Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1354-562/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-07-07
Bylos Nr.: e2A-1354-562/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-01537-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Rosita Patackienė, Jadvyga Mardosevič
Ieškovas: A. M.
Atsakovas: V. M., D. Š.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-1354-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01537-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 2.6.6.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovams V. M. ir D. Š., trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“, dėl nuostolių atlyginimo ir sandorių pripažinimo niekiniais (negaliojančiais).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. M. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) priteisti jai iš atsakovo V. M. 4462,96 Eur nuostolių atlyginimą; 2) pripažinti sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo, sudarytą tarp V. M. ir D. Š. (toliau – atsakovai), niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu; 3) pripažinus sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo, sudarytą tarp V. M. ir D. Š., niekine CK 1.86 straipsnio pagrindu, pripažinti niekine ir 2018 m. birželio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36, sudarytą tarp D. Š. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – trečiasis asmuo); 4) teismui padarius išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį, sudarytą tarp V. M. ir D. Š., pripažinti niekiniu CK 1.86 straipsnio pagrindu, ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1179-266/2010 nutraukė ieškovės A. M. ir atsakovo V. M. santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys pasidalijo santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – trijų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 65,78 kv. m. ploto su 8,04 kv. m. rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), po ½ dalį, įsipareigojo kreditinę prievolę AB DnB NORD bankui pagal kreditavimo sutartį Nr. K- 3100-2007-23 minėtam nekilnojamajam turtui įgyti vykdyti abu pareiškėjai ir numatė, kad kreditinė prievolė AB DnB NORD bankui yra solidari abiejų šalių, t. y. neįvykdžius prievolės vienai šaliai, prievolė yra vykdoma kitos šalies. Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė šį turtą ieškovei A. M., o atsakovui V. M., iš ieškovės A. M. už jo turėtą dalį bendroje dalinėje nuosavybėje priteisė 29000,00 litų (8398,98 Eur) piniginę kompensaciją. 2012 m. spalio 31 d. nutartimi iš ieškovės priteistos 29000,00 litų kompensacijos atsakovui V. M. mokėjimą išdėstė dalimis, mokant po 1000,00 litų kas mėnesį. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis palikta nepakeista. Anykščių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20-266/2015 pagal ieškovės AB DnB NORD banko ieškinį atsakovei A. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. M., priteisė ieškovei AB DnB NORD bankui, iš A. M. (laiduotojos, užtikrinusios tinkamą trečiojo asmens V. M. prievolės pagal kreditavimo sutartį Nr. K-3100-2007-23 įvykdymą) 7004,25 Eur negrąžinto kredito dalį, 184,31 Eur procesinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo, t.y. 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 210,00 Eur žyminio mokesčio. 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi V. M. neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido naujajam kreditoriui D. Š. visas iš 2012 m. rugpjūčio 20 d. Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, 2012 m. spalio 31 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-881-544/2012, kylančias ar su jomis susijusias kreditoriaus teises, įskaitant tačiau neapsiribojant, kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius, ir kitas su skolos išieškojimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų. 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2018-06/36 kreditorius D. Š. perleido naujajam kreditoriui UAB „Legal Balance“ reikalavimo teisę į A. M.. Reikalavimo suma – 8398,98 Eur, pagrindas – 2016 m. sausio 20 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012.

3. Be to, ieškinyje nurodė, kad tarp AB DnB NORD banko ir kredito gavėjo atsakovo V. M. 2007 m. gegužės 30 d. buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. K-3100-2007-23, kurios pagrindu kredito gavėjui V. M. buvo suteiktas 30000,00 litų kreditas būsto įsigijimui su kintama palūkanų norma terminui iki 2032 m. balandžio 30 d. Grafike buvo numatyti tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui tą pačią dieną buvo sudaryta laidavimo sutartis tarp banko ir laiduotojos – ieškovės A. M., kuria laiduotoja įsipareigojo atsakyti solidariai ta pačia apimtimi kaip V. M. visu savo turtu, jei kredito gavėjas V. M. neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles bankui. A. M. laidavimas galiojo iki visiško V. M. prievolių įvykdymo. Atsakovas V. M. kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė kreditavimo sutarties nustatytų tarpinių kredito grąžinimo terminų, dėl to kreditorė AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti iš laiduotojos A. M. negrąžinto kredito dalį. Anykščių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20-266/2015 kreditorės ieškinį tenkino ir iš A. M. priteisė 7004,25 Eur negrąžinto kredito dalį, 184,31 Eur procesinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo, t. y. 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteisto sumos nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 210,00 Eur žyminio mokesčio. 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovė A. M., parduodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visiškai įvykdė V. M. prievolę kreditorei AB DnB NORD bankui, todėl įgijo teisę į nuostolių atlyginimą atgręžtinio reikalavimo būdu. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė yra visiškai įvykdžiusi atsakovo V. M. prievolę kreditoriui AB DnB NORD bankui pagal kreditavimo sutartį Nr. K-3100-2007-23, vadovaudamasi CK 6.83 straipsnio 1 dalimi ir 7 punkte nurodyta teismų praktika, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo V. M. ieškovės patirtus nuostolius sumoje 4462,96 Eur, t. y. pusę sumos (8925,92 Eur), kurią atlygino ieškovė kreditoriui AB DnB NORD bankui. Nuostolius sudaro 7119,93 Eur skola, 379,11 Eur palūkanos ir 1426,88 Eur skola AB DnB NORD bankui. Pažymėjo, kad ieškovės patirto nuostolio dydis yra paskaičiuotas ir padalintas į lygias dalis tarp ieškovės ir atsakovo V. M. atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimo metu šalys įsipareigojo prievolę pagal kreditavimo sutartį vykdyti abu.

4. Taip pat, ieškinyje nurodė, kad kaip jau minėta aukščiau, 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi V. M. neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido naujajam kreditoriui D. Š. visas iš 2012 m. rugpjūčio 20 d. Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, 2012 m. spalio 31 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-881-544/2012, kylančias ar su jomis susijusias kreditoriaus teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant, kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius, ir kitas su skolos išieškojimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų. 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2018-06/36 kreditorius D. Š. perleido naujajam kreditoriui UAB „Legal Balance“ reikalavimo teisę į ieškovę – A. M.. Reikalavimo suma – 8398,98 Eur, pagrindas – 2016 m. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012. Ieškovė nesutinka su reikalavimo teisės perleidimu, kadangi minėti sandoriai pažeidžia jos (ieškovės), kaip kreditorės, teises ir teisėtus interesus. Prašo sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo, sudarytą 2015 m. kovo 30 d. tarp atsakovo V. M. ir D. Š., pripažintina niekine kaip tariamas sandoris, kuris buvo sudarytas siekiant atsakovui V. M. išvengti ieškovės ir atsakovo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, t.y. atsakovas V. M. turėjo reikalavimo teisę į ieškovę dėl piniginės kompensacijos priteisimo už jo turėtą dalį bendroje dalinėje nuosavybėje, o ieškovė, įvykdžiusi atsakovo prievolę kreditorei AB DnB NORD bankui, įgijo reikalavimo teisę į atsakovą V. M.. Be to, pažymi ir tai, kad atsakovas V. M. nevykdo prievolės išlaikyti savo nepilnametį sūnų J. M. nuo pat prievolės atsiradimo dienos, t. y. Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės A. M. ir atsakovo V. M., kuria nepilnamečio sūnaus J. M., (duomenys neskelbtini)., gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina A. M. ir atsakovas įsipareigojo teikti savo sūnui materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300,00 litų nuo 2014 m. vasario 18 d. iki sūnaus pilnametystės. 2020 m. gruodžio 1 d. išlaikymo įsiskolinimas sudaro 5979,03 Eur. Taigi, ir šiuo aspektu, ieškovė, uzufrukto teise valdydama nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistas lėšas, turi reikalavimo teisę į atsakovą. Be to, pažymėjo, kad pagal ginčijamą sandorį naujasis kreditorius yra atsakovo V. M. geras pažįstamas. Jis niekada realiai neįgyvendino savo, kaip naujojo kreditoriaus, teisių. Ieškovės manymu, ginčijamas sandoris buvo sudarytas neatlygintinai. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas V. M. oficialiai niekur nedirba, jei įsidarbina, pradėjus priverstinį išieškojimą iš jo gaunamų pajamų, darbo santykius nutraukia, taip užkirsdamas kelią išieškoti pinigines sumas. Ginčijamo sandorio tariamumą ir atsakovo V. M. siekį išvengti neigiamų pasekmių patvirtina ir tai, kad kreditorius AB DnB NORD bankas į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės A. M. kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 8 d., teismo sprendimas priimtas 2015 m. balandžio 27 d., reikalavimo teisė į A. M. perleista 2015 m. kovo 30 d.

5. Be to, pažymėjo ir tai, kad D. Š., perleisdamas reikalavimo teisę į A. M., naujajam kreditoriui UAB „Legal Balance“ pateikė 2016 m. sausio 20 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad ginčijamas sandoris tarp V. M. ir D. Š. galimai sudarytas vėliau nei nurodyta sutartyje, o tai neabejotinai patvirtina atsakovo V. M. siekį išvengti atsiskaitymų, pabloginti savo finansinę padėtį. Ieškovės manymu, atsakovas V. M., sudarydamas ginčijamą sandorį, siekė išvengti savo finansinių prievolių ieškovei, sudarė galimai neatlygintiną tariamą sandorį, tuo pažeisdamas ieškovės teises ir teisėtus interesus, naujasis kreditorius D. Š. pagal ginčijamą sandorį jokių teisių realiai neįgyvendino, todėl toks sandoris pripažintinas niekiniu nuo pat jo sudarymo momento.

6. Ieškinyje nurodė, kad teismui padarius išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti niekiniu CK 1.86 straipsnio pagrindu, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Teigė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti po prievolės atsiradimo, tai yra ieškovei įvykdžius atsakovo V. M. prievolę kreditorei AB DnB NORD bankui 2015 m. rugsėjo mėnesį ir po 2014 m. kovo 14 d. nutarties priėmimo, kurios pagrindu atsakovui atsirado prievolė teikti išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Dėl to, ieškovė mano, jog ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą V. M.. Teigė, jog teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamo sandorio pagrindu yra perleistas pakankamai didelės vertės turtas (8398,98 Eur reikalavimo teisė). Tikėtina, kad ginčijamo sandorio, sudaryto tarp atsakovo V. M. ir D. Š. pagrindu atsakovas V. M. negavo jokios ekonominės naudos. Priešingu atveju, antstolė Nijolė Jutkienė, vykdydama priverstinį išieškojimą pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui išieškojimo iš atsakovo V. M., būtų išieškojusi pagal ginčijamą sandorį gautas pinigines lėšas. Tai patvirtina faktą, kad buvo sudarytas tariamas sandoris. Vertinant tai, ar ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės teises, pažymėtina ir tai, kad atsakovas V. M. jokio nekilnojamojo turto neturi, pajamų negauna, o tai akivaizdžiai apsunkina ieškovės galimybes bent dalinai patenkinti savo reikalavimus. Ieškovės nuomone, ginčijami sandoriai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, todėl toks sandoris yra pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Ieškovės manymu, atsakovas ir trečiasis asmuo D. Š. laikytini nesąžiningais asmenimis, kuriems buvo žinoma ir suprantama, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės, kaip kreditorės, teises. Akivaizdu, kad sudaromu sandoriu buvo tyčia siekiama apsunkinti ieškinio reikalavimų patenkinimą (įskaitymą). Išreikalavus ginčijamą sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo, sudarytą tarp atsakovo V. M. ir D. Š., įvertinus atsiskaitymo sąlygas už įsigyjamą reikalavimo teisę, bus galima daryti išvadą, ar, sudardamas ginčijamą sandorį, atsakovas neapsunkino ieškovės galimybės patenkinti bent dalį savo reikalavimų, ar užkirto kelią bet kokiam reikalavimų patenkinimui. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas V. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Pripažinus niekine ir (ar) negaliojančia actio Pauliana pagrindu reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo V. M. ir D. Š., pripažintina negaliojančia ir 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2018-06/36, sudaryta tarp D. Š. ir UAB „Legal Balance“, kadangi iš neteisės teisė negali atsirasti.

7. Be to, pažymėjo, kad pagal sudarytą ginčijamą sandorį D. Š. nėra įgijęs jokios materialinės naudos, todėl restitucijos taikymas nepažeis UAB „Legal Balance“ interesų.

8. Ieškovė A. M. ir jos atstovė E. M. D. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

9. Ieškovė A. M. teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad ji nemokėjo buvusiam sutuoktiniui V. M. piniginės kompensacijos, kuri teismo buvo priteista už jai atitekusį visą santuokoje įgytą butą, nes neturėjo lėšų. Po ko, 2015 metais bankas pareikalavo iš jos, kaip laiduotojos, skolos už suteiktą minėto buto įsigijimui kreditą. Ji pardavė minėtą butą ir atidavė bankui skolą. Jos skola bankui su atsakovu buvo solidari, todėl prašo iš atsakovo priteisti pusę sumokėtos bankui sumos. Pageidauja atlikti įskaitymą, nes ji skolinga atsakovui piniginę kompensaciją, o atsakovas jai skolingas pusę bankui jos sumokėto kredito sumos bei susidaręs išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimas. Tačiau negali to padaryti, nes atsakovas V. M. savo reikalavimo teisę perleido kitiems asmenims. Apie ketinamą atlikti įskaitymą buvusio sutuoktinio neinformavo, nes po ištuokos jie tarpusavyje nebendravo. Prašė reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Apie tai, jog buvęs sutuoktinis – atsakovas V. M. perleido reikalavimo teises kitam asmeniui – D. Š. jai tapo žinoma 2020 metų gruodžio mėnesį, kai gavo laišką iš anglų kompanijos, kuri išieško skolas. Ji nežinojo, kad dar anksčiau vyko teismo procesas dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese.

10. Ieškovės atstovė E. M. D. papildomai nurodė, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris yra tariamas, nes jis sudarytas tarp dviejų draugų – atsakovų V. M. ir D. Š.. Be to, D. Š. teigė, jog negalėjo išieškoti perleistos skolos iš užsienyje gyvenančios ieškovės, tačiau tuo metu (2015 metais) ieškovė Lietuvoje turėjo nekilnojamąjį turtą (butą), į kurį galėjo būti nukreiptas skolos išieškojimas. To nepadarius, 2015 m. rugsėjo 21 d. pabaigoje, šis butas buvo parduotas, nes bankas pateikė reikalavimą dėl skolos už šio buto įsigijimą. Atkreipė dėmesį, kad ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta tuomet, kai bankas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės, kaip laiduotojos. Šios bylos nagrinėjimo metu, kurioje atsakovas V. M. buvo patrauktas trečiuoju asmeniu, įvyko reikalavimo teisių perleidimas. Mano, kad tai buvo padaryta siekiant išvengti galimo skolinių įsipareigojimų įskaitymo. Tvirtina, jog ginčo sandoris buvo tariamas.

Atsiliepimas

11. Atsakovas V. M. atsiliepimų į ieškovės ieškinį bei patikslintą ieškinį nepateikė, pranešimai dėl atsiliepimų pateikimo jam buvo įteikti tinkamai.

Šalies argumentai

12. Atsakovas V. M. teismo posėdžio metu su ieškiniu iš dalies sutiko. Nurodė, kad sutinka, jog yra skolingas ieškovei nuostolius dėl ieškovės padengtos skolos bankui. Tačiau nesutinka padengti kitus nuostolius, nes mokėjo mokesčius kol butas priklausė abiem. Tuomet kai butas tapo asmenine ieškovės nuosavybe, jis neprivalo mokėti mokesčių. Taip pat prieštarauja dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties panaikinimo. Paaiškino, jog reikalavimo teises perleido D. Š., nes jį pažinojo, juo pasitikėjo. Jie yra vaikystės draugai, kartu ėjo į mokyklą. Jis (V. M.) nebuvo skolingas D. Š.. Patikslino, kad buvo skolingas gal tik 200,00 Eur. Susitarė, kad jei pavyks išieškoti, dalį pinigų jam grąžins. Jis buvo įsitikinęs, nes taip pasakė antstolė, kad išieškoti iš ieškovės nepavyks, todėl perleido draugui reikalavimo teisę. Neprisimena teismo proceso, vykusio 2015 metais, kuomet bankas prisiteisė skolą už suteiktą kreditą iš jo buvusios sutuoktinės – ieškovės, kaip laiduotojos.

Atsiliepimas

13. Atsakovas D. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti.

14. Nurodė, kad su ieškovės A. M. ieškiniu nesutinka, nes jame išdėstytos aplinkybės visiškai neatitinka faktinių su sandoriu susijusių aplinkybių. 2015 m. kovo 30 d. tarp jo, D. Š., ir atsakovo V. M. buvo sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius, t.y. V. M. neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido naujajam kreditoriui (D. Š.) visas iš Anykščių rajono apylinkės teismo bei Panevėžio apygardos teismo sprendimų kilusias kreditoriaus teises. Iš to seka, kad atsakovas V. M. turėjo teisėtą teisę reikalauti iš skolininkės, t.y. ieškovės A. M. prievolių/skolų vykdymo ir akivaizdu, kad ieškovė šios pareigos nevykdė, nors turėjo tam pareigą. Tarp jo (D. Š.) ir V. M. iki ginčo sutarties sudarymo buvo susiklostę tam tikri prievoliniai santykiai, nes jis (D. Š.) buvo paskolinęs V. M. pinigines sumas, o dėl finansinių sunkumų pastarasis neturėjo galimybių grąžinti skolos. Ieškovė klaidina teismą teigdama, kad apie ginčo sutartį, sudarytą 2015 m. kovo 30 d., sužinojo tik gavusi pranešimą iš trečiojo asmens UAB „Legal Balance“. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad reikalavimas buvo perleistas dėl ieškovės turėtos sumokėti atsakovui piniginės kompensacijos, kuri buvo priteista teismo sprendimu. Ieškovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, pastarajai išsiunčiant pranešimus dviem adresais – adresu užsienyje ir adresu Lietuvoje, kurį pati ieškovė vėliau nurodė teismui, teikdama atskirąjį skundą. Be to, 2015 m. spalio 7 d. Anykščių rajono apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015 tenkino jo (D. Š.) prašymą ir pakeitė pradinį išieškotoją V. M. pastarojo teisių perėmėju – juo (D. Š.) ir jam buvo išduotas vykdomasis raštas. 2016 m. sausio 14 d. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-62-227/2016 išnagrinėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties ir A. M. atskirojo skundo netenkino. Akivaizdu, jog ieškovė klaidina teismą teigdama, kad iki šiol nieko nežinojo apie reikalavimo teisių perleidimą, nes į nurodytą bylą buvo pateikta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, o ieškovė, kaip šalis, turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga ir iš jos atskirojo skundo akivaizdu, kad ji tikrai buvo susipažinusi su šia sutartimi. Teigė, jog gavęs vykdomąjį raštą ir tikėdamasis pateikti vykdomąjį raštą vykdymui, susidūrė su sunkumais dėl išieškojimo, nes antstoliai atsisakė priimti vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš asmens, gyvenančio užsienio valstybėje. Tuomet ieškojo galimybių išieškoti skolą per privačias skolų išieškojimo institucijas ir taip pradėjo bendrauti su trečiuoju asmeniu UAB „Legal Balance“, o vėliau sudarė susitarimą dėl reikalavimo teisės perleidimo. Nurodė, jog 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo V. M. ir jo (D. Š.) bei 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, sudaryta tarp jo (D. Š.) ir trečiojo asmens UAB „Legal Balance“, atitiko teisės aktų reikalavimus, o ieškovė nenurodo nei vienos objektyvios aplinkybės dėl kurios sutartys turėtų prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovės pozicija, kad ji sutinka su iš jos atsakovui V. M. priteista pinigine kompensacija ir su tuo, kad V. M. turėjo reikalavimo teisę, tačiau nesutinka su tuo, kad teisė galėjo būti perleista, prieštarauja CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 6.101 straipsnio reguliavimui bei yra nelogiška. Ginčijamomis sutartimis nebuvo perleista daugiau teisių, nei V. M. bei jis (D. Š.) turėjo. Pasirašydami atskiras reikalavimo perleidimo sutartis, perleido reikalavimo teises į teismo sprendimais priteistas pinigines sumas dėl kurių ginčo jau nebuvo, nes visi teismo sprendimai buvo įsiteisėję.

15. Atsakovas D. Š. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad reikalavimo teisę į skolą jam V. M. perleido sąžiningai ir teisingai. Nemano, kad buvo pažeisti kieno nors interesai. Jie buvo vaikystės draugai. Baigę mokyklą, tapo pažįstami. Jokie verslo reikalai jų nesieja. Tačiau V. iš jo buvo pasiskolinęs kelis kartus pinigų. Kiek kartų ir kokią sumą – neprisimena, tačiau mažiau nei 1000,00 litų. Jie buvo pasirašę skolos lapelį pagal kurį kaupėsi delspinigiai. Neprisimena, kokiomis sąlygomis šis skolos lapelis buvo sudarytas. Jis paklausė V., kada grąžins skolą, o šis jam pasiūlė perleisti reikalavimo teisę į ieškovės skolą. D. V. sakė, kad išreikalauti skolą yra sudėtinga. Jis (D. Š.) sutiko perimti reikalavimo teisę ir ją perėmė. Pasiskolinta V. M. iš jo suma yra mažesnė nei reikalavimu jam perleista suma. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodė, kad apmokėjimas už reikalavimo teisės perleidimą nustatomas atskira sutartimi. Turėjo omenyje minėtos skolos, pasirašytos tarp jo ir V., sutartį, tačiau šiuo metu jos nėra išsaugojęs. Patikslina, kad su V. konkrečių sumų, kaip bus atsiskaityta už reikalavimo perleidimą, jie nebuvo sutarę. Buvo kalbėję, jog jei jam (D. Š.) pavyks išieškoti skolą iš ieškovės A. M., tai kažkiek šios sumos grąžins V. M.. Tapęs išieškotoju, gavo iš V. M. vykdomąjį raštą. Tuomet kreipėsi į teismą dėl išieškoto pakeitimo vykdymo procese, dėl vykdomojo rašto išdavimo. Negali pasakyti, kada gavo iš teismo vykdomąjį raštą. Skambino telefonu antstolei, kuri sakė, kad iš užsienyje gyvenančio asmens išieškoti yra sudėtinga. Jis nepateikė vykdomojo rašto antstolei, o savo reikalavimo teisę perleido UAB „Legal Balance“. Į teisininką nesikreipė dėl išieškojimo, nes žino, kad tai tvarko antstolis. Jam (D. Š.) UAB „Legal Balance“ nieko nesumokėjo už tai, kad jis perleido skolos reikalavimo teisę į ieškovę. Patikslina, jog kažkiek pinigų jis sumokėjo UAB „Legal Balance“, kad būtų vykdomas skolos išieškojimas iš ieškovės.

16. Trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė A. M. savo patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia atsakovo V. M. ir D. Š. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria perleistas reikalavimas į ieškovės 8398,98 Eur skolą. Vienas iš argumentų, kuriais grindžiamas šis prašymas yra tariamas nesąžiningumas remiantis aplinkybe, kad trečiasis asmuo ir atsakovas palaiko draugiškus ryšius, apie ko buvimą ieškovė jokių įrodymų nepateikia.

17. Pažymėjo, kad sandorio šalių draugiški santykiai nedaro jų veiksmų nesąžiningais ar neteisėtais. Be to, ieškovė teigė, kad atsakovo ir D. Š. sandoris nebuvo vykdomas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Atsakovas D. Š. nėra nurodęs, kokiu būdu yra sumokėjęs atsakovui V. M. už reikalavimo perleidimą. Mano, kad galėjo sumokėti grynais pinigais. Kitaip tariant, ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi.

18. Teigė, jog trečiasis asmuo D. Š. akivaizdžiai naudojosi savo reikalavimo teise ieškovės atžvilgiu. Pastarasis, kaip atsakovo teisių perėmėjas, Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015, pakeistas išieškotoju ir jam išduotas vykdomasis raštas ieškovės atžvilgiu. Mano, jog ši aplinkybė akivaizdžiai liudija, kad D. Š. savo teises pagal sutartį įgyvendino. Kita vertus, trečiajam asmeniui galimai turėjo būti sunku įgyvendini pilnai savo teises, nes ieškovė Lietuvoje negyvena. Tuo tarpu šioje situacijoje trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“, pasitelkęs savo užsienio partnerius, rado ieškovę. Nesutiko su ieškovės teiginiu, jog reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes ieškovė turi įskaitymo teisę į atsakovo skolą.

19. Pažymėjo, kad skolos įskaitymui yra taikomos būtinosios sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 6.131 straipsnis – įskaitymas yra daromas pranešus kitai prievolės šaliai apie tai. Be to, galima įžvelgti ieškovės piktnaudžiavimą savo teisėmis, nes atsakovas pirmas įgijo jos atžvilgiu reikalavimo teisę, tačiau ji vengė su juo atsiskaityti ir atitinkamai atsakovui negalint atsiskaityti su AB DnB NORD banku, jai pačiai teko pareiga sumokėti pagal kreditavimo sutartį Nr. K-3100-2007-23. Galimai to buvo galima išvengti, jei ieškovė būtų laiku ir tinkamai vykdžiusi savo prievoles sumokėti atsakovui 29000,00 litų (8398,98 Eur), todėl prisidėjo prie nuostolių dydžio (bylinėjimosi išlaidos, vykdymo išlaidos).

20. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo akivaizdumo požiūriu. Tai reiškia, kad į reikalavimus, dėl kurių priimtas res iudicata galią turintis teismo sprendimas ir kurie yra pripažinti vykdytinais procesine tvarka, vienašališkai negalima įskaityti reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Kitaip tariant, yra susidariusi situacija, kurioje ieškovės reikalavimas negalėjo būti įskaitytas, nes jis nelygiavertis atsakovo V. M. perleistam reikalavimui, kuris yra įtvirtintas vykdomajame dokumente, nes ieškovė savo ieškiniu prašo priteisti tik 4390,52 Eur, todėl jos interesai dėl įskaitymo negalėjo būti pažeisti reikalavimo perleidimu. Kitas ieškovės argumentas yra tai, kad ji turi teisę į įskaitymo teisę atsakovo atžvilgiu kaip uzufrukto teise valdydama nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistas lėšas. Tvirtina, jog ieškovė neteisingai supranta savo asmenines teises ir jai kylančias teises pagal įstatymą kaip vaiko atstovei. Įskaitymas galimas tik pagal ieškovės asmenines teises, o ne atstovaujamo vaiko teises.

21. Be to, nurodė, kad ieškovės prašymas taikyti actio Pauliana, remiasi aplinkybe, kad ieškovė turi teisę ginčyti reikalavimą, kurio atsakovas neprivalėjo sudaryti, jeigu jie pažeidžia jos teises, o atsakovas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kaip aptarta aukščiau, ieškovė neturėjo teisės į įskaitymą, todėl jos interesai nėra pažeidžiami. Argumentai dėl turtinės padėties pabloginimo yra nepagrįsti, nes reikalavimas buvo pačios ieškovės atžvilgiu, todėl nebuvo galimybės jai suteikti kaip CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta pirmenybės teisės, nes ji pati ir yra skolininkė. Pažymėjo, kad atsakovo perleistas reikalavimas yra didesnis nei jos ir yra aiškiai nelygiavertis vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu ieškovės reikalavimui. Be to, ieškovė galimai nepaliko atsakovui kitos išeities kaip perleisti reikalavimo teisę, nes jam esant sunkioje finansinėje padėtyje, kaip ji pati grindžia savo ieškinyje, jam tapo sunku įgyvendinti jos atžvilgiu reikalavimo teisę, nes ieškovė pati ilgą laiką vengė atsiskaityti su atsakovu ir kaip jau minėta gyvena užsienyje, kas apsunkina išieškojimo iš jos galimybes.

22. Be to, nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ yra sąžiningas reikalavimo teisių perėmėjas ieškovės atžvilgiu pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36. Sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36, atsakovas D. Š. pateikė UAB „Legal Balance“ su reikalavimu susijusius dokumentus: vykdomąjį dokumentą ir 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015, iš kurių buvo pakankamai aišku apie pagrįstą ir teisėtą reikalavimo teisę ieškovės atžvilgiu, todėl buvo sudaryta sutartis. Tokie veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101 str. 1 d. – kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu, jei teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir suvaržyti labiau prievolės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės interesai nėra pažeisti, nepagrįsta ir nesąžininga būtų UAB „Legal Balance“ atžvilgiu pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36 negaliojančia ar ginčyti actio Pauliana pagrindu.

23. Trečiojo asmens UAB „Legal Balance“ atstovė T. Š. teismo posėdžio metu ieškinį dėl reikalavimo teisų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis prašė atmesti, dėl kitų reikalavimų nepasisakė. Palaikė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad skolininkė gyveno užsienyje, jos gyvenamoji vieta apie 9 metus buvo nežinoma, todėl įmonė UAB „Legal Balance“ pasiūlė D. Š. paslaugą – surasti užsienyje gyvenančio asmens gyvenamosios vietos adresą. Dėl to, D. Š. sumokėjo UAB „Legal Balance“ simbolinį mokestį, apie 90,00 Eur.

24. Paaiškino, jog skolų išieškojimo įmonė daugiau nei 500,00 Eur už ieškovės skolą nepasiūlytų, nes išieškoti iš ieškovės skolą yra labai maža galimybė. Taip yra dėl to, kad ieškovė A. M. gyvena užsienyje, tuo metu kai D. Š. gavo vykdomąjį raštą, ieškovė jokio nekilnojamojo turto neturėjo. Buvęs reikalavimo teisės turėtojas – atsakovas V. M. skolos iš nekilnojamojo turto taip pat neturėjo galimybės išieškoti, nes aptariamas butas buvo įkeistas bankui. Bankui taip pat buvo susidariusi skola. Be to, pati ieškovė patvirtino, jog niekada nepasiūlė atsakovui atlikti skolų tarpusavio įskaitymą. Taigi, jos interesai pažeisti nebuvo. Taip pat ieškovė neturi jokios pripažintos skolos atsakovo atžvilgiu. Tik šiuo teismo procesu ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nuostolius už jos, kaip laiduotojos, sumokėtą bankui kreditą. Nesant teismo sprendimo, ieškovė nėra kreditorė atsakovo atžvilgiu. Be to, tiek trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“, tiek atsakovai V. M. ir D. Š. yra sąžiningi. Nėra įrodyta, kad šie asmenys būtų nesąžiningi. Tuo tarpu ieškovė 9 metus nevykdė prievolių, nebendravo su atsakovu, nebandė padengti jam skolos. Apie teisės perleidimą D. Š. žinojo, tačiau rinkosi su juo nebendrauti. Darytina išvada, kad ieškovė galimai nenori mokėti skolos. Aktyvių veiksmų ėmėsi tik tuomet kai UAB „Legal Balance“, pasitelkęs savo partnerius užsienyje, ją surado. Ieškovė A. M. yra įvykdžiusi savo reikalavimus trečiajam asmeniui dėl skolos iš jos išieškojimo, tai yra sumokėjusi 100,00 Eur patirtų išlaidų. Jokių papildomų išlaidų įmonė nėra patyrusi. Įmonė siūlė nutraukti reikalavimo teisės perleidimo sutartį, tačiau D. Š. atsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

25. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1174-517/2021 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei A. M. iš atsakovo V. M. 4 462,96 Eur nuostolius ir 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė Lietuvos valstybei iš ieškovės A. M. ir atsakovo V. M. po 12,13 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

26. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė, kaip laiduotoja, įvykdė atsakovo V. M. prievolės dalį jo kreditorei AB DnB NORD bankui, sumokėjo iš viso 8 925,92 Eur sumą, nusprendė, kad ieškovei perėjo visos kreditoriaus teisės atsakovui V. M., taip pat teisė prašyti padengti visas su šių prievolių įvykdymu turėtas išlaidas ir teisė į palūkanas (CK 6.83 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas V. M. iš esmės šio reikalavimo neginčijo, nesutiko mokėti palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad prievolę įvykdęs laiduotojas turi teisę papildomai reikalauti iš pagrindinio skolininko atlyginti visus su laidavimu susijusius nuostolius, taip pat reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, todėl ieškovės ieškinį dėl šios dalies tenkino visiškai, ieškovei iš atsakovo priteisė 4 462,96 Eur nuostolių atlyginimą (1/2 dalis ieškovės patirtų nuostolių).

27. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi atsakovas V. M. (pradinis kreditorius) neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido naujajam kreditoriui (atsakovui D. Š.) visas iš Anykščių rajono apylinkės teismo2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-881-544/2012 kylančias ar su jomis susijusias kreditoriaus teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant, kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius ir kitas su skolos išieškojimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų. Šios sutarties 1.4 punktu šalys susitarė, jog apmokėjimas už šia sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę nustatomas atskira sutartimi, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus.

28. Pirmos instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2018-06/36 atsakovas D. Š. perleido naujajam kreditoriui UAB „Legal Balance“, o naujasis kreditorius priėmė iš pradinio kreditoriaus visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant, bet neapsiribojant, prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.). Šios sutarties 1.2. punktu nustatyta, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti priede prie šios sutarties nustatyta tvarka. Iš 2018 m. birželio 11 d. priedo prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018-06/36 matyti, kad naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pradiniam kreditoriui 88 procentus skolos ar faktiškai išieškotos jos dalies kainą.

29. Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015, atsakovo V. M. prašymas tenkintas, pradinis išieškotojas V. M. pakeistas jo teisių perėmėju D. Š. ir išduotas vykdomasis raštas teisų perėmėjo D. Š. vardu. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-62-227/2016, išnagrinėjus ieškovės A. M. atskirąjį skundą, Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis palikta nepakeista. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-62-227/2016, netenkindamas A. M. atskirojo skundo, pasisakė ne vien procesiniais klausimais, tačiau ir dėl ginčo Reikalavimo perleidimo sutarties galimumo.

Žemesnės instancijos teismas

30. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad, priešingai nei teigė ieškovė, apie pirmą reikalavimo teisių perleidimo sutartį jai buvo žinoma anksčiau nei 2020 metų gruodžio mėnesį. Pati ieškovė skundė teismo sprendimą pakeisti kreditorių vykdymo procese, todėl neabejotinai apie pirminį reikalavimo perleidimą žinojo. Informavimą apie reikalavimo teisių perleidimą įmonei UAB „Legal Balance“ patvirtina byloje esantis 2018 m. liepos 4 d. pranešimas siųstas A. M. dėl kreditoriaus pasikeitimo.

31. Pirmos instancijos teismas vertino, tai, kad atsakovai V. M. ir D. Š. buvo vaikystės draugai, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad Reikalavimų perleidimo sutartį jie ketino sudaryti tik dėl akių. Be to, priešingai nei teigė ieškovės atstovė, atsakovus siejantys skolos teisiniai santykiai, nors ir ženkliai mažesnio dydžio, nei perleista reikalavimo teisių perleidimo sutartimi suma, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo sudarytas tariamas sandoris. Be to, perleidimo sutarties sudarymo metu (2015 m. kovo 30 d.) ieškovė A. M. neturėjo galiojančio kreditorinio reikalavimo į atsakovą V. M., nes patvarkymas dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo antstolės Nijolės Jutkienės priimtas 2020 m. gruodžio 3 d., kreditas AB DnB NORD bankui ieškovės sumokėtas 2015 m. rugsėjo mėnesį, tai yra po 2015 m. kovo 30 d. Todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovas V. M. nesąžiningai sudarė reikalavimo perleidimo susitarimą, siekdamas išvengti priešpriešinio reikalavimo įskaitymo. Ieškovė A. M. byloje neįrodė esminio tariamojo sandorio požymio, t. y. jog reikalavimo perleidimo sutarties šalys nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų, todėl šio Ieškovės ieškinio reikalavimo netenkino.

32. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad Ieškovė prašymą pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sutartis negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu motyvuoja tuo, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti po prievolės atsiradimo, tai yra ieškovei įvykdžius atsakovo V. M. prievolę kreditorei AB DnB NORD bankui 2015 m. rugsėjo mėnesį ir po 2014 m. kovo 14 d. nutarties priėmimo, kurios pagrindu atsakovui atsirado prievolė teikti išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Dėl to, ieškovė mano, jog ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą V. M..

33. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ginčo sandorį sudarė 2015 m. kovo 30 d., o ieškovė nuostolius bankui, kurių dalis iš atsakovo priteisiama tik šiuo sprendimu, sumokėjo 2015 m. rugsėjo mėnesį, tai yra po ginčo sandorio sudarymo. Be to, nors išlaikymas vaikui kasmėnesinėmis išmokomis iš atsakovo buvo priteistas 2014 m. kovo 14 d., tačiau priverstinis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas pradėtas tik 2020 m. gruodžio 1 d. Pirmos instancijos teismas vertino, kad priešingai nei teigė ieškovė ir jos atstovė, reikalavimo teisių perleidimo metu ieškovė A. M. neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą V. M..

34. Pirmos instancijos teismas vertino, ieškovė neįrodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ji turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, ginčijamas sandoris pažeidė jos teises, atsakovas V. M. ir reikalavimo teises perėmę D. Š. bei UAB „Legal Balance“ buvo nesąžiningi. Atsakovas V. M. ginčo sandoriu perleido ne savo turtą, iš kurio būtų galimybė išieškoti, bet pačios ieškovės skolą atsakovui, kuri iki šiol nėra išieškota. Taigi, atsakovo turtinė padėtis ginčo sandoriu nepakito, įtakos kreditorės galimybei realiai išieškoti skolą neturėjo. Ieškovė neinformavo atsakovo, jog ketina atlikti tarpusavio skolų įskaitymą, todėl atsakovas nelaikytinas nesąžiningu, nes nežinojo, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises.

35. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas, dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Kaip jau buvo pažymėta, byloje nėra jokių duomenų, jog reikalavimo teisę perėmę D. Š. ar UAB „Legal Balance“ buvo nesąžiningi, tai yra žinojo ar galėjo žinoti apie ieškovės ketinimą įskaityti skolinius įsipareigojimus.

36. Pirmos instancijos tesimas padarė išvadą, kad byloje nenustatytos visos actio Pauliana pagal CK 6.66 straipsnį pripažinti sandorį negaliojančiu būtinos sąlygos. Pirmos instancijos teismas vertino, byloje nustatyta, jog ieškovė apie ginčo sandorį neabejotinai žinojo 2016 metais, kuomet teikė skundą Panevėžio apygardos teismui dėl pradinio išieškotojo vykdymo procese pakeitimo, todėl yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti. Todėl šio ieškovės ieškinio reikalavimo netenkino.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

37. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti sandorius niekiniais (negaliojančiais), civilinėje byloje Nr. e2-1174-517/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus dėl šios dalies tenkinti; arba panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti sandorius niekiniais (negaliojančiais), civilinėje byloje Nr. e2-1174-517/2021 ir grąžinti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovų apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą. Visų pirma, Teismas neanalizavo ir nevertino ieškovės nurodytas aplinkybės dėl ginčijamo sandorio sudarymo momento. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ginčijamas sandoris tarp V. M. ir D. Š. galimai sudarytas vėliau nei nurodyta sutartyje, o tai neabejotinai patvirtina atsakovo V. M. siekį išvengti atsiskaitymų, pabloginti savo finansinę padėtį. Ieškovės nuomone, kad jos nurodytas aplinkybes dėl sandorio sudarymo momento patvirtina tai, kad D. Š. su prašymu dėl išieškotojo pakeitimo kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą tik 2015 m. spalio 2 d., t. y. po pusės metų nuo nurodytos ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Antra, ieškovės nuomone, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas būtent po to, kai Anykščių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20-266/2015 iš A. M., kaip laiduotojos, AB DNB bankui buvo priteista skola dėl netinkamo kredito gavėjo atsakovo V. M. 2007 m. gegužės 30 d. buvo pasirašytos kreditavimo sutarties Nr. K-3100-2007-23 vykdymo, A. M., pardavusi jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, 2015 m. rugsėjo mėnesį padengė skolą bankui. Trečia, ieškovės nuomone, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas po to, kai ieškovė padengė skolą bankui, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ji turėjo galiojančią reikalavimo teisę.

37.2. Nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kad ieškovės patirti nuostoliai, susiję su atsakovo prievolės įvykdymu kreditorei AB DNB bankui, dar nėra priteisti teismo sprendimu, tačiau laikytina, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu buvo pradelstas finansinis įsipareigojimas bankui, kurį įvykdė ieškovė.

37.3. Be to, nors ieškovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose kaip šalies nenurodė savo nepilnamečio sūnaus, kuriam atsakovas V. M. neteikė išlaikymo nuo pat teismo procesinio sprendimo priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (t. y. nuo 2014 m. vasario 18 d.), tačiau ieškinyje nurodė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ir jos nepilnamečio sūnaus teises ir teisėtus interesus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šitų aplinkybių nesiaiškino, neįvertino, ar ginčijamas sandoris pažeidžia nepilnamečio vaiko teises. Be to, pirmosios instancijos teismas išlaikymo nepilnamečiui vaikui skolos egzistavimą nepagrįstai prilygino su vykdymo procesu, nepagrįstai padarė išvadą, kad priverstinis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas pradėtas tik 2020 m. gruodžio 1 d., nors prie pirminio ieškinio ieškovė pridėjo rašytinius įrodymus – 2020 m. gruodžio 3 d. antstolės Nijolės Jutkienės patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo, vykdomojo dokumento išdavimo data – 2014 m. lapkričio 14 d., kurie patvirtina, kad ginčijamo sandorio metu nepilnametis vaikas J. M., kurį atstovauja ieškovė kaip įstatyminė atstovė, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. M.. Be to, iš vykdomosios bylos numerio matyti, kad vykdomoji byla užvesta 2015 metais, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kad priverstinis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas pradėtas tik 2020 m. gruodžio 1 d.

37.4. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, vertino, kad Reikalavimo teisų perleidimo sutartimi buvo perleistas ne atsakovo turtas, kas galėtų pabloginti kreditorių interesus, o pačios ieškovės skola atsakovui, kurios iki šiol iš ieškovės išieškoti nepavyko, tad ginčo sandoris atsakovo materialinės padėties nepakeitė. Galimybės mokėti išlaikymą vaikui niekaip neįtakojo. Sutiktina su trečiojo asmens UAB „Legal Balance“ pozicija, jog ieškovės argumentai dėl atsakovo turtinės padėties pabloginimo yra nepagrįsti, nes reikalavimas buvo pačios ieškovės atžvilgiu, todėl nebuvo galimybės jai suteikti, kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, pirmenybės teisės, nes ji pati ir yra skolininkė.

37.5. Pažymėjo tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar ginčijamas sandoris pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Šiuo atveju svarbu pažymėjo, kad atsakovas V. M. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį sudarė neatlygintinai. Iš bylos duomenų matyti, kad išlaikymo skola ieškinio pateikimo dieną sudarė 5 979,03 Eur. Priverstinis išlaikymo skolos išieškojimas nebuvo galimas dėl to, kad atsakovas V. M. oficialių darbinių pajamų negaudavo, turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo. Būdamas nemokus, atsakovas V. M. turtinę reikalavimo teisę perleidžia neva tai už 200,00 Eur skolą D. Š., t. y. suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, nors pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus turėjo nepilnametis vaikas kaip pirmos eilės išieškotojas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, galima pagrįstai daryti išvadą, kad ginčijamas sandoris pažeidė tiek nepilnamečio vaiko interesus, tiek ieškovės.

37.6. Nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas V. M., sudarydamas ginčijamą sandorį, nepablogino kreditorių interesų, nes perleido ne turtą. Kaip jau minėta anksčiau, pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas V. M., būdamas nemokus, perleidžia turtinę teisę ir perleisdamas turtinę teisę pirmenybę suteikia kitam kreditoriui D. Š., tokiu būdu pablogindamas savo turtinę padėtį ir užkirsdamas kelią kreditoriams nepilnamečiam vaikui, kuris turi reikalavimo patenkinimo pirmumo teisę, ir A. M., t. y. tokiu būdu pažeidžia kreditorių teises. Be to, tai kad atsakovas V. M. perleido ne turtą, o reikalavimo teisę, nereiškia, kad jis nepablogino savo turtinės padėties, nes turtą sudaro ne tik kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, piniginės lėšos, vertybiniai popieriai ir pan., bet ir reikalavimo teisės. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sandoriu buvo neatlygintinai perleista (tai patvirtino ir pats atsakovas V. M. teismo posėdžio metu) didelės vertės reikalavimo teisė.

37.7. Pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, neįvertino aplinkybių, ar skolininkas atsakovas V. M. (ne)privalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

37.8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo sandorį pripažinti niekiniu CK 1.86 straipsnio pagrindu, vertino, kad atsakovus siejantys skolos teisiniai santykiai, nors ir ženkliai mažesnio dydžio, nei perleista reikalavimo teisių perleidimo sutartimi suma, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo sudarytas tariamas sandoris. Tuo labiau, kad trečiojo asmens UAB „Legal Balance“ atstovė, turinti patirtį skolų išieškojimo srityje, teismo posėdžio metu nurodė, jos ieškovės skolos nepirktų daugiau nei už 500,00 Eur, nes ją išieškoti galimybės yra nedidelės.

37.9. Ieškovė pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas V. M. patvirtino, kad atsakovui D. Š. gali būti skolingas apie 200,00 Eur, bet ne daugiau. Atsakovas D. Š. negalėjo įvardyti nei kada, nei kokio dydžio skolą turi jam V. M.. Kaip jau minėta anksčiau, byloje nustatyta, kad ginčijamu sandoriu atsakovas V. M. neatlygintinai perleido didelės vertės (8 398,98 Eur) reikalavimo teisę D. Š.. Teismo posėdžio metu atsakovas V. M. paaiškino, kad reikalavimo teisę perleido neva tai dėl to, kad nebuvo galimybių skolos išsiieškoti iš A. M.. Šiuos savo nuogąstavimus nurodė naujajam išieškotojui D. Š.. Trečiojo asmens UAB „Legal Balance“ atstovė nors teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovės skolos nepirktų daugiau nei už 500,00 Eur, nes ją išieškoti galimybės yra nedidelės, tačiau pagal sudarytą Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp D. Š. ir trečiojo asmens, trečiasis asmuo reikalavimo teisę įgijo, t. y. už įgytą reikalavimo teisę įsipareigojo sumokėti pradiniam kreditoriui 88 procentus skolos ar faktiškai išieškotos jos dalies kainą, o tai sudaro 1 007,88 Eur. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, nenustatinėjo vienos iš actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų (ar skolininkas ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti), t. y. netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį.

37.10. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, ar skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, ir ar trečiasis asmuo (nagrinėjamu atveju atsakovas D. Š.), sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, padarė išvadą, byloje nėra jokių duomenų, jog reikalavimo teisę perėmę D. Š. ar UAB „Legal Balance“ buvo nesąžiningi, tai yra žinojo ar galėjo žinoti apie ieškovės ketinimą įskaityti skolinius įsipareigojimus.

37.11. Ieškovė, nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nevertino tiek atsakovo V. M., tiek atsakovo D. Š. veiksmų sąžiningumo prasme. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai yra vaikystės draugai, gyveno viename kieme, kartu lankė tą pačią mokyklą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, ar D. Š. žinojo, kad atsakovas V. M. turi nepilnamečių vaikų, ar žinojo, kad nutraukė santuoką, iš kur atsirado reikalavimo teisė į buvusią sutuoktinę. Nesiaiškino aplinkybių, ar D. Š., kaip rūpestingam ir atidžiam asmeniui, nebuvo abejonių dėl kitų kreditorių (kadangi atsakovų teigimu, V. M. buvo skolingas D. Š. iš anksčiau ir skolos negrąžino), ar turi įsiskolinimą nepilnamečiam vaikui. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo V. M. veiksmų sąžiningumo prasme, kai atsakovas, dalyvaudamas trečiuoju asmeniu civilinės bylos nagrinėjime pagal banko ieškinį A. M. dėl skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo, ir žinodamas, kad nagrinėjamoje byloje bus priimtas vienoks ar kitos teismo sprendimas, be kita ko, suvokdamas, kad neteikia nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo, perleidžia reikalavimo teisę į A. M. D. Š. neatlygintinai.

37.12. Ieškovė pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo neprašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi nepilnamečio vaiko interesai negali būti pažeidžiami (nukentėti) jų atstovams pagal įstatymą laiku nesikreipus dėl jų teisių pažeidimų ir (ar) tinkamai neįgyvendinant jų teisių. Be to, ieškovės vertinimu, praleistas terminas nagrinėjamu atveju galėtų būti atnaujintas įvertinus ieškovės ir jos atstovės teismo posėdžiu nurodytas aplinkybes, dėl ko tik šiuo metu yra kreiptąsi į teismą.

37.13. Ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis naikintina.

37.14. Ieškovė, reikšdama reikalavimą pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu CK 1.86 straipsnio pagrindu, savo reikalavimą pagrindžiančiomis aplinkybėmis nurodė, kad atsakovas V. M., sudarydamas ginčijamą sandorį, siekė išvengti savo finansinių prievolių ieškovei, sudarė galimai neatlygintiną tariamą sandorį, tuo pažeisdamas ieškovės teises ir teisėtus interesus, naujasis kreditorius D. Š. pagal ginčijamą sandorį jokių teisių realiai neįgyvendino, todėl toks sandoris pripažintinas niekiniu nuo pat jo sudarymo momento. Be kita ko, nurodė, kad ginčijamas sandoris galimai sudaryta vėliau nei nurodyta sandorio sudarymo data.

37.15. Teismo vertinimu, reikalavimo teisę į ieškovės skolą perėmę asmenys – D. Š. ir UAB „Legal Balance“ atliko aktyvius veiksmus šią teisę įgyvendindami. 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi V. M. savo reikalavimo teises perleido D. Š., kuris realiai perleistomis teisėmis naudojosi, tai yra kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese, gavo vykdomąjį dokumentą savo vardu. Po ko, pasak atsakovo D. Š., skambino antstolei, o sužinojęs, kad antstoliai nevykdo skolos išieškojimo iš užsienyje gyvenančių asmenų, kreipėsi į įmonę – UAB „Legal Balance“, kuri pasitelkusi savo parnerius užsienyje surado ten gyvenančią ieškovę A. M..

37.16. Tai, kad D. Š. kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą su prašymu pakeisti jį naujuoju išieškotoju, Ieškovės vertinimu, tik patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad atsakovas V. M., perleisdamas reikalavimo teisę į A. M., siekė išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo nepilnamečiam vaikui ir A. M., o ne faktą, kad D. Š. aktyviais veiksmais įgyvendino savo reikalavimo teisę. Vien tik atsakovų teiginiai, kad jie kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. M., tačiau antstolis atsisakė priimti vykdomąjį raštą, nesudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas D. Š. realiai atliko veiksmus, siekdamas įgyvendinti savo kaip naujojo išieškotojo teises. Be to, atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jų nurodytas aplinkybes, kad antstolis atsisakė priimti vykdyti pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Ieškovė pažymi, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu Ieškovė Lietuvoje turėjo nekilnojamąjį turtą. Pagal CPK 590 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Todėl atsakovų teiginiai, kad antstolis atsisakė priimti vykdomąjį dokumentą, atmestini kaip nepagrįsti.

37.17. Pažymėjo, kad ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apie pirmą reikalavimo teisių perleidimo sutartį jai buvo žinoma anksčiau nei 2020 metų gruodžio mėnesį, kadangi skundė teismo sprendimą pakeisti kreditorių vykdymo procese, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės informavimą apie reikalavimo teisių perleidimą įmonei UAB „Legal Balance“ patvirtina byloje esantis 2018 m. liepos 4 d. pranešimas siųstas A. M. dėl kreditoriaus pasikeitimo. Teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad ieškovei pranešimas apie Reikalavimo teisės perleidimą buvo išsiųstas. Jokių duomenų, kad minėtas pranešimas ieškovei buvo įteiktas, byloje nepateikta, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atsakovo D. Š. ir UAB „Legal Balance“ sudarytą Reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

Šalies argumentai

37.18. Ieškovė pažymėjo, kad atskiruoju skundu dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015, kuria atsakovo V. M. prašymas tenkintas, pradinis išieškotojas V. M. pakeistas jo teisių perėmėju D. Š. ir išduotas vykdomasis raštas teisų perėmėjo D. Š. vardu, skundė išieškotojo pakeitimą vykdymo procese, o ne pačią Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri Ieškovės teigimu, pažeidžia jos ir nepilnamečio vaiko (kreditorių) interesus.

37.19. Ieškovė nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad „sutiktina su trečiojo asmens UAB „Legal Balance“ pozicija, jog ieškovės argumentai dėl atsakovo turtinės padėties pabloginimo yra nepagrįsti, nes reikalavimas buvo pačios ieškovės atžvilgiu, todėl nebuvo galimybės jai suteikti, kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, pirmenybės teisės, nes ji pati ir yra skolininkė“. Savo nesutikimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

Šalies argumentai

37.20. Ieškovė pažymėjo, kad nors apie reikalavimo teisės perleidimą, sudarytą tarp atsakovų V. M. ir D. Š., ji buvo informuota, tačiau apie reikalavimo teisės perleidimą, sudarytą tarp D. Š. ir UAB „Legal Balance“ Ieškovė nebuvo tinkamai informuota, byloje duomenų, patvirtinančių tinkamą pranešimo įteikimą, nepateikta. Tai, kad pranešimas buvo išsiųstas, savaime nereiškia, kad ieškovė tokį pranešimą gavo. Ieškovė taip pat nurodė, kad nė vienu atveju nėra gavusi kreditorių reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimų iki 2020 m. lapkričio 25 d., kada gavo raštą iš Internation Debt Colectors, kuriame nurodyta, kad ieškovės skola UAB „Legal Balance“ sudaro 8 398,98 Eur. Kreipusis į UAB „Legal Balance“ el. paštu, buvo gauta informacija, kad 2018 m. birželio 11 d. UAB Legal Balance, į. k. 302528679, buveinės adresas Žalgirio g. 90, Vilnius, perėmė D. Š. reikalavimo teisę į ieškovės skolą ir į su skola susijusias papildomas teises, t. y. teisę į delspinigius, palūkanas, netesybas bei skolos išieškojimo išlaidas. Pranešimu ieškovė buvo informuota, kad nesureagavus į šį pranešimą ir vengiant išspręsti ginčą per protingą terminą, skola bus išieškota įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė, būdama įsitikinusi, kad būdama skolininkė ir turėdama priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą, todėl, nesutikdama su ginčijamais sandoriais ir gindama savo teises ir nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, pareiškė teisme reikalavimus.

37.21. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ir niekine Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. M. ir D. Š.. Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos tarp D. Š. ir UAB „Legal Balance“, pažymėjo, kad pripažinus niekine ir (ar) negaliojančia actio Pauliana pagrindu reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo V. M. ir D. Š., pripažintina negaliojančia ir 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2018-06/36, sudaryta tarp D. Š. ir UAB Legal Balance, kadangi iš neteisės teisė negali atsirasti. Be to, pažymėjo, kad pagal sudarytą ginčijamą sandorį D. Š. nėra įgijęs jokios materialinės naudos, o UAB „Legal Balance“ nepatyrė jokių išlaidų (sąnaudų), todėl restitucijos taikymas nepažeis UAB „Legal Balance“ interesų.

37.22. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kad ieškovės iki ginčijamų sandorių sudarymo neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą V. M., neįvertino visų ieškovės nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ginčijamus sandorius, nesiaiškino ir nevertino galimybės nagrinėjamu atveju įskaityti priešpriešinius reikalavimus, nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neturi įskaitymo teisės, tokiu būdu pažeidė ieškovės kaip skolininkės interesus / jų apsaugą, numatytą CK 6.108 straipsnyje.

Atsiliepimas

38. Trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo ieškovės prašymus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1. Pažymėjo, kad sandorio šalių draugiški santykiai per se nedaro jų veiksmų nesąžiningais ar neteisėtais. Ieškovė teigė, kad atsakovo ir D. Š. sandoris nebuvo vykdomas, tačiau jokių įrodymų nepateikia apie tai apart įrodymus apie atsakovo banko sąskaitose nebuvimą lėšų. D. Š. nėra nurodęs kokiu būdu yra perleidęs lėšas atsakovui, todėl galėjo perleisti ir grynais pinigais. Kitaip tariant, ieškovė neįrodo aplinkybių, kuriomis remiasi. D. Š. akivaizdžiai naudojosi savo reikalavimo teise ieškovės atžvilgiu, D. Š. kaip atsakovo teisių perėmėjas yra Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015 pakeistas į išieškotoją ir jam išduotas vykdomasis raštas atsakovės atžvilgiu, kas, akivaizdžiai, liudija, kad jis savo teises pagal Sutartį įgyvendino. Kita vertus, trečiajam asmeniui, galimai, turėjo būti sunku įgyvendinti pilnai savo teises, nes ieškovė Lietuvoje negyvena. Priešingai šioje situacijoje, savo srities profesionalas UAB Legal Balance, pasitelkęs savo užsienio partnerius rado ieškovę.

38.2. Nurodė, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes jos teigimu, ji turi (turėjo ginčo nagrinėjimo metu) skolos įskaitymo teisę į atsakovo skolą. Pažymėjo, kad skolos įskaitymui yra taikomos būtinosios sąlygos numatytos CK 6.131 straipsnis – įskaitymas yra daromas pranešant kitai prievolės šaliai apie tai. Taip pat nurodė, kad galima įžvelgti, ieškovės piktnaudžiavimą savo teisėmis, nes atsakovas pirmas įgijo jos atžvilgiu reikalavimo teisę, tačiau ji vengė su juo atsiskaityti ir atitinkamai atsakovui negalint atsiskaityti su AB DNB banku, jai pačiai teko pareiga sumokėti pagal kreditavimo sutartį Nr. K-3100-2007-23. Galimai, to buvo galima išvengti, jei ieškovė būtų laiku ir tinkamai vykdžiusi savo prievoles sumokėti atsakovui 29 000,00 litų (8 398,98 Eur), todėl prisidėjo prie nuostolių dydžio (bylinėjimosi išlaidos, vykdymo išlaidos).

38.3. Nurodė, kad yra susidariusi situacija, kurioje ieškovės reikalavimas negalėjo būti įskaitytas, nes jis nėra lygiavertis atsakovo perleistam reikalavimui, kuris yra įtvirtintas vykdomajame dokumente, nes ieškovė tik savo ieškiniu šioje civilinėje byloje prašė teismo priteisti jos reikalavimą 4390,52 Eur, todėl jos interesai dėl įskaitymo negalėjo būti pažeisti atsakovo veiksmo – reikalavimo perleidimo jos atžvilgiu.

Šalies argumentai

38.4. Nurodė, kad ieškovė maišo savo asmenines teises ir jai kylančias teises pagal įstatymą kaip vaiko atstovei. Įskaitymas galimas tik pagal ieškovės asmenines teises, o ne atstovaujamojo – vaiko, teises. Taip pat, pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko interesai niekada nebūtų užtikrini, nes ieškovės tikslas yra, kad ji galėtų įskaityti dabar savo turimą reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu ir taip išvengti pareigos sumokėti skolą atsakovui. Kitaip tariant, nepilnametis vaikas iš šio teisminio ginčo jokio naudos neįgys, o toliau liks kreditoriumi, kol jo globėja sau įgys naudos, todėl visi argumentai apie nepilnamečio interesus yra nepagrįsti.

38.5. Ieškovės prašymas taikyti actio pauliana, remiasi į aplinkybę, kad ieškovė turi teisę ginčyti reikalavimą, kurio atsakovas neprivalėjo sudaryti, jeigu jie pažeidžia jos teises, o atsakovas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kita vertus, ieškovė neturėjo teisės į įskaitymą, todėl jos interesai nėra pažeidžiami. Argumentai dėl turtinės padėties pabloginimo yra nepagrįsti, nes reikalavimas buvo pačios ieškovės atžvilgiu, todėl nebuvo galimybės jai suteikti kaip CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta pirmenybės teisės, nes ji pati ir yra skolininkė ir pažymėjo, kad atsakovo perleistas reikalavimas yra didesnis nei jos ir yra aiškiai nelygiavertis vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu ieškovės reikalavimui. Be to, ieškovė galimai nepaliko atsakovui kitos išeities kaip perleisti reikalavimo teisę, nes jam esant sunkioje finansinėje padėtyje, kaip ji pati grindžia savo ieškinyje, jam tapo sunku įgyvendinti jos atžvilgiu reikalavimo teisę, nes ieškovė pati ilgą laiką vengė atsiskaityti su atsakovu ir kaip jau minėta gyvena užsienyje, kas apsunkina išieškojimo iš jos galimybes.

38.6. Nurodė, kad UAB Legal Balance yra sąžiningas reikalavimo teisių perėmėjas ieškovės atžvilgiu pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36. Sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2018-06/36, Trečiasis asmuo pateikė UAB Legal Balance su reikalavimu susijusius dokumentus: vykdomąjį dokumentą ir 2015-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1355-786/2015, iš kurių buvo pakankamai aišku apie pagrįstą ir teisėtą reikalavimo teisę ieškovės atžvilgiu, todėl buvo sudaryta sutartis. Tokie veiksmai atitinka CK 6.101 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės interesai nėra pažeisti Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018-06/36, nepagrįstą ir nesąžininga būtų UAB Legal Balance atžvilgiu pripažinti Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018-06/36 negaliojančią ar ginčyti actio pauliana pagrindu.

39. Atsakovas D. Š. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįsta. Nurodė, kad nesutinka su pateikto apeliacinio skundo motyvais bei argumentais; visiškai sutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1174-517/2021.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių

40. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė šį turtą ieškovei A. M., o atsakovui V. M. iš ieškovės A. M. už jo turėtą dalį bendroje dalinėje nuosavybėje priteisė 29 000,00 litų (8398,98 Eur) piniginę kompensaciją. Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, iš ieškovės A. M. priteistos 29 000,00 litų kompensacijos atsakovui V. M. mokėjimą išdėstė dalimis, mokant po 1 000,00 litų kas mėnesį. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis palikta nepakeista.

41. Iš 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties matyti, kad atsakovas V. M. (pradinis kreditorius) neatšaukiamai ir besąlygiškai perleidžia naujajam kreditoriui (atsakovui D. Š.) visas iš Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22-786/2012, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-881-544/2012 kylančias ar su jomis susijusias kreditoriaus teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant, kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius ir kitas su skolos išieškojimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų. Šios sutarties 1.4 punktu šalys susitarė, jog apmokėjimas už šia sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę nustatomas atskira sutartimi, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus.

42. Iš 2018 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018-06/36 matyti, kad atsakovas D. Š. perleidžia naujajam kreditoriui UAB „Legal Balance“, o naujasis kreditorius priima iš pradinio kreditoriaus visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant, bet neapsiribojant, prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.). Šios sutarties 1.2. punktu nustatyta, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti priede prie šios sutarties nustatyta tvarka. Iš 2018 m. birželio 11 d. priedo prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2018-06/36 matyti, kad naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pradiniam kreditoriui 88 procentus skolos ar faktiškai išieškotos jos dalies kainą.

Dėl bylos esmės.

43. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

44. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

45. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti sandorius niekiniais (negaliojančiais), civilinėje byloje Nr. e2-1174-517/2021.

Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir taikymo

46. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalį, reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.). Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).

Dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo

48. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad reikšdama ieškinio reikalavimą pripažinti 2015 m. kovo 30 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. M. ir D. Š. actio Pauliana pagrindu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, t. y. ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. M., ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidžia jos ir jos nepilnamečio sūnaus teises, atsakovas V. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamos sandorio (Reikalavimo teisės perleidimo sutarties) ir D. Š., sudaręs su atsakovu V. M. ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais nėra.

49. Viena (pirmoji) iš būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad (žr. šios nutarties 40-42 punktus), kad Reikalavimo teisų perleidimo sutartimi atsakovas V. M. ginčo sandoriu perleido ne savo turtą, iš kurio būtų galimybė išieškoti, bet pačios ieškovės skolą atsakovui, kuri iki šiol nėra išieškota. Taigi, atsakovo turtinė padėtis ginčo sandoriu nepakito, įtakos kreditorės galimybei realiai išieškoti skolą neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovės argumentai dėl atsakovo turtinės padėties pabloginimo yra nepagrįsti, nes reikalavimas buvo pačios ieškovės atžvilgiu, todėl nebuvo galimybės jai suteikti, kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, pirmenybės teisės, nes ji pati ir yra skolininkė.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

51. Antroji actio Pauliano ieškinio sąlyga aiškintina taip, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant nustatyti, ar ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidė ieškovės (kreditorės teises) t. y. reikia nustatyti ar sudarydamas Reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas tapo nemokus; ar dėl sandorio reali galimybė atsiskaityti su kreditore sumažėjo ir (arba) jos nebeliko.

53. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes ji turi (turėjo ginčo nagrinėjimo metu) skolos įskaitymo teisę į atsakovo skolą. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

54. Pirma, teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatyme nustatytos tam tikros sąlygos – tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013; kt.).

55. Antra, teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, kad ieškovė klaidingai sutapatina savo asmenines teises ir jai kylančias teises pagal įstatymą kaip vaiko atstovei. Įskaitymas galimas tik pagal ieškovės asmenines teises, o ne atstovaujamojo – vaiko, teises. Taip pat, pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko interesai niekada nebūtų užtikrini, nes ieškovės tikslas yra, kad ji galėtų įskaityti dabar savo turimą reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu ir taip išvengti pareigos sumokėti skolą atsakovui. Kitaip tariant, nepilnametis vaikas iš šio teisminio ginčo jokio naudos neįgys, o toliau liks kreditoriumi, kol jo įstatyminė atstovė sau įgys naudos, todėl visi argumentai apie nepilnamečio interesus yra nepagrįsti.

56. Trečia, bylos duomenimis nustatyta, kad perleidimo sutarties sudarymo metu (2015 m. kovo 30 d.) ieškovė neturėjo galiojančio kreditorinio reikalavimo į atsakovą, nes patvarkymas dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo antstolės Nijolės Jutkienės priimtas 2020 m. gruodžio 3 d., kreditas AB DnB NORD bankui ieškovės sumokėtas 2015 m. rugsėjo mėnesį, tai yra po 2015 m. kovo 30 d. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovas nesąžiningai sudarė reikalavimo perleidimo susitarimą, siekdamas išvengti priešpriešinio reikalavimo įskaitymo.

57. Apibendrinusi nustatytų aplinkybių ir įrodymų visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra antrosios actio Pauliano ieškinio sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto finansiniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti actio Pauliano ieškinio negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Dėl (ne) privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

58. CK 6.66 straipsniu nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-521/2006). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

59. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad ji nemokėjo buvusiam sutuoktiniui V. M. piniginės kompensacijos, kuri teismo buvo priteista už jai atitekusį visą santuokoje įgytą butą, nes neturėjo lėšų.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, privalomumas sudaryti Reikalavimo teisų perleidimo sutartį ginčijamą kilo dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, nes ieškovė pati ilgą laiką vengė atsiskaityti, todėl jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima. Taigi nėra ir trečiosios actio Pauliano ieškinio sąlygos.

Dėl ginčijamo sandorio šalių (ne) sąžiningumo

61. Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant asmens nesąžiningumą, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-268-415/2015).

62. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, priešingai nei teigia ieškovė tai, kad atsakovai V. M. ir D. Š. buvo vaikystės draugai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad Reikalavimų perleidimo sutartį jie ketino sudaryti tik dėl akių.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra byloje pateikta jokių duomenų, jog reikalavimo teisę perėmę D. Š. ar UAB „Legal Balance“ buvo nesąžiningi, tai yra žinojo ar galėjo žinoti apie ieškovės ketinimą įskaityti skolinius įsipareigojimus, nes (žr. šios nutarties 56 punktą) nustatyta, kad ieškovė neturėjo galiojančios Reikalavimo sutarties perleidimo momentu įskaitymo teisės į atsakovą.

64. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra ir ketvirtosios bei penktosios actio Pauliana taikymo sąlygų, nes sandorio šalių draugiški santykiai nedaro jų veiksmų nesąžiningais ar neteisėtais.

Dėl ieškinio senaties

65. CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-62-227/2016, išnagrinėjus ieškovės A. M. atskirąjį skundą, Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis palikta nepakeista. Šioje nutartyje nurodyta, jog: „į bylą pateiktas 2015 m. kovo 31 d. pranešimas dėl reikalavimo teisės perleidimo patvirtina, kad D. Š. informavo A. M. apie sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį <....> Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ji yra įvykdžiusi V. M. prievolę bankui ir kad V. M. nevykdo geranoriškai sprendimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, nesudaro pagrindo spręsti, jog reikalavimo perleidimas buvo negalimas, kadangi tai nesusiję su nagrinėjama byla. Taigi, ieškovė apie ginčo sandorį žinojo nuo 2016 metų, kai pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui dėl pradinio išieškotojo vykdymo procese pakeitimo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti.

67. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas, nes Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra būtino sąlygų viseto.

Dėl procesinės bylos baigties.

68. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

69. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

70. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

71. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.

72. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija nesprendžia ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičRosita Patackienė