Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-250/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-02-11
Bylos Nr.: 2A-250/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: P. Ž., J. Ž.
Ieškovas: akcinės bendrovės DNB banko
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų Garantijų fondas“

Kategorijos

42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-250/2014

Teismo proceso Nr. 2-55-3-00247-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 42.11.2.; 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. Ž. ir J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1825-510/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams P. Ž., J. Ž. dėl skolos priteisimo, ir atsakovų P. Ž., J. Ž. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų Garantijų fondas“ dėl Kreditavimo sutarties Nr. 885 Specialiosios dalies pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, palūkanų normų pakeitimo teismo sprendimu ir Kreditavimo sutarties Nr. 885 vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos pagal kredito sutartį priteisimo, kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir teisinio pagrindo pakeisti sutarties sąlygas buvimo.

2005 m. gruodžio 13 d. ieškovas AB DNB bankas ir atsakovas P. Ž. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 885 (toliau ir Kreditavimo sutartis), kuria atsakovui iki 2012 m. lapkričio 20 d. ieškovas suteikė 1 385 000 Lt kreditą. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės J. Ž. laidavimu pagal su ieškovu 2009 m. spalio 29 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 2 (toliau ir Laidavimo sutartis).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad, atsakovui netinkamai vykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles, jis vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį nuo 2010 m. balandžio 2 d. (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 42. ir 45.1. punktai). Kadangi Kreditavimo sutartimi atsakovo prisiimtos prievolės nebuvo įvykdytos, ieškiniu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 302 652,92 EUR negrąžinto kredito, 13,76 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė dalies reikalavimų bei patikslino, jog prašo solidariai iš atsakovų priteisti 258 374,82 EUR skolos, 13,76 procentų dydžio metines palūkanas nuo 302 652,92 EUR sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki 2012 m. lapkričio 5 d. ir 13,76 procentų dydžio metines palūkanas nuo 258 374,82 EUR sumos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priešieškiniu atsakovai prašė:

1. pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento ir panaikinti Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies pakeitimus – 2009 m. vasario 26 d. susitarimo Nr. 885/2 4, 5.1. ir 5.2. punktus, 2009 m. spalio 29 d. susitarimo Nr. 885/3 4, 5.1. ir 5.2. punktus, ieškovo 2010 m. balandžio 2 d. raštą „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo“;

2. pripažinti neteisėtu, negaliojančiu nuo jo surašymo momento ir panaikinti ieškovo 2011 m. sausio 26 d. raštą Nr. 30.58.37/637 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo (vienašalio sutarties nutraukimo)“;

3. pakeisti Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies pakeitimus - 2009 m. vasario 26 d. susitarimo Nr. 885/2 4, 5.1. ir 5.2. punktus, 2009 m. spalio 29 d. susitarimo Nr. 885/3 4, 5.1. ir 5.2. punktus, kuriais ieškovas padidino atsakovams palūkanas, ir teismo sprendimu palūkanas sumažinti iki 6 procentų, skaičiuojant nuo 2009 m. vasario 26 d. (2009 m. vasario 29 d. Susitarimo Nr. 885/2 pakeitimo), bei įpareigoti ieškovą perskaičiuoti palūkanas atsakovams nuo šios datos;

Žemesnės instancijos teismas

4. teismo sprendimu nuo 2012 m. birželio 1 d. nutraukti pagal Kreditavimo sutartį nustatytų palūkanų ir visų kitų netesybų skaičiavimą ir išieškojimą.

Atsiliepimas

Atsakovai paaiškino, kad sutartinių įsipareigojimų tinkamas vykdymas tapo negalimas ieškovui – pasinaudojus savo, kaip stipresnės šalies, padėtimi, bloginant Kreditavimo sutarties sąlygas (nustatant neprotingai dideles palūkanas, reikalaujant papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijų), bei dėl kilusios pasaulinės ekonominės krizės, kuri sąlygojo atsakovo vykdomos ūkinės veiklos nuostolingumą. Ieškovas nebendradarbiavo sprendžiant klausimą, kaip sušvelninti atsakovui dėl ekonominės krizės atsiradusius neigiamus padarinius, nesutiko pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygų tikslu atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą. Taigi teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį ieškovas neturėjo. Be to, vilkindamas jam įkeisto turto perėmimą ieškovas ne tik daro žalą atsakovams ir trečiajam asmeniui, bet ir siekia nepagrįstai praturtėti toliau skaičiuojamomis palūkanomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui AB DNB bankui iš atsakovės J. Ž. 258 374,82 EUR skolą, 13,76 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki 2012 m. lapkričio 5 d., 13,76 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 210 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 11 405,36 Lt žyminio mokesčio. Bylos dalį dėl atsakovui P. Ž. pareikštų reikalavimų teismas nutraukė.

Teismas nustatė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė išieškoti ne ginčo tvarka iš atsakovo ieškovui įkeisto turto 302 652,92 EUR negrąžintą paskolą, Kreditavimo sutartyje numatytas palūkanas. Nurodęs, jog paminėta teismo nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas ir turi teismo sprendimui būdingą res judicata galią, civilinės bylos dalį dėl atsakovui pareikštų reikalavimų teismas nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Įvertinęs Laidavimo sutarties 1.1., 4.2. punkto sąlygas, teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovo neįvykdytus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį įvykdytų atsakovė. Šios ieškovo teisės nepaneigia ir aplinkybė dėl ieškovo veiksmų išieškant skolą iš atsakovo įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Iš atsakovės ieškovui priteistinų procesinių palūkanų dydis nustatinėtinas atsižvelgiant į Kreditavimo sutarties 18. punkte nustatytą sąlygą dėl palūkanų dydžio už piniginės prievolės savalaikį neįvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Taimesta“ ir kt., bylos Nr. 2A-759/2012).

Sprendime teismo nurodyta, kad Kreditavimo sutartį ieškovas nutraukė laikydamasis jo 42. ir 45. punktuose nustatytos tvarkos. Pagal ieškovo ir atsakovo 2009 m. spalio 29 d. sudarytą Susitarimą Nr. 885/3 302 652,92 EUR kreditas turėjo būti pradėtas grąžinti 2009 m. gruodžio 19 d. Atsakovo veiksmus nevykdant šios prievolės 4 mėnesius teismas kvalifikavo esminiu Kreditavimo sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, jog ieškovo nustatytas palūkanų dydis – 13,76 procentų, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, teismas nurodė, kad atsakovas yra ūkininkas, kredito paskirtis – žemės ūkio technikai įsigyti, todėl ieškovo nustatytas palūkanų dydis yra teisėtas bei atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priima civilinėje byloje Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritis ir kt. bylos Nr. 3K-7-179/2006; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. S. ir kt., bylos Nr. 2A-718/2010, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Taimesta“ ir kt., bylos Nr. 2A-759/2012). Statistikos departamento Pinigų ir finansų statistikos skyriaus 2012 m. lapkričio 8 d. pažymos teismas nurodė nevertinąs dėl to, kad ji pateikta po bylos išnagrinėjimo iš esmės ir jos duomenims neturint reikšmės padarytoms išvadoms.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai P. Ž. ir J. Ž. prašo sustabdyti skundo nagrinėjimą, palūkanų ir kitų netesybų skaičiavimą iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2247-260/2012 (1); prijungti su skundu pateikiamus įrodymus (2); užskaityti atsakovų turėtą perduoti tikrąją įkeistą ieškovui kilnojamojo turto rinkos vertę sumoje 1 033 791 Lt, užskaitymo data laikant 2011 m. kovo 31 d., ir šia suma sumažinti galutinę atsakovų pagrindinę skolą ieškovui nuo 1 045 000 Lt iki 11 209 Lt (3); įpareigoti ieškovą pateikti palūkanų paskaičiavimus pagal Kreditavimo sutarties sąlygas (4); įpareigoti ieškovą ir trečiąjį asmenį pateikti visas kredito bylas ir medžiagą, susijusią su atsakovais (5); panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys, ir ieškinį šioje dalyje atmesti (6); panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinys, ir priešieškinį tenkinti (7); skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (8); priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (9). Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje buvo apsunkinta apeliantų procesinė padėtis ir galimybė pateikti atsikirtimus į nepagrįstą ieškinį ir jo reikalavimus, kadangi ieškinio faktinis pagrindas akivaizdžiai neatitiko faktinių bylos aplinkybių (skiriasi ieškinyje nurodytos skolos sumos). Be to, ieškovas vengė pateikti teismui kredito bylų medžiagą, dėl ko apeliantai negalėjo tinkamai paruošti argumentuoto ir su detaliais paskaičiavimais priešieškinio. Pareikštu ieškiniu ieškovas siekia priteisti skolą, nors lygiagrečiai vykdo išieškojimą iš jo naudai įkeisto kilnojamojo turto pagal 2011 m. vasario 23 d. hipotekos teisėjo nutartį. Taigi ieškovas savo teisės galėjo ginti tik tuo atveju, jei pardavus įkeistą turtą būtų nepakakę gautos sumos skolai padengti, ir tik ta apimtimi, kiek reikalavimo dalies būtų likę nepadengta. Šiai dienai įkeistų daiktų priverstinio pardavimo procedūra nėra užbaigta, todėl byla turėjo būti sustabdyta iki priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka procedūrų baigties.

1.1. Skolos priteisimas buvo išspręstas hipotekos teisėjo nutartimi, todėl ši byla pagal kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. V. M. ir L. M., bylos Nr. 3K-3-294/2011) turėjo būti nutraukta.

1.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas tyčiniais veiksmais vilkino jam įkeisto turto realizavimą bei perėmimą, tokiu būdu padarydamas žalą tiek apeliantams, tiek trečiajam asmeniui – turtas nuvertėjo, o palūkanos buvo skaičiuojamos toliau. Dėl šios priežasties teismo buvo prašoma skirti ekspertizę nurodyto turto rinkos vertei – turto perdavimo ieškovui metu, nustatyti. Apeliantai pažymi, kad jie yra pareiškę ieškinį ieškovui dėl 569 766 Lt turtinės žalos ir nuostolių priteisimo, todėl šios bylos išnagrinėjimas nėra galimas iki paaiškės galutinis teismo sprendimas dėl apeliantų reikalavimų ieškovui pagrįstumo.

2. Iš šalių tarpusavio santykių eigos matyti, kad keičiant Kreditavimo sutarties sąlygas ieškovas, naudodamasis stipresnės šalies padėtimi, vis blogino pradines jos sąlygas (didindamas palūkanas, reikalaudamas papildomų garantijų, trumpindamas skolos grąžinimo terminą), taip pažeisdamas šalių pusiausvyrą. Ieškovas turėjo suvokti, kad pakeistos Kreditavimo sutarties sąlygos yra neadekvačios buvusiai ūkinei ir verslo situacijai. Apeliantui susidūrus su finansiniais sunkumais, ieškovas ne tik, kad nebendradarbiavo (nebandė restruktūrizuoti paskolos), tačiau nesąžiningai padidino palūkanas (vien marža sudarė 7,90 procentai plius šešių mėnesių EURIBOR) ir sąmoningai nutraukė Kreditavimo sutartį. Nesąžiningą palūkanų dydį patvirtina Lietuvos banko 2012 m. lapkričio 8 d. raštas, kuriame pateikta informacija apie vidutines palūkanų normas ginčo laikotarpiu.

2.1. Anot apeliantų, Kreditavimo sutartimi sukurtų prievolių pusiausvyra pasikeitė dėl kilusios ekonominės krizės pasaulyje ir Lietuvoje (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Kreditavimo sutartis savo esme yra ilgalaikė, kurios vykdymui svarbus ne tik šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusis sąžiningų pareigų vykdymas, bet ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų. Apeliantas pažymi, kad jis vedė derybas su ieškovu dėl iškilusių Kreditavimo sutarties nutraukimo bei įsipareigojimų vykdymo klausimų išsprendimo, tačiau ieškovas atsakymo per pusę metų taip ir nepateikė, ignoravo visus pasiūlymus dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovui nebuvo jokio pagrindo Kreditavimo sutarčiai nutrauki, o toks nutraukimas yra aiškiai neteisėtas. Teismas spręsdamas šį klausimą neįvertino ieškovo veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantai pažymi, jog teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.

2.2. Pagal bylos aplinkybes ieškovas vengia perimti jo naudai įkeistą turtą, vilkino bylų nagrinėjimą. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais ieškovas dirbtinai didina apeliantų skolos dydį toliau skaičiuodamas nesąžiningai nustatytas palūkanas, todėl yra būtina jas atimti iš teismo priteistos sumos.

3. Apeliantai teigia, kad turėtų būti panaikinta apskųsto sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Byloje surinkti įrodymai rodo, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, o ginčo teisiniai santykiai yra susiję su viešuoju interesu – trečiojo asmens, turinčio pareigą šioje byloje ginti viešąjį interesą, veikla, todėl ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas turėjo būti atmestas.

3.1. Ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir nepagrįsto ieškinio pareiškimą turėtų būti paskirta maksimali – 20 000 Lt dydžio, bauda.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Jis teigia, kad įstatymas neįpareigoja kreditoriaus pirmiausia reikalauti įvykdyti prievolę būtinai iš įkeisto turto. Priešingai, jis turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kai Kreditavimo sutartyje nurodytas palūkanų dydis būtent už piniginės prievolės laiku neįvykdymą, tokios palūkanos laikomos procesinėmis. Kadangi apeliantė būdama laiduotoja atsako ta pačia apimtimi kaip ir pagrindinis skolininkas, ji turi pareigą mokėti tokio paties dydžio palūkanas, kurių teismas neturi teisės mažinti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Litimpeks bankas“ v. AB „Klaipėdos mediena“ ir kt., bylos Nr. 2A-283/2006). Aplinkybės, susijusios su ieškovo veiksmais perimant įkeistą turtą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovas taipogi pažymi, kad apeliantai melagingai pateikia faktines aplinkybes dėl jo vengimo perimti įkeistą turtą. Kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai, laikantis nustatytos tvarkos bei esant esminiam jos pažeidimui, kurio neneigia ir patys apeliantai. Visi Kreditavimo sutarties pakeitimai buvo padaryti apelianto prašymu ir išimtinai jo interesais, ir tai patvirtina ieškovą bendradarbiavus ir kooperavusis su apeliantu. Marža apeliantui buvo padidinta dėl išaugusios rizikos, o nustatytos palūkanos, kaip nurodyta teismų praktikoje, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovo manymu, apeliantai nenurodo jokių pagrįstų argumentų pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo ir išreikalavimo

Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo iš naujo, dėl šios priežasties įstatyme nustatytas ribojimas teikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, išskiriant tuos įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ar jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliaciniu skundu prašoma prie bylos prijungti naujus įrodymus – Lietuvos banko 2012 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. S 2012/(22.24-2200)-12-5366 „Dėl duomenų pateikimo (t. 4, b. l. 112), antstolės 2013 m. sausio 10 d. pažymą Nr. 0140/12/00613 „Dėl atliktų vykdomųjų veiksmų“ (t. 4, b. l. 113-114), ieškovui įkeisto turto rinkos verčių 2011 m. kovo 31 d. apskaitos korteles (t. 4, b. l. 115-124).

Įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklės turi laikytis ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-378/2011).

Susipažinusi su šių dokumentų turiniu teisėjų kolegija sprendžia, kad su ginčo dalyku nurodyti dokumentai akivaizdžiai nesusiję, todėl nėra pagrindo juos priimti ir vertinti. Tokia išvada daroma, nes Lietuvos banko rašte pateikiama informacija apie finansinių institucijų suteiktų paskolų namų ūkiams, bet ne ūkininkams, vidutines metines palūkanų normas, o kiti dokumentai yra išimtinai susiję su skolos išieškojimo procedūriniais veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0140/12/00613, tačiau neturi jokių sąsajų su pačių apeliantų suformuotu ginčo dalyku. Be to, apeliantai nepagrindžia, kodėl šių dokumentų negalėjo laiku pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantai taipogi prašo išreikalauti papildomus įrodymus, t.y. iš ieškovo palūkanų paskaičiavimus pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir visas kredito bylas bei medžiagą, susijusią su apeliantais, o iš trečiojo asmens – visas kredito bylas ir medžiagą, susijusią su apeliantais.

Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Tuo atveju, jeigu šalis ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo dėl nuo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti teismui bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, jie gali kreiptis į teismą su prašymu tokius įrodymus išreikalauti (CPK 199 straipsnis). Šaliai pareiškus prašymą išreikalauti įrodymus, teismas tokio prašymo gali netenkinti, jeigu akivaizdu, jog prašomi išreikalauti įrodymai nei patvirtins, nei paneigs turinčių reikšmės bylai aplinkybių (CPK 180 straipsnis). Apeliantai prašydami išreikalauti nurodytus įrodymus nepagrindžia tokio procesinio veiksmo būtinybės, iš esmės jo nemotyvuoja, nurodydami bendro pobūdžio teiginius dėl prašomos išreikalauti medžiagos įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegijos nuomone nutarus išreikalauti apeliantų prašomus įrodymus ne tik būtų nepagrįstai užvilkintas bylos nagrinėjimas, tačiau prie bylos būtų prijungti perteklinio pobūdžio įrodymai, kurie esmingai naujų aplinkybių, susijusių su tarp šalių kilusiu ginču, nei patvirtintų, nei paneigtų.

Dėl apeliantų teisės į teisminę gynybą pažeidimo, bylos nagrinėjimo teisėtumo, pagrindo ją sustabdyti ir ieškovo veiksmų išieškant skolą iš įkeisto turto teisėtumo

Apeliantai teigia, kad ieškovo veiksmai – netiksliai suformuluojant ieškinio pagrindą, grindžiant jį tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, apsunkino jų procesinę padėtį ir galimybę atsikirsti į pareikštus reikalavimus. Nustatyta, kad ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš apeliantų, kaip solidarių skolininkų, 302 652,92 EUR skolą, o šį reikalavimą grindė Kreditavimo ir Laidavimo sutartimis prisiimtų prievolių (negrąžintas kreditas ir nesumokėtos kitos sumos) neįvykdymo faktu (t. 1, b. l. 1-4). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino ieškinio dalyką – sumažindamas savo reikalavimų dydį iki 258 374,82 EUR (t. 4, b. l. 24-25) dėl to, kad dalis skolos išieškota iš įkeisto turto. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas buvo suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, bylos nagrinėjimo ribos konkrečiai apibrėžtos, o apeliantų galimybė atsikirsti į jiems pareikštus reikalavimus nesuvaržyta. Taigi nėra pagrindo konstatuoti buvus pažeistą apeliantų teisę į teisingą teismą. Apeliantų teisių nepažeidė ir ieškovo pasirinktas savo interesų gynimo būdas ieškinį kaip solidariems skolininkams pareiškiant abiem apeliantams, nors iš apelianto įsiskolinimas pagal Kreditavimo sutartį buvo priteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. vasario 23 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas bylą apelianto atžvilgiu pareikštų reikalavimų dalyje nutraukė (CPK 18 straipsnis, 293 straipsnio 3 punktas), taigi apeliantui ieškovo inicijuotas procesas iš esmės jokių neigiamų pasekmių nesukėlė.

Pasisakant dėl ieškovo teisės reikalauti skolos priteisimo iš apeliantės, kaip laiduotojos, paraleliai vykdant išieškojimą iš įkeisto turto pažymėtina, kad pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laidavimo prievolės solidarumas suteikia kreditoriui pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Apelianto prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ne tik apeliantės laidavimu, bet ir apeliantui priklausančių kilnojamųjų daiktų įkeitimu (CK 4.198 straipsnio 1 dalis, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis). Taigi šalių sutarimu buvo taikytas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetas. Kasacinis teismas klausimu, kokiu eiliškumu kreditorius turi teisę realizuoti savo teises į pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus – laidavimą ir įkeitimą, yra išaiškinęs, jog CK neįtvirtina įkeitimo ir laidavimo tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pirmiau minėtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, papildomai išaiškino, jog tais atvejais, kai kreditorius reikalavimą patenkina ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tuomet taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 – 6.242 straipsniai).

Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad aptariamu atveju bylos sustabdymas, priešingai nei teigia apeliantai, nėra galimas nesant tam būtino faktinio ir teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde inter alia įrodinėjama, kad ieškovas išieškodamas įsiskolinimą iš įkeisto turto veikė neteisėtai ir tokie jo veiksmai padarė ir daro žalą apeliantams skaičiuojamų palūkanų forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nėra susijusios su šia byla nei procesiniu, nei materialiuoju teisiniu ryšiu, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakoma. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-260/2014 pagal apeliantų šioje byloje ieškinį AB DNB bankui dėl turtinės žalos ir nuostolių priteisimo. Būtent nurodytoje byloje apeliantai turi įrodinėti (įskaitant tokiomis įrodinėjimo priemonėmis kaip ekspertizė (CPK 212 straipsnis) tiek ieškovo neteisėtus veiksmus, tiek jais sukeltą žalą.

Dėl Kreditavimo sutarties pakeitimų ir jos vienašalio nutraukimo teisėtumo

Nustatyta, kad Kreditavimo sutartimi ieškovas apeliantui P. Ž. kaip ūkininkui suteikė 1 385 000 Lt dydžio kreditą (t. 1, b. l. 5-15). Kreditavimo sutartyje buvo nustatyta, kad už gautą kreditą apeliantas įsipareigojo iki 2006 m. gegužės 31 d. mokėti 4,61 procentų metines palūkanas, vėliau kintamas palūkanas prie jų pridedant 2 procentų banko maržą. 2009 m. vasario 26 d. ieškovas ir apeliantas sudarė Susitarimą Nr. 885/2, kuriuo pakeitė kredito dalių grąžinimo terminus bei susitarė dėl 5,41 procentų metinės palūkanų normos nustatymo iki 2009 m. liepos 31 d., vėliau pagal sutartą tvarką nustatytų palūkanų su 3,45 procentų banko marža iki 2011 m. sausio 31 d. taikymo (t. 1, b. l. 18-20). 2009 m. spalio 29 d. Susitarimu Nr. 885/3 ieškovas ir apeliantas pakeitė kredito dalių grąžinimo terminus bei susitarė, kad iki 2010 m. balandžio 30 d. bus taikoma 8,63 procentų metinė palūkanų norma, vėliau pagal nustatytą tvarką apskaičiuotų palūkanų norma su banko marža - iki 2011 m. spalio 30 d. lygia 7,90 procento (t. 1, b. l. 21-23).

Šalių paaiškinimais Susitarimai buvo sudaryti apeliantui prašant dėl tos priežasties, jog pastarasis susidūrė su sunkumais vykdant Kreditavimo sutartį. Iš Susitarimų sąlygų turinio matyti, kad apeliantui buvo nežymiai koreguojami kredito grąžinimo terminai bei perskirstomos grąžintinos sumos, didinamos už kreditą mokėtinos palūkanos ir banko marža. Taigi šalys susitarė, jog dėl apelianto negalėjimo nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį keičiamas kredito grąžinimo grafikas bei atitinkamai modifikuojami mokėtinų palūkanų dydžiai. Nurodyti Susitarimai buvo sudaryti apelianto iniciatyva, jam sutinkant bei priimant ieškovo siūlomas sąlygas, t.y. visos šiai dienai apeliantų ginčijamos Susitarimų sąlygos apeliantui buvo atskleistos Susitarimų pasirašymo metu, bei akivaizdu, kad priimtinos. Naujai nustatytų palūkanų ir banko maržos dydžių apeliantas neginčijo iki tol, kol ieškovas vienašališkai nenutraukė Kreditavimo sutarties – 2010 m. balandžio 12 d. (t. 1, b. l. 26), bei neinicijavo šios bylos iškėlimo. Įrodymų, kad Susitarimus pagal esamas sąlygas apeliantas pasirašė esant ieškovo apgaulei ar daromam ekonominiam spaudimui, nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi šalių valią atitinkantys Susitarimai bei jų sąlygos, priimtos šalių bendru sutarimu, negali būti modifikuojamos tuo pagrindu, jog pasikeitus aplinkybėms – esant nutrauktai Kreditavimo sutarčiai, apeliantui kyla prievolė mokėti Susitarimuose nustatyto dydžio metines palūkanas. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu apeliantui nebūtų buvę priimtini ieškovo siūlomi Kreditavimo sutarties pakeitimai, jis kaip protingas, apdairus asmuo neabejotinai būtų pasinaudojęs įstatyme įtvirtintu sutarties sąlygų modifikavimo dėl pasikeitusių aplinkybių institutu (CK 6.204 straipsnis). Faktas, kad apeliantas sutikdamas su Susitarimų turiniu netinkamai įvertino savo galimybes juose nustatytomis sąlygomis toliau vykdyti Kreditavimo sutartį, nesudaro teisinio pagrindo teismui kištis į šalių sutartinius santykius ir juos modifikuoti, tokiu būdu paneigiant šalių autonomijos sutartiniuose santykiuose principą. Įrodinėdami faktą esą Susitarimais nustatyti palūkanų dydžiai yra nesąžiningi, neprotingi apeliantai nepateikia tą patvirtinančių įrodymų. Nuoroda į Lietuvos banko viešai skelbiamus duomenis apie namų ūkiams suteiktų paskolų vidutines metines palūkanas įrodomosios reikšmės neturi, kadangi Kreditavimo sutartimi kreditas buvo suteiktas ne apelianto šeimos poreikiams, bet jo, kaip ūkininko, vykdomai veiklai finansuoti.

Apeliaciniame skunde taipogi teigiama, kad ieškovas neteisėtai vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį.

Visais atvejais, kai viena iš šalių nesutinka, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis ją vienašališkai nutraukti, teismas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos kariuomenė v. UAB „Eisiga“, bylos Nr. 3K-3-230/2013).

Byloje nustatyta, kad ieškovas Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2010 m. balandžio 12 d. apie tai informuodamas apeliantus 2010 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 30.58.37/745 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo“. Sutarties nutraukimo priežastimi buvo įvardinta aplinkybė dėl pradelsimo sumokėti 36 796,11 EUR dydžio kredito įmokas. Taigi vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną apelianto pradelsti mokėjimai sudarė ne mažiau kaip 10 procentų viso negrąžinto kredito (324 968,03 EUR/36 796,11 EUR). Apie vėlavimą mokėti kredito įmokas ir galimą Kreditavimo sutarties vienašalį nutraukimą ieškovas apeliantą informavo dar 2010 m. sausio 18 d. raštu Nr. 30.58.37/142 „Dėl skolos valdymo perdavimo ir įsipareigojimų bankui nevykdymo“ (t. 1, b. l. 27), t.y. ieškovas laikėsi Kreditavimo sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos. Vis dėlto per 4 mėnesių laikotarpį apeliantas ne tik nesumažino pradelstų įsipareigojimų – nepadengė nei kredito, nei mokėtinų palūkanų, pradelstas įsiskolinimas tik išaugo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas iš esmės pažeidė savo įsipareigojimus, o ieškovas, atsižvelgęs į uždelsimo grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas terminą, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį – skolininko elgesys suponavo pagrindą nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai įvykdyta ateityje. Įsipareigojimų ieškovui apeliantas nevykdė ir po Kreditavimo sutarties nutraukimo, kas implikuoja nesant prielaidų pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir apelianto negalėjimo vykdyti savo prievolės, t.y. bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) tokiu mastu, kuris galėjo sąlygoti apelianto negalėjimą vykdyti prievolių dėl kreditoriaus kaltės. Priešingai, prievolių pagal Kreditavimo sutartį neįvykdymas tikėtinai buvo nulemtas paties apelianto neapdairaus bei nepakankamai aktyvaus elgesio sprendžiant kilusias mokumo problemas.

Dėl iš laiduotojo priteistų procesinių palūkanų dydžio

Apskųstu teismo sprendimu skola ir procesinės palūkanos priteistos iš laiduotojos – apeliantės J. Ž..

Kasacinis teismas dėl savarankiškos skolininko pareigos mokėti procesines palūkanas esant laidavimo teisiniams santykiams inter alia yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų palūkanų mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo, kaip papildomo skolininko, neteisėtų veiksmų, t.y. pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko, kuriam pareikšti reikalavimai teisme, atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdo geruoju, o jo kreditorius dėl to priverstas kreiptis į teismą. Taigi reikalavimas dėl procesinių palūkanų yra papildomas ir kartu savarankiškas, tai yra savarankiška civilinė atsakomybė, grindžiama skolininko asmeninės prievolės, kuri ginčijama teisme, pažeidimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Remdamasi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrįstus apeliantų argumentus dėl nepagrįsto procesinių palūkanų dydžio, t.y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apeliantės ieškovui priteistinų procesinių palūkanų dydį nustatė pagal ieškovo ir apelianto, kaip pagrindinio skolininko, sudarytus sandorius. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantai ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas pagal Kreditavimo sutartis ginčijo priešiniu reikalavimu prašydami pakeisti atitinkamas Susitarimų nuostatas, tačiau materialiniu teisiniu požiūriu toks reikalavimas traktuotinas kaip apimantis ir prašymą taikyti kitokią procesinių palūkanų normą nei nurodo ieškovas.

Procesinių palūkanų mokėjimas yra laiduotojui dėl jo paties neteisėtų veiksmų taikoma civilinė atsakomybė, tai jų dydis nustatomas ne pagal pagrindinio skolininko ir kreditoriaus sudarytos sutarties sąlygas, bet remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, jeigu įstatymuose ar kreditoriaus ir laiduotojo sutartyje nenustatyta kitokio palūkanų dydžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. M. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2012). Šioje kasacinio teismo nutartyje taipogi išaiškinta, kad laiduotojo pareiga mokėti procesines palūkanas nėra akcesorinė, o kyla dėl jo paties neteisėtų veiksmų, ir šios pareigos apimtis nesietina su kreditavimo sutartyje įtvirtintu pagrindinio skolininko įsipareigojimu mokėti palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos.

Vadovaujantis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ir ieškovo sudarytoje Laidavimo sutartyje nebuvo susitarta dėl procesinių palūkanų dydžio, apeliantė yra fizinis asmuo, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apeliantės priteistos procesinės palūkanos keičiama - iš jos priteisiant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors apeliantė prašė procesines palūkanas sumažinti iki 6 procentų dydžio, jų sumažinimas iki 5 procentų nelaikytinas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis), tačiau yra pareikštų procesinių prašymų teisinio kvalifikavimo rezultatas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantai teigia, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis pareikšdamas akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, todėl jam ne tik turėtų būti paskirta bauda (CPK 95 straipsnio 2 dalis), tačiau ir nepriteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Nepasitvirtinus apeliacinio skundo argumentams dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, nėra pagrindo konstatuoti ieškovą elgusis nesąžiningai ar piktnaudžiavus jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Priėmus ieškovui palankų sprendimą nenustatyta priežasčių nepriteisti iš priešingos šalies – apeliantės, jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti palūkanų dalyje: sumažinti ieškovui AB DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovės J. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas metines palūkanas už negrąžintą kreditą (258 374,82 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iki 5 procentų.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėDanutė Milašienė