- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-521/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB NORD banko
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1846-104/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovo AB DnB NORD banko atstovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. J. 144 810 eurų (500 000 Lt) negrąžinto kredito, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB DnB NORD bankas 2007 m. spalio 16 d. sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 260 658,01 eurų dydžio kreditas vartojimo reikmėms su kintama metine palūkanų norma, terminui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti kredito sumą bei mokėti sutartyje nustatytas palūkanas. Už laiku negrąžintą kreditą ar bankui nesumokėtas palūkanas bei kitas įmokas atsakovas įsipareigojo mokėti po 0,08 procento dydžio delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Atsakovas netinkamai vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus - bankui nemokėjo priskaičiuotų palūkanų. Ieškovas 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 30.58.17/3105 informavo atsakovą apie jo skolą, įspėjo apie skolos negrąžinimo pasekmes bei paragino geranoriškai atsiskaityti, tačiau atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų. Nors įsiskolinimas siekia 241 534,14 eurų negrąžinto kredito ir 5 886,28 eurų nesumokėtų palūkanų bei 1 691,99 eurų delspinigių, tačiau ieškovas iš atsakovo prašė priteisti tik dalį skolos - 144 810 eurų (500 000 Lt) negrąžinto kredito.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo A. J. 144 880 eurų (500 000 Lt) skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 9 000 Lt žyminio mokesčio ir 4 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovas AB DnB NORD bankas su atsakovu A. J. 2007 m. spalio 16 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 260 658,01 eurų dydžio kreditas vartojimo reikmėms su kintama metine palūkanų norma, terminui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų ieškovas 2009 m. gegužės 8 d. ir 2009 m. gegužės 26 d. pranešimais informavo atsakovą apie susidariusią skolą. Atsakovas buvo įspėtas, jog praėjus 10 dienų terminui nuo paskutinio pranešimo išsiuntimo dienos ir jam neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas įgis teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovo reikalavimų užtikrinimui įkeisto atsakovo turto, o taip pat iš kito atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto. Ieškovas kreditavimo sutartį nutraukė 2009 m. birželio 8 d. ir reikalauja iš atsakovo priteisti 144 810 eurų (500 000 Lt) nesumokėto kredito. Teismo įsitikinimu, atsakovas netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir laiku nemokėjo sutartimi nustatytų įmokų pagal mokėjimų grafiką. Pagal kreditavimo sutarties 46.1, 48 punktus įmokų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas, todėl ieškovas turėjo teisinį pagrindą nutraukti kreditavimo sutartį pagal jos 28, 31.1, 49.4.2 punktus. Ieškovas, vadovaudamasis sutarties 43 punktu, CK 6.874 straipsnio 2 dalimi įspėjo atsakovą apie sutarties nutraukimą. Atsakovas sutarties nutraukimo nenuginčijo nustatyta tvarka. Teismas nusprendė, kad atsakovui neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – nesumokėjus mokėjimų grafike nustatytų įmokų, ieškovas įgijo teisę reikalauti, o atsakovas – pareigą atlyginti nuostolius bei sumokėti netesybas. Teismo įsitikinimu, ieškovo reikalavimas dėl dalies kredito priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas tenkino ir reikalavimus priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes atsakovas neįvykdė piniginės prievolės. Atsakovo argumentai, kad jis kreipėsi su prašymais į ieškovą atidėti kredito grąžinimą dar vieneriems metams, negali būti pagrindas atmesti ieškinį, nes susitarimas dėl kredito atidėjimo nebuvo sudarytas. Sprendimų dėl negrąžinto kredito atidėjimo priėmimas yra ieškovo diskrecijos teisė. Teismas sumažino atstovavimo išlaidų dydį iki 4 000 Lt, nes byla nesudėtinga, be to, ieškovą atstovavo advokato padėjėja.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinys nepagrįstas, nes pats ieškovas sumažino savo reikalavimų dydį. Ekonominės situacijos pasikeitimas padarė didelę įtaką ieškovo veiklai, iš kurios gaunamos pagrindinės pajamos. Be žemės ūkio veiklos ieškovas vykdo žemės ūkiui neperspektyvių žemės sklypų, kurie tinkami gyvenamųjų namų statybai, detaliuosius planus. Atsakovas kreipėsi į banką prašydamas paskolos grąžinimą atidėti vieneriems metams, nes pajamų, gaunamų iš žemės ūkio veiklos, nepakanka kreditiniam įsiskolinimui padengti, tačiau raštiškų atsakymų negavo. Dėl ligos atsakovo darbinė veikla buvo sustojusi, jis prašė dėl nesumokėtų palūkanų ir negrąžinto dviejų mėnesių dydžio kredito netaikyti sankcijų.Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normą, nurodydamas, kad atsakovas nevykdė CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, todėl privalo atlyginti kitai sutarties šaliai visus šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Teismas neįvertino atsakovo pozicijos, kad jis negalėjo grąžinti kredito ir dėl banko darbuotojų kaltės, nes su juo buvo nebendradarbiaujama. Jis pateikė 6 prašymus bankui, kuriais prašė atidėti kredito grąžinimą su pasiūlymais įkeisti papildomą turtą, tačiau atsakymo negavo. Jis siūlė įkeisti ir kitą turtą, tačiau jam žodžiu paaiškinta, kad reikia buto ar namo Vilniuje. Teismas šias aplinkybes ištyrė paviršutiniškai. Teismo 2010 m. vasario 4 d. posėdžio metu nutarta įpareigoti ieškovą iki kovo 4 d. pateikti teismui banko valdybos sprendimus, priimtus pagal atsakovo prašymus, tačiau bankas tik kovo 31 d. pristatė vieną 2008 m. spalio 29 d. sprendimą. Banko paaiškinamajame rašte nurodyta, kad pagal kliento prašymą 2008 m. spalio 27 d. priimtas sprendimas dėl skolos grąžinimo atidėjimo. Toks sprendimas teismui nepateiktas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl susidariusios situacijos kaltas ir bankas, neatsižvelgė į atsakovo poziciją. Atsakovas nurodė, kad pavasarį ir vasaros metu buvo sunkiai sužalotas, tapo neįgalus, nuo kovo mėnesio nedarbingas. Dėl to 2010 m. rugsėjo 6 d. prašymu prašė bylos nagrinėjimą atidėti iki galės atvykti į teismą ir duoti paaiškinimus apie tik jam žinomas kredito grąžinimo faktines aplinkybes, kad būtina išreikalauti iš banko sprendimus, priimtus pagal jo prašymus. Teismas prašymą nenagrinėti bylos atsakovui nedalyvaujant atmetė praktiškai be motyvų, o bylą išnagrinėjo neišreikalavęs iš banko atsakovo nurodytų dokumentų. Kodėl bankas nepriėmė įkeitimui kito siūlyto turto, yra banko komercinė paslaptis.Sprendimas nepagrįstas tinkamu įrodymų tyrimu ir įvertinimu. Atsakovas įrodinėjo, kad kredito laiku gražinti negalėjo dėl išskirtinai susiklosčiusių aplinkybių (ekonominės krizės, ligų, traumų, banko darbuotojų aplaidumo ir nenoro bendradarbiauti su atsakovu). Teismas, turėdamas pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą, nes atsakovas serga, nutarė bylą nagrinėti iš esmės jam nedalyvaujant. Ta aplinkybė, kad prieš tai bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl akivaizdžios banko kaltės (laiku nepateikus dokumentų), rodo teismo šališkumą.Teismas netyrė ir nevertino atsakovo pozicijos, kad dėl kredito negrąžinimo kaltas ir bankas. Būtina išspręsti, ar negalima taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog bankui padarytus nuostolius dėl negrąžinto kredito proporcingai savo kaltei prisiimtų ir ieškovas. Teismas netinkamai taikė CK 6.256 straipsnio nuostatas, nes kreditas buvo duotas ne verslui, o vartojimo reikmėms. Kreditas paimtas iki ekonominės krizės, apie kurią atsakovas nežinojo, o bankas, turėdamas finansų ir ekonomikos analitikus, tai privalėjo numatyti. Bankas turėjo nustatyti, ar atsakovas, imdamas vartojimo kreditą, galės jį laiku grąžinti. Jeigu bankas galimas rizikas būtų įvertinęs teisingai, problemų dėl kredito grąžinimo nekiltų.
Atsiliepimas
Ieškovo AB DnB NORD banko atstovė atsiliepime prašo atsakovo A. J. skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti galioti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime pažymima, kad skunde nėra nurodyta teisiškai pagrįstų motyvų dėl sprendimo nepagrįstumo. Atsakovo nesutikimas su sprendimu, nesutikimas grąžinti bankui skolą neįrodo sprendimo neteisėtumo. Aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į banką dėl kredito grąžinimo atidėjimo, įstatymo nenumatyta kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo skolos bankui grąžinimo. Atsakovo kaltinimai bankui nebendradarbiavimu neįrodyti ir prieštarauja bylos įrodymams. Aplinkybės, kad bankui su atsakovu iki ieškinio teismui pateikimo nepavyko susitarti dėl taikaus skolos bankui grąžinimo, neatleidžia atsakovo nuo sutartinės ir įstatymo pareigos grąžinti bankui skolą pagal 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį. Atsakovo nurodytos priežastys, kurios sutrukdė jam tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui, yra subjektyvios ir neatleidžia jo nuo atsakomybės bankui už įsipareigojimų neįvykdymą. Atsakovui suteiktas kreditas nebuvo vartojimo kreditas. Atsakovas teisme buvo atstovaujamas advokato, todėl laikytina, kad jo dalyvavimas bylos nagrinėjime buvo tinkamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovą AB DnB NORD banką ir atsakovą A. J. siejo sutartiniai teisiniai santykiai pagal 2007 m. spalio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-68. Jų pagrindu A. J. buvo suteikta 260 685,01 eurų kreditas, kurio grąžinimo terminas nurodytas 2012 m. rugpjūčio 31 d. (Sutarties 2.1, 4, 5, 7 punktai). Kreditavimo sutarties sąlygos nustatė, kad už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas bankui palūkanas, įmokas kredito gavėjas įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,08 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos (39 punktas). Esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį (43 punktas). Iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus (44 punktas). Vienas iš sutarties nutraukimo pagrindų yra tada, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų (46.1 punktas). Sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimų atvejai (48 punktas) (6 -13 b. l.). Ieškovo reikalavimo dydis yra pagrįstas į bylą pateiktais įrodymais (14-20, 25 b. l.), šio reikalavimo dydžio neginčija ir atsakovas. Atsakovui A. J. nevykdant prisiimtų įsipareigojimų AB DnB NORD bankas 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 30.58.17/3105 informavo atsakovą apie skolos negrąžinimo pasekmes (21 b. l.), o atsakovui ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų – 2009 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 30.58.17/61 įspėjo atsakovą, kad iki įspėjime nurodyto termino neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, vienašališkai nutrauks 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą (22 b. l.). AB DnB NORD bankas skolininkui A. J. nevykdant savo įsipareigojimų nutraukė sutartį 2009 m. birželio 8 d. (b. l. 24).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą patenkindamas ieškovo ieškinį. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Pagal CK 6.38, 6.59, 6.80, 6.81, 6.82 straipsnių nuostatas prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ir sutarties nurodymus. CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu. Atsakovo skunde išdėstytais argumentais nepaneigta jo pareiga tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.
Ieškinio reikalavimo dispozityvumo principas lemia tai, kad reikalavimo dydį kiekvienu atveju nustato ir pasirenka pats ieškovas. Ta aplinkybė, kad ieškovas iš atsakovo prašo priteisti ne visą pagal byloje pateiktą medžiagą įsiskolinimo sumą, t.y. kad jis reiškia mažesnio masto reikalavimą, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti. Tas piniginių reikalavimų, kuriuos prašo patenkinti ieškovas, dydis, yra pagrįstas bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai ir teisėtai priteisė.
Apelianto teiginiai, kad ekonominės situacijos pasikeitimas turėjo reikšmės prievolių vykdymui, neatleidžia jo nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Aplinkybės, kad atsakovas kreipėsi į banką su ketinimais atidėti gauto kredito grąžinimą (žr. 46-47, 48, 49, 50, 51, 52, 53 b. l.), tačiau bankas netenkino tokio prašymo, nepaneigia atsakovo pareigos grąžinti kreditą bei įvykdyti kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šiuo atveju tik bankas, vadovaudamasis savo vidaus dokumentais, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar galima atsakovui atidėti gauto kredito grąžinimą. Atsakovas matydamas, kad bankas nesutinka atidėti kredito grąžinimo terminą, galėjo teismine tvarka inicijuoti kredito sutarties pakeitimą dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo, tačiau tuo nesinaudojo. Tai, kad bankas netenkino atsakovo prašymo dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo, nesudaro pagrindo teigti, jog ir bankas šioje situacijoje yra kaltas dėl atsakovo prievolių nevykdymo. Sprendžiant dėl sutartinės civilinės atsakomybės kreditoriaus kaltė yra vienas iš pagrindų sumažinti skolininko atsakomybę ar jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Civilinėje atsakomybėje kreditoriaus kaltė nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnis įtvirtina skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpciją. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi tokia aplinkybe (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Šiuo atveju tokios išvados padaryti negalima, nes nėra pagrindo teigti, kad kreditorius (bankas) nebendradarbiavo su skolininku, kad yra priežastinis ryšys tarp banko veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės. Apeliantas netinkamai bando aiškinti patį sutartinių santykių dalyvių bendradarbiavimo teisinį terminą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, todėl bankui teisėtai nutraukus šią kreditavimo sutartį atsakovui kilo prievolė sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus (Kreditavimo sutarties 44 p.). Dar kartą pažymėtina tai, jog aplinkybė, kad nebuvo tenkinami atsakovo prašymai dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog bankas nebendradarbiavo su atsakovu. Šiuo atveju neįrodyta, kad ir bankas yra visiškai ar iš dalies kaltas dėl atsakovo prievolių pagal sutartį neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovo teikti bankui prašymai buvo svarstomi, tačiau jie netenkinti (97 b. l.). Vien aplinkybė, kad atsakovas bankui teikė keletą prašymą, o atsakovui buvo pateiktas tik vienas atsakymas, savaime (tik dėl to, kad nesutapo paklausimų bankui ir atsakymų į juos skaičius) neįrodo banko nebendradarbiavimo ir jo kaltės. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ir apelianto nurodytos CK 6.248 straipsnio 4 dalies normos. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.256 straipsnio nuostatas, nes esą kreditas buvo suteiktas ne verslui, o vartojimo reikmėms, yra neteisingi. Kredito sutarties 12 punkte aiškiai nurodyta, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas (7 b. l.).
Atsakovas A. J. 2010 m. rugsėjo 3 d. prašymu prašė nenagrinėti bylos jam nedalyvaujant, nes 2010 m. liepos 16 d. įvyko avarija ir jos gydosi. Atsakovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki to laiko, kol taps darbingas (114, 115-118 b. l.). 2010 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje dalyvavo atsakovo A. J. atstovas (119-124 b. l.), o šiame posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nepažeidė proceso įstatymo. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Pažymėtina įstatymo nuostata, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-173/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-50/2006; 2007 m. balandžio 17 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-151/2007, kt.). Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas teismo posėdyje buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, byla jau buvo nagrinėjama nuo 2009 m. birželio 19 d., todėl ta aplinkybė, kad atsakovas dėl ligos negali dalyvauti teismo posėdyje, nesudarė pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, o tokio prašymo tenkinimas būtų pažeidęs proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus. Bylos neatidėjimas atsakovo nurodytų aplinkybių pagrindu neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas. Teismas tokį prašymą sprendė pagal konkrečias aplinkybes, vadovaudamasis įstatymų nuostatomis ir savo diskrecijos teise.
Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, negali sutikti su apelianto teiginiais, kad byla išnagrinėta pažeidžiant CPK 176 straipsnio reikalavimus, kad sprendimas nepagrįstas tinkamu reikiamų įrodymų tyrimu ir vertinimu. Nors pirmosios instancijos teismo motyvai yra gana glausti, tačiau skundžiamo teismo sprendimo bei bylos medžiagos turinys nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas nepagrįstas tinkamu įrodymų ištyrimu ir įvertinimu.
Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas, išduodamas atsakovui kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Priešingai, kreditui užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Teiginiai, kad bankas, išduodamas kreditą, privalėjo numatyti ekonominę krizę, kad neįvertino visos rizikos, yra grindžiami tik apelianto subjektyviu suvokimu. Tarp ginčo šalių susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – „sutarčių būtina laikytis“ (lot. pacta sunt servand) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartis, susitarimas). Atsakovo argumentai dėl banko rizikos neprognozavimo yra nereikšmingi sprendžiant pareigos vykdyti teisėtą prievolę klausimą, todėl nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Ieškovo AB DnB NORD banko atsiliepime į skundą yra įrašytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau į bylą nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys šias išlaidas, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio nuostatos).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.