- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- e2A-827-467/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12175-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. B., L. B.
- Atsakovas
- AB Luminor Bank
- Kategorijos
- 2.6.29.2Kreditavimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. B. ir L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. B. ir L. B. ieškinį atsakovui AB Luminor Bank dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai J. B. ir L. B. 2018 m. balandžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB Luminor Bank ir prašė pripažinti 2018-03-20 atsakovo Luminor Bank AB vienašališką kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2009-34 nutraukimą neteisėtu, negaliojančiu ab initio ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad su atsakovu 2009-03-12 sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2009-34, pagal kurią ieškovams suteiktas 90 141,33 EUR dydžio kreditas būstui įsigyti ir įsirengti, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą ne vėliau kaip 2030-12-31.
3. Ieškovai laikinai turėjo finansinių sunkumų, todėl vėlavo atsiskaityti pagal tarp šalių sudarytą sutartį ir 2018-02-09 gavo iš atsakovo pranešimą dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo. Ieškovų pradelsta mokėti dalis pranešimo siuntimo dieną (2018-02-09) sudarė 2.255,99 EUR (2.245,88 EUR pradelsta kredito dalis ir 10,11 EUR nesumokėtų delspinigių). Pranešimu ieškovams buvo nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2018-03-16 įvykdyti visus vėluojamus įvykdyti finansinius įsipareigojimus, kadangi kitu atveju atsakovas nurodė vienašališkai nutrauksiantis sudarytą kreditavimo sutartį bei pradėsiantis vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ir/ar kito ieškovams priklausančio turto ir lėšų.
4. Ieškovai 2018-04-09 gavo Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro pranešimą skolininkams, kuriame nurodyta, kad 2018-03-20 bankas nutraukė sutartį su ieškovais, siunčiamu pranešimu ieškovų pareikalauta ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų sumokėti banko naudai (kreditoriui) skolą (63 197,78 EUR suma – 62 688,62 EUR negrąžinto kredito, 172,87 EUR nesumokėtų palūkanų, 336,29 EUR – nesumokėtų delspinigių).
Šalies argumentai
5. Ieškovai nurodė, kad nuo 2017 m. pabaigos bendravo ir bendradarbiavo su atsakovu, ieškodami galimybių tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Pagal išgales ir galimybes ieškovai dengė kredito, palūkanų ir delspinigių sumas visu laikotarpiu iki pat sutarties nutraukimo dienos. Ieškovai atsakovo naudai jau yra įvykdę ir apmokėję vieną trečiąją dalį kredito sumos, t. y. ieškovai yra grąžinę apie 30 000 EUR kredito, neskaitant atsakovui sumokėtų palūkanų ir delspinigių. Atsakovų vėluojama apmokėti suma (pradelsta kredito dalis), sudaranti 2 245,88 EUR sumą, yra ir tesudaro labai nedidelę - 2,49 procentinę dalį visos ieškovams suteiktos kredito sumos. Banko vienašalis sudarytos sutarties nutraukimas laikytinas piktnaudžiavimu teise, ieškovų, kaip vartotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, nepagrįsta ir neteisėta banko sankcija ieškovams.
6. Ieškovai (fiziniai asmenys) sudarė kredito sutartį su atsakovu (banku), pagal kurią ieškovams suteiktas kreditas butui, esančiam Vilniuje, įsigyti. Kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto (įsigyto buto) hipoteka ir apdraustas trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimo liudijimu. Nurodomų aplinkybių kontekste šalių sudaryta sutartis vertintina vartojimo sutartimi, sudarant prielaidas ginti ieškovų, kaip vartotojų teises, vertinant vienašališką kredito sutarties nutraukimą sąžiningumo ar silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos aspektu, aiškinantis aplinkybes, ar sutarties sąlyga, leidžianti atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nepažeidžia vartotojo, sudariusio sutartį prisijungimo būdu ir negalėjusio daryti įtakos sutarties bendrosios dalies sąlygoms, interesų.
Atsiliepimas
7. Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalys kredito sutartyje be kita ko sulygo, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas; mokėjimų grafike buvo nurodyta kiekvieną mėnesį ieškovų banko naudai mokėtinos įmokos dydis – 530,79 EUR. Dar 2009-11-24 raštu Nr. 3.2/3422 atsakovas įspėjo ieškovus, jog įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartį sudaro 446,69 EUR negrąžinto kredito, 407,42 EUR nesumokėtų palūkanų, 32,19 EUR delspinigių, iš viso - 886,30 EUR. Vėliau įsiskolinimas didėjo.
8. 2014-09-10 raštu antstolė N. Š. kreipėsi į banką dėl prisijungimo prie išieškotojos I. J. vykdomo 54 280,00 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo iš ieškovo J. B.. Be to, minėtu raštu antstolė informavo banką, kad atsakovo turtas yra areštuotas, J. B. ilgą laiką nedirba ir negauna jokių pajamų. 2014-09-16 raštu bankas atsisakė prisijungti bei duoti sutikimą, kad įsiskolinimas I. J. naudai būtų išieškomas iš banko naudai įkeisto turto.
9. 2015-09-14 patvarkymu į banką kreipėsi antstolis Arminas Naujokaitis, reikalaudamas pateikti informaciją apie ieškovui J. B. priklausantį turtą, nes minėtas antstolis vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-02 nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-37817-728/2015 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreditoriaus S. L. reikalavimams užtikrinti.
10. Ieškovai neįrodė aplinkybės, kad bankas kreditavimo sutartį nutraukė dėl vienos nesumokėtos įmokos, todėl visa ieškinio argumentacija, paremta draudimu nutraukti kreditavimo sutartį dėl vienos nesumokėtos įmokos, yra neaktuali nagrinėjamai bylai. Be to, nors ieškinyje teigiama, kad ieškovų finansiniai nesklandumai yra laikino pobūdžio, tačiau vėlavimai atlikti mokėjimus prasidėjo dar 2009 metais, o pretenzijos siųstos 2010, 2011, 2013, 2014, 2015 ir 2017 metais. Toks ieškovų sistemiškas, nuolatinis, ilgalaikis sutartinių prievolių pažeidimas labiau atitinka nuolatinių, o ne laikinų finansinių sunkumų turėjimą, todėl pagrįstai bankui leido manyti, jog ir ateityje ieškovai kreditavimo sutarties tinkamai nevykdys.
11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad kreditavimo sutartyje, kurios kiekvieną lapą pasirašė ieškovai, buvo nurodyti atvejai, kuomet bankas turi teisę vienašališkai neteismine tvarka nutraukti šią sutartį. Pagal kreditavimo sutarties 46.1 punktą sutarties nutraukimo pagrindas yra, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje nurodytų mokėjimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
13. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog atsakovas 2018 m. vasario 9 d. rašte nenurodė teisinio sutarties nutraukimo pagrindo (konkretaus sutarties punkto), neleidžia sutarties nutraukimo laikyti neteisėtu, nes šiame rašte atsakovas ieškovams aiškiai nurodė jų skolos dydį, nustatė papildomą terminą prievolei įvykdyti bei nurodė skolos nesumokėjo pasekmes, t.y. aiškiai buvo numatytas faktinis sutarties nutraukimo pagrindas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad, žinodami teisinį sutarties nutraukimo pagrindą, ieškovai elgtųsi kitaip ir, kad šio teisinio pagrindo nenurodymas turėjo esminę reikšmę.
Šalies argumentai
14. Ieškovai ieškinyje nepareiškė reikalavimo dėl sutarties 46.1 punkte nurodytų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, bet nurodė, kad teismas ex officio turėtų jas įvertinti sąžiningumo aspektu. Esant tokiai situacijai, kai ieškovai pareikštus reikalavimus grindžia nesąžiningomis sąlygomis, bet nepareiškė reikalavimo dėl jų pripažinimo negaliojančiomis, o atsakovas savo atliktą veiksmą, dėl kurio šioje byloje pareikštas ieškinys, grindžia šiomis sąlygomis, teismas įvertino šių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams ex officio.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismo vertinimu, šalių sutarties sąlyga, leidžianti atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, kai ieškovai nevykdo mokėjimų - sutartinių prievolių, iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ieškovų nenaudai ir joje nėra kitų CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų. CK 6.217 straipsnio 5 dalis numato teisę šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo atvejų, o CK 6.874 straipsnio 2 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas iš esmės yra labai panašus šiai sąlygai, kadangi numato paskolos davėjo teisę reikalauti grąžinti visą likusią paskolą, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina numatytos paskolos dalies. Dėl šių priežasčių teismas nepripažino šios sutarties sąlygos nesąžininga ir negaliojančia.
16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybes pagrindžia, jog ieškovai nuo 2009 m. lapkričio mėnesio pradėjo vėluoti mokėti sutartyje numatytas įmokas. Atsakovas apie vėluojamas mokėti įmokas ir susidariusią skolą informavo ieškovus virš dešimties kartų. Sutartis buvo nutraukta 2018 m. kovo 20 d., t. y., kai ieškovų sistemingi sutarties pažeidimai tęsėsi daugiau nei 8 metus, nors ieškovai iš dalies ir padengdavo skolą, kuri tam tikrais laikotarpiais didėjo ar mažėjo. Įvertinęs, kad ieškovų pagal sutartį mokėtina įmoka sudarė apie 530,79 EUR, 2018 m. vasario 9 d. rašto parengimo dienai ieškovų pagal sutartį nesumokėtos įmokos viršijo 4 mėnesius, teismas padarė išvadą, kad atsakovui buvo pagrindas, remiantis sutarties 46.1 punktu, nutraukti sutartį, apie tai įspėjus ieškovus. Tai, jog ieškovai 1/3 dalį kredito sumos jau grąžino, teismo vertinimu, pagrindžia, jog liko neįvykdyta didelė 2/3 kredito dalis ir tai nepaneigia atsakovo teisės nutraukti sutartį.
17. Byloje pateikti įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia, kad atsakovas 2018 m. vasario 9 d. raštu įspėjo ieškovus apie susidariusią skolą ir nustatė terminą iki 2018 m. kovo 16 d. ją sumokėti, kartu įspėdamas apie sutarties nutraukimą. Ieškovai per atsakovo nustatytą terminą nesumokėjo skolos, todėl sutartis su ieškovais buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, laikantis joje numatytų procedūrų. Vien tai, kad ieškovai laikytini vartotojais ir silpnesne sutarties šalimi, nesuteikia jiems teisės nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ar juos vykdyti savo nuožiūra - ne pagal sutartyje numatytas sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Apeliaciniu skundu ieškovai J. B. ir L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovų J. B. ir L. B. reikalavimą bei pripažįstant 2018-03-20 atsakovo Luminor Bank AB vienašališką kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2009-34 nutraukimą neteisėtu, negaliojančiu ab initio, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino civilinėje byloje surinktą medžiagą, netinkamai vertino įrodymus dėl apeliantų skolos atsakovui egzistavimo fakto ir tuo pagrindu atsakovo įvykdyto vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo (pagrįstumo), netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas.
20. Apeliantų vertinimu, atsakovas nepranešė ir nenurodė jiems sutarties nutraukimo teisinio pagrindo, nes atsakovas nėra įteikęs apeliantams pranešimo apie įvykdytą vienašalį sandorį, t.y. sutarties nutraukimą, dėl ko įvykdytas vienašalis sutarties nutraukimas ir jo vykdymo teisinė procedūra yra neteisėta. Apeliantai dėl to neturėjo galimybės gintis ir ginčyti sutarties nutraukimo teisėtumą (ikiteismine tvarka) nurodomu konkrečiu teisiniu pagrindu. Atsakovas yra siuntęs ir anksčiau pranešimus dėl priminimo sumokėti skolą bei galimo sutarties nutraukimo, tačiau sutarties vienašališkai nenutraukė, o tai lėmė jo nenuoseklumą dėl sutarties vykdymo ir jos pabaigos.
21. Apeliantai laikosi pozicijos, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra neproporcinga priemonė, nes jų vėluojama apmokėti suma – 2 245,88 EUR yra neženkli ir tesudaro 2,49 procentinę dalį nuo visos ieškovams suteikto kredito sumos. Vertinant sutarties nutraukimo teisėtumą sutarties 46.1 punkte nustatyto pagrindo prasme, vienos ar kelių kredito įmokų, palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų nesumokėjimas laiku nėra ir negali būti formaliu ir teisėtu sutarties nutraukimo pagrindu. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovai ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį, vienašališką sutarties nutraukimą vertinti sąžiningumo ar silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisių apsaugos aspektu, aiškintis aplinkybes, ar sutarties sąlyga, leidžianti atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nepažeidžia ieškovų, kaip vartotojų, sudariusių sutartį prisijungimo būdu ir negalėjusių daryti įtakos sutarties bendrosios dalies sąlygoms, interesų.
Atsiliepimas
22. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktu apeliantai įsipareigojo mokėjimus vykdyti kiekvieną mėnesį, tačiau ilgą laiką, nuolatos, sistemingai pažeidė šį įsipareigojimą ir nė vieno karto nesikreipė į banką, prašant išaiškinti kokį nors kreditavimo sutarties punktą.
Žemesnės instancijos teismas
23. Atsakovas laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantai suprato už kokius pažeidimus (ilgalaikį įmokų nemokėjimą) yra nutraukiama kreditavimo sutartis, o konkretaus kreditavimo sutarties 46.1 punkto nenurodymas nedaro vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtu. Kadangi bankas apeliantams nebuvo reiškęs pretenzijų dėl kokių nors kitokių kreditavimo sutarties sąlygų pažeidimo, todėl apeliantams negalėjo kilti kokių nors pagrįstų abejonių, jog kreditavimo sutartį bankas galėjo nutraukti dėl kokių nors kitokių priežasčių ar kitokiu, nei kreditavimo sutarties 46.1 punkte nurodytu pagrindu.
24. Apeliantai nenurodė teisinio pagrindo, kuris įpareigotų banką, vienašališkai nutraukusį kreditavimo sutartį, dar papildomai siųsti pranešimą, kad kreditavimo sutartis yra nutraukta. Teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai suponuoja, jog tuo atveju, kuomet banko rašytiniame įspėjime yra nurodyta, kad nustatomas papildomas terminas skoloms sumokėti, o to nepadarius kreditavimo sutartis laikoma nutraukta nuo kitos dienos, tai papildomo raštiško siųsti nereikia. Tuo atveju, jei apeliantams būtų kilę abejonių dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo, tai apeliantai galėjo paskambinti į banką ir pasiteirauti, tačiau apeliantams dėl to abejonių nekilo.
25. Atsakovas pažymi, kad vartotojo statusas pats savaime neatleidžia sutarties šalies nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo - pareigos kiekvieną mėnesį grąžinti kreditą dalimis bei mokėti palūkanas, nurodytus mokėjimo grafike. Nors sutartis ilgalaikė ir iki jos pabaigos buvo likę daug laiko, tačiau tai nepaneigia ieškovo pareigos vykdyti prievoles tinkamai ir laiku. Net ir pripažinus ieškovų skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 10,76 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Vilniaus apygardos teisme 2019-01-07 gautas atsakovo Luminor Bank AB prašymas dėl dalyvaujančio byloje asmens pakeitimo teisių perėmėju. Nurodyta, kad 2019-01-02 Luminor Bank AB ir Luminor Bank AS, Estijoje registruota akcinė bendrovė, veikianti Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, sudarė Turto, teisių ir pareigų perdavimo – priėmimo aktą, kurio 6 punkto pagrindu Luminor Bank AB perleido, o Luminor Bank AS priėmė ir perėmė visas teises ir pareigas visuose teismo, arbitražo ar kituose teisiniuose procesuose, kuriuose dalyvauja Luminor Bank AB. Atsižvelgiant į nurodytą prašymą ir su juo pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo Luminor Bank AB procesines teises ir pareigas perėmė Luminor Bank AS, veikianti Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (CPK 48 straipsnis).
27. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Ši byla nagrinėjama ieškovų J. B. ir L. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
29. Byloje nustatyta, kad šalys 2009 m. kovo 12 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią nustatyta tvarka ir sąlygomis ieškovams buvo suteiktas 90 141,33 EUR dydžio kreditas butui ir daliai žemės sklypo pirkti. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2030 m. gruodžio 31 d. Pagal kredito sutarties sąlygas, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu. Paskolos sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta nuo 2018-03-16, ieškovams nesumokėjus pradelstų kredito įmokų. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras atliko vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu atsakovui buvo suteikta teisė pradėti priverstinai išieškoti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą skolinio įsipareigojimo sumą su priklausančiomis palūkanomis iš skolininkų (ieškovų). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių iš esmės nėra, nes ieškovai neneigia, kad jie kredito sutartį vykdė nevisiškai tinkamai.
30. Ieškovai nesutinka ir pareikštu ieškiniu, taip pat ir apeliaciniu skundu, prašo pripažinti atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, motyvuodami tuo, kad 2018-02-09 rašte atsakovas nenurodė teisinio sutarties nutraukimo pagrindo, dėl ko ieškovai negalėjo efektyviai ginti savo pažeistų teisių; be to, atsakovo taikyta priemonė – vienašalis sutarties nutraukimas – yra neproporcinga dėl laikino ieškovų sąlygų nevykdymo ir sumokėtos 1/3 dalies kredito; teismas turėjo prioritetiškai ginti ieškovų, kaip vartotojų, teises. Taigi, apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo pagrįstą ir teisėtą pagrindą nutraukti kredito sutartį, remdamasis šios sutarties 46.1 punktu. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
31. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – CK 6.218 straipsnis. Taigi, pagal CK 6.218 straipsnį kita sutarties šalis privalo būti informuota apie sutarties nutraukimą. Sprendžiant apie pranešimo apie sutarties nutraukimą tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2019-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019; kt.)
32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog vien tai, kad atsakovas 2018 m. vasario 9 d. rašte nenurodė teisinio sutarties nutraukimo pagrindo (konkretaus sutarties punkto), nesudaro pakankamo pagrindo sutarties nutraukimą laikyti neteisėtu, kadangi 2018-02-09 rašte atsakovas ieškovams aiškiai nurodė jų skolos dydį, nustatė papildomą terminą prievolei įvykdyti bei nurodė skolos nesumokėjimo pasekmes, t.y. aiškiai nurodė faktinį sutarties nutraukimo pagrindą – iki 2018-03-16 nesumokėjus pradelstų įsiskolinimų (2 245,88 EUR negrąžinto kredito ir 10,11 EUR delspinigių, viso – 2 255,99 EUR), kreditavimo sutartis nutraukiama nuo sekančios dienos. Byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, kad, žinodami teisinį sutarties nutraukimo pagrindą, atsakovai elgtųsi kitaip, ir kad šio teisinio pagrindo nenurodymas turėjo esminę reikšmę jų suvokimui.
33. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantai suprato, už kokius pažeidimus (t. y. ilgalaikį įmokų nemokėjimą) yra nutraukiama kreditavimo sutartis, o konkretaus kreditavimo sutarties 46.1 punkto nenurodymas nedaro vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtu. Kadangi atsakovas (bankas) ieškovams nebuvo reiškęs pretenzijų dėl kokių nors kitų kreditavimo sutarties sąlygų pažeidimo ir/ar nevykdymo, todėl apeliantams negalėjo kilti ir kitokių pagrįstų abejonių, kad kreditavimo sutartį atsakovas galėjo nutraukti dėl kokių nors kitokių priežasčių ar kitu, nei kreditavimo sutarties 46.1 punkte nurodytu pagrindu.
34. Apeliantų teiginys, kad atsakovas ir anksčiau siuntė pranešimus dėl galimo sutarties nutraukimo dėl netinkamo kredito sutarties vykdymo, tačiau sutarties nenutraukė, tik įrodo, kad atsakovas nesiėmė skubotų veiksmų, o suteikė ieškovams galimybę tinkamai vykdyti sutartį ir sumokėti įsiskolinimą. Tai, kad ieškovai tinkamai nereagavo į atsakovo ketinimus nutraukti kredito sutartį, rodo atsainų ieškovų požiūrį į netinkamą sutarties vykdymą. Ieškovai, būdami vidutiniškai apdairūs ir rūpestingi, negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad, jiems nuolat vėluojant atsiskaityti pagal kredito sutartį, esant įsiskolinimui, bankas nesiims jokių teisinių priemonių dėl sutarties tolesnio vykdymo.
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 (ir kitose) yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovai sistemingai nemokėjo kredito įmokų, o atsakovas nuolat nuo 2009 m. iki 2018 m., kada buvo nutraukta kredito sutartis, siuntė raštus dėl netinkamo prievolių vykdymo. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas ne kartą informavo ieškovus apie pradelstus įsipareigojimus bei ragino juos įvykdyti, įspėjo ieškovus apie galimą sutarties nutraukimą. Taigi, ieškovų sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį nebuvo vienkartinis, o tęsėsi nuo 2009 metų, be to, pradelsta įmokų suma susidarė daugiau nei už 150 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, kredito sutarties nutraukimas atitiko CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytus sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo kriterijus ir kredito sutarties nuostatas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju atsakovo atlikto vienašališko sutarties nutraukimo nėra objektyvaus pagrindo pripažinti neteisėtu ir (ar) nesąžiningu.
36. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012; 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2013-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-342/2013; 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016; kt.).
37. Pažymėtina, kad, esant paskolos teisiniams santykiams, nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, nes kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminais yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovų argumentas, kad dalies įmokų nesumokėjimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu.
38. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, svarbu įvertinti ir tai, ar sutarties neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat, ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo argumentais, kad jis negalėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovų negalėjimas tinkamai vykdyti prievoles yra laikino pobūdžio, kadangi buvo nuolat vėluojama atsiskaityti nuo 2009 metų. Be to, atsakovas įvertino ir tai, kad gavo informaciją apie ieškovų atžvilgiu pradėtus išieškojimo procesus kitų kreditorių naudai. Taigi, visos šios aplinkybės atsakovui leido pagrįstai manyti, kad ieškovų kredito sutartis nebebus vykdoma.
39. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, siekiant įvertinti, ar hipoteka užtikrintos šalių sudarytos paskolos sutarties nustatyta nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, svarbiausi yra šie kriterijai: 1) ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė; 2) ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma; 3) ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą; 4) ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes (žr., ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espanol, C-537/12 ir C-116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 70, 71 punktus; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 73 ir 75 punktus).
40. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
41. Kaip jau buvo minėta, ieškovai nevykdė esminės sutarties sąlygos – tinkamai ir laiku mokėti kredito įmokas, kredito sutartis buvo sudaryta 2009 m. kovo mėnesį, tačiau atsakovas jau 2009 m. lapkričio mėnesio raštu informavo ieškovus apie pradelstą kredito įmokos mokėjimą. Ieškovai kredito sutartį vykdė pažeisdami nustatytus terminus, tačiau bankas kredito sutartį nutraukė tik 2018 metais, kada ieškovai sumokėti kredito įmoką buvo pradelsę daugiau nei 150 dienų, o įsiskolinimo suma, kurios ieškovai nepadengė per banko nustatytą didesnį nei 30 dienų terminą, siekė 2 255,99 EUR. Nors ieškovai pagal išgales dengė finansinius įsipareigojimus, tačiau į bylą nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškovai galės sutartį vykdyti ateityje. Priešingai, atsakovas pateikė duomenis ir ieškovai šių duomenų nepaneigė, kad ieškovų atžvilgiu yra užvestos vykdomosios bylos dėl 15 720,57 EUR (54 280 Lt) skolos išieškojimo I. J. naudai, taip pat taikytos laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinant kreditoriaus L. S. reikalavimus.
42. Taigi, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, kad atsakovas turėjo pakankamą ir pagrįstą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, o ieškovai, net ir būdami vartotojai, neturi išvengti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.
43. Kiti ieškovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
44. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
45. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos 968 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos atsakovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo Luminor Bank AB procesines teises ir pareigas perėmė Luminor Bank AS, veikianti Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų J. B. ir L. B. po 484 EUR (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.