- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-759/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rimvydas Norkus, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Taimesta“, D. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB NORD bankas
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-3965-262/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD bankas ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Taimesta“, D. J., A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB NORD bankas (šiuo metu – AB DNB bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų UAB „Taimesta“, D. J. ir A. B. 2 100 000 Lt skolos, 12,84% metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tarp AB DnB NORD banko (toliau – bankas) ir UAB „Taimesta“ 2006 m. balandžio 21 d. sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1669-06IV, pagal kurią kredito gavėjui UAB „Taimesta“ išduotas 4 200 000 Lt kreditas (toliau – Kreditavimo sutartis). 2008 m. vasario 31 d. susitarimu Nr. 1669-06IV/1 galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas 2008 m. liepos 30 d. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui sudaryta 2006 m. balandžio 21 d. laidavimo sutartis Nr. 61-06L tarp banko ir laiduotojo D. J. bei 2008 m. kovo 31 d. laidavimo sutartis Nr. 98-08L tarp banko ir laiduotojo A. B.. 2008 m. spalio 15 d. susitarimu Nr. 61-06L/1 ir 2008 m. spalio 15 d. susitarimu Nr. 98-08L/1 laiduotojams, jų prašymu buvo pratęstas laidavimo terminas iki 2008 m. gruodžio 16 d., iki šios datos laiduotojai įsipareigojo padengti skolą bankui, tačiau šios prievolės tinkamai neįvykdė. Skola bankui sudaro 4 200 00 Lt, nesumokėtos palūkanos 392 952, 36 Lt, delspinigiai 19 741,54 Lt. Dalį skolos bankas tikisi susigrąžinti realizavus įkeistą turtą, todėl bankas reiškia reikalavimą tik dėl dalies skolos, t.y. 2 100 000 Lt negrąžinto kredito dalies priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovas A. B. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad 2007 m. spalio 16 d. buvo paskirtas UAB „Taimesta“ direktoriumi, taip pat buvęs bendrovės direktorius pardavė atsakovui 10% UAB „Taimesta“ akcijų. Įmonės finansinės aplinkybės suvaržė galimybes sudaryti sandorius su potencialiais pirkėjais ir laiku atsiskaityti su banku pagal Kreditavimo sutartį. 2008 m. lapkričio 4 d. atsakovas atsistatydino iš UAB „Taimesta“ direktoriaus pareigų bei 2008 m. lapkričio 18 d. naujai direktorei perleido 10% jam priklausančių bendrovės akcijų. Atsakovas nurodė, kad jis nuo tos dienos įmonės veikloje nedalyvauja, jokios įtakos jos valdymui ar sprendimams neturi. Atsakovas pažymėjo, kad suteikiant 2006 m. balandžio 21 d. UAB „Taimesta“ kreditą, buvo įkeista žemė, kurią nekilnojamojo turto bendrovės likvidacinę vertę nurodė virš 6 000 000 Lt.
Atsakovai UAB „Taimesta“ ir D. J. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovo naudai solidariai iš atsakovų D. J. ir A. B. 2 100 000 Lt skolos, 12,84 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovų D. J. ir A. B. ieškovo naudai po 13 750 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas civilinę bylą atsakovo UAB „Taimesta“ atžvilgiu nutraukė, nes įsiteisėjusia Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi nutarta išieškoti UAB „Taimesta“ skolą, išieškojimą nukreipiant į įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Teismas nurodė, kad atsakovai D. J. ir A. B. pagal su banku pasirašytas laidavimo sutartis įsipareigojo atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas UAB „Taimesta“, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles bankui pagal Kreditavimo sutartį. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jei prievolių užtikrinimo sutartyse nenumatyta kitaip. Teismas nurodė, kad skolininkas UAB „Taimesta“ Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. suėjus kredito grąžinimo terminui negrąžino kredito, todėl atsakovai (laiduotojai) privalo solidariai atsakyti visu savo turtu ieškovui už skolininko UAB „Taimesta“ neįvykdytas prievoles. Teismas tenkino ieškinio dalį dėl skolos priteisimo iš atsakovų D. J. ir A. B. ir priteisė solidariai iš jų 2 100 000 Lt negrąžinto kredito dalį ieškovo naudai. Taip pat teismas nurodė, kad pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktą ir bendrosios dalies 15-17 punktus iš atsakovų D. J. ir A. B. priteistinos 12,84 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. kovo 31 d. laidavimo sutarties pasirašymo metu kredito grąžinimo terminas pagal Kreditavimo sutartį jau buvo suėjęs. Bankas žinojo situaciją ir spausdamas ekonominiais pagrindais, t. y. nurodydamas, jog bus pradėtas išieškojimas iš bendrovės pagal Kreditavimo sutartį, privertė apeliantą pasirašyti laidavimo sutartį. Apeliantas pažymi, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta akivaizdžiai jam nenaudingomis sąlygomis, jis pagal minėtą sutartį neįgijo jokių teisių, tik pareigas, o bankas iš sandorio gavo naudos.Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punkte buvo numatytos kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės: hipoteka įkeičiamas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, M. M. ir D. J. laidavimas. Tačiau 2008 m. kovo 31 d. pasirašius laidavimo sutartį, Kreditavimo sutartis nebuvo pakeista ir nebuvo papildyta nuostatomis, jog įsipareigojimų vykdymas užtikrinamas ir apelianto laidavimu. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ieškovas pats prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, nes, nepaisydamas to, kad UAB „Taimesta“ skola kiekvieną mėnesį didėjo, bankas kredito sutarties tinkamo įvykdymo terminus pratęsė, užuot nutraukęs sutartį ir pareikalavęs visos skolos grąžinimo iš pagrindinio skolininko.Vilniaus apygardos teisme apeliantas yra pareiškęs ieškinį dėl 2008 m. kovo 31 d. laidavimo sutarties ir 2008 m. spalio 15 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiais, todėl ši byla stabdytina, kol nebus išspręstas klausimas dėl minėtos laidavimo sutarties ir susitarimo pripažinimo negaliojančiais. Teismas nepagrįstai priteisė 12,84 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte ir bendrosios dalies 15-17 punktuose numatytos palūkanos negali būti laikomos procesinėmis palūkanomis, nes tai yra palūkanos už naudojimąsi paskolos suma CK 6.872 straipsnio 1 dalies prasme. Procesinės palūkanos numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Be to, šalių susitarimas, nustatantis didesnes palūkanas, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį šalys gali susitarti dėl didesnių palūkanų, jei toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Pažymėtina, kad sprendimo priėmimas ir paskelbimas byloje per kelis kartus buvo atidėtas 45 dienoms, surašytas ir išsiųstas tik 2011 m. birželio 15 d., nors pagal CPK 269 straipsnį išimtinais atvejais teismas gali ne ilgesniam kaip 14 dienų terminui atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Atsakovai negali būti atsakingi nei dėl didelio teismo krūvio, nei dėl teisėjos ligos. Nuo bylos iškėlimo praėjo 2 metai, o ieškovas įgijo teisę į 538 000 Lt procesines palūkanas ir tai visiškai nesiderina su CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Byloje priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisingu, nes pažeisti bendrieji teisės principai, civilinio proceso principai ir tikslai.
Šalies argumentai
Atsakovas D. J. pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra vienpusiškas ir paviršutiniškas, teismas rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais įrodymais ir aiškinimais, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias procesines palūkanas. Teismas priteisė neprotingai dideles ir nepagrįstas palūkanas, suteikė teisę bankui piktnaudžiauti ir praturėti kitos šalies sąskaita.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apelianto argumentai dėl laidavimo sutarties pasirašymo tariamai dėl ekonominio spaudimo yra susiję su laidavimo sandorio ginčijimu, nors apeliantas šioje byloje laidavimo sutarties įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Dėl to skundo argumentai apie laidavimo sutarties negaliojimą atmestini kaip nepagrįsti ir neturintys teisinės reikšmės. Kita vertus, apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių CK 1.91 straipsnio pagrindų buvimą. Apeliantas laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo kredito gavėjo UAB „Taimesta“ direktorius ir akcininkas, o juridinio asmens, kuriam suteiktas kreditas, vadovo ar akcininko laidavimas yra įprasta bankų taikoma kredito grąžinimo užtikrinimo priemonė. Be to, apeliantas laidavimo sutarties galiojimą patvirtino vėlesniu 2008 m. spalio 15 d. susitarimu dėl laidavimo termino, taip pat laidavimo galiojimą patvirtino savo parašu ir ant 2008 m. kovo 31 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti.Nepagrįsti skundo motyvai dėl 12,84 proc. procesinių palūkanų priteisimo. Visų pirma, nei apeliantas, nei kiti atsakovai pirmosios instancijos teisme nesutikimo su banko prašomomis priteisti palūkanomis nebuvo pareiškę, jų dydžio neginčijo, todėl apeliaciniame skunde dėstomi nauji argumentai dėl procesinių palūkanų dydžio nenagrinėtini. Antra, priešingai nei teigia apeliantas, šalys gali susitarti dėl kitokio nei įstatymas nustato procesinių palūkanų dydžio (CK 6.210 str.). Bankas prašė priteisti metines palūkanas už piniginės prievolės laiku neįvykdymą. Procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo gera valia, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovo naudai solidariai iš atsakovų (kaip laiduotojų) D. J. ir A. B. 2 100 000 Lt negrąžinto kredito dalį bei 12,84 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliantas skunde visų pirma nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog 2008 m. kovo 31 d. laidavimo sutartis Nr. 98-08L, kurios pagrindu iš jo priteista skola, buvo pasirašyta dėl ekonominio spaudimo jau suėjus kredito grąžinimo terminui. Apeliantas skunde taip pat pažymėjo, kad minėtą laidavimo sutartį bei 2008 m. spalio 15 d. susitarimą kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje jis prašo pripažinti negaliojančiais, dėl to nagrinėjama byla turi būti sustabdyta kol nebus išspręstas klausimas dėl ginčijamos laidavimo sutarties ir papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais.
Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. kovo 31 d. Laidavimo sutartimi atsakovas A. B. įsipareigojo įvykdyti visas skolininko prievoles pagal Kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad tarp banko ir UAB „Taimesta“ 2006 m. balandžio 24 d. pasirašytos Kreditavimo sutarties sąlygos 2008 m. kovo 31 d. pasirašytu Susitarimu Nr. 1669-06IV/1 buvo pakeistos, numatant kredito grąžinimo terminą – 2008 m. liepos 30 d. (22-24 b. l.). Pažymėtina, kad minėtą Susitarimą su banku pasirašė apeliantas kaip bendrovės direktorius bei savo parašais kaip laiduotojai patvirtino tiek atsakovas D. J., tiek apeliantas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad laidavimo sutarties pasirašymo metu kredito grąžinimo terminas buvo suėjęs, nes, kaip minėta, papildomu susitarimu jis buvo pratęstas. Be to, bylos duomenys paneigia apelianto skundo argumentą, kad apeliantui pasirašius laidavimo sutartį, Kreditavimo sutartis nebuvo pakeista ir papildyta nuostatomis, jog įsipareigojimų vykdymas užtikrinamas ir apelianto laidavimu. Minėtu 2008 m. kovo 31 d. Susitarimo dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo 1.3 punktu buvo pakeistas Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11.2 punktas, numatant, kad laidavimo sandoris sudaromas su A. B..
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu dėl banko kaltės prisidėjus prie nuostolių padidėjimo, nes, pasak apelianto, užuot nutraukęs Kreditavimo sutartį, bankas pratęsė jos įvykdymo terminus. Kaip matyti iš apelianto atsiliepimo į ieškinį, jame apeliantas nurodė, jog dėl tuo metu susiklosčiusių bendrovei „Taimesta“ nepalankių aplinkybių (nepavykus keliems sandoriams buvo suvaržyta įgyto turto disponavimo teisė, prokurorų pareikšto ieškinio dėl viešojo intereso gynimo) nebuvo laiku atsiskaityta su banku ir dėl to pats apeliantas kaip bendrovės direktorius 2008 m. kovo 31 d. kreipėsi į banką prašydamas pratęsti Kreditavimo sutarties terminą (63-65 b. l.).
Dėl apelianto skundo teiginių, kad laidavimo sutartis pasirašyta dėl banko ekonominio spaudimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai susiję su laidavimo sandorio ginčijimu, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Apeliantas Vilniaus apygardos teismui yra pareiškęs atskirą ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl to apelianto manymu, nagrinėjama byla turi būti sustabdyta, kol nebus išspręstas klausimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė apelianto ieškinį bankui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinys yra nepagrįstas. Be to, tai reiškia, jog byla dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra išspręsta, todėl nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo. Apeliantas turi teisę skųsti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, tačiau, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas priimtų apeliantui palankų sprendimą, nagrinėjamoje byloje būtų galima spręsti proceso atnaujinimo klausimą.
Nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas taip pat grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai priteisė 12,84 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, vadovaudamasis Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktu bei bendrosios dalies 15-17 punktais. Apelianto teigimu, minėtose kreditavimo sutarties punktuose numatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, todėl negali būti laikomos procesinėmis palūkanomis dėl kurių šalys susitarė. Be to, apeliantas pažymėjo, kad šalys gali susitarti dėl didesnių palūkanų, tik jei toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Pasisakydama dėl šių apelianto nurodytų argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nei apeliantas, nei kiti atsakovai pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl banko prašomų priteisti palūkanų, jų dydžio neginčijo, o savo nesutikimą su priteistomis palūkanomis išreiškė tik apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nelaikė, jog palūkanų dydis prieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams. Pagal 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šalys gali susitarti dėl kitokio nei įstatymas nustato procesinių palūkanų dydžio (CK 6.210 str.). Nors apeliantas skunde teigia, kad dėl kitokio procesinių palūkanų dydžio nebuvo susitarta, tačiau šioje byloje procesinės palūkanos skaičiuojamos atsakovui pažeidus piniginės prievolės mokėjimo terminą, o Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte nurodytas palūkanų dydis būtent už piniginės prievolės laiku neįvykdymą. Minėtas Kreditavimo sutarties punktas paneigia apelianto argumentus, kad šalys nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio.
Vertindama, ar teismo priteistos procesinės palūkanos nepažeidžia sąžiningumo, protingumo reikalavimų, teisėjų kolegija atsižvelgia į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, sutarties laisvės principą bei tai, kad laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantas buvo bendrovės „Taimesta“ direktorius bei akcininkas, t. y. asmuo, turintis patirtį verslo bei derybų srityje, sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti procesinių metinių palūkanų dydžio, nes šiuo atveju palūkanos nelaikytinos neprotingai didelėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006 nurodė, kad neprotingai didelės palūkanos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą. Nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nepripažino neprotingai didelėmis 14,75 proc. dydžio palūkanas, nustatytas už termino praleidimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nelaikytos neprotingai per didelėmis iš atsakovų priteistos 16,77 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 1A-617/2010) ar 17,51 proc. dydžio metinės palūkanos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-718/2010).
Kiti apelianto skundo argumentai, o taip pat nurodymas, kad teismas pažeidė sprendimo priėmimo terminą, nėra teisiškai reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 329 str. 1 d.). Procesinių palūkanų paskirtis be kita ko yra skatinti atsakovą laiku įvykdyti prievolę, tačiau apeliantas ir šiuo metu skolos nėra padengęs bei ginčija savo prievolę atsiskaityti, todėl nurodoma procesinių palūkanų suma susikaupė ne dėl apelianto nurodomo sprendimo priėmimo terminų pažeidimo, o dėl paties apelianto prievolės nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje pateikti įrodymai, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovas patyrė 1089 Lt bylinėjimosi išlaidų (172 b. l.). Šių išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo patirtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AB DnB bankas (į.k. 112029270) iš atsakovo A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 089 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.