Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-29-744/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-01-08
Bylos Nr.: 1A-29-744/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49744-2024-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintarė Bunikienė, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: D. M.
Nukentėjusysis: T. K.
Advokatai: Gintautas Danišauskas, Gintautas Danišaukas

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-744/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49744-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Dževečkai,nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Gintautui Danišauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu nevartoti alkoholio; nukentėjusiojo T. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš D. M. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos visiško įvykdymo; kitoje dalyje nukentėjusiojo T. K. civilinis ieškinys atmestas; prokuroro 2025 m. kovo 17 d. nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į D. M. turtą – pinigines lėšas, esančias (duomenys neskelbtini) banke, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 Eur sumai, neišieškoma suma – 446 Eur, bei pinigines lėšas, esančias (duomenys neskelbtini), sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 Eur sumai, neišieškoma suma – 446 Eur, paliktas galioti iki nukentėjusiojo T. K. civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2024 m. gruodžio 22 d. apie 14.45 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį rankos kumščiu į veido sritį T. K. ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam T. K. sukėlė fizinį skausmą bei padarė muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje ir viršutinio kairio pirmo danties vainiko nuskėlimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Gintautas Danišauskas prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant byloje įrodymų, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje; pripažinti M. M. tinkamu liudytoju byloje, o jo parodymus – nuosekliais ir atitinkančiais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus; užklausti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiauliai-2) ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. M-1-01-00384-25 dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo pagal D. M. pareiškimą Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui dėl T. K. sukelto fizinio skausmo jam; nustačius byloje, kad T. K. galimai pateikė melagingą pareiškimą bei davė melagingus parodymus D. M. atžvilgiu, tai yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, informuoti prokuratūrą, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas dėl T. K. galimai padarytų nusikalstamų veikų.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien nukentėjusiojo T. K. parodymais, netinkamai vertino liudytojos I. Ž. prieštaringus, nenuoseklius ir galimai melagingus parodymus, nepakankamai atsižvelgė į specialisto paaiškinimus teisme, nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus liudytojo M. M. parodymus, t. y. netinkamai vertino byloje įrodymus, nepanaikino prieštaravimų, dėl ko apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl nukentėjusiojo T. K. parodymų

2.2. Apelianto nuomone, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad nuteistasis smogė nukentėjusiajam, išskyrus paties nukentėjusiojo T. K. parodymus, kurie nėra nuoseklūs: jis negalėjo atsakyti į klausimą, kur padėjo nuskeltą dantį; paaiškinti, kodėl po konflikto su D. M. pasitraukė iš įvykio vietos; neprisipažino grasinęs D. M. susidorojimu, nors tai patvirtina ir liudytojo M. M. parodymai; nepaaiškino, kodėl jo draugė I. Ž. nurodė, kad dėl jos santykių su T. K. pavydi D. M.; kaip po tariamo konflikto nukentėjusysis rūkė nors lūpa kraujavo; kodėl teigė, kad kraujavo ir nuskeltas dantis, nors jį apžiūrėjęs policijos pareigūnas to nefiksavo, kaip ir atvykę GMP medikai; pats T. K. teismo proceso metu atsakė nežinantis, ar medikai tą matė (1 posėdžio garso įrašo 45.18 min.).

2.3. Analizuojant nukentėjusiojo T. K. parodymus atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis galimai apkalba nuteistąjį, nes D. M. paklusniai išlipus iš nukentėjusiojo automobilio, nukentėjusysis T. K., norėdamas kreiptis į policiją ir pasitraukdamas iš įvykio vietos, galėjo iškarto nuvažiuoti į PK, o ne sukti į priešingą pusę, teigdamas, kad tiesiai į PK važiuoti negalėjęs dėl to, kad tame kelyje buvo D. M.. Daroma prielaida, kad nusukdamas į priešingą pusę, nei yra PK, nukentėjusysis galimai siekė inscenizuoti savo lūpos pažeidimą. Be to, paskambinęs į BPC, nukentėjusysis pranešė tik apie prakirstą lūpą, nieko neminėdamas apie nuskeltą dantį, nors nuskeltas dantis savaime yra reikšmingesnis sužalojimas, nei prakirsta lūpa. 2024 m. gruodžio 22 d. apklausiamas nukentėjusysis teigė jokios turtinės žalos nepatyręs ir dėl to civilinio ieškinio nereiškiąs, tačiau vėliau civilinį ieškinį dėl nuskelto danties vis tik pareiškė. Tokie duomenys rodo, kad nukentėjusiojo T. K. parodymai nėra patikimi ir jis tiesiog apkalba nuteistąjį.

2.4. Viso proceso metu vis tik nebuvo nustatyta, kokiu tikslu po patirto smūgio nukentėjusysis T. K. pasišalino iš įvykio vietos, ką ten veikė, kurioje tiksliai vietoje stovėjo, ar šioje vietoje nebuvo vaizdo kamerų, kodėl grįžo į tą pačią vietą praėjus vos 1-2 minutėms, nors teigė bijojęs D. M.. Tokiu būdu liko nepatikrinta versija, ar T. K., iš įvykio vietos pasukęs į priešingą pusę nei policijos komisariatas, nenuvažiavo į atokią vietą, kur nėra stebėjimo kamerų ir ten galimai susižalojo pats, ir tik tuomet paskambino pagalbos numeriu 112. Tokios galimybės nepaneigė ir teisme apklaustas specialistas, kuris į klausimą, ar pats nukentėjusysis galėjo inscenizuoti savo lūpos sužalojimą, atsakė, kad sužalojimai yra pačiam ranka pasiekiami ir pasiekti gali (antro teismo posėdžio garso įrašo 9.56 - 10.03 min.). O į klausimą, ar įmanoma smūgiuojant į dantį ir toje vietoje nepalikti žymės lūpoje, specialistas atsakė, kad audiniai yra elastingi, lūpa galėjo pasistumti į šoną (antro teismo posėdžio garso įrašo 13.26 min.). Be to, kumščiu smūgiuojant į lūpą, nuskėlus dantį, tėra maža tikimybė, kad ant kumščio liktų žymės (antro teismo posėdžio garso įrašo 13.52 min.). Tuo tarpu teismas, kaip nepagrįstą atmesdamas versiją, kad nukentėjusysis galėjo šiuos sužalojimus pasidaryti pats, nenurodė tokio vertinimo motyvų.

2.5. Neįvertinęs nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais ir padarė neteisingą išvadą, kad nukentėjusysis dėl D. M. nusikaltimo patyrė fizinį skausmą ir išgąstį. Apelianto teigimu, šiame konflikte dominavo būtent T. K., kuris turi tiek didelę darbo patirtį teisėsaugos institucijose, tiek smurtaujant prieš D. M., nors pastarasis turi kalbos bei minčių sutrikimų ir nė karto nėra smurtavęs.

2.6. Nukentėjusiojo T. K. parodymų patikimumu abejojama ir kitais klausimais. Paklaustas, kaip jis pajuto, jog yra nuskeltas dantis, nukentėjusysis paaiškino, kad pajuto liežuviu, o paklaustas, kur dėjo nuskeltą dantį, atsakė, kad tikriausiai jį nurijo. Tokie teiginiai, apelianto nuomone, panašūs į melą. Be to, nukentėjusysis teigė, kad konflikto su D. M. metu buvo afekto būsenoje, tačiau net ir tokioje būsenoje praskeltos lūpos skausmą įvertino 7-8 balais iš 10 (1 posėdžio garso įrašo 29.25 min.), o praėjus valandai jį įvardijo išvis „įstrigo tikrai“ (1 posėdžio garso įrašo 29.33 min.), tolygu 10 iš 10 galimų balų, t. y. žmogaus maksimaliai ištveriamam skausmui, nors lūpos praskėlimo atveju toks skausmas būtų logiškai nepaaiškinamas. Dėl nukentėjusiajam nuskelto danties pažymi ir tai, jog specialistas R. Ž. nurodė, kad nukentėjusiajam buvo nuskeltas tik kraštelis, todėl jis galėjo ir nejusti skausmo (antro teismo posėdžio garso įrašo 15.24 min.), kai mažiau kaip pusė danties nuskelta, danties nervai nepažeidžiami, tai gal ir neskaudėjo jam (antro teismo posėdžio garso įrašo 15.34 min.). Be to, akistatos su D. M. metu T. K. paaiškino, kad iškart po įvykio jam pavyko parūkyti, nors lūpa kraujavo, neva rūkė kita puse, kuri nebuvo sužeista, o teismo proceso metu jau teigė, kad rūkė ta puse, kur yra nuskeltas dantis ir ta pusė, jo teigimu, taip pat kraujavo, nors policijos pareigūnas Artūras Nagys asmens apžiūros protokole, apžiūrėjęs nukentėjusiojo veido sritį ir burnos ertmę, kraujavimo neužfiksavo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kada tiksliai nukentėjusiajam buvo nuskeltas dantis ar jis savaime ištrupėjo nuo karieso. Be to, dėl nuskelto danties nukentėjusysis nesilankė ir pas savo stomatologą, nes neturėjo tam laiko (pirmo teismo posėdžio garso įrašo 1val. 05.42 min.). Todėl daroma išvada, kad nukentėjusiojo danties dalis buvo pažeista arba savaime ištrupėjusi nuo karieso ankščiau, nei įvyko konfliktas su nuteistuoju.

2.7. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau nebuvo patikrinti ir T. K. parodymai apie vaizdo registratorių jo automobilyje. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams jis iš pradžių paaiškino nežinantis, ar konflikto metu jo taksi automobilyje esantis vaizdo registratorius veikė (t. 1, b. l. 14), vėliau jau teigė, kad įvykio metu jo automobilyje nebuvo įjungtas degimas, todėl registratorius neveikė (t. 1, b. l. 15). Šių duomenų pareigūnai įvykio vietoje nepatikrino, nors vaizdo registratoriai dažniausiai yra jungiami prie degiklių, kurie nėra susiję su automobilyje įjungiamu degimu ir veikia nepriklausomai nuo jo. Dėl to lieka nepatikrintos tyrimui reikšmingos aplinkybės ir nėra aišku, ar vaizdo registratorius iš tikrųjų neįrašinėjo net garso, ar T. K. sąmoningai suklaidino pareigūnus.

Dėl liudytojo M. M. parodymų

2.8. Akcentuoja, kad liudytojas M. M. teisme pakartojo savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad sėdėdamas T. K. taksi automobilio galinėje sėdinėje, keleivio pusėje aiškiai matė, jog tiriamo konflikto metu būtent T. K. dešinės rankos alkūne smogė D. M. į kaktą, palikdamas jam didelį ir skausmingą gumbą, o D. M. niekaip nesudavė T. K., tik buvo pakėlęs ranką, dengdamasis nuo T. K. smūgio jam į veidą. Dėl tos pakeltos rankos nukentėjusysis negalėjo susižaloti lūpos, nes smūgio nebuvo, buvo tik švelnus prisilietimas. Liudytojas paneigė ir abejones dėl jo galimo šališkumo bet kurio iš konflikto pusių naudai, nurodęs, kad su D. M. yra tik kaimyniški, neutralūs santykiai, nė vieno iš konfliktavusiųjų nepalaiko, tiek vieną, tiek kitą pažįsta, neturi nei antipatijų, nei simpatijų nė vienam iš jų. Jokių nuoskaudų T. K. taip pat neturi, nors šis yra piktybinis, agresyvus, gal prieš porą metų yra buvęs konfliktas su juo.

2.9. Teismas be pagrindo liudytojo M. M., mačiusio visą nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą, parodymus vertino kaip neobjektyvius, motyvuodamas tuo, kad: liudytojas yra D. M. draugas bei pats anksčiau turėjęs konfliktą su nukentėjusiuoju; liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš T. K. automobilio išlipęs anksčiau nei D. M. ir negirdėjęs, ką pastarieji kalbėjo pasilikę dviese, nematęs jų veiksmų. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad teismo proceso metu liudytojas M. M. detaliai ir smulkiai nurodė visas įvykio aplinkybes, o iš nukentėjusiojo automobilio jis išlipo kartu su D. M. (antro teismo posėdžio garso įrašo 38.55 min.). Be to, kol D. M. išlipo iš automobilio, liudytojas M. M. rūkė šalia automobilio ir aiškiai matė bei nurodė, kad išvažiuojant iš įvykio vietos T. K. lūpa nekraujavo. Teismas neargumentavo, kodėl M. M. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, nors viso proceso metu liudytojas teigė nukentėjusiojo atžvilgiu jokių nuoskaudų neturįs, o teisme liudijo davęs priesaiką. Liudytojas taip pat teigė, kad su D. M. iš ligoninės vežė I. Ž., kuri teigė, kad nukentėjusiojo T. K. dantis buvo seniai nuskeltas, o ikiteisminio tyrimo metu ji apsimelavo.

Dėl liudytojos I. Ž. parodymų

2.10. Apelianto nuomone, liudytojos I. Ž. parodymai, priešingai teismo išvadoms, nėra objektyvūs, yra prieštaringi tarpusavyje, nelogiški ir netikroviški. Antai apie T. K. nuskeltą dantį ji teigė sužinojusi tik iš miesto žmonių, tačiau negalėjusi nurodyti, iš kokių, todėl jos parodymai nėra patikimi ir galimai melagingi, atkartojant nukentėjusiojo T. K. pateiktą versiją. 2025 m. birželio 12 d. teisme liudytoja pakartojo, kad D. M. jai niekada nėra dovanojęs jokių aukso gaminių, tik gėlių, tačiau atsakydama į papildomus klausimus prisipažino, kad D. M. jai buvo dovanojęs auksinę grandinę (antro teismo posėdžio garso įrašo 29.46 min.). Nors iš pradžių į klausimą, kuo D. M. jai atsilygina už atliktus ūkio darbus, liudytoja atsakė, kad niekuo, tačiau vėliau pripažino iš D. M. gaudavusi už tai pinigų (antro teismo posėdžio garso įrašo 32.52 min.).Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ji teigė apie šį įvykį sužinojusi iš paties T. K., kai gruodžio mėnesį paskambinęs telefonu šis paaiškino, kad į jo taksi automobilį įsėdęs D. M. trenkė jam į veidą ir nuskėlė dantį. Tačiau apklausiama teisme liudytoja jau teigė kitaip – apie T. K. nuskeltą dantį sužinojusi iš miesto žmonių, bet negalėjusi pasakyti, iš kokių (antro teismo posėdžio garso įrašo 31.01 min.). Liudytojos parodymai yra prieštaringi ir D. M. bei M. M. parodymams. Visų pirma, ji iš viso neigė, kad M. M. ir D. M. po šio konflikto ją vežė iš ligoninės (antro teismo posėdžio garso įrašo 31.36 min.). Neigė ir tai, kad šios kelionės metu ji M. M. ir D. M. sakė, jog T. K. dantis buvo seniai nuskeltas, dar iki minėto konflikto, o ikiteisminio tyrimo metu ji apsimelavo.

2.11. Apibendrinant teigiama, kad šioje byloje nėra pašalinti prieštaravimai tarp įtariamojo D. M., nukentėjusiojo T. K., liudytojų I. Ž. ir M. M. parodymų. Taip pat neaišku, kodėl prioritetas suteiktas nukentėjusiojo T. K. parodymams, kai liudytojos I. Ž. parodymai yra aiškiai prieštaringi ir turi būti vertinami D. M. naudai, o liudytojo M. M. nuoseklūs parodymai paneigia D. M. kaltę, kaip ir specialisto paaiškinimai iš esmės papildo D. M. teiginius dėl jo abejotinos kaltės. Tačiau pirmosios instancijos teismas, turėjęs pašalinti visas abejones, to nepadarė. Todėl šioje byloje yra nustatyti BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai, teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis, nesiimta priemonių nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, byloje nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, taip pat ir liudytojo M. M., mačiusio visą konflikto eigą, parodymai, o remtasi vien prielaida, kad M. M. yra D. M. draugas, keršija T. K. dėl buvusio judviejų konflikto, dėl to teismui pateikė nepatikimus parodymus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė nukentėjusiojo T. K. parodymams išskirtinę, dominuojančią reikšmę ir nepagrįstai baudžiamojoje byloje pripažino įrodytomis nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo D. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kitus duomenis, kaip antai liudytojo M. M. parodymus, nepagrįstai sumenkino, liudytojos I. Ž. aiškiai nenuoseklius parodymus traktavo T. K. naudai, o dėl specialisto R. Ž. parodymų apskritai nepasisakė. Todėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui ir kasacinio teismo praktikai.

2.12. Apeliaciniu skundu keliamas ir ikiteisminio tyrimo objektyvumo, skaidrumo ir nešališkumo klausimas: ar abiejų pareiškėjų kaltumą pagrindžiantys bylos duomenys buvo renkami ir fiksuojami nešališkų pareigūnų, nes nukentėjusysis T. K. prisipažino dirbęs daugelyje teisėsaugos institucijų; kodėl prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą pagal T. K. bei D. M. pareiškimus dėl to paties įvykio, nesujungė medžiagų į vieną ikiteisminį tyrimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi pateiktu kaltinamuoju aktu, o ne savo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir tai kelia abejonių nuosprendžio pagrįstumu, ikiteisminio tyrimo objektyvumu ir skaidrumu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo D. M. gynėjo advokato G. D. apeliacinį skundą nukentėjusysis T. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas dviem gynybinėmis versijomis: a) nukentėjusysis tyčia sužalojo save pats ir melagingai kaltina apeliantą; b) pats apeliantas buvo sužalotas nukentėjusiojo. Pastaroji versija neturėtų būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, kadangi ji nėra šios bylos dalykas. Be to, pagal paties apelianto pareiškimą šios aplinkybės jau buvo ištirtos, dėl jų priimti procesiniai sprendimai, kurie yra prijungti prie bylos medžiagos pirmosios instancijos teisme. Todėl nukentėjusysis dėl antrosios gynybinės versijos detaliau nepasisako.

Šalies argumentai

3.2. Apelianto teiginiai, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, neatitinka bylos medžiagos. Tai, jog pranešdamas apie įvykį telefonu nukentėjusysis nenurodė, kad jam buvo nuskeltas priekinis dantis, savaime nereiškia parodymų nenuoseklumo. Natūralu, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis pirmiausia paminėjo akivaizdžiausią sužalojimą – lūpos kraujavimą, nes buvo ištiktas streso. Vėliau, situacijai nurimus, paaiškėjo ir danties nuskėlimas, kurį patvirtina medicininiai duomenys. Tai nėra prieštaringi parodymai, o įprasta situacija, kai ne visi sužalojimai pastebimi iš karto. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirminiuose policijos ir BPC duomenyse nebuvo fiksuotas danties pažeidimas, todėl jis neva neegzistavo. Šis argumentas nepagrįstas, nes tiek policijos pareigūnai, tiek BPC operatoriai atlieka tik pirminį reagavimą į įvykį, o ne detalią medicininę apžiūrą. Sužalojimai buvo nustatyti ir užfiksuoti medicininės apžiūros metu, todėl būtent šie duomenys yra reikšmingi ir objektyvūs.

3.3. Apeliantas taip pat tvirtina, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, o liudytojas M. M. patvirtino kitokią įvykio versiją. Šis argumentas atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino M. M. parodymus kritiškai: jis yra artimas apeliantui, o jo nurodyta įvykio versija prieštarauja tiek medicininiams dokumentams, tiek kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims. Pažymi, kad liudytoja I. Ž. tiesiogiai nematė smurto panaudojimo fakto, tačiau patvirtino aplinkybes, dėl kurių galėjo kilti konfliktas tarp nukentėjusiojo ir apelianto. Smulkūs neatitikimai liudytojų parodymuose, kaip yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nesumenkina jų patikimumo, jeigu esminė parodymų dalis sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.

3.4. Specialisto išvada, kuria remiasi apeliantas, taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės. Ekspertas tik nurodė teorinę galimybę, kad danties pažeidimas galėjo atsirasti ir anksčiau, tačiau nepaneigė ir to, kad jis galėjo būti padarytas būtent nagrinėjamo įvykio metu. Medicininiai įrašai patvirtina, kad danties nuskėlimas buvo nustatytas po konflikto, todėl šis sužalojimas pagrįstai pripažintas susijusiu su apelianto veiksmais. Apelianto teiginys, kad nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos ir pats save tyčia sužalojo, yra nepagrįstas. Nukentėjusysis, vengdamas tolimesnės konflikto eskalacijos, nuvažiavo iš įvykio vietos ne link policijos komisariato, nes ta kryptimi judėjo pats apeliantas, be to, sankryžą reguliavo šviesoforas. Nukentėjusysis nuvažiavo saugiu atstumu nuo apelianto ir tada telefonu iškvietė pagalbą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga. Aplinkybė, kad nukentėjusysis pats save sužalojo, yra tik apelianto gynybinė versija, kuri nėra patvirtinta jokiais objektyviais įrodymais.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos medžiagą, teisingai nustatė įvykio aplinkybes ir priėmė argumentuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė nuteistojo D. M. gynybinę poziciją ir teisingai įvertino nukentėjusiojo T. K. bei liudytojų parodymus. Teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymus vertino jų visumos sąveikoje, o ne atskirai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į apelianto keliamus klausimus, pašalino esminius prieštaravimus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Todėl teiginiai, kad teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nustatytų aplinkybių, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais naujais įrodymais ir grindžiami vien subjektyvia apelianto įvykių versija. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir priėmė motyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį.

3.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas advokatas Gintautas Danišauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir D. M. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prokuroras Artūras Dževečka prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Gintauto Danišauko apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Gintautas Danišauskas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai D. M. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nesant byloje jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl prašo D. M. išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Žemesnės instancijos teismas

9. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

10. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

11. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) D. M., nukentėjusįjį T. K., liudytojus I. Ž. ir M. M., išklausė specialisto R. Ž. paaiškinimus, ištyrė bylos rašytinę medžiagą ir (išvardijo) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. M. teisinančius – įrodymus (iš dalies paties D. M., liudytojo M. M. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

13. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. M. kaltę grindė nenuosekliais nukentėjusiojo T. K. parodymais, o nuteistojo D. M. duotus parodymus vertino jo pasirinkta gynybos versija.

15. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme dėl esminių įvykio aplinkybių parodė, kad galėjo būti 2024 m. gruodžio 22 d., kai paprašytas M. M. parvairuoti mašiną, jis taksi aikštelėje pastebėjo T. K. automobilį. Norėjo T. K. pasiūlyti pinigų, kad šis paimtų lombarde užstatytą draugei I. Ž. jo pirktą auksinę grandinėlę. Iš I. Ž. žinojo, kad lombardo lapelis yra pas T. K.. Pati I. Ž. atsiimti grandinėlės negalėjo, nes neturi pinigų. Tą dieną jau buvo skambinęs T. K., bet šis su juo nekalbėjo. Pamatęs T. K. automobilį aikštelėje, nuėjo pasikalbėti. M. M. pamatė tik tuomet, kai įsėdo į T. K. automobilį. Įlipęs į mašiną, paprašė T. K. važiuoti į lombardą ir paimti grandinėlę, sakė duosiantis pinigų. Šis atsakė, kad niekur nevažiuos, pats atiduos I. Ž. grandinėlę. Po to „gavo“ nuo T. K. gumbą į kaktą ir iššoko iš automobilio. T. K. jam trenkė ranka į kaktą, greičiausiai – kumščiu. Jis iškart iššoko iš automobilio, o T. K. dar jam pasakė „(necenzūrinė raiška) tau bus“. Jis tai suprato kaip grasinimą susidoroti. M. M. iš automobilio išlipo kartu su juo. Po to M. M. jį parvežė į namus. Iš kur T. K. atsirado sužalojimai, nežino, galbūt susižalojo pats. Jis jokio kraujo nematė. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja pati perskaitė jo apklausos protokolą ir davė pasirašyti. Tyrėja galėjo parašyti ne taip, gal ne taip suprato. Nepamena, ar konflikto metu jo ir T. K. rankos buvo susilietę. Netrenkė pastarajam, tik kėlė ranką, kad negautų antrą kartą nuo T. K.. Į teisėsaugą iškart nesikreipė, nes T. K. yra susijęs su teisėsauga, bijojo problemų. Įvykio metu buvo blaivus. Policija pas jį atvažiavo jau sutemus, gal 19 val., tuomet jis jau buvo išgėręs širdies lašų. I. Ž. jam sakė, kad T. K. dantis seniai buvo nuskeltas, sakė pamelavusi duodama parodymus.

16. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, kad T. K. yra jo pažįstamas, su kuriuo jau kurį laiką konfliktuoja. Konfliktai kyla dėl to, kad jis savo pažįstamai I. Ž. nuperka dovanų aukso gaminių, o ši, nebeturėdama pinigų alkoholiui, jo dovanotus aukso gaminius nuneša T. K., kuris juos nuneša į lombardą. Jis aukso gaminius nori išpirkti, bet tai gali padaryti tik T. K.. Todėl jis sugalvojo pasikalbėti su T. K.. 2024 m. gruodžio 22 d. apie pietus su draugu M. M. atėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo T. K. automobilis „VW Golf“. Įsėdo į automobilio, kuriame sėdėjo ir T. K., keleivio priekinę vietą, o M. M. stovėjo lauke, prie vairuotojo durelių. Jam pradėjus aiškintis dėl aukso gaminių išpirkimo iš lombardo, tarp jo ir T. K. kilo žodinis konfliktas. Vienu metu T. K. pradėjo kilnoti rankas ir muistytis, todėl jam iškart kilo gynybinė reakcija ir jis pakėlė kairę ranką, kad spėtų apsiginti, jei T. K. pultų. Jų rankos buvo susilietę, tačiau nepajuto, ar T. K. prisilietė prie jo rankos veidu, nes vilkėjo striukę. Jis T. K. tyčia kumščiu į veido sritį netrenkė. Gali būti, kad jam pakėlus ranką, T. K. trenkėsi į jo ranką, tačiau jis to nepajuto. Kai jie pradėjo automobilyje muistytis, kažkuriuo momentu T. K. ranka trenkė jam į kaktą, jam skaudėjo. Visą įvykį matė M. M. ir galės paliudyti, kad jis specialiai kumščiu T. K. tikrai netrenkė. Ant T. K. jokių sužalojimų nematė, kraujo nepastebėjo. Po konflikto jis išlipo iš automobilio ir su M. M. išėjo iš automobilių stovėjimo aikštelės, o T. K. automobilis nuvažiavo. Įvykio metu buvo blaivus. Kodėl T. K. nurodo kitas aplinkybes, jis nežino. Prašo vadovautis akistatos metu duotais parodymais, kurie yra teisingi (t. 1, b. l. 154–156, 164–166).

17. Nors viso proceso metu D. M. neigė savo kaltę padaręs nukentėjusiajam T. K. sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, netgi tvirtino priešingai – esą T. K. smogė jam ir jį sužalojo („padarė gumbą“ kaktoje), tačiau tai, kad būtent nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo T. K. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai.

18. Nukentėjusysis T. K., apklausiamas teisme, nurodė, kad 2024 m. gruodžio 22 d. apie pietus stovėjo su darbiniu automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), taksi stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kai suskambo telefonas. Atsiliepęs išgirdo nerišlų balsą, kaip suprato, skambino D. M., galimai išgėręs. Nelabai suprato pastarojo kalbos, todėl padėjo ragelį. Po to, būnant aikštelėje, prasidarė automobilio durelės ir jis pamatė jam iš dešinės keleivio vieton įsėdantį D. M., kuris liepė jam važiuoti į lombardą paimti grandinėlę, kurią jam buvo davusi I. Ž.. Jis pasakė, kad nevažiuos. Tuo metu į automobilį įlipo iš matymo pažįstamas M. (M.). Iš pastarojo jokių priešiškų veiksmų jo atžvilgiu nebuvo. Jam atsisakius vykti į lombardą, D. M. kumščiu smogė jam į veidą, iš prakirstos lūpos pradėjo bėgti kraujas. Pasakęs, kad skambins policijai, siekė paimti telefoną, pritvirtintą prie automobilio priekinės panelės, tada D. M. čiupo jam už rankos, nenorėdamas, kad jis išsikviestų pagalbą. D. M. buvo agresyviai nusiteikęs. M. M. išlipo iš automobilio dar prieš D. M.. D. M. išlipus iš automobilio, jis paspaudė akseleratorių ir išvažiavo, automobilio durelės iš inercijos užsidarė. Išvažiavo iš įvykio vietos, nes negalėjo nuspėti D. M. veiksmų. Nuvažiavęs kelis šimtus metrų nuo įvykio vietos, paskambino 112 ir pranešė apie įvykį. Operatorei nepasakė apie nuskeltą dantį, nes jam svarbiausia buvo išsikviesti pagalbą. Atvažiavę medikai jį apžiūrėjo ir suteikė pirmąją pagalbą. Atvykus policijos pareigūnams, kartu nuvyko į komisariatą surašyti dokumentų. Ten jis gėrė vandens, gal dėl to pareigūnai nematė kraujo ant danties. Kitą rytą nuvyko pas ekspertus. Paaiškino, kad 2024 metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje buvo susitikęs pažįstamą I. Ž., kuriai reikėjo pinigų, tačiau ji su savimi neturėjo asmens dokumento, todėl paprašė jo savo vardu lombarde užstatyti grandinėlę. Jis nuvežė grandinėlę į lombardą, užpildė dokumentus, paėmė 100 eurų ir juos atidavė I. Ž.. Į lombardą važiavo vienas, dokumentai buvo pas jį, be dokumentų niekas negalėjo grandinėlės paimti iš lombardo. Todėl jis D. M. pasakė, kad ne iš pastarojo ėmė grandinėlę ir ne pastarajam ją atiduos. Po D. M. suduoto smūgio juto fizinį skausmą, kurį vertina 7–8 balais iš 10. Dėl vaizdo registratoriaus automobilyje paaiškino, kad šis veikia pasukus automobilio raktelį, kai įsijungia degimas. Policija buvo paėmusi vaizdo registratorių. I. Ž. yra jo bičiulė, kartais atsigeria kartu kavos, tačiau nepamena, ar skambino jai po įvykio. Dėl nuskelto danties nurodė nepamenantis, ar šis buvo anksčiau taisytas. Liežuviu pajuto, kad nėra danties. Kur dingo nulūžusi danties dalis, nežino, gal prarijo. Turi neįgalumą dėl fizinės negalios, yra 50 procentų darbingas.

19. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. K. dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė analogiškai, tai yra, kad apie 13.49 val. į asmeninį telefoną iš pradžių sulaukęs skambučio iš nežinomo telefono numerio – skambino gerai pažįstamas D. M., kuris konfliktavo dėl grandinėlės, draugės I. Ž. prašymu užstatytos lombarde. Paaiškinęs D. M., kad grandinėlę gavo iš I. Ž., todėl ją ir grąžintų tik jai, tuo skambutį ir pabaigė. O apie 14.45 val. prie jo automobilio atėjęs D. M. atsisėdo į priekinę keleivio vietą, o ant galinės keleivio sėdynės atsisėdo iš matymo pažįstamas M. (M.). D. M. iš karto pradėjo kelti konfliktą dėl grandinėlės, tik įsėdęs pasakė: „važiuojam į lombardą“. Jis atsisakė ir paaiškino, kad jei grandinėlę paims iš lombardo, tai ją grąžins tik I. (Ž.). Žodinio konflikto metu D. M. kumščiu sudavė jam į veido sritį, taip sužalodamas lūpą ir nuskeldamas dalį danties. Sėdėdami automobilyje su D. M. susistumdė, bandė jį nuo savęs atstumti, kad nesuduotų dar kartą. Tuomet paėmė savo telefoną paskambinti bendruoju pagalbos numeriu, bet D. M. griebė už telefono. Po apsistumdymo ir žodinio konflikto D. M. ir M. (M.) išlipo iš automobilio, palikę praviras automobilio duris. Jis užvedė automobilį ir išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės į K. gatvę. Tik nutolęs nuo pastarųjų, paėmė telefoną ir paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 bei iškvietė policijos pareigūnus, medikus. Atvykę medikai jį apžiūrėjo ir paliko gydytis ambulatoriškai. Atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino visas įvykio aplinkybes. Jo automobilyje yra įrengtas vaizdo registratorius, bet įvykio metu nebuvo įjungtas degimas, todėl jokios tyrimui reikšmingos informacijos neužfiksavo. Įvykio metu jis patyrė fizinį skausmą, kurį vertina 7 balais iš 10-ties. Šiuo metu jokios turtinės žalos nepatyrė, todėl civilinio ieškinio nereikš (t. 1, b. l. 9–15).

20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir akistatos su D. M. metu (t. 1, b. l. 64–70).

21. Vertinant nukentėjusiojo T. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, matyti, kad nukentėjusysis vienodai aiškino tiek konflikto su nuteistuoju priežastį – D. M. nepasitenkinimą dėl draugei I. Ž. priklausančių ir lombarde užstatytų papuošalų, tiek ir patirto fizinio smurto aplinkybes – D. M. vieną kartą smogė jam kumščiu į veido sritį, dėl ko jis patyrė sužalojimus. Taigi, esmines sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis T. K. nurodė vienodai. Vien tai, kad nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kur padėjo nuskeltą danties dalį arba kaip tiksliai po aptariamo įvykio rūkė nors lūpa kraujavo, kodėl teigė, kad kraujavo ir dantis, nors tai byloje nėra užfiksuota arba, kodėl liudytoja I. Ž. nurodė, kad dėl jos santykių su T. K. D. M. pavydi, nekeičia nukentėjusiojo T. K. parodymų nuoseklumo ir objektyvumo. Byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 1275/2024(05) ir ją pateikusio specialisto R. Ž. paaiškinimais teisme neabejotinai nustatyta, kad nuskelta labai nedidelė danties dalis – danties kraštelis, nukentėjusysis galėjo skausmo ir nejausti, rūkė jis netrukus po įvykio, iki atvykstant policijos pareigūnams, tai yra susijaudinęs dėl įvykusio konflikto ir patirto sužalojimo, todėl natūralu, kad tokių aplinkybių galėjo ir neprisiminti. Byloje nukentėjusiajam padaryti sužalojimai – muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, viršutinio kairio pirmo danties vainiko nuskėlimas yra objektyviai nustatyti minėta specialisto išvada, kurią teismo medicinos specialistas patvirtino ir teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 59). Todėl vien ta aplinkybė, kad byloje nėra užfiksuotas kraujuojantis dantis, nekeičia nei nukentėjusiajam padaryto sužalojimu sunkumo, nei nukentėjusiojo parodymų objektyvumo. Tuo tarpu liudytojos I. Ž. nurodytos aplinkybės dėl D. M. požiūrio į jos santykius su nukentėjusiuoju T. K. (jaučiamo pavydo) nebūtinai buvo žinomos nukentėjusiajam ir papildomų paaiškinimų nereikalauja.

22. Nukentėjusiojo parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti ir dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių. Nors apeliaciniu skundu keliama versija, jog T. K., pasišalinęs iš įvykio vietos priešinga kryptimi nei policijos komisariatas, galimai nuvažiavo į atokią vietą, kur nėra vaizdo stebėjimo kamerų ir susižalojo save pats, o tik tuomet paskambino į BPC, tačiau tokią versiją pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra pateikta, tokių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Kaip nurodė nukentėjusysis T. K., po suduoto smūgio D. M. su draugu išlipus iš jo automobilio, jis iškart išvažiavo iš aikštelės, nes negalėjo žinoti tolesnių D. M. veiksmų, net paliktos praviros durelės užsidarė iš inercijos. Tik nutolęs nuo pastarųjų apie 100-200 metrų paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 bei iškvietė policijos pareigūnus, medikus. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis iš įvykio vietos, kurioje jo atžvilgiu buvo smurtauta, pasišalino staiga, spontaniškai ir tik nutolęs nuo smurtautojo saugiu atstumu apie įvykį pranešė telefonu. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo skambučio BPC operatorei garso įrašas, kuriame nukentėjusysis, be kita ko, nurodė, nežinantis, kur yra pažeidėjas, nes pats nuvažiavo šiek tiek toliau, tačiau pažadėjo sugrįžti į įvykio vietą ir ten laukti policijos pareigūnų. Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis taip pat nurodė, kad iš įvykio vietos nuvažiavo ne policijos komisariato kryptimi, nes ta kryptimi judėjo pats apeliantas, su kuriuo nukentėjusysis vengė tolesnio įvykio eskalavimo. Laiko tarpas tarp nukentėjusiojo nurodyto įvykio laiko (14.45 val.) ir skambučio į BPC (14.48 val.) tik patvirtina, kad T. K. pranešti apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką nedelsė, tai padarė netrukus po tai, kai atsidūrė saugiu atstumu nuo smurtautojo. Vien tai, kad skambučio BPC operatorei metu nukentėjusysis T. K. pasakė tik apie sužalotą lūpą, bet nepasakė apie nuskeltą dantį, nepaneigia, kad šis sužalojimas buvo padarytas tuo pačiu metu ir jokiu būdu nepatvirtina nuteistojo keliamos versijos, kad jam nustatytus sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats. Tokius skundo argumentus, be paties nukentėjusiojo parodymų, paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma: specialisto išvada Nr. G 1275/2024(05), patvirtinanti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, mastą, aplinkybes ir laiką (t. 1, b. l. 59); specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos specialisto R. Ž. paaiškinimai teisme apie tai, kad nuskeltas priekinis dantis buvo ties lūpos žaizdomis, todėl danties nuskėlimas ir lūpos žaizda galėjo būti padaryti vieno smūgio metu, kumščiu iš priekio arba iš šono; nustatyti, ar dantis galėjo būti nuskeltas anksčiau, sunku, galėjo būti nuskeltas prieš dieną ar dvi, bet ne prieš metus; lūpos pažeidimas yra skausmingas, o paties danties nuskėlimas – ne, nes nepasiekė nervų; 2024 m. gruodžio 22 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti nukentėjusiojo veide matomi sužalojimai, taip pat ir nuskeltas dantis (t. 1, b. l. 35–42). Iš šių duomenų matyti, kad skambučio į BPC metu nukentėjusysis apskritai galėjo nejausti skausmo dėl nuskelto danties, dėl ko pagalbos skambučio metu tokio sužalojimo ir neįvardijo, tačiau apie jį pasakė iškart į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kas užfiksuota tiek asmens apžiūros protokole (t. 1, b. l. 35–43), tiek ir pareigūnų kūno („Body“) kamerų vaizdo įrašuose PSS-20241222-151219, PSS-20241222-152344 (t. 1, b. l. 112–115). Todėl nuteistojo gynėjo pateikiamas specialisto paaiškinimų vertinimas, jog neįmanoma tiksliai pasakyti, kada buvo nuskeltas nukentėjusiojo dantis, kad sužalojimai yra pasiekiami nukentėjusiajam ranka pasidaryti pačiam, kad dantis nuskilo pats nuo karieso, atsietai nuo konteksto, išskirtinai nuteistojo naudai akcentuojant tik tam tikrus aspektus, yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas ir savaip pateikiama įvykio versija, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Situacijos vertinimo nekeičia ir apeliacinio skundo argumentai dėl T. K. automobilio vaizdo registratorius, kad jis galimai veikė, tačiau įvykio vietoje policijos pareigūnai tokių aplinkybių nepatikrino. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, iš 2024 m. gruodžio 30 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašą Nr. PSS-20241222-155345, užfiksuota, jog pareigūnams bendraujant su nukentėjusiuoju, šis pareigūnams pateikia vaizdo registratoriaus atminties kortelę, tačiau pareigūnai ikiteisminiam tyrimui reikšmingos informacijos joje neranda (t. 1, b. l. 112–115). Tuo pagrindu apeliacinio skundo argumentai apie nepatikrintas tyrimui reikšmingas aplinkybes atmestini kaip nepagrįsti.

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

24. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiojo T. K. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiojo T. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

25. Liudytoja I. Ž., apklausta teisme, patvirtino prašiusi T. K. užstatyti grandinėlę, nes tuo metu su savimi neturėjo paso, o ją užstatęs pastarasis davė jai 100 eurų. Vėliau ji padavė T. K. pinigus ir šis grandinėlę jai grąžino. Apie vyrų konfliktą sužinojo iš aplinkinių. Ji neprašė D. M. aiškintis su T. K.. Apie tai, kad grandinėlė užstatyta, pati pasakė D. M.. Nežinojo, kad šis eis atsiimti iš T. K. grandinėlės, muš pastarąjį. Apie tai, kad T. K. praskelta lūpa, sužinojo iš kitų žmonių. Tvirtino nesakiusi, kad T. K. dantis buvo nuskilęs seniai. Pati taip pat nebuvo pastebėjusi, kad T. K. nuskeltas dantis. Padėdavo D. M. dirbti ūkio darbus ir jis duodavo jai pinigų. D. M. yra jai nupirkęs žiedą ir paskui atėmęs. Abu vyrus pažįsta, santykiai su abiem draugiški, tačiau dabar nė su vienu iš jų nebendrauja, bet nėra susipykusi.

26. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Ž. esmines aplinkybes nurodė analogiškai, patvirtindama, kad D. M. ir T. K. yra jos draugai, jokie kitokie santykiai jų nesieja. Ji dažnai vartoja alkoholį, bet ne visada tam turi pinigų. 2024 metų gruodžio mėnesį ji sugalvojo į lombardą priduoti savo aukso gaminius – žiedą ir grandinėlę. Tuo metu buvo pas T. K., su savimi neturėjo asmens dokumento, todėl paprašė jo nunešti į lombardą minėtus aukso gaminius. Nunešęs aukso gaminius į lombardą savo vardu T. K. gavo 100 eurų, kuriuos atidavė jai. 2025 metų sausio mėnesį ji T. K. davė 118 eurų aukso gaminiams iš lombardo atsiimti, T. K. taip ir padarė. Auksinė grandinėlė ir auksinis žiedas buvo jos, D. M. jų jai nedovanojo, niekada nėra dovanojęs jokių aukso gaminių, tik gėlių. 2024 metų gruodžio mėnesį jai paskambinęs T. K. pasakė, kad į taksi automobilį įsėdęs D. M. trenkė jam į veidą ir nuskėlė dantį, reikalavo važiuoti į lombardą atsiimti aukso gaminius. Kodėl D. M. nurodė, kad auksinį žiedą ir auksinę grandinėlę buvo padovanojęs jis, ji nežino. D. M. labai pavydi, kad ji bendrauja su T. K. (t. 1, b. l. 108–110);

27. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai pastebėta, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei teisme liudytoja I. Ž. skirtingai nurodė aplinkybes, iš kur sužinojo apie minėtą įvykį – iš žmonių kalbų ar nukentėjusiojo skambučio jai, arba apie auksinių papuošalų atsiradimą, tačiau šie neatitikimai nėra esminiai ir nesuteikia pagrindo abejoti liudytojos parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-148-303/2023, 2K-5-654/2025). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs liudytojos I. Ž. parodymų visumą, aptarė jos parodymų patikimumą kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumoje, todėl nuteistojo kaltę pagrįstai grindė ir šios liudytojos parodymais, kuriuos netiesiogiai patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, aptariamų auksinių papuošalų dovanojimo faktas byloje nebuvo nustatytas, nepaneigta ir nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad D. M. nors ir buvo anksčiau dovanojęs jai žiedą, tačiau vėliau jį atsiėmė. Tuo tarpu vien tai, kad liudytoja nepatvirtino nuteistojo D. M. ir liudytojo M. M. parodymų apie tai, kad po šio konflikto ji važiavo su jais abiem iš ligoninės ir neva tuo metu pasakė, kad nukentėjusiojo T. K. dantis buvo nuskeltas seniai, dar iki minėto įvykio, o ikiteisminio tyrimo metu ji apsimelavo, priešingai nuteistojo lūkesčiams, nesumenkina jos parodymų patikimumo. Apklausta teisme liudytoja I. Ž. vienareikšmiškai nurodė nesakiusi, kad dantis nukentėjusiajam buvo nuskilęs seniai, ji to anksčiau nebuvo pastebėjusi. Todėl pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

28. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą teismas be pagrindo liudytojo M. M., mačiusio visą nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktą, parodymus vertino kaip neobjektyvius ir neargumentavo, kodėl šio liudytojo parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, nors viso proceso metu liudytojas teigė nukentėjusiojo atžvilgiu jokių nuoskaudų neturintis, o teisme liudijo davęs priesaiką.

29. Tiek apklaustas teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. M. esmines šio įvykio aplinkybes nurodė analogiškai, iš dalies patvirtindamas nuteistojo D. M. pateiktą versiją dėl susitikimo su nukentėjusiuoju priežasties, eigos, bei tos aplinkybės, kad po kelių klausimų susinervinęs pats nukentėjusysis trenkė D. M. dešine alkūne į kairę veido pusę. Tuo metu D. M. sureagavo ir pakėlė ranką, o T. K. smūgiuodamas atsitrenkė į D. M. ranką, dėl ko, jo nuomone, ir buvo prakirsta nukentėjusiojo lūpa. Liudytojo M. M. nuomone, toks „prisilietimas“ lūpos pažeisti negalėjo, nes jis buvo švelnus, todėl nežino, iš kur nukentėjusiajam galėjo atsirasti lūpos sužalojimas. Jokio sužalojimo nukentėjusiojo veide išvažiuojant nematė, tuo tarpu D. M., grįžęs iš nukentėjusiojo automobilio, pasakė, kad jam skauda galvos kairę pusę, tačiau medikų pagalbos atsisakė. Patvirtino girdėjęs ir nukentėjusiojo grasinimus D. M., taip pat ir liudytojos I. Ž. paaiškinimą apie tai, kad dantis T. K. yra nuskilęs seniai ir ji yra kažką prisimelavusi (t. 1, b. l. 102–104).

30. Taigi, išskyrus liudytoją M. M., nuteistojo D. M. parodymų daugiau nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Kaip minėta, nukentėjusiojo T. K. patirtų sužalojimų pobūdį, mastą ir aplinkybes, be paties nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, patvirtina byloje pateikta specialisto išvada, ją pateikusio teismo medicinos specialisto R. Ž. paaiškinimai teisme, kita rašytinė bylos medžiaga, nurodyta šios nutarties 22 punkte. Pastebėtina ir tai, kad dėl paties D. M. galimai patirtų sužalojimų yra priimtas ir įsiteisėjęs procesinis sprendimas – Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. kovo 27 d. nutarimas, kuriuo, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 punktu ir 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius T. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Tuo tarpu liudytojo M. M. parodymus apie I. Ž. neva nurodytas aplinkybes dėl seniau nuskelto nukentėjusiojo danties, paneigė pati I. Ž.. Dar daugiau, iš liudytojo M. M. apklausų matyti, kad jis yra nuteistojo D. M. kaimynas, o su nukentėjusiuoju T. K. seniau yra buvę „visokių dalykų“, yra turėjęs konfliktą prieš 3 metus, tačiau nuoskaudų neturi, pykčio nelaiko. Iš D. M. parodymų taip pat matyti, kad T. K. yra jo pažįstamas, su kuriuo jau kurį laiką konfliktuoja dėl to, kad šis lombarde užstato draugei I. Ž. jo nupirktus auksinius papuošalus. Šių duomenų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo M. M. parodymus vertino kaip neobjektyvius, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

31. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis D. M. konflikto metu sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam T. K. į veido sritį, ką patvirtina nukentėjusysis, specialisto išvadoje nurodyti duomenys, teismo medicinos specialisto R. Ž. paaiškinimai teisme, asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, nukentėjusiojo skambučio BPC garso įrašas. Tokie nuteistojo D. M. veiksmai – smūgis kumščiu nukentėjusiajam į veidą, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. M. veiksmuose yra visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

32. Apibendrinant visa, kas nurodyta aukščiau, konstatuojama, jog tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant byloje įrodymų, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Netenkinus šio apeliacinio skundo reikalavimo, atmestini kaip nepagrįsti ir kiti su tuo susiję apeliacinio skundo reikalavimai.

33. Dėl apeliaciniame skunde keliamo ikiteisminio tyrimo objektyvumo, skaidrumo ir nešališkumo klausimo, siejamo su ta aplinkybe, kad nukentėjusysis T. K. prisipažino dirbęs daugelyje teisėsaugos institucijų, o taip pat nuosprendžio pagrįstumo, tvirtinant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi pateiktu kaltinamuoju aktu, o ne savo nustatytomis bylos aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad išskyrus nuteistojo ir jo gynėjo nesutikimą su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės, daugiau jokių duomenų, patvirtinančių skunde keliamas abejones, nėra pateikta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

34. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę į teisingą procesą, tačiau nenustato jokių taisyklių dėl įrodymų priimtinumo; tai yra nacionalinės teisės vertinimo dalykas ir jis turi būti vertinamas nacionalinių teismų (2016 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Prade prieš Vokietiją, peticijos Nr. 7215/10, § 32, ir čia nurodytas bylas). Europos Žmogaus Teisių Teismas iš principo nenustato, ar tam tikras įrodymas byloje gali būti priimtinas, taip pat nenustato, ar kaltinamasis yra kaltas. Teismas vertina procedūros nacionalinėje teisėje, kaip visumos, teisėtumą, taip pat ir įrodymų gavimo procedūros teisėtumą (2009 m. liepos 28 d. sprendimą byloje Lee Davies prieš Belgiją, peticijos Nr. 18704/05, § 41). Vertinant procedūros, kaip visumos, teisėtumą, turi būti vertinama, ar asmeniui buvo užtikrintos gynybos teisės. Turi būti nustatyta, ar kaltinamasis turėjo teisę užginčyti naudojamų įrodymų autentiškumą ir prieštarauti jų naudojimui. Be to, įrodymų kokybė taip pat turi būti vertinama, ji apima ir įvertinimą aplinkybių, kuriomis įrodymai buvo gauti (minėtas sprendimas byloje Prade prieš Vokietiją, § 34; 2010 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Lisica prieš Kroatiją, peticijos Nr. 20100/06, § 49).

35. Dar kartą patikrinęs bylą apeliacine tvarka, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šiuo atveju nesant jokių objektyvių duomenų dėl ikiteisminio tyrimo šioje byloje netinkamo, neteisėto organizavimo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo aspektu D. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

36. Apeliaciniu skundu prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, tokiu atveju yra apibrėžiamos plačiausios apeliacinių skundų ribos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020, 7 punktas). Apeliaciniame skunde nuosprendžio dalys dėl nuteistajam paskirtos bausmės ar nukentėjusiajam T. K. priteisto civilinio ieškinio nėra ginčijamos, todėl šiais klausimais pasisakoma glausčiau.

37. Pagal baudžiamąjį įstatymą, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

38. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

39. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

40. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu D. M. buvo paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju viena švelniausių inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam, nelaikytina per griežta nei per švelni nei savo rūšimi, nei dydžiu. Nuteistasis padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką. Nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas, D. M. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams, tačiau šiuo atveju privaloma atsižvelgti ir į tai, kad jo veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, nukentėjusiajam buvo smūgiuota į veidą, dėl tokių kaltininko veiksmų T. K. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir realius sužalojimus. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. M. anksčiau neteistas, per pastaruosius vienerius metus administracine nebaustas, dirba. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina ir tai, kad nuteistasis nukentėjusiojo neatsiprašė, nė iš dalies neatlygino jam padarytos žalos, o tai rodo, kad kritiškai savo veiksmų nevertina.

41. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. M. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

42. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 600 Eur neturtinės žalos dydžio ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos visiško įvykdymo nukentėjusiajam T. K. priteisimo atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat protingumo, teisingumo kriterijus bei suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-79-697/2020, 2K-178-511/2020, 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-265-875/2022, Nr. 1A-275-354/2021, Nr. 1A-296-616/2021). Vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam kaip aiškiai per mažą ar per didelį nėra pagrindo. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas T. K. civilinį ieškinį kitoje dalyje – dėl turtinės žalos (21 danties atstatymo išlaidų) padarymo atmetė, nustatęs, kad nuo danties nuskėlimo dienos praėjo 8 mėnesiai, danties gydymo planas sudarytas daugiau nei prieš 6 mėnesius, tačiau nukentėjusysis nesiėmė jokių veiksmų bent pradėti nuskelto danties gydymą bei nusprendęs, kad toks ilgas danties atstatymo proceso pradžios delsimas kelia abejones, ar nukentėjusysis iš viso šalins nuskeltą dantį ir dės implantą. Toks sprendimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. M. gynėjo advokato G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintarė BunikienėErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas