Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Pakruojo rajono savivaldybės pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas ir valstybės įmonė Registrų centras, kurioje procesas buvo atnaujintas pagal pareiškėjo A. V. prašymą atnaujinti procesą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų civilinėje byloje Nr. e2YT-4196-284/2021 patenkintas pareiškėjos Pakruojo rajono savivaldybės pareiškimas dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir 2021 m. gegužės 3 d. teismo sprendimu pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn sprendime nurodyti statiniai, tarp jų ir ferma, esanti (duomenys neskelbtini) ir mėšlidė, esanti (duomenys neskelbtini). Pakruojo rajono savivaldybė atliko statinių, tarp jų ir fermos su mėšlide, pripažinimo bešeimininkiais procedūrą, statinių savininkai ar asmenys, turintys turtinių teisių į statinius, per nustatytą terminą neatsiliepė. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, statiniai ir daiktinės teisės į juos neįregistruotos.

13. Apeliantas A. V. byloje teikė VĮ Registrų centras 2013 m. kovo 21 d. išrašytą sąskaitą apmokėti Nr. 4919394-2 už statinio kadastrinius matavimus ir kadastro duomenų bylos sudarymą, matininkės L. M. parengtą fermos, esančios (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylą, likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Naujasis ūkis“ 2001 m. liepos 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija GCB Nr. 3329015, 2001 m. liepos 18 d. kasos pajamų orderį Serija LAB Nr. 9583927 ir 2001 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderį Serija LAB Nr. 9583997.

14. Pažymėtina, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir nagrinėjant bylą, esminė aplinkybė sprendžiant dėl byloje priimto teismo sprendimo teisėtumo yra tai, ar dėl neįtraukto į bylą asmens nedalyvavimo procese buvo pažeistos jo materialinės teisės ir teisėti interesai, bet ne tai, jog asmuo nebuvo įtrauktas į procesą ir dėl to negalėjo naudotis procesinėmis teisėmis. Turi būti nagrinėjamos tik tos aplinkybės, kurios susijusios su neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiosiomis teisėmis. Atnaujinus bylą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019).

Dėl sąlygų turtą pripažinti bešeimininkiu nustatymo

16. Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Turtas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas yra nežinomas (bešeimininkis turtas), teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės institucijų arba savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės arba savivaldybės nuosavybėn. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią turtas paimtas į apskaitą, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitų pareiškimo padavimo terminų. Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.85 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, patvirtintos „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, paskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės“, kuriose išdėstyta valstybei perduotino turto apskaitos ir daikto pripažinimo bešeimininkiu iniciavimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą dėl daiktų pripažinimo bešeimininkiais ir jų perdavimo valstybės nuosavybėn, atliko visas reikiamas procedūras.

17. CK 4.57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Taigi valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas gali būti siejamas ir su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu.

18. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas.

19. Taipogi kasacinis teismas yra pasisakęs, jog pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises. Taikant įgyjamosios senaties institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Tai, be kita ko, reiškia, kad asmuo, įgijęs nekilnojamąjį daiktą sandoriu, kuris atitiko sandorio šalių valią ir įstatymo reikalavimus, tačiau jo neįregistravęs ir dėl to sandoriui tapus negaliojančiu (CK 1.93 str. 3 d., CK 6.393 str. 1,2 d.), savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija (2011 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-7-67/2011) pasisakė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Be to, nutartyje nurodyta, jog tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę.

21. Taigi nagrinėjamoje byloje teismui nustačius, kad apeliantas neatliko įstatymo nustatytų imperatyviųjų teisinių veiksmų nekilnojamojo turto pirkimo sandoriui įregistruoti, jis netenka teisės pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu įgyti nuosavybės teisių į ginčo pastatus, tačiau tai savaime šio turto nepadaro bešeimininkiu, ir asmuo turi teisę ginti pažeistas teises remdamasis įgyjamosios senaties arba valdymo teisės institutais. Byloje esant duomenimis ir pirmosios instancijos teismui pačiam konstatavus, kad bylos aplinkybės labiau patvirtina, kad juridiniai faktai dėl daiktų perdavimo apeliantui sudaryti, buvo būtina aiškintis, ar apelianto pateikti duomenys nesuponuoja valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, sąlygų nustatymo ir kartu pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašymo dalies dėl fermos ir mėšlidės pripažinimo bešeimininkiais pagrįstumo. Vien ginčo daiktų kaip atskirų turtinių vienetų (nors apeliantas pateikė duomenis apie vienam iš daiktų -fermai- atliktus kadastrinius matavimus) nesuformavimas ir/ar šių daiktų registracijos viešame registre nebuvimas neeliminuoja valdymo teisės fakto.

22. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras 2021 m. balandžio 15 d. teismui teiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškime nurodyti daiktai galimai yra valstybinėje žemėje ir keltas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įtraukimo į bylą tikslingumo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad galutinis teismo sprendimas, nustačius jog ginčo pastatai stovi ant valstybinės žemės, gali turėti įtakos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti ir dėl šio asmens įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu.

23. CPK V dalis nustato ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kategorijas ir jų nagrinėjimo ypatumus. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais.

24. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013; 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2014; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013 ir kt.).

25. Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad bylą išnagrinėjęs teismas nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, svarbių vertinant pareiškimo dėl daiktų pripažinimo bešeimininkiais pagrįstumą, t. y. dėl apelianto valdymo teisės į ginčo daiktus egzistavimo, kaip pagrindo atmesti reikalavimą pripažinti šiuos daiktus bešeimininkiais. Nors ir konstatuota, kad juridiniai faktai dėl daiktų perleidimo apeliantui buvo, tačiau nesiaiškinta, kokiu pagrindu ginčo objektai buvo perleisti apeliantui, nebuvo išnaudotos visos galimybės dėl visų įrodymų, reikšmingų šioms aplinkybėms nustatyti (pvz. likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Naujasis ūkis“ archyvinė likvidavimo proceso dokumentacija, kurios pagrindu būtų galima patvirtinti/paneigti apelianto argumentus dėl daiktų siekimo įsigyti nuosavybės teisėn pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu), apeliantas taip pat nebuvo informuotas apie galimybę reikšti procese savarankiškus reikalavimus dėl valdymo teisės patvirtinimo arba nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu; nustačius, kad ginčo pastatai stovi ant valstybinės žemės, nespręsta dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties, dėl nepakankamai aktyvaus teismo vaidmens pirmojoje instancijoje byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl nenagrinėtų esminių aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

26. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022; kt.).

27. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šioje nutartyje nurodytais aspektais (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.