- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-20
- Bylos Nr.
- e2-2912-1055/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00426-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ana Karšul
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- R. I.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui R. I. dėl nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. I. 5 050 EUR nesumokėto nuomos mokesčio, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Nurodė, kad 2016 m. liepos 31 d. su atsakovu sudarė gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, mokant 250 EUR nuomos mokestį per mėnesį. Sutartis buvo sudaryta 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau tapo neterminuota atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir po sutarties termino pabaigos gyveno jos nuomojamame name, bei vadovaujantis nuomos sutarties 6.2. punktu, kuris numatė, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau negu 10 dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Atsakovas iš namo išsikraustė tik 2018 m. rugsėjo 6 d., nuomos mokesčio nemokėjo nuo 2017 m. sausio mėnesio, todėl liko jai skolingas 5 050 EUR už 20 mėnesių ir 6 dienas.
Atsakovas nustojo mokėti nuomos mokestį po to, kai su juo 2016 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta preliminarioji nuomojamo namo pirkimo – pardavimo sutartis. Tačiau atsakovas nei mokėjo nuomos mokestį, nei nupirko namą, dėl kurio buvo sudarytos sutartys. Atsakovas savo prieštaravimus grindžia tuo, kad neva su juo buvo sudaryta namo panaudos sutartis. Pažymi, kad su atsakovu niekada nei žodžiu, nei raštu nebuvo tartasi dėl namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), panaudos. Preliminariąja gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartimi su atsakovu buvo sutarta, kad nuosavybės teisės į namą jam pereis nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos, tačiau nei gyvenamojo namo nuomos, nei panaudos klausimai šioje sutartyje nebuvo aptariami ir nebuvo šios sutarties dalykas. 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu iš tikrųjų buvo sutarta dėl nuomos sutarties nutraukimo, apie panaudą nurodė, nes buvo labai susijaudinusi ir suklydo. Atsakovas ir pats nepaneigė, kad nuomojosi iš jos namą, nes apie nuomą nurodo savo 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2018 m. spalio 9 d. raštuose, adresuotuose ieškovei, taip pat savo ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-7455-759/2020. Toje pačioje byloje jis taip pat patvirtino, kad nemokėjo jai nuomos mokesčio nuo 2016 metų gruodžio mėnesio. Be to, teigdamas, kad neva su juo buvo sudaryta gyvenamojo namo panaudos sutartis, atsakovas turėtų tokią sutartį pateikti, nes įstatymas ilgesniam nei vienerių metų terminui nustato privalomą rašytinę panaudos sutarties formą, o privalomos formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.
Šalies argumentai
Posėdžio metu ieškovė iš esmės palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir patikslinusi ieškinio reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo 4 550 EUR nuomos mokesčio. Papildomai paaiškino, kad su atsakovu nuomos sutartimi susitarė dėl jos namo nuomos pusmečiui, bet kadangi atsakovas namu naudojosi ilgiau, sutartis tapo neterminuota. Atsakovas nuo 2017 metų pradžios nebemokėjo jai nuomos, taip pat nemokėjo tinkamai ir laiku įmokų pagal jų sudarytą preliminarią namo pirkimo – pardavimo sutartį. Tikslina ieškinio reikalavimus ir prašo priteisti iš atsakovo 4 550 EUR, kadangi nuomos sutartyje yra nurodyta, kad pasirašant sutartį buvo sumokėtas 2 nuomos mokesčių dydžio avansas – 500 EUR. Nors byloje nėra įrodymų, kad ji tikrai gavo šiuos pinigus, tačiau tikėtina, kad gavo, nes nurodyta sutartyje. Preliminarioje sutartyje nebuvo sąlygų dėl atsakovo gyvenimo jos name, jis gyveno pagal nuomos sutartį. Atsakovas, sudarydamas nuomos sutartį, žinojo, jog ji nori parduoti namą, todėl sudarė preliminarią sutartį, kad ji neparduotų namo kitiems. Santykiai buvo neblogi, nesutarimai ir ginčai kilo 2018 metų vasarą, net buvo momentas, kai negalėjo niekaip susisiekti su atsakovu. 2018 m. rugpjūčio 26 d. įvyko nesutarimų kulminacija, net teko grasinti policija, kad atsakovas išsikraustytų iš jos namo. Buvo jau 22 val., kai atsakovas sutiko susitikti, ji skubėjo namo į (duomenys neskelbtini), kur jos laukė vaikai, todėl susinervavusi ir norėdama tik vieno, kad atsakovas atlaisvintų namą, susitarime parašė, kad nutraukiama panaudos sutartis. Apie pinigus – nuomos mokestį, padarytą žalą, nieko nerašė, nes atsakovas nesutiktų pasirašyti tokio dokumento, o jai buvo svarbu, kad atsakovas pagaliau išsikraustytų. Pagal preliminarią sutartį iš atsakovo gavo iš viso 12 000 EUR, sutartyje buvo numatyta 10 000 EUR bauda už sutarties neįvykdymą, o likusius 2 000 EUR laikė jos nuostolių atlyginimu, todėl ir nereiškė priešpriešinio reikalavimo kitoje byloje. Jei šie pinigai liktų jai, daugiau pretenzijų atsakovui nereikštų, tačiau kadangi apeliacinės instancijos teismas įpareigojo visus pinigus atsakovui grąžinti, pareiškė šį ieškinį. Per visą nuomos laikotarpį nereiškė atsakovui pretenzijų dėl nemokamo nuomos mokesčio, kadangi tikėjosi viską išspręsti taikiai, be to, buvo sudaryta preliminari sutartis ir laikė, kad blogiausiu atveju avansas bus įskaičiuotas kaip nuoma. 2018 m. rugpjūčio 26 d., nors ji ir siūlė, atsakovas nesutiko pasirašyti akto ar kito dokumento, kad nutraukiama preliminari sutartis, yra susidariusi skola ir padaryti sugadinimai. Su savimi surašyto akto dėl sugadinimų neturėjo, tik žodžiu siūlė susitarti dėl 2 500 EUR žalos atlyginimo. Realiai visus sugadinimus nustatė tik atsakovui išsikrausčius, kadangi anksčiau negalėjo patekti į namą. 2018 m. spalio 29 d. rašte ji siūlė atsakovui taikiai išspręsti ginčą, kad niekas niekam jokių pretenzijų neturi.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė su ieškiniu nesutinkantis, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš 2016 m. liepos 31 d. šalių sudarytos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties. Po to, kai atsakovas pradėjo nuomotis namą, šalys susitarė, kad atsakovas pastarąjį namą pirks, todėl 2016 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią atsakovas pradėjo mokėti įmokas už namą ir tuo pačiu liko jame gyventi, nes pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d., tai yra po 2 metų. Atsakovas namo iš ieškovės nenupirko, nes ji dar nepasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui, liepė atsakovui su šeima išsikraustyti iš namo iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir namą pardavė kitiems pirkėjams. Prieš iškraustant atsakovą su šeima iš namo, ieškovė negrąžino jam pagal preliminarią sutartį sumokėtų pinigų, dėl ko iškilo teisminis ginčas, kuris galutinai buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi. Byloje yra ieškovės ranka rašytas 2018 m. rugpjūčio 26 d. Susitarimas dėl gyvenamojo namo panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovas laiko tai pagrindiniu įrodymu, kad tarp šalių buvo nutraukta panaudos sutartis. Ieškovė nurodo įrašiusi žodį „panauda“, kadangi buvo labai susijaudinusi, tačiau žinant, kad ji yra profesionali teisininkė, dirba teisėja, sunku suvokti, kad ji galėjo nesuvokti, ką nutraukia, ar panaudos, ar nuomos sutartį. Ieškovė nepagrįstai perkelia atsakovui pareigą įrodyti, kad buvo sudaryta panaudos sutartis, o atsakovas laiko, kad savo atsikirtimus yra įrodęs 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu. Taip pat nepagrįstas ieškovės teiginys, kad panaudos sutartis turėjo būti rašytinės formos, kadangi įstatymas leidžia sudaryti tokią sutartį ir žodžiu. Taip pat pažymi, kad ieškovei savo ranka surašius 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimą, turėtų būti taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, kad visos abejonės dėl sutarties sąlygų aiškinamos sutartį pasiūliusios šalies nenaudai. Taip pat nesuvokiama, kaip ieškovė galėjo pamiršti, kad atsakovas jai skolingas virš 5 000 EUR. Be to, nagrinėjant kitą civilinę bylą ieškovė aiškino, kad iškraustant atsakovą 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimo pagrindu buvo parengusi pasirašyti ir perdavimo aktą, kuriame nurodė, kad atsakovas jai skolingas apie 2 000 EUR už nuostolius, tačiau šiuo metu prašomų 5 050 EUR taip pat neįrašė.
Posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir papildomai paaiškino, kad atsakovas sutinka su ieškiniu dalyje dėl 250 EUR, nes pripažįsta, kad nuomos mokesčio pagal sutartį už 2017 m. sausio mėnesį nesumokėjo, kitoje dalyje prašo ieškinį atmesti. 2016 m. liepos 31 d. su ieškove sudarė namo nuomos sutartį 6 mėnesių laikotarpiui, o 2016 m. gruodžio 10 d. pasirašė preliminarią sutartį dėl namo pirkimo ir pradėjo mokėti įmokas pagal ją į ieškovės sąskaitą. Nuomos sutartis pasibaigė pasibaigus jos terminui, tai yra 2017 m. sausio 31 d. 2018 m. rugpjūčio 26 d. su ieškovė pasirašė susitarimą dėl panaudos sutarties nutraukimo, jokios kalbos apie nuomos mokestį nebuvo, ieškovė tik pateikė aktą dėl 2 500 EUR žalos, kurio jis nepasirašė, kadangi jokios žalos, išskyrus katino apdraskytą kampą, nebuvo padaryta. Pasirašant preliminarią sutartį su ieškove nesitarė, kad nuomos sutartis pasibaigia, jis tiesiog gyveno name, kaip būsimas pirkėjas, buvo sumokėjęs 10 000 EUR avansą grynais. Nuomos mokesčio ieškovei nemokėjo, nes nereikalavo, be to, jis galvojo, kad nebereikia jos mokėti, nes yra būsimas namo pirkėjas. Iš visos situacijos suprato, kad nuomos sutartis pasibaigs, kai sueis jos terminas. 2016 m. gruodžio 10 d. netiesiogiai žodžiu buvo susitarta dėl panaudos, ši sąlyga įsigaliojo kartu su preliminaria sutartimi. Nuoma ieškovei sumokėta iki 2017 m. sausio 1 d., toliau nebemokėjo, todėl pripažįsta, kad skolingas 250 EUR už sausio mėnesį. Iš kalbų suprato, kada daugiau nebereikia mokėti nuomos, tik įmokas už perkamą namą, per 1,5 metų jokių pretenzijų dėl nuomos mokesčio iš ieškovės nebuvo, ji kalbėjo, kad nuomos sutartis nebepratęsta. Jis neskiria sąvokų „nutraukti“ ir „pasibaigti“. Jo išsilavinimas nebaigtas vidurinis, yra įmonės savininkas, dar dirbo vadybininku, turėjo anksčiau patirties dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo. 2018 m. rugpjūčio 26 d. pasirašant susitarimą suprato, jog nutraukiama preliminari sutartis, apie nuomos mokesčio įsiskolinimą jokios kalbos nebuvo, tik apie 2 500 EUR neva padarytos žalos turtui. Ieškovė yra profesionali teisininkė ir turi skirti sąvokas „nuoma“ ir „panauda“, jei ji parašė, kad nutraukiama panauda ir apie nuomos mokestį nieko neparašė, reiškia taip ir buvo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais nustatyta, jog 2016 m. liepos 31 d. tarp ieškovės S. K. ir atsakovo R. I. buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (toliau – ir sutartis), pagal kurią atsakovė perdavė ieškovui 6 mėnesių terminui – iki 2017 m. sausio 31 d., valdyti ir naudoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 dienos, mokėti 250 EUR nuomos mokestį. Sutarties 2.2. punkte šalys numatė, kad pasirašant sutartį nuomininkas sumoka dviejų mėnesinių nuomos mokesčių avansą – 500 EUR. Taip pat sutarties 6.2. punktu šalys susitarė, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip 10 dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.
Kadangi ieškovė turėjo tikslą gyvenamąjį namą parduoti, 2016 m. gruodžio 10 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė iki 2018 m. gruodžio 1 d. sudaryti pagrindinę namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Minėtoje sutartyje sąlygos, numatančios atsakovo teisę gyventi ketinamame pirkti name, nėra. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.
Atsakovas iš namo išsikraustė 2018 m. rugsėjo 6 d., po to kai šalys 2018 m. rugpjūčio 26 d. pasirašė susitarimą, kuriame nurodoma, jog atsakovė ir ieškovas susitaria nutraukti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį ir R. I. įsipareigoja išsikelti ir perduoti patalpas S. K. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. imtinai.
Ieškovė savo reikalavimus grindžia tuo, kad nuomos sutartis pasidarė neterminuota ir atsakovas iki 2018 m. rugsėjo 6 d. naudojosi jos namu būtent nuomos sutarties pagrindu, tačiau nuo 2017 m. sausio mėnesio nuomos mokesčio nemokėjo. Atsakovas atsikerta, jog pasirašius preliminariąją sutartį laikė, kad nuomos sutartis nebus pratęsta ir baigsis 2017 m. sausio 31 d., o name jis turi teisę gyventi kaip būsimas pirkėjas, be to surašydama 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarimą ieškovė pati nurodė, kad nutraukiama panaudos sutartis. Byloje kilo ginčas dėl to, kokio pobūdžio santykiai siejo šalis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.477 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Vadovaujantis CK 6.576 straipsniu gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį.
Panaudos civilinius teisinius santykius reglamentuoja CK XXXII skyrius. CK 6.629 straipsnyje numatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju svarbu tinkamai kvalifikuoti, kokie civiliniai teisiniai santykiai – panaudos ar nekilnojamojo turto nuomos, siejo šalis ginčo laikotarpiu. Teismas nesutinka su atsakovo atstovės teiginiais, kad nekilnojamojo daikto panaudos sutarčiai, sudarytai ilgesniam negu vieneri metai laikotarpiui, nėra keliamas rašytinės formos reikalavimas, kadangi civilinis kodeksas numato, jog fizinių asmenų sudaryta nuomos sutartis gali būti žodinė, o panaudos sutarčiai negali būti keliami griežtesni reikalavimai. CK 6.579 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog terminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nepaisant, kas yra jos šalis, turi būti sudaroma raštu, o CK 6.478 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Aiškinant nurodytas formas kartu su CK 6.629 straipsnio nuostatomis, pagal kurias panaudos sutarčiai taikomos CK 6.478 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad panaudos sutarčiai yra keliamas rašytinės formos reikalavimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2010). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Byloje yra rašytinė gyvenamojo namo sutartis ir nėra rašytinės gyvenamojo namo panaudos sutarties, tačiau 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarime nurodoma, jog nutraukiama panaudos sutartis.
Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių, ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011).
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015; 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Pagal nurodytą teismų praktiką esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.
Panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių - panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.629 straipsnis). Ieškovė neigia žodinės panaudos sutarties sudarymo faktą, atsakovas taip pat negalėjo besąlygiškai patvirtinti, kad sudarant preliminariąją sutartį buvo tartasi dėl namo panaudos, nurodė tik, kad jis suprato, jog daugiau nereikia mokėti nuomos mokesčio, tik įmokas pagal 2016 m. gruodžio 10 d. sutartį. Atsakovas savo poziciją grindžia aplinkybe, kad ilgą laiką gyveno name ir ieškovė nereikalavo iš jo nuomos mokesčio, tačiau nepateikia jokių duomenų, išskyrus žodį „panauda“ 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarime, kad name gyvena turėdamas kitokį teisinį pagrindą nei 2016 m. liepos 31 d. nuomos sutartis. Atsakovo motyvas, kad dėl namo naudojimo nebuvo rašytinio susitarimo turėtų sąlygoti žodinio susitarimo taip ginčo šalių buvimą (o ilgesniam, nei metai, laikui imperatyviai nustatyta privalomąja sutarties forma), tačiau ieškovė neigia tokį žodinį susitarimą. Kaip jau paminėta, CK 6.478 straipsnyje, 6.629 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinės formos ir prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota registre.
Byloje nėra objektyviai nustatyta, kad ieškovė būtų išreiškusi valią sudaryti su atsakovu gyvenamojo namo panaudos sutartį ir leisti naudotis jai priklausančiu turtu neatlygintinai. Ta aplinkybė, kad ieškovė nereikalavo nuomos mokesčio savaime nereiškia, kad šalis siejo būtent panaudos santykiai. Kiekvienas asmuo pats pasirenka savo teisių gynimo būdą ir reikalavimo pareiškimo momentą, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Ieškovė nurodė, kad esant tarp šalių sudarytai preliminariajai pirkimo – pardavimo sutarčiai, pagrįstai tikėjosi, kad jos sąlygos bus vykdomos ir bus sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, todėl nereikalavo nuomos mokesčio planuodama dalį gautų įmokų užskaityti kaip nuomą. Anksčiau tokio reikalavimo nereiškė, nes tuo atveju, jei jai būtų palikta 10 000 EUR bauda pagal preliminariąją sutartį, laikytų, kad jos nuostoliai, tame tarpe ir dėl negauto nuomos mokesčio, yra padengti. Pažymėtina, kad ieškovė pareiškė savo reikalavimą nepraleidusi įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino, taigi iš esmės ji savo nuožiūra pasirinko įstatymo normoms neprieštaraujantį savo teisių gynimo būdą.
Atsakovas negalėjo vienareikšmiškai nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu jis naudojosi ieškovei priklausančiu nekilojamuoju turtu. Nesant objektyvių duomenų apie panaudos santykių susiklostymą tarp šalių, o būtent ieškovės valios tokiai sutarčiai sudaryti, taip pat esant tokiai faktinei situacijai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. naudojosi ieškovės turtu neatlygintinai, kadangi pagal preliminariąją sutartį sumokėtos įmokos atsakovui yra grąžintos įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrindu, teismas laiko, jog yra pagrindas konstatuoti, kad šalių sudaryta 2016 m. liepos 31 d. gyvenamojo namo nuomos sutartis nepasibaigė 2017 m. sausio 31 d., o sutinkamai su jos sąlygomis tapo neterminuota ir atsakovas nevykdė šios sutarties sąlygų – nemokėjo joje numatyto nuomos mokesčio. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas taip pat į tai, jog iš esmės vienintelis netiesioginis panaudos santykių įrodymas byloje būtų 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarime panaudota sąvoka „panauda“, tačiau rašytinės formos, kaip tai reikalauja įstatymas, panaudos sutarties byloje nėra, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovė apskritai turėjo valią sudaryti neatlygintino naudojimosi jos daiktu sutartį.
Atsižvelgdamas į visas nustatytas aplinkybes, vertindamas byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visetą, teismas nemato pagrindo netikėti ieškovės paaiškinimais, jog žodis „panauda“ į susitarimą buvo įrašytas dėl jos didelio susijaudinimo ir tikslu pagaliau atgauti galimybę visa apimtimi naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu – gyvenamuoju namu. Atsakovas pats neneigė, kad santykiai su ieškove yra konfliktiški, buvusius ir esamus nesutarimus įrodo ir byloje esantis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo atstovės, taip pat prijungtų Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų civilinės bylos Nr. e2-2401-217/2020 ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų civilinės bylos Nr. e2-7455-759/2020 duomenys. Ieškovė nuo pat pradžių, tai yra nuo susirašinėjimo su atsakovo atstove pradžios, ir vėliau nagrinėjant bylas pagal R. I. ieškinį nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šalis siejo nuomos santykiai ir atsakovas tinkamai savo pareigos pagal nuomos sutartį nevykdė, nuomos mokesčio nemokėjo. Ta aplinkybė, jog ieškovė yra profesionali teisininkė ir, atsakovo atstovės nuomone, a priori negalėjo suklysti nurodydama sąvoką 2018 m. rugpjūčio 26 d. susitarime, negali eliminuoti žmogiškojo faktoriaus, dėl kurio galėjo būti suklysta. Be to, atsakovo atstovė akcentavo ir apeliavo į tai, kad jos atstovaujamasis nėra teisininkas ir visiškai neskiria teisinių sąvokų, tokių kaip „nutraukti“ ir „pasibaigti“, tačiau teismas tokius teiginius vertina kritiškai, kadangi pats atsakovas nurodė, kad yra įmonės savininkas, iš bylos Nr. e2-7455-759/2020 duomenų nustatyta, kad jis verčiasi individualia veikla, todėl, teismo vertinimu, jo patirtis yra pakankama šių sąvokų supratimui ir susiklosčiusios situacijos tinkamam įvertinimui.
Kadangi teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju šalis sietų panaudos santykiai, kito teisinio pagrindo naudotis ieškovės nekilnojamuoju turtu išskyrus nuomos sutartį atsakovas neturėjo, byloje nustatyta, kad iš namo atsakovas išsikraustė 2018 m. rugsėjo 6 d., todėl konstatuojama, jog 2016 m. liepos 31 d. sutartis tapo neterminuota. Sutinkamai su CK 6.487 straipsnio 1 dalimi nuomininkas privalo laiku mokėti nustatytą nuomos mokestį. Sutartimi šalys susitarė, kad bus mokamas 250 EUR mėnesinis nuomos mokestis. Byloje nustatyta ir atsakovo neginčijama, kad nuomos mokestis ieškovei nemokėtas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki išsikraustymo 2018 m. rugsėjo 6 d. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes yra pagrindas ieškovės ieškinį (patikslinus ieškinio dalyką) tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 4 550 EUR nesumokėto nuomos mokesčio.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidę skolininkai privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovui nėra.
Ieškovė už ieškinio reikalavimus sumokėjo 114 EUR žyminį mokestį, patikslinus ieškinio reikalavimus, ieškovės mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 102 EUR (4 550 X 0,030 X 0,75). Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ieškovei grąžintina 12 EUR (114 EUR – 102 EUR) sumokėto žyminio mokesčio dalis, kadangi patikslinus ieškinio reikalavimus paaiškėjo, kad sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei numato įstatymas. Ieškovės reikalavimai patenkinti visiškai, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistinas 102 EUR žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268, 269, 270 straipsniais
nusprendžia:
ieškovės ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovo R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 4 550 EUR (keturis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) nuomos mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 550 EUR (keturių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimties eurų 00 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 102 EUR (vieną šimtą du eurus 00 ct) žyminio mokesčio.
Grąžinti ieškovei S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 EUR (dvylikos eurų) žyminio mokesčio permoką (sumokėta 2021 m. birželio 14 d.).
Ieškovei išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo sprendimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.