Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys R. M., A. S., V. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apygardos teisme gautas bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tamtamas“ prašymas UAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

2. Prašyme nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi UAB „Litlita“ iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Bankroto administratorės teigimu, egzistuoja teisinis pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas), 4 punktą (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą) ir 5 punktą (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros).

3. Bankroto administratorė paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ direktorė buvo R. M. (buvusi pavardė – B.), A. S. buvo įmonės akcininkas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. Šių asmenų santykiai su UAB „Litlita“ formaliai pasibaigė tuo pačiu metu, t. y. 2013 m. liepos 30 d., nuo tada fiktyviu įmonės vadovu buvo paskirtas V. T., kuriam taip pat formaliai buvo perleistos ir bendrovės akcijos. Šis asmuo jokios realios veiklos įmonėje nevykdė ir buvo tik fiktyvus vadovas. Tokie tarpusavyje suderinti buvusios vadovės R. M. ir akcininko A. S. veiksmai rodo siekį nuo bankroto administratorės nuslėpti įmonės apskaitos dokumentus ir turtą bei padaryti žalą įmonės kreditoriams.

4. Prašyme nurodoma, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) atliko UAB „Litlita“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl pridėtinės vertės mokesčio, taip pat pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2009 – 2010 metais ir 2011 metų sausio – kovo mėnesiais UAB „Litlita“ vykdė veiklą prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką, jas suremontuodavo ir vėliau perparduodavo už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. UAB „Litlita“ siekė išvengti transporto priemonių pardavimo savo vardu, sumažinti pardavimų pajamas, neapskaitė visų savo realiai gautų pajamų ir jų neįtraukė į tikrinamo laikotarpio pridėtinės vertės ir pelno mokesčio deklaracijas. Dėl padarytų pažeidimų bendrovei iš viso buvo apskaičiuota sumokėti 1 047 416,16 Eur pridėtinės vertės ir pelno mokesčių, taip pat šių mokesčių delspinigių ir baudų.

5. Be to, pagal įmonės finansinius dokumentus bendrovė jau 2009 metais neturėjo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių finansinius reikalavimus, todėl tiek įmonės direktorei, tiek akcininkui dar 2009 metais kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors buvusiai vadovei R. M. ir akcininkui A. S. buvo žinoma įmonės turtinė padėtis ir suprantama, kad nebus jokios galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tačiau šie asmenys nesiėmė priemonių inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai įmonei. Be to, nors įmonė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų valstybės biudžetui, tačiau pažeisdama įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką atliko mokėjimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais jokių sutartinių santykių neturėjo. Kadangi įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, vengė mokėti mokesčius, laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo bei neperdavė bankroto administratorei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tai sudaro pagrindą UAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

6. Atsiliepime į prašymą suinteresuoti asmenys A. S. ir R. M. nurodė, kad su bankroto administratorės prašymu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.

7. Suinteresuoti asmenys nesutinka su bankroto administratorės nurodytomis aplinkybėmis, kad UAB „Litlita“ vykdė nuostolingą veiklą. Pažymėjo, kad realios ūkinės veiklos vykdymą patvirtina 2010 – 2012 metais teismuose nagrinėtos administracinės bylos. Pareiškėja neįrodė, kad faktinis įmonės nemokumas atsirado dėl nesąžiningų buvusio akcininko ir vadovės veiksmų, vykdydami veiklą suinteresuoti asmenys vadovavosi protingos verslo rizikos standartais, buvo lojalūs įmonei ir veikė apdairiai. Paaiškino, kad 2011 ir 2013 metais R. M. buvo vaiko priežiūros atostogose, įmonėje nieko nedarė, todėl derinti jokių veiksmų su akcininku A. S. negalėjo. Paaiškino, kad įmonės veiklą iš esmės paralyžiavo 2011 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos, kurių metu buvo paimti įmonės dokumentai, nors ir tada dar buvo stengiamasi išsaugoti bendrovę. 2013 metais buvo priimtas sprendimas perleisti įmonės akcijas V. T., tuo metu bendrovė vykdė veiklą, įsiskolinimų neturėjo, ikiteisminio tyrimo metu bendrovės veikloje nenustatyta jokių pažeidimų, o suinteresuoti asmenys neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl įmonės akcijos teisėtai buvo perleistos V. T..

8. Prašyme nepagrįstai nurodoma, kad V. T. buvo fiktyviai paskirtas jau jokios veiklos nevykdančios įmonės direktoriumi, formaliai perleidžiant jam bendrovės akcijas. Šiuos bankroto administratorės argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad tapęs įmonės vadovu ir akcininku V. T. realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą, šią aplinkybę įrodo Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 7 d. nutarimas dėl administracinės nuobaudos V. T. paskyrimo. Tapdamas įmonės vadovu jis žinojo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, jo metu paimtus daiktus ir dokumentus, suprato, kodėl akcijų perleidimo metu įmonės dokumentai jam nėra perduodami. 2013 m. lapkričio 5 d., 2013 m. lapkričio 19 d. V. T. kreipėsi į Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrių dėl dokumentų ir daiktų grąžinimo, šie dokumentai jam faktiškai buvo grąžinti. Taigi V. T. nebuvo fiktyvus vadovas, jam vadovaujant bendrovė realiai vykdė veiklą.

9. Suinteresuotų asmenų teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo remtis VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes suinteresuoti asmenys apie šį sprendimą nebuvo informuoti, nustatyta tvarka jo skųsti neturėjo galimybės. Be to, akcijų perleidimo metu VMI prie LR FM sprendimas dėl neteisingai sumokėto pridėtinės vertės ir pelno mokesčio dar nebuvo priimtas, akcijos nebuvo areštuotos, todėl šis sprendimas nepatvirtina jokių neteisėtų suinteresuotų asmenų veiksmų ir tyčinio bankroto požymių. Suinteresuotų asmenų įsitikinimu, VMI prie LR FM sprendimu pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai buvo apskaičiuoti neteisingai, todėl turi būti patikrinta, ar mokesčių administratorius tinkamai įvertino įmonės taikytą naudotų automobilių prekybos verslo modelį, ar VMI prie LR FM taikė teisingą mokesčių, delspinigių ir baudų apskaičiavimo metodą. Pažymėjo, kad kompanija American Auto Inc 2011 – 2013 m. laikotarpiu A. S. buvo išdavusi įgaliojimus, nors jeigu ši įmonė realiai nebūtų veikusi, to padaryti nebūtų galėjusi.

10. Byloje nėra įrodyta, kad A. S. ir R. M. būtų netinkamai vykdę įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, sudarę nuostolingus sandorius ar būtų priėmę kitus įmonei nenaudingus sprendimus, todėl nėra įrodyti Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai. Pareiškėja nenurodė įmonės nemokumo momento, su kuriuo būtų siejama suinteresuotų asmenų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat neįrodė priežastinio ryšio dėl delsimo kreiptis į teismą ir esminio įmonės padėties pablogėjimo bei nenustatė jokių A. S. ir R. M. veiksmų dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia.

11. Atsiliepime į prašymą suinteresuotas asmuo V. T. nurodė, kad su bankroto administratorės prašymu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.

12. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2013 m. birželio mėnesį su verslo parteriais nutarė įsigyti įmonę, vykdančią automobilių gabenimo iš užsienio veiklą, šiuo tikslu susitiko su UAB „Litlita“ akcininku A. S., kuris informavo, jog įmonė vykdo veiklą, tačiau dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir mokestinio patikrinimo yra paimti visi dokumentai. Visos šios aplinkybės jam buvo žinomos, įmonės pardavimo sąlygos jam buvo priimtinos, todėl 2013 m. liepos 9 d. buvo pasirašyta vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią V. T. tapo UAB „Litlita“ akcininku, o nuo 2013 m. liepos 30 d. ir įmonės direktoriumi.

13. Prašyme nepagrįstai nurodoma, kad jis buvo tik fiktyvus įmonės vadovas. Suinteresuoto asmens teigimu, jam tapus įmonės akcininku ir vadovu, UAB „Litlita“ realiai vykdė ūkinę veiklą, jam, kaip įmonės vadovui, buvo grąžinti bendrovės dokumentai, kurie vėliau gaisro metu sudegė ir dėl to negalėjo būti perduoti bankroto administratorei. VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo jam buvo įteiktas, tačiau kitų asmenų apie šį sprendimą jis neinformavo. Mano, kad bankroto administratorės prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

14. Bankroto administratorė 2019 m. gegužės 6 d. papildomu paaiškinimu patikslino įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu aplinkybes. Nurodė, kad V. T. pozicija prieštarauja kitiems bylos duomenims, taip pat baudžiamojoje byloje jo duotiems paaiškinimams, todėl prašė spręsti klausimą dėl atskirosios teismo nutarties už melagingų paaiškinimų davimą priėmimo.

15. 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas A. J. prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais.

16. 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu suinteresuoti asmenys A. S., V. T. su bankroto administratorės prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Suinteresuotų asmenų A. S. ir R. M. atstovas advokatas V. K. su bankroto administratorės prašymu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

17. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

18. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, tarp jų ir: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

19. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

20. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi UAB „Litlita“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. gegužės 3 d. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Litlita“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 1 106 755,49 Eur sumai. Vėlesnėmis teismo nutartimis kreditorių sąrašas buvo tikslinamas, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas kreditorių sąrašas, bendra įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 1 106 037,23 Eur. Teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

21. Iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ direktorė buvo R. M., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktoriumi buvo V. T.. Juridinių asmenų registro duomenimis taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. UAB „Litlita“ vienintelis akcininkas buvo A. S., nuo 2013 m. liepos 30 d. vienintelis bendrovės akcininkas yra V. T.

22. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė prašo UAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas), 4 punkto (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą) ir 5 punkto (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) pagrindu.

23. Bylos duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. lapkričio 4 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą tenkino – BUAB „Litlita“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų A. S. ir R. M. atskiruosius skundus, 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs tikslaus UAB „Litlita“ nemokumo susidarymo momento, todėl teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymui, stinga pagrįstumo. Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 9 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto priskyrimas prie aplinkybių, pagrindžiančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą, nėra pagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, jog apskųstoje nutartyje nėra nustatyta, ar mokesčių administratoriaus patikrinimo akte konstatuotas pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio mokėjimo vengimas pats savaime – kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, galėjo nulemti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio požymio kvalifikavimą, taip pat ar šie veiksmai buvo nukreipti į bendrovės privedimą prie bankroto ar jau nemokios įmonės padėties esminį bloginimą (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, atsižvelgia į Lietuvos apeliacinio teismo nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (ne)taikymo

24. Vienas iš pareiškėjos prašyme nurodomų pagrindų, kuriuo yra grindžiamas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose įmonės valdymo organams nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, pažeidimas (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šių pareigų pažeidimą bankroto administratorė įrodinėja aplinkybėmis, jog buvusi įmonės vadovė R. M. bei akcininkas A. S. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Litlita“, nors įmonė faktiškai buvo nemoki jau 2009 metais.

25. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

26. Atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu tuo laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

27. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti tik papildomas kriterijus, tačiau ne pagrindinis ir vienintelis, be to, turi būti nustatyta: 1) pagrindas kreiptis vadovui į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (įmonės nemokumas); 2) vadovo aiškus suvokimas, jog įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto; 3) esant įmonei nemokiai sąmoningai sudaromi sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus).

28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto bei įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, faktinis įmonės nemokumas (kai jai dar neiškelta bankroto byla) nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes, įrodinėjamas konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1562/2014).

29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ direktorė buvo R. M., tačiau laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokamos motinystės bei vaiko priežiūros išmokos. Laikotarpiu, kuomet R. M. buvo motinystės ir vaiko priežiūros atostogose iki 2013 m. liepos 30 d. faktiškai įmonei vadovavo akcininkas A. S..

30. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė tiek bylos nagrinėjimo metu pirmą kartą, tiek 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad UAB „Litlita“ nemoki buvo jau 2009 m. Šie argumentai grindžiami 2009, 2010 metų įmonės balanso duomenimis bei Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi, kuria UAB „Litlita“ buvo iškelta bankroto byla ir konstatuotas teisinis bendrovės nemokumas.

31. Iš UAB „Litlita“ Juridinių asmenų registrui pateikto 2010 m. balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 887 783 Lt (257 119,73 Eur), iš jo ilgalaikis turtas (transporto priemonės) sudarė 74 132 Lt (21 470,11 Eur), trumpalaikis turtas – 813 651 Lt (235 649,62 Eur). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 139 8831 Lt (405 129,46 Eur), iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 398 831 Lt (405 129,46 Eur). Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2011 – 2016 metus Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti. Teismas pažymi, kad nepateikus jokių papildomų duomenų, patvirtinančių, jog visa balanse atsispindinti įsipareigojimų suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, negalima daryti išvados apie faktinį įmonės nemokumą 2010 metais.

32. Teismo vertinimu, šiuo atveju būtina įvertinti ir mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes. UAB „Litlita“ mokestinio patikrinimo metu atliktas laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. pridėtinės vertės mokesčio ir laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas. Šio patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamu laikotarpiu įmonė gavo pajamų, kurių nustatyta tvarka neapskaitė ir nedeklaravo, be to, dalis pajamų iš ūkinės komercinės veiklos gauta fiktyviai veikiant užsienio įmonės American Auto Inc vardu. Mokesčių administratoriui įvertinus neapskaitytas UAB „Litlita“ pajamas bei jos veiklos pajamomis pripažinus pajamas, kurios apskaitytos užsienio įmonės American Auto Inc vardu, pripažinta, jog bendrovės pelno mokesčiu apmokestinamosios pajamos už 2009 metus turi būti didinamos 7 029 627 Lt suma, taip pat 5 767 436 Lt suma turi būti didinamos už 2010 metus bendrovės gautos pelno mokesčiu apmokestinamosios pajamos. Dėl papildomai nustatytų apmokestinamųjų pajamų, atsižvelgiant į transporto priemonių eksportą ir pardavimus po laikino jų įvežimo užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įmonei buvo apskaičiuota 6 620 783 Lt gauto apmokestinamojo pelno už 2009 metus, 5 368 831 Lt gauto apmokestinamojo pelno už 2010 metus, atitinkamai už 2009 metus įmonei apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 993 117 Lt pelno mokesčio už 2009 metus ir 805 325 Lt pelno mokesčio už 2010 metus, taip pat už 2009 ir 2010 metais nedeklaruotą deklaruojamą pelno mokestį apskaičiuota sumokėti 703 907 Lt delspinigių bei 539 533 Lt pelno mokesčio baudą. Be to, atlikus mokestinį patikrinimą, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. bendrovei apskaičiuota sumokėti 317 999 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 161 242 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 95 400 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą. Taigi, ir 2009, ir 2010 metais įmonė veikė pelningai, nors siekdama išvengti mokestinių prievolių valstybei vykdymo gauto pelno tinkamai įstatymo nustatyta tvarka neapskaitė ir nedeklaravo.

33. Teismas pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo pareigą veikti aktyviai, tačiau ji nepanaikina bendrojo civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo. Be to, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė teismui nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl atsakovės nemokumo 2009 ir 2010 metais.

34. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo pastebėjimą, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti kaip įmanoma tikslesnį atsakovės nemokumo būsenos pradžios momentą, bei vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, jog įmonės ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas ir tuomet, kai juridinis asmuo neatsiskaito su kreditoriais, vertintini kiti byloje esantys duomenys.

35. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) nuo 2012 m. balandžio 24 d. į UAB „Litlita“ turimas sąskaitas bei nuo 2016 m. kovo 31 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikė VSDFV valdybos Klaipėdos skyriaus mokėjimus, tačiau jie nėra įvykdyti. Atsakovė nėra sumokėjusi VSD įmokų, priskaičiuotų už apdraustuosius už laikotarpį nuo 2012 m. kovo iki gruodžio mėn. Iš pateiktų patvarkymų dėl vykdomųjų bylų užbaigimo matyti, kad vykdomųjų bylų, pradėtų 2012, 2013, 2014, 2015 metais ir vėliau, užbaigimo pagrindas – persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tai yra, byloje nėra duomenų, jog vykdymo procese buvo išieškota iš UAB „Litlita“ turto. Teismo vertinimu, šios nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog labiausiai tikėtinas įmonės nemokumo momentas – 2012 metai, kuomet UAB „Litlita“ įmonė nebevykdė savo įsipareigojimų ir nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais.

36. Ankščiau jau cituota kasacinė praktika, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto.

37. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Litlita“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 1 106 755,49 Eur sumai, teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorių sąrašas bendrai 1 106 037,23 Eur finansinių reikalavimų sumai. Iš bylos duomenų ir bankroto administratorės nurodytų aplinkybių matyti, kad po bankroto bylos iškėlimo VMI prie LR FM pareiškė įmonei 1 082 409,99 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris grindžiamas VMI prie LR FM 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu, patvirtintu 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taigi, esminė įmonės skolų dalis susidarė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, susijusių su pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio sumokėjimu.

38. Teismo vertinimu, konstatavus, kad 2012 metais, kuomet įmonė tapo nemokia ir bendrovės faktiniam vadovui bei akcininkui buvo atsiradęs pagrindas kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nenustačius, jog dėl šios pareigos pažeidimo buvo toliau didinami įmonės įsipareigojimai, darytina išvada, jog byloje nebuvo įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimas.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto (ne)taikymo

39. Kitas požymis, galintis lemti tyčinio bankroto konstatavimo faktą, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Pagal šią normą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

40. Bankroto administratorė nurodė, jog 2009 metais turėdama neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, UAB „Litlita“ atliko mokėjimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais sutartinių santykių neturėjo, todėl buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas mokėjimų eiliškumas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas pritarė Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartyje padarytai išvadai, jog bankroto administratorės nurodomo 2010 m. liepos 23 d. mokėjimo pavedimo atlikimo metu CK 6.930¹ straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios ir nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Todėl teismas, įvertinęs, jog byloje nėra įrodinėjamos aplinkybės, jog 2010 m. liepos 23 d. atliktas mokėjimas įmonei „Baltic Auto Shipping“ buvo priežastiniu ryšiu susijęs su UAB „Litlita“ nemokumu, mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo UAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto (ne)taikymo

41. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio bankroto požymiu pripažįstamas atvejis, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI prie LR FM atliko UAB „Litlita“ mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. pridėtinės vertės mokesčio ir laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas. VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-17 buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktas ir nurodyta UAB „Litlita“ į VMI prie LR FM sąskaitą sumokėti iš viso 1 047 416,16 Eur, iš jų 92 098,88 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 46 698,91 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 27 629 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudą, 520 864,81 Eur pelno mokesčio, 203 865,56 Eur pelno mokesčio delspinigių, 156 259 Eur pelno mokesčio baudą. Klaipėdos apskrities VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte nustatyta, kad UAB „Litlita“ neapskaitė ir nedeklaravo visų gautų pajamų už transporto priemonių pardavimą ir tokiu būdu sumažino mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetą. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pardavusi naudotas transporto priemones dokumentuose įmonė nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir tuo iškreipė savo veiklos turinį ir į pridėtinės vertės bei pelno mokesčio deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Taip pat nustatyta, kad bendrovė vykdė veiklą prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką ir jas suremontavusi vėliau perparduodavo, atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. Tokiu būdu UAB „Litlita“ siekė išvengti transporto priemonių pardavimo savo vardu, sumažinti savo pardavimų pajamas, neapskaitant visų realiai gautų pajamų ir jų neįtraukiant į tikrinamo laikotarpio pelno ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo įstatymo nustatyta tvarka būtų nuginčytas ar pakeistas.

43. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus darytina išvada, kad administratorė įrodė, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. UAB „Litlita“ vengė mokėti pridėtinės vertės mokestį, taip pat laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. netinkamai vykdė prievolę deklaruoti ir sumokėti pelno mokestį.

44. Kaip jau minėta šioje nutartyje, Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, ar mokesčių administratoriaus patikrinimo akte konstatuotas pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio mokėjimo vengimas pats savaime – kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, galėjo nulemti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio požymio kvalifikavimą, taip pat ar šie veiksmai buvo nukreipti į bendrovės privedimą prie bankroto ar jau nemokios įmonės padėties esminį bloginimą, t. y. nevertino šių veiksmų tyčinio bankroto sąvokos kontekste (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Todėl atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktus pastebėjimus analizuotina, ar pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio mokėjimo vengimas galėjo nulemti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio požymio kvalifikavimą.

45. Šioje nutartyje jau minėta, kad UAB „Litlita“ vykdė veiklą prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką, ir jas suremontavusi vėliau perparduodavo, atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. American Auto Ine vardu pagal muitinės procedūrą įformintas 2 301 vnt. transporto priemonių eksportas už 13 659 445 Lt. Už šiuos automobilius gautų pajamų UAB „Litlita“ nepripažindavo savo pajamomis, o savo pajamomis pripažindavo tik nustatytą 100 Lt atlygį už kiekvieną parduotą automobilį. Dėl padarytų įmonės veiklos pažeidimų buvo priskaičiuota iš viso 1 047 416,16 Eur PVM mokesčio, delspinigių ir baudų bei pelno mokesčio, delspinigių ir baudų.

46. Taip pat jau minėta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Litlita“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 1 106 755,49 Eur sumai, teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 1 106 037,23 Eur sumai. Iš bylos duomenų ir bankroto administratorės nurodytų aplinkybių matyti, kad bankroto byloje VMI prie LR FM pareiškė įmonei 1 082 409,99 Eur finansinį reikalavimą, kuris grindžiamas VMI prie LR FM 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu, patvirtintu 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taigi esminė įmonės skolų dalis susidarė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, susijusių su pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio sumokėjimu.

47. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad VMI prie LR FM 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte, patvirtintame 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nurodyti atsakovės veiksmai, susiję su mokesčių įstatymų nevykdymu (netinkamu vykdymu), buvo sistemingi, turint aiškų tikslą nuslėpti įmonės tikrąją finansinę padėtį ir privesti įmonę prie bankroto.

48. Teismo vertinimu tai, kad bendrovė veiklą vykdė prisidengdama kitos įmonės vardu, siekdama nemokėti mokesčių bei vykdydama tokią veiklą didino įsipareigojimus kreditoriams, nors žinojo ir suprato, kad UAB „Litlita“ negalės padengti įsiskolinimų kreditoriams, įrodo sąmoningą ir kryptingą, sistemingą bendrovės veiklos nukreipimą privesti ją prie nemokumo (bankroto). Teismo vertinimu, reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimas turėjo esminės įtakos kreditorių galimybėms gauti savo reikalavimų patenkinimą, o tai, pasak kasacinio teismo, vertintina kaip tyčinio bankroto požymis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).

49. Teismas, įvertinęs, jog Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 2013 m. liepos 9 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties, kuria suinteresuotas asmuo A. S. UAB „Litlita“ akcijas perleido suinteresuotam asmeniui V. T., sudarymo fakto priskyrimas prie aplinkybių, pagrindžiančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą, nėra pagrįstas, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

50. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą darytina išvada, kad nustatytos aplinkybės patvirtina priežastinį ryšį tarp mokesčių administratoriaus nustatyto mokesčių vengimo fakto ir atsiradusio įmonės nemokumo, todėl konstatuotina, kad įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto ir tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti UAB „Litlita“ bankrotą tyčiniu (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

51. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017).

Dėl prašymo priimti atskirąją teismo nutartį

52. Bankroto administratorė teismui 2019 m. gegužės 6 d. pateiktame prašyme nurodė, kad šioje byloje V. T. palaikoma pozicija ir nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems bylos duomenims, taip pat baudžiamojoje byloje jo duotiems paaiškinimams, todėl prašė spręsti klausimą dėl atskirosios teismo nutarties už melagingų paaiškinimų davimą priėmimo.

53. CPK 299 straipsnyje nustatyta, kad jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

54. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teismas, nors ir pastebėdamas, jog suinteresuoto asmens V. T. paaiškinimai byloje nebuvo nuoseklūs, nenustatė pagrindų atskirajai teismo nutarčiai dėl V. T. procesinio elgesio priimti, todėl bankroto administratorės prašymas atmestinas (CPK 299 straipsnis). Teismo vertinimu, bankroto administratorė, manydama, kad buvo atlikti neteisėti V. T. ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiksmai, turi teisę pati kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas.

Dėl dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša

55. 2019 m. gegužės 6 d. bankroto administratorė pateikė teismui prašymą dėl BUAB „Litlita“ papildomų dokumentų pateikimo ir asmenų įtraukimo į prašymo nagrinėjimą (DOK-8563). Kartu su šiuo prašymu teismui pateikti rašytiniai įrodymai, iš jų ir Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2015 m. lapkričio 11 d. raštas dėl informacijos pateikimo (priedas Nr. 14), FNTT prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. raštas dėl informacijos suteikimo (priedas Nr. 15). 2019 m. spalio 14 d. teismui kartu su lydraščiu DOK-17874 pateikti rašytiniai dokumentai – Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2014 m. spalio 14 d., 2015 m. sausio 28 d. pranešimai, 2014 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros raštas dėl ekspertizės skyrimo, 2014 m. gruodžio 15 d. pareiškimas skirti ekspertizę, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis dėl ekspertizės skyrimo.

56. Kadangi paminėtuose dokumentuose yra nurodyti duomenys apie suinteresuoto asmens V. T. sveikatos būklę, kurie pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnį yra laikomi konfidencialiais, ši bylos medžiagos dalis pripažintina nevieša (CPK 10 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

prašymą tenkinti.

Pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankrotą tyčiniu.

Nutarčiai įsiteisėjus, jos kopiją pateikti Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Pripažinti nevieša bylos medžiaga 2019 m. gegužės 6 d. teismui pateikto prašymo DOK-8563 priedus: Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2015 m. lapkričio 11 d. raštą dėl informacijos pateikimo (priedas Nr. 14), FNTT prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. raštą dėl informacijos suteikimo (priedas Nr. 15).

Pripažinti nevieša bylos medžiaga 2019 m. spalio 14 d. teismui pateiktus lydraščio DOK-17874 priedus: Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2014 m. spalio 14 d. ir 2015 m. sausio 28 d. pranešimus, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadą, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2014 m. gruodžio 8 d. raštus dėl ekspertizės skyrimo ikiteisminiame tyrime Nr. 33-1-01830-14, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2014 m. gruodžio 15 d. pareiškimą skirti ekspertizę, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį.

Nutartį per 7 dienas nuo jos paskelbimo galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.