Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo H. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės pieno konservai“ dėl uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ 2024 m. liepos 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Karpis“, A. M., J. S., N. R., D. M., G. B., A. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

17. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties dalies, kuria patenkinus atskirąjį skundą ir panaikinus šalies skundžiamą nutartį, kartu panaikintos ir ankstesne nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir tokia nutartis perduota skubiam vykdymui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo ir bylos nagrinėjimo atidėjimo

18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

19. Ieškovas likus vienai dienai iki teismo posėdžio (reg. teismo posėdžio dieną) pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ne mažiau kaip 2 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad rašytiniai paaiškinimai ir prašymas atidėti bylos nagrinėjimas iš esmės yra susiję ir grindžiami R. K. testamento galiojimo ir palikimo klausimais ir šių ginčų nagrinėjimu kitose bylose, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, taip pat į tai, kad aplinkybė, jog kitose bylose tarp R. K. testamento naudos gavėjų vyksta intensyvios derybos dėl visų tarpusavio teisminių ginčų, šiuo atveju yra neaktuali ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo klausimas sprendžiamas ne dėl sąsajos su ginčijamu testamentu ir kt., rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, o prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo atmestinas (CPK 162², 314 straipsniai).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

20. CPK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.

21. Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas ir aiškindamas CPK 149 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, tačiau sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017, 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023 ir kt.). Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, neturi būti iš naujo sprendžiama dėl CPK 144 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo ir (ar) kvestionuojamas nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas, o tik vertinamos aplinkybes, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, kurios gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą.

22. Taigi, šalis, siekianti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėtų įrodyti bent vieną iš dviejų CPK 149 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų ir šių sąlygų (ne)buvimas skundžiamos nutarties priėmimo metu yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo nevertina.

23. Nustatyta, kad trečiasis asmuo, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tuo pačiu prašydamas ir nutarties skubaus vykdymo, laikėsi pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes teismui nutraukus civilinę bylą, išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – preliminarus (prima facie) ieškinio pagrįstumas. Rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs. Prašymo dalį dėl nutarties skubaus vykdymo motyvavo tuo, kad teismui pavedus skubiai vykdyti nutartį dėl nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, būtų užtikrintos UAB „Karpis“, kaip bendrovės daugumos akcininko, įstatymuose bei bendrovės įstatuose įtvirtintos teisės ir teisėti interesai, įskaitant teisę, kad bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo priimti sprendimai būtų įregistruoti ir išviešinti Juridinių asmenų registre, o išrinkti valdybos nariai galėtų pradėti eiti savo pareigas.

24. Darytina išvada, kad vienintelė ir esminė pasikeitusi faktinė aplinkybė, kuria rėmėsi trečiasis asmuo teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d nutartis dėl civilinės bylos nutraukimo. Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkino nustatęs, kad 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartis dėl civilinės bylos nutraukimo 2024 m. rugsėjo 20 d. dar nebuvo įsiteisėjusi, kadangi dėl jos buvo paduotas atskirasis skundas, o kitų pasikeitusių aplinkybių trečias asmuo nenurodė. Po trečiojo asmens atskirojo skundo dėl 2024 m. rugsėjo 20 d. nutarties panaikinimo, pirmosios instancijos teismas sutiko su trečiojo asmens atskiruoju skundu, nutartyje iš esmės nurodydamas tik vieną motyvą – priėmus nutartį dėl civilinės bylos nutraukimo, ieškovo atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas, kurio įvykdymą reikėtų užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo dalyką, nekvestionuoja trečiojo asmens nurodytos teismų praktikos, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1081-943/2017, 2020 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1297-370/2020). Tačiau šalia to pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, matyti, jog ji kinta nurodant, kad net ir ieškinį atmetus, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Priešingas aiškinimas prieštarauja įstatymo leidėjo valiai (CPK 150 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-706-464/2023; 2024 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-594-516/2024). Tai reiškia, kad bylą išnagrinėjus iš esmės ir, pavyzdžiui, atmetus ieškovo ieškinį, tokia aplinkybė nėra savaiminis pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones iki tam tikro procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Šiuo atveju byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, o teismas civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, dėl to, jog byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka ieškovui neįrodžius teisinio suinteresuotumo. Svarbus aspektas, kad byla buvo nutraukta ne pagal ieškovo, o priešingą suinteresuotumą turinčio trečiojo asmens prašymą. Formaliąją prasme ieškinio atmetimas ar bylos nutraukimas ieškovo teisėms turi lygiavertę prasmę, nes nei vienu, nei kitu atveju atsakovas nėra įpareigojamas atlikti kokius nors veiksmus ieškovo naudai (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1559-852/2019), todėl laikytina, kad bylos nutraukimo atveju, ypatingai tuomet, kai byla nutraukiama esant kitos šalies prašymui ir tuomet, kai dėl nutarties teisėtumas yra nagrinėjamas apeliacine tvarka, turi būti vadovaujamasi CPK 150 straipsnio 2 dalimi – laikinosios apsaugos priemonės turi galioti iki teismo sprendimo (nutarties) įteisėjimo.

26. Faktas, kad pirmosios instancijos teismas tuo metu dar neįsiteisėjusia 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė, negali būti laikoma pasikeitusia aplinkybe CPK 149 straipsnio taikymo kontekste, juolab kad ir kaip minėta, CPK 150 straipsnis, reglamentuojantis teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą laike, tokios aplinkybės, kaip savaime sudarančios pagrindą pasibaigti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, nenumato. Kita vertus, laikinosios apsaugos priemonės 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytos ne dėl sąsajos su ieškovo asmeniu ar jo materialinio suinteresuotumo bylos išnagrinėjimu (dėl ko civilinė byla 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi buvo nutraukta), o dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąsajos su byloje pareikštu reikalavimu ir jo įgyvendinimo galimybėmis, t. y. esant poreikiui užtikrinti atsakovės status quo ir finansinę padėtį, sustabdant atsakovės 2024 m. liepos 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu išrinktų valdybos narių įgaliojimus iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Tai reiškia, kad nurodoma faktinė pasikeitusi aplinkybė, neva sąlygojusi laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, nėra susijusi su pačiu ieškinio reikalavimu, dėl ko būtų pagrindas savaime kvestionuoti ieškinio prima facie pagrįstumą. Be to, svarbu pažymėti, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2545-981/2024 vertindamas Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutarties nutraukti bylą pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nepagrindė savo materialinio suinteresuotumo ginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, todėl netinkamai taikė proceso teisės normas ir nutraukė bylą (Nutarties 42 punktas).

27. Trečiasis asmuo, teikdamas prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, galėjo nurodyti ir kitas pasikeitusias aplinkybes ar proporcingumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo faktus, tačiau jokių kitų aplinkybių, kurių pasikeitimas lemtų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, trečiasis asmuo nebuvo nurodęs, o prašymas didžiąja dalimi grindžiamas teismų praktikos citatomis neformuluojant išsamių motyvų. Dėl kitų pasikeitusių aplinkybių nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Be to, nors trečiasis asmuo akcentuoja, kad šiuo atveju nėra aktualios laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo aplinkybės ir taikymo sąlygos, o turi būti vertinami tik faktiniai pasikeitimai, suponuojantys pagrindą jas panaikinti, tačiau pats remiasi tuo, jog kitoje byloje turėjo galimybę pateikti atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir toks prašymas dėl išsamaus pasisakymo buvo atmestas, taip pat tuo, kad ieškovo deklaruojama žalos atsiradimo grėsmė neegzistuoja, o aplinkybės, susijusios su bendrovės ir AB „Šiaulių bankas“ santykiais, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo subproceso stadijoje nevertinamos, t. y. trečiasis asmuo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą motyvuoja per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nors šiuo atveju jam teko pareiga įrodyti būtent aplinkybes, darančias įtaką jų taikymui arba proporcingumo ir ekonomiškumo principų egzistavimui. Trečiasis asmuo taip pat perkelia įrodinėjimo naštą ieškovui dar kartą įrodyti bendrovės galimą patiriamą žalą panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, nepaisant to, jog būtent trečiajam asmeniui, pateikusiam prašymą priemones panaikinti, tenka įrodinėjimo pareiga. Dėl to, darytina išvada, kad trečiasis asmuo neįrodė CPK 149 straipsnio taikymo sąlygų – pagrindo byloje pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonės panaikinti, todėl pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens prašymą patenkino nepagrįstai.

28. Taip pat papildomai nurodytina, kad sprendžiant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nevertinamas nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumas, tačiau turi būti vertinamos prašyme nurodytos aplinkybės, dėl kurių prašoma panaikinti įsiteisėjusia teismo nutartimi pritaikytas priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-673-910/2023). Tai reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-1107-777/2024 vis dar nėra išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, netrukdo teismui vertinti naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios galėtų lemti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą CPK 149 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šalia to, tuo pačiu pagrindu atmestini ir atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, paneigė 2024 m. rugpjūčio 5 d. ir 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyse padarytas išvadas dėl ieškinio prima facie pagrįstumo ar grėsmės teismo sprendimo įvykdymu, nes teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, iš naujo nevertina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o kaip nurodyta, sprendžia, ar dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas ir ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų, t. y. teismas neturi paneigti nutarties, kuria pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, išvadų.

Dėl nutarties skubaus vykdymo

29. CPK 152 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita ir nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdomos įsiteisėjus šioms nutartims. Teismas gali leisti skubiai vykdyti nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita sustabdo šių nutarčių vykdymą.

30. Nurodytos teisinio reguliavimo nuostatos parodo, kad tuo atveju, jei teismas nutartimi panaikina laikinąsias apsaugos priemones, tokios nutarties skubus vykdymas yra galimas tik esant teismo leidimui. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi visiškai nemotyvavo savo sprendimo dėl nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, skubaus vykdymo. Akivaizdu, kad bet koks teismo procesinis sprendimas turi turėti tam pagrindą ir aiškius motyvus, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad dėl tokios nutarties gali būti paduodamas atskirasis skundas, todėl teismas privalo savo tokį procesinį sprendimą motyvuoti. CPK 152 straipsnio 2 dalyje numatytas skubus tokios nutarties vykdymas yra ne teismo pareiga, kaip tai nurodyta CPK 152 straipsnio 1 dalyje pritaikant laikinąsias apsaugos priemones, o galimybė, kurią teismas turi taikyti atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes.

31. Šiuo atveju, kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo dėl skubaus laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymo CPK 152 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kita vertus, vadovaujantis CPK 152 straipsnio 4 punktu, atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdo šios nutarties vykdymą, o Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. spalio 7 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl 2024 m. spalio 3 d. nutarties neperdavimo skubiam vykdymui, todėl nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo konstatuoti, kad skubus skundžiamos nutarties vykdymas pažeidė apelianto interesus.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teisiniu reguliavimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nepateikė išsamių motyvų tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tiek ir dėl skubaus tokios nutarties vykdymo, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kurią yra pagrindas panaikinti. Atsižvelgiant į tai, skundžiamos nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas panaikino Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – trečiojo asmens UAB „Karpis“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetamas (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

34. Bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas byloje priėmus sprendimą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiami laikino pobūdžio klausimai, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

ieškovo H. K. atskirąjį skundą patenkinti.

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties dalį, kuria patenkintas trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Karpis“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Karpis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.