- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-12
- Bylos Nr.
- AN2-157-908/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-00655-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Eglė Gruodienė (pirm.)
- Institucija
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Pažeidėjas
- "Energijos skirstymo operatorius", "Energijos skirstymo operatorius"
- Kategorijos
- 1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktos akcinės bendrovės (toliau – AB) „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotosios atstovės K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria netenkintas AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau ir – AB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) skundas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimo, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir – Institucija) Teisės departamento Administracinių nusižengimų tyrimų skyriaus l. e. vedėjo pareigas Lauros Vitosienės 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimu AB „(duomenys neskelbtini)“ patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau ir – SĮ) 61 straipsnį už tai, kad neįvykdė 2022 m. balandžio 4 d. Institucijos surašyto ir dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ registruoto privalomo nurodymo Nr. PN-696. AB „(duomenys neskelbtini)“ paskirta nuobauda – 579 Eur dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi netenkintas AB „(duomenys neskelbtini)“ skundas dėl Institucijos nutarimo, šį nutarimą paliekant nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ suvokė privalomojo nurodymo turinį, tačiau tik dėl vidinių priežasčių (galimai ir žmogiškosios klaidos) jo neįvykdė, dėl to, pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal SĮ 61 straipsnį.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
3. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną AB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nutraukti.
3.1. AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės vertinimu, skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant ne tik proceso, bet ir materialiosios teisės normas, tinkamai neatskleidus bylos esmės bei išsamiai, visapusiškai ir objektyviai neištyrus ir neįvertinus faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir įrodyta Institucijos nutarimo bei nutarties priėmimui būtinų sąlygų, be to, esančias abejones, apeliantės teigimu, apylinkės teismas aiškino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, taip pažeisdamas in dubio pro reo (past. – liet. abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) ir teisės į gynybą principus.
Šalies argumentai
3.2. Pirmiausia, skundžiama nutartis neatitinka baigiamajam aktui keliamų reikalavimų, priimta selektyviai ir tendencingai AB „(duomenys neskelbtini)“ nenaudai interpretuojant faktines aplinkybes (pavyzdžiui, skirtingai traktuojant tą pačią aplinkybę tam, kad būtų galima konstatuoti buvus visus SĮ 61 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymius). Pabrėžiama, kad, viena vertus, apylinkės teismas nurodo, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti privalomojo nurodymo laiku, nes jo nematė, tačiau, kita vertus, teigia, kad galėjo prašyti pratęsti tokio nurodymo terminą, nors apie privalomąjį nurodymą sužinojo, kai jau buvo pasibaigęs terminas, todėl nepratęstinas. Be to, teismas nurodė, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ veikė kaltai, nes privalomojo nurodymo neįvykdė dėl pasyvaus elgesio, tačiau taip pat teismas konstatavo, jog privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas dėl aktyvių veiksmų. Apeliantės vertinimu, skundžiamos nutarties prieštaringumas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė bylos esmės, visapusiškai nevertino reikšmingų aplinkybių ir motyvuotai nepagrindė administracinio nusižengimo sudėties požymių.
3.3. Skunde pateikiamos esminės faktinės bylos aplinkybės. Apeliantė pabrėžia, kad byloje pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, jog tik gavusi šaukimą AB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo aiškintis, ar privalomasis nurodymas buvo apskritai siųstas, o jeigu taip, kodėl nebuvo užregistruotas. Iki šaukimo gavimo dienos, t. y. 2022 m. liepos 18 d., AB „(duomenys neskelbtini)“ nežinojo apie privalomąjį nurodymą. Apeliantės teigimu, jeigu apie jį būtų žinoma, nebūtų keltas klausimas dėl šio dokumento siuntimo bei gavimo. Vadinasi, AB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo kaltai nevykdyti reikalavimo, apie kurį realiai nebuvo žinoma. Be to, tai, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ galimai neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti privalomojo nurodymo, nes dėl žmogiškosios klaidos jo nematė, pripažino ir apylinkės teismas.
3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog (duomenys neskelbtini), esantis objektas, kuriame Institucijoje gautame skunde buvo nurodyta, jog savininkė galimai į terasą įmontavo sniego ir ledo tirpinimo sistemą, galimai pajungtą nuo bendro naudojimo elektros, yra daugiabučiame name, o pagal www.regia.lt duomenis matyti, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ tinklai yra ne daugiabučiame name, o išorėje, nutolę nuo namo. Pabrėžiama, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra vidaus elektros tinklo savininkas, todėl neturi pareigos kontroliuoti, kas yra atliekama su jam nepriklausančiais vidaus elektros tinklais, juo labiau nesprendžia, ar konkretaus buto savininkas savo būsto įrenginių neprijungė prie daugiabučiame name esančių vidaus elektros tinklų. Cituodama privalomojo nurodymo turinį apeliantė pažymi, kad iš privalomojo nurodymo turinio matyti, jog jai buvo suformuluotas reikalavimas pateikti su pastato, kuriame yra minėtasis butas, vidaus elektros tinklais susijusius dokumentus bei konsultaciją, ar atitinkami darbai priskiriami prie darbų, kuriems pagal SĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą reikalingas leidimas. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas privalomojo nurodymo įvykdymu laiko rašytinį atsakymą, jog privalomuoju nurodymu reikalautų duomenų AB „(duomenys neskelbtini)“ nepateiks (tai iš esmės reiškia nurodymo neįvykdymą), nes jų neturi. Teigiama, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama, ar AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo subjektas, objektyviai galėjęs įvykdyti tokio turinio privalomąjį nurodymą, ir ar būtent toks nurodymas buvo įvykdytas. Pabrėžiama, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įgaliota teikti Institucijos prašytą konkretaus turinio konsultaciją, todėl 2022 m. liepos 22 d. raštu atsakė Institucijai, jog tokių duomenų neturi, o konsultacijų teikimas priskirtas Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) kompetencijai. Vadinasi, išvada, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nors ir vėliau, tačiau privalomąjį nurodymą įvykdė, yra nelogiška ir negalima, nes pagal SĮ 61 straipsnį baudžiama už privalomojo nurodymo nevykdymą, pažymint, kad nėra pagrindo pažeidimo pripažinti mažareikšmiu ar švelninti atsakomybę, tačiau taip pat teigiama, jog nurodymas buvo įvykdytas.
3.5. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinio nusižengimo protokole buvo nurodyta, jog pažeista Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 27 straipsnio 1 dalis, tačiau nėra galimybės spręsti, apie kokį pažeidimą kalbama, o nutarime administracinio nusižengimo byloje pažeistas aktas buvo pakeistas į TPSVPĮ 26 straipsnio 2 dalį, detalizuojant pažeidimą ir apribojant AB „(duomenys neskelbtini)“ teisę į tinkamą gynybą. Skunde pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota administracinio nusižengimo protokolo klausimo kontekste.
3.6. Remiantis teismų praktika teigiama, kad bylose dėl pareigūnų reikalavimų nevykdymo nepakanka nustatyti vien fakto, jog nebuvo laiku įvykdyti atitinkami privalomajame nurodyme įvardinti reikalavimai, o turi būti išsiaiškinta, ar atsakomybėn traukiamas asmuo yra tinkamas administracinio nusižengimo subjektas, ar asmuo turėjo galimybę įvykdyti privalomuosius nurodymus. Institucija privalėjo įsitikinti, ar Bendrovė privalomąjį nurodymą realiai gavo ir faktiškai susipažino su jo turiniu, be to, ar būdama su juo susipažinusi kaltai jo nevykdė ar nevykdė laiku. Apeliantės vertinimu, Bendrovė buvo nubausta dėl to, kad per nurodytą terminą, apie kurį sužinojo, kai jis jau buvo pasibaigęs, neatsakė Institucijai, kad nedisponuoja prašyta informacija, o konsultacijų teikimas yra VERT kompetencija. Pirmosios instancijos teismui laikant, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ aktyviais veiksmai įvykdė privalomąjį nurodymą po to, kai apie jį sužinojo, darytina išvada, kad terminas buvo praleistas ne dėl kaltų AB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų, bet tik dėl nežinojimo, o tokiu atveju nenustatytas SĮ 61 straipsnio sudėties požymis – kaltė (tyčia arba neatsargumas). Be kita ko, pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad privalomasis nurodymas visgi buvo įvykdytas, nepagrįsta skundžiamos nutarties išvada, jog administracinio nusižengimo negalima laikyti mažareikšmiu ir / ar švelninti atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
3.7. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, pabrėžiama, kad pagrįsti nustatytus pažeidimus ir pateikti įrodymus tenka teisinę atsakomybę taikančiai institucijai. Apeliantės įsitikinimu, administracinio nusižengimo sudėties požymiai ne tik nebuvo įrodyti, bet jie nagrinėjamu atveju neegzistuoja, o visos abejonės privalo būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir sprendimus grindė išimtinai selektyviu situacijos interpretavimu, visas abejones aiškinant per kaltumo prezumpcijos prizmę. LVAT praktikoje pažymima, kad situacija, kai teismas apsiriboja tik atsakovo procesiniuose dokumentuose bei skundžiamuose nutarimuose išdėstytos pozicijos perrašymu, ignoruodamas pareiškėjo motyvus, nelaikytina teisingumo vykdymu. Turi būti ištirti įrodymai bei įvertinami tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus, padarant galutines išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-456-438/2019, eA-762-261/2019). Skunde teigiama, kad apylinkės teismas atkartojo Institucijos nurodytą aplinkybę, jog privalomasis nurodymas nebuvo apskųstas, bet nepaneigė ir nepasisakė dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ skunde pateiktų argumentų, neveikė kaip aktyvus ir objektyvus arbitras, ignoravo AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus įrodymus.
3.8. Cituojant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) nuostatas, susijusias su administracinio nusižengimo sudėties požymių nustatymu, ir remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pabrėžiama, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, taip pat ir numatytą SĮ 61 straipsnyje, tik tada, kai yra surinkti įrodymai, pagrindžiantys jo kaltę. Atsakomybė be kaltės yra negalima. SĮ 61 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų atsakomybė už pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą. Vadinasi, nurodymas turi būti teisėtas, o prašomi atlikti veiksmai turi būti priskirti būtent tam subjektui, iš kurio reikalaujama atitinkamo veikimo. Be to, turi būti nustatyta, kad subjektas, susipažinęs su nurodymo turiniu ir turėdamas įgaliojimus bei kompetenciją atlikti nurodomus veiksmus, atsisako pateikti prašomą informaciją. Iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kaip pasireiškė kaltas AB „(duomenys neskelbtini)“ elgesys. Apeliantės vertinimu, situacija nebūtų pasikeitusi nepriklausomai nuo to, ar į privalomąjį nurodymą būtų atsakyta iki 2022 m. balandžio 20 d., ar vėliau, nes AB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo pateikti Institucijos prašomų dokumentų ir konsultacijos. Atsakymas, kad Institucijos privalomasis nurodymas negali būti įvykdytas, negali būti laikomas tinkamu jo įvykdymu, nes tai patvirtintų formalų ir su ANK principais nesuderinamą Institucijos ir teismo veikimą. Nenustačius administracinio nusižengimo požymių, pradėta administracinio nusižengimo teisena privalo būti nutraukta. Apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, kad privalomieji nurodymai turi būti teikiami ir formuluojami tikslingai, priešingu atveju, toks veikimas nebūtų suderinamas su viešojo administravimo subjektų veiklai keliamais reikalavimais. Nagrinėjamu gi atveju, pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino Institucijos suformuluotus reikalavimus, kaip neva reikalaujančius bet kokio atsakymo.
3.9. Remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodoma, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra ir negali būti atsakinga už visų Lietuvos teritorijoje esančių elektros tinklų įrengimą, eksploatavimą, priežiūrą, informacijos kaupimą, juo labiau – už konkretiems subjektams priklausančių vidaus elektros tinklų priežiūrą, tinkamą eksploatavimą bei vertinimą, ar galimai prijungimo prie vidaus lokalių tinklų darbai yra priskiriami prie pastato elektros bendrųjų inžinerinių sistemų įrengimo ar pertvarkymo. Be to, skunde cituojamos Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 8 straipsnio 1 dalies, 11 dalies 22, 24 punktų nuostatos ir teigiama, kad energetikos objektų, energetikos įrenginių ir vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, techninės saugos, energijos ir energijos išteklių gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo patikimumo ir vartojimo efektyvumo esminius reikalavimus, taip pat energetikos objektų statinių, kuriuose įrengti energetikos įrenginiai, naudojimo priežiūros reikalavimus, inter alia nustato Energetikos valstybinės kontrolės ir vartotojų įrenginių kontrolės tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-261 (toliau – Aprašas). Taip pat skunde duodama nuoroda į Aprašo 2 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų „Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nuostatų“ (toliau – Nuostatai) 7 ir 8 punktus bei 8.13, 8.72, 8.73, 8.81 papunkčius
3.10. Skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo skundo argumentus, patvirtinančius, jog privalomasis nurodymas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, dėl kurio argumentai nurodytini skundžiant galutinį sprendimą, šiuo atveju – nutarimą, kuriuo AB „(duomenys neskelbtini)“ paskirta bauda. Remiantis teismų praktika nurodoma, kad LVAT yra pažymėjęs, jog nurodymas pateikti dokumentus ar informaciją laikytinas procedūriniu aktu (sprendimu), pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Skunde laikomasi pozicijos, kad privalomasis nurodymas yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl ginčo objektu ir skųstinu dokumentu analogiškose situacijose galėtų būti jau tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl galutinio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS-602-990/2014; eAS-572-822/2016). Atkreipiamas dėmesys į administracinių teismų praktiką, jog aktas ar veiksmas negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Remdamasi tokia administracinių teismų praktika, AB „(duomenys neskelbtini)“ teigia, kad Institucijos ir apylinkės teismo teiginiai dėl to, jog privalomasis nurodymas nagrinėjamu atveju nebuvo apskųstas, laikytini nepagrįstais.
3.11. Institucija yra viešojo administravimo subjektas, dėl to privalomojo nurodymo formai ir turiniui taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Be to, Institucija yra saistoma bendro gerojo administravimo principo, turi pareigą tinkamai, aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti, kokio elgesio pageidaujama privalomuoju nurodymu. Šiame kontekste cituojama administracinių teismų praktika, formuojama dėl tinkamos viešojo administravimo subjektų veiklos klausimo. Vadovaujantis TPSVPĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigiama, kad Institucija veikė priešingai nei numatyta jose ir kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl išvadų pateikimo jai nepriskirtais klausimais bei prašė informacijos, kurią galėjo gauti pati Institucija, kreipdamasi į tinkamą subjektą, o privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, neatitiko jam keliamų reikalavimų, prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, dėl to, negali būti pripažintas teisėtu. Pažymima, kad privalomojo nurodymo ir juos suformuluotų reikalavimų teisėtumo klausimas yra reikšmingas, nes tai yra vienas iš būtinųjų SĮ 61 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėties požymių. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė AB „(duomenys neskelbtini)“ argumentų dėl gerojo viešojo administravimo principo pažeidimų ir šiuos argumentus ignoravo, pažeisdamas reikalavimą atsakyti į esminius skundo argumentus, nors toks reikalavimas ir nereiškia detalaus kiekvieno motyvo paneigimo. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika in dubio pro reo principo kontekste, nurodoma, kad apylinkės teismas nepašalino byloje kylančių abejonių, šį principą pažeisdamas ir pritardamas paskirtos baudos dydžiui, neįvertinęs faktinės situacijos ir to, kad veika negali būti laikoma pavojinga, o reali žala įstatymo saugomiems gėriams nebuvo padaryta. Vien tai, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nedisponuoja Institucijos prašyta informacija, sudarė pagrindą paskirti švelnesnę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę arba apskritai jos neskirti.
Atsiliepimas
4. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodoma, kad Institucija savo poziciją yra išdėsčiusi atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos teismui, dėl to, prašoma jame pateiktais argumentais remtis ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.
4.1. Pažymima, kad privalomajame nurodyme buvo aptartos jo nevykdymo pasekmės, t. y atsakomybė pagal SĮ 61 straipsnį. Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko objektyvų bei išsamų aplinkybių tyrimą ir priėmė pagrįstą nutartį. Institucija pritaria apylinkės teismui, kad administracinėn atsakomybėn patrauktos Bendrovės veiksmai yra nelogiški ir nesuprantami, nes Bendrovė, nesutikdama su privalomojo nurodymo turiniu, vėliau vis tiek ėmėsi priemonių vykdyti jai pateiktus reikalavimus. Vadovaujantis SĮ 24 straipsnio nuostatomis, pažymima, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ teoriškai galėjo turėti duomenų apie atitinkamus statybos procesus.
4.2. Atsiliepime nurodoma, kad SĮ 61 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, taigi nusižengimas laikomas baigtu padarius bent vieną iš sudėtyje įtvirtintų alternatyvių veikų, o padarinių kilimas nėra būtinas. Be to, šio administracinio nusižengimo subjektas yra juridinis asmuo, nurodytas statybos valstybinę priežiūrą atliekančio pareigūno teisėtame nurodyme, o bylos duomenys patvirtina, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka šiuos reikalavimus. Bendrovė gavo privalomąjį nurodymą, tačiau iki teisenos vykdymo pradžios nepateikė jokio atsakymo, t. y. nei prašomos / žinomos informacijos, nei duomenų, kad jos neturi. Institucijos vertinimu, Bendrovė turėjo per privalomajame nurodyme nustatytą terminą sureaguoti – pateikti turimus duomenis arba informuoti, kodėl negali jo vykdyti, o nepadarius nė vieno veiksmo, privalomasis nurodymas negali būti laikomas tinkamai įvykdytu. Pabrėžiama, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė privalomojo nurodymo tinkamai laiku neįvykdė išimtinai nuo jos vidinių procesų nesuvaldymo, todėl atsakomybė tenka pačiai Bendrovei. Institucijos vertinimu, AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo suvokti ir suvokė jai pateikto privalomojo nurodymo turinį bei nustatytą terminą jam įvykdyti bei tai, kad nustatytu terminu nepateikdama reikalaujamų dokumentų pažeis teisėtą pareigūnų nurodymą. AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo užtikrinti tokius vidinius dokumentų valdymo procesus, kad nebūtų įmonėje gautų, bet neužregistruotų dokumentų, dėl to šio proceso nesuvaldymas yra pačios Bendrovės kaltė, o priešingas aiškinimas, jog dokumentas būtų laikomas gautu, kai jį pamato atitinkamas darbuotojas, iškreiptų teisės taikymą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista ir apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu nesutinkama su AB „(duomenys neskelbtini)“ paskirta administracine nuobauda dėl Statybos įstatyme numatyto pažeidimo padarymo. Pažymėtina, kad atsakomybė už SĮ 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64, 65 ir 66 straipsniuose nurodytus pažeidimus taikoma ir juridiniams asmenims, taip pat kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams, o nurodyti pažeidimai nagrinėjami, priimti spendimai skundžiami ir vykdomi tokia pačia tvarka kaip atitinkamuose ANK straipsniuose nurodyti administraciniai nusižengimai (SĮ 67 straipsnis). Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Institucijos 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. NSA-56 AB „(duomenys neskelbtini)“ patraukta administracinėn atsakomybėn pagal SĮ 61 straipsnį, paskiriant 579 Eur dydžio baudą, dėl to, kad neįvykdė Institucijos privalomojo nurodymo (b. l. 78–86). Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktos AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog bylos duomenų visuma patvirtina Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su Bendrovės nubaudimu ir paskirta nuobauda, nes, jos vertinimu, AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tinkamas subjektas Institucijos privalomojo nurodymo įgyvendinimui, dėl to nubaudimas yra nepagrįstas, juo labiau, kad nenustatyta ir Bendrovės kaltė dėl privalomojo nurodymo nevykdymo, nes informacija iki nustatyto termino nebuvo pateikta dėl žmogiškosios klaidos, lėmusios Privalomojo nurodymo neužregistravimą įmonės dokumentų valdymo sistemoje. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus ir išanalizavęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir byloje surinktiems duomenims neprieštaraujančias išvadas dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės padarius SĮ 61 straipsnyje numatytą nusižengimą.
8. SĮ 61 straipsnyje (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) numatyta, kad už statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą arba trukdymą jiems atlikti savo pareigas skiriama bauda nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Kaip jau buvo nurodyta, aptariamas pažeidimas nagrinėjamas ANK nustatyta tvarka.
9. Nagrinėjamoje byloje AB „(duomenys neskelbtini)“ patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad neįvykdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomojo nurodymo, kuriuo pagal TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sampratą laikomas atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus.
10. Iš byloje esančio Institucijos 2022 m. balandžio 4 d. privalomojo nurodymo (jo nuorašo) turinio matyti, kad juo AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo prašoma iki 2022 m. balandžio 20 d. pateikti: 1) turimus dokumentus, susijusius su buto, esančio (duomenys neskelbtini), galimai atliktais statybos darbais įrengiant, pertvarkant elektros bendrąsias inžinerines sistemas; 2) rašytinį paaiškinimą, nurodant, ar galimai atlikti sniego ir ledo tirpinimo sistemos montavimo darbai, galimai pajungiant prie bendrojo naudojimo elektros yra priskiriami prie pastato elektros bendrųjų inžinerinių sistemų įrengimo ar pertvarkymo (b. l. 38–40). Taigi, nagrinėjamu atveju, Institucija atskiru administraciniu aktu pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigojimą pateikti turimus dokumentus ir informaciją apie konkrečią situaciją, dėl kurios, kaip matyti iš bylos duomenų, Institucijoje buvo gautas skundas.
11. Byloje nustatyta, kad privalomasis nurodymas iki jame nurodyto termino pabaigos nebuvo įvykdytas – dėl to byloje ginčo nėra, tai pripažįsta ir administracinėn atsakomybėn patraukta Bendrovė. AB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. liepos 22 d. raštu, adresuotu Institucijai, pranešė, kad 2022 m. balandžio 4 d. privalomasis nurodymas dėl žmogiškosios klaidos nebuvo užregistruotas dokumentų valdymo sistemoje, todėl nepasiekė atsakingų darbuotojų, kurie negalėjo Institucijai pateikti prašytos informacijos. Aptariamame rašte nurodoma, kad objekto savininkai nesikreipė į AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl elektros inžinerinių tinklų įrengimo / pertvarkymo. Bendrovės teigimu, ji neturi informacijos ar susijusių dokumentų dėl galimai atlikto sniego ir ledo tirpinimo sistemos montavimo darbų, galimai juos prijungiant prie bendrojo naudojimo elektros tinklų. Rašte teigiama, kad vidaus elektros tinklus prižiūri Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, AB „(duomenys neskelbtini)“ rekomendavo Institucijai kreiptis būtent į VERT ir / ar pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendriją ar administratorių (b. l. 44).
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Institucija yra saistoma bendro gerojo administravimo principo ir turi pareigą tinkamai bei nedviprasmiškai suformuluoti, kokio elgesio pageidauja privalomuoju nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu argumentu, visgi, iš byloje nustatytų aplinkybių bei pačios Bendrovės teiktų paaiškinimų ir skundų akivaizdu, jog 2022 m. balandžio 4 d. privalomojo nurodymo turinys AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo aiškus ir suprantamas, t. y. atsakingi Bendrovės darbuotojai suvokė, kokių dokumentų ir kokios informacijos pageidauja Institucija. Tai patvirtina ir Bendrovės atsakymo dėl gauto privalomojo nurodymo Institucijai turinys (b. l. 44).
13. Sutiktina su skundo argumentu, kad administracinėn atsakomybėn patraukta Bendrovė negalėjo prašyti Institucijos pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino, nes, kaip pažymėta pačiame 2022 m. balandžio 4 d. privalomajame nurodyme, prašymas dėl termino pratęsimo galėjo būti pateiktas tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, šiuo atveju iki 2022 m. balandžio 20 d. Visgi, ši aplinkybė iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Pastebėtina tai, kad pačiame Institucijos privalomajame nurodyme numatyta, jog privalomas nurodymas per vieną mėnesį galėjo būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipiant dėmesį į apeliaciniame skunde pateikiamą gausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl privalomojo nurodymo traktavimo tarpiniu dokumentu, kuris negali būti skundžiamas, kai nesukelia teisinių pasekmių, pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamu gi atveju apelianto cituojamoje teismų praktikoje analizuotos situacijos negali būti laikomos visiškai tapačiomis šioje byloje susiklosčiusiai situacijai. Be to, AB „(duomenys neskelbtini)“ administracinės atsakomybės pagrindas kyla ne iš to, kad Bendrovė neskundė privalomojo nurodymo. Vien tai, ar privalomąjį nurodymą gavusi Bendrovė skundė ar neskundė tokio dokumento, nelemia administracinės atsakomybės (ne)kilimo fakto, to neteigė ir skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti tai, kad bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas dėl administracinės atsakomybės už atitinkamo akto nevykdymą (netinkamą vykdymą) pagal byloje esančius duomenis turi įsitikinti, ar yra visos būtinosios sąlygos administracinei atsakomybei taikyti.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą konstatuoti galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais; teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia dėl įrodymų pakankamumo suformuoti vidiniam įsitikinimui, darant išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad proceso dalyviai taip pat turi teisę teikti teismui, jų nuomone, bylai reikšmingus duomenis, kelti versijas ir kt., tačiau teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime ANK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-61-648/2020).
16. Vertinant nagrinėjamo apeliacinio skundo argumentus iš esmės, pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktos Bendrovės pozicija dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo yra gana prieštaringa. Viena vertus, teigiama, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tinkamas subjektas, jog galėtų įvykdyti jai pateiktą privalomąjį nurodymą, todėl Institucija galėjo / turėjo kreiptis į kitus kompetentingus subjektus, galėjusius suteikti reikalingą informaciją, kita vertus, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad sprendžiant dėl Bendrovės nubaudimo nebuvo atsižvelgta, jog nenustatyta AB „(duomenys neskelbtini)“ kaltė dėl pažeidimo. Pažymėtina, kad kaltės klausimas sprendžiamas, kai nustatoma, jog buvo padarytas pavojinga, ANK (arba kaip šiuo atveju Statybos įstatymo) uždrausta veika. Kadangi asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis), kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).
17. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, AB „(duomenys neskelbtini)“ atsakymą dėl privalomojo nurodymo vykdymo Institucijai pateikė pasibaigus 2022 m. balandžio 4 d. privalomajame nurodyme nustatytai jo įvykdymo terminui. Panašaus pobūdžio bylose kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vien tai, jog buvo laiku neįvykdyti Institucijos duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, dar nereiškia, kad asmuo tokius veiksmus atliko esant jo kaltei, t. y. tyčia arba dėl neatsargumo. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo turėjo realią, objektyvią galimybę laiku šiuos reikalavimus įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-53-895/2018). AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė pirmosios instancijos teisme aiškino, kad kreipinių į Bendrovę srautų suvaldymui buvo pasitelktas išorės partneris, o nagrinėjamu atveju įvyko žmogiška klaida, dėl kurios dokumentas nebuvo nusiųstas, užregistruotas ir nenukeliavo į AB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 124–126). Vis dėlto, šiuo atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo negauti jai adresuoto privalomojo nurodymo. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad Institucija privalėjo įsitikinti, ar AB „(duomenys neskelbtini)“ privalomąjį nurodymą realiai gavo ir faktiškai susipažino su jo turiniu, laikytini nepagrįstais. Institucija nėra įpareigota įsitikinti, jog tinkamai išsiųstas dokumentas faktiškai buvo gautas, juo labiau, kad buvo užregistruotas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad privalomasis nurodymas buvo išsiųstas tinkamai ir iš tiesų buvo gautas, tačiau nebuvo tinkamai užregistruotas, o tai patvirtina ir pačios AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti elektroninių laiškų nuorašai (b. l. 27–29). Vadinasi, AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę pateikti Institucijai atsakymą laiku, tačiau to nepadarė dėl Bendrovės viduje kilusių dokumentų srautų valdymo problemų. Tai kad Bendrovė (ar jos pasitelktas išorės partneris) nevisiškai tinkamai rūpinasi dokumentų / kreipinių srautų suvaldymu, nesuteikia pagrindo tinkamai išsiųstų dokumentų laikyti negautais ar nepristatytais, juo labiau, tai nešalina administracinėn atsakomybėn patraukto subjekto kaltės. Priešingas aiškinimas paneigtų pačios administracinės atsakomybės esmę ir sudarytų prielaidas jos išvengti.
18. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektai ir kiti asmenys, kuriems pateikti šiame įstatyme nurodyti teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijų ar Inspekcijos privalomieji nurodymai, privalo juos vykdyti. 2022 m. rugpjūčio 11 d. administracinio nusižengimo protokole juridiniam asmeniui nurodyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė, be kita ko, TPSVPĮ 27 straipsnio 1 dalį (b. l. 64–68). Kaip matyti iš 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje juridiniam asmeniui, pažeisto teisės akto straipsnio ir dalies nuoroda buvo pakeista, nurodant, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė TPSVPĮ 26 straipsnio 2 dalį (b. l. 78–86). Apeliantės vertinimu, toks pažeisto teisės akto pakeitimas procesiniuose dokumentuose pažeidė administracinėn atsakomybėn trauktos Bendrovės teisę į tinkamą gynybą. Visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su tokia pozicija.
19. ANK 617 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, pareigūnas turi teisę pakeisti nuorodą į ANK straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, kuriame nustatyta atsakomybė už šį nusižengimą, jeigu administracinio nusižengimo protokole nurodyta administracinio nusižengimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant ANK straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą administracinį nusižengimą. Sutiktina su apeliante, kad tinkamo ir teisingo administracinio nusižengimo protokolo surašymas yra reikšmingas ne tik pačiam nusižengimo bylos nagrinėjimui, bet nuo to priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę nustatant asmens kaltę. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo, o gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš administracinio teisės pažeidimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką norima taikyti administracinę atsakomybę. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-693/2018, 2AT-6-628/2019, 2AT-11-628/2020). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamai Bendrovei iš 2022 m. rugpjūčio 11 d. administracinio nusižengimo protokole suformuluoto nusižengimo aprašymo nebuvo aiškiai suprantama, už kokią veiką ji traukiama administracinėn atsakomybėn. Juo labiau, kad administracinio nusižengimo protokole nurodyta TPSVPĮ 27 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, negalėjo iš esmės lemti ir / ar pakeisti gynybos strategijos dėl inkriminuojamo privalomojo nurodymo neįvykdymo.
20. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Asmens kaltė administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuota tik tada, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-35-648/2021).
21. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, AB „(duomenys neskelbtini)“ Institucijai pateiktas atsakymas, kad ji neturi dokumentų, susijusių su objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), galimai atlikto sniego ir ledo tirpinimo sistemos montavimu, nepaneigia Bendrovės pareigos pateikti Institucijai bent jau tokią informaciją. Tai iš dalies patvirtina ir pačios AB „(duomenys neskelbtini)“ raštas Institucijai, kuriame teigiama, kad „<...> per įmanomai trumpiausią terminą surinko ir pateikė Bendrovės turimą informaciją Inspekcijai. Inspekcijos privalomasi nurodymas nebuvo įvykdytas dėl netyčinių Bendrovės veiksmų“ (b. l. 44). Tokia AB „(duomenys neskelbtini)“ pozicija patvirtina, kad ji suvokė, jog turi pateikti Institucijai atsakymą ir turimą informaciją, net jeigu neturi konkrečių dokumentų, susijusių su vidaus elektros inžineriniais tinklais bei bendraisiais pastatų inžineriniais tinklais.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad Institucijos, atliekama statybos valstybinė priežiūra, apima, be kita ko ir asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą bei privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą (TPSVPĮ 8 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktai). Kaip matyti iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, Institucija privalomąjį nurodymą adresavo AB „(duomenys neskelbtini)“, manydama, jog būtent ši Bendrovė turės Institucijoje gauto skundo nagrinėjimui / tyrimui reikšmingų duomenų. Juo labiau, kad ir iš pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams teiktų Institucijos atsiliepimų matyti, jog, vadovaujantis SĮ 24 straipsnio nuostatomis, pagal kurias statinio projektas rengiamas pagal prisijungimo sąlygas, kurias išduoda inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkas (valdytojas) ar naudotojas, buvo manyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo turėti duomenų apie atitinkamus statybos procesus. Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje numatyta, kad inžineriniais tinklais laikomi statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, naftos, dujų ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos ir elektroninių ryšių tinklai kartu su maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Be to, pačios Bendrovės byloje esančiuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl administracinės atsakomybės netaikymo nurodoma, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių skirstomųjų tinklų nuosavybės riba baigėsi kabelių spintoje, esančioje lauke ir fiziškai atskirtoje nuo daugiabučio namo, kuriame yra butas, dėl kurio Institucija privalomuoju nurodymu kreipėsi į Bendrovę (b. l. 57–62). Nors bendrosios kompetencijos teismas iš esmės nevertina privalomojo nurodymo kaip Institucijos dokumento teisėtumo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad SĮ 61 straipsnyje numatyta atsakomybė taikoma, be kita ko, už statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog Institucijos nurodymai, dėl kurių neįvykdymo Bendrovė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, iš esmės buvo neteisėti, nes jie atlikti Institucijos kompetencijos ribose. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nors Bendrovė negalėjo visa apimtimi atlikti privalomojo nurodymo turinį atitinkančių veiksmų, tačiau privalėjo apie tai pranešti nurodymą pateikusiai Institucijai. Iš pačios Institucijos pozicijos taip pat galima spręsti, kad Bendrovė administracinėn atsakomybėn buvo patraukta ne dėl to, jog nepateikė konkrečių reikalautų dokumentų ir informacijos, jeigu neturėjo ir negalėjo jų / jos pateikti, tačiau dėl to, kad apskritai nepateikė atsakymo, reikšmingo Institucijoje gauto skundo išnagrinėjimui per nustatytus terminus, sureaguodama į 2022 m. balandžio 4 d. privalomąjį nurodymą.
23. Apeliantė nepagrįstai akcentuoja ir tai, kad situacija nebūtų pasikeitusi nepriklausomai nuo to, ar į privalomąjį nurodymą būtų atsakyta iki 2022 m. balandžio 20 d., ar vėliau, nes AB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo pateikti prašomų dokumentų ir konsultacijos. Pažymėtina, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo, nėra reikalaujama nustatyti, ar dėl to kilo pavojingi padariniai ir / ar kokie padariniai kilo, taigi, ir nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kaip situacija (ne)pasikeitė dėl žymiai vėliau nei nustatytas terminas gauto Bendrovės atsakymo. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji SĮ 61 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėties požymiai.
24. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ padarytas nusižengimas negali būti laikomas mažareikšmiu ir / ar nėra pagrindo švelninti Bendrovės atsakomybės. Sprendžiant, ar AB „(duomenys neskelbtini)“ taikyta administracinė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis 1–2 dalys). Akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo subjekto asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusižengimu, niekaip negali paneigti ir / ar nusverti viešojo intereso, siekiant užtikrinti teisės aktų laikymąsi.
25. SĮ 61 straipsnio sankcijoje numatyta bauda nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju, buvo konstatuota, kad nustatytas pažeidimas buvo pašalintas (paaiškinimas pateiktas Institucijai), tai, vadovaujantis ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe – kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Atsižvelgdama į tai, nutarimą surašiusi Institucijos pareigūnė skyrė SĮ 61 straipsnyje numatytą minimalaus dydžio baudą. Aukštesniojo teismo vertinimu, dar labiau švelninti administracinėn atsakomybėn patrauktos AB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybę nėra pagrindo.
26. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo padarytą nusižengimą vertinti kaip mažareikšmį ar AB „(duomenys neskelbtini)“ skirti švelnesnę nuobaudą. Galimybė paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti, numatyta ANK 34 straipsnio 6 dalyje. Toks sprendimas priimamas įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Vis dėlto, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų / nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra adekvati AB ,, (duomenys neskelbtini)“ padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytina administracinėn atsakomybėn patrauktą Bendrovė nubaudžiančia labiau negu tai būtina. Pažymėtina, kad ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Nagrinėjamu gi atveju, paskirtos baudos dydis atitinka SĮ 61 straipsnyje numatytos baudos minimalų dydį. Atsižvelgiant į jau aptartų aplinkybių visumą, paskirta bauda nėra per švelni ar per griežta, atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis yra sunki ir paskirtos administracinės nuobaudos įvykdymas, t. y. baudos sumokėjimas, Bendrovei būtų per sunki finansinė našta. Vien ta aplinkybė, kad, Bendrovės teigimu, gautas privalomasis nurodymas nebuvo užregistruotas dėl įvykusios žmogiškosios klaidos, nesudaro pagrindo švelninti administracinės nuobaudos, o priešingas aiškinimas sudarytų riziką paneigti bendrosios prevencijos, kaip vienos iš administracinių nuobaudų funkcijos, esmę. Kaip pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, neigiamų pasekmių teisės pažeidėjui atsiradimas pats savaime nelaikytinas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad Bendrovei paskirta minimalaus dydžio bauda neatitinka padaryto nusižengimo pobūdžio, teisingumo, protingumo bei atsakomybės individualizavimo principų.
28. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019). Taigi apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes iš esmės vertino tinkamai ir tinkamai pritaikė ANK bei kitų teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą palikti nepakeistą Institucijos 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimą, kuriuo AB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai pripažinta kalta dėl SĮ 61 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, dėl to, administracinėn atsakomybėn patrauktos AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį nepakeistą ir akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotosios atstovės K. T. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.