Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį ir patikslintą atsakovei A. M., trečiajam asmeniui V. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas, priešieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga, ieškovo, atsakovės atstovių, trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojos parodymais nustatyta, kad tarp AB DNB banko ir kredito gavėjo trečiojo asmens V. M. 2007m. gegužės 30d., buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu kredito gavėjui V.M. buvo suteiktas 30 000 litų kreditas būsto įsigijimui su kintama palūkanų norma terminui iki 2032 m. balandžio 30d. Grafike buvo numatyti tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos. Praleidus kreditavimo sutartyje nustatytus kredito grąžinimo terminus V. M. įsipareigojo už laiku negrąžintą kreditą ir nesumokėtas bankui palūkanas mokėti 0,08 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos . (b. l. 9-16) Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui tą pačią dieną buvo sudaryta laidavimo sutartis tarp banko ir laiduotojos atsakovės A. M. , kuria laiduotoja įsipareigojo atsakyti solidariai ta pačia apimtimi kaip V. M. visu savo turtu, jei kredito gavėjas V. M. neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles bankui. A. M. laidavimas galioja iki visiško V. M. prievolių įvykdymo. (b.l. 17-18) Kredito gavėjas V. M. kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė kreditavimo sutarties nustatytų tarpinių kredito grąžinimo terminų. Bankas 2014m. kovo 5d. raštu įspėjo kredito gavėją ir laiduotoją apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus ir nurodė terminą iki 2014-05-04 sumokėti skolos sumą ir kitas įmokas. Tame rašte bankas nurodė, jog neįvykdžius įsipareigojimų iki papildomo termino, bankas bus priverstas sutartį nutraukti. (b.l. 19, 20) Šį banko įspėjimą tiek atsakovė, tiek tretysis asmuo gavo, tačiau įsipareigojimų nevykdė. Po to, bankas 2014m. gegužės 9d., informavo atsakovę ir tretįjį asmenį apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir įpareigojimą grąžinti bankui nesumokėtą kredito dalį, palūkanas, delspinigius. Tretysis asmuo tokį raštą gavo. Atsakovė tokio rašto negavo, nes ji jau nebegyveno jos nurodytu adresu. Nutraukus kreditavimo sutartį bankas 2014-06-18 notarų biurui pateikė prašymą atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir V. M.. Kadangi V. M. kredito negražino , tai bankas naudodamasis jam įstatymo suteiktomis teisėmis , 2014m. rugpjūčio 7d. su ieškiniu kreipėsi į teismą pareikšdamas reikalavimą dėl skolos išieškojimo laiduotojai A. M.. Po ieškinio pateikimo atsakovė dalį skolos padengė ir nuo 2014 rugsėjo mėnesio iki šiol mokėjo įmokas bankui. Tuo pagrindu ieškovas tikslino ieškinio reikalavimus. Atsakovė nesutikdama su ieškinio reikalavimais, 2015m. sausio 2d., byloje pateikė priešieškinį dėl ieškovo vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Kaip matyti tarp ieškovo AB DNB banko ir atsakovės A. M. prievoliniai santykiai atsirado 2007-05-30 kreditavimo sutarties pagrindu . Remiantis minėta sutartimi kredito gavėjui V. M. buvo suteikta paskola būsto įsigijimui, o atsakovė , kaip laiduotoja- atsakovė- įsipareigojo atsakyti solidariai ta pačia apimtimi kaip ir tretysis asmuo. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Sudarytą sutartį šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.38 str. CK 6.200 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.189 str. 1 d., CK 6.205 str.). Šiuo atveju ieškovas savo prievolę įvykdė – suteikė kreditą, tačiau kredito gavėjas savo įpareigojimų pagal kredito sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovas prieš tai raštu įspėjęs tiek V. M., tiek ir atsakovę, ir jiems toliau nemokant įmokų, 2014m. gegužės 9d., kreditavimo sutartį nutraukė ir pateikė notarui atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo iš V. M. . Ir nutraukus kreditavimo sutartį nei V. M. , nei laiduotoja A. M. skolos pagal kreditavimo sutartį nemokėjo, todėl ieškovas pagrįstai su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš laiduotojos A. M.. Atsakovė pripažįsta, jog ji kaip laiduotoja , turi pareigą vykdyti įsipareigojimus, tačiau teigia, jog ji nežinojo , jog V. M. nemoka įmokų, nes jų santykiai po skyrybų yra konfliktiški, jie nebendrauja. Tik pasikreipus ieškovui į teismą, atsakovė nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio , kiekvieną mėnesį sumoka ieškovui tam tikrą skolos dalį. Tai rodo, jog atsakovė savo prievolę pripažįsta ir ją vykdo. Ieškovas nesutiko ginčą išspręsti taikiai, nurodydamas, jog ieškovas nėra užtikrintas , kad atsakovė bus pajėgi ir toliau mokėti skolą, nes ji yra skolinga buvusiam sutuoktiniui , yra skolinga bendrovei už būsto šildymą. Be to, ieškovo atstovė pažymėjo, jog ir vykdymo procese yra įmanoma sudaryti taikos sutartį.

Atsakovė , nors ir pripažindama, jog privalo prievolę bankui vykdyti, tačiau pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti vienašalį ieškovo kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu. Tokį prašymą grindė tuo, jog jai nebuvo žinomos kreditavimo sąlygos ir jai nebuvo žinoma apie priimtą sprendimą nutraukti kreditavimo sutartį, nes ji tuo metu jau gyveno (duomenys neskelbtini), o buvęs sutuoktinis dėl jų blogų santykių, jos neinformavo. Kad atsakovė nežinojo kreditavimo sąlygų paneigia tai, jog ji pati pasirašė laidavimo sutartį , o laidavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad laiduotoja patvirtina, jos susipažino su kreditavimo sutartimi. Šios aplinkybes teismo posėdžio metu atsakovės atstovė neginčijo, o daugiau akcentavo, jog atsakovei nebuvo žinoma apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Tokie argumentai niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš atsakovė atsiliepimo, tai atsakovė apie tai, jog yra nevykdoma kreditavimo sutartį žinojo 2015m. kovo mėnesį, gavusi iš banko raštą dėl įsipareigojimų nevykdymo. Tame rašte yra nurodyta, jog ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, minėta sutartis bus nutraukta, ką bankas 2014-05-09 ir padarė . Atsakovė nuo 2011 metų gyveno (duomenys neskelbtini) ir banko siųstas raštas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo atsakovės laidavimo sutartyje nurodytu adresu, atsakovės nepasiekė. Atsakovė išvykdama gyventi į (duomenys neskelbtini) bankui savo naujojo adreso nepateikė. Byloje yra pateikta pažyma iš Gyventojų registro tarnybos, iš kurios matyti, jog 2014-07-29 atsakovė nebuvo deklaravusi savo išvykimo į (duomenys neskelbtini), todėl niekuo nepagrįsti atsakovės atstovės argumentai, jog bankas galėjo pasitikrinti atsakovės duomenis apie jos gyvenamąją vietą . Vis tik atsakovės, kuri pagal laidavimo sutartį yra atsakinga už kreditavimo sutartį visa apimtimi, yra pareiga rūpintis kredito gražinimu ir pasikeitus jos gyvenamosios vietos adresu, informuoti banką. Kaip byloje nustatyta, tai atsakovė atvykusi 2014 metų kovo mėnesį ir žinodama apie tai, jog bankas įspėjo apie kreditavimo sutarties nutraukimą, nebendradarbiavo su banku , neatsiliepė į banko įspėjimą. Posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog įstatymai nereglamentuoja tokio jų prašymo pripažinti vienašališką kreditavimo sutarties negaliojančiu , tačiau ji prašė teismo nagrinėjant šią bylą atsižvelgti į teisingumo, protingumo , sąžiningumo kriterijus ir į tai, jog kredito gavėjas V. M. visiškai yra nusišalinęs nuo kredito grąžinimo , jog atsakovė augina tris vaikus, jog ji nori išsaugoti butą savo vaikams ir, kad šiuo metu jos finansinės galimybes leidžia mokėti įmokas pagal banko pateiktą grafiką. Kad tokiu būdu banko interesai nenukentės. Tokie argumentai negali būti pagrindu pripažinti ieškovo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, kurio 5 dalis numato šalių teisę pačioms susitarti , kokiais atvejais ir kokiu būdu sutartis gali būti vienašališkai nutraukta. Šio punkto nuostatos suteikia šalims galimybę nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas netgi nėra esminis. Kaip matyti tiek kredito gavėjas V. M., tiek ir laiduotoja atsakovė A. M. nevykdė sutarties reikalavimų ir įmokų , paskaičiuotų palūkanų nemokėjo. Kreditavimo sutartis nutraukta ne po to, kai nebuvo sumokėta viena įmoka ar jos dalis, įsiskolinimui susidarius už daug ilgesnį laiko tarpą ir prieš tai skolininkus įspėjus . Teise nutraukti kreditavimo sutartį pagal kreditavimo sutarties sąlygas bankas pasinaudojo teisėtai ir pagrįstai. Kreditavimo sutartyje, jos 46,1 punkte yra aptartos sąlygos, kurioms esant bankas gali vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Tų sąlygų bankas nepažeidė. Nevykdant mokėjimų pagal kreditavimo sutartį, bankas neturėjo pagrindo tikėtis , kad kreditavimo sutartis bus įvykdyta. Pažymėtina, jog atsakovė A. M. , 2014 metais kovo mėnesį žinodama apie tai, jog sutartis gali būti nutraukta , iki 2014m. rugsėjo 29d., taip pat nevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir nevykdė jokių mokėjimų , tam , kad būtų atsiskaityta pagal kreditavimo sutartį . Mokėjimai pradėti tik pateikus ieškinį teismui, todėl bankas pagrįstai sutartį vienašališkai nutraukė. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog atsakovės finansinė padėtis buvo sunki ir tik šiuo metu jai gavus pastovų darbą, ji turi galimybę mokėti įsiskolinimus ne tik bankui, bet ir kitus įsiskolinimus. Tai tik patvirtina, jog banko priimtas 2014m. gegužės 9d., sprendimas nutraukti kreditavimo sutartį yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovės priešieškinys yra atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė dalį skolos dengė ir yra sumokėjusi 508,30 eurų, todėl bankas toje dalyje ieškinio atsisakė. Prašė grąžinti 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio nuo tos dalies, kurioje ieškinio atsisakoma , t.y. 11,49 euro. Šis ieškovo prašymas tenkintinas. Tuo pagrindu iš atsakovės ieškovui priteistina 7004,25 eurai negrąžinto kredito dalis , 184,31 euras procesinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo, t.y. 2014-08-08 iki 2015-04-17 , bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos įsiskolinimo sumos nuo 2015-08-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. (LR CK 6.37 str. 2 d. CK 6.210 str. 1 d., CK 6.874 str. )

Sutinkamai su CPK 93 str. 1 d. nuostatas iš atsakovės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro ieškovo sumokėtas žyminis mokestis 210 eurų .

Sutinkamai su LR CPK 96 straipsnio reikalavimais, iš atsakovės į valstybės biudžetą išieškotinos teismo turėtos pašto išlaidos- 12,34 eurai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti AB DNB bankui iš A. M. 7004,25 eurus negrąžinto kredito dalį , 184,31 eurą procesinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo, t.y. 2014-08-08 iki 2015-04-17 , bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos įsiskolinimo sumos nuo 2014-08-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 210 eurų žyminio mokesčio.

Grąžinti AB DNB bankui 11,49 eurą sumokėto žyminio mokesčio pagal 2014-08-04 mokėjimo pavedimą Nr. APM4047227.

A. M. priešieškinį atmesti.

Priteisti iš A. M. į valstybės biudžetą 3,83 eurus žyminio mokesčio ir 12,34 eurus teismo turėtų pašto išlaidų. (sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660)

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Anykščių rajono apylinkės teismą.