Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-63/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-05
Bylos Nr.: 2A-63/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Valdjonsta“, V. J.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Swedbank“

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-63/2012Procesinio sprendimo kategorija: 35.4, 36.1, 42.9, 42.11.1, 63.1, 63.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Valdjonsta“ ir V. J. ir jų atstovo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-435-425/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Valdjonsta“ ir V. J. dėl įsiskolinimo priteisimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Valdjonsta“ priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl kredito sutarties su vėlesniais pakeitimais nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank“, AB, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Valdjonsta“ ir V. J., prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti:

1) 363 823,67 EUR (252 210,68 EUR negrąžinto kredito; 44 474,84 EUR palūkanų už kreditą; 61 480,92 EUR delspinigių už nesumokėtą kreditą, 5 766,23 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas);

2) mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną (kiekvienų metų kovo 25 d. ir rugsėjo 25 d.) REUTERS informacinėje sistemoje paskelbtą šešių mėnesių eurų LIBOR (Londono tarpbankinę palūkanų normą) ir pridedant 3 proc. metų palūkanų dydžio maržą, ir kurios kiekvienų metų kovo 25 d. ir rugsėjo 25 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant palūkanų keitimo dieną REUTERS informacinėje sistemoje paskelbtą šešių mėnesių eurų LIBOR (Londono tarpbankinę palūkanų normą) (jei palūkanų keitimo dieną tokia LIBOR norma nėra paskelbta, naudojama paskutinė prieš palūkanų keitimo dieną paskelbta minėto rodiklio reikšmė) ir pridedant 3 proc. metų palūkanų dydžio maržą, ir kurios skaičiuojamos nuo 252 210,68 EUR sumos, nuo ieškinio pateikimo dienos iki viso kredito grąžinimo „Swedbank“, AB dienos;

3) 6 proc. kompensacinę funkciją atliekančių įstatyminių palūkanų už priteistas sumas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo;

4) iš atsakovų lygiomis dalimis priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad „Swedbank“, AB, ir UAB „Valdjonsta“ 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 07-092545-IN, kurios sąlygos buvo pakeistos vėlesniais susitarimais: 2008 m. sausio 16 d. susitarimu Nr. 07-092545-IN-1, 2008 m. birželio 6 d. susitarimu Nr. 07-092545-IN-2 ir 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimu Nr. 07-092545-IN-3, remiantis kuria atsakovui UAB „Valdjonsta“ buvo suteiktas 599 645,70 Eur kreditas. Kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas 2009 m. gruodžio 31 d.

Atsakovo UAB „Valdjonsta“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo V. J. laidavimu pagal 2007 m. rugpjūčio 28 d. Laidavimo sutartį Nr. 07-092545-LA1, kurios sąlygos buvo pakeistos vėlesniais susitarimais: 2008 m. sausio 16 d. Nr. 07-092545-LA1-1, 2008 m. birželio 6 d. Nr. 07-092545-LA1-2, 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimu Nr. 07-092545-LA1-3 bei įkeitimo lakštais įkeistu UAB „Valdjonsta“ turtu.

Kadangi atsakovas UAB „Valdjonsta“ neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį, „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 15 d. raštu pranešė kredito gavėjui ir laiduotojui, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. nutrauks Kredito sutartį, jei iki 2009 m. rugsėjo 29 d. nebus sumokėtas įsiskolinimas kreditoriui „Swedbank“, AB. Skola „Swedbank“, AB, nebuvo sumokėta, todėl kredito sutartis 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo nutraukta. UAB „Valdjonsta“ pradelsta skola „Swedbank“, AB, 2009 m. gruodžio 21 d. pagal kredito sutartį buvo 711 367,69 EUR, iš jų: 1) 599 645,70 EUR negrąžinto kredito; 2) 44 474,84 EUR palūkanų už kreditą; 3) 61 480,92 EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą; 4) 5 766,23 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti dalį įsiskolinimo – 363 823,67 EUR.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Valdjonsta“ pateikė teismui priešieškinį, prašydamas:

1) pripažinti 2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties su vėlesniais susitarimais dėl kredito sutarties pakeitimo nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu;

2) pakeisti 2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties su visais vėlesniais susitarimais dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo sąlygas taip:

2.1. pakeisti kredito sutarties 2.2. straipsnį, jame nurodant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2013 m. kovo 31 d., suteiktas kreditas ir iki 2009 m. gruodžio 21 d. priskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai, iš viso 711 367,69 Eur, grąžinami dalimis kas ketvirtį, iki 2010 m. gruodžio 31 d. sumokant 54 367,69 Eur, iki 2011 m. kovo 31 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. birželio 30 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. rugsėjo 30 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. kovo 31 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. birželio 30 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. rugsėjo 30 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. gruodžio 31 d. - 73 000 Eur, iki 2013 m. kovo 31 d. – 73 000 Eurų;

2.2. pakeisti kredito sutarties 5.2 p., jame nurodant, kad kredito gavėjas įsipareigoja palūkanas Bankui mokėti kas ketvirtį, iki mokėjimo dienos priskaičiuotas palūkanas, sumokant to metų ketvirčio paskutinę dieną. Palūkanos mokamos kredito valiuta;

2.3. pakeisti kredito sutarties 2.8.5 p., nurodant, kad išskaidžius įkeistą turtą į atskirus turtinius vienetus bei pakeitus lakštus, leisti parduoti ir įkeisti paskesnių (antriniu) įkeitimu du tokius turtinius vienetus, su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 90 proc. dalis nuo pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 950 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kv. m. bus nukreipta kredito grąžinimui. Likusius turtinius vienetus leisti parduoti ir įkeisti paskesniu įkeitimu, su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 90 proc. dalis nuo pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 1540 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kv. m. bus nukreipta kredito grąžinimui;

3) priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad tarp UAB „Valdjonsta“ ir „Swedbank“, AB, 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudaryta kredito sutartis Nr. 07-092545-IN su visais vėlesniais susitarimais buvo nutraukta 2009 m. rugsėjo 30 d. Atsakovo vertinimu, ieškovas kredito sutartį nutraukė neteisėtai. Nurodė, kad dėl sunkios finansinės situacijos, kuri susidarė ženkliai kritus nekilnojamojo turto kainoms ir pardavimams, atsakovas ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas leisti parduoti pastatytus kotedžus mažesne nei kredito sutartyje nustatyta kaina, kadangi pasikeitus nekilnojamojo turto rinkos situacijai parduoti už banko nurodytą 1 m² kainą kotedžų nebuvo įmanoma. Bankui davus sutikimą parduoti kotedžus mažesne kaina, atsakovas UAB „Valdjonsta“ būtų galėjęs tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nesutikus sumažinti parduodamų kotedžų kainos, atsakovas prašė pakeisti kredito sutarties sąlygas ir pratęsti kredito grąžinimo terminą, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti. Atsakovo vertinimu, ieškovas su juo nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų padėję atsakovui įvykdyti kredito sutartį. Ieškovui atsisakius pakeisti kredito sutarties sąlygas, atsakovas prašė teismo pakeisti kredito sutarties sąlygas, vadovaujantis CK 6.204 straipsniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimu ieškovo „Swedbank“, AB, ieškinį tenkino iš dalies ir nutarė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Valdjonsta“ ir V. J. ieškovui „Swedbank“, AB, 252 210,68 EUR negrąžinto kredito dalį, 44 474,84 EUR palūkanų už negrąžintą kreditą, 15 370,23 EUR nesumokėtų delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 1 441,55 EUR delspinigių už pradelstas palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. sausio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovų UAB „Valdjonsta“ ir V. J. ieškovui „Swedbank“, AB, po 7 412,21 Lt žyminio mokesčio, į valstybės biudžetą po 35,66 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 3) likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti; 4) atmesti UAB „Valdjonsta“ priešieškinį ieškovui „Swedbank“, AB, dėl kredito sutarties pripažino neteisėta ir negaliojančia ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai kredito gavėjas UAB „Valdjonsta“ ir kredito laiduotojas V. J. negrąžino ieškovui kredito, o ieškovas nustatyta tvarka 2009 m. rugsėjo 15 d. raštais informavo atsakovus apie Kredito sutarties Nr. 07-092545-IN (su visais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą 2009 m. rugsėjo 30 d., pripažino, kad vadovaujantis šalių sudarytos Kredito sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis dėl savalaikio kredito grąžinimo bei CK 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalimis, yra pakankamas pagrindas visiškai tenkinti ieškovo reikalavimą dėl negrąžinto kredito dalies, t. y. 252 210,68 Euro priteisimo solidariai iš kredito gavėjo UAB „Valdjonsta“ ir kredito laiduotojo V. J.. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje šalys sutartimi nustatė 10,13 proc. dydžio mokėtinų palūkanų normą, o atsakovai ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas už negrąžintą kreditą priešieškiniu neginčija, nutarė, vadovaujantis CK 6.881 straipsniu ir 6.37 straipsnio 1 dalimi, taip pat solidariai priteisti iš atsakovų ieškovui 44 474,84 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad šalių sutartyje nustatyta 0,08 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną yra aiškiai per dideli, viršijantys nuostolius, patirtus dėl atsakovų neįvykdytos prievolės, nes per metus susidarytų 30,8 proc. dydžio delspinigių norma, todėl, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, sumažino delspinigių normą iki teismų praktikoje plačiai taikomus 0,02 proc. ir iš atsakovų ieškovui solidariai priteisė 15 370,23 Eur delspinigių už nesumokėtą kreditą bei 1 441,55 Eur priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas. Teismo vertinimu, iš atsakovų ieškovui solidariai taip pat priteistini CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyti 6 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos.

Teismas atsakovo UAB „Valdjonsta“ priešieškinį pripažino nepagrįstu dėl šių motyvų: 1) Atsakovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovui buvo pakankamas pagrindas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutraukti kredito sutartį dėl jos nevykdymo (CK 6.889 str. 2 p.); 2) Nėra pagrindo pripažinti ieškovą kaltu dėl to, kad UAB „Valdjonsta“ nesugebėjo užbaigti pradėto kotedžų projekto ir juos sėkmingai pardavus atsiskaityti su ieškovu dėl prasidėjusio visuotinio ekonominio-finansinio nuosmukio, kuris turėjo įtakos atsakovų pastatytų objektų ženkliam kainų sumažėjimui; 3) Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai pripažįsta, jog ieškovui paskola nebuvo grąžinta, nemokėtos palūkanos dėl prasidėjusios ekonominės krizės, nėra pagrindo teigti, kad ieškovui neleidus atsakovų pageidavimu dar labiau sumažinti atsakovų pastatytų kotedžų pardavimo kainas, buvo užkirsta galimybė parduoti kotedžus. Anot teismo, atsakovų pateiktos preliminarios butų pirkimo-pardavimo sutartys yra tik jas pasirašiusių asmenų ketinimai, nes jokie kitokie veiksmai nebuvo atlikti, į ieškovą „Swedbank“, AB, dėl leidimo pirkti kotedžus nesikreipta, nebuvo mokėtos pradinės įmokos; 4) Atsakovai nepaneigė ieškovo teiginių, kad 2008 m. birželio 6 d., 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimais dėl Kredito sutarties Nr. 07-092545-IN sąlygų pakeitimo, atsakovo UAB „Valdjonsta“ pastatytų kotedžų 1 m² kaina buvo mažinama, tačiau atsakovas UAB „Valdjonsta“ kotedžų nesugebėjo parduoti; 5) Atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir reikalavimas išskaidyti įkeistą turtą į atskirus turtinius vienetus bei pakeisti hipotekos lakštus ir leisti parduoti ir įkeisti paskesnių (antriniu) įkeitimu atsakovo pastatytus turtinius vienetus (kotedžus) pripažintini deklaratyviais ir hipotetiniais, neparemtais objektyviais įrodymais. Teismas, įvertinęs tai, kad UAB „Valdjonsta“ dirba tik du darbuotojai, ši įmonė neturi jokios gamybinės bazės, įrengimų, nes visas UAB „Valdjonsta“ priklausantis turtas yra įkeisti ieškovui bankui pagal Hipotekos lakštus, pripažino nesant pagrindo teigti, kad atsakovai turės galimybę paskatinti nebaigtų statyti kotedžų pardavimą; 6) Atsakovų motyvai, kad sudarydami kredito sutartį su ieškovu, jie negalėjo protingai numatyti ir kontroliuoti aplinkybių, susijusių su nekilnojamojo turto vertės mažėjimu, negali būti pripažinti teisiškai reikšmingais, nes būtent 2007 m. antroje pusėje, 2008 m. pradžioje viešoje erdvėje buvo aktyviai diskutuojama apie galimą nekilnojamojo turto „kainų burbulo sprogimą“. Atsakovų vykdyti nekilnojamojo turto projektai buvo vykdomi būtent 2007-2008 metais, todėl, teismo vertinimu, tik atsakovams tenka atsakomybė už jų vykdytus projektus; 7) Atsakovų motyvas, kad ieškovas „Swedbank“, AB, turėtų prisiimti dalį rizikos, o tuo pačiu ir nuostolių dėl nekilnojamojo turto vertės sumažėjimo, anot teismo, nėra pakankamai pagrįstas, kadangi ieškovas tik įprasta tvarka kreditavo atsakovo UAB „Valdjonsta“ vykdytą kotedžų statybos projektą, tačiau ieškovas bankas nebuvo šio statybų projekto organizacinis dalyvis, į projekto pelno dalį nepretendavo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Valdjonsta“ ir V. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutarta solidariai priteisti iš atsakovų ieškovui „Swedbank“, AB, 15 370,23 Eur nesumokėtų delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir 1441,55 Eur delspinigių už pradelstas palūkanas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad UAB „Valdjonsta“ ir laiduotojas iki 2009 m. rugsėjo 29 d. negrąžino 599 645,70 Eur kredito, sprendimo dalyje „faktinės aplinkybės“ tuo pačiu nurodo, kad ieškovas 2009 m. rugsėjo 15 d. raštais pranešė atsakovams, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimo grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus (įmokas) pagal sutartį ir 2009 m. rugsėjo 14 d. kredito gavėjo skola bankui buvo 396 027,63 Eur. Šių negrąžinto kredito sumų skirtumo teismas nekomentuoja. Be to, nesuprantama teismo nuoroda į tai, kad ieškovas prašo priteisti pusę negrąžinto kredito, tačiau, anot atsakovų pusė negrąžinto kredito yra ne 252 210,84 Eur, bet 299 822,85 Eur.Ieškovas, prašydamas priteisti delspinigius už negrąžintą kreditą, nenurodė, kad dėl negrąžinto kredito yra patyręs nuostolių, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo konstatuoti patirtų nuostolių fakto, taip pat daryti prielaidą, kad prašomi priteisti delspinigiai aiškiai viršija kreditoriaus patirtus nuostolius. Duomenų apie kokius nors nuostolius byloje nėra, todėl vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, banko reikalavimas priteisti delspinigius turėjo būti atmestas visiškai. Anot atsakovų, bankas, suteikdamas kreditą, nustatė itin didelę palūkanų normą, todėl reikalauti dar ir delspinigių, kurių suma žymiai viršija palūkanas, yra neprotinga.Teismas nenurodė jokios įstatymo normos, kuri suteiktų teisę reikalauti delspinigių už pradelstas palūkanas. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas dėl netesybų išieškojimo, todėl įstatymo leidėjas nėra numatęs galimybę nustatyti netesybų normas nuo netesybų.Teismas atmetė atsakovo UAB „Valdjonsta“ priešieškinį ieškovui „Swedbank“, AB, dėl kredito sutarties pripažinimo neteisėta ir negaliojančia ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nors UAB „Valdjonsta“ priešieškiniu nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti kredito sutartį neteisėta ir negaliojančia.

Šalies argumentai

Atsakovai UAB „Valdjonsta“ ir V. J. pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriuo prašo: panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo „Swedbank“, AB, ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą; pripažinti 2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties su vėlesniais susitarimais dėl kredito sutarties pakeitimo nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; pakeisti 2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties su visais vėlesniais susitarimais dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo sąlygas taip: 1) pakeisti kredito sutarties 2.2. straipsnį, jame nurodant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2013 m. kovo 31 d., suteiktas kreditas ir iki 2009 m. gruodžio 21 d. priskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai, iš viso 711 367,69 Eur grąžinami dalimis kas ketvirtį, iki 2010 m. gruodžio 31 d. sumokant 54 367,69 Eur, iki 2011 m. kovo 31 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. birželio 30 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. rugsėjo 30 d. – 73 000 Eur, iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. kovo 31 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. birželio 30 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. rugsėjo 30 d. – 73 000 Eur, iki 2012 m. gruodžio 31 d. - 73 000 Eur, iki 2013 m. kovo 31 d. – 73 000 Eurų; 2) pakeisti kredito sutarties 5.2 p., jame nurodant, kad kredito gavėjas įsipareigoja palūkanas Bankui mokėti kas ketvirtį, iki mokėjimo dienos priskaičiuotas palūkanas, sumokant to metų ketvirčio paskutinę dieną. Palūkanos mokamos kredito valiuta; 3) pakeisti kredito sutarties 2.8.5 p., nurodant, kad išskaidžius įkeistą turtą į atskirus turtinius vienetus bei pakeitus lakštus, leisti parduoti ir įkeisti paskesnių (antriniu) įkeitimu du tokius turtinius vienetus, su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 90 proc. dalis nuo pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 950 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kv. m. bus nukreipta kredito grąžinimui. Likusius turtinius vienetus leisti parduoti ir įkeisti paskesniu įkeitimu, su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 90 proc. dalis nuo pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 1540 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kv. m. bus nukreipta kredito grąžinimui.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ieškovas su atsakovu UAB „Valdjonsta“ nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų padėję atsakovui įvykdyti kredito sutarties sąlygas. Atsakovas UAB „Valdjonsta“ dėl sunkios finansinės situacijos, kuri susidarė žymiai kritus nekilnojamojo turto kainoms ir pardavimams, ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas leisti parduoti pastatytus kotedžus mažesne, nei kredito sutartyje nustatyta kaina, kadangi pasikeitus rinkos situacijai, parduoti kotedžus už ieškovo nurodytą vieno kvadratinio metro kainą nebuvo galima. Ieškovui operatyviai sutikus parduoti kotedžus mažesne kaina, atsakovas UAB „Valdjonsta“ būtų galėjęs tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Nesutikus sumažinti parduodamų kotedžų kainos, atsakovas UAB „Valdjonsta“ prašė ieškovo pakeisti kredito sutarties sąlygas ir pratęsti kredito grąžinimo terminą, kad atsakovas pajėgtų jas toliau tinkamai vykdyti, tačiau ieškovas tai padaryti tai pat atsisakė.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas elgėsi sąžiningai. Visas pagal kredito sutartį atsakovo UAB „Valdjonsta“ gautas kreditas bei atsakovo asmeninės lėšos buvo panaudoti kotedžų statybai. Nei ieškovas, skolindamas lėšas, nei atsakovas UAB „Valdjonsta“ neketino visiškai įrengti statomų kotedžų. Priešingai, planavo kotedžus parduoti dabartinės būklės, t. y. esant 50 % - 60 % baigtumui. Be to, kaip matyti iš byloje esančių AB „Lietuvos dujos“ Panevėžio filialo bei UAB „Aukštaitijos vandenys“ pažymų, yra užtikrintas kotedžų prijungimas prie inžinerinių (dujotiekio ir vandentiekio) miesto tinklų. Taigi, sąlygos realizuoti kotedžus buvo sudarytos. Nepaisant maksimalaus ieškovo turtinių interesų užtikrinimo, ieškovas, atsisakydamas prisiimti bet kokią su atsakovui UAB „Valdjonsta“ suteikto kredito negrąžinimu susijusią riziką, t. y. nesutikdamas parduoti kotedžus už mažesnę kainą, neatsižvelgdamas į pagrįstus atsakovo interesus, jo finansavimą nutraukė. Toks ieškovo elgesys, anot atsakovų, pripažintinas nesąžiningu, suteikiančiu nepagrįstą pranašumą tik vienai sutarties šaliai - pačiam ieškovui, ir ribojančiu atsakovo galimybę įvykdyti sutartį tinkamai.Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar kredito sutartis nutraukta laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų – esant esminiam kredito sutarties pažeidimui. Priešieškinyje pateikti argumentai įrodo, kad ieškovas kredito sutartį nutraukė nepagrįstai.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo interesai bei teisėti lūkesčiai dėl kredito sutarties pažeidimo iš esmės suvaržyti nebuvo. Ieškovui pratęsus kredito grąžinimo terminą atsakovas UAB „Valdjonsta“ būtų pajėgus grąžinti gautą kreditą ir priskaičiuotas palūkanas. Be to, atsakovo UAB „Valdjonsta“ pareigų pagal Kredito sutartį vykdymas yra užtikrintas žemės sklypų, bei juose esančių statinių įkeitimu, atsakovo V. J. asmeniniu laidavimu, todėl Ieškovo su šia Kredito sutartimi susijusi rizika yra minimali.Kredito sutarties sąlygos buvo pažeistos dėl nuo atsakovo UAB „Valdjonsta“ nepriklausančių priežasčių – dėl bendro Lietuvos ūkio nuosmukio, nekilnojamojo turto rinkos sustojimo.Kredito sutartis buvo nutraukta formaliai ir neteisėtai. Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus.Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nustatė, jog nėra prielaidų kredito sutarties sąlygoms pakeisti: 1) atsakovas UAB „Valdjonsta“ objektyviai negalėjo numatyti esminių nekilnojamojo turto rinkos pokyčių, todėl pripažintina, kad atsakovas UAB „Valdjonsta“ negalėjo vykdyti kredito sutarties sąlygų dėl po jos sudarymo atsiradusių bei nuo atsakovo valios ir/ar veiksmų nepriklausančių priežasčių; 2) priešingai negu nurodoma sprendime, abi kredito sutarties šalys turėtų prisiimti iš esmės pasikeitusių veiklos aplinkybių sukeltas pasekmes; 3) atsakovas UAB „Valdjonsta“ priešieškinyje pateikė motyvuotus ir ieškovo nepaneigtus skaičiavimus, kurie įrodo, jog pakeitus kredito sutarties sąlygas ir pratęsus kredito grąžinimo terminą, atsakovas būtų pajėgus įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, todėl Panevėžio apygardos teismas juos, kaip keliančius abejonių, atmetė nepagrįstai.Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus J. L. ir S. P., kurie galėtų patvirtinti priešieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovas nesudarė galimybės parduoti kotedžus bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21072-129/2010 yra nagrinėjamas ieškovo ieškinio reikalavimų atsakovui V. J. pagrindo (laidavimo sutarties nuostatų) teisėtumo klausimas.Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo V. J. teismo posėdžio metu išsakytų abejonių, ar Laidavimo sutarties pagrindu jam atsiradusios pareigos nėra pasibaigusios (CK 6.88 str. 1 d.).Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai iš atsakovų ieškovui priteisė ir palūkanas, ir delspinigius, skaičiuotus tuo pačiu metu nuo tos pačios sumos. Anot atsakovų, tuo pačiu metu nuo tos pačios sumos negali būti skaičiuojamos tiek palūkanos, tiek delspinigiai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas „Swedbank“, AB, prašo atsakovo apeliacinius skundus atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priteisti delspinigių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, o teismas neturėtų paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Netesybų dydis turi būti vertinamas, atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Piniginiai kredito gavėjo įsipareigojimai, kylantys iš kredito sutarties, skirstytini į dvi rūšis – pareigą grąžinti suteiktą kreditą ir pareigą mokėti atlyginimą už naudojimąsi suteiktu kreditu (palūkanos). Tai savarankiški kredito gavėjo įsipareigojimai, nesusiję su civilinės atsakomybės taikymu, todėl už jų taikymą galimas savarankiškas civilinės atsakomybės netesybų forma nustatymas ir taikymas. Ieškovas prašė taikyti atsakovui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir nereikalavo nuostolių atlyginimo, todėl teismas jų nenustatinėjo ir nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog priskaičiuotos netesybos viršija ieškovo dėl atsakovų neįvykdytos prievolės patirtus nuostolius.Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad kredito sutartis buvo nutraukta formaliai ir neteisėtai. Iki sutarties nutraukimo UAB „Valdjonsta“ sutarties nevykdė nuo 2008 m. spalio mėnesio, papildomai nustatytu terminu, mokėjimų nevykdė abu atsakovai. Todėl darytina išvada, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai ir su kreditoriumi nebendradarbiavo. Be to, ieškovas kredito sutartį nutraukė, vadovaudamasis sutarties sąlygomis (CK 6.217 str. 5 d.). Sutartyje buvo numatyti atvejai, kurie laikytini esminiais sutarties pažeidimais, todėl esminio sutarties pažeidimo, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, nebereikia įrodinėti. Ieškovo išsiustame 2009 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. SR-36064 buvo paminėti mažiausiai du esminiai sutarties pažeidimai (kredito sutarties 11.2.1.1 ir 11.2.1.2 p.).Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovas su atsakovais nebendradarbiavo. UAB „Valdjonsta“ ir V. J. vienašališkai atsisakė vykdyti prievoles pagal kredito sutartį, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su kreditoriumi, nepateikė jokio realaus siūlymo, kaip galėtų pašalinti prievolės pažeidimus, t. y. nepateikė jokių įrodymų, kad gali ir toliau galės vykdyti prievolę grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ir po kredito sutarties nutraukimo su kreditoriumi buvo bendraujama: UAB „Valdjonsta“ nevykdė jokių mokėjimų pagal kredito sutartį jau nuo 2008 m. spalio mėn. Apeliantai teigia, kad „Swedbank“, AB, turėjo pareigą ir galimybę prisidėti prie UAB „Valdjonsta“ pastatytų kotedžų pardavimo. Tačiau nekilnojamojo turto objektų statyba ir vystymas yra atsakovo UAB „Valdjonsta“ veikla. Ieškovas savo ruožtu teikė finansines paslaugas. Kredito sutarties sąlygos patvirtina, kad ieškovas tik įsipareigojo sutartyje aptartomis sąlygomis duoti sutikimus realizuoti įkeistą turtą. Ieškovas sutiko sumažinti parduodamų nekilnojamojo turto objektų kainą. Nepaisant šio bendradarbiavimo, UAB „Valdjonsta“ nesugebėjo arba nenorėjo parduoti pastatytų kotedžų mažesne kaina, kas turi būti įvertinta kaip nesugebėjimas vykdyti ūkinę veiklą arba sąmoningas siekis delsti. Šiai dienai UAB „Valdjonsta“ nėra baigusi įrengti kotedžų, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad dėl ieškovo kaltės nebuvo galimybių parduoti nekilnojamuosius objektus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Valdjonsta“ nebendradarbiavo su ieškovu ir nepateikė jokių įrodymų bei konkrečių įgyvendinamų pasiūlymų, kad gali ir toliau galės vykdyti prievolę gražinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovas privalėjo leisti parduoti įkeistą turtą už mažas kainas, keisti kredito sutarties sąlygas taip, kaip nurodė UAB „Valdjonsta“. Kredito sutartis buvo keičiama, kai UAB „Valdjonsta“ kreipdavosi į banką su pasiūlymu ir kai būdavo įvertintas pasiūlymo racionalumas, priimtinumas kreditoriui. Nors UAB „Valdjonsta“ turėjo galimybę perleisti įkeistą turtą už mažesnę kainą, nei nurodyta kredito sutartyje, tačiau tokiu atveju skirtumą ji būtų turėjusi padengti savo ar laiduotojo lėšomis. Tačiau nei šia, nei kitokia galimybe bendrovė nesinaudojo.Apeliantas nedetalizuoja kokiu būdu ieškovas atsisako prisiimti su UAB „Valdjonsta“ suteikto kredito negrąžinimu susijusią riziką. Atsakovai, o ne ieškovas iš esmės pažeidė kredito sutartį, todėl ieškovas turi teisę statymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises. Nepagrįstai apeliantai teigia, kad dėl esminio kredito sutarties pažeidimo ieškovo interesai ir teisėti lūkesčiai suvaržyti nebuvo, kad kredito sutartimi nustatomos palūkanos yra kreditoriaus apskaičiuota prisiimamos rizikos kaina. Įstatymai ir teisės doktrina sutartinėms palūkanoms nustato visiškai kitą - mokėjimo funkciją, kadangi palūkanos mokamos už suteiktą kreditą ir todėl yra kreditoriaus gaunamas atlygis už skolininkui suteiktus pinigus. Apeliantas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios iš esmės įrodytų, kad dėl kredito sutarties pažeidimų nėra jo kaltės. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė tinkamai ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Nenugalimos jėgos kategorijai nėra priskirtas subjektyvus negalėjimo įvykdyti prievolę pagrindas. Nenugalima jėga nėra laikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prekių, šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, piniginės prievolės kreditorius visada turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 str. 1 d. ir 6.127 str. 1 d.), nebent ji pasibaigtų kitais įstatyme nustatytais pagrindais.Pirmosios instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo keisti kredito sutartį. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į CK 6.223 straipsnio ir 6.204 straipsnio reglamentavimą. Be to, nėra teisinio pagrindo teigti, kad kredito sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės atsirado arba nukentėjusiai šaliai tapo žinomos tik po kredito sutarties sudarymo ir kad tų aplinkybių UAB „Valdjonsta“ sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti ir neprisiėmė su savo mokumu susijusios rizikos. Kredito sutarties 11.2.1 punktu UAB „Valdjonsta“ prisiėmė riziką, kad nevykdant prisiimtų įsipareigojimų ilgiau kaip 30 dienų, ar paaiškėjus konkrečioms aplinkybėms, leidžiančioms manyti, kad neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų, ar pablogėjus jos finansinei būklei, ar esant kitoms kredito sutartyje nurodytoms aplinkybėms, „Swedbank“, AB, įgyja teisę nutraukti kredito sutartį.Atsakovų minimi liudytojai nebuvo apklausti pagrįstai, nes jų parodymai neturėtų reikšmės kredito sutarties pažeidimo teisiniam kvalifikavimui ir be pakankamo pagrindo apsunkintų bylos nagrinėjimą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė civilinės bylos nagrinėjimo, kadangi apeliantų minimoje civilinėje byloje nebus nustatyti kitokie teisiniai faktai, kurių negalima buvo nustatyti ir įvertinti šioje byloje. Priešingai, laidavimo sutarties ginčijimas turėjo būti atliekamas būtent apygardos teisme, tačiau dėl akivaizdaus apeliantų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir tariamo bylos nagrinėjimo sustabdymo būtinybės, ieškinys pareikštas Vilniaus m. 1 apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai netenkintini, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Valdjonsta“ ir V. J. ir jų atstovo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atmetė šioje byloje atsakovų pareikštą priešieškinį, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma pripažinti 2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, nustatęs, kad atsakovai - tiek kredito gavėjas UAB ,,Valdjonsta, tiek ir laiduotojas V. J. - neįvykdė savo įsipareigojimo grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos sutartį, bei padarė išvadą, kad atsakovams nevykdant įsipareigojimų, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti paskolos sutartį.

Nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliantai teigia, kad teismas nevertino, ar kredito sutartis nutraukta laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų – esant esminiam kredito sutarties pažeidimui. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo interesai bei teisėti lūkesčiai dėl kredito sutarties pažeidimo iš esmės suvaržyti nebuvo, o ieškovui pratęsus kredito grąžinimo terminą, atsakovas UAB „Valdjonsta“ būtų pajėgus grąžinti gautą kreditą ir priskaičiuotas palūkanas.

Pagal CK 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams šio skyriaus pirmojo skirsnio normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio skirsnio nustatytoms taisyklėms CK 6.881 str. 2 d.).

2007 m. rugpjūčio 8 d. Kredito sutarties sutartimi ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui UAB „Valdjonsta“ kreditą, o atsakovas - visą paimtą kreditą grąžinti bankui dalimis iki sutartyje nustatyto termino (sutarties 1.1 ir 4.1 p., 7 b. l., 1 t.). Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis ir šios sutarties pagrindu susiklosčiusiems santykiams, taigi ir šios sutarties nutraukimo pagrindams, taikomos CK šeštosios knygos IV dalies XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolos teisnius santykius (tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir antrojo skirsnio nustatytoms taisyklėms). CK šeštosios knygos IV dalies XLIII skyriaus antrojo skirsnio normos, reglamentuojančios kreditavimo teisinius santykius, kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos nenustato. Todėl nagrinėjamos sutarties nutraukimo pagrindams nustatyti taikytinos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios CK šeštosios knygos IV dalies XLIII skyriaus normos.

Pagal CK 6.874 straipsnio, reglamentuojančio paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes, 2 dalies nuostatą, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. Kredito sutarties Nr. 07-092545-IN, sudarytos tarp AB banko „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) ir UAB „Valdjonsta“, 11.2.1, 11.2.1.1. ir 11.2.1.2. punktų nuostatas, bankui buvo suteikta teisė prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjus kredito gavėją (atsakovą UAB „Valdjonsta“), reikalauti, kad pastarasis prieš terminą grąžintų bankui dalį negrąžinto kredito, arba vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šių esminių sutarties pažeidimų: ilgiau kaip 30 kalendorinių negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies; ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka bankui priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų sutartyje nustatytų mokėjimų.

Taigi, tiek paskolos bei kreditavimo santykius reglamentuojančios teisės normos, tiek šalių sudaryta sutartis suteikė teisę ieškovui, kaip kreditą suteikusiam bankui, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą, nesuėjus sutartyje nustatytam terminui, jeigu kredito gavėjas (atsakovas UAB „Valdjonsta“) sutartyje nustatytu terminu nesumokės kredito dalies, priskaičiuotų palūkanų ar kitų sutartyje numatytų įmokų.

Atsakovai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad UAB „Valdjonsta“ sudarytą sutartį pažeidė: sutartyje nustatytu terminu kredito dalies negrąžino ir priskaičiuotų palūkanų nesumokėjo, o taip pat nemokėjo ir sutartimi nustatytų delspinigių.

2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi atsakovui suteikto kredito grąžinimo galutinis terminas buvo nustatytas 2009 m. rugpjūčio 28 d. (7 b. l., 1 t.). Vėlesniais susitarimais šis terminas buvo pakeistas ir galutinio kredito grąžinimo data nustatyta 2009 m. gruodžio 30 d.

Pagal ieškovo pateiktą detalų skolos paskaičiavimą, 2009 m. rugsėjo 14 d. atsakovo UAB ,,Valdjonsta“ negrąžinto kredito likutis buvo 599 645,70 EUR, o pradelstas kreditas - 333 500 EUR. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš viso atsakovų negrąžinto kredito dalis yra 599 645,70 EUR. Sprendžiant iš 2008 m. birželio 6 d. susitarimo Nr. 07-0925454-IN-2 turinio (susitarimo 2 p., 14 b. l., 1 t.), atsakovui UAB ,,Valdjonsta“ pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. Kredito sutartį Nr. 07-092545-IN iš viso buvo suteiktas 599 645,70 EUR kreditas. Šios aplinkybės atsakovai taip pat neginčija bei teigia, kad pusė negrąžinto kredito yra 299 822,85 EUR. Taigi, pagal bylos duomenis, atsakovas UAB ,,Valdjonsta“, iš ieškovo gavęs kreditą įsipareigojęs jį grąžinti, mokant kas mėnesį po 14 300 Lt, vėliau (nuo 2008 m. liepos 31 d.) - po 86 000 EUR, nuo 2008 m. spalio 31 d. - po 75 000 EUR, ir nuo 2009 m. balandžio 30 d. - po 66 700 Lt, šių savo įsipareigojimų nevykdė - kredito nustatytais terminais negrąžino ir palūkanų nemokėjo, nors šalių sudarytais susitarimais skolos grąžinimo terminai buvo atidėti vėlesniems laikotarpiams (12 -17 b. l., 1 t.).

Sprendžiant klausimą, ar ieškovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą prieš terminą, būtina atsižvelgti į atsakovo, kaip kredito gavėjo, padaryto sutarties pažeidimo esmę bei sunkumą.

Pagal 2008 m. rugsėjo 25 d. šalių susitarimu sudarytą kredito grąžinimo grafiką kredito gavėjas UAB ,,Valdjonsta“ visą suteiktą 599 645,70 EUR kreditą privalėjo grąžinti per laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 30 d., kiekvieną mėnesį mokėdamas po 66 700 EUR. Kaip jau minėta, 2009 m. rugsėjo 14 d. atsakovo UAB ,,Valdjonsta“ negrąžinto kredito likutis buvo 599 645,70 EUR, t. y. nebuvo grąžinta jokia suteikto kredito suma, o pradelstas kreditas sudarė 333 500 EUR, t. y. daugiau negu 55 procentus suteikto kredito sumos.

Kaip jau minėta, pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. Kredito sutartį, tuo atveju, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies, ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka bankui priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų sutartyje nustatytų mokėjimų, bankui buvo suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą raštu įspėjus kredito gavėją prieš 10 kalendorinių dienų. Kadangi kredito gavėjas UAB,,Valdjonsta“ sutartyje numatytais terminais nemokėjo nei nustatytų kredito dalių, nei palūkanų daugiau kaip 5 mėnesius, o ieškovas raštu įspėjo apie nutraukimą, neįvykdžius įsipareigojimų pagal kredito sutartį, nustatydamas 14 dienų terminą šiems įsipareigojimams įvykdyti (37, 38 b. l. 1 t.), pradelstų įsipareigojimų nei kredito gavėjui nei laiduotojui nustatytu teminu neįvykdžius, ieškovas įgijo teisę sutartį nutraukti ir pareikalauti iš atsakovų grąžinti visą paskolos sumą su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 str. 2 d., 6.881 str. 2 d.). Todėl negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad kredito sutartis buvo nutraukta, nesilaikant teisės aktuose nustatytų sąlygų, formaliai ar neteisėtai.

Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovo reakcija (sutarties nutraukimas ir pareikalavimas grąžinti visą kreditą) yra neadekvati, neproporcinga kredito sutarties pažeidimams, o šie pažeidimai yra formalūs. Atsakovų teigimu, ieškovas privalo prisiimti dalį rizikos, susijusios su galimu kredito negrąžinimu. Pasak apeliantų, vėlesnis kredito grąžinimas neturės įtakos ieškovo finansinei padėčiai, jis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Taigi, apeliantai, iš esmės pripažindami, kad kredito gavėjas pažeidė sutartį, šio pažeidimo nelaiko esminiu.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalies ir 6.881 straipsnio 2 dalies normos, suteikiančios paskolos davėjui (kreditą suteikusiam bankui ar kitai kredito įstaigai) teisę nutraukti paskolos (kredito) sutartį ir pareikalauti grąžinti visą negrąžintą paskolos (kredito) dalį prieš terminą, kai laiku negrąžinama eilinė paskolos (kredito) dalis, yra specialiosios normos bendrųjų normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, atžvilgiu. Todėl paskolos (kreditavimo) sutartis gali būti nutraukiama, nustačius šiose normose bei šalių sudarytoje sutartyje numatytas sąlygas. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutartimi tokius sutarties pažeidimus, kuriuos įvykdė kredito gavėjas UAB ,,Valdjonsta“, šalys pačios pripažino esminiais sutarties pažeidimais (sutarties 11.2.1, 11.2.1.1. ir 11.2.1.2. p.). Tokie pažeidimai, kai kredito gavėjas sutartimi nustatytais terminais negrąžina net dalies suteikto kredito bei visiškai nemoka palūkanų ir pažeidimas tęsiasi didesniąją šalių patvirtintu kredito grąžinimo grafiku nustatyto termino dalį, o pradelsta grąžinti kredito dalis sudaro daugiau negu pusę viso kredito sumos, pagrįstai pripažintini esminiais, o ne formaliais. Esant tokiems pažeidimams, kredito gavėjas negauna tai, ko jis pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties - palūkanų už naudojimąsi jo piniginėmis lėšomis ir nebeturi pagrindo tikėtis, kad kita šalis - kredito gavėjas, savo įsipareigojimus įvykdys - t. y. sutartyje nustatytu galutiniu terminu ar tik nežymiai jį pažeidęs grąžins suteiktą kredito sumą bei sumokės palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė nei kredito gavėjas UAB ,,Valdjonsta“, nei už jo įsipareigojimų tinkamą įvykdymą laidavęs atsakovas V. J., tolesnis galiojimas ieškovui, kaip nukentėjusiai sutarties šaliai, iš tiesų galėjo sukelti sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio pobūdžio didelius praradimus.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai nesugebėjo užbaigti pradėto projekto ir sėkmingai atsiskaityti su ieškovu dėl prasidėjusio visuotinio ekonominio-finansinio nuosmukio ir dėl to sumažėjusių nekilnojamojo turto kainų, tačiau kaip nepagrįstus atmetė atsakovų teiginius dėl ieškovo kaltės ir nesąžiningumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ieškovas su atsakovu UAB „Valdjonsta“ nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų padėję atsakovui įvykdyti kredito sutarties sąlygas. Pasak apeliantų, ieškovui operatyviai sutikus parduoti kotedžus mažesne kaina, atsakovas UAB „Valdjonsta“ būtų galėjęs tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Atsižvelgdama į šiuos apeliantų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2008 m. birželio 6 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimais atsakovo pastatytų kotedžų kaina buvo mažinama. Šią aplinkybę patvirtina minėtų susitarimų nuostatos, kuriomis buvo pakeistos sutarties specialiosios sąlygos ir atsakovui UAB „Valdjonsta“ buvo leista jungti, skaidyti bei parduoti bankui įkeistą turtą, su sąlyga, kad kredito grąžinimui bus nukreipta ne mažiau kaip 2 000 Lt už kiekvieną parduoto turto kv.m., vėliau ši suma buvo sumažinta iki 1 540 Lt (14, 16 b. l., 1 t.). Duomenų, kad iki sutarties nutraukimo atskovai kreipėsi į banką, teikdami kitus, abiem šalims priimtinus pasiūlymus dėl tolimesnio sutarties vykdymo, byloje nėra pateikta ir apeliaciniame skunde apie tokių pasiūlymų esmę bei siūlytos pardavimo kainos dydį nėra nurodoma. Todėl vien aplinkybė, kad bankas nesutiko dar labiau mažinti įkeisto turto pardavimo kainą, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, su atsakovu UAB „Valdjonsta“ nebendradarbiavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų padėję atsakovui įvykdyti kredito sutarties sąlygas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bankas tik įprasta tvarka finansavo vykdytą statybų projektą, tačiau nebuvo šio projekto dalyvis ir į jo pelno dalį nepretendavo. Tuo tarpu atsakovas UAB „Valdjonsta“, organizuodamas statybinio projekto vykdymą ir prisiimdamas įsipareigojimus bankui bei didindamas jų apimtį, būdamas verslo subjektas, privalėjo įvertinti projekto bei prisiimamų įsipareigojimų riziką, o jos tinkamai neįvertinęs, negali reikalauti ją perkelti kreditą suteikusiam bankui. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė tinkamai ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, subjektyvus negalėjimo įvykdyti prievolę dėl pasikeitusios ekonominės situacijos pagrindas nenugalimos jėgos kategorijai nėra priskirtas. Nenugalima jėga nėra laikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 str. 1 d.). Todėl aplinkybė, kad kredito sutarties sąlygos buvo pažeistos dėl bendro Lietuvos ūkio nuosmukio, nekilnojamojo turto rinkos sustojimo, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas sutartį nutraukė neteisėtai, būdamas nesąžiningas, pripažinti šį ieškovo veiksmą neteisėtu ir pakeisti sutarties sąlygas taip, kaip nurodyta atsakovo priešieškinyje.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas taip pat prašė, pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti sutarties sąlygas, nustatant kredito grąžinimo terminą iki 2013 m. kovo 31 d., nustatant kredito grąžinimą ir palūkanų mokėjimą kas ketvirtį bei leidžiant parduoti turtą, išskaidžius jį į atskirus vienetus, ir nustatant, kad ne mažesnė kaip 90 procentų dalis pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 950 Lt už 1 kv.m. pardavus du turtinius vienetus, o kitus – ne mažesnė kaip 1540 Lt už 1 kv.m. bus nukreipta kredito grąžinimui. Šį reikalavimą atsakovai grindė CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostata.

Nustačius, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė kredito sutartį bei pareikalavo grąžinti visą suteiktą kreditą bei palūkanas, tenkinti tokį atsakovų reikalavimą nelieka pagrindo.

Taip pat būtina pažymėti, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai sutarties vykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą.

Pareikšdamas priešieškinį, atsakovas UAB ,,Valdjonsta“ nurodė, kad jis ne kartą kreipėsi į ieškovą dėl paskolos restruktūrizavimo, leidimo parduoti įkeistus kotedžus mažesne kaina, tačiau bankas šiuos pasiūlymus atmetė. Kaip jau minėta šioje nutartyje, duomenų, kad iki sutarties nutraukimo atsakovai kreipėsi į banką, teikdami kitus, abiem šalims priimtinus pasiūlymus dėl tolimesnio sutarties vykdymo, byloje nėra pateikta. Ieškovas savo atsiliepime teigia, kad UAB „Valdjonsta“ nevykdė jokių mokėjimų pagal kredito sutartį jau nuo 2008 m. spalio mėn. Pagal ieškovo pateiktą detalų skolos paskaičiavimą, kuriame nurodytas atsakovo UAB „Valdjonsta“ įsiskolinimo susidarymo per laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d. mechanizmas, jokių mokėjimų pagal kredito sutartį per šį laikotarpį kredito gavėjas nevykdė. Šių aplinkybių apeliantai neginčija. Taigi, nesant duomenų apie tai, kad kredito gavėjas atsakovas UAB ,,Valdjonsta“ tuoj po sutarties įvykdymo suvaržymo (kaip jis nurodė priešieškinyje ir paduotame apeliaciniame skunde - dėl bendro Lietuvos ūkio nuosmukio sustojus nekilnojamojo turto rinkai), kreipėsi į kitą šalį – banką, su pagrįstu prašymu pakeisti sutartį, bei nustačius, kad jis pats nustojo mokėti kreditą ir palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. faktiškai vienašališkai sustabdė sutarties vykdymą, o dėl sutarties pakeitimo kreipėsi į teismą tik ieškovui nutraukus sutartį ir pareikalavus grąžinti visą kreditą bei sumokėti palūkanas ir pareiškus ieškinį su tokiais reikalavimais teisme, negalima pripažinti, kad atsakovas laikėsi įstatymo nustatytos tvarkos bei sąlygų, kuriomis sutartis gali būti pakeista CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, priešieškinyje išdėstyti reikalavimai dėl sutarties negali būti pripažįstami pagrįstais ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti priešieškinį iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė ir palūkanas, ir delspinigius, skaičiuotus tuo pačiu metu nuo tos pačios sumos. Anot atsakovų, tuo pačiu metu nuo tos pačios sumos negali būti skaičiuojamos tiek palūkanos, tiek delspinigiai, o teismas nenurodė jokios įstatymo normos, kuri suteiktų teisę reikalauti delspinigių už pradelstas palūkanas.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.881 straipsnio 1 dalies bei kredito sutarties 2.1 punkto nuostatomis, priteisė 44 474,84 EUR palūkanų už negrąžintą kreditą. Teismas taip pat priteisė 15 370, EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą bei 1 441,55 EUR delspinigių už pradelstas palūkanas.

CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu. Esant paskolos ar kredito santykiams mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos (kredito) suma ir jų mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Kaip pagrįstai nurodo apeliantai, palūkanų dydis buvo nustatytas kredito sutarties 2.1 punkte. Pažymėtina ir tai, kad šios šalių sutartimi nustatytos palūkanos buvo nustatytos būtent už naudojimąsi suteikta kredito suma, t. y. turėjo atlikti mokėjimo funkciją.

Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali atlikti ir kompensacinę funkciją už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.

2007 m. rugpjūčio 28 d. kredito sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus sutartyje numatytus kredito (viso ar jo dalies) grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus, kredito gavėjas privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti bankui 0,08 procentų dydžio delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas pradelstas. Taigi, šalys sutartyje numatė kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas ir/ar kitus sutartyje numatytus mokėjimus neįvykdymo padarinius – kredito gavėjo pareigą mokėti delspinigius. Tokia sutartinė atsakomybė numatyta ir įstatyme: pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalies nuostatą, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą vykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (delspinigius). Taigi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovui palūkanas už negrąžintą kreditą, taip pat priteisė ir delspinigius tiek už laiku negrąžintą kreditą, tiek ir už pradelstas palūkanas, nereiškia, kad buvo pritaikyta dviguba civilinė atsakomybė už prievolės pažeidimą (kaip apeliantai teigia – netesybos nuo netesybų). Kaip pagrįstai nurodo ieškovas savo atsiliepime į apeliacinius skundus, pareiga grąžinti suteiktą kreditą ir pareiga mokėti atlyginimą už naudojimąsi suteiktu kreditu (palūkanos) yra savarankiški kredito gavėjo įsipareigojimai, nesusiję su civilinės atsakomybės taikymu. Teismas skundžiamu sprendimu civilinę atsakomybę atsakovui taikė tik netesybų forma, nes reikalavimas atlyginti nuostolius nebuvo pareikštas.

Kaip matyti iš jau minėto ieškovo pateikto detalaus skolos paskaičiavimo, delspinigius tiek nuo laiku negrąžinto kredito, tiek nuo pradelstų palūkanų, ieškovas paskaičiavo nuo 2009 m. birželio 10 d. (40 b. l., 1 t.). Ieškinys šioje byloje pareikštas 2009 m. gruodžio 30 d. (57 b. l., 1 t.). Taigi, šešių mėnesių senaties terminą ieškovas praleido tik nedidelei daliai paskaičiuotų delspinigių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomi priteisti delspinigiai buvo žymiai sumažinti, t. y. priteista tik apie 25 procentus prašomų delspinigių, teigti, kad delspinigiai buvo priteisti nepagrįstai ir juos dar mažinti ar atmesti šią reikalavimo dalį nėra pagrindo. Aplinkybė, kad ieškovas, prašydamas priteisti delspinigius už negrąžintą kreditą, nenurodė, kad dėl negrąžinto kredito yra patyręs nuostolius, ir nepateikė duomenų apie tokius nuostolius, taip pat nesudaro pagrindo šią reikalavimo dalį atmesti: sutartimi nustatytos netesybos yra šalių iš anksto nustatyti nuostoliai dėl galimo sutarties pažeidimo ir šalis, kuri reikalauja priteisti netesybas, savo nuostolių dydžio įrodyti neprivalo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo V. J. teismo posėdžio metu išsakytų abejonių, ar laidavimo sutarties pagrindu jam atsiradusios pareigos nėra pasibaigusios: kredito sutartį vienašališkai nutraukus nuo 2009 m. rugsėjo 30 d., nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas 3 mėnesių terminas ieškiniui laidavimo sutarties pagrindu pareikšti. Todėl pasak apeliantų, kyla abejonių, ar ieškinys pareikštas nepraleidus šio termino.

Iš tiesų, pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai buvo laiduojama tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

2007 m. rugpjūčio 28 d. laidavimo sutartimi atsakovas V. J. užtikrino terminuotą UAB ,,Valdjonsta“ prievolę, kurios įvykdymo terminas pasibaigė 2009 m. rugsėjo 30 d., nutraukus kredito sutartį. Taigi, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas ieškiniui laiduotojui pareikšti prasidėjo, nutraukus sutartį. Kadangi ieškinį šioje byloje ieškovas paštui įteikė 2009 m. gruodžio 30 d. (57 b. l., 1 t.), teigti, kad ieškinys paduotas, nesilaikant CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino, nėra pagrindo (CPK 74 str. 7 d.).

Iš Lietuvos teismų informacinėje duomenų bazėje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovo V. J. ieškinys atsakovui ,,Swedbank“, AB, dėl laidavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, paliktas nenagrinėtas. Šiai nutarčiai įsiteisėjus, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tokios bylos, kurioje, pasak apeliantų, nagrinėjamas ieškovo ieškinio reikalavimų atsakovui V. J. pagrindo (laidavimo sutarties nuostatų) teisėtumo klausimas, nagrinėjimo faktą, reikšmės nebeturi. Nustačius, kad ieškovas turėjo teisėtą pagrindą nutraukti kredito sutartį, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti liudytojus J. L. ir S. P., kurie, pasak apeliantų, galėtų patvirtinti, kad ieškovas nesudarė galimybės parduoti kotedžus, esminės reikšmės neturi.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, jog atmetamas atsakovo UAB „Valdjonsta“ priešieškinys ieškovui „Swedbank“, AB, dėl kredito sutarties pripažinimo neteisėta ir negaliojančia, nors UAB „Valdjonsta“ priešieškiniu prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu šios sutarties nutraukimą, įtakos iš esmės pagrįsto ir teisėto sprendimo teisėtumui negali turėti: tiek iš pareikšto priešieškinio, tiek iš viso ginčijamo sprendimo turinio yra aišku, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir atmetė priešieškiniu pareikštą reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu kredito sutarties nutraukimą, o ne pačią sutartį. Ši teismo rezoliucinėje dalyje įsivėlusi klaida laikytina rašymo apsirikimu, nekeičiančiu sprendimo esmės.

Šioje nutartyje nustatytų ir išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atsakovai UAB „Valdjonsta“ ir V. J. paduodami 2010 m. lapkričio 11 d. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo dalies, kuria buvo priteisi delspinigiai, žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą nesumokėjo. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi 1 741 Lt žyminio mokesčio už šį skundą sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties priėmimo). Nebuvo sumokėtas ir žyminis mokestis už atsakovų atstovo pasirašytą 2010 m. lapkričio 10 d. apeliacinį skundą (registruotą teisme 2010 m. lapkričio 12 d.), kuriuo buvo skundžiamas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliacinius skundus atmetus, žyminis mokestis priteistinas iš apeliantų – iš viso 15 082,06 Lt (iš kurių: už reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškovo ieškinys iš dalies – 14 815,66 Lt, už reikalavimą tenkinti atsakovų priešieškinį – 266,40 Lt) (CPK 80 str. 1 d. 1 ir 2 p., 4 d., 84, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų UAB „Valdjonsta“ (į. k. 300545199) ir V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 082,06 Lt (penkiolika tūkstančių aštuoniasdešimt du litus ir šešis centus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėDonatas Šernas