Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-391-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-29
Bylos Nr.: e2A-391-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00130-2020-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: akcinės bendrovės ,,Vakarų laivų gamykla“
Ieškovas: Quintus Shipping Limited

Kategorijos

2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.20.4Kitos atlygintinų paslaugų teikimo sutartys
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-391-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00130-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.20.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės ,,Vakarų laivų gamykla“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-842-524/2020 pagal ieškovės Quintus Shipping Limited ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Vakarų laivų gamykla“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Quintus Shipping Limited 2020 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB ,,Vakarų laivų gamykla“ 150 000 Eur skolą, 5 321,70 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovė AB ,,Vakarų laivų gamykla“ nuo 2011 metų naudojasi ieškovės teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant prekybiniuose uostuose esančius plūduriuojančius dokus. 2018 m. gruodžio 18 d. su atsakove žodžiu susitarė dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, parduodat atsakovei priklausantį doką Nr. 812. Ieškovė įsipareigojo surasti pirkėją, kuris sutiktų doką nupirkti už 3 000 000 Eur, o atsakovė buvo informuota, kad už šias tarpininkavimo paslaugas mokėtinas 5 proc. dydžio atlyginimas.

3. Ieškovės teigimu, vykdydama šį susitarimą ji kreipėsi į daugelį potencialių pirkėjų, iš kurių į tris kreipėsi raštu, surinko visą informaciją apie doką, surado kelis potencialius pirkėjus, iš kurių atrinko vieną, t. y. Fiskerstrand Eiendom AS, kuriai atsakovė ir pardavė doką už 3 000 000 Eur. Ieškovė 2019 m. liepos 25 d. kreipėsi į atsakovę su reikalavimu įvykdyti priešpriešinę prievolę – sumokėti sutartą atlyginimą, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė. Todėl prašo priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio atlygį, apskaičiuotiną nuo 3 000 000 Eur sumos, iš viso 150 000 Eur, taip pat 6 proc. dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. (terminas, iki kada atsakovė turėjo atsiskaityti) iki 2020 m. kovo 31 d., iš viso 5 321,70 Eur, ir procesines palūkanas iki sprendimo įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės Quintus Shipping Limited ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės AB ,,Vakarų laivų gamykla“ 150 000 Eur atlyginimą už paslaugas, 5 321,70 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9 765,56 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas, įvertinęs šalių atstovų elgesį bei jų elektroninio susirašinėjimo turinį, padarė išvadą, kad atsakovės valia buvo sudaryti sandorį dėl atlygintinių paslaugų teikimo, taigi faktiškai buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis dėl atsakovei priklausančio doko pardavimo. Atsakovės elgesį, patvirtinantį, kad jos valia buvo sudaryti sandorį su ieškove dėl atlygintinų paslaugų, be kita ko, įrodo 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. atsakovės atsakymai į ieškovės klausimus dėl ketinamo praduoti doko. Atsakovė 2018 m. gruodžio 18 d. pateikė ieškovei doko identifikacinius duomenis, t. y. identifikavo ruošiamą parduoti objektą – doką Nr. 812. 2018 m. gruodžio 17 d. laiško turinys patvirtina, kad ieškovė jame nurodė savo paslaugų pobūdį – tarpininkavimas, kurio mokestis nuo 3 iki 5 proc. nuo pardavimo kainos, atitinkamai, atsakovė, suteikdama informaciją apie parduodamą doką, aiškiai išreiškė valią priimti ieškovės pasiūlymą sudaryti tarpininkavimo sutartį. 2018 m. gruodžio 17 d. raštu atsakovė pranešė ieškovei, kad jos valdyba nusprendusi parduoti doką, nurodė kreiptis į atsakovės įgaliotą asmenį A. B.. Tai, teismo vertinimu, paneigia atsakovės poziciją, jog ji pati tiesiogiai bendravo su pirkėja ir neketino pasinaudoti ieškovės paslaugomis.

6. Be to, ir 2019 m. sausio 2 d. rašto turinys leido teismui įsitikinti, kad ieškovė buvo atsakovės tarpininkė – jame atsakovė (doko pardavėja) nurodė siekianti parduoti doką Nr. 812 už 3 000 000 Eur, kartu teiraudamasi, ar nors vienas iš potencialių pirkėjų sutinka jį nupirkti už tokią kainą, taigi atsakovės valia buvo nukreipta į pirkėjų paiešką. Šis raštas taip pat paneigia atsakovės teiginius, kad ji pirkėją pati buvo radusi jau 2018 metų vasarą. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. gegužės mėn. raštas, pateiktas kartu su dubliku (jo priedas Nr. 11), įrodo, jog pirkėjos Fiskerstrand atstovas apie doko Nr. 812 pardavimą sužinojo būtent iš ieškovės 2018 m. gruodžio 28 d.

7. Teismo vertinimu, pirmiau aptarti atsakovės raštai dėl doko identifikacinių duomenų perdavimo ieškovei, įgalioto asmens nurodymo, 3 000 000 Eur parduodamo doko kainos nustatymo ir pranešimas ieškovei apie priimtą sprendimą parduoti doką yra susiję su ieškovės įrodinėjama paslaugų teikimo sutartimi – tarpininkauti parduodant atsakovės doką. Ieškovė atliko teisiškai reikšmingus veiksmus atsakovės naudai – rado doko pirkėją už atsakovės nurodytą kainą. Taigi, ieškovė įrodė šalių veiksmus, nukreiptus į tarpininkavimo teisinius santykius parduodant atsakovės doką tiek iki įrodinėjamos sutarties sudarymo, tiek po to.

8. Konstatavęs, kad tarp ginčo šalių visgi buvo sudaryta žodinė atlygintinė paslaugų teikimo sutartis, teismas pripažino, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginimo už jos suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovė 2019 m. sausio 1 d. raštu atsisakė mokėti 5 proc. dydžio atlyginimą, siūlydama ieškovei jį sumažinti iki 2 proc., 2,2 proc. arba 2,5 proc., priklausomai nuo pardavimo kainos, būtina nustatyti aplinkybę, kokio dydžio atlyginimas už ieškovės paslaugas buvo išviešintas pasiūlymo pateikimo ir jo priėmimo metu.

9. Teismas nustatė, kad ieškovė, 2018 m. gruodžio 17 d. raštu kreipdamasi į atsakovės atsakingą asmenį su konkrečiu pasiūlymu suteikti tarpininkavimo paslaugas, prašė jai ne tik atsiųsti informaciją apie doką bei sutikimą, bet kartu įvardijo ir jai mokėtino 3–5 proc. atlygio sėkmingo pardavimo atveju dydį. 2018 m. gruodžio 21 d. elektroniniu laišku ieškovė informavo, kad jai mokamas mokestis yra 5 proc. nuo atsakovei priimtinos sandorio vertės. Atsakovė 2019 m. sausio 2 d. raštu padėkojo ieškovei už teikiamas paslaugas, įvardijo siekiamą gauti doko Nr. 812 pardavimo kainą – 3 000 000 Eur ir pasiteiravo, ar nors vienas iš potencialių pirkėjų sutinka pirkti jį už tokią kainą. Atitinkamai, ieškovė 2019 m. sausio 3 d. pranešė atsakovei apie Fiskerstrand Eiendom AS suinteresuotumą nusipirkti doką už atsakovės nurodytą kainą, nurodė, kad už paslaugas ši turės sumokėti anksčiau įvardytą komisinį mokestį nuo pardavimo kainos.

10. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė kelis kartus siuntė tarpininkavimo sutarties projektą atsakovei pasirašyti, atsakovė jo nepasirašė, o 2019 m. vasario 11 d. rašte pasiūlė ieškovei kompromisą dėl komisinio mokesčio: (i) jeigu dokas bus parduotas už 3,5–3,4 mln. Eur, siūlo 4 proc. komisinį mokestį; (ii) jeigu dokas bus parduotas už 3,4–3,2 mln. Eur, siūlo 3,5 proc. komisinį mokestį (5.3 ieškinio priedas).

11. Tačiau, teismo vertinimu, pirmiau aptarti bylos duomenys įrodo atsakovės akceptą dėl teikiamų tarpininkavimo paslaugų būtent ieškovės nurodytomis sąlygomis. Tiek prieš užsakymą, tiek jo vykdymo metu ieškovė nurodė savo paslaugų kainą, t. y. 5 proc. dydžio mokestį. Jau atsakovei žinant apie ieškovės paslaugų kainą, ieškovė 2018 m. gruodžio 29 d. raštu pranešė apie dar vieną potencialų pirkėją, kuris prašo pateikti daugiau informacijos (kokia pardavimo kaina, doko specifikacijos) ir nuotraukų.

12. Kadangi atsakovė 2019 m. sausio 2 d. pranešė ieškovei, kad doką parduoda už 3 000 000 Eur, o ieškovė surado pirkėją, kuri sutiko pirkti už šią kainą, vėliau, t. y. 2019 m. vasario 11 d. rašte nurodyto pardavimo kainos pakėlimo ir kitokio, nei ieškovė įvardijo, komisinio mokesčio skaičiavimo teismas nepripažino ieškovei pateiktu užsakymu, nes ieškovė atsakovės užsakymą įvykdė pagal 2019 m. sausio 2 d. rašte nurodytą pardavimo kainą. Dokas buvo parduotas ieškovės surastai pirkėjai Fiskerstrand Eiendom AS už atsakovės pageidautą kainą, vadinasi, ieškovė įvykdė atsakovės užsakymą. Todėl teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio atlyginimo, skaičiuojamo nuo atsakovės nurodytos 3 000 000 Eur doko pardavimo kainos, t. y. 150 000 Eur priteisimo iš atsakovės.

13. Teismas atmetė kaip neapgrįstus atsakovės atsikirtimų į ieškinį argumentus, kad 5 321,70 Eur palūkanos už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. negali būti priteisiamos praleidus ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Nurodė, kad reikalavimams priteisti palūkanas nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį. Taigi, net ir tuo atveju, jei reikalavimas priteisti palūkanas būtų pareikštas praėjus daugiau kaip 5 metams nuo prievolės mokėti pelno palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius 5 metus iki tokio reikalavimo pareiškimo teisme, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį.

14. Nepagrįstais teismas pripažino ir tokius atsakovės atsikirtimus, kad Švedijos teismas jau yra išnagrinėjęs tų pačių šalių ginčą tuo pačiu pagrindu ir ieškinį atmetęs dėl to, kad tarp šalių nebuvo pasirašyta rašytinė sutartis. Teismo vertinimu, Švedijos Stokholmo apylinkės teismas 2020 m. vasario 5 d. protokolo 7 puslapyje nurodęs, kad AB ,,Vakarų laivų gamykla“ išvyko į kitą valstybę narę ir priešieškiniu apskundė Švedijos apylinkės teismo jurisdikciją, taigi apylinkės teismas negali nagrinėti tokios bylos, šio ginčo iš esmės neišnagrinėjo. Priešingai, pripažino, kad toks ieškinys nėra teismingas Švedijos teismams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Atsakovė AB ,,Vakarų laivų gamykla“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria priteistas komisinis mokestis ir palūkanos, panaikinti ir šiuos ieškovės reikalavimus atmesti arba teismo sprendimą pakeisti, sumažinant atlyginimo dydį iki protingumo kriterijus atitinkančios sumos, proporcingai sumažinant priteistinų palūkanų dydį, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Sprendžiant, ar tarpininkas turi teisę į tarpininkavimo mokestį, lemiamu kriterijumi yra tai, ar pirkimo–pardavimo sandoris būtų buvęs sudarytas, jeigu nebūtų buvę tarpininko veiksmų. Šiuo atveju atsakovė su turto pirkėja bendradarbiauja nuo 1999 m., su ja palaiko ne tik profesinius, bet ir asmeninius ryšius, buvo įkūrę bendrą įmonę Fiskerstrand BLRT AS. Pačios atsakovės pastangomis buvo sudaryta doko pardavimo sutartis, todėl ieškovės tarpininkavimas neturėjo lemiamos reikšmės sutarties sudarymui, ji būtų buvusi sudaryta ir be jos tarpininkavimo. Vadinasi, ir atlyginimas jai neturėjo būti mokamas.

15.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys susitarimo dėl tarpininkavimo paslaugų kainos nebuvo pasiekusios, o atsakovės akceptas dėl ieškovės ofertos, susijusios su tarpininkavimo paslaugomis, jeigu įvyko, tai tik dalyje dėl paslaugų sutarties objekto, o paslaugų kainos jis neapėmė.

15.3. Teismas neteisingai interpretavo ir įvertino 2018 m. gruodžio 17 d., 2018 m. gruodžio 18 d. ir 2019 m. sausio 3 d. elektroninių laiškų turinį. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė informavo atsakovę apie tai, jog komisinis mokestis yra 3–5 proc. pardavimo kainos, atsižvelgiant į parduodamo turto kainą, t. y. nurodė orientacinį mokesčio dydį. Be to, ieškovė tik tuo atveju, jei turtas būtų parduotas už 2 300 000 Eur, nurodė mokamo 5 proc. dydžio mokestį, o informacijos apie tai, kokio dydžio mokestis turėtų ir galėtų būti mokamas tada, jei turto pardavimo kaina būtų didesnė, t. y. 3 000 000 Eur, ieškovė nė viename iš siųstų laiškų nenurodė ir atsakovės apie tai neinformavo.

15.4. Ieškovės 2018 m. gruodžio 17 d. laiške nurodytas 3–5 proc. mokesčio dydis reikšmingai mažesnės keliamosios galios dokų galimo pardavimo kontekste. Ieškovė teiravosi, ar parduotinas dokas yra 4 500 t, ar 8 500 t, o iš tiesų ginčo dokas yra net 12 800 t keliamosios galios. Taigi, šis dokas brangesnis nei ieškovės nurodytų parametrų dokai, o pati ieškovė šiame laiške nurodė, kad tarpininkavimo mokesčio dydis priklauso nuo kainos. Jeigu mažesnės keliamosios galios dokams siūlomas 3–5 proc. tarpininkavimo mokesčio dydis, tai didesnės keliamosios galios dokui, kuris atitinkamai yra brangesnis, turėtų būti taikomas mažesnis nei 3 proc. tarpininkavimo mokesčio dydis.

15.5. Priešingai nei sprendė teismas, 2019 m. sausio 2 d. elektroninio laiško turinys negali būti vertinamas kaip komisinio mokesčio akceptas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė sutiko su jame nurodytu komisinio mokesčio dydžiu. Šalių elgesys, atsakovei atsisakius pasirašyti sutartį, kurioje buvo nurodyto dydžio mokestis, daugiau nei penkis mėnesius trukusios derybos dėl komisinio mokesčio dydžio (2019 m. sausio 10 d., 2019 m. vasario 12 d., 2019 m. birželio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. elektroniniai laiškai), patvirtina, kad sutarimas nebuvo pasiektas.

15.6. Ieškovės pasiūlytas 5 proc. dydžio atlyginimas negali būti laikomas sąžiningu ir protingu. Maksimalus įprastą praktiką bei protingumo kriterijus atitinkantis tarpininkavimo mokesčio dydis, pardavimo kainai siekiant 3 000 000 Eur, galėtų būti 2,5 proc. nuo pardavimo kainos. Tai patvirtina tiek su ieškove, tiek su kitais tarpininkais buvusių ankstesnių susitarimų turinys.

15.7. Ieškovės vaidmuo iš esmės apsiribojo tik pirkėjos suvedimu su atsakove. Tačiau ieškovei buvo žinoma apie ankstesnę pirkėjos ir atsakovės partnerystę. Akivaizdu, kad ieškovės pagalba doko pirkimo–pardavimo sutarties sudaryme buvo visiškai minimali. Be to, ieškovė nedėjo jokių pastangų atstovauti atsakovės interesams ir užtikrinti kuo didesnę doko pardavimo kainą. Todėl komisinio mokesčio dydis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant ir į tokias aplinkybes.

15.8. Faktiškai šalys susitarė tik dėl ieškovės pagalbos surandant doko pirkėją ir jį 2019 m. vasario 12 d., t. y. dar prieš visus pagrindinius kitus doko pirkimo–pardavimo derinimo veiksmus, kuriuos atliekant ieškovė net nedalyvavo, suradus, su ja sutartis buvo nutraukta. Todėl ieškovei negali ir neturi priklausyti visas atlyginimas, jai galėtų priklausyti tik pagal protingą proporciją apskaičiuoto atlygio dalis, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė dalyvavo vien suvedant pirkėją su atsakove, o kitų tarpininkavimo paslaugų nesuteikė.

Atsiliepimas

16. Ieškovė Quintus Shipping Limited atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priimti naujus rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

16.1. Ieškovei informavus atsakovę apie Fiskerstrand Eiendom AS susidomėjimą doku, atsakovė niekada neteigė, kad su būsima pirkėja bendravimas šia tema jau vyko, vyksta arba kad ieškovės paslaugos jai nėra reikalingos. Atsakovė pretenzijas dėl mokesčio už paslaugas ėmė reikšti tik 2019 m. sausio 9 d. Fiskerstrand Eiendom AS išreiškus susidomėjimą doku ir nurodžius, kad ketina jį apžiūrėti. Atsakovė yra aiškiai nesąžininga.

16.2. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji pati 2018 m. vasarą surado doko pirkėją. Atsakovė 2016 m. liepos 12 d. elektroniniu laišku pranešė ieškovei, kad dar nėra apsisprendusi kurį doką parduos. 2018 m. rugsėjo 14 d. atsakovė nurodė, kad šis klausimas vis dar tebesprendžiamas, bet tikimasi, jog valdyba iki 2018 m. lapkričio mėn. priims sprendimą. Tą patį atsakovė raštu patvirtino ir 2018 m. spalio 31 d. Tik 2018 m. gruodžio 17 d. paaiškėjo apie valdybos priimtą sprendimą parduoti būtent ginčo doką. Be to, ir doko pirkėja raštu patvirtino, kad apie pardavimą sužinojo iš ieškovės.

16.3. Vien tai, kad atsakovę ir pirkėją kažkada siejo dalykiniai santykiai, kurių metu buvo užmegzta tarpusavio pažintis, neįrodo, kad atsakovė pasiūlė pirkėjai pirkti šį doką. Aplinkybė, kad atsakovė pažinojo Fiskerstrand Eiendom AS atstovus arba kartu kažkada vystė bendrus projektus, nepaneigia ieškovės suteiktų paslaugų bei susitarimo dėl pagalbos parduodant doką.

16.4. Tarpininkavimo paslaugos laikomos suteiktomis, jeigu tarpininkas suranda potencialų pirkėją, kuriam pardavėjas parduoda turtą. Tokiu atveju yra laikoma, kad pirkėjo suradimas yra būtinas veiksmas tokių paslaugų suteikimui. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad tarpininko vaidmuo panašių pirkimo–pardavimo sandorių sudaryme įprastai apima daugybę kitų veiksmų šalia to, ką šiuo atveju atliko ieškovė, t. y. surado pirkėją, kuri nupirko doką už tą kainą, kurią gauti pageidavo ieškovė, pateikė sutarties projektą, kuris buvo panaudotas tvirtinant atsakovės ir pirkėjos sandorį.

16.5. Atsakovė iki akceptuodama siūlomas tarpininkavimo paslaugas apie 5 proc. dydžio komisinį mokestį buvo raštu informuota keturis kartus, t. y. 2011 m. rugsėjo 17 d., 2017 m. spalio 20 d., 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. Teismas padarė teisingą išvadą, kad 2018 m. gruodžio 18 d. – 2019 m. sausio 2 d. atsakovė akceptavo ieškovės pasiūlymą ir dėl 5 proc. atlygio už teikiamas tarpininkavimo paslaugas, tai patvirtina tuo metu tarp jų vykusio elektroninio susirašinėjimo turinys.

16.6. Ieškovės pasiūlymas išspręsti ginčą taikiai, su kuriuo atsakovė nesutiko, negali būti vertinamas kaip ieškovės sutikimas dėl 2,5 proc. dydžio atlyginimo. Atsakovė neteisingai interpretuoja ieškovės 2019 m. liepos 25 d. pretenzijos turinį.

16.7. Ieškovės komisinio mokesčio kainodara priklauso nuo bendros parduodamo doko vertės: (i) kai doko pardavimo vertė svyruoja nuo 1 000 000 Eur iki 5 000 000 Eur, doko pardavimo komisinis mokestis yra 5 proc.; (ii) kai doko pardavimo vertė svyruoja nuo 5 000 000 Eur iki 10 000 000 Eur, doko pardavimo komisinis mokestis yra 4 proc.; (iii) kai doko pardavimo vertė svyruoja nuo 10 000 000 Eur iki 15 000 000 Eur, doko pardavimo komisinis mokestis yra 3 proc.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

2. Apeliantė AB ,,Vakarų laivų gamykla“ su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – 2020 m. lapkričio 16 d. jos pačios darbuotojų parengtą pažymą apie mokamus tarpininkavimo mokesčius ir jų dydžius. Ieškovė Quintus Shipping Limited su atsiliepimu pateikė laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. išrašytas sąskaitas faktūras už jos kitiems klientams suteiktas analogiškas tarpininkavimo paslaugas.

3. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gegužės 6 d. gauti apeliantės paaiškinimai dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, kad 2020 m. lapkričio 16 d. pažyma negali būti priimta, kadangi ji sudaryta abejotinos reputacijos asmens. Apeliantės teigimu, pažyma buvo surašyta ant firminio blanko šablono, kuris buvo parengtas tuometinio Komunikacijos ir reklamos skyriaus vadovo, kuris nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nebėra jos darbuotojas, tačiau faktinis duomenų rengėjas yra kitas asmuo. Ieškovė 2021 m. gegužės 31 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, tvirtindama, kad 2020 m. lapkričio 16 d. pažymos nėra pagrindo priimti, kadangi nėra pateikti pirminiai dokumentai, pagrindžiantys pažymoje esančių duomenų teisingumą, be to, apeliantės susitarimas su kitais asmenimis neturi įtakos jos santykiams su ieškove.

4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios nėra identiškos pirmosios instancijos teisme taikomoms procesinėms taisyklėms.

5. Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami būtent pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 179 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis, 198 straipsnis, 226 straipsnis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama optimizuoti bylos proceso eigą, juo skatinamas proceso koncentruotumas, nustatoma kiekvieno proceso dalyvio pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, t. y. rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į reikalavimus.

6. Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, jeigu nenustato, kad: 1) šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo ribojimu yra atsižvelgiama į apeliacinio proceso specifiką, kurio paskirtis yra ne to paties ginčo išnagrinėjimas iš naujo, o pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas, įvertinant, ar pirmosios instancijos teismas ištyrė visus dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus, ar tinkamai juos įvertino, ar teisingai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, ar byloje esančių įrodymų pagrindu padarė teisėtas ir teisingas išvadas dėl ginčo dalyko.

7. Kadangi, kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi patirtinti, ar šis konkretus įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 36 punktas).

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei viena iš šios nutarties 21 punkte nurodytų sąlygų išimties iš CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo taikymui nėra nustatyta, juolab kad dalyvaujantys byloje asmenys ir neįrodinėjo jokių objektyviai egzistavusių ir nuo jų pačių valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jiems laiku – iki įstatyme numatytos bylos nagrinėjimo procesinės stadijos – pateikti visus šiuos įrodymus. Todėl abiejų šalių teikiami nauji rašytiniai įrodymai, kuriais siekiama faktinių aplinkybių, susijusių su mokėtino atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas dydžiu nustatymo, nepriimami. Tokios faktinės aplinkybės sudarė šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką pirmosios instancijos teisme.

9. Šalies procesinis elgesys, kai tik priėmus tai šaliai nepalankų teismo sprendimą yra teikiami įrodymai, pagrindžiantys jos poziciją, kartu neįrodinėjant jokių objektyviai egzistavusių kliūčių juos pateikti anksčiau (t. y. pirmosios instancijos teisme), negali pateisinti išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės taikymo. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CPK 314 straipsnyje įtvirtinęs išimtinius atvejus, kai pirmosios instancijos teismo neįvertinti įrodymai gali būti teikiami į bylą aukštesnės instancijos teisme, siekė panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatindamas bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis (informaciją) pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant antrajai šaliai netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

10. Dėl tų pačių motyvų nepriimami apeliantės paaiškinimai ir ieškovės atsiliepimas į juos, kuriuose iš esmė pasisakyta dėl apeliantės pateikto naujo ir nepriimto įrodymo – 2020 m. lapkričio 16 d. pažymos, įrodomosios reikšmės.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, nustatant atlyginimo už paslaugas dydį

11. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo sutinkanti su pirmosios instancijos teismo atlikta ją ir ieškovę siejusių teisinių santykių kvalifikacija ir neginčijanti teismo išvadų, kad tarp šalių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai pagal tokius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą, todėl padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl 5 proc. dydžio atlyginimo, skaičiuojamo nuo pardavimo kainos, sumokėjimo už ieškovės suteiktas paslaugas. Dėl tokių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 straipsnis).

12. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantės pozicija yra pakankamai prieštaringa, kadangi ji vienu metu įrodinėja ir tai, kad ieškovei priklausantis mokestis negalėjo viršyti 2,5 proc. dydžio, ir tai, kad jai apskritai nekyla pareiga jo mokėti, nes ir be ieškovės tarpininkavimo būtų pardavusi doką tai pačiai pirkėjai, o ieškovės indėlis į sandorį buvo labai minimalus. Teisėjų kolegija su apeliantės pozicija tiek dėl jos pareigos sumokėti ieškovei atlygį už paslaugas (ne)buvimo, tiek ir dėl šios pareigos dydžio nesutinka, taip pat negali pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas, dėl kokio dydžio atlygio šalys buvo sulygusios.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu; pagal atlygintinų paslaugų sutartį teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 26 punktas); CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 34 punktas); kilus ginčui dėl atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių egzistavimo, į bylos įrodinėjimo dalyką įeina šių sąlygų nustatymas: 1) šalių valia sukurti tarpusavio paslaugų teikimo santykius, 2) suteikiamų nematerialaus pobūdžio (intelektinių) ar kitokių paslaugų rūšis, 3) atlyginimo už šias paslaugas dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 66 punktas).

15. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau identifikuoti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Todėl reikšminga ir CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai leidžia nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016, 21 punktas).

16. Kaip minėta, šalių ginčas kilo dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas dydžio ir apeliantės pareigos jį mokėti. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi, šiuo atveju aplinkybę, kad buvo susitarta dėl konkretaus dydžio užmokesčio už atlygintines paslaugas, turėjo įrodyti ieškovė, prašanti tokio atlyginimo priteisimo iš apeliantės, o apeliantei teko pareiga teikti ieškinyje nurodytus faktus paneigiančius įrodymus.

17. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 28 punktas).

18. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas).

19. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016, 39 punktas; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3K-3-8-248/2018, 36-38 punktai).

20. Byloje ginčas kilo dėl to, ar apeliantei pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą atsirado pareiga sumokėti ieškovei atlyginimą už suteiktas paslaugas, susijusias su apeliantei priklausiusio doko Nr. 812 pirkėjo suradimu ir doko pardavimu, dėl tokio atlyginimo dydžio. Aplinkybė, kad apeliantei priklausęs dokas Nr. 812 2019 m. balandžio 17 d. buvo parduotas Fiskerstrand Eiendom AS už 3 000 000 Eur kainą, nėra kvestionuojama. Kadangi šalys vieningo rašytinės formos dokumento – sutarties, į kurią būtų įtraukti jų susitarimai, nesudarė ir visas sutarties sąlygas derino žodžiu arba elektroniniais laiškais (tarpusavio susirašinėjimu), šie rašytiniai įrodymai (šalių susirašinėjimas), kartu su šalių paaiškinimais, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo analizuojami ir vertinami kaip šalių valios formavimąsi bei jų ketinimus patvirtinantys įrodymai.

21. Apeliantė teigė, kad ji ir be ieškovės pagalbos (tarpininkavimo) būtų sudariusi sutartį su doko pirkėja Fiskerstrand Eiendom AS, tokius teiginius įrodinėdama su atsiliepimu į ieškinį pateiktu 2020 m. gegužės 5 d. jai adresuotu doko pirkėjos Fiskerstrand Eiendom AS elektroniniu laišku (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2). Kaip matyti iš šio 2020 m. gegužės 5 d. laiško, jo siuntėjas, Fiskerstrand Eiendom AS vadovas, atsakydamas į jam apeliantės užduotus klausimus, nurodė, kad nuo 1999 m. bendrovę su apeliante sieja verslo santykiai, bendrovės nuolat bendradarbiauja, o 2018 metų viduryje su vienu iš apeliantės darbuotojų aptarė doko pardavimo galimybes, su apeliantės vadovu susitiko Naujųjų metų atostogų (2018 metų pabaigoje – 2019 metų pradžioje) metu. Doko pirkimo sutartis suderinta ir aptarta su apeliantės atstovu.

22. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė su dubliku (jo priedas Nr. 11) pateikė priešingo turinio 2020 m. gegužės 20 d. jai adresuotą doko pirkėjos Fiskerstrand Eiendom AS pardavimo vadovo atsakymą. Pardavimo vadovas šiame laiške nurodė, kad apie doko pardavimą jiems tapo žinoma iš 2018 m. gruodžio 28 d. ieškovės elektroninio laiško.

23. Taigi, nors aptartuose raštiniuose įrodymuose pateikta prieštaringa informacija, visgi teisėjų kolegija kaip labiau tikėtiną ir įrodytą pripažįsta būtent ieškovės poziciją, kurios teisingumu taip pat leidžia įsitikinti ir iki doko pardavimo sandorio sudarymo vykusio jos, apeliantės ir doko pirkėjos elektroninio susirašinėjimo turinys.

24. Visų pirma, ieškovės įrodinėtas aplinkybes, kad būtent ji, atlikdama tarpininkės paslaugas, surado pirkėją ginčo objektui (dokui Nr. 812), patvirtina su ieškiniu jos pateikto 2018 m. gruodžio 28 d. elektroninio laiško, išsiųsto pirkėjos pardavimų vadovui, turinys. Šiame laiške ieškovė informavo apie apeliantės ketinimą parduoti doką, nurodė, kad jis buvo gėlame / sūriame vandenyje, jo vertė apie 4 000 000 JAV dolerių. 2018 m. gruodžio 29 d. atsakydamas į šį laišką pirkėjos atstovas nurodė, kad šis dokas juos domina, jei jo būklė gera, taip pat prašė atsiųsti daugiau nuotraukų ir įrangos specifikaciją. Vėlesniu, 2019 m. sausio 8 d. laišku, ieškovė informavo pirkėją, kad yra ir kitų doku besidominčių pirkėjų, todėl paragino kuo greičiau atlikti doko patikrą (ieškinio priedas Nr. 4).

25. Kitame ieškovės 2019 m. sausio 3 d. siųstame apeliantei ir būsimai doko pirkėjai Fiskerstrand Eiendom AS laiške, be kita ko, nurodyta, kad kitą savaitę pirkėjos vadovas ketina atvykti apžiūrėti doką, po to bus pradėtos išsamios derybos dėl kainos ir sutarties. Be to, 2019 m. vasario 4 d. elektroniniu laišku pirkėjos Fiskerstrand Eiendom AS vadovas informavo ieškovę, kad valdybos susirinkime buvo nuspręsta pradėti derybas dėl doko pirkimo, o ieškovė paraginta tam ruoštis (ieškinio priedas Nr. 7b). Ieškovė 2019 m. vasario 8 d. laiške informavo apeliantę apie tai, kad pirkėjos vadovas atvyks apžiūrėti doko, nurodė ir pati norinti dalyvauti apžiūrioje (ieškinio priedas Nr. 8).

26. Kaip matyti iš apeliantės pateiktų įrodymų, 2019 m. sausio 9 d. ji tiesiogiai kreipėsi į doko būsimą pirkėją, išsiųsdama doko techninius dokumentus, jo pasą (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 4). Jokių konkrečių įrodymų, kad iki tol realiai derybos dėl doko pardavimo jau vyko tarp pirkėjos ir apeliantės tiesiogiai, t. y. ieškovei netarpininkaujant, apeliantė į bylą nepateikė. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, aptartas šalių susirašinėjimas sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad būtent ieškovei tarpininkaujant buvo surasta konkreti apeliantei priklausiusio turto pirkėja, informaciją apie parduodamą doką gavusi iš ieškovės, o ne iš apeliantės. Toks faktas, kad apeliantė ir būsima doko pirkėja anksčiau turėjo verslo santykių ar tai, kad apeliantė, pirkėjos atstovams apžiūrėjus doką, ėmė bendrauti su pirkėja tiesiogiai, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės vaidmuo buvo tik epizodinis ir atlygis už tarpininkavimo paslaugą jai nemokėtinas.

27. Be to, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ir po 2019 m. sausio 9 d. ieškovė su apeliante toliau bendravo doko pardavimo klausimais. 2019 m. vasario 8 d. laiške ieškovė nurodė ketinanti dalyvauti dar vienoje doko apžiūroje, o įrodymų, kad apeliantė būtų dėl to prieštaravusi, į bylą taip pat nepateikta. Apeliantė savo elgesiu nereiškė ieškovei pretenzijų nei dėl teikiamų paslaugų, nei dėl jų kokybės iki pat to momento, kai ieškovė išreiškė norą pasirašyti sutartį, kurioje buvo nurodytas ir 5 proc. dydžio mokestis už paslaugas. Taigi, faktinis šalių (ir pačios apeliantės) elgesys patvirtina skundžiamame teismo sprendime padarytą išvadą, kad atitinkamas susitarimas buvo sudarytas, jis atitiko šalių valią, todėl apeliantė nepagrįstai siekia išvengti prievolės atsiskaityti už jai faktiškai suteiktas tarpininkavimo paslaugas.

28. Apeliantei, turinčiai, kaip ji pati teigia, analogiškų paslaugų teikimo sutarčių sudarymo patirties, neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama šalių derybų bei susirašinėjimo teisinė reikšmė ir padariniai. Tai, kad apeliantė lygiai kaip ir ieškovė suprato jas siejusių teisinių santykių esmę bei egzistuojančią pareigą atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas, patvirtina ir vėlesnis šalių susirašinėjimas. Apeliantė 2019 m. vasario 11 d. laiške nurodė siūlanti kompromisinį sprendimą ir tuo atveju, jei dokas bus parduotas už 3,5-4 mln. Eur, mokėti 4 proc. dydžio mokestį, o jei už 3,4-3,2 mln. Eur – 3,5 proc. dydžio mokestį.

29. Neabejotina, kad tuo atveju, jei atitinkamos paslaugos nebūtų buvusios jai suteiktos ar jos būtų apsiribojusios apeliantės dabar įrodinėjamu kaip visiškai nereikšmingu veiksmu – suvedimu su pirkėja, tuo pačiu pripažįstant ir buvusių verslo santykių su pirkėja palaikymą, apeliantė apskritai nebūtų sutikusi mokėti ar, juo labiau, derėtis dėl tokio mokesčio dydžio. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės suteiktos paslaugos neatitiko tokios rūšies paslaugų sutarties turinio ir todėl jai nekyla pareiga už tai sumokėti.

30. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamos teismo sprendime padarytos išvados dėl užmokesčio už paslaugas dydžio, pažymėtina, kad apeliantės pozicija ir šiuo klausimu nėra nuosekli, teikianti pagrindą teisėjų kolegijai spręsti, jog siekiama ne galimai pažeistų teisių gynimo, o išvengti atsiskaitymo su ieškove, sutartinės prievolės įvykdymo.

31. Apeliantė tvirtina, kad byloje esančio jos ir ieškovės susirašinėjimo nepakanka pripažinti, kad ieškovė nurodė 5 proc. dydžio atlyginimą už tarpininkavimo paslaugas, o apeliantė su juo sutiko. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2018 m. gruodžio 17, 18 d., 2019 m. sausio 3 d. elektroninių laiškų turinį, neatsižvelgė į tai, kad atlyginimo procentinė dalis priklausė nuo sandorio kainos, t. y. kuo ji didesnė, tuo atlyginimo procentinė dalis mažesnė.

32. Ir tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė 2018 m. gruodžio 17 d. apeliantei siųstame elektroniniame laiške nurodė gavusi informaciją iš apeliantės vadovo apie ketinimą parduoti doką Nr. 812, pasiūlė atsiųsti doko duomenis bei pažymėjo, kad atlyginimo dydis už jos teikiamas paslaugas, susijusias su plaukiojančių dokų pardavimu, svyruoja nuo 3 iki 5 proc. pardavimo kainos, atsižvelgiant į kainą, o apeliantė į šį ieškovės laišką atsakė 2018 m. gruodžio 18 d., išsiųsdama doko duomenis (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1), pripažino atsakymą į ieškovės 2018 m. gruodžio 17 d. siųstą pasiūlymą paslaugų ir jų kainos akceptu.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek šalių susirašinėjimą dėl doko Nr. 812, tiek kitus byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, kad ieškovės ir apeliantės bendradarbiavimas, ieškovei padedant parduoti apeliantei priklausančius dokus, tęsiasi dar nuo 2011 metų, ką patvirtina ir apeliantės su atsiliepimu į ieškinį pateikti 2011 m. rugsėjo 7-13 d. laiškai (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 11), pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu neįžvelgia. Ir po 2018 m. gruodžio 18 d. šalys toliau derino šio doko pardavimo klausimus. Ieškovė 2018 m. gruodžio 28 d.-29 d. pranešė apeliantei, kad doku domisi ir kitos pirkėjos – Nyderlandų laivų gamyklos Reimerswaall bei De Shroef. 2018 m. gruodžio 18 d. savo laiške ieškovė ne tik informavo apie potencialų pirkėją, bet ir nurodė tikslų savo atlyginimo dydį – 5 proc. nuo galutinės pardavimo kainos (ieškinio priedas Nr. 3, Nr. 5.1). Kitaip tariant, nors 2018 m. gruodžio 17 d. laiške buvo nurodytas mokėtino atlyginimo už paslaugas intervalas nuo 3 iki 5 proc. dydžio, tačiau 2018 m. gruodžio 18 d. laiške jau įvardytas tikslus dydis – 5 proc. Duomenų, kad apeliantė iki reikalavimo sumokėti atlyginimą būtų reiškusi dėl to pretenzijas ar nesutikimą, byloje nėra. Priešingai, ir po šių laiškų išsiuntimo šalių sutartiniai santykiai tęsėsi, ieškovė derino susitikimo sąlygas su doko pirkėja, dalyvavo jo apžiūroje Klaipėdoje.

34. Sprendžiant dėl mokėtino atlyginimo dydžio, svarbus ir ankstesnis šalių bendradarbiavimas. Kaip matyti iš su apeliantės atsiliepimu į ieškinį pateikto 2011 m. rugsėjo 7 d. elektroninio laiško (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 11), panašaus dydžio atlyginimą apeliantė buvo įsipareigojusi sumokėti ieškovei ir už anksčiau šios suteiktas doko pardavimo paslaugas.

35. Tai, kad apeliantė pradėjo reikšti pretenzijas dėl paslaugų kainos tik būsimai pirkėjai apžiūrėjus doką, išreiškus norą jį pirkti, prasidėjus pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų derinimui ir ieškovei išsiuntus sutarties projektą, negali būti vertinama kaip nesusitarimas ar nesutikimas su paslaugų kaina, sudarant sutartį dėl tarpininkavimo. Kaip buvo minėta pirmiau, apeliantė, turinti patirties tokių sandorių sudaryme, turėjo ir galėjo suprasti, kad jos tylėjimas, kitai šaliai aiškiai išreiškus savo valią dėl atlygio dydžio, tos šalies pagrįstai buvo įvertintas kaip sutikimas sudaryti sutartį jos nurodytomis sąlygomis.

36. Apeliacinio skundo argumentai, kad 2019 m. vasario 12 d. apeliantės iniciatyva sutartis buvo nutraukta ir todėl ieškovė neįgijo teisės į visą atlyginimą, taip pat nėra pagrįsti. Priešingai, ieškovė suteikė apeliantei paslaugas, jų rezultatas – 2019 m. balandžio 17 d. sudaryta doko Nr. 812 pardavimo sutartis. Apeliantės tik kilus ginčui dėl atlyginimo priteisimo kaip gynybinė pasirinkta pozicija, kad sutartis nuo to momento nutrūko, jokiais objektyviais įrodymais neparemta.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir kaip visumą įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė dėl ginčo teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jį rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Tačiau atlygintinos kitų byloje dalyvaujančių asmenų išlaidos, jų patirtos rengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą, šiuo konkrečiu atveju – ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

39. Ieškovė Quintus Shipping Limited nurodė patyrusi ir prašanti priteisti 4 000 Eur išlaidas už suteiktas teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, atlygintinų išlaidų dydį sumažina iki rekomenduojamo maksimalaus dydžio, t. y. 1 891 Eur (1 454,80 Eur x 1,3).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,Vakarų laivų gamykla“ (juridinio asmens kodas 140345884) ieškovei Quintus Shipping Limited (juridinio asmens kodas 02128397) 1 891 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dalia KačinskienėDanguolė MartinavičienėVigintas Višinskis