Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. ir atsakovės Lietuvos Respublikos atstovų Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl nuskalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, įvykdymo, t. y. pasikėsinimo nužudyti. Ieškovas 2010 m. lapkričio 2 d. buvo sulaikytas, 2010 m. lapkričio 3 d. Kauno mieto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams. Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi panaikino šią nutartį. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – 3 mėnesių namų areštas, kuris teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi pakeistas į 1 mėnesio suėmimą, pratęstą 2011 m. vasario 27 d. nutartimi dar 3 mėnesiams. Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi kardomoji priemonė pakeista į namų areštą. Suėmimas ieškovui taikytas beveik 5 mėnesius, namų areštas 1,5 metus. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo nusikalstamose veikose. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų sąžiningumas ir nešališkumas kelia pagrįstas abejones. Dėl netinkamai atliktų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ieškovas buvo neteisėtai suimtas, kaltinamas dėl itin sunkaus nusikaltimo padarymo, patyrė itin didelius neigiamus išgyvenimus, negalėjo bendrauti su artimaisiais, patyrė didelius nepatogumus. Dėl paskirtų kardomųjų priemonių ieškovas turėjo atšaukti vedybas, negalėjo dalyvauti vaiko auklėjime, lankyti sunkiai sergančios mamos, buvo priverstas sustabdyti studijas (duomenys neskelbtini). Kadangi apie ieškovui pareikštus įtarimus dėl itin sunkaus nusikaltimo įvykdymo buvo rašyta spaudoje, apie tai sužinojo platus žmonių ratas: dėstytojai, draugai, šeimos nariai. Todėl ieškovas patyrė pažeminimą, neigiamus išgyvenimus.

Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog išteisinamuoju nuosprendžiu nėra preziumuojamas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas. Ieškovas 11 kartų pažeidė namų arešto sąlygas, todėl jo suėmimas po šių pažeidimų nėra nepagrįstas. Ieškovo sulaikymas ir suėmimas buvo pagrįsti tuo metu turėta medžiaga, todėl nėra neteisėti.

Atsakovės atstovė Generalinė prokuratūra, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog sprendžiant ieškovo sulaikymo ir suėmimo klausimus nebuvo nusižengta BPK nuostatoms. Ieškovo ryšių su artimaisiais (sutuoktine) nutrūkimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir bylos nagrinėjimu teisme. Bylą tyrę ir ją nagrinėjant teisme dalyvavę pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, visuomenės informavimo priemonėms nebuvo perduota neteisinga informacija apie ieškovą.

Atsakovės atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog atlikdami ikiteisminį tyrimą, policijos pareigūnai nepadarė neteisėtų veiksmų. Valstybės civilinės atsakomybės už ieškovui padarytą žalą sąlygų nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 3 989,37 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas, gavus duomenų, kad buvo pasikėsinta nužudyti keturis asmenis, du iš jų buvo sužaloti, padarant jiems šautines žaizdas, visų asmenų, susijusių su šiuo įvykiu sulaikymas, apklausos, pranešimas apie įtarimus šiems asmenims ir kardomųjų priemonių skyrimas pripažintinas teisingais ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmais šioje situacijoje. Skirtingas paties ieškovo ir ikiteisminį tyrimą vykdančių bei kontroliuojančių institucijų ieškovo veiksmų vertinimas ikiteisminio tyrimo metu ir šių veiksmų vertinimo išraiška – kaltinamojo akto surašymas taip pat neperžengia bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ribų. Demokratinės šalies ir teisinės valstybės tradicijas atitinka ikiteisminio tyrimo institucijų bei prokuratūros sprendimai perduoti teismui spręsti ieškovo kaltės ar nekaltumo klausimą. Išteisinamajame nuosprendyje ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų nutartyse nėra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo metu pažeidė įstatymus, nekonstatuota ir kad suėmimas ieškovui buvo skirtas nepagrįstai.

Ieškovas pareikštus reikalavimus grindžia aplinkybe, kad ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų sąžiningumas ir nešališkumas kelia abejonių. Toks sakinys iš tikrųjų įrašytas į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį. Tačiau šią išvadą panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi, pripažindama išvadą pertekline. Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovas ir kitas kaltinamasis išteisinti todėl, kad nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę, o ne dėl BPK nuostatų pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad žala ieškovui padaryta, ikiteisminio tyrimo metu jį vykdžiusiems pareigūnams pažeidus BPK nuostatas.

Tačiau ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai ir teismai, kuriems buvo patikėta spręsti ieškovo likimą, privalėjo numatyti galimybę, kad nuosekliai kaltę neigiantis ieškovas gali būti išteisintas. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nebuvo duomenų, kad ieškovas būtų bandęs bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, kad trukdytų ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso eigai, nebuvo požymių, kad jis būtų linkęs daryti naujus nusikaltimus. Todėl jo laisvės suvaržymas baudžiamosios bylos proceso metu turėjo būti minimalus. Duomenys, leidžiantys įtarti, kad ieškovas padarė sunkius nusikaltimus, buvo jo trumpalaikio (48 val.) sulaikymo pagrindas, tačiau nebuvo pakankamo pagrindo skirti jam kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje, kuria panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis dėl suėmimo ieškovui skyrimo. Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. lapkričio 3 d. pareiškimas dėl suėmimo ieškovui skyrimo ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis dėl suėmimo ieškovui skyrimo neatitinka reikalavimo elgtis atidžiai ir rūpestingai, kadangi BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, nebuvo pakankamai duomenų, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Todėl teismas padarė išvadą, kad suėmimo taikymas nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. (dvidešimt dvi dienas) yra nepagrįstas. Ieškovo suėmimas ir kitų kardomųjų priemonių taikymas viso ikiteisminio tyrimo metu taip pat nėra atidaus ir rūpestingo elgesio pavyzdys. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, paaiškėjo, kad buvo suvaržyta nusikalstamos veikos nepadariusio asmens laisvė. Ši aplinkybė yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Kardomosios priemonės – namų arešto paskyrimas atitiko įtarimų sunkumą ir įtariamojo asmenybę, ieškovas šios kardomosios priemonės neskundė. Be to, ieškovas pažeidė pastarąją kardomąją priemonę. Todėl ši kardomoji priemonė teisėtai Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi buvo pakeista į suėmimą 1 mėnesiui. Šį kardomosios priemonės pakeitimą nulėmė paties įtariamojo (ieškovo) neteisėti veiksmai, todėl jo suėmimas po namų arešto pažeidimo yra teisėtas. Ši kardomoji priemonė buvo pratęsta trims mėnesiams, palikta nepakeista bylą gavus pirmosios instancijos teisme. Pastaruosius sprendimus dėl kardomųjų priemonių taip pat nulėmė paties ieškovo neteisėti veiksmai. Suėmimas ieškovui pakeistas namų areštu ir užstatu Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi, konstatavus, kad išnyko griežčiausios kardomosios priemonės taikymo pagrindai. Tad ieškovas neteisėtai buvo suimtas nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. (22 dienas) ir be to, nors nepažeidžiant teisėtumo reikalavimo, tačiau priešingai reikalavimui elgtis atidžiai ir rūpestingai, ieškovo laisvė buvo suvaržyta 2010 m. lapkričio 2 d. (sulaikymo diena) ir nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – 2014 m. vasario 28 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo diena). Pastarojo laisvės suvaržymo metu ieškovas buvo suimtas nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. gegužės 27 d., o kitu laiku buvo taikomas namų areštas. Namų arešto sąlygomis ieškovas gavo teismo leidimus išvykti asmeniniais ir mokymosi reikalais. Tad šios kardomosios priemonės esminių ieškovo teisių ir galimybių nesuvaržė.

Asmens suėmimas (net ir teisėtas), kaip ir bet koks kitoks asmens laisvės suvaržymas yra žalingas to asmens interesams. Asmuo netenka galimybės tęsti iš anksto suplanuotos veiklos, tam tikram laikui nutrūksta jo socialiai ryšiai, dėl laisvės suvaržymo asmuo patiria neigiamas emocijas. Šios laisvės suvaržymo pasekmės yra akivaizdžios, jos nereikalauja įrodymų. Tad ieškovas neabejotinai patyrė žalą dėl neteisėto ir nors formaliai teisėto, tačiau neatitinkančio reikalavimo elgtis atidžiai ir rūpestingai jo laisvės suvaržymo. Todėl teismas konstatavo, kad yra visos valstybės prievolės atlyginti ieškovui padarytą neturtinę žalą sąlygos. Teismas, remdamasis kasacinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014, kurioje buvo priteista po 17,46 Eur už vieną neteisėto suėmimo dieną, nusprendė, kad tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas ieškovui priteistinas už suėmimą nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. (22 dienas) ir žalos atlyginimo suma sudaro 384,12 Eur.

Formaliai teisėtas, bet neatitinkantis bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ieškovui skirtų kardomųjų priemonių taikymas ir šio taikymo pasekmė – ieškovo laisvės suvaržymas 2010 m. lapkričio 2 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (dveji metai, trys mėnesiai ir trys dienos, arba 825 dienos) taip pat padarė ieškovui žalos. Tačiau dėl šio suvaržymo dalis kaltės tenka pačiam ieškovui (dėl jo padarytų namų arešto pažeidimų ši priemonė buvo pakeista suėmimu), be to, švelnesnės prievartos priemonės (trumpalaikis sulaikymas, namų areštas, užstatas) nepadarė didesnės žalos ieškovo interesams. Taikant namų areštą, ieškovas gavo teismo leidimus tvarkyti svarbius asmeninius reikalus. Todėl teismas konstatavo, kad neturtinė žala už šio laikotarpio ieškovo teisių suvaržymą sudaro ¼ ankstesnėje pastraipoje nurodytos neturtinės žalos dydžio dalį ir yra 4,37 Eur už vieną ieškovo teisių suvaržymo dieną, ir priteisė ieškovui 3 605,25 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo santuokos nutrūkimo ir jo laisvės suvaržymo (prašyme dėl santuokos nutraukimo ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendime nekonstatuota, kad ieškovo santuoka iširo dėl baudžiamojo persekiojimo). Ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas taip pat nebuvo būtina priežastis, dėl kurios ieškovas nusprendė netęsti studijų (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo sudarytos sąlygos tęsti studijas. Ieškovas išbrauktas iš studijuojančiųjų sąrašų 2014 m. vasario 3 d. (kai ieškovui nebuvo kliūčių tęsti studijų), kaip negynęs baigiamojo darbo. Todėl šios aplinkybės ypatingo poveikio atlygintinos žalos dydžiui neturi. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo aprašymas žiniasklaidoje nėra atsakovės atsakomybės dydį nulemianti aplinkybė. Atsakovė neturi galimybės daryti įtakos teisėtam visuomenės interesui žinoti apie atgarsį visuomenėje sukėlusių nusikaltimų tyrimą ir bylų dėl šių nusikaltimų nagrinėjimą teisme. Nenustatyta aplinkybių, kad atsakovei atstovaujančios institucijos būtų teikusios žiniasklaidai žinomai neteisingą informaciją apie ieškovą.

Ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau žalos atlyginimas ieškovui priteistas, o CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti neturtinės žalos dydį. Todėl teismas konstatavo, kad byla išspręsta ieškovo naudai. Ieškovas turėjo 1 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Todėl teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai.

1) Nors baudžiamojoje byloje duoti pačių nukentėjusiųjų parodymai patvirtino, kad ieškovas nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, taip pat nebuvo jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltus nusikalstamus veiksmus, ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl itin sunkaus nusikaltimo. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nuo pat pradžių buvo neteisėtas, nes tam nebuvo jokių objektyvių duomenų. Tai patvirtino ir Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje, nurodydamas, kad šioje stadijoje nepakanka duomenų daryti prielaidą, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Įtarimai ieškovui buvo pareikšti išimtinai vadovaujantis minėtu Kauno apskrities VPK ONTV II-ojo skyriaus vyr. tyrėjo 2010 m. lapkričio 2 d. tarnybiniu pranešimu dėl ieškovo neva dalyvavimo nusikalstamoje organizuotoje grupuotėje. Kaltinamojo akto surašymas ir bylos perdavimas teismui buvo grindžiamas iš esmės įrodymais, kurie buvo surinkti grubiai pažeidžiant procesines teisės normas, o kai kurie įrodymai netgi baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teismams sukėlė pagrįstų abejonių dėl jų klastojimo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimo savo pareigomis. Taigi, baudžiamojo persekiojimo pradėjimas konkretaus asmens atžvilgiu, nesant tam jokių objektyvių duomenų ir tolesnis jo tęsimas, siekiat gauti pareikštą įtarimą galinčius pagrįsti duomenis ir netgi galimai juos klastojant, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, neatitinka teisėtumo kriterijaus, o juo labiau bendrosios pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai. Prokuroras privalėjo ikiteisminį tyrimą nutraukti BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o ne perduoti bylą teismui.

2) Teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi konstatuota, kad ieškovas ir kitas kaltinamasis išteisinti todėl, kad nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę, o ne dėl BPK nuostatų pažeidimo. Tačiau kasacinis, pasisakydamas dėl atskirų įrodymų gavimo tvarkos, konstatavo, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka ir nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui. Taigi, ieškovui kilusi neturtinė žala, susijusi su nepagrįstu baudžiamuoju persekiojimu jo atžvilgiu, yra priežastiniame ryšyje su pareigūnų padarytais BPK pažeidimais, jų neteisėtai gautais duomenimis grindžiant nepagrįstus įtarimus, o vėliau ir kaltinimus ieškovui visų instancijų teismuose.

3) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi ieškovui vėl buvo paskirtas suėmimas, motyvuojant, kad jis pažeidė namų arešto tvarką. Suėmimas buvo paskirtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes nebuvo jokių įrodymų, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nebuvo ir kitų būtinų BPK 122 straipsnyje nustatytų suėmimo pagrindų, t.y. ieškovas nesislapstė, netrukdė ikiteisminiam tyrimui, nedarė kitų nusikaltimų. Todėl ir šiuo atžvilgiu suėmimas buvo neteisėtas.

4) Teismas nurodė, jog areštas, užstatas bei laikinas sulaikymas nepadarė didesnės žalos ieškovo interesams, kadangi ieškovas gavo teismo leidimus tvarkyti svarbius asmeninius reikalus. Tačiau ieškovas, nebūdamas įvykdęs jokios nusikalstamos veikos, privalėjo derinti savo asmeninį gyvenimą su jam paskirtu namų areštu: būti namuose nustatytu laiku, norėdamas tvarkyti savo asmeninius reikalus apie tai turėdavo informuoti teisėsaugos institucijas ir teikti prašymus, tikėdamasis, sulaukti palankaus sprendimo. Tokia situacija padarė žalos pareiškėjo interesams.

5) Ieškovui dėl jam pateiktų neteisėtų ir nepagrįstų įtarimų teko atšaukti suplanuotas vestuves, neteisėtas suėmimo taikymas neigiamai paveikė jo šeiminį gyvenimą. Ieškovas negalėjo dalyvauti sūnaus auklėjime, kai jam buvo 1-5 mėnesiai, nematė, kaip jis auga. Ieškovas su savo drauge susituokė (duomenys neskelbtini), tačiau dėl nuolatinės įtampos šeimoje, aplinkybės, kad ieškovo sutuoktinė faktiškai viena augino vaiką, ieškovas negalėjo prisidėti prie sūnaus išlaikymo, santykiai jau buvo smarkiai pašliję. Beveik ketverius metus trukęs ieškovo baudžiamasis persekiojimas turėjo itin didelės neigiamos įtakos jo šeiminiam gyvenimui ir buvo esminis veiksnys, lėmęs santuokos iširimą.

6) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog vykstantis baudžiamasis procesas nebuvo būtina priežastis, dėl kurios ieškovas nusprendė netęsti studijų. Ketverius metus trunkantis baudžiamasis persekiojimas, kurio metu kaltinamajam buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, dėl kurių jis buvo priverstas stabdyti studijas (duomenys neskelbtini), sudarė kliūtis ieškovui siekti aukštojo mokslo. Informacija apie baudžiamąją bylą, perduota žiniasklaidos priemonės, lėmė neigiamą dėstytojų bei kitų studentų požiūrį į ieškovą, kaip į nusikaltėlį, įvykdžiusi labai sunkų nusikaltimą. Baudžiamasis procesas, su juo susijęs studijų stabdymas, netikrumas dėl ateities ir teismų sprendimų, buvo lemiamas veiksnys, sutrukdęs laiku parašyti bei gintis baigiamąjį darbą. Be to, tuo metu kai ieškovas buvo išbrauktas iš studijuojančiųjų sąrašų, baudžiamasis procesas dar nebuvo pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas tik 2014 m. vasario 28 d. priėmė įsiteisėjusį teismo baigiamąjį aktą.

7) Aplinkybė, kad apie baudžiamąjį procesą buvo rašoma visuomenės informavimo priemonėse, patvirtiną ieškovo patirtą neturtinę žalą, nes jis jautėsi pažemintas prieš artimuosius, kaimynus, pažįstamus, dėstytojus, bendrakursius. Nors atsakovė iš tiesų neturi įtakos daryti poveikio teisėtam visuomenės interesui žinoti apie atgarsį visuomenėje sukėlusį tyrimą, tačiau neabejotina, kad visuomenės informavimo priemonėse pateikiama informacija buvo gauta iš atsakovės. Atsakovė galėjo ir privalėjo kontroliuoti ne visuomenės interesą žinoti, bet visuomenės informavimo priemonei perduodamos informacijos turinį.

8) Teismo sprendime liko neįvertintos aplinkybės, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokurorai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo šališki ieškovo atžvilgiu. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities VPK ONTV II-ojo skyriaus vyr. tyrėjo 2010 m. lapkričio 2 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad Ieškovas yra organizuotos nusikalstamos grupuotės narys. Prokuratūros atstovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad šia informacija buvo siekiama susidaryti įspūdį apie ieškovą, jį charakterizuoti. Tai patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad visas ikiteisminis procesas buvo šališkas, įrodymai renkami kryptingai. Šios aplinkybės itin svarbios ne tik nustatant padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, bet sprendžiant dėl viso baudžiamojo persekiojimo teisėtumo ir atitikimo bendriesiems rūpestingumo ir apdairumo reikalavimams, bei taikytų procesinių prievartos priemonių, ribojančių Ieškovo teises ir laisvę teisėtumo.

Apeliaciniu skundu atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovės atstovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teisingumo ministerija neginčija fakto dėl ieškovui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. pakyrimo neteisėtumo, kadangi ji buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi. Todėl neturtinės žalos atlyginimas galimas tik už 22 dienas, tačiau ne už visą laikotarpį, kuriuo ieškovui buvo teisėtai ir pagrįstai paskirta kardomoji priemonė – namų areštas. Pažymėtina, kad ieškovas kardomąją priemonę – namų areštą – pažeidė 11 kartų, todėl ieškovui pagrįstai Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi vėl buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas. Kardomųjų priemonių, tai yra namų arešto, o vėliau suėmimo teisėtas paskyrimas negali būti pagrindas neturtinei žalai atsirasti.

2) Teismas, vertindamas aplinkybes dėl neturtinės žalos priteisimo, nesilaikė visų kriterijų, numatytų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiuose procesinėse teisės normose, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog priėmus išteisinamąjį nuosprendį, paaiškėjo, kad buvo suvaržyta nusikalstamos veikos nepadariusio asmens laisvė ir tai yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Ši aplinkybė reikalauja papildomo ieškovo įrodinėjimo dėl neturtinės žalos atsiradimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, o teismas nenustatė, kad ieškovui paskirtų kardomųjų priemonių – namų arešto, o vėliau ir suėmimo metu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. vasario 28 d. atsirado neturtinė žala. Tariamai padarytos neturtinės žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, jie teismui nebuvo pateikti.

Apeliaciniu skundu atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Generalinės prokuratūros įgaliota atstovė Vilniaus apygardos prokuratūra prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsakovės atstovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo sprendimo motyvai prieštarauja vieni kitiems. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl žalos atlyginimo dėl teisėto suėmimo taikymo, teisėto sulaikymo, teisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo. Prieštarauja vienas kitam teismo teiginiai, jog visų asmenų, susijusių su šiuo įvykiu, sulaikymas, kardomųjų priemonių skyrimas laikytinas teisingais ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmais šioje situacijoje, bei teiginiai, jog ieškovas neteisėtai buvo suimtas nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d., o teisėtai suvaržius jo laisvę 2010 m. lapkričio 2 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. vasario 28 d. jam buvo padaryta žala. Nors teismas pripažįsta, kad ieškovas teisėtai buvo laikinai sulaikytas, teisėtai jam paskirtas namų areštas, o pastarojo sąlygas daug kartų pažeidus pačiam ieškovui, jam buvo teisėtai skirtas suėmimas, teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ieškovo laisvė buvo suvaržyta elgiantis nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, todėl jam buvo padaryta žala. Suėmimo nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. paskyrimas ieškovui neturtinės žalos nesukėlė, nes suėmimas truko trumpą laiką, o vėlesni paties ieškovo veiksmai, nesilaikant namų arešto sąlygų, lėmė pakartotinį suėmimo paskyrimą. Tai rodo, kad realių neigiamų padarinių, kurie gali būti įvertinti kaip neturtinė žala, ieškovas nepatyrė. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

Atsiliepimu į atsakovės atstovių apeliacinius skundus ieškovas R. S. prašo atsakovės atstovių skundus atmesti. Nurodo, kad ieškovui baudžiamojoje byloje taikytos kardomosios priemonės buvo paskirtos neteisėtai, nes, nustatant kardomųjų priemonių skyrimą buvo vadovaujamasi įrodymais, kurie buvo surinkti grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (šią aplinkybę baudžiamojoje byloje konstatavo visų instancijų teismai). Tokiu būdu buvo pažeistas teisės principas – iš neteisės teisė nekyla. Taigi asmens laisvė buvo neteisėtai suvaržyta, vadovaujantis akivaizdžiai neteisėtai surinktais įrodymais, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas netgi įtarė klastojimo požymių. Suėmimas ir namų areštas buvo paskirti grubiai pažeidžiant BPK 121 straipsnio 2 dalies normą, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Net baigus bylos nagrinėjimą iš esmės nebuvo jokių duomenų, kad ieškovas būtų padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Nors atsakovės atstovės nurodo, kad pakartotinai suėmimas buvo skirtas pagrįstai, nes ieškovas pažeidė kardomosios priemonės – namų arešto sąlygas, tačiau suėmimas buvo neteisėtas, nes nebuvo pakankamai duomenų, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. 2011 m. sausio 27 d. nebuvo surinkta jokių naujų įrodymų, patvirtinančių įtarimų pagrįstumą, todėl iš esmės padėtis po 2010 m. lapkričio 25 d., kai Kauno apygardos teismas nutartimi konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, buvo nepasikeitusi ir suėmimas, net jei ieškovas ir būtų pažeidęs namų arešto sąlygas, buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Vilniaus apygardos prokuratūra prašo ieškovo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai nurodė, jog visų asmenų, susijusių su tiriamu nusikaltimu, sulaikymas, apklausos, pranešimas apie įtarimą ir kardomųjų priemonių skyrimas laikytinas teisingais ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmais šioje situacijoje. Skirtingas paties ieškovo ir ikiteisminį tyrimą vykdančių bei kontroliuojančių institucijų ieškovo veiksmų vertinimas ikiteisminio tyrimo metu ir šių veiksmų vertinimo išraiška – kaltinamojo akto surašymas taip pat neperžengia bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ribų. Ieškovas buvo teisėtai sulaikytas, teisėtai jam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, o pastarosios sąlygas daug kartų pažeidus pačiam ieškovui, jam buvo teisėtai skirtas suėmimas. Prokuroro naudojimasis demokratinėse šalyse suteikta galimybe skųsti teismų nuosprendžius ir nutartis nulėmė bylos nagrinėjimą visų instancijų teismuose. Prokurorai sprendimus baudžiamojoje byloje priėmė savarankiškai, buvo nepriklausomi, savo funkcijas atliko sąžiningai, objektyviai ir nešališkai. Buvo atliktas visapusiškas ir objektyvus ikiteisminis tyrimas. Prokuroro pozicijos laikymasis negali būti vertinamas kaip šališkumas. Teismas teisingai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje konstatavo, kad nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo ir kito kaltinamojo kaltę, o ne dėl BPK nuostatų pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad žala ieškovui padaryta, ikiteisminio tyrimo metu jį vykdžiusiems pareigūnams pažeidus BPK nuostatas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Teisingumo ministerija prašo ieškovo skundą atmesti. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų Ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka bent minimalaus pagrindo manyti, kad buvo padaryta nuskalstama veika, o teismas gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik būdamas visiškai įsitikinęs, jog asmuo padarė nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje bet kuris objektyvus stebėtojas galėjo susidaryti pagrįstą įspūdį, jog nusikalstama veika buvo padaryta, todėl pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai ir pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas nepagrįstai, nėra jokio faktinio pagrindo. Ieškovo sulaikymas ir suėmimas buvo pagrįsti, remiantis tuo metu turėta informacija bei atsižvelgiant į duomenis apie ieškovą.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Vilniaus apygardos prokuratūra ir Teisingumo ministerija atsiliepimais į viena kitos apeliacinius skundus juos palaikė ir prašė juos tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovės atstovės Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atsakovės atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas palaiko atsakovės apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kurią buvo priteista ieškovui neturtinė žala ir bylinėjimosi išlaidos. Nurodo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jam paskirtų kardomųjų priemonių taikymo metu buvo padaryta neturtinė žala. Papildomai nurodo, jog patenkinus ieškovo ieškinį iš dalies, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos proporcingai, ieškovui patenkintų, o atsakovei atmestų reikalavimų daliai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmos bei apeliacinės instancijos teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, veiksmais ieškovui padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Pirmos instancijos teismas detaliai analizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus veiksmus, visų instancijų teismų priimtus sprendimus, taip pat skundžiamo sprendimo išvados ir motyvai neprieštarauja aukščiau nurodytai teismų praktikai.

Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi padarė neginčijamą išvadą, jog šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje byloje duomenų, kad įtariamasis (ieškovas) padarė nusikalstamą veiką, yra nepakankamai, kad būtų galima skirti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Šią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo L. D. parodymus bei į tai, kad įtariamajam (ieškovui) inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu įtariama grupė asmenų ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kas konkrečiai šaudė į nukentėjusįjį, bei nesurastas ginklas, iš kurio buvo šaudyta. Teismas taip pat įvertino, kad nėra ir kitų BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų. Taigi, ši Kauno apygardos teismo nutartis aiškiai ir neginčijamai patvirtino ieškovui skirto suėmimo nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. neteisėtumą, kuris pažeidė ieškovo teises baudžiamajame procese.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog asmens suėmimas (net ir teisėtas), kaip ir bet koks kitas asmens laisvės suvaržymas yra žalingas to asmens interesams. Negali kelti abejonių aplinkybė, jog minėtas laisvės suvaržymas kelia asmeniui ir dvasinius išgyvenimus, ir sumažina bendravimo galimybes bei pablogina reputaciją. Todėl atsakovės atstovių argumentas, jog nėra objektyvių įrodymų apie ieškovui padarytą žalą, yra nepagrįstas. Taip pat atmestinas ir Vilniaus apygardos prokuratūros teiginys, jog suėmimas buvo skirtas trumpą laiką, todėl ieškovas realių neigiamų pasekmių nepatyrė. Net ir palyginti neilgas laisvės apribojimas visada sukelia asmeniui neigiamas emocijas, tai yra padaro neturtinę žalą. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui 384,12 Eur už 22 suėmimo dienas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės atstovės Vilniaus apygardos prokuratūros teiginiu, jog skundžiamame sprendime yra nurodyti prieštaringi motyvai. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovo laikinas sulaikymas, namų arešto skyrimas bei vėlesnis jo suėmimas nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2011 m. gegužės 27 d. yra teisėti tik formaliai, tačiau neatitinka bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai. Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo kaltę dėl minėto suėmimo skyrimo, kadangi jis pažeidė namų arešto sąlygas. Todėl priteistinos neturtinės žalos dydis už vieną dieną pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies taisykles buvo pagrįstai sumažintas iki 4,37 Eur už vieną ieškovo teisių suvaržymo dieną.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, taip pat yra išaiškinęs, jog valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009 ir kt.).

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas savo kaltę neigė nuosekliai, ikiteisminio tyrimo pradžioje nebuvo duomenų, kad ieškovas būtų bandęs bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimų pareigūnų ar teismo, kad trukdytų ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso eigai, nebuvo požymių, kad jis būtų linkęs daryti naujus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog aplinkybė, kad visų instancijų teismai pripažino ieškovo nekaltumą, patvirtina teisėsaugos institucijų pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymą. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu, išteisinančiu ieškovą, konstatavo, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo remtasi kaltinamajame akte, tai liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir net prieštaringi, jie iš dalies prieštarauja kitiems įrodymams, kuriais abejoti kolegija neturi objektyvaus pagrindo. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi paliko minėtą sprendimą nepakeistą, taip pat nustatė, kad šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės kelia pagrįstas abejones ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje atlikusių teisėsaugos pareigūnų sąžiningumu bei nešališkumu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje išreikštos abejonės dėl ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų sąžiningumo ir nešališkumo, grindžiant tai nuslėptais su liudytoju J. A. atliktais tyrimo veiksmais ir jų rezultatais, yra nepagrįstos. Tačiau vertindamas tam tikrus įrodymus byloje, kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka ir nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui; šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, dėl to tokie duomenys pagal teismų praktiką įrodymais nepripažįstami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad net ir pripažinus kasatoriaus argumentus dėl liudytojo Nr. 1 (kuriam taikomas anonimiškumas) pagrįstais, t. y. kad jo parodymai yra patikimi ir jis atpažino T. V. ir R. S. iš pateiktų nuotraukų nepadarant esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, jo parodymai liktų vieninteliai įrodymai byloje, nes kitų objektyvių įrodymų, kuriais galima būtų grįsti išteisintųjų kaltę, byloje nesurinkta, o dėl mažamečio liudytojo L. K. atpažinimo (T. V.) patikimumo teismams iškilo pagrįstų abejonių. Žemesnės instancijos teismai teisingai nurodė, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.“ Taigi esminė žemesnės instancijos teismų išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių T. V. ir R. S. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, yra teisinga. Taigi, visų instancijų teismuose buvo nustatyta tam tikrų baudžiamojo proceso pažeidimų, be to ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir kaltinamasis aktas surašytas buvo faktiškai remiantis tik vieno liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kardomosios priemonės baudžiamajame procese ieškovui buvo taikomos pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl atsakovės atstovių apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovo argumentais, kad ikiteisminis tyrimas ir taikytos kardomosios priemonės galėjo įtakoti ieškovo ir jo sutuoktinės santykių pablogėjimą, taip pat trukdyti skirti pakankamai dėmesio mokslams ir baigiamojo darbo rašymui. Taip pat sutiktina, kad visuomenės informavimo priemonėse pasirodę straipsniai apie ieškovui iškeltą baudžiamąją bylą pablogino ieškovo reputaciją bei sukėlė jam bendravimo problemų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu sprendimu priteista 3 989,37 Eur suma apima visą ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį ir yra nagrinėjamoje byloje teisinga ir pakankama. Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių aplinkybių bei teisinių argumentų, jog jam turėtų būti priteista didesnė atlygintinos žalos suma.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pirmos instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės visas jo turėtas 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, kadangi nustatė, jog ši suma neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame sprendime nebuvo atsižvelgta, jog pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų 2 punktas pabrėžia, kad be nustatytų maksimalių dydžių, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, svarbu atsižvelgti ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, turto ar pinigų sumų dydį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, kad užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžio atitikimas rekomenduojamam nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga teisiniu požiūriu, taip pat joje nebuvo itin daug analizuotinų faktinių aplinkybių bei vertintinų įrodymų, todėl primos instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patikslintina ir ieškovui iš atsakovės priteistina pusė jo turėtų bylinėjimosi išlaidų suma, tai yra 750 Eur.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (kodas 188604955) bylinėjimosi išlaidas 750 € (septynis šimtus penkiasdešimt eurų).