- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-15
- Bylos Nr.
- e2A-997-459/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20019-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“
- Atsakovas
- P. B.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ ieškinį atsakovui P. B. (P. B.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano Būstas Neris“ teikė namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, veikdama pagal 2012 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2551, kurio galiojimas pratęstas iki 2018 m. gruodžio 28 d., pagrindu. Nurodė, kad, viešosios įstaigos (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskalbtini) (jos (duomenys neskelbtini) dalys) nuosavybės teise priklauso atsakovui P. B. (toliau – ir atsakovas). Teigė, kad ieškovė suteikė namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name, kuriame atsakovas nuosavybės teise turi nurodytą patalpą. Nurodo, kad atsakovo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2021-05-30 už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas, tenkančias atsakovui nuosavybės teise priklausančiai negyvenamajai patalpai, yra 696,85 Eur. Šiuo pagrindu ieškovė prašė iš atsakovo priteisti jai 696,85 Eur skolą, procesines metines palūkas ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad tarp šalių buvo nagrinėtas ginčas dėl skolos priteisimo, šioje byloje teismai nusprendė, kad ieškovė neįrodė dalies skolos už atliekų išvežimą. Pažymėjo, kad 2021 m. sausio PVM sąskaitoje faktūroje ieškovė reiškia reikalavimą dėl dalies sumų priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m., o beveik 70 procentų sumos sudaro skola už paslaugas, teiktas ne 2021 m., o prieš penkerius metus. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad skola už atliekų išvežimą iš atsakovo neturėtų būti priteista, kadangi už atliekų išvežimą pirmiau civilinę bylą nagrinėjęs teismas iš atsakovo skolos nepriteisė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju, ieškovei reikalaujant priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas paslaugas, jai tenka pareiga įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius, o atsakovui ginčijant suteiktų mokesčių apskaičiavimą, jam tenka pareiga įrodyti, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai. Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija. Teismas nustatė, kad pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), administruoja ieškovė pagal 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551, įsakymas pakeistas 2018 m. gruodžio 28 d. Ieškovė, siekdama įrodyti reikalavimo pagrįstumą, pateikė apyvartos žiniaraštį, kuriame nurodytas laikotarpis, priskaičiuota suma ir skolos likutis. Ieškovė pateikė išrašą apie priskaičiuotus mokesčius, iš jo nustatyta, kad atsakovo valdomai patalpai buvo skaičiuojamos kaupiamosios lėšos bendrojo naudojimo patalpų remontui, pastato techninei priežiūrai, administravimo paslaugos ir šiukšlių išvežimui. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.1 papunktį administratorius proporcingai patalpų savininkų dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja mokesčius už namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, vadovaudamasis savivaldybės vykdomosios institucijos sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodytu bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifu, neviršijančiu maksimalaus tarifo, apskaičiuoto pagal savivaldybės tarybos nustatytą maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką. Teismas nustatė, kad numatytas maksimalus patalpų administravimo tarifas viršytas nebuvo.
3.2. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Europos Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais, numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura). Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Teismas pažymėjo, kad rinkliava už šiukšlių išvežimą taikoma bet kuriam nekilnojamajam turtui, t. y. ne tik gyvenamosioms, bet ir negyvenamosioms patalpoms, kokias valdo nagrinėjamoje byloje atsakovas.
3.3. Teismas nustatė, kad šiai bylai išnagrinėti prejudicinę galią turi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. įsiteisėjusios nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020 išaiškinimai. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nustatęs prejudicinius faktus šioje nagrinėjamoje byloje, teismas vadovavosi tuo, kad tarp tų pačių šalių buvo nagrinėtas ginčas dėl šiukšlių išvežimo vėlesniu laikotarpiu, ieškovės ieškinio dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta ir neįrodyta, papildomai nepateikus teismui įrodymų. Todėl teismas padarė išvadą, kad ir šiame ieškinyje ieškovė neįrodė iš atsakovo reikalaujamos 105,69 Eur skolos pagrįstumo, ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Mano Būstas Neris“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ ieškinys atsakovui P. B. buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo nagrinėtas tų pačių šalių ginčas dėl šiukšlių išvežimo vėlesniu laikotarpiu ir ieškovės ieškinio dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta ir neįrodyta, papildomai nepateikus teismui įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ir šiame ieškinyje ieškovė neįrodė iš atsakovo reikalaujamos 105,69 Eur skolos. Apeliantė nurodo, jog CK 4.82 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Teigia, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų ir bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1, 4 dalys).
4.2. Apeliantės nuomone, pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas. Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Pažymi, kad bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidas sudaro trys išlaidų grupės. Tai turto administravimo išlaidos (CK 4.84 straipsnio 4 dalis), namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir aptarnavimo išlaidos, kurios proporcingai skaičiuojamos nuo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise valdomo ploto (pavyzdžiui, išlaidos šiukšlėms išvežti). Šiukšlių išvežimas yra specifinė paslauga, jos realaus suteikimo neįmanoma patikrinti, nes neįmanoma išskirti kiekvieno atskiro subjekto išmesto į konteinerius šiukšlių kiekio, neįmanoma nustatyti, kas ir kokiu intensyvumu konteineriais naudojosi. Dėl to, esant galiojančiai sutarčiai dėl komunalinių paslaugų suteikimo, atsakovas privalo sumokėti už jam suteiktas komunalines paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu intensyvumu jis jomis naudojosi. Mokesčių dydis priklauso šio atveju nuo atsakovo valdomų patalpų ploto (CK 4.82 straipsnis). Apeliantė neabejoja, kad vertinant kitaip būtų pažeistos gyvenamojo namo kitų butų savininkų teisės, nes bendras mokėjimas, tenkantis namo bendraturčiams, būtų paskirstytas kitiems butų ir kitų patalpų savininkams, o tai pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus.
4.3. Apeliantė nurodo, kad komunalinėms paslaugoms, tokioms kaip šiukšlių išvežimas, taikoma dvinarė įmoka, kuri susidaro iš pastovios įmokos dalies ir kintamosios įmokos dalies. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 711 (toliau – Nutarimas) 24 punkte yra įtvirtinta, kad pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, o tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar butu ar kita patalpa savininkas naudojasi, faktiškai gyvena, jam nuo nuosavybės įgijimo momento kaip nekilnojamojo turto savininkui kyla pareiga mokėti pastoviąją įmokos dalį. Tokio galiojančio teisinio reglamentavimo analizė leidžia manyti, jog pareiga mokėti įmokas už atliekų tvarkymą yra numatyta visiems nekilnojamojo turto objektų turėtoms, t. y. pareiga kyla iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį objektą turėjimo, o ne iš faktinio atliekų kiekio ir dydžio sukūrimo.
4.4. Pažymi, kad atsakovo skolos už šiukšlių išvežimą laikotarpis prasideda 2013 m. balandžio 13 d., tai yra tada, kai jis tapo negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – nekilnojamasis turtas), savininku. Esant nustatytoms aplinkybėms apeliantė skolą skaičiavo vadovaudamasi Nutarimo nuostatomis. Nutarimo 30 punkte yra nurodoma, jog kintamosios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. <...> Pasibaigus deklaruotam laikotarpiui, visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, deklaravę, kad nesinaudos nekilnojamuoju turtu, pateikia savivaldybių nustatytus dokumentus, įrodančius, kad nesinaudota nekilnojamuoju turtu, ar jų kopijas. Nepateikus šių dokumentų ar jų kopijų, savivaldybė arba administratorius už deklaruotą laikotarpį apskaičiuoja kintamosios įmokos dedamosios dydį. Apeliantė pažymi, kad atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu teigė, jog nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir jame faktiškai negyvena, tačiau į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų ar dokumentų, pagrindžiančių, kad skolos laikotarpiu buvo deklaravęs ir informavęs Vilniaus miesto savivaldybę apie tai, kad nekilnojamuoju turto nebus naudojamasi. Apeliantė atkreipia dėmesį į teismų praktiką minėtu klausimu ir nurodo, jog Nutarime yra aiškiai įtvirtinta, kad kintamosios įmokos nemokėti galima ne ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, o nemokėti ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį galima tik tuo atveju, jeigu asmuo deklaruoja savo išvykimą į užsienį ar į kitą Lietuvos vietovę (Nutarimo 30 punktas).
4.5. Apeliantės vertinimu, atsakovui, kaip nekilnojamojo turto savininkui, kyla pareiga mokėti pastoviąją įmokos dalį už šiukšlių išvežimą. Teigia, kad nesant išviešintam juridiniam faktui, kad atsakovas faktiškai nesinaudoja nekilnojamuoju turto, atsakovas negali šios aplinkybės naudoti prieš ieškovę, siekdamas išvengti prievolės mokėti kintamąją įmokos dalį. Todėl remiantis aptartų aplinkybių visuma, apeliantės nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriuo atmesta dalis ieškovės reikalavimų, turėtų būti pakeistas, tenkinant ieškovės reikalavimą. Apeliantės teigimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatskleidė bylos esmės, motyvavo nepakankami, kadangi, nesurinkus pakankamai įrodymų, nebuvo galima civilinės bylos išnagrinėti iš esmės.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą atsakovas P. B. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, mano, jog yra kitaip, negu nurodyta apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, atskleista bylos esmė, juo buvo tinkamai įvertinta ir res judicata reikšmę turinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. įsiteisėjusi nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020, kurioje išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio l dalis, 329 straipsnis). Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir nurodo, kad teismo sprendimas gali būti pripažįstamas neteisėtu, jeigu esant neišsamiems motyvams motyvuojamojoje dalyje yra neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Taigi, tam, kad teismo sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, turi būti neatsakyta į esminius bylos aspektus ir tai turi nulemti neteisingą bylos išsprendimą.
5.2. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas negali priimti kitokio teismo sprendimo, kai tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko yra galiojantis teismo sprendimas, turintis neabejotiną res judicata galią šalims, kurios apeliantė savo skunde neginčija. Priešingu atveju (t. y. jei vis tik apeliacinės instancijos teismas tenkintų apeliantės skundą), būtų pažeista atsakovo teisė į teisingą teismą, į teisę, kurią gina ir užtikrina Europos žmogaus teisių konvencija. Pažymi, kad apeliantė neginčija, jog byla išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. įsiteisėjusia nutartimi. Todėl šiuo pagrindu apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo išvykimo ir tarimai neišviešinto juridinio fakto yra nepagrįsti, kadangi visus šiuos argumentus paneigia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. įsiteisėjusi nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020. Atsakovas papildomai pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (CPK 178 straipsnis) nustato, jog įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Apeliantei neteikiant į bylą pakankamų įrodymų, kuriais būtų galima įrodyti atsakovo kaip negyvenamos palėpės savininko pareigą susimokėti už šiukšlių išvežimą, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliantės reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti. Pažymi, jog atsakovas teikė savo argumentus, nurodė aktualų teisinį reguliavimą dėl prievolės palėpės savininkui mokėti už šiukšlių išvežimą, savo nesutikimą su apeliantės ieškinio reikalavimais grindė ir vienu esminių principų – teršėjas moka (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio l dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino visus šalių argumentus, aplinkybę, jog apeliantė nepaneigė atsakovo argumentų, ir todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atmesdamas apeliantės reikalavimus priteisti mokestį už šiukšlių išvežimą.
5.3. Nurodo, kad apeliaciniame skunde remiamasi būtent Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711. Atsakovas akcentuoja, kad Vyriausybė šiuo Nutarimu yra aiškiai nustačiusi, kokiais principais ir taisyklėmis vadovaujantis savivaldybės turi nusistatyti įmokų už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų taisykles. Šiose taisyklėse yra 2 dalys (kintamoji ir pastovioji), todėl atliekų surinkimo mokestį moka tik tas, kam tokia paslauga teikiama, be to, jeigu objekto savininkas negyvena objekte, t. y. jo veikla nesukuria atliekų, jis nėra teršėjas, jam nekyla pareiga mokėti už atliekų tvarkymą. Taigi minėtos atliekų tvarkymo taisyklės aiškiai nustato, jog rinkliavos mokėtojai – tai atliekų turėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių veikloje susidaro komunalinės atliekos, o nurodyti rinkliavos nuostatai nustato, jog vertinant, kad atliekų turėtojų veikla, turinti įtakos komunalinių atliekų susidarymui nekilnojamojo turto objektuose, yra labai skirtinga, nekilnojamojo turto objektai skirstomi į kategorijas (4 punktas). Atsakovas pažymi, kad palėpių kategorija nepatenka į apmokestinamų objektų sąrašą, todėl jos savininkui negali kilti pareiga mokėti už šiukšlių išvežimą, todėl apeliantės teiginys, jog pats nekilnojamojo turto nuosavybės teisės turėjimas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad tuo turtu nėra naudojamasi, yra pagrindas rinkti mokesčius už šiukšlių išvežimą, atsakovo manymu, gali būti pagrindas mokėti mokesčius, tokius kaip nekilnojamojo turto mokestis, o ne tokius, kaip reikalaujama šioje byloje.
5.4. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, anot apeliantės, aptariamas mokestis mokamas už suteiktas šiukšlių išvežimo paslaugas, tačiau jeigu atsakovas nėra teršėjas, jo veikloje nesusidaro atliekų, tokios paslaugos negali būti teikiamos, nes nėra paslaugų objekto. Atsakovo vertinimu, toks mokestis už šiukšlių išvežimą nėra lygiavertis mokesčiui už bendrojo naudojimo patalpas. Šiuo atveju, jeigu būtų apmokestinti asmenys, kurie nėra teršėjai, kaip tai numato tiek Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, tiek ir kiti minėti teisės aktai, būtų pažeistas teisingumo ir proporcingumo principas, bet ne atvirkščiai. Principas „teršėjas moka“ nurodomas ne tik minėtame įstatyme, bet ir anksčiau nurodytose savivaldybės Atliekų tvarkymo taisyklėse ir rinkliavos nuostatuose, kur nurodyta, jog rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių veikloje susidaro komunalinės atliekos. Taigi, logiška, jog jeigu asmenų veikloje nesusidaro komunalinės atliekos, tai jie nėra laikomi nei atliekų turėtojais, nei rinkliavos mokėtojais, todėl akivaizdu, jog priešingas aiškinimas pažeis ir įstatymo reguliavimą, ir bendruosius teisės principus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos už atliekų išvežimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
9. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apeliantė UAB „Mano Būstas Neris“ vykdo daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų administravimo veiklą; nekilnojamojo turto tvarkybą už atlygį arba pagal sutartį; pastatų remontą, restauravimą ir rekonstravimą; kombinuotą patalpų funkcionavimo užtikrinimo veiklą; elektros sistemų įrengimą; pastatų ir statinių elektros tinklų įrengimą; vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemų įrengimą; kitus statybos baigiamuosius ir apdailos darbus ir kitą veiklą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Byloje taip pat nustatyta, kad pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), administruoja apeliantė pagal 2012 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551 (įsakymas pakeistas 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-3954/18(2.1.1E-TD2)).
10. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo P. B. prievolės sumokėti už ieškovės teiktas administravimo paslaugas – už buitinių atliekų išvežimą. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise valdo negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini) dalis, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
11. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 7 d. sprendimu ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ ieškinio dalį dėl skolos už atliekų išvežimą (iš viso 105,69 Eur) atmetė, motyvuodamas tuo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nustatęs prejudicinius faktus šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo, kad tarp tų pačių šalių buvo nagrinėtas ginčas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020, kurioje teismas 2020 m. birželio 2 d. priėmė nutartį dėl šiukšlių išvežimo, kuria ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ ieškinio dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta ir neįrodyta, papildomai nepateikus teismui įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ir šiame ieškinyje ieškovė neįrodė iš atsakovo reikalaujamos 105,69 Eur skolos pagrįstumo, ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė.
Dėl prejudicinių faktų taisyklės taikymo
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. Prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Šiuo atveju taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) ir kooperavimosi (bendradarbiavimo) principui (CPK 8 straipsnis), bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui.
13. Kita vertus, teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas).
14. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo dalį dėl skolos už atliekų išvežimą iš esmės sutinka su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė res judicata reikšmę šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko. Analizuojant Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020 buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, šiuo atveju tarp apeliantės UAB „Mano būstas Neris“ ir atsakovo P. B., dėl to paties dalyko, t. y. dėl skolos už atliekų išvežimą, ir tuo pačiu pagrindu. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi Nr. e2A-1014-803/2020 nustatė, kad apeliantė savo ieškinį grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau yra nustatytos Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020 dėl skolos už atliekų išvežimą, pakeisdama tik įsiskolinimo laikotarpį ir teikdama analogiškas sąskaitas faktūras, kuriomis apmokestinamas šiukšlių išvežimas.
15. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, kad Vilniaus apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5952-1012/2019 išsprendė analogiško pobūdžio ginčą tarp apeliantės UAB „Mano būstas Neris“ ir atsakovo P. B.. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apylinkės teismas 2022 m. birželio 7 d. skundžiamu sprendimu analogiško pobūdžio ginčą tarp tų pačių šalių išsprendė taikydamas prejudicinio fakto taisyklę. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliantė apeliacinės instancijos teismo prašo net ketvirtą kartą įvertinti ir nustatyti tas pačias aplinkybes, kurios jau yra išnagrinėtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
16. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
17. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, į nustatytas faktines nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį aiškinama atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, 61 punktą; 2006 m. sausio 12 d. Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktą).
Dėl bylos procesinės baigties
18. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinis teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, išklausęs pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
20. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.
21. Sprendžiamas klausimas dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme. Atsakovo atstovas L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės UAB „Mano būstas Neris“ apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 185,00 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Kartu su pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą pridėti atsakovo mokėjimą patvirtinantys dokumentai: PVM sąskaita faktūra Nr. 22/07-75, 2022 m. liepos 28 d., AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymas Nr. 24, 2022 m. liepos 28 d. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių išlaidų dydžių, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovui P. B. iš ieškovės UAB „Mano būstas Neris“ priteisiama 1 185,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo dalį dėl skolos už atliekų išvežimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui P. B. (P. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ juridinio asmens kodas 121483222, 1 185,00 Eur (vieną tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.