- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-1396-513/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- I. B., M. B.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Trečiasis asmuo
- D. Ž.-K.
Teisėja Lina Jociuvienė Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00328-2012-9
NUTARTIS
2014 m. spalio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irmos Čuchraj, teisėjų Jolantos Gailevičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų I. B. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. B. ir M. B. ieškinį atsakovei AB DNB bankui, trečiajam asmeniui D. Ž.-K. dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo, susitarimų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai teismo prašė: pripažinti vienašališką kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 nutraukimą neteisėtu; pripažinti 2009-07-17 susitarimo Nr. 2300-2007-19787/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 pakeitimo 1.4 p. negaliojančiu; pripažinti 2010-08-25 susitarimo Nr. 2300-2007-19787/2 dėl kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 pakeitimo 5.3 p. negaliojančiu. Reikalavimus grindė aplinkybėmis, jog tarp šalių buvo pasirašyta 2007-06-14 kreditavimo sutartis Nr. 2300-2007-19787, kurios pagrindu atsakovė ieškovams suteikė 112 951,81 euro paskolą. 2009-07-17 šalys pasirašė susitarimą prie kredito sutarties, kuriuo paskola padidinta 1 134,35 euro, 2010-08-25 –susitarimą, kuriuo papildomai suteikta 1 857,62 euro suma. Ieškovė 2011-03-22 kreipėsi į kreditorių prašydama peržiūrėti kredito sutartį, siekiant rasti sutarimą nenutraukti sutarties ir vykdyti mokėjimus pagal galimybes. Tačiau 2011-08-24 ieškovai gavo pranešimą iš kreditoriaus, jog kredito sutartis nutraukiama dėl netinkamo jos vykdymo. Kreditorius pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Mano, jog vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes kreditorius piktnaudžiavo savo, kaip stipresniosios šalies, padėtimi, privertė ieškovus sudaryti nenaudingus sandorius.
Atsiliepimas
Atsakovė AB DNB bankas atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko. Motyvavo tuo, jog tarp ieškovų ir atsakovo sudaryta 2007-06-14 kreditavimo sutartis, kuri ieškovų prašymų pagrindu keista papildomais susitarimais. Ieškovai netinkamai vykdė kreditinius įsipareigojimus, t. y. nemokėjo laiku kredito įmokų ir palūkanų, todėl buvo sudaryti papildomi susitarimai, paskutiniuoju susitarimu susitarta padidinti kredito sumą ir ieškovams atidėti dalies kredito įmokų mokėjimo terminą iki 2011-03-26. Ieškovai nuo 2011-06-29 nevykdė ir papildomų susitarimo įsipareigojimų, todėl kreditorius 2011-07-29, 2011-08-24 pranešimais apie sutarties nevykdymą įspėjo skolininkus. 2011-08-24 pranešimu kreditorius informavo, jog kredito sutartis bus nutraukta vienašališkai, jei nuo pranešimo dienos per 30 dienų nebus sumokėtas įsiskolinimas. Ieškovei nesumokėjus įsiskolinimo, kredito sutartis 2007-06-14 nutraukta vienašališkai. 2011-10-27 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.
Trečiasis asmuo D. Ž.-K. atsiliepimu su ieškiniu sutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokatas E. K. prašė ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad atsakovas pažeidė esmines sutarties sąlygas, t. y. nežinant ieškovams, pakeitė kredito mokėjimo būdą, dėl to buvo sudarytos nepalankios ieškovams sąlygos grąžinti kreditą esant sunkiai ieškovų finansinei padėčiai.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Papildomai nurodė, jog kredito sutartis buvo keičiama tik esant ieškovų prašymui. Ieškovai sutiko su pakeistomis kredito sutarties sąlygomis, jų neginčijo ir mokėjo tam tikrą laiką įmokas. Kreditorius bendradarbiavo su ieškovais, siekė, kad jie išmokėtų suteiktą kreditą, sudarė sąlygas tam tikrą laiką nemokėti palūkanų, tačiau ieškovai nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir jiems nemokant jokių įmokų apie dešimt mėnesių sutartį nutraukė vienašališkai.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-05-21 sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Priteisė solidariai iš ieškovų I. B. ir M. B. 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB DNB bankui. Priteisė iš ieškovų po 69,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad pagal 2007-06-14 būsto kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 bendrosios dalies 46.1 p. įmokų bankui nemokėjimas yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Atsakovas 2011-07-29 pranešimu įspėjo ieškovus apie susidariusį įsiskolinimą, 2011-08-24 įspėjo ieškovus apie netinkamą sutarties vykdymą, paaiškino, jog nepašalinus pažeidimų, sutartis bus nutraukta ir skola bus išieškoma priverstinai, be to, kvietė pasinaudoti paskutine galimybe sumokėti skolą ir tokiu būdu tęsti skolos grąžinimą ir palūkanų mokėjimą pagal galiojantį grafiką; pranešimas įteiktas asmeniškai (t. 1, b. l. 29, 65–66). Iš kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo ataskaitų nustatė, kad laikotarpiu nuo kredito gavimo iki 2011-06-29 ieškovai vėluodavo mokėti įmokas. Atsakovas ragino ieškovus sumokėti skolas, tačiau ieškovams nemokant devynis mėnesius iš eilės įmokų, buvo nutarta vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš tai įspėjant ieškovus apie sutarties nutraukimą. Argumentavo, jog svarstyti skolininkų pasiūlymus ir konstruktyviai bendradarbiauti yra galimybė tik tada, kai pradedama mokėti skola, sugebama iš pajamų mokėti palūkanas ir grąžinti paskolą bei stengiamasi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad ieškovai nesiėmė aktyvių veiksmų bendradarbiauti su kreditoriumi, jie ginčyti sutarties nutraukimą pradėjo tik kreditoriui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai, nesutikdami su kreditavimo sutarties vienašaliu nutraukimu, nurodydami, kad pasiryžę išsaugoti kreditavimo sutartį ir ateityje vykdyti visus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, byloje nepateikė rašytinių įrodymų, jog jie galės ateityje tinkamai vykdyti kreditinius įsipareigojimus, o pateikti rašytiniai įrodymai dėl gaunamų pajamų tik įrodo, kad ieškovų pajamos nėra pakankamos ir finansinė padėtis nėra stabili (t. 1, b. l. 31–36, 92–94, 122–131, t. 2, b. l. 38–40). Kreditorius, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovai vėluodavo atlikti mokėjimus, ir atsižvelgdamas į ieškovų rašytinius prašymus, 2009-07-17 sudarė papildomą susitarimą, kuriame numatyta ir sąlyga dėl dalies kredito įmokų atidėjimo tam tikram laikotarpiui (t. 1, b. l. 19–23, 56), 2010-08-25 sudarytas dar vienas papildomas susitarimas Nr. 2300-2007-19787/2 prie 2007-06-14 Būsto kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-1978/1, juo susitarta padidinti kredito sumą nuo 112 405,16 EUR iki 114 262,78 EUR, pakeisti tarpinius kredito grąžinimo terminus ir sumas, atidedant negrąžintos kredito dalies mokėjimus ir kreditą pradedant grąžinti nuo 2011-03-26 (t. 1, b. l. 24–28, 57). Tik 2011-03-22 ieškovė I. B. kreipėsi į kreditorių prašydama peržiūrėti kredito sutartį, jos nenutraukti, leisti mokėti kreditą pagal galimybes, žadėjo mokėjimus vykdyti (t. 1, b. l. 67). 2011-04-05 kreditorius informavo ieškovę, jog yra galimybė peržiūrėti kredito sutartį, tačiau ieškovė turi pateikti dokumentus, patvirtinančius nuolatinių pajamų gavimą, bei finansinių įsipareigojimų sutartis (t. 1, b. l. 68). Byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų pateikę atsakovo prašomus dokumentus. 2011-08-24 bankas įspėjo ieškovus apie netinkamą sutarties vykdymą, paaiškino, jog nepašalinus pažeidimų, sutartis bus nutraukta ir skola bus išieškoma priverstinai, be to, kvietė pasinaudoti paskutine galimybe sumokėti skolą ir tokiu būdu tęsti skolos grąžinimą ir palūkanų mokėjimą pagal galiojantį grafiką; pranešimas įteiktas asmeniškai (t. 1, b. l. 29, 65, 66). Teismas kritiškai vertino ieškovų argumentus, jog kreditorius yra pakeitęs kredito grąžinimo būdą, tačiau apie tai ieškovai nebuvo ir nėra informuoti, kadangi iš kredito grąžinimo grafikų matyti, jog kredito dalies grąžinimo suma ir grafikai yra asmeniškai pasirašyti ieškovų, interneto svetainės, skirtos ieškovams, puslapyje aiškiai matyti, koks kredito gražinimo būdas taikomas, todėl ieškovams apie kredito grąžinimo tvarką ir terminus informacijos netrūko (t. 2, b. l. 96–102). Ieškovai negalėdami įvykdyti kreditinių įsipareigojimų kreipėsi į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau savo įsipareigojimų pagal sutartį ir papildomus susitarimus visiškai nevykdė ir apskritai nustojo mokėti kreditą ir palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. faktiškai vienašališkai sustabdė sutarties vykdymą. Ieškovai neneigia savo prievolės atsakovui ir pripažįsta, kad nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų taip, kaip nustatyta sutartimi (CK 6.63 str. 1 d.). CK 6.59 str. draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar keisti jos sąlygas. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, motyvuodamas CK 6.200 str., 6.209 str., 6.217 str., 6.218 str., 6.874 str. 2 d., 6.881 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2012-06-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012, 2008-05-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-14 nutartimi Nr. 2A-521/2011, 2012-01-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-63/2012, įvertinęs teismo posėdžio metu duotus šalių parodymus, teismas pripažino, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo vienašališką sutarties nutraukimą laikyti neteisėtu. Remdamasis CPK 88 str. 1 d. 6 p., 92 str., 93 str., 98 str., išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nekvalifikavo ginčo kreditavimo sutarties kaip vartojimo ir netaikė kredito gavėjams (ieškovams), kaip vartotojams, įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintų garantijų, tokiu būdu pažeidė ieškovų teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d., CK 1.39 str. 1 d., 6.228⁴ str., Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Paskolą ieškovai ėmė sodo nameliui su žemės sklypu ir priklausiniais ar be jų pirkti ir įrengti, t. y. savo šeimos poreikiams, nesusijusiems su verslu, tenkinti. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo taikyti jiems didesnę įstatymo nustatytą teisių apsaugą, o šiuo atveju ieškovus ir banką laikė lygiavertėmis šalimis, kas prieštarauja įstatymo nuostatoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CPK 1.5 str.). Teismas spręsdamas dėl atsakovo veiksmų teisėtumo negalėjo taikyti šalių sutarties 46.1 p., o turėjo įvertinti, ar papildomi šalių susitarimai, keičiantys ar papildantys pradinės kreditavimo sutarties sąlygas, neapsunkina ieškovams kredito sutarties vykdymo, ar šalys dėl jų susitarė laisva valia, ar susitarimų sąlygos nebuvo primestos stipresniosios šalies – banko, ar vienašališki kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimai (kredito grąžinimo metodo pakeitimas, teisė vienašališkai nustatyti banko maržą) yra sąžiningi kredito gavėjų atžvilgiu. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 ir teigia, kad teismas turėjo pripažinti, jog ginčo šalių sudarytos kreditavimo sutarties 46.1 p. šiuo atveju netaikytinas, kadangi pažeidžia ieškovų, kaip vartotojų, teises ir spręsti dėl sutarties nutraukimo remiantis bendraisiais CK 6.217 str. numatytais esminio sutarties pažeidimo pagrindais. Ieškovai, nepaisant laikinų finansinių problemų, visuomet stengėsi įvykdyti prievolę atsakovui tinkamai. Nuo kredito sutarties sudarymo 2007 m. iki jos vienašališko nutraukimo 2011 m. (per ketverius metus) ieškovai bankui sumokėjo net 82 476,45 Lt (įskaitant kredito grąžinimą, palūkanas bei delspinigius), kas sudaro apie penktadalį viso suteikto kredito, o visas kreditas turėjo būti grąžintas iki 2047 m. Teismui buvo pateikti duomenys, jog 2011 m. dėl ekonominio sunkmečio sukeltų problemų ieškovų pajamos itin sumažėjo, be to, jie, be kredito mokėjimo, turėjo užtikrinti savo mažamečių vaikų poreikius, tačiau bankas šių aplinkybių nepaisė, vienašališkai nustatė tokias kredito grąžinimo sąlygas, dėl kurių vykdyti sutartį ieškovams tapo dar sudėtingiau, neatsižvelgė į ieškovų prašymus vienašališkai sutarties nenutraukti ir spręsti situaciją abipusio kompromiso būdu. Bankui perėmus turtą, jį realizavus iš varžytynių ieškovų šeima liks be gyvenamosios vietos, į turtą investuota minėta net 82 476,45 Lt suma, taigi sutarties nutraukimas yra neproporcinga sankcija už kredito gavėjų įvykdytą sutarties pažeidimą. Šiuo metu abu ieškovai dirba ir gauna pajamas, be to, ieškovas gauna ir dienpinigius, nes jo darbas susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis į užsienį, taigi atsiranda galimybė ir ieškovai yra pasiryžę mokėti įmokas bankui ir esamą įsiskolinimą grąžinti per protingą laikotarpį sutartyje nustatytomis sąlygomis. Nesutinka su teismo išvadomis, jog ieškovai buvo pasirašytinai supažindinti su kredito grąžinimo grafikais, todėl turėjo aiškiai matyti, koks kredito grąžinimo būdas taikomas. Pažymi, kad teismas neįvertino, jog ieškovai niekada neteikė bankui prašymo pakeisti kredito grąžinimo būdą iš anuiteto į linijinį ir tokio susitarimo šalys nebuvo pasirašiusius. Taip pat teismas nevertino, kokias pasekmes kredito grąžinimo būdo pakeitimas sukėlė ieškovams. Nurodo į sutarties 56 p. ir teigia, kad sutarties sąlyga dėl kredito mokėjimo būdo yra specialioji ir esminė sąlyga. Bankas, įmokas paskirstydamas linijiniu metodu, t. y. įskaitydamas mokėtinas sumas didesnes, nei ieškovai turėjo prievolę mokėti, veikė neteisėtai. Papildomai raštu dėl kredito grąžinimo būdo pakeitimo šalys nesusitarė. Įmokas bankas apskaičiavo naudodamas savo sudėtingą skaičiavimo metodiką vienašališkai ir ieškovai už kreditą mokėdavo kintamas palūkanas. Dėl taikyto linijinio kredito grąžinimo metodo, sutarties vykdymo pradžioje tenka mokėti kur kas didesnes įmokas nei taikant anuitetinį mokėjimo būdą. Tai padidino ieškovų pradelstų įsipareigojimų sumą. Bankas, grasindamas panaudoti prieš ieškovus ekonominio spaudimo priemones, ieškovus privertė pasirašyti ginčijamus 2009-07-17 bei 2010-08-25 susitarimus. Šiais susitarimais, kurių tikslas buvo palengvinti sutarties vykdymą ieškovams dėl jiems iškilusių finansinių problemų, buvo padidintas banko maržos dydis, nustatyta banko teisė vienašališkai keisti maržą, o tai sutarties vykdymą iš esmės dar labiau apsunkino. Bankas siekė kuo greičiau gauti finansinę naudą, pasinaudodamas ieškovų ekonominiu priklausomumu nuo banko, o ne sąžiningai vykdyti sutartį, atsižvelgdamas į abiejų šalių teisėtus interesus (CK 1.91 str. 1 d.). Teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei aiškinimą, kas lėmė tai, jog buvo priimtas nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas sprendimas. Teismas neapgynė ieškovų teisėtų interesų, sudarė sąlygas bankui toliau piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi ir pelnytis ieškovų sąskaita.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB DNB bankas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apeliantų argumentais, jog teismas nepagrįstai netaikė ieškovams, kaip vartotojams, teisinės apsaugos priemonių, nes papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sund servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Teismas šalių kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą vertino ne pagal šios sutarties sąlygas, bet pagal CK 6.217 str. nustatytus bendruosius sutarties nutraukimo pagrindus, atsižvelgdamas į šiuo klausimu aktualius kasacinio ir apeliacinio teismo išaiškinimus. Nesutinka, jog įmokų nemokėjimas 10 mėnesių iki sutarties nutraukimo nėra esminis sutarties pažeidimas (nurodo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2013-04-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-521/2011, 2012-01-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-63/2012). Byloje nustačius, jog apeliantai dar 2011-06-29, t. y. prieš 9 mėnesius iki pranešimų dėl kreditavimo sutarties nutraukimo parengimo ir 10 mėnesių iki šios sutarties nutraukimo, visiškai sustabdė įpareigojimų bankui vykdymą pagal kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai kreditavimo sutarties pažeidimą laikė atitinkančiu CK 6.217 str. 2 d. nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Ieškovų teiginiai, jog kreditavimo sutarties pažeidimas yra laikino pobūdžio, neatitinka faktinės ginčo situacijos. Įmokos nemokamos nuo 2011-06-209 ir iki šiol jokių mokėjimų skolai dengti bankui ieškovai neatliko. Pažymi, kad kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas ir po kreditavimo sutarties nutraukimo implikuoja tai, kad nėra prielaidų pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-250/2014). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog bankas (atsakovas) bendradarbiavo su kredito gavėjais (ieškovais), sudarė jiems sąlygas tęsti kreditavimo sutartį, o ją nutraukė tik 10 mėnesių negavęs jokių mokėjimų pagal kreditavimo sutartį. Bankas apeliantų prašymu jiems sunkiu finansiniu laikotarpiu sumažino kas mėnesį mokėtinas įmokas, t. y. 2009-07-17 susitarimu iki 2010-07-26 sumažinta kas mėnesį grąžintina pagrindinio kredito suma iki 50 EUR (nuo 2011-07-26 po 250,03 EUR), atidėtas palūkanų mokėjimas iki 2010-05-26, o 2010-08-25 susitarimu atidėtas pagrindinės dalies kredito sumos grąžinimas dalimis iki 2011-03-26. Mokėtinų sumų laikinas sumažinimas kartu reiškė ir kredito grąžinimo būdo pakeitimą iš anuitetinio į linijinį, nes priešingu atveju, t. y. norint ir toliau kreditą grąžinti anuitetiniu būdu, nėra įmanomas grąžintinų kredito įmokų laikinas sumažinimas (apeliantai šias įmokas pageidavo sumažinti) nekeičiant galutinio kredito grąžinimo termino. Apeliantams nesutikus su kreditavimo sutarties pakeitimais, minėti susitarimai nebūtų buvę sudaryti. Teismas neturėjo vertinti kredito grąžinimo būdo pakeitimo teisėtumo ar to įtakos apeliantams, nes minėti susitarimai sudaryti abiejų šalių susitarimu, o ne neteisėtais banko vienašališkais veiksmais. Nesutikdami su kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimais apeliantai turėjo teisę juos (minėtus susitarimus) ginčyti CK 6.204 str. nustatyta tvarka. Nesutinka, jog bankas minėtais susitarimais neteisėtai padidino banko maržą. Pažymi, kad po minėtų susitarimų pasirašymo, kuriais ir buvo padidinta banko marža (bankas turėjo duomenų ir apie kitus ieškovų turimus skolinius įsipareigojimus), kurį laiką apeliantai mokėjo palūkanas bankui (iki 2011-06-29 visi mokėjimai buvo sustabdyti), kas vertintina kaip šioje byloje ginčijamų susitarimų sąlygų pripažinimas (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.), o patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jo ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.). Apeliantų skolos bankui pagal kreditavimo sutartį sumą patvirtina įsiteisėjusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1895-144/2012, taigi teismas neturėjo jokio pagrindo tirti apeliantų teiktus rašytinius dokumentus apie jų turimus duomenis apie skolos sumą bankui. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, atsakovė mano, kad teismas išsamiai įvertino byloje esančius teisiškai reikšmingus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantų argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantams jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovų ieškinį tenkinti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo išvados grįstos bylos aplinkybių visumos vertinimu, ištyrus šalių į bylą pateiktus ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus.
Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais
Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 str. 5 d. nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, jog jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 str. 2 d. kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014).
Ieškovai teigia, kad ginčijama būsto kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl sutarties 46.1 p. sąlyga dėl galimybės bankui (atsakovui) vienašališkai nutraukti sutartį pažeidžia sąžiningumo principą bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (-ų) nenaudai. Atsakovas neginčija, kad šalių kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis. Kreditavimo sutarties 46.1 p. suteikia atsakovui (bankui) teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, jeigu ieškovai (kredito gavėjai) sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų. Taigi sutarties 46.1 p. sąlyga pagal savo turinį suteikia teisę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, esant bent vienos įmokos sumokėjimo termino praleidimui, tačiau šiuo atveju byloje nustatyta ir įrodyta, jog atsakovas nusprendė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį esant ne vienkartiniam sutarties pažeidimui, o tęstiniam mokėjimo terminų pažeidimui, t. y. kredito gavėjams nemokant įmokų daugiau kaip 9 mėnesius iki sutarties nutraukimo. Būtina įvertinti tai, kad minėta sutarties sąlyga yra galiojanti, ji nėra nuginčyta teismine tvarka. Bylos medžiaga patvirtina tai, jog atsakovas siuntė įspėjimus sumokėti skolą ieškovams netinkamai vykdant kreditavimo sutartį. Apeliantai neginčija, jog atsakovas juos apie sutarties nutraukimą įspėjo 2011-07-29, 2011-08-24 pranešimais, ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šiuos pranešimus jie gavo asmeniškai (t. 1, b. l. 66). 2011-08-24 pranešime nurodyta, jog ieškovų pradelsta negrąžinta paskola sudaro 2 810,88 EUR, palūkanos – 3 222,20 EUR, delspinigiai – 166,57 EUR (t. 1, b. l. 29). Tai patvirtina, kad ieškovai iš esmės ilgą laikė nevykdė kreditavimo sutarties. Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas, negrąžintos kredito dalies mokėjimo atidėjimas, sutikimas ir toliau siekti kompromiso, peržiūrėti kredito sutartį, su sąlyga, jeigu bus pateikti dokumentai, patvirtinantys nuolatinių pajamų gavimą ir finansinių įsipareigojimų sutartys, nevienkartiniai įspėjimai sumokėti skolą įrodo atsakovo bendradarbiavimą vykdant sutartį. Kadangi ieškovai skolos atsakovui nesumokėjo, atsakovas sutartį nutraukė. Tai patvirtina, jog atsakovas nutraukė sutartį vadovaudamasis kreditavimo sutarties nuostatomis ir tai įstatymui neprieštarauja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012 yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Esant išdėstytoms aplinkybėms pripažintina, jog ieškovai pažeidė sutartį, tinkamai įspėti dėl skolos sumokėjimo ieškovai įsipareigojimų neįvykdė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutarties nutraukimą pripažino teisėtu.
Be to, pažymėtina, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditoriui teisės nutraukti paskolos sutartį, esant ne vienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies, vartotojo, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.874 str. 2 d. taip pat suteikia teisę paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama. Ši nuostata taikoma ir vartotojams. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217 str., 6.209 str. Pažymėtina, kad vartotojui suteikta papildoma įstatymo nustatyta apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanta (CK 6.38 str., 6.59 str.) – išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Kadangi esant paskolos teisiniams santykiams nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminais yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Dėl būsto kreditavimo sutarties pakeitimų (papildymų) vertinimo
Pažymėtina, kad fakto, jog vienai šaliai sutarties vykdymas iš esmės yra suvaržytas, konstatavimui būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 str. 2 d. išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Be to, sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 str. 2 d. nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012). Apeliantai teigia, jog viena iš esminių aplinkybių, lėmusių sutarties (bei ginčijamų susitarimų) vykdymo suvaržymą, yra ekonominė krizė, dėl ko labai sumažėjo jų pajamos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, todėl pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).
Akcentuotina, kad kiekvienas iš ieškovų po 2007-06-14 būsto kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 sudarymo, kuria bankas jiems suteikė 112 951,81 EUR paskolą ir buvo įkeistas perkamas nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 10–18), 2009 m. dar pasiskolino pinigų iš BIGBANK AS filialo. Ieškovų atžvilgiu vykdomos išieškojimo procedūros, inter alia nustatytos kiekvieno jų turto dalys bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, bendrai ieškovų skola išieškotojui BIGBANK AS filialui viršija 28 000 Lt (žr. Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. P2-1156-676/2014, Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1796-729/2014, LITEKO, CPK 179 str. 3 d.). Taigi, kritiškai vertinami ieškovų veiksmai, kai jie, žinodami apie turimus didelius finansinius įsipareigojimus bankui ir jau turėdami finansinių problemų (2009 m.), dar skolinosi pinigų iš kreditoriaus BIGBANK AS filialo.
Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2012-05-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1034-460/2012 paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1895-144/2012, kuria teismas nutarė išieškoti AB DNB banko naudai iš skolininkų I. B. ir M. B. skolą (pagal ginčijamą kreditavimo sutartį (su pakeitimais ir papildymais): 113 331,64 EUR negražinto kredito, 6 639,12 EUR nesumokėtų palūkanų, 473,01 EUR delspinigių, 139 Lt žyminio mokesčio, 7,05 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos; už skolą parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus (LITEKO). Klaipėdos apygardos teismas 2012-05-24 nutartyje inter alia atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties sąlygos buvo ne kartą keistos skolininkų naudai, bei pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad 2007-06-14 sutarties sąlygų pakeitimai su apeliantais buvo sudaryti be jų sutikimo, priešingai, apeliantai teigia, kad sutartis buvo keičiama bendru susitarimu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sutarties pakeitimus pasirašius buvo pažeistos kokios nors apeliantų teisės.
Bylos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, bandė išsaugoti sutartį ir vienašališkai sutartį nutraukė tik tada, kai sutarties nevykdymas buvo akivaizdus. Atsakovas bandė spręsti susidariusią situaciją, sudarė papildomus (ginčijamus) susitarimus su ieškovais dėl negrąžinto kredito dalies mokėjimo atidėjimo, papildomų kreditų suteikimo ir kt., siuntė ieškovams reikalavimus sumokėti pradelstus mokėjimus, nustatė papildomus terminus skolai padengti. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad ieškovų skola nuolat didėjo nežiūrint atsakovo ketinimų sutartį išsaugoti ir nuo 2009-06-29 iki sutarties nutraukimo dienos ieškovai neatliko nė vieno mokėjimo pagal šalių kreditavimo sutartį. Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį tik ieškovams nuosekliai pažeidinėjant sutartį. Taigi byloje vartotojo teisių pažeidimas nėra įrodytas, nes atsakovas tinkamai naudojosi kreditoriui suteikta įsipareigojimų vykdymo kontrole.
Kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pažymėtina, kad skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta, jog bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų atsakovui priteisiamos solidariai. Pažymėtina, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, vadovaujamasi ne CK, o CPK normomis, kuriose nenumatyta solidari bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (priteisimo) tvarka. Atsižvelgiant į tai, nekeičiant skundžiamo sprendimo, patikslintina nurodyta sprendimo rezoliucinė dalis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantams nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, nes jų apeliacinis skundas yra atmetamas (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų – atsakovės atstovui advokatui L. P. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėtą pinigų suma (t. 3, b. l. 35, 36). Netenkinus apeliacinio skundo šios išlaidos priteistinos atsakovei iš ieškovų, t. y. po 605 Lt (po 175,22 EUR) (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovų I. B. ir M. B. atsakovei AB DNB bankui ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti iš ieškovų I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 1 815 Lt (525,66 EUR) bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB DNB bankui, įmonės kodas 112029270, J. Basanavičiaus g. 26, LT-03601 Vilnius, a. s. LT59 4010 0495 0004 7594.“
Priteisti iš ieškovų I. B. ir M. B. atsakovei AB DNB bankui po 605 Lt (po 175,22 EUR) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.