Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, patikslinto to paties teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį ir nuteistas areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, M. Š. paskirta sumažinta bausmė – areštas 20 parų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2025-07-21, apie 18.43 val. adresu (duomenys neskelbtini) pavogė pastatytą dviratį „CUBE AIM SL29“ (dviračio rėmo Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį nukentėjusiajam M. E., tokiu būdu M. E. padarydamas 400 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir sušvelninti M. Š. paskirtą bausmę, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

5.2. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013, 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2011).

5.3. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstas išvadas dėl M. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistasis M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį ir M. Š. išteisinti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusiajam padaryta žala buvo atlyginta grąžinant pavogtą dviratį, nukentėjusysis civilinio ieškinio byloje nereiškė, nėra aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę, jos gali būti vertinamos kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, turinčios reikšmės skiriant bausmę kaltam asmeniui. Dėl to apeliacinis skundas netenkinamas.

8. Taip pat teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir dėl nuteistajam M. Š. paskirtos bausmės.

8.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

8.2. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios akivaizdžiai būtų neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8.3. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

8.4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. Š. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, paskyrė 30 parų arešto bausmę, kurią sumažinęs vienu trečdaliu, nustatė galutinę bausmę – areštą 20 parų. Šią bausmę teismas nuteistajam paskyrė įvertinęs įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įvertinęs ir nuteistojo asmenybę.

8.5. Nuteistasis M. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Nors nusikalstamos veikos rezultatas – pagrobtas dviratis buvo grąžintas nukentėjusiajam, tačiau tai padarė ne pats nuteistasis, o policijos pareigūnai, kuriems atvykusiems atlikti kratą, nuteistasis savanoriškai atidavė pavogtą dviratį. Ši aplinkybė nepripažintina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog nuteistasis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

8.6. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. Š. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamą veiką M. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos įvykdymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija šių nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas.

8.7. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pažymėtina, jog, pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Nors iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad nuteistasis M. Š. 2019 m. liepos 16 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, 2022 m. liepos 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu bei 2025 m. balandžio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, o teistumas nusikalstamos veikos, dėl kurios priimtas skundžiamas nuosprendis, įvykdymo metu nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau nusikalstama veika, už kurios padarymą M. Š. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra tyčinis nusikaltimas, nes jis priskiriamas baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Dėl to, nesant vienos iš BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų, kad pakartotinai padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, nėra pagrindo M. Š. laikyti recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme.

8.8. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, M. Š. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Dėl šios priežasties konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

8.9. Nuteistasis nevedęs, jam nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų dalyvumo lygis (2 t., b. l. 33), nuo 2024 m. gegužės 17 d. niekur nedirba (1 t., b. l. 128-129), per paskutinius vienerius metus administracine tvarka buvo baustas penkis kartus, iš jų tris kartus administracinius nusižengimus padarė būdamas neblaivus, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 138-141). Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, jog nuteistasis M. Š. anksčiau teistas 3 kartus, taip pat ir už nusikalstamą veiką nuosavybei (1 t., b. l. 131-136). Naują nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą M. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neišnykus teistumui bei neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti ir tai, jog anksčiau nuteistajam taikyta laisvės apribojimo bausme BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis išvadų iš teistumų nepadarė, toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti M. Š. paskyrus griežčiausią bausmę, kuri skirtina už padarytą baudžiamąjį nusižengimą – areštą. Skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nei areštas nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, ankstesniais teismų sprendimais apeliantui paskirta švelnesnė nei areštas bausmė nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo ir nuteistojo elgesiui teigiamos įtakos nedavė.

8.10. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja nurodė, jog M. Š. turi prižiūrėti neįgalią draugę, mažametį vaiką, kad jų negali palikti ilgesniam laikui, nes nebus kas juos prižiūri, tačiau gynėja nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Tokių duomenų nėra ir byloje, jų nepateikė ir pats nuteistasis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo gynėjos nurodytos aplinkybės – nuteistojo draugės neįgalumas, mažametis vaikas, nėra pakankamos, jog jam paskirta arešto bausmė būtų pakeista kita bausme, nesusijusia su trumpalaikiu laisvės atėmimu.

8.11. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą nustatoma nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Atsižvelgusi į jau aptartus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (nevedęs, nedirbantis, baustas, teistas), kurie apeliantą charakterizuoja neigiamai, taip pat į tai, jog jis turi negalią, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat atsižvelgusi ir į tai, kad teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų byloje nėra, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam M. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji artima arešto bausmės vidurkiui, kuris yra 27,5 paros. Be to, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, M. Š. nustatė galutinę sumažintą bausmę – areštą 20 parų, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei arešto bausmės vidurkis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, ją švelninant, nėra pagrindo.

8.12. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir nuteistajam M. Š. atidėti arešto bausmės vykdymą, nes, įvertinus duomenis apie ankstesnius teistumus, baustumus, nuteistojo polinkį daryti nusikalstamas veikas, taip pat ir tai, jog jis išvadų iš ankstesnių teistumų bei baustumų nedaro, negali būti daroma išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 1 dalis).

9. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, sprendžiama, jog nuteistajam M. Š. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka teisingumo principą, yra adekvati ir proporcinga, todėl nekeičiama.

10. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. vasario 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-01735 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 125,00 Eur už nuteistajam M. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Minėta pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, t. y. tik po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taigi, dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistojo gynėjas, nei prokuroras. Todėl, vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-511/2023).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, patikslintą to paties teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi, pakeisti:

panaikinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą M. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad M. Š. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje, padarė būdamas recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.