Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1101-639/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vidmanto baldai“, atstovaujama bankroto administratoriaus V. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo (duomenys neskelbtini) priteisti 15 824 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vidmanto baldai“ yra VMI skolininkė. UAB „Vidmanto baldai“ vadovo pareigas nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. ėjo atsakovas (duomenys neskelbtini). Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad trečiasis asmuo atsakovo vadovavimo jam laikotarpiu (nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.) atsiskaitymus atliko kitiems žemesnėje eilėje esantiems kreditoriams nei ieškovė, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką ieškovei. Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. liepos 27 d. išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A6.-535-482/2018 nustatė, kad UAB „Vidmanto baldai“ vadovas (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai trečiasis asmuo, turėdamas pakankamai lėšų sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tiekėjais, dėl ko teismas nutarė (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, paskyrė 2 000 Eur baudą. Nutarimas yra įsiteisėjęs. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1941-638/2018 iškėlė UAB „Vidmanto baldai“ bankroto bylą, 2018 m. spalio 31 d. nutartimi patvirtino VMI 124 611,55 Eur kreditorinį reikalavimą. Laikotarpiu nuo mokestinės nepriemokos susidarymo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. iš bendrovės sąskaitos į atsakovo asmeninę banko sąskaitą buvo pervesta 15 824 Eur, todėl iš atsakovo priteistina 15824 Eur padarytos žalos atlyginimo, nes šia suma turėjo ir galėjo būti sumažintas įsiskolinimas VMI.

2. Atsakovas (duomenys neskelbtini) atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį CK 6.263 straipsnio pagrindu bendrovės vadovui tik tokiu atveju, jeigu šis subjektas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, ir tokiu būdu būtų padaręs tiesioginę ir individualią žalą konkrečiam kreditoriui. Ieškovė pareikštu ieškiniu neįrodė nei šios, nei kitų civilinės atsakomybės sąlygų, kurių visetas būtinas kilti atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei. Be to, pareikštu ieškiniu ieškovė neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei jos dydžio. Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir eilės nepažeidė, bendrovės piniginės lėšos buvo pervedamos į atsakovo asmeninę sąskaitą, nes jos tokiu būdu (atsakovui iš banko sąskaitos išimant grynuosius pinigus) buvo naudojamos atsiskaityti su tiekėjais ir įmonės darbuotojais. Be to, bendrovė turėjo 7 176 Eur permoką VMI, todėl jis pagrįstai manė, jog nepervestos įmokos į valstybės biudžetą bus įskaitytos iš esančios permokos ir nebus laikomos skola.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei VMI iš atsakovo (duomenys neskelbtini) 15 824 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 15 824 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, priteisė valstybei iš atsakovo (duomenys neskelbtini) 356 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nurodė, kad po mokestinės nepriemokos susidarymo datos 2017 m. lapkričio 16 d., atlikus Operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad UAB „Vidmanto baldai“ vadovas (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. bendrovės pinigines lėšas pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, išėmė iš sąskaitos grynuosius pinigus, nors turėjo mokestinių įsipareigojimų VMI. UAB „Vidmanto baldai“ laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. disponuotos pinigų sumos, remiantis CK 6.930¹ straipsniu, turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su VMI, kadangi nurodytu laikotarpiu UAB „Vidmanto baldai“ turėjo mokestinių įsipareigojimų biudžetui. UAB „Vidmanto baldai“ buvo pajėgi iš dalies atsiskaityti su VMI ir/ar padengti dalį atsiskaitymų metu buvusios mokestinės nepriemokos. Įsiteisėjusiame Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-535-482/2018 konstatavus, kad atsakovas padarė (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, yra įrodytos visos sąlygos reikalingos tam, jog iš atsakovo būtų priteisti dėl padaryto administracinio nusižengimo kilę nuostoliai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir įsiteisėjusį Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimą, teismas matė pagrindą konstatuoti, kad dėl šio pažeidimo ieškovė patyrė 15 824 Eur nuostolį.

5. Teismas darė išvadą, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Vidmanto baldai“ vadovu, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. atliko veiksmus, kuriuos įstatymas imperatyviai draudžia atlikti, t. y. žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei susidariusią mokestinę nepriemoką, taip pat, jog įmonės mokestinė nepriemoka yra išieškoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais, suprasdamas, kad turi galimybę dalinai padengti mokestinę nepriemoką ieškovei, tyčia nevykdė prievolės mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei, taip veikdamas nesąžiningai bei neprotingai, pervedė bendrovės pinigines lėšas į savo sąskaitą ir po to išgrynino pinigus, tuo pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, numatytą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, ką patvirtina ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-535-482/2018, kuriuo atsakovui paskirta administracinė nuobauda pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB „Vidmanto valdai“ vadovu, pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pervesdamas pinigines lėšas į savo sąskaitą ir tokiu būdu skirdamas bendrovės lėšų didžiąją dalį galimai savo reikmėms, o ne atsiskaitymams su VMI, tuo pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, todėl jo neteisėta veika buvo pažeistos kreditorės VMI teisės. Kadangi Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, neteisėti atsakovo veiksmai, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, šioje byloje yra įrodyta. 15 824 Eur negautos pajamos (mokesčiai), kurios laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. sausio 31 d. buvo UAB „Vidmanto baldai”, pervestos į atsakovo sąskaitą ir tokiu būdu iššvaistytos. Nagrinėjamu atveju ieškovei atsiradusi žala (negautos pajamos) yra tiesiogiai susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais, t. y. atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, numatyto CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, pažeidimu. Teismas konstatavo, jog atsakovo neteisėtų veiksmų rezultatas yra ieškovei padarytos žalos pasekmė, todėl priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra akivaizdus, o nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama.

6. Teismas nurodė, kad bendrovė, vadovaujama atsakovo, per 2017 m. lapkričio mėnesį, turėdama ieškovei mėnesio viduryje 475,62 Eur, o mėnesio paskutinei dienai jau 60 395,49 Eur skolą, vykdė piniginių lėšų pervedimus į bendrovės vadovo asmeninę banko sąskaitą, pažeisdama ieškovės interesus, kai turėjo galimybę šiomis lėšomis atsiskaityti su ieškove (per 2017 m. lapkričio 16 d. – 2018 m. sausio 31 d. bendrovė patyrė 15 824 Eur išlaidų, pervesdama šią pinigų sumą į atsakovo sąskaitą).

7. Teismas konstatavo, jog atsakovo nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, juolab, kad ir įrodžius nurodomas aplinkybes, jog galimai išgryninti pinigai buvo panaudoti bendrovės interesais, tai nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme nustatyto atsiskaitymo eiliškumo.

8. Teismas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nustatė, kad bendrovė negali įvykdyti prievolės ieškovei dėl objektyvių priežasčių – bendrovė po bankroto procedūros yra likviduojama, todėl atsakovas, kaip subsidiarusis skolininkas, esant visoms jo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsako visa apimtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovas (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą dalyje ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinio reikalavimą dalyje dėl 13 779,38 Eur atmesti kaip nepagrįstą, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nepriemokos susidarymo laikotarpiu, taip pat laikotarpiu iki jos susidarymo, ieškovė nebuvo vienintelė įmonės kreditorė. Nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje nenustatyta, kad atsakovas, turėdamas prioritetą pirmiau atiduoti susidariusią skolą valstybei (trečia eilė), atliko atsiskaitymus su žemesnėje eilėje laukiančiais kreditoriais. Priešingų aplinkybių neįrodyta ir jokių prejudicinių faktų (dėl žalos dydžio) šiuo klausimu nebuvo nustatyta.

9.2. Nors ieškovė ieškinyje nurodo, kad bendrovės vadovas galimai veikė tyčia, atliko sąmoningus veiksmus, sąmoningai pervedė bendrovės pinigus į savo asmeninę sąskaitą ir taip iššvaistė įmonės turtą, tačiau tokie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais ir teismo nenustatyti. Akivaizdu, jog mokant VMI ir kitoms valstybinėms institucijoms mokesčius nesuėjus prievolės mokėjimo terminams, bendrovė neturėtų jokių pajamų iš savo tiesioginės veiklos ir turėtų nutraukti veiklą. Ieškovei atlikus bendrovės patikrinimą, nekilo abejonės dėl bendrovės tinkamo ar apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo.

9.3. Nurodytas laikotarpis nuo 2017-11-16 iki 2017-11-29, kai buvo pervesta 15 824 Eur į atsakovo sąskaitą, neatspindi trečiojo asmens finansinės padėties ir jo galimybės atsiskaityti su kreditoriais būtent ginčo mokėjimų atlikimo laikotarpiu. Šią išvadą taip pat patvirtina ir bylos dokumentai bei aplinkybės, kad po 2017-11-29 nėra jokių duomenų apie mokėjimus iš UAB „Vidmanto baldai“.

9.4. Pagal atsakovo į bylą pateiktus dokumentus matyti, kad kiekvieną mėnesį buvo laiku deklaruojami ir mokami (bent jau iki 2017-12-16) visi su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai. Remiantis šiai dokumentais darbuotojams 2017-08 mėn. buvo priskaičiuoti 3 055,70 Eur, 2017-09 mėn. - 3 594,17 Eur, 2017-10 mėn. - 3 737,92 Eur, 2017-11 mėn. - 3 891,55 Eur ir 2017-12 mėn. - 3 828,34 Eur atlyginimai. UAB „Vidmanto baldai” bankroto byloje nėra patvirtintas nė vienas darbuotojo finansinis reikalavimas. Taip pat Garantinis fondas nėra išmokėjęs skolų darbuotojams, todėl akivaizdu, kad atlyginimai darbuotojams buvo mokami ir buvo išmokėti buvusio įmonės vadovo – atsakovo. Nei teismo posėdžio metu, nei teismo sprendime nebuvo nustatinėtos faktinės aplinkybes, kad 15 824 Eur buvo sumokėti darbuotojų atlyginimams (t.y. sumos panaudotos įmonės reikmėms).

9.5. UAB „Vidmanto baldai“ atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašais už laikotarpį nuo 2017-08-01 iki 2018-01-31 buvo siekiama įrodyti, kad su įmonės darbuotojais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, per įmonės kasą. Akivaizdu, kad pavedimai banke įmonės darbuotojams nebuvo atliekami, todėl kitokios išvados, kaip tik tokios, kad VSDFV deklaracijose priskaičiuoti atlyginimai už 2017 08-12 mėnesius buvo sumokėti grynaisiais pinigais, negalima daryti. Neskaitant to, kad yra pavedimų, kur pinigai „nepanaudoti ūkio išlaidoms“ būdavo grąžinami į įmonės banko sąskaitą, kad įmonė neturėjo jokių kreditorių, kadangi su jais taip pat būdavo atsiskaitoma laiku, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad 15 824 Eur atsakovo buvo panaudoti atsiskaityti su kitais kreditoriais taip pažeidžiant kreditorių eiliškumą. Tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino.

9.6. Teismo sprendime neatsižvelgta į aplinkybę, kad 2018 m. sausio 24 d. UAB „Vidmanto baldai“ turėjo 7 176 Eur permoką, todėl akivaizdu, jog jeigu VMI būtų padariusi įskaitymą, šios teismų konstatuotos nepriemokos nebūtų buvę reikalaujama žalos susidarymo laikotarpiu. Atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad nepervestos įmokos į valstybės biudžetą bus įskaitytos iš esančios permokos ir nebus laikoma skola, todėl nepervesdamas VMI reikalaujamų sumų CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų nepažeidė. Be to, atsakovas, žinodamas, kad yra 7 176 Eur permoka VMI ir nepervesdamas 475,62 Eur sumos (kuri 2017-11-27 siekė tik 205,49 Eur), pagrįstai tikėjosi, kad nepervestos įmokos į valstybės biudžetą bus įskaitytos iš esančios permokos ir nebus laikoma skola, todėl nurodyto straipsnio reikalavimų didesnėje reikalavimo dalyje nepažeidė.

9.7. Piniginių lėšų pasisavinimo faktas iš esmės reikštų tai, kad tokiais neteisėtais veiksmais yra sumažinamas bendrovės turtas, tuo pačiu sumažinamos juridinio asmens galimybės vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, tačiau tokių aplinkybių nefiksuota ir, priešingai, visi duomenys rodo, kad apskaita buvo vedama tinkamai ir skolos mokamos nepažeidžiant eiliškumo ar vadovui sukeliant žalą įmonei. Tačiau šių aplinkybių teismas taip pat netyrė, nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė.

9.8. Vertinti ieškovės nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus kaip pažeidžiančius specifiškai tik ieškovės interesus nėra pagrindo. Taip pat atsakovo neteisėti veiksmai, konstatuoti atsakovo atžvilgiu išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje, nepatvirtina individualios ieškovės patirtos žalos fakto, todėl teismui nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinės atsakomybės pagal CK 6.263 straipsnį.

9.9. Teismas suklydo nustatydamas faktines aplinkybes, liečiančias žalos dydį: teismo sprendime nustatyta, kad 2017-11-28 pervesta (klaida, šitie pinigai buvo grąžinti UAB „Vidmanto baldai“) 300 Eur, 2017-11-28 pervesta (klaida, šitie pinigai buvo grąžinti UAB „Vidmanto baldai“) 508 Eur, 2017-11-29 pervesta (klaida, šitie pinigai buvo gražinti UAB „Vidmanto baldai“) 34 Eur, 2017-12-01 pervesta (klaida, šitie pinigai buvo grąžinti UAB „Vidmanto baldai“) 9 Eur.

9.10. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo formaliai atrodytų, kad jau nuo 2017-11-16 buvo susidariusi 475,62 Eur skola valstybės biudžetui, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad tuo metu ir iki 2018 m. sausio 24 d. bendrovė turėjo 7 176 Eur permoką, todėl akivaizdu, jog jeigu VMI būtų padariusi įskaitymą, šios teismų konstatuotos nepriemokos nebūtų buvę iki pat 2017-11-28, tai yra kai suėjo mokėjimo terminas sumai, kurios nepadengė permoka. Atsakovas pripažįsta, kad 2017-11-28 (kai buvo suėjęs mokėjimo terminas 60 395,49 Eur) pažeidė mokėjimų atsiskaitymo eiliškumą, pervesdamas 2 420 Eur, tačiau, supratęs klaidą, 2017-11-28, 2017-11-29 ir 2017-12-01 grąžino įmonei 851 Eur, todėl žalos mastas siekia 2 420 + 475,62 – 851 = 2 044,62 Eur. Šioje dalyje atsakovas sprendimo neskundžia.

2. Atsiliepimu ieškovė VMI prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, dėl ko darytina išvada, kad neteisėti tyčiniai apelianto veiksmai yra įrodyti.

10.2. Apelianto nurodomas aplinkybes, kad sprendime neatsižvelgta į aplinkybę, jog 2018 m. sausio 24 d. bendrovė turėjo 7 176 Eur permoką, todėl akivaizdu, kad jeigu VMI būtų padariusi įskaitymą, šios teismų konstatuotos nepriemokos nebūtų buvę, jau yra įvertinęs Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. AN2-405-290/2018, konstatuodamas, kad nuo nepriemokos susidarymo pradžios (2017 m. lapkričio 16 d.) iki bendrovės vadovo atleidimo iš pareigų dienos (2018 m. sausio 31 d.) pagal VMI nurodymus nuo bendrovės sąskaitos nurašyta 1 352,23 Eur, o 7 176 Eur padengta iš permokos. Akivaizdu, kad net dalį mokestinės nepriemokos padengus iš permokos, mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui, egzistavusi bendrovės vadovo atleidimo dieną (2018 m. sausio 31 d.), sudarė 66 139,11 Eur.

10.3. Teismas neturi pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų atsakovo atsiliepime ar teismo posėdžio metu paminėtų aplinkybių, detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną bylos nagrinėjimo metu kokiu nors aspektu išsakytą argumentą. Teismas pirmiausia turi pasisakyti dėl esminių šalių argumentų, galinčių (turinčių) įtaką bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl tam tikrų šalies teiginių nepaminėjimas sprendime negali būti besąlygiškai visais atvejais vertinamas kaip bylos esmės neatskleidimas ar neįvertinimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

4. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad apeliacinis skundas dalinai grindžiamas neįrodytomis aplinkybėmis bei netinkamai ištirtais įrodymais. Tam, kad būtų visi įrodymai tinkamai ištirti bei priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas, būtina skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme.

5. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

6. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. iš UAB „Vidmanto baldai“ sąskaitos pervesta 79 224 Eur į atsakovo bendrovės vadovo (duomenys neskelbtini) sąskaitą ūkio išlaidoms. Nuo nepriemokos susidarymo pradžios (2017 m. lapkričio 16 d.) iki bendrovės vadovo atleidimo iš pareigų dienos (2018 m. sausio 31 d.) pagal VMI nurodymus nuo bendrovės sąskaitos nurašyta 1 352,23 Eur, 7 176 Eur padengta iš permokos. 2018 m. kovo 15 d. surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)(el. b. I t., 63-66 b. l.), kurioje nustatyta, kad bendrovė atsiskaitymus atliko kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką.

7. Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams šiais dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas); 2) tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).

8. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytose nutartyse dėl bendrovės vadovų ir (ar) dalyvių padarytos tiesioginės žalos kreditoriams pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

9. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atžvilgiu priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai administracinio nusižengimo byloje neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi tokio pobūdžio ieškiniui kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, privaloma įrodyti specifinį ieškinio pagrindą – individualią žalą.

10. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, ši teisės norma yra bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo išraiška, ji įpareigoja elgtis taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bonus pater familias (apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus); šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

11. Pažymėtina, kad įmonės vadovas taip pat turi fiduciarines pareigas bendrovei ir, vertindamas, ar vadovas nepažeidė bendrosios pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos, teismas turi nustatyti, ar pareiga nedaryti žalos individualiam kreditoriui nepaneigia vadovo pareigos pačiai bendrovei.

12. CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis).

13. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi UAB „Vidmanto baldai“ bankroto byloje Nr. eB2-778-638/2019 patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Nustatyta, jog įmonės įsiskolinimas buvo ne tik ieškovei, kaip antros eilės kreditorei (124 611,55 Eur), bet ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 7 448,76 Eur. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas, UAB „Vidmanto baldai” bankroto byloje finansinio reikalavimo nėra pareiškęs nė vienas darbuotojas. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad UAB „Vidmanto baldai” 2017-10-06 buvo 13 darbuotojų (apdraustųjų), 2017-11-28 – 11 darbuotojų, 2017-12-09 – 10 darbuotojų, 2018-01-10 – 9 darbuotojai, 2018-01-11 – 2 darbuotojai, 2018-01-21 – 1 darbuotojas, 2018-01-27 – 0 darbuotojų. Iš UAB „Vidmanto baldai“ atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašų (el. bylos II t., 59-66 b. l.) už laikotarpį nuo 2017-08-01 iki 2018-01-31 nustatyta, jog bankiniais pavedimais įmonės darbuotojams atlyginimai pervedami nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina apelianto argumentus, kad su įmonės darbuotojais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais per įmonės kasą.

14. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad iš UAB „Vidmanto baldai“ į atsakovo sąskaitą 2017-11-28 pervesta 300 Eur, 2017-11-28 - 508 Eur, 2017-11-29 - 34 Eur, 2017-12-01 - 9 Eur. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu. Kaip matyti iš atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašų (el. bylos II t., 65 b. l.), 2017-11-28 - 300 Eur, 2017-11-28 - 508 Eur, 2017-12-01 - 9 Eur, buvo pervesta iš atsakovo sąskaitos į UAB „Vidmanto baldai“ sąskaitą, o 2017-11-29 - 34 Eur iš UAB „Vidmanto baldai“ sąskaitos į atsakovo sąskaitą. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2017-11-28 iki 2017-12-01 atsakovas į įmonės sąskaitą sugrąžino 817 Eur.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius. Mokestinius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kiti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Šių santykių esmę sudaro mokesčių mokėtojo pareiga tinkamai vykdyti mokestines prievoles, o mokesčių administratoriaus pareiga – įgyvendinti mokesčių įstatymus, užtikrinti, kad mokesčiai į valstybės biudžetą būtų sumokėti. Taigi, atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas – mokestį išskaičiuojantis asmuo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai. Mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, t. y. šiuo atveju nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-222/2018). Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad juridinio asmens dalyvių atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę, fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Paprastai tokios situacijos susiklosto, kai dėl vadovo neteisėtų veiksmų išoriniuose santykiuose juridinis asmuo tampa nemokus, bankrutuoja ir kai nustatytos visos būtinos jo (vadovo) deliktinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014). Vadovo civilinė atsakomybė gali kilti ir dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais vidiniuose santykiuose. Jeigu iki žalos atlyginimo juridinis asmuo (darbdavys), privalantis atlyginti padarytą žalą, išnyksta, vadovas gali būti pripažintas tiesioginės civilinės atsakomybės subjektu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

16. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog fizinio asmens nuteisimas už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką, lėmusią juridinio asmens mokestinės prievolės neįvykdymą, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti visas būtinas sąlygas nuteistų fizinių asmenų civilinei atsakomybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-30-788/2017). Kaip konstatuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017, civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta tokiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir VMI) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) VMI mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės, pagrindu; 3) bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, todėl pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017).

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis, tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. kad, siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-535-482/2018 konstatuota, jog atsakovas (duomenys neskelbtini), turėdamas pakankamai lėšų sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tiekėjais, neįrodo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. iš bendrovės sąskaitos į atsakovo asmeninę banko sąskaitą pervestus 15 824 Eur panaudojo ne įmonės naudai. Juolab, kad kaip teisingai nurodė apeliantas, ieškovei atlikus bendrovės patikrinimą, nekilo abejonės dėl bendrovės tinkamo ar apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo.

19. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija aplinkybės, kad 2018 m. sausio 24 d. bendrovė turėjo 7 176 Eur permoką. Nurodė, kad dėl permokos jau yra pasisakęs Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-405-290/2018 konstatuodamas, jog nuo nepriemokos susidarymo pradžios (2017 m. lapkričio 16 d.) iki bendrovės vadovo atleidimo iš pareigų dienos (2018 m. sausio 31 d.) pagal VMI nurodymus nuo bendrovės sąskaitos nurašyta 1 352,23 Eur, o 7 176 Eur padengta iš permokos. Atsižvelgiant į šios nutarties 23 punkte nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog laikotarpiu nuo nepriemokos susidarymo pradžios (2017 m. lapkričio 16 d.) bendrovė pervedė į atsakovo sąskaitą ūkio išlaidoms šias sumas: 2017-11-16 – 4 000 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 475,62 Eur; 2017-11-17 – 3 200 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 475,62 Eur, 2017-11-17 – 100 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 475,62 Eur, 2017-11-19 – 70 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 475,62 Eur, 2017-11-23 – 2 000 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 447,98 Eur, 2017-11-27 – 4000 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 205,49 Eur, 2017-11-28 – 2 420 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 60 395,49 Eur, 2017-11-29 – 34 Eur, kai skola valstybės biudžetui, kurios mokėjimo terminas suėjęs, sudarė 60 395,49 Eur.

20. Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, šalių argumentus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas, žinodamas, jog yra 7 176 Eur permoka VMI ir nepervesdamas 475,62 Eur sumos (kuri 2017-11-27 siekė tik 205,49 Eur), pagrįstai tikėjosi, kad nepervestos įmokos į valstybės biudžetą bus įskaitytos iš esančios permokos ir nebus laikoma skola. Tačiau, kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad 2017-11-28 (kai buvo suėjęs mokėjimo terminas 60 395,49 Eur sumai) pažeidė mokėjimų atsiskaitymo eiliškumą, pervesdamas 2 420 Eur, tačiau supratęs klaidą, 2017-11-28 ir 2017-12-01 kaip nustatyta šios nutarties 22 punkte, grąžino įmonei 817 Eur, todėl teisėjų kolegija pritaria apeliantui, kad padarytos žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas taip: 2 420 Eur (2017-11-28 iš įmonės sąskaitos į atsakovo sąskaitą pervesta suma) + 475,62 Eur (nuo 2017-11-18 siekianti nepriemoka) – 817 Eur (į įmonės sąskaitą sugrąžinta suma) = 2 078,62 Eur. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, sumažinant priteistos 15 824 Eur žalos dydį iki 2 078,62 Eur. Dėl likusio 13745,88 Eur ieškovės ieškiniu reikalaujamo priteisti žalos dydžio konstatuotina, jog ieškovė neįrodė, kad jai padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais, todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas.

21. Svarbu paminėti ir tai, kad tuo atveju, kai įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, suteikia pirmenybę ir atsiskaito su vienu iš kreditorių, savaime nepatvirtina kitų kreditorių tiesioginio ieškinio teisės įmonės bankroto atveju. CK 6.930¹ straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokumo situacijoje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jame nustatyta mokėjimo eiliškumo tvarka netaikoma vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi tuo atveju, kai įmonė tampa nemoki, atsakingi asmenys turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Esant būtinų sąlygų, nustatytų CK 6.66 straipsnyje, visetui, nemokios įmonės atsiskaitymas, nepagrįstai suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, galėtų būti pagrindas bankroto byloje reikšti actio Pauliana ieškinį visų įmonės kreditorių naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-540-469/2018).

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant priteistos 15 824 Eur žalos dydį iki 2078,62 Eur.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

23. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas patikslinti teismo sprendimą dalyje dėl atsakovui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažinant jį nuo 15 824 Eur iki 2 078,62 Eur (CPK 150 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo valstybei priteistą 356 Eur žyminį mokestį iki 85 Eur. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 310 Eur ir, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro 15 Eur. Atlikus įskaitymą (310 Eur – 100 Eur = 210 Eur), apeliantui grąžinamas 210 Eur žyminis mokestis.

25. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei.

26. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti, priteisiant ieškovei biudžetinei įstaigai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, iš atsakovo (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 078,62 Eur (dviejų tūkstančių septyniasdešimt aštuonių eurų 62 ct) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 2 078,62 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimo dalį dėl valstybei iš atsakovo (duomenys neskelbtini) priteistų 356 Eur bylinėjimosi išlaidų panaikinti.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo (duomenys neskelbtini) turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažinant arešto mastą nuo 15 824 Eur iki 2 078,62 Eur. Laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Grąžinti (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 210 Eur (dviejų šimtų dešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1294 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.