- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-23
- Bylos Nr.
- e2-1789-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00107-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- A. S., R. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“, ir suinteresuotų asmenų A. S. ir R. M. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Litlita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Tamtamas“ (toliau – ir bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2018 m. gegužės 3 d.
Šalies argumentai
2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama BUAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad egzistuoja teisinis pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas), 4 punktą (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą) ir 5 punktą (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros).
3. Bankroto administratorė paaiškino, kad nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ direktorė buvo R. M. (buvusi pavardė – B.), A. S. buvo įmonės akcininkas nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. Nuo 2013 m. liepos 30 d. fiktyviu įmonės vadovu buvo paskirtas V. T., kuriam taip pat formaliai buvo perleistos ir bendrovės akcijos. Šis asmuo realios veiklos įmonėje nevykdė ir buvo tik fiktyvus vadovas. Tokie tarpusavyje suderinti suinteresuotų asmenų – buvusios vadovės R. M. ir akcininko A. S. – veiksmai rodo siekį nuo bankroto administratorės nuslėpti įmonės apskaitos dokumentus ir turtą bei padaryti žalą įmonės kreditoriams. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) atliko UAB „Litlita“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl pridėtinės vertės mokesčio, taip pat pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dėl padarytų pažeidimų bendrovė turi sumokėti 1 047 416,16 Eur pridėtinės vertės ir pelno mokesčių, taip pat delspinigius ir baudas. Be to, pagal įmonės finansinius dokumentus bendrovė jau 2009 metais neturėjo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių finansinius reikalavimus, todėl bendrovės valdymo organams dar 2009 metais kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors buvusiai vadovei R. M. ir akcininkui A. S. buvo žinoma įmonės turtinė padėtis ir suprantama, kad nebus galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tačiau šie asmenys nesiėmė priemonių inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai įmonei. Nors įmonė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų valstybės biudžetui, tačiau pažeisdami įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, bendrovės valdymo organai atliko mokėjimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais neturėjo sutartinių santykių. Kadangi įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, vengė mokėti mokesčius, laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo bei neperdavė bankroto administratorei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tai sudaro pagrindą UAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Atsiliepimas
4. Suinteresuoti asmenys A. S. ir R. M. (toliau – ir suinteresuoti asmenys) atsiliepime į bankroto administratorės prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.
5. Suinteresuoti asmenys nesutiko, kad UAB „Litlita“ vykdė nuostolingą veiklą. Pažymėjo, kad realios ūkinės veiklos vykdymą patvirtina 2010 – 2012 metais teismuose nagrinėtos administracinės bylos. Bankroto administratorė neįrodė, kad faktinis įmonės nemokumas atsirado dėl nesąžiningų buvusio akcininko ir vadovės veiksmų, vykdydami veiklą, suinteresuoti asmenys vadovavosi protingos verslo rizikos standartais, buvo lojalūs įmonei ir veikė apdairiai. 2013 metais buvo priimtas sprendimas perleisti įmonės akcijas V. T., tuo metu bendrovė vykdė veiklą, įsiskolinimų neturėjo, ikiteisminio tyrimo metu bendrovės veikloje nenustatyta jokių pažeidimų, o suinteresuoti asmenys neatliko neteisėtų veiksmų, todėl įmonės akcijos teisėtai buvo perleistos V. T.. Prašyme nepagrįstai nurodoma, kad V. T. buvo fiktyviai paskirtas jau veiklos nevykdančios įmonės direktoriumi, formaliai perleidžiant jam bendrovės akcijas. Šiuos bankroto administratorės argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad tapęs įmonės vadovu ir akcininku, V. T. realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą. Tapdamas įmonės vadovu, jis žinojo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, jo metu paimtus daiktus ir dokumentus, suprato, kodėl akcijų perleidimo metu įmonės dokumentai jam nėra perduodami. 2013 m. lapkričio 5 d., 2013 m. lapkričio 19 d. V. T. kreipėsi į Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrių dėl dokumentų ir daiktų grąžinimo, šie dokumentai jam faktiškai buvo grąžinti. Taigi suinteresuotas asmuo V. T. nebuvo fiktyvus vadovas, jam vadovaujant, bendrovė realiai vykdė veiklą.
6. Suinteresuotų asmenų teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo remtis VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes suinteresuoti asmenys apie šį sprendimą nebuvo informuoti, nustatyta tvarka jo skųsti neturėjo galimybės. Byloje nėra įrodyta, kad suinteresuoti asmenys būtų netinkamai vykdę įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, sudarę nuostolingus sandorius ar būtų priėmę kitus bendrovei nenaudingus sprendimus. Bankroto administratorė nenurodė įmonės nemokumo momento, su kuriuo būtų siejama suinteresuotų asmenų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat neįrodė priežastinio ryšio dėl delsimo kreiptis į teismą ir esminio įmonės padėties pablogėjimo bei nenustatė suinteresuotų asmenų veiksmų dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia.
7. Suinteresuotas asmuo V. T. atsiliepime į bankroto administratorės prašymą nurodė, kad su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Suinteresuotas asmuo V. T. nurodė, kad 2013 m. birželio mėnesį su verslo parteriais nutarė įsigyti įmonę, vykdančią automobilių gabenimo iš užsienio veiklą, todėl susitiko su UAB „Litlita“ akcininku A. S., kuris informavo, jog įmonė vykdo veiklą, tačiau dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir mokestinio patikrinimo yra paimti visi dokumentai. Visos šios aplinkybės jam buvo žinomos, įmonės pardavimo sąlygos jam buvo priimtinos. Prašyme nepagrįstai nurodoma, kad jis buvo tik fiktyvus įmonės vadovas. Suinteresuoto asmens V. T. teigimu, jam tapus įmonės akcininku ir vadovu, UAB „Litlita“ realiai vykdė ūkinę veiklą, jam, kaip įmonės vadovui, buvo grąžinti bendrovės dokumentai, kurie vėliau gaisro metu sudegė ir dėl to negalėjo būti perduoti bankroto administratorei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. lapkričio 4 d. nutartimi BUAB „Litlita“ bankrotą pripažino tyčiniu.
9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie bendrovės nemokumo momentą nurodė, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorės išvada dėl 2009 metais jau egzistavusio faktinio įmonės nemokumo iš esmės yra grindžiama 2009, 2010 metų įmonės balanso duomenimis bei Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi, kuria UAB „Litlita“ buvo iškelta bankroto byla ir konstatuotas teisinis bendrovės nemokumas. Nurodė, kad nors pagal 2010 metų įmonės balanso duomenis bendrovė formaliai atitinka nemokumo kriterijų, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą. Teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu gautus duomenis, konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su bankroto administratorės nurodytais argumentais, jog jau 2009 metais įmonė faktiškai buvo nemoki ir egzistavo įmonės valdymo organų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Litlita“.
10. Teismas nustatė, kad po bankroto bylos iškėlimo VMI prie LR FM pareiškė įmonei 1 082 409,99 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris grindžiamas VMI prie LR FM 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu, patvirtintu 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Esminė įmonės skolų dalis susidarė dėl nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. netinkamai vykdytų mokestinių prievolių. Kadangi byloje nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu jau būtų egzistavusi įmonės vadovų ir (ar) akcininko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tyčinio bankroto požymių taikymo aspektu nėra pagrindo daryti išvados, jog neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai iš esmės pablogino nemokios įmonės būklę ir iš esmės apsunkino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad šioje byloje nenustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.
11. Išanalizavęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino nesant pagrindo BUAB „Litlita“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl bankroto administratorės nurodomo 2010 m. liepos 23 d. mokėjimo pavedimo atlikimo metu CK 6.930¹ straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Pažymėjo, kad bankroto administratorė savo prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo aplinkybių, jog 2010 m. liepos 23 d. atliktas mokėjimas įmonei „Baltic Auto Shipping“ buvo priežastiniu ryšiu susijęs su UAB „Litlita“ nemokumu.
12. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad VMI prie LR FM sprendimas yra galiojantis, todėl spręsdamas klausimą dėl UAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas neturi pagrindo nesiremti šiame administraciniame akte nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas konstatavo esant įrodytai aplinkybei, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. UAB „Litlita“ vengė mokėti pridėtinės vertės mokestį, taip pat laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. netinkamai vykdė prievolę deklaruoti ir sumokėti pelno mokestį.
13. Apskųstoje nutartyje taip pat nurodyta, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog suinteresuotam asmeniui V. T. tapus bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, UAB „Litlita“ būtų realiai vykdžiusi ūkinę komercinę veiklą.
14. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis pripažino, kad suinteresuotas asmuo V. T. iš esmės neatliko vadovo kompetencijai priskiriamų funkcijų, neįgyvendino savo teisių ir pareigų bendrovei.
15. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad buvęs įmonės akcininkas A. S. žinojo realią bendrovės finansinę padėtį, taip pat žinojo apie netinkamai vykdytas pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio prievoles valstybei, žinojo apie atliekamą mokestinį patikrinimą dėl pridėtinės vertės ir pelno mokesčio sumokėjimo, todėl būdamas ne tik šios bendrovės akcininkas, bet ir faktinis įmonės vadovas R. M. vaiko priežiūros atostogų metu, turėjo ir galėjo pasidomėti akcijų pirkėjo (V. T.) patikimumu, jo gebėjimu užtikrinti tolesnę įmonės veiklą, mažinant ar likviduojant bendrovės įsiskolinimus kreditoriams. Šios pareigos tinkamai neįvykdęs, siekdamas pasitraukti iš UAB „Litlita“ ir išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti atliekamas mokestinis patikrinimas, sąmoningai UAB „Litlita“ akcijas ir įmonės valdymą perleidęs asmeniui, neturinčiam realių ketinimų vykdyti veiklą, buvęs akcininkas iš esmės sudarė sąlygas bendrovės veiklos nutraukimui ir eliminavo UAB „Litlita“ galimybę atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir mokestinių prievolių įvykdymą valstybei, kurių dydis buvo nustatytas VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Dėl šių veiksmų įmonės veikla faktiškai nutrūko, o VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatytų piniginių prievolių valstybei įmonė nebegalėjo įvykdyti ir galiausiai tai lėmė bankroto bylos iškėlimą UAB „Litlita“. Nustatytos aplinkybės patvirtina priežastinį ryšį tarp mokesčių administratoriaus nustatyto mokesčių vengimo fakto, fiktyvaus bendrovės valdymo perleidimo jos veiklos vykdymu nesuinteresuotam asmeniui ir atsiradusio įmonės nemokumo, todėl konstatuotina, kad įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto ir tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti UAB „Litlita“ bankrotą tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu.
III. Atskirųjų skundų argumentai
16. Pareiškėja bankroto administratorė atskiruoju skundu prašo iš Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus:
16.1. 42 nutarties punkte – „Dėl kitų argumentų, pateiktų sprendžiant klausimą dėl UAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nepasisako. Pagal EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus“. Ir vietoje jų nurodant motyvą: „pripažinti UAB „Litlita“ bankrotą tyčiniu įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu“.
16.2. 31 punkte - „Mokestinio patikrinimo metu gauti duomenys patvirtina, kad 2009 ir 2010 metais bendrovė veikė pelningai, nors siekdama išvengti mokestinių prievolių valstybei vykdymo, gauto pelno tinkamai įstatymo nustatyta tvarka neapskaitė ir nedeklaravo. Įvertinus aptartus duomenis nėra pagrindo sutikti su bankroto administratorės nurodytais argumentais, kad jau 2009 metais įmonė faktiškai buvo nemoki ir egzistavo įmonės valdymo organų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Litlita“. Ir vietoje jų nurodant motyvą: „mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMĮ nusprendė patvirtinti 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodyti UAB „Litlita“ sumokėti į VMĮ nurodytas biudžeto surenkamąsias sąskaitas iš viso 1 047 416 Eur (3 616 523 Lt): 92 098,88 Eur pridėtinės vertės mokesčio (įmokų kodas 1001). 46 698,91 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių (įmokų kodas 1001), 27 629 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudą (įmokų kodas 1001), 520 864,81 Eur pelno mokesčio (įmokų kodas 1001), 203 865,56 Eur pelno mokesčių delspinigių (įmokų kodas 1001). 156 259 Eur pelno mokesčio baudą (įmokų kodas 1001).
16.3. 32 punkte – „Kadangi byloje nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu jau būtų egzistavusi įmonės vadovų ir (ar) akcininko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tyčinio bankroto požymių taikymo aspektu nėra pagrindo daryti išvados, jog neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai iš esmės pablogino nemokios įmonės būklę ir iš esmės apsunkino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad šioje byloje nenustatytas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis“. Ir vietoje jų nurodant motyvą: „Pagal UAB „Litlita“ 2010 m. balansą (tai yra paskutiniai registrui pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, registro išrašo 14.8 punktas) bendrovės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 887 783 Lt (257 119,73 Eur), iš jų ilgalaikis turtas sudarė 74 132 Lt (21 470,11 Eur), trumpalaikis turtas – 813 651 Lt (23 5649,62 Eur). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 398 831 Lt (405 129,46 Eur). Visas paskutiniame balanse nurodytas turtas yra neįrodytas. 2010 m. įmonė apskaitė savo veiklos – 231 815 Lt nuostolį. 2009 m. veiklos rezultatai panašūs į 2010 m. Todėl yra pagrindas išdėstytu argumentų pagrindu teigti, kad įmonė jau 2009 m. buvo nemoki, nes neturėjo turto, į kurį kreditoriai galėjo nukreipti savo reikalavimus. Šias nurodytas pareiškėjo aplinkybės dėl įmonės nemokumo patvirtina ir antstolių į bankroto bylą persiųsti neįvykdyti vykdomieji dokumentai, nes vykdymo procese nebuvo rasta jokio įmonės turto. Nagrinėjamu atveju pagal į bylą pareiškėjo pateiktus įrodymus yra teisinis pagrindas teigti, kad UAB „Litlita” direktoriui, ir akcininkui pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo dar 2009 m., nes pagal 2009 m., ir 2010 m. UAB „Litlita” balanso duomenis, kurie savo rodikliais yra panašūs, įmonė buvo nemoki. Jau už 2009 finansinius metus (kurie sutampa su kalendoriniais metais, pateikiamo registro išplėstinio išrašo 9 punktas), kada buvo padaryti visi suvestiniai įmonės veiklos duomenys, UAB „Litlita” vadovė R. B. suprato, kad įmonė negalės tęsti įprastinės ūkinės komercinės veiklos ir teikti su tuo susijusių paslaugų atsiskaitant su įmonės kreditoriais, o įmonės mokumo nebepavyks atkurti. Balanse formaliai buvo apskaitomas turtas, tačiau toks turtas bankroto administratoriui perduotas nebuvo. Išvadą apie įmonės faktinį nemokumą 2009 metais pareiškėjas pagrindžia 2009 m., ir 2010 metų įmonės balanso vertinimu, 2018 m. balandžio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, kuria buvo konstatuotas teisinis įmonės nemokumas ir yra iškelta įmonės bankroto byla, teismo nutartimi, kuria buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai, antstolių vykdomųjų bylų duomenimis, kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjo pateiktais įrodymais, buvusių vadovų valinių veiksmų analize bei veiksmų atlikimu”. Įmonės bankrotas tyčiniu pripažintinas ir įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu“.
17. Bankroto administratorė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų dalis teisiškai vertinant BUAB „Litlita“ yra nepalanki. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tokio tyčinio bankroto požymio, kaip dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratorei. Tokia motyvacija pažeidžia BUAB „Litlita“ teisėtus interesus į tinkamą procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimą bei pagrindžia būtinybę teismui pasisakyti nurodyto požymio pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas bendrovės nemokumo momentą, nėra aptaręs įmonės turto masės, jo pokyčio aplinkybės. Akivaizdu, kad vertinant įmonės mokumą (nemokumą) balanse atvaizduota turto dalis turi būti vertinama. Iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad BUAB „Litlita“ jau 2009 m. buvo nemoki, nes neturėjo turto, į kurį kreditoriai galėjo nukreipti savo reikalavimus.
18. Suinteresuoti asmenys atskirajame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį ir bankroto administratorės prašymą dėl BUAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė įrodymų, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado dėl suinteresuotų asmenų neteisėtų veiksmų.
18.2. Teismas nepagrįstai teigia, kad UAB „Litlita“ buvo perleista fiktyviai, ir kad suinteresuotas asmuo V. T. formaliai buvo paskirtas veiklos nevykdžiusios bendrovės direktoriumi, kad suinteresuotų asmenų veiksmai buvo nukreipti į žalos kreditoriams didinimą.
18.3. Kadangi suinteresuoti asmenys apie VMI prie FM priimtą sprendimą sužinojo tik 2018 m. pabaigoje, ir neturėjo galimybės jo skųsti, nėra pagrindo besąlygiškai remtis šiuo sprendimu.
19. Atsiliepimų į atskiruosius skundus pateikta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (apeliaciniuose) skunde (skunduose) nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
21. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo R. M. UAB „Litlita“ direktorės pareigas ėjo nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktoriumi buvo suinteresuotas asmuo V. T.. Šios bendrovės akcininku nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. buvo suinteresuotas asmuo A. S., nuo 2013 m. liepos 30 d. – suinteresuotas asmuo V. T..
Dėl tyčinio bankroto požymių
23. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi UAB „Litlita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Tamtamas“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 2019 m. liepos 30 d. bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl BUAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
24. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
26. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
27. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB ,,Litlita“ bankrotą tyčiniu, nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) numatytą tyčinio bankroto požymį. Teismas nepritarė bankroto administratorės nuomonei, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir tyčinio bankroto požymiai, numatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas) bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą).
Dėl suinteresuotų asmenų ir bankroto administratorės atskirojo skundo
28. Suinteresuoti asmenys atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą egzistavimo. Bankroto administratorė pateiktame skunde įrodinėja esant visiems trims tyčinio bankroto požymiams, nurodytiems 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas) bei 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą), ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto požymio
29. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
30. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas BUAB „Litlita“ valdymo organų prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, rėmėsi VMI prie FM atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatytais duomenimis, ir juos įvertinęs, konstatavo nesutinkantis su bankroto administratorės argumentais dėl bendrovės nemokumo momento nuo 2009 m. Pasisakydamas dėl suinteresuoto asmens V. T. bendrovės vadovo pareigų realaus vykdymo, teismas nustatė, kad nuo 2013 m. liepos 10 d. įmonėje nebuvo apdraustųjų asmenų, todėl ūkinė veikla įmonėje nebuvo vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos išvada dėl nemokumo momento nustatymo negali būti pripažinta pagrįsta ir pakankama sprendžiant tyčinio bankroto klausimą. Teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs tikslaus UAB ,,Litlita“ nemokumo susidarymo momento, todėl teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymui, stinga pagrįstumo.
32. Nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento, nėra pagrindo besąlygiškai išvadai, jog UAB „Litlita“ valdymo organas nepažeidė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo
33. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
34. Netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).
35. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, konstatavo, kad suinteresuotas asmuo A. S., siekdamas pasitraukti iš UAB „Litlita“ ir išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti atliekamas mokestinis patikrinimas, sąmoningai UAB „Litlita“ akcijas ir įmonės valdymą perleidęs asmeniui, neturinčiam realių ketinimų vykdyti veiklą, tokiu būdu sudarė sąlygas bendrovės veiklos nutraukimui ir eliminavo UAB „Litlita“ galimybę atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir mokestinių prievolių įvykdymą valstybei, kurių dydis buvo nustatytas VMI prie LR FM 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų matyti, kad tyčinio bankroto požymio, nurodyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto egzistavimas, siejamas su dviem – vienas kitą papildančiais aspektais – netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, ką konstatavo VMI prie FM 2015 m. sausio 13 d. sprendime, bei 2013 m. liepos 9 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties, kuria suinteresuotas asmuo A. S. UAB „Litlita“ akcijas perleido suinteresuotas asmeniui V. T., sudarymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Tokiu būdu matyti, kad šis tyčinio bankroto požymis apima tik buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, galinčius nulemti bendrovės bankrotą pripažinimą tyčiniu. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 9 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto priskyrimas prie aplinkybių, pagrindžiančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą, nėra pagrįstas. Be to, apskųstoje nutartyje nėra nustatyta, ar mokesčių administratoriaus patikrinimo akte konstatuotas pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio mokėjimo vengimas pats savaime – kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, galėjo nulemti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio požymio kvalifikavimą, taip pat ar šie veiksmai buvo nukreipti į bendrovės privedimą prie bankroto ar jau nemokios įmonės padėties esminį bloginimą t. y. nevertino šių veiksmų tyčinio bankroto sąvokos kontekste (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto požymio
36. Kitas požymis, galintis lemti tyčinio bankroto konstatavimo faktą, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Pagal šią normą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
37. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs požymio, numatyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikymo pagrįstumo, nurodė, kad CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl bankroto administratorės nurodomo 2010 m. liepos 23 d. mokėjimo pavedimo atlikimo metu CK 6.930¹ straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios ir nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Nors apeliacinės instancijos teismas pritaria šiam argumentu, tačiau tai nepanaikina būtinybės byloje išsiaiškinti anksčiau minėtas aplinkybes, ir naujai vertinti byloje esančius duomenis, susijusius su BUAB „Litlita“ bankroto pripažinimu tyčiniu.
Dėl bylos procesinės baigties
38. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Teismas neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą nutarties motyvavimą, dėl ko liko neatskleista klausimo esmė ir jis galėjo būti išspręstas neteisingai.
39. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
40. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, panaikinus apskųstą nutartį BUAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
41. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą teismo nutartį panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti nagrinėti iš naujo, dėl kitų suinteresuotų asmenų atskirojo skundo bei bankroto administratorės atskirojo skundo, kuriuo prašoma pašalinti apskųstos nutarties motyvus, argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bei nedarančių įtakos šios bylos procesiniam rezultatui, apeliacinis teismas nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.