- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-2940-345/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39978-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- S. N.
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovui S. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. J..
Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo S. N. 3372,15 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško vykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2011-12-14 Vilniuje autoįvykio metu automobiliu Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) apgadino kitą transporto priemonę Volvo V70, v/n (duomenys neskelbtini), ir iš įvykio vietos pasišalino, ši aplinkybė nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2012-09-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-1101-195/2012. Ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam A. J. 3372,15 Lt draudimo išmoką, nes atsakovas buvo savo civilinę atsakomybę apsidraudęs pas ieškovą.
Atsakovas S. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad, nagrinėjant jo administracinę bylą, apeliacinės instancijos teismas bet kokiu būdu siekė palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-24 nutarimą pripažinti atsakovą kaltu dėl kelių eismo įvykio, nesigilindamas ir nesiekdamas savo išvadas pagrįsti moksliniu tyrimu bei ignoruodamas atsakovo pateiktą kartu su apeliaciniu skundu atsakovo iniciatyva atlikto tyrimo išvadą. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutarimas jo atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, o dėl šios bylos trečiasis asmuo A. J. apgaule pasisavino draudimo bendrovės draudiminę išmoką. Teisėsaugos institucijos parodė nepagarbą žmogaus teisėms ir visais būdais stengėsi išvengti faktų visumos sisteminimo ir vertinimo, nesiekė nustatyti tikrą įvykio kaltininką. Ieškovas (kaip draudikas) visiškai nesiėmė jokių veiksmų pašalinti esamus prieštaravimus, atlikti įvykio aplinkybių tyrimą bei vertinimą, t.y. draudikas nebuvo rūpestingas ir pakankamai atidus. Pats atsakovas tiesiogiai nedalyvavo žalos apskaičiavime, todėl jam kyla daug klausimų, susijusių su žalos dydžiu.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovo UADB „Industrijos garantas“ naudai iš atsakovo S. N. 3 372,15 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2014-01-16, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas iš byloje esančių Vilniaus miesto 3 apylinkės 2012-07-24 teismo nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2012-09-26 nutarties nustatė, kad atsakovas yra pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą numatytą (duomenys neskelbtini) str. 2 d., t.y. jis yra nubaustas už tai, kad sukėlė eismo įvykį, kuriuo metu apgadino automobilį Volvo V70, v/n (duomenys neskelbtini) ir nubaustas pagal LR (duomenys neskelbtini) str., t.y. kad pasišalino iš šio eismo įvykio vietos. Šiais patikimais įrodymais nustatyta, kad buvo eismo įvykis, kurį sukėlė atsakovas, kad jis pasišalino iš įvykio vietos. Šie teismo sprendimai yra įsiteisėję ir šių aplinkybių įrodinėti iš naujo nebereikia, nes šie prejudiciniai faktai jau yra nustatyti (CPK 182 str. 3 p.). Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad galbūt nebuvo jokio eismo įvykio, kad galbūt nebuvo jokio kontakto tarp jo ir nukentėjusio automobilio, neturi reikšmės, sprendžiant atsakovo kaltumo klausimą, nes, kaip konstatuota minėtose įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose, yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, atsiradusi žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovo nenuosekli pozicija, duodant paaiškinimus, kuriais jis sutinka, jog kontaktas buvo, vėliau vėl tam prieštarauja, irgi nepatvirtina, jog kontakto tarp atsakovo ir trečiojo asmens automobilių nebuvo. Teismas nustatė, kad trečiajam asmeniui patyrusiam šio eismo įvykio metu žalą, buvo išmokėta 3372,15 Lt draudimo išmoka. Atsakovas, kitaip vertindamas padarytos žalos dydį, teigdamas, jog trečiajam asmeniui žala galėjo būti padaryta dėl kitų asmenų kaltės, nepagrindė šių teiginių. Atsakovas teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, o tik nurodė galimas versijas, jog galėjo būti kitaip, kad tokiu būdu nukentėjusysis siekia pasipelnyti iš situacijos. Teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančia nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 12-402-04, kadangi ją atliko atestuoti, kvalifikuoti vertintojai, byloje nėra duomenų, kad šie vertintojai būtų šališki. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-06-27 ekspertizės akte yra konstatuota, kad automobilio „Renault Laguna“ sugadinimai yra suderinami su automobilio „Volvo V70“ sugadinimais, išskyrus apie 42 cm aukštyje esantį įbrėžimą, kuris yra nereikšmingas ir nustatytam žalos dydžiui iš esmės jokios įtakos neturi. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jam buvo apribotos galimybės nustatyti nuostolių dydį ir pažymėjo, kad įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, taip pat imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 str. Atsakovas, padaręs eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos, t.y. pats nesistengė nustatyti visų eismo įvykio aplinkybių, nuostolių dydžio, neapžiūrinėjo po eismo įvykio nukentėjusiojo automobilio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai.
Atsakovas S. N. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą skirti byloje ekspertizę. Sisteminant nustatytus byloje faktus darytina išvada, kad Volvo V70 apgadinimai nėra tik atsakovo kaltų veiksmų pasekmė. Teismas užkirto kelią atsakovui rinkti įrodymus ir įrodinėti apgadinimų (žalos) mokėtinos sumos, taip nukrypo nuo šalių lygybės principo, ir suteikė ieškovui pranašumą prieš atsakovą, kuris šioje byloje yra silpnesne šalis. Ieškovas nepateikė teismui dokumentų, kurių pagrindų būtu galima nustatyti sumokėtų pinigų pagrįstumą ir atlikto remonto faktą - byloje nėra atliktų darbų PVM sąskaitų faktūrų, byloje nėra pateikta pakeistų detalių sąrašo bei nėra akto perimti minėtas autodetales, nėra pasiūlymo atsakovui šias detales perimti bei apžiūrėti. Tuo tarpu, atsakovas gali būto laikomas šių pakeistų autodetalių savininku. Atsakovui nebuvo pranešta apie automobilio Volvo V70 apžiūrą, taip pat, buvo apribota jo galimybę ginčyti automobiliui padarytos žalos dydį. Atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl dalyvavimo nustatant žalą, tačiau iš ieškovo negavo jokio atsakymo. Lyginant pateiktus kelių eismo įvykio dalyvių pranešimus apie įvykį, akivaizdu, kad jų draudikui pateikti duomenys apie jiems priklausančių transporto priemonių apgadinimus, prieštaringi. Akivaizdu, kad draudikas visiškai nesiėmė veiksmų pašalinti esamus prieštaravimus, atlikti įvykio aplinkybių tyrimą bei vertinimą. Teismas, pažeisdamas CPK 178 str., netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą: apeliantui įrodžius savo teiginius, ieškovas turėjo paneigti apelianto teiginius, bet, rėmėsi duomenimis, kurie neatitinka visų įrodymų požymių.
Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad dauguma apelianto pateiktų argumentų dėl skundžiamo sprendimo yra susiję su administracine byla Nr. ATP-1011-195/2012, kurioje apeliantas pripažintas kaltas padaręs teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK, tačiau kad apeliacinės instancijos nutartis šioje byloje buvo priimta 2012-09-26 ir yra neskundžiama. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie realiai atliktus remonto darbus. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė visus reikiamus įrodymus, kurie, jeigu yra vertinami kartu, neabejotinai pagrindžia, jog eismo įvykio metu padaryta būtent 3372,15 Lt dydžio žala. Apeliantas skunde nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie transporto priemonės apžiūrą ir nebuvo atsakyta į jo kreipimąsi dėl įvykio ir avarijos masto, tačiau apeliantas nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad buvo kreipęsis į ieškovą su tokiu prašymu. Be to pareiga kviesti už žalą atsakingą asmenį dalyvauti vertinant žalą, draudikui nėra nustatyta.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą skirti byloje ekspertizę. Tačiau su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškinti byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-24 nutarime ir Vilniaus apygardos teismo 2012-09-26 nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi tai yra prejudiciniai faktai, kurių iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 3 p.). Minėtais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo procesiniais sprendimais atsakovas yra pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą numatytą (duomenys neskelbtini) str. 2 d., t.y. jis yra nubaustas už tai, kad sukėlė eismo įvykį, kuriuo metu apgadino automobilį Volvo V70, v/n (duomenys neskelbtini) ir nubaustas pagal (duomenys neskelbtini) str., t.y. kad pasišalino iš šio eismo įvykio vietos. Be to minėtais teismo sprendimais yra konstatuota, jog 2011-12-14 įvyko eismo įvykis, kuriame nukentėjo Volvo V70, v/n (duomenys neskelbtini), kurią apgadino atsakovo vairuojama transporto priemonė Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) Taip pat buvo nurodyti VOLVO V70 apgadinimai: įlenktas priekinis bamperis, sudužęs dešinės pusės priekinis žibintas, įlenktas dešinės pusės priekinis sparnas, įlenktas variklio dangtis, pažeistos radiatoriaus grotelės. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kadangi byloje neginčijamai nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, atsiradusi žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu žalos dydžiu. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad trečiajam asmeniui, šio eismo įvykio metu patyrusiam žalą, buvo išmokėta 3372,15 Lt draudimo išmoka. Žalos dydis buvo apskaičiuotas nepriklausomo turto vertintojo UAB „Marleksa“ kvalifikuotų vertintojų. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Byloje ieškovas pateikė transporto priemonės apžiūros – defektų nustatymo aktą (b.l. 26), kuriame nurodytos keičiamos ir remontuojamos dalys, taip pat pateikė Vilniaus apskrities VPK pažymą, iš kurios matyti, kad eismo įvykio metu trečiajam asmeniui A. J. priklausančiai transporto priemonei Volvo buvo apgadinta priekinė dalis (b.l. 28) ir transporto priemonės po eismo įvykio padarytos foto nuotraukos (b.l. 29-31). Žalos dydį taip pat pagrindžia nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 12-402-04 (b.l. 33-51). Iš ieškovo pateikto išmokos potvarkio matyti, kad ieškovas išmokėjo trečiajam asmeniui A. J. 3 372,15 Lt išmoką (b.l. 53). Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų nustatytą žalos dydį. Be to atsakovas, teigdamas, jog trečiajam asmeniui žala galėjo būti padaryta ne jo kaltais veiksmais, tokių teiginių nepagrindė. CK 6.280 str. 1 d. numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Be to, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p., draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui A. J. 3 372,15 Lt išmoką, atsakovas neneigia, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, be to ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-24 nutarimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012-09-26 nutartimi, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja šią sumą priteisti iš atsakovo, kaip už žalą atsakingo asmens.
Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai tvirtina, jog byloje nėra pateikta pakeistų detalių sąrašo, nėra akto perimt minėtas detales, taip pat atsakovui nebuvo pasiūlyta pakeistas detales perimti ir apžiūrėti. Kadangi, ieškovas, išmokėdamas 3 372,15 Lt draudimo išmoką, atlygino trečiajam asmeniui A. J. padarytą žalą, šiuo atveju jis įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo ir šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, ar trečiajam asmeniui A. J. priklausančios transporto priemonės remontas buvo realiai atliktas.
Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad ieškovas jo nepakvietė į transporto priemonės apžiūrą. Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 str. 3 d., turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Taigi, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nenumato draudiko pareigos, nustatant žalos dydį, kviesti ir atsakingą už žalos padarymą asmenį. Nors apeliantas nurodo, jog kreipėsi į ieškovą, tačiau iš ieškovo negavo jokio atsakymo, tačiau tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų į bylą taip pat nepateikia. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog nesuteikus atsakovui galimybės dalyvauti nustatant trečiajam asmeniui padarytos žalos dydį, buvo pažeistos atsakovo teisės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, taip pat imtis kitų veiksmų, išvardintų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str., tuo tarpu atsakovas, padaręs eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos, t.y. pats nesistengė nustatyti visų eismo įvykio aplinkybių, nuostolių dydžio, neapžiūrinėjo po eismo įvykio nukentėjusiojo automobilio.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.