Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. M., L. M., notarė R. M. – Z. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos A. L. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Pareiškėja kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė motinos – suinteresuoto asmens L. M. vairuotojo pažymėjimą ir nurodė, kad poreikis jį pateikti atsirado atsikertant į apeliacinio skundo argumentus.

13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujo įrodymo turinį, sprendžia, kad šio dokumento priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, jis tik patvirtina pareiškėjos, suinteresuoto asmens L. M. paaiškinimus teisme, todėl naujai pateiktą dokumentą priima į bylą ir vertina kartu su kitais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja A. L. L. (buvusi M.) prašo nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvas I. M. (miręs (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą po savo tėvo ir pareiškėjos senolio V. M. (mirusio (duomenys neskelbtini)) mirties, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Ši faktinė aplinkybė yra reikšminga nustatant pareiškėjos senolės T. M., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo apimtį.

15. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) metais mirus V. M. paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo 1964 metų Civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Pažymėtina, kad alternatyvus palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas abiejų Civilinių kodeksų teisės normose: 1964 m. CK 587 straipsnyje; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012).

16. Pagal 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nuo 1994 m. birželio 10 d. galiojanti CK 573 straipsnio 1 dalis numatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad palikimo atsiradimo, t. y. V. M. mirties ((duomenys neskelbtini)) metu, palikėjo pirmos eilės įpėdiniai buvo jo sutuoktinė T. M. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir sūnus I. M. (mirė (duomenys neskelbtini)). Mirusioji T. M. tik 1999 m. kovo 26 d. kreipėsi į Klaipėdos m. pirmąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo po jos sutuoktinio V. M. mirties ir jai notarų biuras1999 m. kovo 26 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) į mirusio sutuoktinio V. M. turtą – pinigines lėšas. Duomenų, kad dėl palikimo priėmimo kreipėsi ir kitas pirmos eilės įpėdinis –I. M., nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad po V. M. mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į transporto priemonę Moskvich 412, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), ar kitą – išskyrus pinigines lėšas, V. M. turtą.

17. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad siekdamas įgyti palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Įsigaliojus naujam CK šis terminas sutrumpintas iki 3 mėnesių, tačiau taip pat numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalys).

18. Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).

19. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Spręsdamas klausimą, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismas turi vertinti konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio mėn. 18 d. nutartis Nr. 3K-3-241/2007; 2019 m. gegužės 16d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-313/2019).

20. Pažymėtina ir tai, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 pastraipa). Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 24–25 pastraipos; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 pastraipa).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės bei pateikti įrodymai yra pakankami ir patvirtina palikimo priėmimo faktą, kad I. M. (mirė (duomenys neskelbtini)) po tėvo V. M. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) ėmėsi aktyvių veiksmų valdyti palikimo objektą sudarantį turtą. Suinteresuotas asmuo L. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad automobilį (mašiną) pati parvairavo savo gyvenamos vietos adresu – (duomenys neskelbtini), Klaipėda, po V. M. mirties, nes jos sutuoktinis (vyras) tuo metu dar neturėjo vairuotojo teisių, ir retkarčiais juo naudojosi pati, kol praėjus metams - dvejiems po vyro mirties, jį pardavė metalo laužui. Nors L. M. yra pareiškėjos motina, netikėti jos paaiškinimais nėra pagrindo, nes jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, kad I. M. įgijo vairuotojo teises 1996 m. rugsėjo 14 d. L. M. teisę vairuoti automobilį buvo įgijusi dar nuo 1989 m. sausio 1 d. Tai, kad raudonos ar vyšninės spalvos automobilis (moskvičius) kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atsirado dar 1995 ar 1996 m. ir jame buvo (stovėjo) iki 2002 ar 2003 m., matydavo jo naudojantis kaimynės vyrą ar kaimynę, patvirtino ir 2024 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas S. R.. Name minėtu adresu nuo 2000 m. gyvenantis E. A. 2024 m. birželio 27 d. teismo posėdyje apklaustas liudytoju parodė, kad 2000 m. matydavo kieme stovintį automobilį (vyšninės ar bordo spalvos moskvičių), matė kaimyną už vairo, o po pusmečio ar metų automobilio (moskvičiaus) stovėjimo vieta kieme nesikeitė: vadinasi tada juo nevažinėjo. Pastebėtina, kad fiziniai asmenys (suinteresuotas asmuo L. M., liudytojai) liudijo apie maždaug 30 m. senumo faktus, todėl neabejotinai jų pateikimo ir atkūrimo aplinkybės galėjo skirtis, tačiau jų parodymuose svarbios bylai detalės nesiskiria. T. M. neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir jos vardu registruotu automobiliu pati nesinaudojo.

22. Bylos duomenimis, nuo įsigijimo iki išregistravimo viešame registre, automobilis buvo registruotas tik T. M. vardu. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilis buvo pirktas pagal T. M. gautą paskyrą iš darbovietės jos santuokos su V. M. metu. Į apeliantės keliamą hipotetinį klausimą, kaip po V. M. mirties sūnus galėjo paveldėti gyvai motinai T. M. priklausiusio turto dalį, atsako sutuoktinių turtą reglamentuojančios teisės normos. Tiek Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse (toliau – ir SŠK), galiojusiame iki 2001 m. liepos 1 d. , tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis); esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas); tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

20. Apeliantės vertinimu, turtas – automobilis buvo priimtas vėliau kaip po 6 mėnesių nuo palikėjo mirties dienos, nes I. M. automobilio negalėjo valdyti: vairuotojo pažymėjimą jis gavo tik 1996 m. rugsėjo 14 d. Tačiau tokie jos argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Vien aplinkybė, kad I. M. įgijo vairuotojo teises 1996 m. rugsėjo 14 d nėra pakankama paneigti faktui, kad I. M. pradėjo ginčo automobiliu naudotis per 6 mėn. po savo tėvo V. M. mirties. Viena vertus, faktinis turto – automobilio valdymas nereiškia vien tik automobilio vairavimo; rūpinimasis automobilio technine būkle, jo saugumu taip pat yra turto valdymas. Kita vertus, gauti vairuotojo pažymėjimo bet kuriuo metu negalima: tai yra trunkantis procesas, nes būtina išklausyti teorinį kursą, surinkti nustatytą praktinio automobilio vairavimo valandų skaičių ir išlaikyti egzaminus (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai I. M. darė siekdamas visapusiškai naudotis automobiliu, t. y. ne tik rūpintis jo technine būkle, saugumu, bet ir jį vairuoti.

21. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjos A. L. L. paaiškinimais, nes ji dėl savo amžiaus nei atsiminti, nei papasakoti tiek apie automobilį, tiek apie mirusio tėvo santykius su savo tėvais, negalėjo, kaip teigia apeliantė. Bylos duomenimis, pareiškėja A. L. L. įrodinėjamų veiksmų atlikimo metu – 1995–1996 m. buvo mažametė (apie 2 m.), o jos tėvo I. M. mirties metu buvo nepilnametė (13 m.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja surinko išsamią informaciją, pasakojimus apie jos mirusių senolio (V. M.) ir tėvo (I. M.) santykius, automobilį, rašytinius įrodymus, ir jis grindė savo procesinio dokumento turinį, savo paaiškinimus teisme. Detaliai visas aplinkybes paaiškino jos to meto įstatyminė atstovė, byloje suinteresuotas asmuo L. M.. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus šioje byloje nustatytus faktinius duomenis ir vadovaudamasis jais priėmė sprendimą dėl reikalavimo pagrįstumo.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.).

23. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė įstatymo normas, vadovavosi aktualia teismų praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Pareiškėja, turinti priešingą teisinį suinteresuotumą byloje, prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.