- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-257-744/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15374-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- S. L.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas areštu 29 paroms; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, tai yra 2 metų 1 mėnesio, pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir S. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui 29 dienoms; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. L. faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos; nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios S. L. palikti galioti kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą (asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), pradėjus bausmės vykdymą, šias kardomąsias priemones panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2024 m. balandžio 10 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo svetainėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą – sudaužė E. B. priklausantį televizorių „Sharp 50BL3EA“, tuo padarydamas nukentėjusiajai E. B. 300 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, ikiteisminio tyrimo metu kaltę dėl E. B. priklausančio televizoriaus sugadinimo pripažino ir E. B. sumokėjo 400 Eur tik dėl to, kad jis buvo lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos ir nenorėjo, kad būtų kreipiamasi į policiją.
2.2. Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendis yra neteisėtas, nes jis nepagrįstas objektyviais ir patikimais jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad jis teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino, tačiau teismas nuosprendžio 14 punkte nurodė, kad remiasi ir jo prisipažinimu. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė nukentėjusiąja pripažintos E. B. parodymais, nors abejotina, kad ji, būdama virtuvėje, galėjo matyti, kas vyko svetainėje. Tuo metu įvykio vietoje buvę A. B. ir A. B. televizoriaus sudaužymo momento nematė.
2.3. Nuteistasis akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji ir liudytojai negali sakyti netiesos, norėdami pasipelnyti ir jam atkeršyti, yra nepagrįsta. Pažymi, kad tą pačią naktį toje pačioje vietoje jį sumušė A. B. ir už tai pastarasis yra nuteistas. Taigi B. turėjo pakankamą pagrindą jam (S. L.) keršyti ir duoti neteisingus parodymus. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad tik jis vienas dėl girtumo visko neatsimena, nors visi įvykio vietoje buvę asmenys, tai yra jis, E. B., A. B. ir A. B. vartojo alkoholinius gėrimus ir visi buvo apsvaigę.
2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad televizorius „Sharp 50BL3EA“ buvo apžiūrėtas ir jo pažeidimai užfiksuoti tik 2024 m. balandžio 24 d., tai yra po įvykio praėjus dviem savaitėms, todėl neatmetama, kad per šį laikotarpį „televizoriui galėjo bet kas atsitikti“. Be to, priimant skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgta į tai, kad televizorius buvo sudaužytas tarp jo ir A. B. tą pačią naktį vykusio konflikto metu.
2.5. Nuteistasis pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje kasacinėje byloje yra išaiškinęs, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytos veikos padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, aiškinamos įtariamojo naudai. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jo kaltės įrodymų nenurodė, nes jų nėra ir negali būti. Teismas nuosprendį grindė tik prielaidomis bei spėlionėmis, abstrakčiai nurodydamas, jog „Teismas, išanalizavęs įrodymų visumą, išklausęs kaltinamojo prisipažinimą, įvertinęs byloje surinktą ir teisiamajame posėdyje ištirtą medžiagą, daro išvadą, kad šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog S. L. kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą – sudaužė E. B. priklausantį televizorių „Sharp 50BL3EA“, tuo padarydamas nukentėjusiajai E. B. 300 Eur turtinę žalą“. Dėl to skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo S. L. gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir S. L. išteisinti, prokurorė Renata Šauklienė prašė nuteistojo S. L. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
5. Nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, ir prašo jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo ir S. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje
Žemesnės instancijos teismas
6. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
7. BK 187 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Šios nusikalstamos veikos motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-495/2023). BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos.
8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl S. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) S. L., nukentėjusiąją E. B., liudytojus A. B., A. B., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui, įskaitant ir nukentėjusiosios E. B. parodymus, neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.
9. Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina S. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
10. Nukentėjusioji E. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio naktį, apie 1 val., pas ją į namus su jos sūnumi A. B. atvažiavo S. L. ir kartu su jos sūnumi bei vyru A. B. išgėrė butelį degtinės. Kai jos sūnus ir vyras išėjo parūkyti, S. L. trenkė kumščiu į televizorių ir jį nepataisomai sugadino. Grįžusiam vyrui ji pasakė apie televizorių, jos vyras susimušė su S. L. ir buvo už tai nuteistas. Po kurio laiko S. L. jos atsiprašė ir sumokėjo už televizorių – atlygino padarytą žalą (1 t., b. l. 171). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. B. nurodė, kad 2024 m. balandžio 10 d., apie 2 val., jos vyrui A. B. ir sūnui A. B. rūkant lauke, S. L. be jokios priežasties dešinės rankos kumščiu tyčia trenkė į svetainėje stovėjusį televizorių „Sharp“ ir jį sudaužė – suskaldė televizoriaus ekraną. Ji, stovėdama virtuvėje, gerai matė, kaip S. L. trenkė į televizorių, nes tarp svetainės ir virtuvės nėra durų ir televizorius iš virtuvės gerai matosi. Kadangi S. L. pažadėjo atlyginti padarytą žalą arba nupirkti kitą televizorių, ji iš karto po įvykio į policiją nesikreipė. Tačiau 2024 m. balandžio 10 d., apie pietus, ji iškvietė policiją, kad būtų užfiksuotas sudaužytas televizorius, jeigu S. L. nuspręstų neatlyginti žalos. Vėliau S. L. žalą jai atlygino, tai yra atlygino 300 Eur turtinę žalą ir 100 Eur neturtinę žalą (1 t., b. l. 8–11, 53, 67–68).
11. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios E. B. parodymus ir palyginusi juos su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, išsamūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. B. parodymus pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) ir jais rėmėsi spręsdamas S. L. kaltės klausimą. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojo A. B. (nukentėjusiosios E. B. sutuoktinio) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2024 m. balandžio 10 d. apie 1 val. į jų namus atvažiavo sūnus A. B. su draugu S. L., jie visi vartojo alkoholį, o kai jis su sūnumi parūkę grįžo iš lauko, žmona jam pasakė, kad S. L. trenkė ranka į televizorių ir suskaldė jo ekraną, S. L. vėliau atsiprašė ir atlygino žalą (1 t., b. l. 73–74, 183), taip pat liudytojo A. B. (nukentėjusiosios E. B. sūnaus) teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad mama E. B. jam pasakė, jog S. L. sudaužė televizorių, parėjęs iš lauko, kur su tėvu rūkė, jis pamatė sudaužytą televizoriaus ekraną, S. L. prisipažino, kad būtent jis sudaužė televizorių ir pažadėjo atlyginti žalą (1 t., b. l. 182–183).
12. Nukentėjusiosios E. B. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Štai iš fotonuotraukų Nr. 7 ir 8, pridėtų prie Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, matyti, jog tarp pastarosios gyvenamojo namo svetainės ir virtuvės nėra durų, todėl televizorius iš virtuvės gerai matosi (1 t., b. l. 8–11, 22), todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusioji galėjo matyti ir matė, kaip S. L. kumščiu trenkė į svetainėje stovėjusio televizoriaus ekraną.
13. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad televizorius „Sharp 50BL3EA“ buvo apžiūrėtas ir jo pažeidimai užfiksuoti tik 2024 m. balandžio 24 d., tai yra po įvykio praėjus dviem savaitėms, ir per šį laikotarpį „televizoriui galėjo bet kas atsitikti“, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu gauti ir ištirti duomenys patvirtina nukentėjusiosios E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog ji 2024 m. balandžio 10 d. apie pietus iškvietė policiją, kad būtų užfiksuotas sudaužytas televizorius – BIRT ataskaitų žiūryklėje nurodyta, kad 2024 m. balandžio 10 d. 12.18 val. paskambinusi į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą E. B. pranešė, jog „prieš 2 valandas namie pažįstamas sudaužė televizorių, pasišalino, pareigūnų lauks namie“, atvykusiems policijos pareigūnams, be kita ko, nurodė, kad S. L. apgadino televizorių ir žadėjo atlyginti žalą, tačiau ji nori, kad įvykis būtų užfiksuotas. 2024 m. balandžio 10 d. 14.06 val. į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai užfiksavo sudaužytą televizorių (2 t., b. l. 13–15, 19–23). Pastebėtina, kad ir pats S. L. teisiamajame posėdyje nurodė, jog sudaužytą televizorių jis pamatė ryte, po 2024 m. balandžio 10 d. naktį vykusių išgertuvių ir muštynių, B. jam pasakė, kad televizorių sudaužė jis, E. B. sakė, kad tai matė būdama virtuvėje (1 t., b. l. 183–184). Minėti duomenys patvirtina byloje nustatytą aplinkybę, kad E. B. priklausantis televizorius „Sharp 50BL3EA“ buvo sugadintas (sudaužytas) būtent 2024 m. balandžio 10 d. apie 2 val. nakties, o ne kitu laiku, ir tai padarė S. L. Pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tą pačią naktį tarp jo ir A. B. įvyko konfliktas, kurio metu A. B. jį sumušė ir už tai buvo nuteistas (2 t., b. l. 27–29). Ši aplinkybė taip pat nėra pagrindas pritarti nuteistojo skundo argumentui, kad B. turėjo pakankamą pagrindą jam keršyti ir duoti neteisingus parodymus, nes nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, be to, kaip minėta, šiuos parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.
14. Pažymėtina, kad nuteistojo S. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2024 m. balandžio 10 d., po vidurnakčio, jis su A. B. atvyko į pastarojo tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini), ten su A. B. tėvais E. B. bei A. B. vartojo alkoholį, apie 2 val., būdamas labai girtas, be jokios priežasties sudavė kumščiu į E. B. priklausantį televizorių „Sharp 50BL3EA“ ir jį nepataisomai apgadino, televizorių suskaldė tyčia (1 t., b. l. 89–90). Šie S. L. parodymai sutampa su nukentėjusiosios E. B. parodymais, be to, kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistojo parodymus, duotus būtent ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, paneigia, todėl pirmosios instancijos teismas S. L. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad jis ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino ir žalą atlygino tik dėl to, kad buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos lygtinai ir nenorėjo, jog būtų kreipiamasi į policiją, pagrįstai vertino kaip kaltinamojo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kartu pastebėtina, kad žalą nukentėjusiajai S. L. atlygino jau pradėjus ikiteisminį tyrimą (tyrimas buvo pradėtas 2024 m. balandžio 24 d.), nukentėjusioji tik 2024 m. gegužės 28 d. vykusios apklausos metu nurodė, jog S. L. jai atlygino turtinę ir neturtinę žalą, jos atsiprašė ir nuoširdžiai gailėjosi, ji S. L. atleido, su juo susitaikė, jam pretenzijų neturi, todėl civilinio ieškinio nereikš (1 t., b. l. 67–68).
15. Neteisus apeliantas tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog tik jis vienas dėl girtumo visko neatsimena, nes skundžiamame nuosprendyje tokio teiginio nėra. Nuosprendžio 19 punkte nurodyta: „Teismas be kita ko pažymi, jog kaltinamasis apskritai teigė, jog išgertas alkoholio kiekis gali turėti įtakos, kad neatsimena visko. Juolab, kad ir nukentėjusioji ir liudytojai patvirtino, kad įvykio naktį buvo vartojamas alkoholis, išgertas didelis jo kiekis. Vis dėlto, vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis tiksliai visko neatsimena, ar neatsimena, jog padarė nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo kaltinamojo išteisinti“. Atkreipiamas dėmesys, kad minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs paties S. L. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, jog „išgertas alkoholio kiekis gali turėti įtakos, kad neatsimenu visko“.
16. Nors, kaip akcentuota nuteistojo S. L. apeliaciniame skunde, jis pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino (1 t., b. l. 171), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 14 punkte nurodė, kad išvadą, jog S. L. kaltė yra įrodyta, be kita ko, daro „išklausęs kaltinamojo prisipažinimą“, tai laikytina rašymo apsirikimu, nesudarančiu pagrindo konstatuoti, kad nuosprendis nepagrįstas objektyviais S. L. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Priešingai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino S. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Tai, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Dėl nuteistajam S. L. paskirtos bausmės
17. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis S. L. prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
18. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismas S. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą nubaudė areštu 29 paroms. Skirdamas bausmę S. L. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad S. L. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – kad S. L. anksčiau buvo teistas net 10 kartų, nusikalto neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu (1 t., b. l. 104–121), yra baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 123–129), dirba – vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 131–132). Pirmosios instancijos teismas S. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad pastarasis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę nepagrįstai pripažino S. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad, pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Nors Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, priimtu panaikinus Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį dėl S. L. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, S. L. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir teistumas už jį nėra išnykęs, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad S. L. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas ne už tyčinį nusikaltimą, o už baudžiamąjį nusižengimą, konstatuojama, kad šiuo atveju nėra nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, todėl nėra pagrindo S. L. laikyti recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant minėtą nuteistojo S. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
20. Panaikinus nuosprendžio dalį dėl nuteistojo S. L. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, keisti nuteistajam paskirtą bausmę, kolegijos nuomone, pagrindo nėra, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus S. L. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą arešto bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui buvo skirtos švelnesnės bausmės negu areštas (laisvės apribojimas), ne kartą buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai S. L. teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, skirti jam už padarytą nusikalstamą veiką švelnesnę bausmę negu areštas (viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą) būtų netikslinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik paskyrus S. L. arešto bausmę, jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausmė – areštas 29 paroms, savo dydžiu yra tik truputį didesnė už šios bausmės rūšies, skiriamos už baudžiamojo nusižengimo padarymą, vidurkį (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už baudžiamąjį nusižengimą skiriamos arešto bausmės vidurkis yra 27,5 paros), todėl daryti išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė aiškiai per griežta ir ją švelninti, kaip jau minėta, net ir panaikinus vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra pagrindo.
21. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienų metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Taikant šias nuostatas, pirmą kartą nuteisiamu arešto bausme laikytinas asmuo, anksčiau neteistas šia bausme, tai yra apkaltinamuoju nuosprendžiu jam nebuvo paskirta arešto bausmė arba nors nuosprendžiu tokia bausmė ir buvo paskirta, tačiau iki naujo nusikaltimo padarymo teistumas jam išnykęs arba nustatyta tvarka panaikintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-511/2021). Kadangi S. L. skundžiamu nuosprendžiu arešto bausme nuteistas nebe pirmą kartą – šios rūšies bausmės pastarajam jau buvo paskirtos Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugpjūčio 10 d. baudžiamuoju įsakymu (1 t., b. l. 104–121), teistumas iki naujos nusikalstamos veikos padarymo jam nebuvo neišnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, svarstyti apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo klausimą nėra teisinio pagrindo.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu S. L. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu, tai yra Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, priimtu panaikinus Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį dėl S. L. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio nuostatomis, ir, įvertinęs S. L. asmenybę, jo padarytos veikos pobūdį, paskirtos arešto bausmės dydį, nauju bei ankstesniu nuosprendžiais S. L. paskirtas bausmes subendrino visiško sudėjimo būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui 29 dienoms taip pat ne per griežta, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartimi nuteistajam S. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas (2 t., b. l. 9). Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. spalio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.3.3 punktu, prašoma iš S. L. valstybės naudai priteisti 118,75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 24).
25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti tik dėl netinkamai nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Bylos duomenimis, nuteistasis S. L. vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 131–132), tačiau duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra, nors šiuo metu nuteistasis yra laisvėje, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jam yra paskirta reali 2 metų 1 mėnesio 29 dienų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis privalės atlikti, ir ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą S. L. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo S. L. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistojo S. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Iš nuteistojo S. L. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.