Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1562-614/2018 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl kompensacijos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. G. pareiškė ieškinį, kuriame prašė iš atsakovės priteisti: 1) 41 300 Eur kompensaciją už ieškovui nuosavybės teise priklausančiam 0,1212 ha ploto kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas) įstatymu nustatytą servitutą; 2) 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlyginimą; 3) 400 Eur kitų nuostolių atlyginimą; 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių ir apeliacijos objekto

23. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2016 m. sausio 13 d. dovanojimo sutartimi iš R. G. ir V. B. G. gavo ir nuosavybės teise valdo 0,1212 ha kitos paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Žemės sklype registruota 0,0811 ha dydžio elektros oro linijos apsaugos zona, taip pat registruotos ryšių linijos apsaugos zona ir saugotinų medžių ir krūmų želdinių, augančių ne miško žemėje apsaugos zona. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3561-01 912 kv. m žemės sklypo paskirtis pakeista iš „žemės ūkio (sodų)“ į „kitos paskirties žemę: gyvenamoji teritorija (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos)“. Tuo pačiu įsakymu greta 912 kv. m ploto žemės sklypo suformuotas laisvos valstybinės žemės 300 kv. m ploto sklypas ir nustatyta, jog šis sklypas naudojamas kartu su 912 kv. m ploto žemės sklypu, patvirtintos bendros šių sklypų naudojimo sąlygos, tarp jų: nustatytas leistinas sklypo užstatymo plotas, taip pat elektros linijų apsaugos zona. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 2.3-3796-1021 vietoje 912 kv. m ploto žemės sklypo ir 300 kv. m žemės sklypo suformuotas žemės sklypas, kurio plotas 1 212 kv. m.

24. Žemės sklype yra atsakovei priklausantys elektros įrenginiai – 10 kV oro linija (L-357 iš (duomenys neskelbtini)) atšaka L-304/441. Elektros įrenginiai eksploatuojami nuo 1968 m. Nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojusios EEĮ redakcijos 50 straipsnio 2 dalimi nustatyti įstatyminiai servitutai (2004 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. IX-2307). Įtvirtinta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Elektros oro linija įrengta iki 2004 m. liepos 10 d., servitutas nustatytas įstatymu. Žemės sklypas suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 2.3-3796-1021, padidinant plotą nuo 912 kv. m. ploto žemės sklypo iki 1212 kv. m, prijungus valstybinės žemės plotą. Šiuo aktu prie žemės sklypo prijungta sklypo dalis, kurioje yra nepatogumus ieškovui keliantis trijų atramų elektros linijos stulpas.

25. Ieškovas prašė iš atsakovės priteisti: 1) 41 300 Eur kompensaciją už ieškovui nuosavybės teise priklausančiam 0,1212 ha ploto kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypui, įstatymu nustatytą servitutą; 2) 525 Eur nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, atlyginimą; 3) 400 Eur kitų nuostolių atlyginimą; 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteisė 3 452,77 Eur kompensaciją, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 307 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusią ieškinio dalį atmetė. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria dalis ieškinio reikalavimų atmesti, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

26. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių, šalys taip pat sutinka, kad ieškovui priklauso kompensacija dėl elektros energijos tiekimo tinklų naudojimui nustatyto servituto. Byloje ginčas kilo dėl kompensacijos nustatymo būdo ir jos dydžio. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo dalies, kuria atmesta dalis ieškovo ieškinio reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

27. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Konkrečius nuostolius turi įrodyti tarnaujančiojo daikto savininkas (CPK 178 straipsnis), tačiau jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti, nuostolių dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

28. 2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus EEĮ, ši nuostata perkelta į EEĮ 75 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 7 d.). 2017 m. liepos 4 d. EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeista EEĮ 75 straipsnio 3 dalis, nurodant, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, o jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.

29. 2017 m. liepos 4 d. EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad EEĮ 75 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams tiesiant perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengiant kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, taikomos ir atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki EEĮ įsigaliojimo, skirtų elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki EEĮ įsigaliojimo dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Nurodytos vienkartinės kompensacijos pradedamos mokėti 2018 m. gegužės 1 d. ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos ar dėl kompensacijos peržiūrėjimo (padidėjus teisės aktais nustatomoms elektros tinklų apsaugos zonoms) pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos.

30. Taigi Vyriausybė, įgyvendindama nurodytas įstatymo nuostatas, iki 2018 m. gegužės 1 d. turėjo nustatyti tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Vyriausybė 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtino Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodiką, kurioje nustatė nuostolių, atlyginamų žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui už perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatytus ar nustatomus žemės servitutus, dydžio apskaičiavimo ir vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, išmokėjimo tvarką (metodikos 1 punktas).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019 padarė išvadą, kad 2004 m. liepos 1 d. EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. IX-2307 nustatyta nekilnojamojo daikto savininkui taikomų suvaržymų energetikos objektus ir įrenginius valdančios elektros energetikos įmonės naudai teisinė prigimtis ir nustatytas šių suvaržymų teisinis pagrindas, kad 2017 m. liepos 4 d. EEĮ Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39¹ straipsniu įstatymu Nr. XIII-604 įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatė, jog servitutai, nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo, savo prigimtimi yra atlygintiniai ir už juos turi būti atlyginta, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje taip pat pažymėjo, kad: 1) įstatymas nenustatė ir nenustato išimties iš atlygintinumo taisyklės dėl nuosavybės teisės suvaržymų, kurie atsirado iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo; 2) aplinkybė, jog ieškovas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Naujos normos taikomos ir jau galiojantiems servituto teisiniams santykiams; 3) įstatymų leidėjas EEĮ ne nustatė naujus suvaržymus, bet tik teisiškai įformino jau egzistavusius – dar iki įstatymo įsigaliojimo – nuosavybės teisės suvaržymus; 4) nors įstatymų leidėjas, įtvirtinęs suvaržymų teisinę prigimtį ir teisinį pagrindą, nenustatė kompensavimo mokėjimo tvarkos ir sąlygų už tokius suvaržymus, tokio reglamentavimo nebuvimas nepaneigia asmens teisės į kompensaciją už nustatytą servitutą, jei tokia kompensacija jam dar nebuvo išmokėta.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad metodika negali būti taikoma, kadangi įstatymas atgal negalioja. Įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui maksimalaus dydžio vienkartinė kompensacija, mokama už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu. Nagrinėjamu atveju, nors ir metodika, kuria vadovavosi atsakovė, apskaičiuodama ieškovui mokėtina kompensaciją, įsigaliojo vėliau nei ieškovas kreipėsi į teismą dėl kompensacijos priteisimo, negalima teigti, jog teismas negalėjo ja vadovautis. Įstatymų leidėjui nustačius, kokia tvarka turi būti apskaičiuojama kompensacija, nustatyta tvarka turi būti vadovaujamasi, jeigu ši tvarka galioja kompensacijos apskaičiavimo metu. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2019 m. balandžio 16 d., o metodika įsigaliojo 2018 m. liepos 31 d., darytina išvada, jog teismas pagrįstai ja vadovavosi, kadangi teismo sprendimo priėmimo metu galiojo teisės aktas, kurio pagrindu apskaičiuojama maksimali žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui mokėtina kompensacija. Kadangi teismas galiojančia metodika vadovavosi teismo sprendimo priėmimo metu, nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog teismas metodika vadovavosi taikydamas ją ginčo santykiams retrospektyviai.

33. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vadovautis metodikoje nustatyta formule, apskaičiuojant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, o turėjo būti remiamasi turto vertinimo ataskaita, kaip objektyviau ieškovo praradimus dėl servituto suvaržymų įvertinančiu aktu. Apeliantas nurodo, jog teismas privalėjo pagrįsti, kodėl nustatydamas kompensacijos dydį remiasi metodika, o ne turto vertinimo ataskaita. Ieškovas 41 300 Eur nuostolius dėl žemės sklypo vertės dėl servituto sumažėjimo įrodinėja Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad ieškovui priklausančio žemės sklypo vertė, be žemės sklype esančios elektros linijų apsaugos zonos ir elektros linijų, 2017 m. birželio 16 d. būtų 88 200 Eur, o šio žemės sklypo vertė, įvertinus žemės sklype esančią elektros linijų apsaugos zoną ir elektros linijas, 2017 m. birželio 16 d. buvo 46 900 Eur. Ieškovas 2016 m. sausio 13 d. dovanojimo sutartimi iš R. G. ir V. B. G. (ieškovo tėvų) gavo ir nuosavybės teise valdo žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3561-01 greta 912 kv. m ploto žemės sklypo suformuotas laisvos valstybinės žemės 300 kv. m ploto sklypas ir nustatyta, jog šis sklypas naudojamas kartu su 912 kv. m ploto žemės sklypu, patvirtintos bendros šių sklypų naudojimo sąlygos, tarp jų: nustatytas leistinas sklypo užstatymo plotas, taip pat elektros linijų apsaugos zona. Taigi, ieškovas žemės sklypą nuosavybės teise įgijo jau su žemės sklype esančia elektros linijų apsaugos zona (įstatyminiu servitutu) ir neturėjo pagrįsto lūkesčio, kad šį žemės sklypą bus galima naudoti be apribojimų.

34. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytas žemės sklypo be elektros linijų apsaugos zonos ir su šia zona verčių skirtumas 2017 m. birželio 16 d. nepatvirtina 41 300 Eur ieškovo nuostolių dėl žemės sklypo vertės dėl servituto sumažėjimo, nes šis skirtumas nėra skirtumas tarp žemės sklypo vertės iki elektros linijų apsaugos zonos nustatymo ir po šios apsaugos zonos nustatymo. Ieškovo atveju toks skirtumas kaip nuostolis dėl žemės sklypo vertės dėl servituto sumažėjimo ir negali būti nustatytas, nes ieškovas žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo jau su nustatyta elektros linijų apsaugos zona.

35. Taip pat pastebėtina, kad apeliantas kelia abejones dėl metodikoje nustatytos kompensacijos apskaičiavimo formulės, mano, jog metodikoje nustatytas ypač mažas (0,1) koeficientas prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantas mano, kad metodikoje nustatyta formulė nepakankamai individualiai nustato konkrečiu atveju apelianto patiriamus nepatogumus dėl įstatymu nustatyto servituto suvaržymų galiojimo apelianto žemės sklypui. Pažymėtina, kad nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pritarti šiam apelianto argumentui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas metodiką, nesiekė nustatyti tvarkos, kuri padėtų nustatyti kompensaciją, padengiančią žemės sklypo vertės praradimą, tačiau siekė nustatyti tvarką, kurios pagrindu būtų galima apskaičiuoti kompensaciją, atlyginančią nuostolių žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui už perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatytus ar nustatomus žemės servitutus dydį. Žemės sklypui įstatymu nustačius servitutą, apeliantas sklypo vertės iš esmės nepraranda, tik apribojamos jo galimybės apsaugos zonoje vykdyti tam tikrą veiklą, statyti statinius. Neteisinga būtų teigti, jog servitutu apsunkinto sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui už perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatytus ar nustatomus žemės servitutus turi būti atlyginamas skirtumas tarp servitutu apsunkinto žemės sklypo vertės ir žemės sklypo vertės, jei žemės sklypui nebūtų nustatytas servitutas ir jame nebūtų perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų, kadangi ateityje perdavimo sistemas ir skirstomuosius tinklus pašalinus, žemės sklypo vertė padidėtų, o sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui jau būtų atlygintas žemės sklypo vertės skirtumas.

36. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kad teisės aktais patvirtintos kompensacijų nustatymo metodikos yra tik orientyras teismui, bet ne lemiamas kriterijus vertinant kompensacijos dydį. Pritartina šio apelianto argumento daliai, kad kompensacijų nustatymo metodikos yra tik orientyras teismui sprendžiant priteistinos kompensacijos dydį, t. y. teismas gali priteisti kompensaciją, kuri apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, gali ją sumažinti, padidinti arba jos apskritai nepriteisti. Taigi teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar teisės aktuose nustatytos kompensacijos dydis atitinka konkrečiu atveju kompensacijos reikalaujančiam asmeniui sukeltus nepatogumus dėl įstatymu nustatyto servituto. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas atsakovės nurodytą kompensaciją, apskaičiuotą pagal metodikoje nustatytą formulę, laikė pagrįsta ir pakankama ieškovo patiriamiems nuostoliams dėl įstatymu nustatyto servituto atlyginti. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas metodikos 1 punkte nustatė, kad pagal metodikoje nustatytas formules apskaičiuojama maksimalaus dydžio vienkartinė kompensacija, taigi iš esmės yra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovės pagal metodiką apskaičiuotam kompensacijos dydžiui, priteisė ieškovui maksimalią įstatymų leidėjo nustatytą kompensaciją.

37. Apeliantas teigia, kad metodika negalėjo būti taikoma, kadangi dėl jos yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog dėl įstatymo, arba kito teisės akto ar jo dalies, atitikimo Konstitucijai, yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nesudaro pagrindo manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Minėta aplinkybė gali sudaryti pagrindą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas priims nutarimą dėl įstatymo, teisės akto ar jo dalies atitikties Konstitucijai, ir tai tik tais atvejais, kuomet teismas neturi kitų teisinių argumentų dėl įstatymo arba teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų aplinkybių, apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis galiojančia teise (CPK 3 straipsnio 1 dalis), o įstatymų leidėjui nustačius tvarką kaip apskaičiuojama maksimali mokėtina kompensacija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė pagal nustatytą metodiką atsakovės apskaičiuotam kompensacijos dydžiui ir patenkino ieškovo reikalavimą iš dalies.

39. Pažymėtina, kad metodika yra galiojantis ir nenuginčytas poįstatyminis teisės aktas, todėl privalu šiuo aktu vadovautis nagrinėjant šios kategorijos bylas dėl kompensacijos priteisimo. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti metodikos teisėtumu ir pagrįstumu, o prieštaravimų, kad ši kompensacija apskaičiuota neteisingai pritaikius metodikos II skyriaus nuostatas, ieškovas nepateikė. Kitoks, nei taikant metodiką, kompensacijos paskaičiavimo būdas ieškovui suteiktų nepagrįstą pranašumą lyginant su kitais asmenimis, kuriems nustatytas servitutas dėl elektros tiekimo įrenginių buvimo jiems nuosavybės teise priklausančiame turte, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai pritarė atsakovės pagal metodiką apskaičiuotam kompensacijos dydžiui ir jį priteisė.

40. Apeliantas taip pat mano, kad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovo išlaidos, susijusios su turto vertinimo ataskaitos parengimu, nebuvo reikalingos nagrinėjant civilinę bylą. Teigia, kad tvoros įžeminimo išlaidų teismas taip pat nepagrįstai nelaikė ieškovo patiriama žala. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nėra pagrindo priteisti ieškovo išlaidų, susijusių su turto vertinimu ataskaitos parengimu, kadangi byloje nustatant kompensacijos dydį, turto vertinimo ataskaita neturėjo reikšmės, ataskaita rengta vertinant hipotetinę situaciją, kokia žemės sklypo kaina būtų jeigu žemės sklype neegzistuotų elektros linijos ir jų apsaugos zona, tačiau nagrinėjamų atveju elektros linija žemės sklype naudojama nuo 1968 m., apsaugos zona nustatyta dar prieš apeliantui įgyjant žemės sklypą, todėl vertinti neegzistavusios ir neegzistuojančios situacijos (žemės sklypui neturint elektros linijos ir jos apsaugos zonos) nėra pagrindo. Taip pat, ieškovui faktiškai nepatyrus tvoros įžeminimo išlaidų, neįrodžius, kad tokios išlaidos bus neabejotinai patirtos, nebuvo pagrindo spręsti apie jų atlyginimą.

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė nenurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl šioje nutartyje dėl bylinėjimosi išlaidų kolegija nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.