Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. D. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2829-275/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams D. D. ir J. D. dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Danjusta“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB ir trečiasis asmuo UAB „Danjusta“ sudarė vienuolika lizingo sutarčių: Nr. LT041861 (2006-11-14), Nr. LT048393 (2007-03-16), Nr. LT048394 (2007-03-16), Nr. LT051147 (2007-04-25), Nr. LT051149 (2007-04-25), Nr. LT052320 (2007-05-15), Nr. LT058136 (2007-08-10), Nr. LT065714 (2007-12-13), Nr. LT067923 (2008-01-23), Nr. LT069054 (2008-02-12), Nr. LT071175 (2008-03-20), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš trečiojo asmens nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą (vilkikus bei puspriekabes) ir perduoti jį naudoti ir valdyti trečiajam asmeniui su sąlyga, kad trečiasis asmuo sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas ir D. D. 2008 m. gruodžio 12 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT041861/L-1, Nr. LT048393/L-1, Nr. LT048394/L-1, Nr. LT051147/L-1, Nr. LT051149/L-1, Nr. LT052320/L-1, Nr. LT058136/L-1, Nr. LT065714/L-1, Nr. LT067923/L-1, Nr. LT069054/L-1, Nr. LT071175/L-1, pagal kurias atsakovas įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis. Ieškovas ir J. D. 2008 m. gruodžio 12 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT041861/L-2, Nr. LT048393/L-2, Nr. LT048394/L-2, Nr. LT051147/L-2, Nr. LT051149/L-2, Nr. LT052320/L-2, Nr. LT058136/L-2, Nr. LT065714/L-2, Nr. LT067923/L-2, Nr. LT069054/L-2, Nr. LT071175/L-2, pagal kurias atsakovas įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis. Trečiajam asmeniui nevykdant sutartinių įsipareigojimų net ir po įspėjimo, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nevertino apeliantų nurodytų aplinkybių, kad sudarydami laidavimo sutartis apeliantai buvo įsitikinę, jog laiduoja tik už dalį turto, t. y. šešias transporto priemones. Teismas beveik 300 000 Lt nuostolių sumą priteisė netirdamas ir nevertindamas, ar turtas buvo perleistas vidutine rinkos verte ir kaina, ar ieškovas, perleisdamas turtą asmeniui, kuris šį turtą ir pardavinėjo, be kita ko, už šio asmens, o ne ieškovo nustatytą kainą, elgėsi sąžiningai ir protingai. Teismas nesiaiškino, ar buvo realios galimybės lizinguotą daiktą parduoti brangiau, ar ieškovas iš esmės patyrė nuostolių (ir kokio dydžio), ar ieškovo pajamos sumažėjo ne dėl nepagrįstai mažomis kainomis, dvigubai mažesnėmis negu likutinė vertė, perleistų transporto priemonių. Teismas, priteisdamas nuostolius, susidariusius iš lizinguoto turto pardavimo, nenustatinėjo ir nesiaiškino, kokia, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, buvo visų transporto priemonių vertė ir kaina, nesiaiškino, ar šios transporto priemonės buvo perleistos rinkos sąlygas atitinkančia kaina. Tokiu būdu teismas padarė procesinius pažeidimus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, jog patirta žala apskaičiuojama pagal turto vertę, buvusią jo pardavimo momentu, t. y. iš turto realizacinės vertės atimama turto likutinė vertė ir tokiu būdu nustatoma nuostolių suma (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-879/2009), kad tikruosius nuostolius parodo tik rinkos sąlygomis atliktas turto perleidimo sandoris, kurio sumą reikėtų atimti iš neišmokėtos lizingo sutarties sumos. Byloje buvo paskirta ekspertizė, tačiau ekspertas pateiktoje išvadoje aiškiai išdėstė, jog vertinimą atliko neapžiūrėjęs konkretaus turto, o lyginamosios vertės metodu, nurodė, kad neturint papildomų faktinių duomenų, negali apskaičiuoti kitos rinkos vertės ir nustatyti galimos rinkos vertės paklaidos. Pagal sąžiningumo prezumpciją, ieškovui pateikus duomenis apie patirtą nuostolį, pareiga įrodyti, kad ieškovas nesielgė sąžiningai ir protingai, tenka atsakovams. Apeliantai pateikė pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių jų atsikirtimus ir faktą, kad transporto priemonės perleistos už ženkliai per mažą kainą ir turėjo galimybę turtą parduoti brangiau. Be to, aplinkybę, kad turtas perleistas žymiai mažesnėmis kainomis, patvirtina ir tai, kad dalis transporto priemonių perleista UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuri ir vykdė visų transporto priemonių pardavimą.Teismas pažeidė CK 6.83 straipsnio 1 dalį bei 6.200 straipsnį, nevertino argumentų, jog už tokią vertę, kuria perleistos transporto priemonės, apeliantai patys būtų jas įsigiję. Ieškovas nepranešė apie ketinimą realizuoti turtą, nesiūlė tartis.Teismas nevertino, ar apeliantai buvo ir yra pajėgūs įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ar pasirašant laidavimo sutartis turėjo turto. Atsakomybei pagal laidavimo sutartis atsirasti yra būtina sąlyga, kad kredito gavėjas turi neįvykdyti visų ar dalies savo prievolių. Laidavimas yra šalutinė prievolė, o skolininkui UAB „Danjusta“ tenka pagrindinė subjektinė pareiga prievolėje – ją įvykdyti, nors prievolė užtikrinta laidavimu. Todėl ieškovas privalėjo reikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas, o ne laiduotojai ir tik pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės ar neturint turto šioms prievolėms įvykdyti, ieškovas turi teisę atsakomybę perkelti laiduotojams; tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2007. Laidavimo sutarties Nr. LT052320 prievolės įvykdymo terminas suėjo 2010 m. lapkričio 30 d., laidavimo sutarties Nr. LT058136 – 2011 m. vasario 28 d., todėl nesikreipus į teismą per trijų mėnesių laikotarpį laidavimas baigėsi, tačiau teismas to nevertino, pažeisdamas CK 6.88 straipsnį. Ieškinio reikalavimas priteisti 249 596,43 Lt nuostolių ir 30 774,18 Lt papildomų išlaidų yra neįrodytas ir nepagrįstas dar ir dėl to, kad tokio dydžio nuostoliai susidarė dėl paties ieškovo kaltės. Ieškovas sąmoningai lizingo sutarčių objektu buvusius vilkikus pardavė beveik du kartus mažesne kaina, negu likutinė jų vertė. Pardavimo kainos, vertės bei UAB „Baltijos realizacijos centras“ sumokėtų sumų palyginimas rodo ieškovo nesąžiningumą bei nuostolių atsiradimą dėl paties ieškovo kaltės. Be to, ieškovas savo rizika mokėjo nepagrįstai dideles pinigų sumas asmeniui, su kuriuo buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartis, todėl papildomų išlaidų suma negali būti vertinama kaip realūs patirti nuostoliai. Be to ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad už automobilių perleidimą UAB „Baltijos realizacijos centras“ apskritai yra sumokėta. Sprendimas naikintinas ir dalyje dėl priteistų 15 502,50 Lt nesumokėtų mokėjimų, nes šie mokėjimai buvo sumokėti, o teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai.

Priešingai nei teigia apeliantai, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybių ir spręsti dėl jų galiojimo atsakovams nepareiškus priešieškinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliantų teiginiai, jog prašė pakeisti tik 6 lizingo sutarčių sąlygas ir todėl laidavo tik už šias sutartis yra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais – teismui pateiktas ne tik UAB „Danjusta“ prašymas pakeisti visų lizingo sutarčių sąlygas, bet ir priedų prie lizingo sutarčių, kuriais šios sąlygos buvo pakeistos, kopijos.Teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose – pvz. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013 m., 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013. Apeliantai iš esmės teisingai nurodo modelį, kaip turi būti apskaičiuojami ieškovo patirti nuostoliai – iš likusios turto vertės turi būti atimta turto pardavimo kaina, tačiau nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju ieškovas turtą pardavė per pigiai. Būtent apeliantams tenka pareiga įrodyti, kad ieškovas prisidėjo prie patirtų nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Su šia įrodinėjimo našta apeliantai sutinka, tačiau neįrodė, kad ieškovas prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Apeliantai neginčijo ir neginčija likusios neišpirktos turto vertės, taigi įrodytas atskaitos taškas, nuo kurio turi būti skaičiuojami patirti nuostoliai dėl turto pardavimo. Byloje taip pat pateikti įrodymai, už kokią kainą ginčo turtas faktiškai parduotas. Teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, pagrįstai konstatavo, jog apeliantai nepateikė įrodymų, kad ieškovas prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Sutiktina su apeliantų pozicija, kad atlikta ekspertizė negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad lizingo sutarčių pagrindu valdytas turtas buvo perleistas už rinkos kainą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013, išaiškinta, kad daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio kaina gali būti mažesnė arba didesnė. Taigi ekspertizė nerodo, kad ginčo turtas parduotas per pigiai. Pažymi, kad teismas įvertino eksperto nuomonę, nustatė, kad pagal kai kurias sutartis valdytas turtas buvo parduotas brangiau nei eksperto nurodyta jo rinkos vertė, kai kurio turto pardavimo kainos ir eksperto nurodytos rinkos kainos skirtumas itin nežymus. Apeliantai ir pagrindinis skolininkas buvo informuojami apie ginčo turto pardavimo procesą, jiems siūlyta įsigyti turtą už likusią neišpirktą vertę. Nors apeliantai šias aplinkybes neigė, tačiau ieškovas pateikė jas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytos bendradarbiavimo sutartys, priešingai nei bando įrodyti apeliantai, tik patvirtina ieškovo sąžiningumą. Sutarčių pagrindu ieškovas gavo visą paslaugų paketą, už kurį privalėjo sumokėti sutartyse nustatyto dydžio atlygį, apskaičiuojamą procentu nuo turto pardavimo kainos. Apeliantai bando iškreipti bendradarbiavimo sutarčių paskirtį, netinkamai interpretuoja atskiras šių sutarčių sąlygas, nepagrįstai teigia, jog turto pardavimo kainą nustatydavo ne ieškovas. Pagal sutartis partnerio pažyma apie turto vertę yra rekomendacinio pobūdžio, visais atvejais turto pardavimo kainą nustato ieškovas. Prašydami mažinti prašomą priteisti žalos dydį, apeliantai nenurodo, kokia apimtimi jis turi būti mažinamas.Sudarydami laidavimo sutartis apeliantai įsipareigojo solidariai atsakyti už UAB „Danjusta“ prievoles ir ieškovui tenka teisė pasirinkti iš kurio solidaraus bendraskolio reikalauti prievolės įvykdymo. Be to, rašytiniais įrodymais įrodyta, kad ieškovas reikalavo prievolės įvykdymo iš UAB „Danjusta“, tačiau ji nebuvo įvykdyta. UAB „Danjusta“ bankroto byloje patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas, kuris nenuginčytas. Šalių sudarytų laidavimo sutarčių 21 punkte nustatyta, kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartis. Taigi šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol lizingo gavėjas įvykdys lizingo sutartyse nustatytus įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Danjusta“ laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. kovo 20 d. sudarė vienuolika lizingo sutarčių Nr. LT041861, Nr. LT048393, Nr. LT048394, Nr. LT051147, Nr. LT051149, Nr. LT052320, Nr. LT058136, Nr. LT065714, Nr. LT067923, Nr. LT069054, Nr. LT071175 (1 t., 8-13, 22-29, 44-51, 66-71, 81-86, 94-99, 107-112, 120-125, 129-134 b. l.), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš trečiojo asmens nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti trečiajam asmeniui su sąlyga, kad pastarasis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Sutarčių užtikrinimui su atsakovu D. D. 2008 m. gruodžio 12 d. buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. Nr. LT041861/L-1, Nr. LT048393/L-1, Nr. LT048394/L-1, Nr. LT051147/L-1, Nr. LT051149/L-1, Nr. LT052320/L-1, Nr. LT058136/L-1, Nr. LT065714/L-1, Nr. LT067923/L-1, Nr. LT069054/L-1, Nr. LT071175/L-1 (1 t., 14-15, 30-31, 34-35, 52-53, 56-57, 72-73, 87-88, 100-101, 113-114, 126, 135-136 b. l.); su atsakovu J. D. 2008 m. gruodžio 12 d. sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT041861/L-2, Nr. LT048393/L-2, Nr. LT048394/L-2, Nr. LT051147/L-2, Nr. LT051149/L-2, Nr. LT052320/L-2, Nr. LT058136/L-2, Nr. LT065714/L-2, Nr. LT067923/L-2, Nr. LT069054/L-2, Nr. LT071175/L-2 (1 t., 16-17, 32-33, 36-37, 54-55, 58-59, 74-75, 89-90, 102-103, 115-116, 127-128, 137-138 b. l.). Trečiajam asmeniui UAB „Danjusta“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 4 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis (1 t., 143 b. l.); lizingo gavėjui bei laiduotojams neatsiskaitant, kreipėsi į teismą prašydamas solidariai priteisti iš laiduotojų skolą, palūkanas, nuostolį iš turto pardavimo bei papildomas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies. Laiduotojai nesutinka su teismo sprendimu, teikdami argumentus dėl laidavimo sutarčių galiojimo ir aiškinimo, dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisinių padarinių, ieškovo patirtų nuostolių dydžio bei paties ieškovo kaltės dėl šių nuostolių atsiradimo.

Dėl argumentų, susijusių su laidavimo sutarčių galiojimu, apeliantų turtinės padėties įvertinimu bei laidavimo termino pasibaigimu

Laiduotojo atsakomybės ribos yra apibrėžtos laidavimo sutartyje. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas gali būti terminuotas ir neterminuotas. CK 6.88 ir 6.89 straipsnių nuostatos suponuoja išvadą, kad laidavimo terminas sutartyje gali būti aptartas, o jo neaptarus, taikomos įstatymo nuostatos dėl laidavimo galiojimo termino.

Nagrinėjamo ginčo atveju visos šalių pasirašytos laidavimo sutartys yra analogiškos. Šių sutarčių 4 punkte numatyta, kad už lizingo gavėjo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis laiduotojas atsako lizingo bendrovei visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir lizingo gavėjas (turto išpirkimo įmokos, palūkanų įmokos ir PVM nuo nurodytų mokėjimų bei baudos ir delspinigiai, pažeidus lizingo sutarties sąlygas). Laidavimo sutarčių 3 punkte nustatyta, kad laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį yra solidarioji. Sutarčių 21 punktu šalys sutarė dėl laidavimo galiojimo iki tinkamo prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo. Konstatuotina, jog tokios laidavimo sutartyse nustatytos sąlygos neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėtos, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Įstatyminį reglamentavimą atitinkančios aptartos laidavimo sutarčių nuostatos, neginčijamas visų lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą - 2009 m. rugpjūčio 4 d. faktas bei faktas, kad nėra įvykdyti visi dėl lizingo sutarčių nutraukimo kylantys reikalavimai, paneigia apeliantų argumentus, jog laidavimo sutarties Nr. LT052320 prievolės įvykdymo terminas suėjo 2010 m. lapkričio 30 d., laidavimo sutarties Nr. LT058136 – 2011 m. vasario 28 d. ir nesikreipus į teismą per trijų mėnesių laikotarpį laidavimas baigėsi.

Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai nevertino jų nurodytų aplinkybių, kad laidavimo sutartis manė sudarę tik dėl šešių lizingo sutarčių, taip pat nevertino laiduotojų turtinio pajėgumo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų motyvais.

Pažymėtina, kad laidavimo sutarčių apeliantai neginčijo, todėl jų argumentai apie laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes skundžiamo teismo sprendimo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Teismas ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011, kt.). Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismui savo iniciatyva konstatuoti laidavimo sutartis niekinėmis, nėra, kaip nėra ir aplinkybių, dėl kurių vertintina laiduotojų turtinė padėtis, turto įsipareigojimams įvykdyti pakankamumas, tad vien atsikirtimų į ieškinį bei apeliacinio skundo argumentų forma, nepareiškus priešieškinio, laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas nespręstinas. Be to, pažymėtina, kad lizingo ir laidavimo sandorių sudarymo metu abu atsakovai buvo UAB „Danjusta“ akcininkai, o D. D. – ir įmonės direktorius, todėl jiems buvo ir/ar turėjo būti žinomos tiek lizingo, tiek laidavimo sutarčių, kurios yra įprastos verslo praktikoje, sudarymo, vykdymo sąlygos bei netinkamo vykdymo teisinės pasekmės (2 t., 88 b. l.). Be to, ieškovo pateikti duomenys apie lizingo gavėjo prašymus dėl atidėjimų (2 t., 88-89, 199 b. l.) bei priedai prie lizingo sutarčių (2 t., 90-122 b. l.) paneigia apeliantų argumentus dėl laidavimo tik pagal šešias lizingo sutartis.

Apeliantų teiginiai dėl teismo neatlikto atsakovų pajėgumo įvykdyti laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vertinimo nepagrįsti nei faktiniais duomenimis, nei teisiniais argumentais, laidavimo sutarčių teisėtumas nebuvo ginčijamas, todėl nepaneigia skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir nelemia jo panaikinimo pagrindo.

Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, kas skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlesnėse nutartyse nei nurodyta apeliantų (2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2007) yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Taigi, apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, kad ieškovas privalėjo reikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas, o ne laiduotojai ir tik pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės ar neturint turto šioms prievolėms įvykdyti, ieškovas turi teisę atsakomybę perkelti laiduotojams.

Dėl atsakomybės pagal nutrauktas lizingo sutartis

Byloje nėra ginčo, kad visos ieškovą ir trečiąjį asmenį UAB „Danjusta“ siejusios lizingo sutartys nutrauktos prieš terminą, lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų, t. y. dėl lizingo gavėjo kaltės. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (bylos duomenys liudija, kad lizingo sutarčių 11.2 punkte įtvirtintos analogiškos sąlygos). Šioje normoje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo padariniai CK 6.574 straipsnyje reglamentuojami taip, kad prioritetas suteikiamas lizingo davėjo investicijoms kompensuoti, o ne nuosavybės teise turimo daikto valdymo ir naudojimosi teisėms susigrąžinti. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę. Nuo turto vertės sumažėjimo dėl amortizacijos reikia skirti jo rinkos vertės pasikeitimą, kurį sunku iš anksto prognozuoti ir kurio rizikos pasiskirstymo šalims taisyklės negali būti analogiškos daikto amortizacijos padariniams, kurie yra neišvengiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui 295 873,11 Lt nuostolius, kuriuos sudaro 15 502,50 Lt nepadengtas įsiskolinimas pagal sutartis, neišpirktos turto vertės pagal nurodytas lizingo sutartis ir jo pardavimo kainos skirtumas (249 596,43 Lt) ir papildomos 30 774,18 Lt išlaidos. Nuostolius ieškovas grindė pažyma apie įsiskolinimą (1 t., 148-149 b. l.), pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo (1 t., 150 b. l.), transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis, lizingo sutartimis (1 t., 151-169 b. l.), preliminariomis išvadomis dėl transporto priemonių vertės (2 t., 25-35 b. l.), PVM sąskaitomis faktūromis (1 t., 171-172, 173-174, 175, 176, 177-180, 181-182, 183, 184 b. l.), mokėjimo nurodymais (2 t., 67, 70, 72, 73 b. l.) ir su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis bei jų pakeitimais (2 t., 47-66 b. l.). Kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad pareigą pagrįsti nuostolių faktą ir dydį ieškovas įvykdė (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.). Atsakovų iniciatyva Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartimi byloje buvo paskirta lizinguotų transporto priemonių rinkos vertės nustatymo ekspertizė. Ekspertui buvo pateiktas klausimas, kokia rinkos vertės paklaida tuo atveju, jei turtas parduotas priverstinai. 2013 m. rugsėjo 17 d. Kilnojamojo turto ekspertizės aktu ekspertas nustatė transporto priemonių vertę jų pardavimo dienai be PVM, nurodė, kad rinkos vertės paklaida, vertinimą atliekant ne vertinimo dienai, o turto pardavimo dienai, gali būti nulinė, teigiama arba neigiama. Ekspertas paaiškino, kad vertinimą atliko neapžiūrėjęs konkretaus vertinamo turto ir taikė lyginamosios vertės metodą, kad neturint papildomų faktinių duomenų, negali apskaičiuoti kitos rinkos vertės ir nustatyti galimos rinkos vertės paklaidos. Ekspertizės išvados nepaneigia ieškovo reikalaujamų priteisti patirtų nuostolių dydžio.

Apeliantai nesutinka su priteistu 15 502,50 Lt įmokų pagal lizingo sutartis įsiskolinimu, tačiau jokių savo argumentus pagrindžiančių ir teismo išvadas paneigiančių įrodymų nepateikia. Teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš atsakovų, vadovaudamasis minėtais byloje esančiais įrodymais apie įsiskolinimą.

Apeliantai, nesutikdami su priteistais nuostoliais, atsiradusiais iš turto pardavimo (turto likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumu), iš esmės remiasi ieškovo (kreditoriaus) prisidėjimu prie nuostolių, susijusių su lizingo sutarties nutraukimu, atsiradimo (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d.). Aiškindamas minėtas teisės normas, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kreditoriaus kaltė tokiu atveju civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011, kt.). Todėl būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog turtas buvo parduotas per pigiai ir dėl to kilo nuostoliai (CPK 178 str., 185 str.). Taigi, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kuriam pritaria ir patys apeliantai, jie turėjo pateikti teismui objektyvius duomenis, kad lizinguotą turtą buvo įmanoma parduoti už didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas.

Apeliantai skunde nurodo jokiais duomenimis neparemtus ir dėl to deklaratyvius motyvus, kad pateikė į bylą pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių jų atsikirtimus bei faktą, kad transporto priemonės buvo perleistos už ženkliai per mažą kainą ir kad ieškovas turėjo galimybę turtą parduoti brangiau. Bylos duomenys liudija, kad apeliantų iniciatyva byloje buvo paskirta ekspertizė, kurios išvados, kaip minėta, nepaneigia ieškovo nuostolių, bei į bylą apeliantai yra pateikę tik UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ raštą dėl transporto priemonių vertės (2 t., 82 b. l.), kuriame nurodyta, kad pagal pateiktus orientacinius duomenis ir neapžiūrėję transporto priemonių negali nustatyti jų verčių ir dar atgaline data, bei pagal pateiktus duomenis nurodytos galimos techniškai tvarkingų kelių transporto priemonių vidutinės rinkos kainos. Tokia atsakovų į bylą pateikta informacija nelaikytina pakankamais duomenimis įrodyti per mažos turto pardavimo kainos aplinkybes, nes nustatant parduodamo turto kainą atsižvelgiama į konkretaus turto būklę, nusidėvėjimo lygį, galimybę jį naudoti pagal paskirtį ir pan. Šiuo atveju atsakovai nepateikė jokių duomenų, jog konkretų turtą, įvertinus jo pardavimo momentu buvusią techninę būklę, ieškovas galėjo parduoti už didesnę kainą (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad dėl parduodamo turto atsakovai būtų pateikę ieškovui potencialių pirkėjų pasiūlymus, nors prieš pradėdamas turto realizavimo tretiesiems asmenims procedūrą, priešingai nei teigia apeliantai, ieškovas informavo atsakovus apie nustatytas turto pardavimo tretiesiems asmenims kainas bei pasiūlė atsakovams įsigyti nurodytą turtą (2 t., 36-46, 142-147 b. l.). Pagal bylos duomenis, į minėtą pranešimą atsakovai nereagavo ir šio turto neišpirko. Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo kaltė dėl to, kad turtas parduotas mažesne nei rinkos kaina, neįrodyta (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d., CPK 178 str., 185 str.).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos, nes lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, kt.). Tokiu būdu, nepripažintini pagrįstais apeliantų argumentai dėl papildomų išlaidų nepagrįstumo. Kaip jau minėta, papildomas išlaidas ieškovas pagrindė PVM sąskaitomis faktūromis, mokėjimo nurodymais bei bendradarbiavimo su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sutartimis. Įrodymų, kad patirtos išlaidos per didelės, kad ieškovas šias paslaugas galėjo pirkti pigiau, apeliantai nepateikė, deklaratyviais argumentais kritikuodami bendradarbiavimo sutarčių nuostatas (CPK 178 str.).

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.