsus, kurie, jos manymu, sklido iš terasos. Iš to akivaizdu, kad N. E. įvykio metu buvo įvykio vietoje, kur tuo metu buvo mušamas A. L., todėl nėra pagrindo vertinti kritiškai A. L. parodymus, kad kartu su kitais asmenimis jo atžvilgiu smurtą naudojo ir N. E.. Nukentėjusysis matė jo atžvilgiu smurtavusius asmenis, šie buvo jam pažįstami, todėl visiškai eliminuotina aplinkybė, kad dėl N. E. buvimo įvykio vietoje ir jo veiksmų nukentėjusysis galėjo suklysti.
4.3. Vertinant nuosprendyje teismo akcentuotus neatitikimus tarp A. L. ir J. L. parodymų, matyti, kad neatitikimas yra tik dėl aplinkybės, jog N. E. A. L. atžvilgiu smurtinius veiksmus naudojo ir tuomet, kada J. L. pamatė mušamą nukentėjusįjį. Surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvada, kad J. L. nematė įvykio pradžios, kaip N. E., D. B. ir G. S. perlipę tvorą atbėgo į L. namo terasą, kur tuo metu buvo A. L.. J. L. taip pat nematė ir smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį pradžios. A. L. parodė, kad sutuoktinei nuėjus į namus, N. E., D. B. ir G. S. peršoko per tvorą ir priėjo prie jo. Kai G. S. nuėjo į namo vidų, jį (A. L.) mušė D. B. ir N. E.. Tačiau J. L. parodė, kad kai ji įėjo į namą, jos sutuoktinis liko terasoje, kuri yra prie namo virtuvės lango. Įėjusi į namo vidų, ji uždarė namo duris bei nuėjo į virtuvę. Būdama virtuvėje išgirdo, kad terasoje vyksta grumtynės, girdėjo N. E., D. B. ir G. S. balsus, kurie, jos manymu, sklido iš terasos. Jai būnant virtuvėje neužilgo pas ją atėjo G. S., kuris suėmė ją už rankos, už kaklo, už plaukų ir ištempė į lauką. Tempiama į lauką, ji užkliuvo ir nukrito, užsigavo koją (kelį). Dėl tokio G. S. elgesio ji išsigando, tempiama už plaukų ir užsigavusi koją ji juto fizinį skausmą. G. S. į namus įėjo be jos (nukentėjusiosios), jos sutuoktinio ar A. P. leidimo. Ištempęs į lauką, G. S. ją paliko. Kieme ji pamatė, kaip D. B. spardo jos sutuoktinį, o prie jo prisijungė G. S.. Šiuo atveju nukentėjusioji, nemačiusi smurtinių veiksmų A. L. atžvilgiu pradžios, kuomet, kaip, kad nurodė A. L., jį mušė ir N. E., J. L. ir negalėjo duoti parodymų, kurie pilnai atitiktų nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Todėl teismo vertinimas, kad įvykį, kurio metu nukentėjusysis A. L. buvo sumuštas, fragmentiškai mačiusios J. L. parodymai paneigia A. L. parodymus, jog prieš jį taip pat smurtavo ir N. E., laikytinas nepagrįstu.
4.4. Teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, selektyviai vertindamas bylos duomenis, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai išteisino N. E. iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, tarpusavyje susijusių įrodymų visumą, teismas turėjo padaryti išvadą, kad N. E. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
4.5. Teismas, pripažindamas N. E., G. S., I. T., L. B. ir R. U. parodymus kaip pakankamus konstatuoti, jog nukentėjusieji A. L. ir J. L. atliko įžeidžiančius, žeminančius ir visuomenėje nepriimtinus veiksmus, kurie išprovokavo nuteistuosius G. S. ir D. B. panaudoti prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, nėra nuoseklus. Vertindamas I. T., L. B. ir R. U. parodymus apie patį įvykį ir nuteistųjų veiksmus, teismas nuosprendyje konstatavo, jog parodymai nėra patikimi. Toks vertinimas grįstas tuo, kad liudytojos yra nuteistųjų ir išteisintojo gyvenimo partnerės ir gali būti suinteresuotos bylos baigtimi.
4.6. Priešingai nei nuosprendyje nurodė teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios J. L. pasakytas žodis „žąsinai“ būtų įžeidęs kurį nors asmenį. Nei nuteistieji, nei kartu su jais buvę asmenys apklausose nepatvirtino, kad kažkas juos būtų įžeidę, nekonkretizavo, kokie įžeidžiantys žodžiai įvykio metu buvo pasakyti. G. S. nurodė tik tai, kad į kilusį žodinį konfliktą su nukentėjusiais, į pastarųjų pasakytus necenzūrinius žodžius jis atsakė tuo pačiu, tačiau apklausiamas niekur nenurodė, kad A. L. ir J. L. elgesys įvykio metu jį būtų įžeidęs ar išprovokavęs. G. S., D. B. ir N. E., kaip matyti iš jų parodymų, proceso metu savo kaltės iš viso nepripažino, neigė, jog apskritai jie buvo L. kieme ir vartojo smurtą pastarųjų atžvilgiu, tuo pačiu nepripažindami ir aplinkybės, kad jų veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, ką teismas nepagrįstai įvertino kaip aplinkybę švelninančią G. S. ir D. B. atsakomybę. Liudytojomis apklaustos I. T., L. B. ir R. U. parodė, kad nukentėjusieji vartojo necenzūrinius žodžius ir prašė pritildyti muziką, tačiau nei viena iš liudytojų nepatvirtino, jog A. L. ir J. L. žodžiai būtų įžeidę jas ar kartu buvusius kitus asmenis. R. U. dar parodė ir tai, kad nepamena, jog kažkas iš jų kompanijos būtų atsakę į L. replikas, teigė, kad joks konfliktas nevyko. Aptariamai nuteistųjų atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pagrįsti teismas nurodė ir iš Bendrojo pagalbos centro gautuose garso įrašuose užfiksuotus necenzūrinius žodžius. Tačiau į Bendrąjį pagalbos centrą buvo skambinta jau po nukentėjusiųjų atžvilgiu pavartoto smurto, o nukentėjusysis A. L. apklausiamas patikslino, kad jo išsakyti žodžiai „ateikit čia“ ir „ką, ereliai“ buvo pasakyti jau po įvykio. Teismas, netinkamai įvertinęs faktines įvykio aplinkybes, kartu netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nustatyti teismo nuosprendyje nurodyti nukentėjusiųjų veiksmai buvo įžeidžiantys, žeminantys ir provokuojantys. Nukentėjusiųjų prašymas apie 1 val. nakties pritildyti kieme grojančią muziką negali būti laikomas neteisėtu.
4.7. Konstatavus, kad teismas nepagrįstai nustatė D. B. ir G. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turėtų būti peržiūrėtos D. B. ir G. S. paskirtos bausmės, nes BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, jog, skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įvertinus visas teismo nuosprendyje išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. B. pripažintam kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nuteistajam G. S. pripažintam kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, nesant jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nebuvo jokio pagrindo paskirti laisvės apribojimo bausmės, švelnesnės už numatytą tokios bausmės rūšies vidurkį (netaikant intensyvios priežiūros) kartu skiriant atitinkamus įpareigojimus, nes tokia bausmė vertintina kaip aiškiai per švelni. D. B. ir G. S. turėtų būti skiriama laisvės apribojimo bausmė, artima tokios bausmės rūšies vidurkiui (netaikant intensyvios priežiūros) kartu skiriant atitinkamus įpareigojimus. Tokia bausmė atitinka formuojamą teismų praktiką bei užtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.
4.8. Teismas nustatė, kad G. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. B., smurtinius veiksmus atliko nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu lauko terasoje ir kieme. Be to, teismas G. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Su neteisėtu patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį teismo G. S. pripažintas kaltu smurtavęs jau kito asmens – nukentėjusiosios J. L. atžvilgiu bei kitoje vietoje – jos gyvenamojo namo virtuvėje. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. G. S. kiekviena iš trijų veikų yra savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas, nes nuteistasis G. S. ne viena veika, o skirtingais ir savarankiškais veiksmais padarė šias nusikalstamas veikas, kurios nurodytos skirtinguose BK straipsniuose. Todėl teismas, bendrindamas bausmes nuteistajam G. S. BK 63 straipsnio 1, 2 dalyse ir 5 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.9. Teismas nepagrįstai atmetė VSDF VPS pareikštą 1421,62 Eur dydžio civilinį ieškinį, motyvuodamas tuo, kad prieš nukentėjusįjį A. L. padaryta nusikalstama veika buvo įtakota paties nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, kuomet nukentėjusysis buvo neblaivus. Taip teismas konstatavo, jog nukentėjusysis A. L. buvo sužalotas ir tapo nedarbingas dėl jo paties girtumo ir tokios būsenos įtakoto jo paties netinkamo ir provokuojančio elgesio. Tai, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, nesudarė pagrindo išmokėti nukentėjusiajam A. L. ligos pašalpos. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta. Civilinis ieškovas VSDFV PS 1421,62 Eur dydžio civilinį ieškinį už Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus biudžetui padarytą turtinę žalą dėl nukentėjusiajam A. L. išmokėtos ligos pašalpos. Pareikštą civilinį ieškinį pagrindžia pridėti rašytiniai duomenys, jog dėl nukentėjusiajam A. L. padarytų sužalojimų ir jam laikinai tapus nedarbingam laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. A. L. buvo išmokėta 1421,62 Eur dydžio ligos pašalpa. Įvertinus tai, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra tiesiogiai susiję su kaltininkų tyčiniais veiksmais, civilinis ieškinys turėtų būti tenkintinas visiškai, priteisiant jį iš kaltininkų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus naudai.
5. Nukentėjusieji J. L. ir A. L. pateikė apeliacinį skundą, prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį: 1) N. E. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę; 2) pašalinti nuteistųjų G. S. ir D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 3) nustatyti G. S., D. B. ir N. E. atsakomybę sunkinančias aplinkybes: veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); 4) padidinti nuteistajam D. B. paskirtos bausmės dydį ir jam paskirti 1 metų ir 6 mėnesių trukmės laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais: per 3 mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 5) nuteistajam G. S. paskirti griežtesnes bausmes: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimą; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėti ir G. S. skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; 6) iš N. E., D. B. ir G. S. solidariai priteisti: 1 592,96 Eur A. L. turtinei žalai atlyginti; 5 000 Eur A. L. neturtinei žalai atlyginti; 1 111,46 Eur Valstybinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti, 1421,62 Eur VSDFV PS turtinei žalai atlyginti; 7) iš G. S. nukentėjusiosios J. L. naudai priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusieji skunde nurodo:
5.1. Teismas, darydamas išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių išteisintojo N. E. dalyvavimą BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikė N. E. teisinantiems duomenims, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A. L. parodymus ir iš esmės nevertino jokių kitų byloje surinktų duomenų. Šie pažeidimai yra esminiai, nes jie teismui sutrukdė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
5.2. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neparemtas išsamiu bylos aplinkybių tyrimu. Vertinant nukentėjusiojo A. L. ir išteisintojo N. E. parodymus, teismas turėjo pastebėti, kad N. E. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, priešingai nei A. L. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklūs, prieštaringi. Daryti išvadas remiantis vien išteisintojo N. E. teisme duotais parodymais, kuriuos paneigia ne tik jo parodymai, bet ir nuosprendyje teismo aptarti įrodymai bei argumentai dėl D. B. ir G. S. kaltės naudojus smurtą prieš nukentėjusįjį A. L., nebuvo galima. A. L. parodymus visiškai atitinka ir nukentėjusiosios J. L. parodymus, jog ji, būdama virtuvėje, išgirdo, kad terasoje vyksta grumtynės, girdėjo N. E., D. B. ir G. S. balsus, kurie, jos manymu, sklido iš terasos. A. L. parodymus visiškai atitinka ir byloje pateikta Valstybės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G (duomenys neskelbtini) (toliau ir Specialisto išvada), kuri objektyviai patvirtina jo nurodytų sužalojimų būdo galimybę, nes joje nustatyta, kad sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminių poveikių pasėkoje. Nustatant A. L. sumušimo ir N. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra jokio pagrindo netikėti A. L. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti įrodymai, t. y. nukentėjusiosios J. L. parodymai ir Specialisto išvada.
5.3. N. E. su G. S. ir D. B. į jų (nukentėjusiųjų) kiemą, namo terasą ir patį gyvenamą namą įsiveržė ir naudojo prieš juos smurtą galimai vedini pykčio dėl jų prašymo pritildyti muziką, t. y. dėl visiškai mažareikšmės priežasties. Tačiau jiems visiems neigiant savo kaltę, laikytina, jog jie nusikalstamas veikas padarė dėl chuliganiškų paskatų ir tai pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš A. L. parodymų nustatyta, kad N. E. su kitais asmenimis veikė kartu, kartu vartojo smurtą ir tai rodo, kad visi asmenys veikė bendrininkaudami, vieninga tyčia, suvokdami savo veiksmų bendrumą, pavojingą smurtinių veiksmų jo, nukentėjusiojo A. L., atžvilgiu pobūdį ir norėdami taip veikti. Pripažintina įrodytomis aplinkybės, kad N. E. 2019-06-02, apie 1 val., (duomenys neskelbtini) namo terasoje ir kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. B. ir G. S., nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą ir tuo padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
5.4. Teismas neteisingai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nuteistieji ir išteisintasis iš viso neigė bei toliau neigia smurtavę prieš juos (nukentėjusiuosius). Tai neigia ir teismo posėdžio metu apklaustos kartu su nuteistaisiais ir išteisintuoju buvusios liudytojos I. T., L. B. ir R. U.. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad jie būtų kaip nors provokavę nuteistuosius ir išteisintąjį nusikalsti. Neneigia, jog vyko žodinis konfliktas dėl per garsiai leidžiamos muzikos ir ji (nukentėjusioji J. L.) galėjo kreiptis į kitoje pusėje esančius asmenis, pavartodama žodį „žąsinai“. Tačiau vien to, jog žodinio konflikto metu buvo pavartotas minėtą žodis ir tai, jog abi pusės buvo apsvaigusios nuo alkoholio, nepakanka, kad būtų pripažinta aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors neginčytina, kad jie, reikalaudami patylinti muzikos garsą, pirmi pradėjo žodinį konfliktą, tačiau vėlesni nuteistųjų ir išteisintojo veiksmai, kai ji (nukentėjusioji J. L.) nuėjo į namo vidų, o jis (nukentėjusysis A. L.) ramiai stovėjo terasoje, nuteistieji ir išteisintasis, perlipę kiemus skiriančią tvorą, įsibrovė į jų kiemą ir gyvenamą namą bei pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš juos, šios aplinkybės nepatvirtina. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji ir išteisintasis mušė juos ne dėl J. L. pasakyto žodžio „žąsinai“, o dėl nepagrįsto įniršio ir pykčio, kurį akivaizdžiai inspiravo jų apsvaigimas nuo alkoholio, juolab, kad nuteistieji ir išteisintasis juos mušė nukentėjusiems nerodant jokių pasipriešinimo ženklų. Byloje nenustatyta, kad jie nuteistųjų ir išteisintojo atžvilgiu būtų naudoję smurtą, priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog fizinį smurtą jų atžvilgiu panaudojo nuteistieji ir išteisintasis. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jie prieš nuteistuosius ir išteisintąjį būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus ar skatinę juos pradėti nusikalstamą veiką prieš juos. Nuteistųjų ir išteisintojo veiksmai buvo visiškai neadekvatūs situacijai. Teismas taip ir neįvardijo, kokius konkrečiai tariamai provokuojančius nuteistųjų ir išteisintojo atžvilgiu veiksmus atliko nukentėjusysis A. L.. Teismo išvada, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas), pašalinant iš nuosprendžio nuteistųjų ir išteisintojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
5.5. Teismas nepagrįstai nenustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui. Teisme nuteistieji ir išteisintasis prisipažino, kad įvykio dieną ir vakarą vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistuosius sulaikę ir į policijos komisariatą pristatę pareigūnai patvirtino, jog nuteistieji buvo neblaivūs, o G. S. po įvykio nustatytas 1.79 promilių girtumas. Taigi, iš bylos ištirtų įrodymų nustatyta, kad prieš įvykį nuteistieji G. S. ir D. B. kartu su išteisintuoju N. E. vartojo alkoholinius gėrimus, tai yra nusikalstamų veikų padarymo metu jie buvo neblaivūs. Nors nuteistieji ir išteisintasis teigia, kad iš viso nepadarė jokių nusikalstamų veikų ir aplinkybė dėl jų neblaivumo kaip ir neturi prasmės, tačiau nuteistųjų ir išteisintojo girtumas vis tik turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui patvirtina tai, kad įvykio metu nuteistieji ir išteisintasis nesant jokio pagrindo (nukentėjusioji J. L. buvo name, o nukentėjusysis A. L. ramiai stovėjo terasoje) perlipo kiemus skiriančią tvorą ir atliko kaltinamajame akte nurodytus nusikalstamus veiksmus prieš juos. Akivaizdu, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nuteistųjų ir išteisintojo tokį elgesį nulėmė jų neblaivumas bei neblaivumo sąlygoti įvykio situacijos ir savo veiksmų suvokimo ypatumai. Todėl šiuo atveju galima konstatuoti, kad apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino G. S., D. B. ir N. E. savikontrolę ir suteikė jiems agresijos, taigi, turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad G. S., D. B. ir N. E. nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
5.6. Nuosprendis priimtas, neįvertinus nuteistųjų asmenybių, padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, nusikalstamos veikos padarymo motyvų ir tikslų, pasekmių, nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, esant neblaiviems ir dėl chuliganiškų paskatų bei jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme kaltais neprisipažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo ir neatlygino nei jiems, nei valstybei padarytos žalos. Teismo nuteistiesiems parinktos bausmės yra aiškiai per švelnios, neadekvačios (neproporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, jų pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybėms ir yra paskirtos pažeidžiant BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, teisingumo bei proporcingumo principus.
5.7. N. E. atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo veiksmams. N. E. yra išsiskyręs, dirbantis asmuo, įvertintina tai, kad jo poelgis nagrinėjamoje byloje nebuvo impulsyvus ir atsitiktinis, o galimai paskatintas pykčio dėl menkaverčio preteksto – prašymo pritildyti muziką. Kadangi byloje nėra duomenų, kas paskatino jį nusikalsti, konstatuotina, jog nusikalstamą veiką jis atliko iš chuliganiškų paskatų ir tai pripažintina trečia jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, jis teistas, teistumas neišnykęs, todėl egzistuoja dar viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Be to, jis nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, neatsiprašė nukentėjusiojo A. L. ir net nemėgino atlyginti padarytos žalos. Visos aukščiau aptartos aplinkybės parodo padarytos veikos pavojingumą, didina jo kaltę, tačiau leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai ir jo, nukentėjusiojo A. L., kaip civilinio ieškovo, interesai dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės, bet paskyrus 2 metų trukmės laisvės apribojimą su nusikalstamą veiką atitinkančiais įpareigojimais: pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
5.8. D. B. atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo veiksmams. Iš bylos duomenų matyti, kad D. B. yra teistas, vedęs ir yra dirbantis asmuo, įvertintina tai, kad D. B. poelgis nagrinėjamoje byloje nebuvo impulsyvus ir atsitiktinis, o galimai paskatintas pykčio dėl menkaverčio preteksto – prašymo pritildyti muziką. Kadangi byloje nėra duomenų, kas realiai paskatino jį nusikalsti, konstatuotina, jog nusikalstamą veiką jis atliko dėl chuliganiškų paskatų ir tai pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, jis nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, neatsiprašė jo, nukentėjusiojo A. L., ir net nemėgino atlyginti padarytos žalos. Visos aukščiau aptartos aplinkybės parodo padarytos veikos pavojingumą, didina jo kaltę, tačiau leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai ir jo, nukentėjusiojo A. L., kaip civilinio ieškovo, interesai dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės, bet paskyrus 1 metų ir 6 mėnesių trukmės laisvės apribojimą su nusikalstamą veiką atitinkančiais įpareigojimais: pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
5.9. G. S. padarė tris tyčinius, nesunkius, baigtus nusikaltimus, kuriais keliamas pavojus žmogaus sveikatai ir būsto neliečiamybei. Jo atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo veiksmams. Iš bylos duomenų matyti, kad G. S. yra neteistas, nevedęs ir yra dirbantis asmuo. Įvertintina tai, kad G. S. poelgis nagrinėjamoje byloje nebuvo impulsyvus ir atsitiktinis, o galimai paskatintas pykčio dėl menkaverčio preteksto – prašymo pritildyti muziką. Kadangi byloje nėra duomenų, kas realiai paskatino jį nusikalsti, konstatuotina, jog nusikalstamą veiką jis atliko dėl chuliganiškų paskatų ir tai pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, smurtinius nusikaltimus jis padarė prieš du asmenis ir to nepripažįsta, neatsiprašė jų ir net nemėgino atlyginti padarytos žalos. Visos aukščiau aptartos aplinkybės parodo padarytų veikų pavojingumą, didina jo kaltę ir neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės. Šiuo atveju nėra idealios nusikalstamų veikų sutapties, nes visos trys nusikalstamos veikos padarytos trimis skirtingais veiksmais, todėl negali būti taikomas bausmių apėmimas (BK 63 straipsnio 2 dalis).
5.10. Nukentėjusiajam A. L. priteista 800 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka formuojamos teismų praktikos. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą priteisiami neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (pvz., kasacinės nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019). Iš pastarųjų kelerių metų priimtų procesinių sprendimų baudžiamosiose bylose, susijusiose su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, matyti, kad situacija, net ir pasikeitus ekonominiai padėčiai šalyje, nėra ženkliai pasikeitusi, sumos siekiančios 4000-2200 Eur neturtinės žalos atlyginimą priteisiamos nukentėjusiesiems, kuriems dėl patirtų sužalojimų buvo atliekamos operacijos (pvz., Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-290/2020; Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13-576/2021; Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-23- 317/2021). Nukentėjusiajam A. L. buvo sulaužyta kojos čiurna, dėl ko buvo reikalingos net dvi operacijos. Jis buvo nedarbingas daugiau negu 3 mėnesius, t. y. itin ilgą laiką. To pasėkoje patyrė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Buvo sumuštas savo namų terasoje ir kieme, dėl to patyrė skausmą bei nesaugumo jausmą ir pažeminimą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei nepagrįstai priteisė tris-keturis kartus mažesnę žalos atlyginimo sumą nei priteisiama įprastai panašiomis aplinkybėmis. Todėl jo pareikštas ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra teisingas, protingas bei sąžiningas ir turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi. Tačiau teismo argumentai dėl tariamai netinkamo jo elgesio yra tik teismo itin subjektyvi prielaida, o ne įrodymais pagrįsta išvada.
5.11. Nukentėjusiajai J. L. priteista 300 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka formuojamos teismų praktikos. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje už nusikaltimą sukėlusį skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžiusį sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145-1000 Eur (pvz., kasacinės nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose 2K-316/2008, 2K- 382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.). Teismas neįvertino neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdžio, t. y. nemotyvavo į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė vertybių sistemoje, ir nesivadovavo principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Šiuo atveju buvo pasikėsinta į būsto ir žmogaus kūno neliečiamumą bei sveikatą, t. y. į prigimtines neturtines vertybes, dėl ko ji, nukentėjusioji J. L., patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, kuriuos nurodė ieškinyje ir teismo posėdžio metu. Be to, nuteistasis G. S. nepripažino padaręs prieš ją nusikalstamas veikas, jos neatsiprašė. Todėl jos pareikštas ieškinys dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra teisingas, protingas bei sąžiningas ir turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi. Tačiau teismo argumentai dėl tariamai netinkamo jos elgesio, yra tik teismo itin subjektyvi prielaida, o ne įrodymais pagrįsta išvada.
5.12. Teismas nepagrįstai atmetė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį. Jis (A. L.) tapo nedarbingas ne dėl neblaivumo, o dėl to, kad buvo nusikalstamos veikos auka, t. y. buvo sumuštas kitų asmenų. Teismo išvada, kad jis pats kaltas dėl to, jog buvo sumuštas, nepagrįsta. Be to, teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nuostatas ir todėl nepagrįstai atmetė VSDFV PS ieškinį. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad ligos pašalpa nemokama, jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Šiuo konkrečiu atveju nėra ir būti negali jokio priežastinio ryšio tarp jo, nukentėjusiojo A. L., nedarbingumo ir neblaivumo. Teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė, kad nuteistieji kalti dėl jo nedarbingumo. Nuosprendis laikytinas prieštaringu ir vien dėl to keistinas – VDSFV PS civilinis ieškinys tenkintinas ir solidariai priteistinas iš N. E., G. S., D. B..
6. Nuteistieji G. S. ir D. B. pateikė apeliacinius skundus ir prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – G. S. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, o D. B. – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo:
6.1. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytu metu pas nukentėjusiuosius J. ir A. L. į kiemą nebuvo nuėję, jų atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, G. S. nebuvo įsibrovęs į jų namą, J. L. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo. Jų parodymus visiškai patvirtino N. E. bei liudytojos I. T., R. U., L. B.. Teismas nepagrįstai minėtų asmenų parodymus vertino kaip nepatikimus, nes jie visi buvo įvykio vietoje ir matė kaip klostėsi įvykai nukentėjusiųjų kieme.
6.2. Teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų A. ir J. L. parodymus vertino kaip patikimus ir jais grindė jų kaltę. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tą naktį abu nukentėjusieji namo grįžo stipriai girti. Tai matė ne tik jie, bet ir N. E. bei nurodytos liudytojos. Kad nukentėjusieji buvo girti, patvirtino ir liudytoja D. P., kuri kaip policijos pareigūnė buvo atvykusi į įvykio vietą. Ji teisme parodė, kad abu nukentėjusieji buvo neblaivūs, o ypač girta buvo moteris, t. y. J. L.. Abu nukentėjusieji atsisakė pasitikrinti blaivumą. Šios liudytojos parodymams prieštarauja nukentėjusiųjų parodymai, kad jie buvo blaivūs – J. L. nurodė, kad buvo išgėrusi tik 2 taures šampano, o A. L. teigė išgėręs tik vieną stikliuką degtinės ir policijos pareigūnai jiems pasitikrinti blaivumo nesiūlė. Kodėl policijos pareigūnė galėtų apkalbėti nukentėjusiuosius, jie nenurodė. Kad J. L. buvo stipriai girta, patvirtina ir byloje esantis garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro. Iš jo aišku, kad J. L. yra stipriai girta, kalba nerišliai, kalbėdama vartoja daug necenzūrinių žodžių. Todėl neaišku, kodėl teismas stipriai girtų asmenų parodymus laiko visiškai patikimais. Byloje nustatyta, jog nukentėjusiųjų ir G. S. santykiai seniai yra blogi ir jie turi pagrindą apkalbėti tiek jį, tiek ir jo draugus. Tuo labiau, kad tą vakarą tarp jų kompanijos ir nukentėjusiųjų buvo kilęs žodinis konfliktas.
6.3. Teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi Specialisto išvada ir eksperto G. S. paaiškinimais. Jie yra tik vienas iš įrodymų šaltinių ir turi būti vertinami kaip kiti įrodymai. Eksperto G. S. paaiškinimai dėl A. L. nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmo turi būti vertinami itin atsargiai, nes juose yra prieštaravimų. G. S. teisme paaiškino, kad jam apžiūrint A. L., jo koja buvo įtvare, jis gipsinių tvarsčių ir langetės nenuėmė bei sužalotos kojos neapžiūrėjo, A. L. čiurnos nematė. Kad čiurna buvo sužalota smūgio metu, ekspertas daro išvadą iš medicininių dokumentų, kuriuose nurodyta, kad dešinė čiurna patinusi, yra kraujosruvos. Ekspertas nurodė, jog neatmeta galimybės, kad tokie lūžiai susidaro ir nepatogiai bėgant, griūnant, bet labiausiai tikėtina įspiriant. Tokie lūžiai galimi atsitrenkiant į akmenį, „bordiūrą“. Toks eksperto paaiškinimas, neatmetant ir kitokio čiurnos sužalojimo būdo, sukelia abejones dėl čiurnos sužalojimo mechanizmo ir A. L. parodymų teisingumo. Abejonių kelia ir tai, kad ekspertas A. L. kojose nustatė tik vieną sužalojimą – dešinės kojos išorinio kulkšnelio lūžį. Jeigu tikėti A. L., kad jis buvo spardomas vienu metu trijų asmenų, akivaizdu, jog ant jo kojų turėjo likti daugiau sužalojimų, tačiau ekspertas jų nenustatė. Dėl kitų A. L. nustatytų sužalojimų – petyje, žaste, krūtinėje, ekspertas taip pat neatmeta galimybės, kad jie galėjo būti padaryti ne tik suduodant smūgius, bet ir griūnant. Todėl iškyla abejonės dėl A. L. nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmo ir pačių nukentėjusiųjų parodymų teisingumo. Tuo labiau, kad A. L. medikams nurodė, jog traumą patyrė buityje. Apie tai, kad būtų sumuštas pašalinių asmenų, nenurodė. Kodėl taip teigė medikams, teisme A. L. paaiškinti negalėjo. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai.
6.4. Teismas, pripažindamas juos kaltais dėl A. L. sužalojimo, nuosprendyje nurodo, kad tiki nukentėjusiųjų parodymais, jog jie naudojo smurtą A. L. atžvilgiu. Tačiau visiškai kitaip teismas vertina A. L. parodymus spręsdamas N. E. kaltės klausimą – nebetiki A. L. parodymais, vertina juos kritiškai ir N. E. atžvilgiu priima išteisinamąjį nuosprendį.
6.5. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl J. L. sužalojimo, rėmėsi Specialisto išvada bei jo paaiškinimais teisme, kad J. L. nustatyti sužalojimai padaryti pašalinės jėgos poveikyje, o ji pati susižaloti negalėjo. Jai nustatytos kraujosruvos dešiniajame žaste ir dešiniajame kelyje bei nubrozdinimai dešinėje blauzdoje. Ekspertas G. S. teisme paaiškino, kad J. L. kelis sužalotas sudavus smūgį. Toks eksperto paaiškinimas prieštarauja J. L. parodymams, kad ji kelį susižalojo, kai, anot jos, jis (G. S.) ją tempė į lauką, o ji užkliuvo už slenksčio ir užsigavo koją. Tokias aplinkybes nustatė ir teismas įrodytomis pripažintose nusikalstamos veikos aplinkybėse, konstatuodamas, kad jis J. L. suėmęs už plaukų tempė, po ko nukentėjusioji koja užkliuvo už durų slenksčio ir parkrito ant dešiniojo kelio. J. L. teisme nurodė, kad kelio susitrenkimas yra vienintelis jai jo padarytas sužalojimas. Tiek kelio sužalojimas, tiek kiti J. L. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tada, kai ją girtą vedė A. L., kai ji griuvinėjo, ropojo iš kambario į verandą. Visa tai matė ne tik jis, bet ir kiti kaltinamieji bei liudytojos. Dėl to teismo išvada, kad jis įsibrovė į gyvenamąją patalpą ir sužalojo J. L., yra klaidinga.
7. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų D. B. ir G. S. skundus atmesti, o nukentėjusiųjų J. L. ir A. L. – tenkinti iš dalies. Nukentėjusiųjų J. L. ir A. L. atstovas prašė jų bei prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistųjų D. B. ir G. S. – atmesti. Nuteistųjų D. B. ir G. S. gynėjas prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės ir nukentėjusiųjų – atmesti. N. E. gynėjas prašė nukentėjusiųjų ir prokurorės skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad: skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. B. ir G. S. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o G. S. ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei BK 165 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistųjų D. B. ir G. S. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas); N. E. pagrįstai išteisintas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai šioje dalyje atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas); iš dalies tenkintini nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai: pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai) – šalintina nuteistųjų G. S. ir D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei pripažintina G. S. ir D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio1 dalies 9 punktas), atitinkamai dėl to griežtintinos nuteistiesiems G. S. ir D. B. paskirtos bausmės, o G. S. paskirtos bausmės subendrintinos iš naujo; pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkami išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas) – padidintinas nukentėjusiajam A. L. nustatytas neturtinės žalos dydis bei pilnai tenkintinas civilinio ieškovo VSDFV PS civilinis ieškinys.
Dėl nuteistųjų D. B. ir G. S. apeliacinių skundų
9. Nuteistieji G. S. ir D. B. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus – nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų A. ir J. L. parodymais, kurie yra nepatikimi, be pagrindo atmetė jų (nuteistųjų) parodymus, kuriuos patvirtino išteisintasis N. E., liudytojos I. T., L. B., R. U., rėmėsi prieštaringomis Specialisto išvadomis ir eksperto G. S. paaiškinimais dėl nukentėjusiesiems konstatuotų sužalojimų, todėl neteisingai nustatė bylos aplinkybes bei padarė nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o G. S. atžvilgiu ir BK 140 straipsnio 1 dalyje bei BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos įrodymus bei, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų G. S. ir D. B. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl to nuteistųjų G. S. ir D. B. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Iš bylos matyti, kad D. B. ir G. S. savo kaltę neigė, nurodydami, kad jie pas nukentėjusiuosius į kiemą nebuvo nuėję, nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, G. S. nebuvo įsibrovęs į namą, kuriame buvo nukentėjusioji J. L. ir jos atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo. Nuteistųjų teigimu, nukentėjusieji A. ir J. L. tyčia juos apkalba, nes jų ir G. S. santykiai seniai yra blogi ir jie turi pagrindą apkalbėti tiek jį, tiek ir jo draugus, be to, tarp jų įvykio metu buvo kilęs žodinis konfliktas. Nuteistieji nurodo, jog sužalojimus nukentėjusieji galėjo pasidaryti patys, nes jie neblaivūs eidami griuvinėjo, tarpusavyje stumdėsi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos įrodymų visetą, sugretinęs tarpusavyje nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kitus bylos įrodymus, pagrįstai D. B. ir G. S. versiją ir jų parodymus atmetė bei teisingai vertino kaip pasirinktas gynybines pozicijas, kuriomis siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės.
12. Priešingai nei teigiama skunduose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiųjų A. ir J. L. parodymais, kurie dalyje dėl G. S. ir D. B. atliktų neteisėtų veiksmų jų atžvilgiu buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje, juos patvirtino ir objektyvūs bylos įrodymai – Specialisto išvados, eksperto G. S. paaiškinimai ir kiti bylos duomenys.
13. Iš bylos matyti, kad į įvykio vietą pagalbą kvietė nukentėjusieji. Atvykusiems policijos pareigūnams M. K. ir D. P. nukentėjusieji nurodė du fizinį smurtą jų atžvilgiu panaudojusius asmenis – G. S. ir D. B., kurie po įvykio ir buvo sulaikyti. Praėjus neilgam laiko tarpui, nukentėjusieji įvykio aplinkybes papasakojo jų apklausas atlikusiai pareigūnei I. N.. Kaip matyti, nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių – nuteistųjų G. S. ir D. B. fizinio smurto panaudojimo A. L. atžvilgiu, G. S. įsibrovimo į namą ir fizinio smurto panaudojimo J. L. atžvilgiu, viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje: iš A. L. parodymų matyti, kad po žodinio abipusio konflikto nukentėjusiojo kieme bei terasoje abu nuteistieji G. S. ir D. B. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – nuteistieji bendrais veiksmais rankomis sudavė ir kojomis spyrė jam į įvairias kūno vietas, tuo sutrikdė jo sveikatą padarydami Specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir nukentėjusioji J. L., kuri nurodė, kad matė, kaip A. L. kieme spardė D. B. ir G. S.; nukentėjusioji J. L. nuosekliai nurodė, jog G. S. be jos ar namo savininkės A. P. leidimo įsibrovė į namą ir virtuvėje jos (J. L.) atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – ranka suėmė už kaklo ir laikė, ranka suėmė ją už dešinės rankos ir spaudė bei ranka suėmė už plaukų ir tempė, tuo sukėlė jai fizinį skausmą ir sutrikdė jos sveikatą; nurodė, jog po to, kai G. S. ją ištempė iš namo, pastarasis prisijungė prie D. B., kuris kieme spardė A. L.. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino A. L., kuris parodė, kad matė, kaip G. S. ėjo į namo vidų, kuriame buvo nukentėjusioji J. L., o paskui atėjęs prieš jį smurtavo. Aptartas aplinkybes nukentėjusieji tvirtino ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietas, kur ir kokiomis aplinkybėmis nuteistieji jų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, kokius veiksmus atliko ir pan., savo parodymus tvirtino akistatų metu bei vėliau teismo posėdžio metu, papasakodami esmines įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 72-73, 74-75, 94-95, 127-130, 136-138, 139-141, 144-147, 165-166, 171-172,175-176, 179-183, 4 t. b. l. 84-89). Esminių prieštaravimų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nukentėjusiųjų A. ir J. L. parodymais dėl esminių bylai reikšmingų aplinkybių, byloje nėra.
14. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nukentėjusiųjų A. ir J. L. parodymų patikimumą ginčija šiais argumentais: nukentėjusiųjų ir G. S. santykiai seniai yra blogi, todėl jie turi pagrindą apkalbėti tiek G. S., tiek ir jo draugus, tuo labiau, kad įvykio vakarą tarp jų kompanijos ir nukentėjusiųjų buvo kilęs žodinis konfliktas; nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs, todėl jais nėra pagrindo tikėti; tarp nukentėjusiųjų parodymų, Specialisto išvadų ir eksperto G. S. paaiškinimų yra prieštaravimų, kas leidžia spręsti, jog nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
15. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, atsižvelgtina į skunde akcentuojamas aplinkybes, kad santykiai tarp G. S. ir nukentėjusiųjų A. ir J. L. dar iki įvykio nebuvo geri, prieš įvykį tarp jų kilo žodinis konfliktas, tačiau priešingai nei teigiama skunde, šios aplinkybės savaime nesudarė pagrindo A. ir J. L. parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti. Nukentėjusiųjų procesinis statusas savaime nenulemia jų parodymų nepatikimumo. Pirmosios instancijos atliktas nukentėjusiųjų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimas leido daryti išvadą, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais dėl nuteistųjų G. S., D. B. atliktų nusikalstamų veiksmų. Būtent byloje ištirtų įrodymų visumos kontekste tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra logiška ir pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atmestini ir nuteistųjų skundų argumentai, kad nukentėjusiųjų parodymų negalima laikyti patikimais vien dėl to, kad jie įvykio metu buvo neblaivūs. Bylos duomenys iš tiesų rodo, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo vartoję alkoholio – tai matyti iš pačių nukentėjusiųjų parodymų, kad prieš įvykį buvo šventėje – krikštynose, ten vartojo alkoholį (4 t., b. l. 84-88), taip pat iš policijos pareigūnų M. K., D. P. parodymų, tarnybinių pranešimų, kad atvykę pagal iškvietimą matė, jog nukentėjusieji yra neblaivūs, jie atsisakė pasitikrinti neblaivumą (2 t., b. l. 21-22, 27-28, 60, 4 t. b. l. 149). Tačiau tai savaime nesuponuoja, kad dėl to nukentėjusieji negalėjo adekvačiai įvertinti įvykio aplinkybių ir duoti teisingų parodymų. Pažymėtina, kad po įvykio nukentėjusiųjų apklausą atlikusi policijos pareigūnė L. N. parodė, jog abu nukentėjusieji savo mintis dėstė išsamiai ir aiškiai, aplinką suprato adekvačiai, nukentėjusiųjų būsena ir jų parodymai jai abejonių nekėlė (2 t., b. l. 33-34, 4 t., b. l. 124). Taigi, pagrindo nesivadovauti nukentėjusiųjų parodymais dėl aptariamos aplinkybės, taip pat nėra.
17. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistųjų skunduose dėstomi argumentai, kad pagrindą laikyti nukentėjusiųjų parodymus nepatikimais sudaro tarp nukentėjusiųjų parodymų, Specialisto išvadų ir eksperto G. S. paaiškinimų esantys prieštaravimai dėl nukentėjusiesiems konstatuotų sužalojimų. Priešingai, teisėjų kolegija jokių esminių prieštaravimų tarp minėtų duomenų neįžvelgia bei sprendžia, kad objektyvūs bylos duomenys – Specialisto išvados ir eksperto G. S. paaiškinimai tik patvirtina nukentėjusiųjų A. L. ir J. L. parodymus.
18. Iš Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kurią tiek ikiteisminio, tiek teisminio tyrimo metu ekspertas G. S. tvirtino, matyti, kad po įvykio A. L. konstatuoti daugybiniai sužalojimai įvairiose kūno vietose – muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame žaste, krūtinės kairėje pusėje ir dešinėje čiurnoje, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžis. Ekspertas nurodė, kad minėti sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai aplinkybėse nurodyti laiku – 2019-06-02; sužalojimai padaryti ne mažiau 5 bukų trauminių poveikių pasekoje, pašalinės jėgos poveikyje; nukentėjusiajam A. L. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 58, 4 t., b. l. 118-119). Taigi, ši išvada ir eksperto G. S. paaiškinimai, konstatuotų sužalojimų mastas, pobūdis, tvirtina nukentėjusiojo A. L. parodymus, kad įvykio metu jam buvo suduoti daugybiniai smūgiai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas dėl ko jis patyrė minėtus sužalojimus. Pagrindo abejoti eksperto G. S. paaiškinimais nesudaro skunde nurodomos aplinkybės, jog ekspertas, darydamas išvadą apie A. L. čiurnos sužalojimą, jos neapžiūrėjo, nes ji buvo įtvare, bei tai, kad jis kategoriškai neatmetė, jog tiek čiurnos kulkšnelio lūžis, tiek kiti konstatuoti sužalojimai A. L. galėjo būti padaryti kitokiais būdais. Kaip matyti, išvadą apie tai, kad A. L. dešinės kojos čiurnos išorinio kulkšnelio lūžis padarytas pašalinės jėgos poveikyje, ekspertas padarė apžiūrėjęs A. L. medicininius dokumentus, kuriuose, be kita ko, užfiksuoti sužalojimai – dešinės čiurnos srityje nustatytos poodinės kraujosruvos, kas ir suponavo minėtą išvadą, jog čiurnos kulkšnelio lūžis įvyko nuo tiesioginio buko smūgio (4 t., b. l. 118-119). Ekspertas nuosekliai tvirtino, kad visi A. L. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis – t. y. suduodant smūgius rankomis ir kojomis, teigė, kad toks sužalojimų mechanizmas yra labiausiai tikėtinas. Prieštaravimų tarp eksperto ir nukentėjusiojo parodymų nenustatyta, todėl pagrindo nesivadovauti Specialisto išvada ir eksperto paaiškinimais tuo pačiu abejoti nukentėjusiojo parodymais, nėra. Skunduose nurodomas argumentas, kad pagal A. L. parodymus jis buvo spardomas ne vieno asmens, buvo suduota daugiau smūgių į kojas, todėl turėjo likti daugiau sužalojimų, kurių ekspertas nenustatė, minėtų išvadų nekeičia, nes ne bet koks poveikis į žmogaus kūną ant jo būtinai palieka žymes, todėl ir šiuo atveju sužalojimų galėjo nelikti.
19. Taip pat iš Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. L. po įvykio konstatuoti sužalojimai įvairiose kūno vietose – padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame kelyje, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje; sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku – 2019-06-02; sužalojimai padaryti ne mažiau 6 bukų trauminių poveikių pasekoje pašalinės jėgos poveikyje; šie sužalojimai sukėlė nukentėjusiajai J. L. fizinį skausmą; nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 43, 4 t., b. l. 118-119). Ši išvada ir eksperto paaiškinimai, konstatuotų sužalojimų mastas, pobūdis, tvirtina nukentėjusiosios J. L. parodymus apie G. S. jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus ir jų pasėkoje jai sukeltą fizinį skausmą, padarytus sužalojimus. Pagrindo abejoti Specialisto išvada, eksperto G. S. paaiškinimais, nukentėjusiosios J. L. parodymais nesudaro skunde pažymima aplinkybė, jog ekspertas G. S. teisme nurodė, jog J. L. nustatyti sužalojimai padaryti pašalinės jėgos poveikyje, kai tuo tarpu nukentėjusioji J. L. nurodė, kad ji kelį susižalojo, kai G. S. ją tempė į lauką, o ji užkliuvo už slenksčio, parkrito ir užsigavo koją. Kaip jau minėta, ekspertas nuosekliai tvirtino, kad J. L. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, be kita ko, kaip matyti jis nurodė ir tai, kad kraujosruva dešiniame kelyje galėjo būti padaryta J. L. parkritus ant terasos grindų (2 t. b. l. 16-18). Pažymėtina, kad ekspertas nė vienoje apklausoje nenurodė, kad nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis jai negalėjo būti padaryti Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai. Skunde nurodomas argumentas, kad nukentėjusioji teisme įvardino tik vieną sužalojimą – kelio susitrenkimą, nepaneigia iš karto po įvykio fiksuotų jos sužalojimų viseto, kuriuos nukentėjusioji nurodė patyrusi po G. S. panaudoto fizinio smurto, ir taip pat nereiškia, kad nukentėjusioji apie įvykio metu vartotą fizinį smurtą duoda neteisingus parodymus.
20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas pirmiau aptartas aplinkybes, neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiųjų A. L., J. L. parodymais, kurie kartu su iš karto po įvykio fiksuotais bylos duomenimis, Specialisto išvadomis, eksperto G. S. paaiškinimais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadas, jog nuosprendyje nurodytomis ir pirmiau aptartomis aplinkybėmis G. S. ir D. B. bendrais tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą, o G. S. ir neteisėtai (prieš savininkės A. P. ir J. L. valią) įsibrovė į namą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. L. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.
21. Pirmiau aptartų aplinkybių visetas paneigia nuteistųjų G. S. ir D. B. versiją, kad jie nebuvo nuėję į nukentėjusiųjų kiemą, jokio fizinio smurto prieš juos nenaudojo, kad nukentėjusieji galėjo susižaloti patys ir pan. Be to, pirmosios instancijos teismas gana išsamiai išanalizavo pačių nuteistųjų G. S., D. B., taip pat išteisintojo N. E., liudytojų I. T., L. B., R. U. parodymus bei pagrįstai juos atmetė. Visų pirma, dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi (siekio išvengti arba padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės (liudytojos I. T., R. U. yra G. S., N. E. sugyventinės, L. B. – nuteistojo D. B. žmona), įvykio metu visi buvo vienoje kompanijoje)), antra – dėl jų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo: dėl kilusio abipusio konflikto; aplinkybių, kas konflikto metu buvo nuėję prie sodybas skiriančios tvoros; kokius veiksmus grįždami į sodybą atliko A. L. ir J. L. bei kt. (išsamiai bei teisingai išdėstyta skundžiamo nuosprendžio 5.1.1 – 5.1.4. punktuose, todėl papildomai nekartojama). Vertinat nuteistųjų G. S. ir D. B. parodymų patikimumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir liudytojo M. K. parodymus, kuris pirmasis pagal iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir bendravo su nuteistaisiais G. S. ir D. B.. Šis liudytojas parodė, kad, sulaikant D. B. ir G. S., jie nurodė, kad išgirdę rėkiant J. L. namuose, nuėjo jai padėti, nes galvojo, kad ją muša sutuoktinis (2 t., b. l. 28, 4 t., b. l. 138–139). Taigi, ši aplinkybė prieštarauja nuteistųjų vėliau dėstytoms aplinkybėms, kad jie nukentėjusiųjų A. ir J. L. kieme iš viso nebuvo, bei tik sustiprina pirmiau aptartų įrodymų visetu nustatytą aplinkybę, jog nuteistieji buvo nukentėjusiųjų kieme ir atliko pirmiau aptartus neteisėtus veiksmus.
22. Atsižvelgusi į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu D. B. bei G. S. pagrįstai pripažinti kaltais ir jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o G. S. ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei BK 165 straipsnio 1 dalį. Naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo ir nuteistųjų G. S. ir D. B. skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl N. E. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
23. Prokurorė bei nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai N. E. išteisino iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir prašo jį pripažinti kaltu padarius šį nusikaltimą. Teigia, kad teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus – nepagrįstai vadovavosi N. E. parodymais, nesivadovavo nuosekliais nukentėjusiojo A. L. parodymais bei neteisingai sprendė, kad jie prieštarauja nukentėjusiosios J. L. parodymams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka N. E. kaltei pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįsti.
24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, išvadomis bei jas pagrindžiančiais argumentais, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami N. E. kaltei dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Dėl to prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai šioje dalyje atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino tai, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis A. L. nenurodė, jog fizinį smurtą jo atžvilgiu panaudojo ir N. E.: pirmiesiems į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams M. K. ir D. P. kaip fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoję asmenys buvo nurodyti tik G. S. ir D. B., tik pastarieji po įvykio ir buvo sulaikyti. Vėliau į įvykio vietą atvykus operatyvinei grupei ir pareigūnei I. N. atliekant A. L. apklausą dėl aptariamos aplinkybės jis nurodė tik tiek, kad su G. S. ir D. B. buvo ir N. E., tačiau, ar jis naudojo prieš jį fizinį smurtą, negali pasakyti (1 t., b. l. 139); po įvykio praėjus daugiau kaip dviem savaitėms, t. y. 2019-06-21 papildomoje apklausoje A. L. nurodė, jog fizinį smurtą jo atžvilgiu kartu su D. B. bei G. S. naudojo ir N. E. (1 t., b. l. 145). Šią aplinkybę, kaip teisingai pažymima ir apeliaciniuose skunduose, A. L. tvirtino ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Tačiau priešingai nei teigiama prokurorės skunde, aptarta aplinkybė, jog iš karto ir kurį laiką po įvykio N. E. nebuvo įvardintas kaip fizinį smurtą A. L. atžvilgiu panaudojęs asmuo, negali būti vertinama kaip visiškai nereikšminga bylos aplinkybių visumoje. O būtent dėl to, jog gretinant paties A. L. parodymus su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, matyti, kad jie aptartoje dalyje yra prieštaringi, o be to, daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie tvirtintų nukentėjusiojo A. L. vėliau tikslintas aplinkybes.
26. Kaip matyti nukentėjusioji J. L. 2019-06-02 protokole – pareiškime nurodė, kad D. B. ir G. S. sumušė jos sutuoktinį A. L. (1 t. b. l. 72); pirmoje apklausoje ji nurodė, kad matė, kaip A. L. spardė G. S. ir D. B. (1 t., b. l. 90); viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nukentėjusioji tvirtino, kad matė tik du asmenis smurtavusius prieš A. L. – G. S. ir D. B., ir nenurodė mačiusi N. E.. Prokurorės, nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad nukentėjusiojo A. L. parodymus minėtoje dalyje turėtų patvirtinti nukentėjusiosios J. L. parodymai, jog kai ji išgirdo terasoje prasidėjusias grumtynes, girdėjo ir N. E. balsą, kuris, jos manymu, sklido iš terasos. Tačiau pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės nukentėjusioji nebuvo kategoriška: teismo posėdžio metu ji tvirtino, kad girdėjo N. E. balsą, tačiau iš kur tiksliai jis sklido, nežino, mano, kad iš terasos; iš kurio kiemo – jų (A. ir J. L.) ar G. S., sklido N. E. balsas, negali pasakyti (4 t., b. l. 85, 86); nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminė tiksliau, o kaip matyti, tada parodė, jog girdėjo G. (G. S.) kieme (ne A. L. terasoje) vyro balsą, pagal kurį atpažino, kad tai N. (N. E.) (1 t., b. l. 95). Taigi paminėta aplinkybė, priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusiojo A. L. parodymų nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai akcentavo prieštaravimus tarp nukentėjusiojo A. L. ir J. L. parodymų ir dėl šios aplinkybės: nukentėjusioji J. L. parodė, kad kai ją G. S. iš namo ištempė į lauką, ji pamatė, kaip kieme D. B. spardo A. L., tuomet prie jo prisijungė G. S. (N. E. nematė); tačiau A. L. parodė, kad kuomet jo atžvilgiu fizinį smurtą pradėjo naudoti atėjęs G. S., prieš jį fizinį smurtą naudojo D. B. ir N. E. (G. S. prisijungė prie D. B. ir N. E.). Taigi, nukentėjusioji turėjo matyti ir N. E. neteisėtus veiksmus, tačiau kaip minėta, ji tvirtino, kad matė tik D. B., prie kurio prisijungė G. S.. Nors prokurorės skunde akcentuojama, kad J. L. galėjo nematyti fizinio smurto panaudojimo pradžios kuomet N. E. ir smurtavo prieš A. L., tačiau kaip minėta, A. L. parodė, kad tuo metu, kai G. S. prisijungė, jo atžvilgiu smurtą naudojo dviese – N. E. ir D. B.. Taigi, tokiu atveju nukentėjusioji turėjo matyti N. E.. Be to, svarbūs ir kiti nukentėjusiųjų parodymai. Antai, A. L. parodė, jog baigus jį spardyti, jis gulėjo ant pievos ir matė kaip visi trys kaltinamieji (N. E., G. S., D. B.) nueina, taip pat matė savo sutuoktinę (J. L.) terasoje (4 t., b. l.88). Tuo tarpu J. L. parodė, kad kai jie buvo keturiese, ji N. E. nematė, matė kaip G. S. ir D. B. pasišalino (4 t., b. l. 84). Taigi, J. L. turėjo matyti kaip nueina visi trys kaltinamieji, kaip teigė A. L., tačiau nurodė mačiusi tik du – G. S. ir D. B.. Taigi ir šioje dalyje nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi ir šie prieštaravimai turi esminės reikšmės, sprendžiant N. E. pareikšto kaltinimo pagrįstumą.
27. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmiau aptartus ir kitus bylos duomenis, sprendžia, kad pakankamai įrodymų, kuriais būtu galimą daryti neginčijamą išvadą, jog sutrikdant nukentėjusiojo A. L. sveikatą dalyvavo ir N. E., byloje nėra. Šiuo atveju vien nukentėjusiojo A. L. parodymai, kurie, kaip aptarta pirmiau, kito ir aptartose dalyse neatitinka nukentėjusiosios J. L. parodymams, nėra pakankami išvadai dėl N. E. kaltės konstatuoti. Juolab, kad jokių kitų neginčijamų, neabejotinų ir patikimų įrodymų, kurie juos patvirtintų N. E. kaltę, byloje nesurinkta ir nebėra galimybės surinkti. Nors skunduose akcentuojama, kad nukentėjusiojo A. L. parodymais dalyje dėl G. S. ir D. B. dalyvavimo sutrikdant jo sveikatą pirmosios instancijos teismas vadovavosi, o parodymais dalyje dėl N. E. – ne, tačiau šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad A. L. parodymai dėl G. S. ir D. B. dalyvavimo sutrikdant jo sveikatą dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, neprieštaringi, sutapo tiek su nukentėjusiosios J. L. parodymais, tiek kitais iš karto po įvykio fiksuotais duomenimis (protokolu – pareiškimu, policijos pareigūnų parodymais ir kt.), t. y. nukentėjusiojo parodymus patvirtina bylos įrodymų visetas, todėl aptariamoje dalyje pagrindo jais nesivadovauti nebuvo.
28. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. E. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl prokurorės ir nukentėjusiųjų skundai šioje dalyje atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
29. Nukentėjusieji A. ir J. L. apeliaciniuose skunduose nesutinka su G. S. ir D. B. paskirtomis bausmėmis. Teigia, kad jos paskirtos neįvertinus visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, pažeidus BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, teisingumo bei proporcingumo principus ir yra aiškiai per švelnios, neadekvačios (neproporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, jų pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybėms. Nurodo, jog teismas neteisingai nustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nepagrįstai nepripažino jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nukentėjusieji prašo nuteistajam D. B. paskirti laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams su įpareigojimais: per 3 mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, neatlygintinai išdirbti 70 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; nuteistajam G. S. paskirti: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 6 mėnesiams; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 metams; kadangi šiuo atveju nėra idealios nusikalstamų veikų sutapties, todėl bausmes prašo subendrinti pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, jas iš dalies sudedant ir G. S. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
30. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pašalinti nuteistųjų G. S. ir D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pašalinus šią aplinkybę, sugriežtinti nuteistiesiems paskirtas laisvės apribojimo bausmes: D. B. paskirti laisvės apribojimą 12 mėnesių, o G. S. – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 12 mėnesių; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 10 mėnesių; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 10 mėnesių. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad G. S. veikos buvo padarytos idealioje nusikalstamų veikų sutaptyje, prokurorės vertinimu, visos veikos buvo padarytos realioje nusikalstamų veikų sutaptyje, todėl G. S. paskirtos bausmės turi būti subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, jas iš dalies sudedant, ir prašo G. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams (be intensyvios priežiūros).
31. Teisėjų kolegija sutinka prokurorės ir nukentėjusiųjų skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų D. B. ir G. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
32. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014).
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios atsakomybės buvimą nuteistųjų veiksmuose, nurodė, kad kilusio abipusio žodinio konflikto dėl per garsiai leidžiamos muzikos metu nukentėjusieji A. ir J. L. kaltinamųjų G. S., D. B. ir kartu su jais buvusių asmenų atžvilgiu vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, įvardino, kad J. L. į juos kreipėsi įžeidžiančiu žodžiu „žąsinai“. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad nukentėjusieji atliko įžeidžiančius, žeminančius ir visuomenėje nepriimtinus veiksmus, kurie išprovokavo D. B. ir G. S. panaudoti prieš juos fizinį smurtą. Teisėjų kolegija su tokia išvada ir ją grindžiančiais argumentais nesutinka.
34. Iš bylos matyti, kad nukentėjusieji, reikalaudami patildyti apie 1 val. nakties iš G. S. sodybos garsiai grojančią muziką, pradėjo žodinį konfliktą, tačiau į nukentėjusiųjų veiksmus buvo atsakoma tuo pačiu, t. y. įvyko abipusis žodinis konfliktas, kurio metu ne tik nukentėjusieji vartojo necenzūrinius žodžius, ką akcentavo teismas, tačiau ir iš G. S. ir kartu su juo buvusių asmenų pusės nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo išsakomi necenzūriniai žodžiai (nukentėjusiųjų A. ir J. L., G. S., N. E., I. T. parodymai). Antra, kaip teisingai pažymima ir apeliaciniuose skunduose, bylos įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiųjų išsakyti žodžiai, ar vienintelis konkrečiai įvardintas nukentėjusiosios J. L. pasakytas žodis „žąsinai“, įžeidė ir išprovokavo nuteistuosius atlikti neteisėtus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nei D. B., nei G. S. nenurodė, kad nukentėjusiųjų išsakyti žodžiai juos ar kitus jų kompanijoje buvusius asmenis, būtų įžeidę ar pan.: nuteistasis D. B. iš viso nenurodė, kad įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiaisiais, jis apskritai nieko negalėjo pasakyti apie vykusį žodinį konfliktą, nenurodė, kad nukentėjusieji jų atžvilgiu pavartojo kokius nors necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius (4 t., b. l. 151); G. S. parodė, kad į nukentėjusiųjų išsakytus necenzūrinius žodžius jis atsakė tuo pačiu, nenurodė, jog nukentėjusiųjų elgesys įvykio metu jį būtų įžeidęs ar išprovokavęs (4 t., b. l. 153). Taigi, iš aptarto ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais nepagrįstą išvadą, jog nuteistųjų veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, todėl iš nuosprendžio šalintina nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
35. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė G. S. ir D. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę apie nuteistųjų G. S. ir D. B. neblaivumą nurodė tik kaip prielaidą „galimai buvo neblaivūs“, bei tuo pačiu neteisingai sprendė ir argumentavo, jog byloje nenustatyta, kad nuteistųjų neblaivumo būsena turėjo įtakos jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymui, nes tam esminę įtaką turėjo pačių nukentėjusiųjų provokuojantis elgesys. Visų pirma, kaip aptarta pirmiau, teismo išvada, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys neteisinga ir ši aplinkybė iš nuosprendžio šalinama. Antra, bylos duomenys patvirtina, kad tiek G. S., tiek D. B. sodyboje vartojo alkoholį ir įvykio metu buvo neblaivūs: G. S. parodė, kad sodyboje vartojo alkoholį; po įvykio jam buvo nustatytas 1,79 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 60; 4 t., b. l. 153); D. B. neblaivumą pasitikrinti atsisakė, tačiau apie tai liudija kiti bylos duomenys – teismo posėdžio metu pats D. B. nurodė, kad vartojo alkoholį (4 t., b. l. 150-151).; policijos pareigūnė D. P. parodė, kad nuo D. B. sklido stiprus alkoholio kvapas, akivaizdžiai matėsi, kad jis yra neblaivus (2 t., b. l. 21-22). Pažymėtina, kad aptariama atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio; svarbu nustatyti, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-648/2016). Jei kaltininkas buvo apsvaigęs prieš tyčios susiformavimo momentą, laikytina, kad alkoholis slopino jo savikontrolę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Šiuo atveju nusikaltimų padarymo aplinkybės, būdas, tai, kad nuteistųjų tyčia smurtauti susiformavo pastariesiems esant apsvaigusiems nuo alkoholio, suponuoja tik tai, kad G. S. ir D. B. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažintina.
37. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nukentėjusiųjų prašymą pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad D. B. ir G. S. nusikalstamas veikas padarė dėl chuliganiškų paskatų.
38. Pažymėtina, kad chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamas tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje pažymima, kad kai kaltininko padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė konfliktas su nukentėjusiaisiais, pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos paprastai neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-367-511/2018).
39. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad tarp asmenų vyko žodinis konfliktas dėl per garsiai leidžiamos muzikos nakties metu. Praėjus neilgam laiko tarpui po žodinio konflikto G. S. ir D. B. prieš nukentėjusiuosius atliko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus. Taigi, ši aplinkybė suponuoja tai, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas dėl asmeninių priežasčių, po kilusios žodinės konfliktinės situacijos, duomenų, kad jų nusikalstamus veiksmus lėmė chuliganiškos paskatos, nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytą ir pirmiau aptartą įvykio eigą pripažinti chuliganiškas paskatas nėra pagrindo. Be to, pažymėtina ir tai, kad esant pagrindui konstatuoti nuteistųjų veiksmus dėl chuliganiškų paskatų, jų nusikalstama veika (BK 138 straipsnio 1 dalis) būtų kvalifikuotos sudėties (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas), tačiau kaltinime chuliganiškos paskatos jiems nėra inkriminuotos ir byloje nebuvo pareikštas prašymas keisti kaltinimą.
40. Taigi, šioje byloje nustatytos dvi nuteistųjų G. S. ir D. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistųjų G. S., D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
41. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros) su įpareigojimais: per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per septynis mėnesius atlyginti visą nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
42. G. S. paskirtos bausmės: pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas septyniems mėnesiams; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams (be intensyvios priežiūros) su įpareigojimais: per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per 7 mėnesius atlyginti visą nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
43. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad priešingai nei teigiama nuteistųjų skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. B. ir G. S. bausmes, tinkamai įvertino bei atsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jų stadiją, skaičių, kaltės formą (D. B. padarė vieną tyčinį, nesunkų, baigtą nusikaltimą, kuriuo keliamas pavojus žmogaus sveikatai, o G. S. padarė tris nesunkius, baigtus nusikaltimus, kuriais keliamas pavojus žmogaus sveikatai ir žmogaus būsto neliečiamumui); tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes, juos charakterizuojančius duomenis (D. B. neteistas, penkerių metų laikotarpyje du kartus baustas administracine tvarka, jam paskirtas baudas yra sumokėjęs, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, duomenų apie tai, kad būtų įrašytas į psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitas; G. S. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka penkerių metų laikotarpyje baustas vieną kartą, paskirtą baudą sumokėjęs, dirba, duomenų apie tai, kad būtų įrašytas į psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitas, nėra). Taip pat teismas teisingai nustatė D. B. ir G. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau kaip aptarta pirmiau, teismas nepagrįstai nustatė D. B. ir G. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei nenustatė atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgus į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko nuteistiesiems skirtinos bausmės rūšį – laisvės apribojimą (be intensyvios priežiūros) su įpareigojimais (per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotiems Užimtumo tarnyboje; per septynis mėnesius atlyginti visą nusikalstama veika padarytą turtinę žalą), tačiau įvertinusi aplinkybes dėl aptartos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pašalinimo ir dar vienos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo, sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti ilgesnius šios bausmės terminus, t. y. artimesnius vidurkiui, tačiau jo nesiekiančius. Pagrindo G. S. paskirti griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o D. B. nustatyti ilgesnį laisvės apribojimo bausmės terminą vadovaujantis nukentėjusiųjų skunde išdėstytais motyvais (jie savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino jiems padarytos žalos ir kt.) nėra, dėl pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmiau nustatytos bausmių rūšys, atsižvelgus tiek į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek į nuteistųjų asmenybes yra proporcingos ir kartu su pirmosios instancijos teismo paskirtais įpareigojimais yra pakankamos bausmės paskirčiai įgyvendinti.
44. Atsižvelgus į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. B. ir G. S. paskirtų bausmių keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 dalys). Dėl to yra pagrindas panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl G. S. paskirtų bausmių subendrinimo ir jam paskirtas bausmes subendrinti iš naujo.
45. Prokurorė bei nukentėjusieji apeliaciniame skunde prašo G. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdų (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys), pažymėdami, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad visos G. S. veikos padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, nes šiuo atveju yra reali nusikalstamų veikų sutaptis. Teisėjų kolegija su tuo sutinka iš dalies.
46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad praėjus neilgam laiko tarpui po žodinio abipusio kaimynų konflikto, nuteistasis G. S. perlipo sodybų teritorijas skiriančią tvorą ir atvirai neteisėtai (prieš savininkės A. P. ir jos įgalioto asmens J. L. valią) įsibrovė į gyvenamąjį namą (šie veiksmai kvalifikuoti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį) bei jame buvusios nukentėjusiosios J. L. atžvilgiu tyčia panaudojo fizinį smurtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir sukėlė jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą (šie veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį); po ko, G. S., išėjęs iš namo priėjo prie ant žemės gulinčio nukentėjusiojo A. L., kurio atžvilgiu fizinį smurtą naudojo D. B., ir taipogi smurtavo prieš nukentėjusįjį – bendrais veiksmais rankomis sudavė ir kojomis spyrė nukentėjusiajam A. L. ne mažiau kaip 5 kartus į įvairias kūno vietas, tuo nesunkiai sutrikdė jo sveikatą (šie veiksmai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį). Taigi, nuteistasis G. S. padarė tris baigtus nesunkius tyčinius nusikaltimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir, be kita ko, nuosprendyje nenurodęs jokių teisinių argumentų, t. y. nemotyvuotai, pripažino, kad visos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį ir jam už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrino apėmimo būdu. Atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neteisėtas įsibrovimas į kito asmens būstą ir fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiosios J. L. atžvilgiu sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį – veikos padarytos toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu įgyvendinant vieningą sumanymą – siekiant realizuoti iš anksto numatytą tikslą – sužaloti nukentėjusiąją J. L., tačiau nukentėjusiojo A. L. sužalojimas į šią sutaptį neįeina – šie nusikaltimai padaryti skirtingais veiksmais (poelgiais), prieš skirtingus nukentėjusiuosius, ne vienu ir tuo pačiu metu (vienas po kito), skirtingose vietose, esant susiformavusiai skirtingai nuteistojo tyčiai, jais nebuvo įgyvendinamas bendras sumanymas. Atsižvelgiant į tai, G. S. paskirtos bausmės pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), po to ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintina su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės (BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalys).
Dėl civilinių ieškinių
Dėl nukentėjusiųjų A. L. ir J. L. civilinių ieškinių
47. Nukentėjusieji A. L. ir J. L. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jiems priteistų neturtinės žalos dydžių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, nepagrįstai konstatavo bei atsižvelgė į tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo jų provokuojantis ar rizikingas elgesys, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, nepakankamai įvertino pažeistų vertybių svarbą, jų patirtus nepatogumus, išgyvenimus, taip pat to, kad nuteistieji savo kaltės nepripažino, jų neatsiprašė. Nukentėjusieji prašo skundžiamą nuosprendį aptartoje dalyje pakeisti ir padidinti jiems priteistų neturtinių žalų dydžius – iš D. B., G. S., N. E. solidariai priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajam A. L. bei iš G. S. priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai J. L..
48. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
49. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai J. L., tinkamai įvertino šio dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes – prieš nukentėjusiąją atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, tai, kad G. S. prieš nukentėjusiąją atliko smurtinius veiksmus jos pačios namuose, į juos patekus neteisėtai, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame kelyje, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl G. S. veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, emocinį stresą, baimę, nerimą kitus nepatogumus, kurie buvo įvertinti ir pirmosios instancijos teismo. Nors skunde pagrįstai pažymima, kad šiuo atveju G. S. pasikėsino į vieną iš labiausiai saugomų vertybių – asmens sveikatą, tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, jog dėl G. S. padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusiosios J. L. sveikatai kilo kokių nors ilgalaikių padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir kitas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais, ir teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai nustatytas neturtinės žalos dydis – 300 Eur yra proporcingas padarytai žalai, nėra akivaizdžiai neteisingas. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo keisti nustatyto neturtinės žalos dydžio skunde nurodomu argumentu, kad teismas nepagrįstai konstatavo bei atsižvelgė į tai, kad žalos padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios elgesys. Pirmiau aptarta, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, todėl į šią aplinkybę nepagrįstai atsižvelgė ir motyvuodamas neturtinės žalos dydį. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajai nustatytas neturtinės žalos dydis yra neteisingas. Kaip minėta, nustatant neturtinės žalos dydį yra įvertinamas visas jos skyrimui reikšmingų aplinkybių kompleksas, o šioje byloje pirmiau aptartas jų visetas suponuoja, jog teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nusikaltimų žmogaus sveikatai bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas ir ar sukeliamas fizinis skausmas, priteisiami įvairūs neturtinės žalos dydžiai, jie svyruoja, tą nurodo ir pati nukentėjusioji skunde, o konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos specifiką, nes kiekviena situacija yra individuali, kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, todėl ir priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvieną kartą priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Taigi, ir šiuo atveju nukentėjusiajai nustatytą neturtinės žalos dydį suponavo pirmiau aptartas bylos aplinkybių visetas, jo didinti teisėjų kolegija nenustatė pagrindo. Dėl to nukentėjusiosios J. L. skundas šioje dalyje atmestinas.
50. Nukentėjusiajam A. L. nusikalstamais D. B. ir G. S. bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais – smūgių sudavimu rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame žaste, krūtinės kairėje pusėje ir dešinėje čiurnoje, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžis. Kaip aptarta pirmiau, šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, bei kaip ir J. L. atveju, į šią aplinkybę nepagrįstai atsižvelgė motyvuodamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam A. L.. Kita vertus, kaip minėta, vien ši aplinkybė savaime negali nulemti neturtinės žalos dydžio, nes turi būti vertinamas bylos aplinkybių kompleksas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vertina tai, jog dėl patirto sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis kentė fizinį skausmą ir patyrė nepatogumus kasdieniniame gyvenime, dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, patyrė kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiojo skundo argumentais, kad jo patirti išgyvenimai ir nepatogumai įvertinti nepakankamai. Iš bylos matyti, kad A. L. dėl čiurnos kulkšnelio lūžio buvo operuotas, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytas nuo 2019-06-11 iki 2019-06-13; po operacijos buvo apribota jo galimybė laisvai judėti, nes koja buvo gipse; dėl patirtų sužalojimų lankėsi pas gydytojus konsultacijose, buvo taikomas reabilitacinis gydymas; gana ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2019-06-03 iki 2019-09-05 buvo nedarbingas (2 t., b. l. 75-77, 127-128, 142). Bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam A. L. nustatytas neturtinės žalos dydis – 800 Eur, nėra teisingas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir dėl to patirtus nepatogumus, išgyvenimus ir fizines kančias, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja, kad yra pagrindas padidinant nukentėjusiajam A. L. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 1 000 Eur. Tenkinti nukentėjusiojo A. L. apeliacinio skundo pilna apimti, t. y. jo naudai priteisti 5 000 Eur, nėra pagrindo dėl pirmiau aptartų aplinkybių visumos, juolab, kad byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors liekamuosius reiškinius A. L. sveikatai. Tokių duomenų nukentėjusysis ar jo atstovas apeliaciniame teismui nepateikė. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinio ieškinio
51. Prokurorė bei nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė VSDFV PS civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo bei prašo jį patenkinti pilnai – iš D. B., G. S., N. E. solidariai priteisti 1 421,62 Eur VSDFV PS už nukentėjusiajam A. L. išmokėtas ligos pašalpas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis prašymas yra pagrįstas iš dalies, t. y. priteistinas solidariai iš nuteistųjų D. B., G. S..
52. Civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius byloje pareiškė 1421,62 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl VSDFV biudžetui padarytos turtinės žalos, kuri susidarė dėl nukentėjusiajam A. L. išmokėtos ligos pašalpos (2 t., b. l. 127-129). Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad A. L. už jo laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2019-06-03 iki 2019-09-03 buvo išmokėta 1421,62 Eur ligos pašalpa (2 t., b. l. 127-142).
53. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė VSDFV PS civilinį ieškinį, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis A. L. buvo sužalotas ir tapo nedarbingas dėl jo paties girtumo ir tokios būsenos įtakoto jo paties netinkamo bei provokuojančio elgesio, tai, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme (jame įtvirtinta, kad ligos išmoka nemokama jeigu kompetentingos institucijos nustato, jog apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo)), nesudarė pagrindo išmokėti nukentėjusiajam A. L. ligos pašalpos. Toks teismo sprendimas ir jį grindžianti išvada pripažįstami nepagrįstais.
54. Kaip aptarta pirmiau, šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio pašalinama. Bylos įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. L. nedarbingas tapo išimtinai dėl nusikalstamų G. S. ir D. B. bendrų tyčinių veiksmų, t. y. panaudoto fizinio smurto, ko pasėkoje nukentėjusiajam buvo konstatuoti sužalojimai, dėl kurių jis buvo nedarbingas.
55. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas VSDFV PS civilinis ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas) – VSDFV civilinis ieškinys tenkintinas pilnai – iš D. B. ir G. S. solidariai priteistina 1421,62 Eur VSDFV PS naudai (BPK 109, 115 straipsniai, CK 6.290 straipsnio 3 dalis).
Dėl proceso išlaidų
56. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – VGTPG ŠS) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl šioje byloje patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodoma, kad nukentėjusiajai J. L. antrinę teisinę pagalbą teikė advokatas A. Penelis, patirtos 342 Eur dydžio išlaidos (5 t., b. l. 28).
57. Taip pat byloje nukentėjusiojo A. L. atstovas advokatas A. Penelis pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis A. L. už jo paslaugas rengiant apeliacinį skundą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 300 Eur (5 t., b. l. 31–32).
58. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
59. Šioje byloje nukentėjusieji A. L. ir J. L. pateikė vieną apeliacinį skundą, kurį, kaip matyti, jiems rengė tas pats advokatas A. Penelis, dalyvaudamas skirtingais pagrindais (susitarimas, 2021–12–21 sprendimas (5 t., b. l. 28)). Apeliaciniame skunde dėstomi teisiniai argumentai, prašymai didžiąja dalimi yra analogiški, bendri. Taip pat kartu su apeliaciniu skundu naujų, pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų, duomenų pateikta nebuvo. Iš bylos matyti, kad tas pats advokatas A. Penelis abu nukentėjusiuosius atstovavo ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (J. L. ir A. L. atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų pagrindu (1 t., b. l. 107–110, 158–161, 4 t., b. l. 2)). Taigi, bylos aplinkybės advokatui gerai žinomos, ruošiantis atstovavimui apeliacinėje instancijoje, nereikėjo papildomo laiko susipažinti su byla, ją išanalizuoti ir įvertinti. Byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta per vieną teismo posėdį, posėdis vyko nuo 9.00 val. iki 10.20 val., įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliekamas. Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas patenkintas tik iš dalies, t. y. patenkintas dalyse dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir civilinių ieškinių nukentėjusiajam A. L. bei VSDFV PS priteisimo, kitose dalyse atmestas. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad už nukentėjusiųjų atstovo paslaugas apeliacinės instancijos teisme prašomos iš nuteistųjų priteisti sumos už antrinę teisinę pagalbą priteistinos tik valstybei, t. y. valstybei priteistina 342 Eur turėtos išlaidos už nukentėjusiajai J. L. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o nukentėjusiojo A. L. patirtos išlaidos (300 Eur) nepriteistinos visiškai. Tokia išvada daroma atsižvelgus ir į tai, jog tas pats advokatas atstovavo kartu tuos pačius nukentėjusiuosius, dėl tų pačių aplinkybių ir būtent tas pats advokatas buvo įpareigotas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu teikti teisinę pagalbą šioje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent dėl šių aplinkybių nukentėjusiojo A. L. turėtos išlaidos nėra pagrįstos nei proceso trukme, nei bylos sudėtingumu, nei atliktų veiksmų apeliacinėje instancijoje apimtimi, o taip pat neatitinka teisingumo principo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nukentėjusiajai J. L. teikiant antrinę teisinę pagalbą valstybės turėtos išlaidos (342 Eur) yra pagrįstos ir priteistinos iš nuteistųjų G. S. ir D. B. valstybei po 171 Eur, o nukentėjusiojo A. L. turėtos 300 Eur išlaidos pripažįstamos nepagrįstomis ir jam iš nuteistųjų nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti D. B. ir G. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Nustatyti D. B. ir G. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Pakeisti D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę ir D. B. paskirti laisvės apribojimą dvylikai mėnesių (be intensyvios priežiūros). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, D. B. įpareigoti per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per septynis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti D. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. birželio 2 d. 1.50 val. iki 2019 m. birželio 3 d. 16.22 val. – dvi paras, jas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms.
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį paskirti jam laisvės apribojimą dvylikai mėnesių (be intensyvios priežiūros). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, G. S. įpareigoti per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per septynis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirti jam laisvės apribojimą dešimčiai mėnesių (be intensyvios priežiūros);
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį paskirtą jam laisvės apribojimą dešimčiai mėnesių (be intensyvios priežiūros).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. S. paskirtų bausmių subendrinimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, G. S. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais – pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir G. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, G. S. įpareigoti per visą laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per septynis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti G. S. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. birželio 2 d. 1.50 val. iki 2019 m. birželio 3 d. 16.10 val. – 2 (dvi) paras, jas prilyginant 4 (keturioms) laisvės apribojimo dienoms.
Padidinti nukentėjusiajam A. L. priteistą neturtinę žalą ir iš D. B. ir G. S. solidariai priteisti 1 000 Eur nukentėjusiajam A. L. neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir iš G. S. ir D. B. solidariai priteisti 1 421,62 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui turtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš G. S. ir D. B. po 171 Eur valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Nukentėjusiojo A. L. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.