Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Cortleksas“ ir suinteresuoto asmens A. K. (A. K.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Cortleksas“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Prime lex“ pareiškimą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Cortleksas“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – A. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12. Nemokumo administratorė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu grindžia tuo, kad A. K. iš bendrovės sąskaitos pervedė 525 337,80 Eur į savo banko sąskaitą ir į jam priklausančių ir (ar) kontroliuojamų bendrovių banko sąskaitas, tačiau šiuos pavedimus patvirtinančių dokumentų nepateikė ir nepaaiškino, kokią naudą gavo bendrovė už šiuos mokėjimus. A. K. leido bendrovės pinigus su bendrovės veikla nesusijusiems ir (ar) asmeniniams tikslams. Aplinkybę, kad A. K. iš bendrovės banko sąskaitos į jam ar jo valdomiems juridiniams asmenims priklausančias banko sąskaitas pervedė 525 337,80 Eur, nemokumo administratorė grindžia iš esmės tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025, akcentuodama šio sprendimo 40 ir 43 punktus.

13. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-235-600/2025 pagal ieškovų D. D., M. B., V. S. ir R. R. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai UAB „Cortleksas“, A. K., E. K., O. S. ir VĮ Registrų centrui dėl įrašų vertybinių popierių sąskaitose, sandorių panaikinimo ir pripažinimo niekiniais bei negaliojančiais, žalos atlyginimo. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl A. K. veiksmų įsteigiant bendrovę, ją registruojant ir dėl jo, kaip buvusio bendrovės vadovo, bendrovei padarytos žalos, iš bendrovės sąskaitos nuo 2023 m. vasario 11 d. iki 2023 m. vasario 21 d. į savo asmeninę ar susijusių bendrovių sąskaitas pervedus 525 337,80 Eur, atlyginimo. Nustatyta, kad 2025 m. kovo 26 d. sprendime žalos dydis įvertintas sprendimo 40 punkte įvardytais atliktais mokėjimais. Sprendimo 43 punkte konstatuota, kad A. K. atsisakė teikti paaiškinimus ir įrodymus į bylą, kokiu pagrindu jis atliko nurodytus pavedimus iš bendrovės sąskaitos, teigdamas, kad ieškovai nurodytus įrodymus gavo neteisėtai. Teismas sprendė, kad atsakovo atsisakymas teikti paaiškinimus ir atitinkamai teikti įrodymus dėl nurodytų aplinkybių ieškovams iš esmės reiškiant ieškinį dėl pavedimo sutarties netinkamo įvykdymo ir ginčijant atsakovo sudarytus sandorius, vertinamas vadovaujantis contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisykle. Sprendimo 45 punkte teismas, be kitų bylai reikšmingų išvadų, taip pat konstatavo, kad nebuvo ginčo dėl atliktų pavedimų (atsakovas jų neginčijo), atsakovas pavedimus atliko nuo 2023 m. vasario 11 d. iki 2023 m. vasario 21 d., kada jau 2023 m. vasario pabaigoje (apie 20 d.) turėjo pradėti eiti pareigas kitas vadovas (apie tai jis buvo informuotas 2022 m. gruodžio 8 d. UAB „Cortleksas“ vadovų susirinkime Druskininkuose); nebuvo ginčo, kad atlikti pavedimai buvo atsakovo ir (ar) su atsakovu(-ais) susijusioms bendrovėms; nepateikus įrodymų, pagrindžiančių atliktų pavedimų teisėtumą, teismas padarė išvadą, jog pavedimai atlikti be teisėto pagrindo.

14. Teismas nurodė, kad nemokumo administratorė, nors prašymo šią dalį iš esmės grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimo išvadomis, tačiau šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Remiantis LITEKO duomenimis, dėl minimo teismo sprendimo paduotas apeliacinis skundas. Teismo posėdis Kauno apygardos teisme paskirtas 2025 m. rugsėjo 16 d., tačiau atidėtas 2025 m. lapkričio 6 d. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas nusprendė, kad negali remtis neįsiteisėjusio teismo sprendimo išvadomis, nes jis neturi prejudicinės galios šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Be to, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-654-910/2025, nagrinėjama civilinė byla ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-235-600/2025 neturi prejudicinio ar kitokio teisinio ryšio. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-235-600/2025 ir nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo dalykai ir kiekvienoje šių bylų nustatinėjamos reikšmingos aplinkybės skiriasi.

15. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė yra susipažinusi su Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartimi ir joje padarytomis išvadomis dėl prejudicinio ir tampraus ryšio tarp bylų nebuvimo, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais būtų detalizuoti jos kvestionuojami sandoriai, nors būtent nemokumo administratorei tenka imperatyvi pareiga dėti pastangas išsiaiškinant realią bankrutuojančios bendrovės finansinę situaciją, tame tarpe ir gauti duomenis apie vykdytą veiklą, kartu užtikrinant tiek pačios bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesus (JANĮ 130 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Nemokumo administratorių etikos kodekso 8.1–8.4 papunkčiai), atitinkamai, ir įrodyti faktinį prašymo pagrindą.

16. A. K. atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti 525 337,80 Eur sandorių neteisėtumo ar ekonominio nepagrįstumo, dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti asmenį padariusį nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso teorijoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas vertinamas kaip pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kuri nukreipta į kryptingą, greitą ir veiksmingą kompetentingų pareigūnų reakciją į galimos nusikalstamos veikos faktą. Byloje nėra duomenų apie baudžiamosios bylos iškėlimą A. K..

17. Nemokumo administratorė nurodo, kad A. K. leido bendrovės pinigus su bendrovės veikla nesusijusiems ir (ar) asmeniniams tikslams: maistui, viešbučiams, alkoholiniams gėrimams ir beveik 20 000 Eur kavos aparatui, realiai įsigytam iš A. K. valdomos UAB „Horeca Logistic“, kuris programavimo paslaugas teikiančiai bendrovei nereikalingas. Šiai pozicijai pagrįsti nemokumo administratorė pateikė: 1) 2023 m. sausio 16 d., 2023 m. kovo 1 d. sąskaitas, išrašytas bendrovei už paslaugas viešbutyje (nėra aišku kokiame), kurių bendra suma yra 753,20 Eur; 2) 2023 m. kovo 7 d. PVM sąskaita faktūra serija DPC Nr. 223057121 34,95 Eur ir UAB „Horeca Logistic“ bendrovei išrašyta sąskaita 16 794,86 Eur (kavos aparatas už 15 904,86 Eur, kava už 800 Eur ir 90 Eur pristatymas).

18. Pasisakydamas dėl pateiktų sąskaitų už apgyvendinimą viešbučiuose, teismas nurodė, kad dvi iš jų yra pateiktos A. A. vardu ir tik viena – 84,80 Eur yra pateikta A. K. vardu. Nemokumo administratorė nenurodė, koks tarpusavio ryšys yra tarp buvusio bendrovės vadovo ir A. A. ir pan., todėl teismas A. A. vardu išrašytų sąskaitų nevertino. Vertindamas kitas viešbučio išrašytas sąskaitas ir kavos aparato įsigijimo aplinkybių ekonominę reikšmę bendrovei, teismas pažymėjo, kad ginčo, jog bendrovė turėjo darbuotojus, nėra. Darbo aplinkos ir sąlygų sukūrimas, vertinimas, ar kavos aparatas yra reikalingas programavimo paslaugas teikiančiai bendrovei jos biure, yra subjektyvus ir nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kavos aparato įsigijimo fakto vertinti kaip tikslą bendrovę padaryti nemokia. Kitas aspektas yra tai, kad iš pateiktos sąskaitos teismas negali nustatyti kavos aparato pirkimo dienos, todėl lygiagrečiai negali vertinti ir jos ekonomiškumo bendrovės finansinės būklės kontekste. Aplinkybė, kad kavos aparatas yra pirktas iš A. K. vadovaujamos bendrovės, taip pat nėra savaiminis pagrindas tyčinio bankroto konstatavimui neturint kitų įrodymų – sandorio datos, rinkos kainos neatitikimo ir pan.

19. Teismas, atsižvelgdamas į nemokumo administratorės pateiktus įrodymus, jos įrodinėjamas aplinkybes ir turimų duomenų visumą, nusprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų konstatuoti bendrovės tyčinio bankroto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

20. Pasisakydamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvardytą požymį, teismas nustatė, kad nemokumo administratorė įrodinėja, jog bendrovė negavo naudos už 525 337,80 Eur, kuriuos A. K. iš bendrovės sąskaitos pervedė į savo banko sąskaitą ir į jam priklausančių ir (ar) kontroliuojamų bendrovių banko sąskaitas. Kadangi piniginės lėšos yra turtas, bendrovės turtas buvo perleistas neatlygintinai. Dėl A. K. veiksmų bendrovės klientams faktiškai buvo atidėtas atsiskaitymas neapibrėžtam ir, atitinkamai, ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui.

21. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ir šią prašymo dalį nemokumo administratorė grindžia 525 337,80 Eur sandorių nepagrįstumu, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimu, jai nepateikus kitų rašytinių įrodymų dėl kvestionuojamų sandorių, nurodė, jog nėra duomenų išvadai dėl 525 337,80 Eur sandorių nepagrįstumo, įskaitant ir išvadą dėl jų ekonominio nenaudingumo. Dėl nurodytų priežasčių nemokumo administratorės šią prašymo dalį atmetė.

23. Ir šiuo atveju teismas pakartotinai nurodė, kad, nors nemokumo administratorė remiasi 525 337,80 Eur sandorių nepagrįstumu, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimu, jai nepateikus kitų rašytinių įrodymų, teismas negali vertinti nurodytų sandorių įtakos kreditorių eiliškumo pažeidimui. Teismas neturi duomenų apie sandorių datas ir kitų aplinkybių, todėl negali spręsti ir dėl eiliškumo pažeidimo. Kitomis aplinkybėmis nemokumo administratorė kreditorių eiliškumo pažeidimo nepagrindė.

24. Pasisakydamas dėl nemokumo administratorės argumentų, kad buvo apribota galimybė nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkų, kuriems nepagrįstai buvo pervesti 525 337,80 Eur, turtą, kad visi pavedimų gavėjai yra užsienio subjektai, teismas pažymėjo, kad sandorių šalių registracijos vieta ir galimybė į jas nukreipti išieškojimą neatitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto įrodinėjimo pagrindo, kadangi turi būti įrodinėjama, jog yra apribotas išieškojimo nukreipimas būtent į bankrutavusią bendrovę. Ieškinių pateikimo teorinės procesinės aplinkybės ar teoriniai sunkumai kitoms sandorio šalims, jų ekonominis tikslingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir yra vertinamos kaip prielaidos.

25. Pasisakydamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį, teismas pažymėjo, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti bendrovės nemokumo priežastis. Taip pat pažymėjo, kad būtent juridinio asmens vadovas yra atsakingas už juridinio asmens veiklos organizavimą bei jo tikslų įgyvendinimą, už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą JAR.

26. Iš 2025 m. rugsėjo 17 d. JAR išrašo matyti, kad A. K. bendrovės vadovas buvo nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2025 m. sausio 21 d. (iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo nutarties įsiteisėjimo). Paskutiniai finansinės atskaitomybės duomenys buvo teikti tik už 2021 metus. Nors minėtame JAR išraše yra nurodytos teismų 2023 m. birželio 2 d. ir 2023 m. gruodžio 11 d. nutartys kaip pagrindas apriboti A. K. teisę atlikti bendrovės vadovo pareigas, kuriomis remiasi ir pats A. K., tačiau Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2078-863/2024 ir 2024 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-344-866/2024 apribojimai A. K. atžvilgiu buvo panaikinti. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta bei į faktą, kad bendrovės vadovu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą buvo A. K., jis ir yra atsakingas už bendrovės finansinių duomenų už 2022–2024 metus nepateikimą laiku JAR. Laikinas bendrovės administravimas skirtas tik nuo 2023 m. birželio 2 d. iki 2023 m. rugsėjo 14 d., o laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Teismas nurodė neturintis duomenų apie buvusio bendrovės vadovo suėmimą, o juolab tokiam laikui, kuris turėtų reikšmingą esmę bendrovės valdyme.

27. Be to, DGK 2023 m. kovo 21 d. ir 2023 m. balandžio 5 d. sprendimuose, kuriais konstatuotas neteisėtas buvusių bendrovės darbuotojų atleidimas, priteistas darbo užmokestis ir kt., nustatyta, kad draudiminės pajamos neatitinka faktiškai mokėto darbo užmokesčio (skiriasi deklaruotos ir faktiškai išmokėtos sumos), neteisingai deklaruoti duomenys apie darbuotojų draudžiamąsias pajamas VSDFV, klaidingai deklaruoti darbuotojų atleidimai Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuomet darbuotojai tokio pobūdžio prašymų nebuvo rašę ir teikę darbdaviui. Nurodyti DGK sprendimai yra įsiteisėję, o juose nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą dėl buhalterinės apskaitos klaidingo ir aplaidaus tvarkymo.

28. Iš bendrovės bankroto byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl nuobaudos skyrimo buvusiam bendrovės vadovui, nes jis nevykdė pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus. Teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė buvusiam bendrovės vadovui taikyti nuobaudą, kadangi bendrovės vadovo nurodytos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai sudarė pagrindą spręsti, jog buvęs bendrovės vadovas pareigos perduoti bendrovės turtą (dokumentus) neįvykdė dėl to, kad galimai dėl kitų asmenų veiksmų bendrovės turtas ir dokumentai prarasti; yra kilęs asmenų ginčas dėl bendrovės akcijų priklausomybės. Teismas nenustatė buvusio bendrovės vadovo piktavališkumo ir (ar) piktnaudžiavimo neteikiant bendrovės dokumentų ir turto nemokumo administratorei. Byloje nepakako duomenų nustatyti, kad bendrovės vadovas elgiasi nesąžiningai, nebendradarbiauja su nemokumo administratore. Esminės aplinkybės, kuriomis bendrovės buvęs vadovas įrodinėjo savo poziciją, buvo tos, kad A. K. pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl D. D., V. S. ir M. B. neteisėto bendrovės užvaldymo bei jau aptartos Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-235-600/2025.

29. Teismas pažymėjo, kad nevertina 2025 m. kovo 6 d. nutarties dėl baudos (ne)skyrimo teisėtumo ir jos pagrįstumo, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas keliamas ne dėl baudos skyrimo, o dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo, todėl pastaroji nutartis yra vertinama visų byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių kontekste. Aplinkybė, kad bendrovės buhalteriniai dokumentai ir kitas turtas buvo bendrovės biure, o jame A. K. lankėsi retai, nėra buvusio bendrovės vadovo neveikimą ir nebendradarbiavimą su nemokumo administratore pateisinančios aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas dėl D. D., V. S. ir M. B. neva neteisėto bendrovės užvaldymo buvo nutrauktas, todėl buvusio bendrovės vadovo nurodytas aplinkybes dėl negalėjimo pateikti dokumentus dėl neva atlikto bendrovės užvaldymo, teismas laikė deklaratyviomis ir neįrodytomis. Teismas sutiko su kreditoriaus nurodytu argumentu, kad A. K. surašyta ir teismui pateikta lentelė, kurią jis vadina inventorizacijos duomenimis, nepatvirtina fakto, jog bendrovės dokumentai buvo saugomi bendrovės biure ir bet kuriuo atveju jis, kaip tuometis bendrovės vadovas, turėjo visas galimybes juos atsiimti ir perduoti nemokumo administratorei. Net ir tuo atveju, jei išties buvusiam bendrovės vadovui buvo iškilę sunkumai dėl vadovo pareigų vykdymo tam tikrais laikotarpiais, tai nėra savaiminis pagrindas visiškai atsiriboti nuo bendrovės valdymo, o byloje nustatytų aplinkybių visuma paneigia bendrovės vadovo deklaratyvius teiginius, kuriais jis siekia pateisinti savo neveikimą.

30. Tai, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės buhalteriniai ir kiti veiklos dokumentai, iš tiesų apsunkino nemokumo administratorės galimybes identifikuoti bendrovės turto sudėtį, įvertinti bendrovės atliktas ūkines operacijas ar sudarytus sandorius. Bendrą bendrijos finansinę būklę, jos įvertinimą apsunkino ir tai, kad bendrovė per savo veiklos laikotarpį finansinės atskaitomybės duomenis teikė tik už 2021 metus. Kita vertus, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas patvirtina netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, be to, tai neatitinka juridinio asmens vadovui keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų, teisės aktuose nustatytų taisyklių.

31. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į kasacinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti LUAB „Cortleksas“ bankrotą tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

32. Pasisakydamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą požymį ir remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas vertino, kad nemokumo administratorės nurodyti motyvai neatitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo sąlygų. Vien ta aplinkybė, kad, pasak nemokumo administratorės, A. K. į jo valdomas bendroves pervedė bendrovės lėšas, nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą vertinti kaip tyčinį. Byloje nėra duomenų, kad šalia to buvo perkelta ir pačios bendrovės veikla, klientai ir tęsiamos bendrovės nebaigtų vykdyti sutarčių vykdymas. Dėl to šią prašymo dalį atmetė.

33. Nustatęs JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto požymius, teismas vertino, ar yra JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. Pažymėjo, kad nemokumo administratorė nepateikė rašytinių duomenų (be 2025 m. kovo 26 d. neįsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo), patvirtinančių konkrečių sandorių atlikimą ir jų įtaką bendrovės nemokumui. A. K. atžvilgiu vykdomi ikiteisminiai tyrimai, kol nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, taip pat negali būti laikomi jo nesąžiningumo patvirtinimu. Priešingas vertinimas pažeistų nekaltumo prezumpciją.

34. Teismas atkreipė dėmesį į kitus duomenis, esančius byloje, lygiagrečiai juos įvertindamas kartu su bendrovės nemokumo momentu – 2023 m. kovo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialo raštą bendrovei dėl paslaugų teikimo sutarties nutraukimo; 2023 m. kovo 9 d. Technopolis Ozas, UAB informaciją bendrovei dėl vėlavimo atlikti mokėjimus, nuomos garantijos panaudojimo ir nuomos sutarties nutraukimo; 2023 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą dėl sutarties, sudarytos su T. E. Nr. 19-04-B2B nutraukimo; 2023 m. kovo 29 d. pranešimą iš Sensotec Nv dėl sutarties nutraukimo; antstolių informacinės sistemos duomenis ir kt. Teismas konstatavo, kad šie duomenys patvirtina, jog bendrovė buvo nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimus. Nors teismas nesirėmė ikiteisminių tyrimų duomenimis, tačiau vertino, kad jų atlikimas taip pat indikuoja ir nusikalstamos veikos regimybę. Bendrovės vadovą ir bendrovę sieja fiduciariniai santykiai, bendrovei sudėtingu finansiniu laikotarpiu bendrovės vadovas ypatingai turi būti suinteresuotas jos išsaugojimu, tačiau tokios aplinkybės, kaip masinis darbuotojų atleidimas, klientų sutarčių nutraukimas dėl įsipareigojimų nevykdymo iš bendrovės pusės ir nebuvimas jokių duomenų dėl verslo nesėkmės, vadovo dėtų pastangų išsaugoti bendrovės veiklą ir užtikrinti jos mokumą, parodo sąmoningai blogą juridinio asmens valdymą. Visos šios aptartos aplinkybės sutampa su konstatuotu bendrovės nemokumo momentu – vėliausiai 2023 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatytų aplinkybių kontekste nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti bendrovės tyčinį bankrotą JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu, o dėl jo atsakingu pripažinti buvusį bendrovės vadovą A. K. (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

35. Spręsdamas dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, į tai, kad nuo nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo ir kuria atsirado pareiga buvusiam bendrovės vadovui pateikti dokumentus nemokumo administratorei praėjo jau 8 mėn., tačiau buvęs bendrovės vadovas dėl savo neveikimo pateikia deklaratyvius argumentus, taip pat į šioje nutartyje konstatuotas aplinkybes ir padarytas išvadas į tai, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl A. K. sąmoningo neveikimo ir vadovo pareigų pažeidimo, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra būtina A. K. atžvilgiu teisių apribojimą eiti vadovo pareigas ir (ar) būti kolegialaus valdymo organo nariu taikyti dvejų metų terminui.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

36. Pareiškėja LUAB „Cortleksas“ nemokumo administratorė MB „Prime lex“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. d. nutarties dalį, kuria suinteresuotas asmuo nebuvo pripažintas padariusiu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų pažeidimų ir jam nebuvo apribota teisė 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, o kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025 nėra įsiteisėjęs, tačiau jame yra išvardyti nustatyti faktai, kurių niekas neginčijo. Vienas iš tokių faktų – 525 337,80 Eur išvedimas iš bendrovės sąskaitų, nepateikus paaiškinimų.

36.2. Taip pat negalima sutikti su teismo argumentu, esą Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartimi pripažino, kad nėra ryšio tarp šios bylos ir kitos civilinės bylos, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas. Kaip matyti iš aptariamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismu, kuris norėjo sustabdyti šią bylą tol, kol nebus išnagrinėtas suinteresuoto asmens apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo. Tačiau tai, kad civilinė byla, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas, neturi lemiamos reikšmės šioje byloje, nereiškia, kad ji yra visai neaktuali. Iš teismo sprendimo matyti, kad, be kitų, buvo nustatyti faktai, rodantys, kad suinteresuotas asmuo netinkamai ėjo vadovo pareigas ir padarė bendrovei žalos. Šie faktai yra aktualūs ir šioje byloje.

36.3. Teismas nepagrįstai nevertino kitų nemokumo administratorės pateiktų įrodymų. Visos sąskaitos buvo išrašytos bendrovei, todėl tai, kad dvi sąskaitos buvo skirtos už suinteresuoto asmens draugo A. A. apgyvendinimą, maistą ir alkoholinius gėrimus, aiškiai rodo netikslinį bendrovės lėšų panaudojimą. Be to, kavos aparatas tikėtinai apskritai nebuvo įsigytas – iš paties suinteresuoto asmens pateikto „inventorizacijos akto“ matyti, kad bendrovė kavos aparato neturėjo. Šio aparato ir negalėjo būti, nes bendrovė nuomojosi patalpas biurų komplekse Technopolis Ozas – nemokumo administratorei asmeniškai patikrinus šias patalpas, buvo nustatyta, kad patalpose yra bendra virtuvė su kavos aparatais nuomininkų darbuotojams. Todėl pirkti brangiai kainuojantį aparatą nebuvo tikslo.

36.4. Administratorei keliant klausimus dėl 525 337,80 Eur išvedimo iš bendrovės sąskaitų ir beveik 20 000 Eur kainuojančio kavos aparato tariamo įsigijimo, suinteresuotas asmuo turėjo paaiškinti, kokiu tikslu buvo išvesti pinigai, kodėl buvo įsigytas brangiai kainuojantis kavos aparatas, kur jis yra saugomas ir pan. Tačiau savo atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo dėl šių aplinkybių nepasisako. Todėl visos abejonės turi būti aiškinamas ne suinteresuoto asmens naudai, o suinteresuoto asmens nenaudai, nes tokį įrodymų vertinimo standartą nustato contra spoliatorem taisyklė.

36.5. Teismo sprendimas nėra vienintelis įrodymas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimui konstatuoti. Nemokumo administratorė pateikė ir kitus įrodymus – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimus ir bendrovės klientų pranešimus apie sutarčių nutraukimą, kurie rodo, kad suinteresuotas asmuo atleido beveik visus bendrovės darbuotojus, dėl to bendrovė negalėjo teikti paslaugų, o tai privertė bendrovės klientus nutraukti sutartis. Tačiau dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

36.6. Teismo sprendimas nėra vienintelis įrodymas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimui konstatuoti. Nemokumo administratorė pateikė ir kitus įrodymus – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimus – kurie rodo, kad suinteresuotas asmuo neatsiskaitė su neteisėtai atleistais darbuotojais. Tai, kad su darbuotojais iki šiol nėra atsiskaityta, rodo pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas. Tačiau dėl šių įrodymų teismas nepasisakė.

36.7. Sutarčių vykdymo ar reikalavimo teisės perėmimas gali būti pripažintas įrodytu, atsižvelgiant į duomenų visumą. Nagrinėjamu atveju susiklostė itin neįprasta situacija – suinteresuotas asmuo įvykdė masinį darbuotojų atleidimą, todėl bendrovė neteko galimybės vykdyti sutarčių klientams. Tokiais veiksmais suinteresuotas asmuo faktiškai nutraukė nebaigtas vykdyti sutartis su klientais. Todėl suinteresuotam asmeniui neteikiant jokių paaiškinimų ir dokumentų apie bendravimą su klientais ir (ar) paslaugų tęstinumą, darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo kitoms savo bendrovėms perkėlė sutartis su bendrovės klientais ir iš šių sutarčių kylančias reikalavimo teises dėl atsiskaitymo už paslaugas. Pastaroji aplinkybė itin tikėtina dar ir dėl to, kad, nemokumo administratorės duomenimis, buvę klientai iki šiol nėra sumokėję bendrovei už jau suteiktas paslaugas, o bendras įsiskolinimas siekia 155 242 Eur.

36.8. Kadangi suinteresuotas asmuo nebendradarbiauja su nemokumo administratore (neperdavė nei turto, nei dokumentų), aplinkybės įrodinėjamos ribotomis priemonėmis ir kai kurios aplinkybės įrodinėjamos apskritai tik netiesioginiais įrodymais. Atitinkamai, daugybinių ikiteisminių tyrimų faktas turi būti laikomas teisiniu pagrindu šioms abejonėms aiškinti suinteresuoto asmens nenaudai, nes ikiteisminiai tyrimai nėra nutraukti, o tai papildomai rodo, kad suinteresuotam asmeniui pareikšti įtarimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti.

37. Suinteresuotas asmuo A. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria UAB „Cortleksas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl tyčinio bankroto atsakingu asmeniu pripažintas A. K. bei apribota A. K. teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti nemokumo administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Teismas nepagrįstai pripažino 2023 m. kovo–rugpjūčio mėn. pranešimus dėl sutarčių nutraukimo, darbuotojų atleidimo bei finansinės atskaitomybės nepateikimo sąmoningai blogo bendrovės valdymo įrodymais, kadangi šios aplinkybės kilo dėl objektyvių išorinių faktorių. Sąmoningas blogas valdymas reikalauja tyčios, o ne atsakomybės už įvykius, kurių vadovas negalėjo kontroliuoti.

37.2. Teismas nevertino, kad sutarčių nutraukimai, nors ir patys savaime nepatvirtina vadovo tyčios privesti bendrovę prie bankroto, inicijuoti bendrovės klientų įvyko dėl nuo A. K. valios nepriklausančių išorinių aplinkybių, ribojusių bendrovės veiklą. Prie šių aplinkybių priskiriamas A. K. suėmimas 2023 m. kovo 1 d. bei Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas laikinai apriboti bendrovės sąskaitas. Nė viena iš sutarčių nebuvo nutraukta dėl vadovo kryptingų ar apgalvotų veiksmų, nukreiptų į bendrovės žlugdymą.

37.3. Teismas nepagrįstai priskyrė darbuotojų atleidimus ir sutartinių santykių nutraukimus bendrovės vadovo sąmoningai blogai veiklai. Šie veiksmai buvo nukreipti į bendrovės veiklos organizavimą sudėtingoje, itin konfliktinėje situacijoje, kuri kilo su buvusiais darbuotojais, o ne į sąmoningą kreditorių teisių pažeidimą. Be to, šios aplinkybės buvo objektyvios ir priklausė nuo išorinių faktorių, o byloje nėra įrodymų, kad A. K. veikė tyčia, siekdamas privesti bendrovę prie bankroto.

37.4. Teismas nepagrįstai prilygino darbo teisės pažeidimus tyčiniam blogam bendrovės valdymui. Šie veiksmai vertintini tik kaip darbo teisinių santykių reguliavimo pažeidimai, bet ne kaip kryptinga ir sąmoninga strategija privesti bendrovę prie bankroto, juolab kad byloje nėra duomenų, jog darbuotojų atleidimas būtų sukėlęs ar iš esmės prisidėjęs prie bendrovės nemokumo.

37.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buvusio vadovo nepaaiškinimas finansinio nuosmukio priežasčių patvirtina sąmoningą blogą juridinio asmens valdymą. Finansinio nuosmukio priežastys kilo dėl objektyvių aplinkybių – susidariusios konfliktinės situacijos dėl nuosavybės teisių į bendrovės akcijas, kuri itin apsunkino veiklą. Tyčinį bankrotą konstatuoti galima tik esant sąmoningiems, kryptingiems veiksmams, nukreiptiems į kreditorių teisių pažeidimą arba bendrovės žlugdymą.

37.6. Teismas nepagrįstai įvardino, kad sąmoningai blogą valdymą parodo duomenų dėl verslo nesėkmės ar pastangų išsaugoti veiklą nebuvimas. Tokių duomenų nebuvimas nei patvirtina, nei paneigia tyčinius vadovo veiksmus ar sąmoningą bendrovės žlugdymą. Tyčinį bankrotą galima konstatuoti tik įvertinus konkrečius, kryptingus ir sąmoningus vadovo veiksmus, kurie tiesiogiai nukreipti į kreditorių teisių pažeidimą ar bendrovės privedimą prie nemokumo, o nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nėra.

37.7. Teismas nevertino, kad DGK sprendimuose konstatuoti pažeidimai dėl darbo teisės normų taikymo savaime nereiškia sąmoningo buhalterinės apskaitos klastojimo ar apgaulingo duomenų tvarkymo. DGK sprendimai apsiriboja darbo teisinių santykių kontekstu ir net ir esant tam tikriems neatitikimams, tai neįrodo tyčinio siekio sąmoningai privesti bendrovę prie bankroto. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, buhalterinės apskaitos netikslumai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas tik nustačius, kad jie buvo kryptingai naudojami siekiant sukelti įmonės nemokumą ar pažeisti kreditorių interesus.

37.8. Teismas ignoravo aplinkybes, kad A. K. nuo 2023 m. kovo 1 d. (dėl sulaikymo ir sąskaitų apribojimo) ir vėliau (dėl funkcijų perleidimo administratorėms teismo nutartimi) faktiškai neturėjo galimybės nei vykdyti bendrovės vadovo funkcijų, nei daryti poveikį apskaitos dokumentams ar finansiniams procesams. Be to, dokumentų neperdavimo faktas kilo dėl objektyvių, nuo A. K. valios nepriklausančių aplinkybių, nes dokumentus ir turtą faktiškai perėmė buvę darbuotojai, o A. K. inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto turto ir dokumentų užvaldymo.

37.9. Teismas ignoravo susiklosčiusias faktines aplinkybes ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu konstatuotą faktą, kad A. K. buvo tik formalus bendrovės vadovas, kurį su ieškovais siejo pavedimo santykiai, o jo veiksmai buvo ribojami, koordinuojami ir kontroliuojami akcininkų bei kitų asmenų. Todėl teigti, kad jis vienasmeniškai priėmė sprendimus bei sąmoningai blogai valdė bendrovę, yra nepagrįsta, o palikus galioti skundžiamą nutartį, teisinės pasekmės nepagrįstai būtų perkeltos vien tik A. K. asmeniui, nors faktinis valdymas buvo vykdomas kitų asmenų.

37.10. Teismas nevertino, kad bendrovės nemokumą sukėlė ne sąmoningi ar kryptingi A. K. veiksmai, nukreipti į bendrovės žlugdymą, o išorinės aplinkybės, susijusios su konfliktu dėl bendrovės valdymo, teisiniais apribojimais (vadovo sulaikymas, sąskaitų apribojimas) ir kreditorių (buvusių darbuotojų) veiksmais, perėmus dokumentus ir turtą.

38. Nemokumo administratorė atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir suinteresuoto asmens skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. Klientų praradimą ir sutarčių nutraukimą nulėmė būtent suinteresuoto asmens veiksmai, o ne išorinės aplinkybės. Jis masiškai atleido visus darbuotojus, galinčius teikti programavimo paslaugas, ir nepriėmė naujų darbuotojų, dėl to bendrovė prarado galimybę tęsti paslaugų teikimą.

38.2. Suėmimas (truko tik 48 val.) ir sąskaitų apribojimas nebuvo esminė kliūtis bendrovės veiklai. Prokuroro laikinas nuosavybės teisės apribojimas neužkirto kelio mokėti darbo užmokestį, nes buvo galima gauti prokuroro leidimą, suinteresuotas asmuo galėjo prašyti tokio leidimo, bet to nepadarė. Teiginiai, esą negalėjo priimti naujų darbuotojų dėl šio ribojimo, yra nepagrįsti.

38.3. Suinteresuotas asmuo turėjo laiko darbuotojams surasti, tačiau neįdarbino nė vieno naujo darbuotojo vietoje atleistųjų ir net neieškojo naujų. Bendrovės veiklos nutraukimas yra pasekmė jo elgesio (ištuštinus sąskaitas, atleidus darbuotojus ir dingus be žinios), o ne ikiteisminio tyrimo ar laikinosios administratorės paskyrimo priežastis.

38.4. Teiginiai, kad darbuotojai atleisti dėl konfliktinės situacijos, yra nepagrįsti. DGK sprendimuose nurodyta, jog darbuotojai nebuvo gavę iš suinteresuoto asmens jokių pretenzijų, be to, atleidimas sutapo su visų pinigų nuėmimu nuo bendrovės sąskaitos ir suinteresuoto asmens pasitraukimu iš Lietuvos.

38.5. Masinis visų darbuotojų atleidimas automatiškai paralyžiuoja veiklą. Suinteresuotas asmuo, būdamas verslininkas, negalėjo nesuprasti šio elementaraus dalyko, todėl darbuotojų atleidimas kartu su kitomis aplinkybėmis (pinigų pervedimas į asmeninę sąskaitą, ataskaitų nepateikimas ir kt.) laikytinas pakankamu pagrindu tyčiai konstatuoti.

38.6. Tyčinio bankroto konstatavimą įrodo ir tai, kad suinteresuotas asmuo nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl pelninga veikla staiga tapo nepelninga ir kokių veiksmų ėmėsi situacijai išspręsti. Teiginys apie konfliktinę situaciją yra sugalvotas siekiant paslėpti tyčinius veiksmus, privedant bendrovę prie bankroto.

38.7. Tyčinį bankrotą rodo ir kiti požymiai: bendrovės pinigų naudojimas asmeniniams poreikiams, akcijų perrašymas Rusijos piliečiui už nominalią kainą, visų pinigų išvedimas iš sąskaitos, pasitraukimas iš Lietuvos ir jokių naujų sutarčių nesudarymas.

38.8. Suinteresuoto asmens teiginys, esą dokumentus užvaldė darbuotojai, yra neįrodytas. Suinteresuotas asmuo aiškiai atsisakė perduoti bendrovės turtą ir dokumentus laikinosios administratorės reikalavimu.

38.9. Bendrovės apskaitos dokumentai buvo ne patalpose, o pas samdytą buhalterę, kurią suinteresuotas asmuo pats nurodė. Todėl darbuotojai jų objektyviai negalėjo užvaldyti. Be to, bendrovės dokumentacija, atsižvelgiant į vadovavimą nuotoliniu būdu, turėjo būti elektroninėje formoje, o suinteresuotas asmuo, turėdamas bent du bendrovės kompiuterius ir du telefonus, turi visą dokumentaciją, todėl jos nepateikimas yra piktybiškas.

38.10. DGK sprendimuose nustatyta faktinė aplinkybė apie neteisingą duomenų teikimą VSDFV apie darbo užmokestį yra aktuali ir turi būti vertinama bankroto byloje. JANĮ nereikalauja baudžiamosios bylos sprendimo.

38.11. Neteisingas duomenų pateikimas VSDFV apie darbo užmokestį turėjo įtakos bendrovės nemokumui. Dėl mažesnio darbo užmokesčio deklaravimo VSDFV negalėjo laiku reaguoti į mokestinę nepriemoką ir nurašyti lėšų nuo bendrovės sąskaitos, kol jose dar buvo pinigų, todėl VSDFV reikalavimas liko nepatenkintas.

38.12. Suinteresuotas asmuo keičia gynybinę taktiką, dabar teigdamas, kad buvo pavaldus, nors kitoje byloje tai kategoriškai neigė. Be to, net ir esant pavaldumui, suinteresuoto asmens pareiga savarankiškai užtikrinti tinkamą dokumentų išsaugojimą ir organizuoti teisėtą buhalterinę apskaitą lieka galioti, kadangi šios pareigos numatytos įstatyme.

38.13. Suinteresuotas asmuo galėjo pateikti antrą dokumentų kopiją iš jam priklausančių ir jo kontroliuojamų užsienio įmonių, kurioms buvo pervedamos bendrovės lėšos, tačiau to nepadarė.

39. Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į nemokumo administratorės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Teismas pagrįstai atmetė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes pateikti duomenys (dėl 525 337,80 Eur pervedimo) nebuvo pakankami šiam pagrindui nustatyti. Išvestinių sandorių ir dokumentų atskleidimas prieštarautų bendrovės interesams: civilinėje byloje dėl akcijų nuosavybės (Nr. e2-235-600/2025) ieškovai yra asmenys, neturintys akcininkų teisių, ir yra įsteigę konkuruojančią bendrovę UAB „Sigli“. Tokiomis aplinkybėmis A. K. pozicija neteikti informacijos buvo grindžiama bendrovės interesų apsauga nuo tiesioginių konkurentų, o ne bandymu nuslėpti duomenis.

39.2. A. K. buvo tik formalus vadovas: civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025 ieškovai patys įrodinėjo, kad A. K. veikė jų pavedimu, jam buvo patikėta tik tvarkyti bendrovės teisinius formalumus, o jo, kaip direktoriaus, pareigos apėmė tik administracinį darbą. Jis nespręsdavo strateginių bendrovės klausimų. Nemokumo administratorė ignoravo faktinį bendrovės valdymą ir nesiaiškino, kas faktiškai valdė bendrovę.

39.3. Teismas pagrįstai atmetė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes nemokumo administratorė rėmėsi tik neįsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nepateikė kitų įrodymų. Be to, nėra priežastinio ryšio tarp atleidimo ir bankroto. Atskirajame skunde nėra argumentų, patvirtinančių, kad darbuotojų atleidimas buvo atliktas sąmoningai, siekiant privesti bendrovę prie bankroto. Vien faktas, kad darbuotojai buvo atleisti, savaime nereiškia tyčios. Sutarčių nevykdymas kilo dėl objektyvių aplinkybių, nes darbuotojų atleidimas ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymas atsirado dėl susidariusios konfliktinės situacijos su darbuotojais, jų inicijuotų ikiteisminių tyrimų ir sąskaitų apribojimo, o ne dėl sąmoningo A. K. ketinimo privesti bendrovę prie bankroto.

39.4. Teismas pagrįstai atmetė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, nes nemokumo administratorė rėmėsi neįsiteisėjusiu teismo sprendimu ir jai nepateikus kitų rašytinių įrodymų, teismas negalėjo vertinti sandorių įtakos atsiskaitymo eiliškumo pažeidimui. Aplinkybė, kad darbuotojai buvo atleisti neteisėtai ir įtraukti į kreditorių sąrašą, savaime neįrodo, jog buvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas.

39.5. Nemokumo administratorės išvados dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, kontroliuojamą A. K., grindžiamos vien tik prielaidomis. Veiklos perkėlimą inicijavo patys ieškovai (buvę darbuotojai): civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025 ieškovai nurodė, kad UAB „Cortleksas“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Sigli“. Taigi, bendrovės veikla buvo perkelta ne į suinteresuoto asmens kontroliuojamas bendroves. Faktas, kad buvę klientai neatsiskaitė su bendrove, savaime neįrodo, kad atsiskaitymas buvo nukreiptas į kitas bendroves.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

41. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria UAB „Cortleksas“ bankrotas pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ir kuria atsisakyta bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų pagrindais.

42. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

43. Suinteresuotas asmuo A. K. prie atskirojo skundo pridėjo: 1) Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. kovo 1 d. nutarimo skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-07453-23 kopiją; 2) lentelę, pateiktą faile pavadinimu „Vidinės sistemos duomenys“; 3) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2023 m. birželio 29 d. rašto „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo“ kopiją (jau yra bankroto byloje, 2 t., b. l. 86). Prie atsiliepimo į nemokumo administratorės atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. K. taip pat pateikė išplėstinį išrašą su istorija iš JAR apie UAB „Sigli“ ir patikslinto ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-12731-600/2023 kopiją.

44. Pareiškėja nemokumo administratorė MB „Prime lex“ su atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą pateikė UAB „Cortleksas“ laikinosios administratorės UAB „Terra brevis“ veiklos ataskaitos (nuo 2023 m. birželio 2 d. iki 223 m. rugsėjo 14 d.) kopiją.

45. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. spalio 22 d. gauti nemokumo administratorės rašytiniai paaiškinimai dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo.

46. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

47. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54, 55 punktai; 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas).

48. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalys apeliacinės instancijos teismui nenurodė priežasčių, kodėl šie dokumentai (išskyrus jau byloje esančią Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2023 m. birželio 29 d. rašto „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo“ kopiją) negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, juo labiau kai patys įrodymai (dokumentai) ir juose užfiksuotos aplinkybės (JAR) bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu egzistavo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo išimčių, tiek suinteresuoto asmens A. K., tiek nemokumo administratorės MB „Prime Lex“ teikiamus naujus įrodymus atsisako priimti.

49. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti nemokumo administratorės pateiktus rašytinius paaiškinimus, kurie savo turiniu labiau atitinka atsiliepimą į suinteresuoto asmens atsiliepimą, nes tokio procesinio dokumento CPK nenumato, taip pat šiais paaiškinimais išplečiami atskirojo skundo argumentai, o tai daryti draudžiama (CPK 323 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

52. LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovų D. D., M. B., V. S. ir R. R. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai UAB „Cortleksas“, A. K., E. K., O. S. ir VĮ Registrų centrui dėl įrašų vertybinių popierių sąskaitose, sandorių panaikinimo ir pripažinimo niekiniais bei negaliojančiais, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – D. U., kurioje 2025 m. kovo 26 d. priimtas sprendimas – ieškinį patenkinti iš dalies – pripažinti apsimestine atsakovo A. K. ir D. U. 2020 m. vasario 5 d. sudarytą steigimo sutartį ir pripažinti, kad ši sutartis yra steigimo sutartis, sudaryta tarp R. R., V. S., D. D. ir M. B., kuria visi keturi steigėjai turi po 25 vnt. UAB „Cortleksas“ akcijų; priteisti iš atsakovo A. K. LUAB „Cortleksas“ 525 337,80 Eur žalos atlyginimą. Atsakovai A. K. ir O. S. šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka (civilinės bylos apeliacinės instancijos teisme Nr. e2A-1497-1060/2025; apeliacinis skundas neišnagrinėtas, paskirtas posėdis 2025 m. lapkričio 6 d.).

Dėl sąlygų pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu

54. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

55. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024 32 punktas).

56. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

57. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

58. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktas).

59. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024 34 punktas).

60. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Dėl UAB „Cortleksas“ bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu

61. Nagrinėjamoje byloje bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu remiantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytais požymiais, tačiau pirmosios instancijos teismas LUAB „Cortleksas“ bankrotą pripažino tyčiniu, remdamasis tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, t. y. tuo, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai.

62. Nemokumo administratorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad neįsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025 neturi reikšmės šioje byloje sprendžiant dėl LUAB „Cortleksas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pažymėdama, kad minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyti faktai dėl 525 337,80 Eur išvedimo iš bendrovės sąskaitų nepaaiškinus, kodėl tai buvo padaryta, ir tokių faktų, teikdamas apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, neginčija ir suinteresuotas asmuo A. K.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti nurodyto neįsiteisėjusio teismo sprendimo, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas.

63. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025 buvo sprendžiama pirmiausia dėl A. K. veiksmų steigiant bendrovę, ją registruojant ir dėl jo, kaip buvusio bendrovės vadovo, bendrovei padarytos žalos, iš bendrovės sąskaitos nuo 2023 m. vasario 11 d. iki 2023 m. vasario 21 d. į savo asmeninę ar susijusių bendrovių sąskaitas pervedus 525 337,80 Eur, atlyginimo. Buvusio bendrovės vadovo A. K. veiksmų, kurie ieškinyje įvardyti kaip sukėlę bendrovei reikalaujamą atlyginti konkrečią turtinę žalą, vertinimas savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti nagrinėjamoje byloje nustatinėjamų reikšmingų aplinkybių – ar bendrovės bankroto nebuvo siekiama kryptingais bendrovės valdymo organo veiksmais, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tai buvo pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e2-654-910/2025), priimtoje išnagrinėjus nemokumo administratorės atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria tyčinio bankroto byla buvo sustabdyta iki Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje įsiteisės teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad visos aplinkybės, reikšmingos vertinant, ar bendrovė nebuvo priversta prie bankroto tyčia, gali būti nustatytos nagrinėjamoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-654-910/2025 38–39 punktai).

64. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir teismo išvados šios kategorijos ginčuose negali remtis prielaidomis ar tikimybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1173-881/2022). Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl 525 337,80 Eur išvedimo iš bendrovės turėjo būti įrodinėjamos šioje tyčinio bankroto byloje, tačiau nemokumo administratorė apsiribojo minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo pateikimu ir keleto jo ištraukų pacitavimu. Todėl net ir sutinkant, kad sprendime nustatytų kai kurių faktinių aplinkybių neginčija ir suinteresuotas asmuo, neįsiteisėjusiame teismo sprendime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis remtis pagrindo nėra tol, kol sprendimas nėra įsiteisėjęs. Įrodinėjimo našta dėl tyčinio bankroto požymių buvimo visų pirma teko būtent nemokumo administratorei.

65. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nemokumo administratore, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino sąskaitų už A. A. apgyvendinimą, maistą ir alkoholinius gėrimus, nes visos sąskaitos buvo išrašytos bendrovei. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nemokumo administratorė nenurodė, koks tarpusavio ryšys yra tarp buvusio bendrovės vadovo ir A. A., nemotyvavo, jog pastarasis asmuo sąskaitas teikė A. K. pavedimu ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik šių sąskaitų buvimas, nenustačius, nei koks ryšys buvusį vadovą sieja su A. A., nei kokiu tikslu (asmeniniais ar pavyzdžiui, bendrovės reprezentacijai) jos buvo patirtos, atsižvelgiant į jų mastą, negali pagrįsti, kad, tokių išlaidų patyrimu buvo tikslingai siekiama tyčia privesti bendrovę prie bankroto. Šios išlaidos, net jei ir būtų asmeninio pobūdžio, neparodo kryptingos ir nuoseklios strategijos sąmoningai vesti bendrovę prie nemokumo, o galėtų būti vertinamos tik kaip darbo teisinių santykių reguliavimo pažeidimai ar bendrovės pinigų naudojimo pažeidimai, bet ne bankrotą, juo labiau tyčinį bankrotą, sukėlusios aplinkybės.

66. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad ginčo, jog bendrovė turėjo darbuotojus, nėra, todėl darbo aplinkos ir sąlygų sukūrimas, vertinimas, ar kavos aparatas yra reikalingas programavimo paslaugas teikiančiai bendrovei jos biure, yra subjektyvus ir nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kavos aparato įsigijimo fakto vertinti kaip tikslą bendrovę padaryti nemokia. Juo labiau kad iš pateiktos sąskaitos teismas negalėjo nustatyti kavos aparato pirkimo dienos, todėl, atitinkamai, negalėjo vertinti ir jo ekonomiškumo bendrovės finansinės būklės kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratorė neįrodinėjo, jog kavos aparato kaina neatitiko rinkoje esančių kainų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad aplinkybė, jog kavos aparatas yra pirktas iš A. K. vadovaujamos bendrovės, nėra pakankamas pagrindas tyčinio bankroto konstatavimui neturint jokių kitų įrodymų – sandorio datos, rinkos kainos neatitikimo ir kt. Nemokumo administratorės atskirajame skunde nurodoma aplinkybė, kad kavos aparatas tikėtinai net nebuvo įsigytas, nebuvo nurodyta ir įrodinėta pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas jos taip pat nevertina (CPK 312 straipsnis).

67. Nesutiktina su nemokumo administratorės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto požymio. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.

68. Nemokumo administratorė nurodo, kad jau pirmiau minėtas neįsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas nėra vienintelis įrodymas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimui konstatuoti, nes nemokumo administratorė pateikė ir kitus įrodymus – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimus ir bendrovės klientų pranešimus apie sutarčių nutraukimą – kurie rodo, kad suinteresuotas asmuo masiškai atleido beveik visus bendrovės darbuotojus, dėl to bendrovė negalėjo teikti paslaugų, o tai privertė bendrovės klientus nutraukti sutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą nemokumo administratorė (be argumentavimo minėtu neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu) iš esmės grindė teiginiu, kad bendrovės klientai nutraukė sutartis su bendrove po visų programuotojų atleidimo ir atsisakė sumokėti už jau suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad dėl A. K. veikmų bendrovės klientams faktiškai buvo atidėtas atsiskaitymas neapibrėžtam ir, atitinkamai, ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui. Tačiau vien aplinkybė, kad bendrovės klientai nutraukė sutartis, o bendrovės darbuotojai buvo atleisti, neatitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto požymio turinio, nes tai, kad klientai nutraukė sutartis nereiškia, jog suinteresuotas asmuo atidėjo atsiskaitymą už turtą bendrovei ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui. Turtas nebuvo parduotas mažesne kaina, bet buvo atsisakyta sumokėti už paslaugas, turtas nebuvo perleistas neatlygintinai.

69. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota ir tai, kad nėra įrodytas ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis. Nemokumo administratorė jį įrodinėdama taip pat grindė 525 337,80 Eur išvedimu ir masiniu darbuotojų atleidimu, kuris buvo paremtas neįsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimu, todėl, nemokumo administratorei nepateikus jokių kitų rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė negalintis įvertinti nurodytų sandorių įtakos kreditorių eiliškumo pažeidimui, kadangi neturi duomenų apie sandorių datas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Jokiomis kitomis aplinkybėmis nemokumo administratorė kreditorių eiliškumo pažeidimo nepagrindė, todėl vien tik buvusių darbuotojų buvimas kreditorių sąraše savaime neįrodo pažeidimo. Aplinkybė, kad buvę darbuotojai ir UAB „Sigli“ yra įtraukti į kreditorių sąrašą, patvirtina tik tai, kad jie turi finansinių reikalavimų bendrovei, tačiau tai savaime neįrodo, kad bendrovės lėšos iki bankroto bylos iškėlimo buvo netinkamai paskirstytos, pažeidžiant įstatymu nustatytą atsiskaitymo eiliškumą.

71. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad sprendžiant dėl nurodyto tyčinio bankroto požymio, nepakanka nustatyti vien tai, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai bendrovei buvo perduotas bendrovės skolininkės valdytas turtas, bei tai, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę perėjo dirbti bendrovės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020).

72. Nemokumo administratorė pareiškime buvo nurodžiusi, kad A. K. perkėlė bendrovės turtą (darbo užmokesčiui, nuomos mokesčiui ir kitoms prievolėms įvykdyti skirtas pinigines lėšas) į kitus su juo susijusius juridinius asmenis, o įsipareigojimus dėl darbo užmokesčio ir nuomos mokesčio bei kitų prievolių vykdymo paliko bendrovei. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai pažymėjo, kad nemokumo administratorės nurodyti motyvai neatitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo sąlygų. Vien ta aplinkybė, kad, pasak nemokumo administratorės, A. K. į jo valdomas bendroves pervedė bendrovės lėšas, nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą vertinti kaip tyčinį. Byloje nėra duomenų, kad šalia to buvo perkelta ir pačios bendrovės veikla, klientai ir tęsiamos bendrovės nebaigtų vykdyti sutarčių vykdymas. Kitokio vertinimo apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia.

73. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui nėra pakankama nustatyti vien tai, jog bendrovė nutraukė veiklą. Būtina įrodyti, kad finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė remiasi vien tik prielaida, kad „labai tikėtina, jog sumokėta suinteresuotam asmeniui ar jo įmonėms“, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų (banko išrašų, sutarčių, apskaitos dokumentų), patvirtinančių reikalavimo teisių ar sutarčių perėmimą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nemokumo administratorės prašymą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą požymį.

74. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto požymio buvimą. Suinteresuoto asmens A. K. atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja kitokio įvertinimo.

75. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad dėl suinteresuoto asmens neveikimo visiškai ar iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir turtas, yra pagrįstos ir teisingos. Pažymėtina, kad šių faktinių aplinkybių iš esmės neneigia ir apeliantas A. K., aiškindamas tik jų atsiradimo priežastis, kurios, jo vertinimu, turėtų būti aiškinamos jo naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia suinteresuoto asmens pozicija nesutinka.

76. Pažymėtina, kad būtent juridinio asmens vadovas yra atsakingas už juridinio asmens veiklos organizavimą bei jo tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą JAR. Suinteresuoto asmens A. K. atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad jis nebuvo faktiniu bendrovės vadovu, negali pateisinti šių pareigų nevykdymo, juo labiau kad suinteresuoto asmens pozicija šiuo klausimu nėra nuosekli ir priklausomai nuo jam skirtingose bylose (tyčinio bankroto byloje ir civilinėje byloje Nr. e2-235-600/2025) pareikštų reikalavimų skiriasi. Be to, A. K. kaip de jure (teisiniam) vadovui tenka imperatyvi pareiga užtikrinti tinkamą bendrovės dokumentų ir turto kontrolę bei jų perdavimą nemokumo administratorei.

77. Priešingai suinteresuoto asmens teiginiams, kad DGK sprendimai yra neaktualūs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuose DGK sprendimuose nustatytos aplinkybės – neteisingai deklaruotas darbo užmokestis VSDFV ir neteisėtas masinis darbuotojų atleidimas (naudojant klaidingus pagrindus) – vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą dėl buhalterinės apskaitos klaidingo ir aplaidaus tvarkymo. Šie pažeidimai peržengia įprastų darbo teisės normų pažeidimų ribas ir rodo sistemišką apskaitos duomenų netikslumą, o tai yra esminis tyčinio bankroto požymis, ypač kai bendrovė vėliau neteko lėšų atsiskaityti su kreditoriais.

78. Suinteresuotas asmuo A. K. pripažino bendrovę valdęs nuotoliniu būdu, be to, buhalterinę apskaitą tvarkė samdyta buhalterė, todėl dokumentai turėjo būti elektroninėje formoje. Kaip pagrįstai nurodo nemokumo administratorė, suinteresuoto asmens suėmimas 2023 m. kovo 1 d. truko vos 48 valandas, po to jis buvo paleistas. Toks trumpas laikas negali būti pateisinanti aplinkybė dėl ilgalaikio bendrovės finansinės atskaitomybės nepateikimo ar visiško atsiribojimo nuo bendrovės valdymo. Be to, prokuroro taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (bendrovės banko sąskaitų areštas) suvaržo lėšų judėjimą ir mokėjimus, tačiau nelemia vadovo pareigos organizuoti ir tvarkyti buhalterinę apskaitą bei laiku teikti finansinę atskaitomybę JAR. Sutiktina su nemokumo administratorės pozicija, kad suinteresuotas asmuo turėjo galimybę gauti prokuroro leidimą mokėti darbo užmokestį darbuotojams, tačiau to nepadarė, todėl tai reiškia, jog suinteresuotas asmuo neišnaudojo visų galimybių užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą.

79. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad LUAB „Cortleksas“ bankrotas pastaruoju pagrindu pripažintas tyčiniu pagrįstai.

80. Pasisakydamas dėl nemokumo administratorės atskirojo skundo argumentų dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sankcijos termino, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratorės pozicija dėl maksimalaus penkerių metų apribojimo eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu termino taikymo buvo grindžiama iš esmės tik tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorės vertinimu, nepagrįstai nenustatė kitų keturių bankroto pripažinimo tyčiniu požymių. Apeliacinės instancijos teismui atmetus nemokumo administratorės atskirąjį skundą, vertintina, kad pirmosios instancijos teismo taikytas dvejų metų apribojimas suinteresuotam asmeniui eiti minėtas pareigas yra proporcingas, atitinka jo atliktų (neatliktų) veiksmų pobūdį ir yra pakankama sankcija konkrečiu atveju.

Dėl bylos procesinės baigties

81. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai LUAB „Cortleksas“ bankrotą pripažino tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį ir pagrįstai nusprendė, jog bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, taip pat nustatė proporcingą apribojimo eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu trukmę. Atskirųjų skundų argumentais pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas nebuvo paneigtas, todėl atskirieji skundai atmetami kaip nepagrįsti, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.