Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo esant kito sutuoktinio kaltei bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys AB „DnB bankas“, AB „DnB lizingas“, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodiniame teismo posėdyje

Apelianto prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliantas nurodė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl reikšmingų byloje faktinių aplinkybių, jų nevertino, dėl didelės byloje nagrinėtinų aplinkybių apimties ir sudėtingumo būtina skirti žodinį nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raštinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl pateiktų įrodymų vertinimo bei įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, visos pagrindinės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra grindžiamos byloje esančiais dokumentais, todėl atsakovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taigi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove

CK 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 str. 3 d.). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 str. 2 d.). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. B. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013).

Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, remdamasis vien teismo psichologijos ekspertizės aktais dėl kiekvieno iš vaikų, kai tuo tarpu minėti aktai nėra aiškūs, juose atsakyta ne į visus teismo užduotus klausimus, pateiktuose ekspertizės išvadose galutinai neatsakyta į klausimą, prie kurio iš tėvų yra labiau emociškai prisirišę vaikai. Atmesdamas šiuo apelianto argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog eksperto išvada teismui nėra privaloma ir turi būti įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.), t.y. ekspertizės išvada byloje yra vertinama atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visetą. Pirmos instancijos teismo 2012-04-30 nutartimi (t.3, b.l.86-88) byloje buvo paskirta nepilnamečių vaikų psichologinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriui. Tiek vyriausiojo šalių sūnaus D. B., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu atliktame teismo psichiatrijos bei teismo psichologijos ekspertizės akte, tiek ir K. B., gim. (duomenys neskelbtini), M. B. B., gim. (duomenys neskelbtini), bei E. J. B., gim. (duomenys neskelbtini), teismo psichologijos ekspertizės aktuose (t.3, 143-146; 147-148; 149-150; 152-153) nurodyta, kad vaikai negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl nuolatinio gyvenimo su vienu iš tėvų, tačiau D. tyrimo metu buvo nustatytas jo noras gyventi su mama, tuo tarpu kitų vaikų emocinis ryšys su abiem tėvais nurodytas kaip geras ir stiprus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad teismo paskirtos ekspertizės metu nebuvo tiksliai atsakyta į klausimus, su kuriuo iš tėvų vaikai norėtų gyventi, ar prie kurio iš jų jie yra labiau emociškai prisirišę, savaime nepaneigia ekspertizės akto įrodomosios galios. Tyrimų metu nebuvo nustatytas neigiamas K., M. B. bei E. J. ryšys nei su vienu iš tėvų, tuo tarpu D. psichologinės ekspertizės akte nurodyta, jog jis tėvui demonstruoja pyktį, pagiežą ir demonstratyviai tai išreiškia, tačiau jo nuomonei apie tėtį įtakos turi jo artimosios aplinkos asmenys (mama, močiutė). Pažymėtina, jog klausimas dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo pirmos instancijos teismo buvo išspręstas atsižvelgiant ne tik į atliktų teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktus, bet į byloje surinktų duomenų visetą – Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą, Skyriaus atstovės nuomonę, vaikų amžių, teismas atsižvelgė ir į tai, jog byloje nėra duomenų apie ieškovės, kaip motinos, netinkamą pareigų vykdymą.

Atmestinas apelianto argumentas dėl to, kad ekspertizės aktuose atsakyta ne į visus teismo užduotus klausimus ekspertams. Tai, kad ekspertė vienu atsakymu pateikdavo atsakymus į kelis teismo užduotus klausimus, ir prie neatsakyto klausimo pateikdavo nuorodą į vieną iš savo atsakymų, kaip atsakantį į kelis klausimus, nėra pagrindas teigti, kad ekspertizės aktas neišsamus. Apeliantas taip pat kelia teismo ekspertės kompetencijos klausimą. Nurodo, jog D. T., teismo pavedimu atlikusios teismo psichiatrinę ir psichologines ekspertizes, turima vienerių metų ekspertinio darbo stažo patirtis, kelia abejonių, ar ji turi pakankamai kompetencijos psichologiškai tirti mažamečius vaikus, kurie patys dar nesugeba aiškiai išreikšti savo nuomonės. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie ekspertės D. T. kompetencijos stoką, netinkamą ekspertės pareigų atlikimą, todėl apelianto argumentai dėl ekspertės galimos kompetencijos stokos nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, jog vyriausiojo šalių sūnaus – D. atžvilgiu kompleksinė teismo psichiatrinė bei psichologinės ekspertizė buvo atlikta ekspertinės komisijos, kurios sudėtį sudarė ne tik minėta ekspertė, bet ir teismo psichiatrė ekspertė – V. K., turinti keturiolikos metų ekspertinio darbo stažą. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus dėl teismo ekspertės pasirinktų darbo metodų vertinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nei ekspertės darbo patirtis, nei pasirinkti darbo metodai nebuvo kvestionuojami bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau dėl jų pasisakyti ir jų vertinti.

Dėl apelianto nurodyto procesinių teisės normų pažeidimo pirmos instancijos teismui tiesiogiai neapklausus teismo ekspertės, pažymėtina, jog įstatymas numato, kad ekspertas gali teismo posėdyje savo išvadą paaiškinti žodžiu, o eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti gali būti pateikiami klausimai (CPK 217 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmos instancijos teismui pateikė prašymą dėl ekspertės D. T. apklausos teismo posėdyje (t. 3, b.l.165-166), kuris teisėjos 2013-02-13 rezoliucija buvo tenkintas, ekspertei išsiųstas teismo šaukimas į 2013-02-28 teismo posėdį. 2013-02-25 teisme gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus viršininkės pranešimas, jog ekspertė D. T. negalės dalyvauti 2013-02-28 vyksiančiame teismo posėdyje dėl posėdžio dieną vyksiančios teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės pagal registraciją. 2013-02-28 teismo posėdžio metu atsakovas prašymą dėl ekspertės apklausos palaikė, ekspertei neatvykus, bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas ir atidėtas 2013-03-22 dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkės 2013-03-25 nutartimi buvo tenkintas atsakovo prašymas dėl teisėjos A. Biekšienės nušalinimo, byla paskirta nagrinėti teisėjai P. Stonkienei, bylos nagrinėjimas paskirtas 2013-06-21, kuris buvo atidėtas 2013-09-23 į teismo posėdį neatvykus atsakovo atstovei, į šį teismo posėdį kviesta ekspertė neatvyko, apie neatvykimo priežastis byloje duomenų nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ekspertei būtų tinkamai pranešta apie atidėto teismo posėdžio vietą bei laiką. Byla išnagrinėta iš esmės 2013-09-23 teismo posėdyje. Kaip matyti iš šio teismo posėdžio protokolo (t.4, b.l.78), pakartotinio prašymo apklausti ekspertę šalys nepateikė, tuo tarpu prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje nepranešus ekspertei apie teismo posėdžio vietą bei laiką nereiškė. Pažymėtina, jog CPK 248 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo atveju, kai neatvyksta į teismo posėdį liudytojai, ekspertai ar vertėjai, teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl galimumo bylą nagrinėti be neatvykusių liudytojų, ekspertų ar vertėjų ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą ar bylos nagrinėjimą atidėti. Kadangi 2013-06-21 bei 2013-09-23 vykusiuose teismo posėdžiuose prašymas dėl ekspertės apklausos šalių nebuvo palaikomas, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl ekspertės neatvykimo į minėtus teismo posėdžius byloje dalyvaujantys asmenys nereiškė, todėl byla, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo išnagrinėta nepažeidžiant proceso teisės normų. Atkreiptinas dėmesys, jog vienas iš pagrindinių civilinių proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 str.), kuris reiškia, kad šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šiuo atveju atsakovas pareiškė procesinį prašymą dėl ekspertės apklausos, kurį pirmos instancijos teismas tenkino, bet proceso eigoje šis prašymas, ekspertei kelis kartus neatvykus į teismo posėdžius, nebuvo atsakovo palaikomas, prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus ekspertei atsakovas nereiškė, neprašė ekspertės atžvilgiu taikyti CPK 248 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių poveikio priemonių, todėl teismas, atsižvelgiant į civiliniame procese vyraujančius proceso dispozityvumo, koncentracijos principus neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl ekspertės apklausos teismo posėdyje. Tuo labiau, kad atsakovas viso proceso metu buvo atstovaujamas advokatės. Aplinkybė, jog atsakovas buvo apmokėjęs ekspertės atvykimo bei dalyvavimo teismo posėdyje išlaidas, nepaneigia pastarojo pareigos aktyviai įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas ir neįpareigoja teismo imtis aktyvių veiksmų už atsakovą, atstovaujamą profesionalios teisininkės.

Įstatymas įpareigoja teismą, sprendžiantį klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgti į vaiko norą. Vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d.). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 str.). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas vyriausiojo šalių sūnaus D. noras gyventi su motina. Nors pirmos instancijos teismas vadovaudamasis teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės aktu pažymėjo, kad vaiko nuomonei apie tėtį įtakos turi jo mama ir močiutė, tačiau šios aplinkybės nevertino kaip pagrindžiančios, kad noras gyventi su motina neatitinka D. interesų, todėl į šį norą atsižvelgė nustatydamas D. gyvenamąją vietą. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovės ir atsakovo šeimoje nebuvo santarvės, pasilikusios gilios tarpusavio nuoskaudos dėl pirmosios santuokos iširimo ir sūnaus D. tėvystės ginčijimo. Taip pat pažymėtina, jog šalių santuokoms faktiškai iširus D. visuomet gyvendavo su mama, su tėvu bendrauja retai, nors duomenų, kad ieškovė draustų atsakovui bendrauti su sūnumi byloje nėra, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo keisti faktinės D. gyvenamosios vietos, atskirti jį nuo motinos, su kuria, kaip nurodyta teismo ekspertizės akte, yra susiformavęs glaudus emocinis ryšys. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta duomenų apie D. interesams, jo saugumui, sveikatai gresiantį pavojų motinos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tuo tarpu kiekvienas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas vaikui sukelia stresą. Aplinkybė, jog vaikas yra galimai nuteikinėjimas prieš atsakovą nėra pagrindas nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo.

Dėl argumento, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas buvo išėjęs vaikų priežiūros atostogų jauniausioms dukroms prižiūrėti ir visą laiką rūpinasi ne tik mažiausių dukrų, bet ir sūnų priežiūra, gamino valgyti, prižiūrėjo namus, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, jog byloje nėra duomenų apie atsakovo, kaip tėvo, netinkamą elgesį savo vaikų atžvilgiu. Priešingai, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, tiek atsakovas, tiek ir ieškovė yra rūpestingi ir mylintys tėvai, tinkamai vykdantys tėvų pareigas, tačiau, kaip jau buvo minėta, parinkęs šalių vaikų gyvenamąją vietą su motina, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad vyriausiasis sūnus išreiškė norą gyventi su motina, tuo tarpu kitų vaikų amžius sąlygojo, jog jiems yra svarbesnis motinos nuolatinis dėmesys ir rūpestis, yra reikalingesnė motinos priežiūra. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra suformuota nuostata, kad mažamečiam vaikui ypač reikalinga motinos globa, todėl motina, esant kitoms tėvų sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę vaiką auklėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2000). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo psichiatrinės – psicholiginių ekspertizių metu nustatyta, jog tarp šalių vaikų tarpusavio santykiai yra prieraišūs, paremti bendra veikla, šiltu bendravimu, todėl pirmos instancijos teismo išvadai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo lemiamos įtakos turėjo motyvai dėl brolių ir seserų neišskyrimo. Nors apeliantas skunde teigia, kad vaikai nuteikinėjami prieš tėvą, kas, jo nuomone, yra emocinis smurtas vaikų atžvilgiu, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie ieškovės netinkamą elgesį su vaikais, motiniškų pareigų neatlikimą ar duomenų, kad vaikų gyvenimas su motina darytų jiems neigiamą įtaką, kad motinos sukurta aplinka netenkina vaikų poreikių, kelia jiems grėsmę. Byloje taip pat nėra Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra netinkama ar kenksminga nepilnamečiams vaikams.

Dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo

Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas byloje nesant duomenų, kad vaikų bendravimas su tėvu darytų žalą jų interesams, nepagrįstai nenustatė jo bendravimo su vaikais tvarkos. CK 3.59 straipsnis reglamentuoja, jog teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimų, patvirtintu notarine tvarka. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nei atsakovas, nei ieškovė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nereiškė reikalavimų dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, tuo tarpu minėta teisės norma neįpareigoja teismo, nutraukiant santuoką, imtis iniciatyvos ir savarankiškai spręsti klausimą dėl tokios tvarkos nustatymo. Pažymėtina, jog kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 str. 4 d.). Tačiau toks reikalavimas turi būti pareikštas kurio nors iš tėvų iniciatyva. Šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato pareigos teismui būti aktyviam šiuo klausimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo aplinkybės dėl bendravimo tvarkos nenustatymo interpretuoti kaip esminio teisės normų pažeidimo, sudarančios skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Dėl turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tokie atvejai numatyti CK 3.123 straipsnyje.

Teismas nustato kiekvienam sutuoktiniui tenkančio bendro turto dalis atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytus teisiškai reikšmingus faktus ir toks padalijimas turi atitikti sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, nustatytus CK 1.5 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. B. v. J. B. , bylos Nr. 3K-3-517/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas buto, esančio Ukmergės g. 300 C, Vilniuje pirkimui su AB „DnB bankas“ sudarė 2005-07-13 Kreditavimo sutartį Nr. 4011-05 IV, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 28 962,00 EUR būsto kreditas, terminui iki 2034-04-30 (t.1, b.l. 115-123). 2005-09-01 buvo sudaryta antra Kreditavimo sutartis Nr. 4635-05 IV dėl pirminės sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurią atsakovui buvo padidintas suteiktas kreditas iki 47 787,30 EUR buto pirkimui iš kurių 40 546,80 EUR buvo skirti buto pirkimui, o 7 240,50 EUR kreditas buvo suteiktas buto remontui, terminui iki 2030-08-31. Pažymėtina, jog 2006-06-06 Kreditavimo sutarties Nr.2236-06 IV pagrindu prie minėtų sandorio šalių prisijungė ir ieškovė. Minėta sutartimi buvo pakeistos atsakovo su banko sudarytų dviejų kredito sutarčių sąlygos, padidintas suteikiamo kredito dydis, nustatyta solidari ieškovės ir atsakovo atsakomybė. Atsižvelgęs į tai, bei nustatęs, jog šalių antrasis sūnus – K. gimė (duomenys neskelbtini), t.y. iki antrosios šalių santuokos sudarymo, pirmos instancijos teismas konstatavo šalių bendro ūkio vedimą, sprendė, kad butą ieškovė ir atsakovas įgijo, jį remontavo ir mokėjo įnašus bankui už gautą kreditą iš bendrų lėšų. Tų pačių argumentų pagrindų sprendė, kad nekilnojamasis turtas – garažas, nors ir įgytas iki šalių santuokos sudarymo ir registruotas atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų, paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl faktinės aplinkybės, kad iki antrosios šalių santuokos, t.y. 2007-08-17 sudarymo, šalys gyveno bendrai, vedė bendrą ūkį. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog iki antrosios santuokos sudarymo šalims gimė sūnus K.. Pažymėtina, jog pagrindą ginčo turtui – butui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe sudaro tai, jog ieškovė įstojo į atsakovo ir banko paskolinius teisinius santykius, tokiu būdu kartu su atsakovu tapo solidariai atsakinga už prievolės tinkamą įvykdymą bankui. Taigi pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčo nekilnojamasis turtas pripažintinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis.

Nagrinėjant bylą atsakovas pateikė dokumentus – banko sąskaitos išrašus, pinigų dovanojimo sutartį, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, iš kurių matyti, jog atsakovas disponavo 30 000 Lt santaupomis bei trečiųjų asmenų jam buvo suteikta dar apie 50 000 Lt, kuriuos, anot apelianto, jis panaudojo būsto paskolai bei lizinguojamam automobiliui – Citroen C4 Grand Picasso įsigyti. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas pripažįstamas asmenine nuosavybe, jei jo įgijimo metu buvo aiškiai išreikta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Nors į bylą yra pateikti įrodymai, jog apeliantas minėta pinigų suma disponavo, tačiau įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad šalys, prieš sudarydamos antrąją santuoką, gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, darytina išvada, kad atsakovo sutaupytų, iš trečiųjų asmenų gautų lėšų panaudojimas ginčo nuosavybės sukūrimui nereiškė jo siekimo turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Pažymėtina, jog pats atsakovas pradiniuose priešieškiniuose ir atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ginčo butas buvo įgytas iš bendrų lėšų ir prašė šį butą dalinti kaip bendrą sutuoktinių turtą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateiktus į bylą įrodymus apie gautų lėšų panaudojimą siekiant asmenine nuosavybės teise įsigyti ginčo turtą vertinti kritiškai.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, susijęs su atskirų ieškovės reikalavimų dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek ieškiniu, tiek ir patikslintais ieškiniais, ieškovė palaikė reikalavimą padalinti jos ir atsakovo turimą turtą lygiomis dalimis ir nors pirminiais procesiniais dokumentai atsakovas reikalavimų minėtą turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe nereiškė, tačiau pasikeitus jo pozicijai, ieškovė teikė atsikirtimus į šiuos reikalavimus, pažymėjo, jog bankas laiko ją solidariąją skolininke, todėl nesutiko su reikalavimu dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe (t.4, b.l.83-84).

Dėl argumento, jog tiek ginčo butas, tiek garažas VĮ „Registrų centras“ įregistruoti atsakovo vardu, pažymėtina, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., byla Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-491/2009). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, tinkamai juos įvertinęs, nustatė faktinę aplinkybę, kad ginčo turtas atsakovo iki antrosios santuokos sudarymo buvo įgytas faktiškai su ieškove ir jų bendrais vaikais gyvenant kaip šeimai, vedant bendrą ūkį. Galiausiai ieškovė prisiėmė pareigą kartu su atsakovu grąžinti paskolą bankui už ginčo butą. Todėl aplinkybė, kad ginčo turtas buvo viešajame registre įregistruotas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė ar tai, jog šalys po ieškovės įstojimo į minėtą prievolę, nesikreipė į viešąjį registrą dėl pasikeitusios informacijos patikslinimo, nesudaro pagrindo ginčo turtą pripažinti asmenine atsakovo nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo suteikti absoliutaus prioriteto viešo registro duomenims dėl daiktinių teisių įregistravimo.

Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentą dėl to, kad šiuo atveju ginčo butas, kaip pagrindinis daiktas, buvo atskirtas nuo garažo, kaip pagrindinio daikto priklausinį, atmeta. Sutiktina, jog dalydamas turtą, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas, tačiau minėtų nekilnojamųjų objektų padalijimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto.

Dėl įsipareigojimų kreditoriams ir piniginės kompensacijos

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo argumentus dėl prievolių AB „DnB bankas“ pripažinimo jo asmenine prievole. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamasis turtas įgyti iki santuokos ir nutraukiant santuoką nedalintini, sutartiniai įsipareigojimai bankui turėjo būti pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Pažymi, jog ieškovė į minėtą prievolę įstojo tik vėliau, šalims paėmus papildomą paskolą, kurios lėšos buvo skirtos paskolinti ieškovės tėvams atlikti jų buto remontui, taigi papildoma suma, kurią šalys gavo pagal bendrai pasirašytą kreditavimo sutartį, nebuvo panaudota jokiam bendram šalių turtui įsigyti. Atmesdama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog už kredito pagal 2005-07-13 Kreditavimo sutartį Nr.4011-05 IV su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais grąžinimą bankui tiek atsakovas, tiek ieškovė atsako kaip solidarieji skolininkai. Vadovaujantis CK 6.59 straipsniu draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę arba pakeisti jos vykdymo sąlygas. Prievolė baigiasi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str.). Tuo tarpu sutartis gali būti keičiama tik tokia pačia forma, kokia buvo sudaryta – raštišku šalių susitarimu (CK 6.192 str. 4 d.). Siekis be kreditoriaus sutikimo pakeisti minėtos kreditavimo sutarties sąlygas prieštarautų nurodytoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atleidus viena iš solidarių bendraskolių, banko interesams iškiltų grėsmė, nes sumažėtų garantijos dėl šios prievolės įvykdymo. Pažymėtina, jog kasacinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-275/2007, yra konstatavęs, jog santuokos nutraukimas įstatymuose nenumatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidarių skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams. Kai santuoka nutraukiama, sutuoktinių turtas pagal CK 3.59 turi būti padalijamas, tačiau sutuoktinių solidarios prievolės nedalijamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais CK 3.109, 6.6, 6.8 straipsnių prasme, išskyrus kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus – AB „DnB bankas“ sutikimo dėl prievolės pagal 2005-07-13 Kreditavimo sutartį Nr.4011-05 IV su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais pripažinimo asmenine atsakovo prievole nebuvo gautas, todėl pirmos instancijos teismas teisinio pagrindo pakeisti solidaraus prievolės įvykdymo pobūdžio neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentu, jog apelianto teiginiai dėl 2005-07-13 jo asmeniškai sudarytos Kreditavimo sutarties Nr.4011-05 IV ir jos panaudojimo ne bendram šalių turtui, ar šeimos poreikiams tenkinti bei ieškovės įstojimo į prievolę pagrindu gautos sumos panaudojimo ieškovės tėvų buto remontui, nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepime trečiasis asmuo AB „DnB bankas“, 2005-07-13 Kreditavimo sutartis Nr.4011-05 IV si jos vėlesniais pakeitimas ir papildymais yra vientisa sutartis, o ieškovės ir banko 2006-06-06 sudarytas susitarimas dėl įstojimo į prievolę, yra neatskiriama minėtos sutarties dalis. Kadangi 2005-07-13 Kreditavimo sutartis Nr.4011-05 IV su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra sudaryti su banku abiejų sutuoktinių, kaip solidarių bendraskolių, buto pirkimui, vėliau tą kreditą padidinant, siekiant įsigyta turtą remontuoti, preziumuotina, kad kreditas buvo panaudotas šeimos poreikių tenkinimui. CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Todėl vertinti, ar sandoris būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, ir jam buvo panaudotos kreditavimo sutarties pagrindu gautos lėšos, būtina tik tuo atveju, kai sandorį sudaro vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo. Nagrinėjamu atveju minėtą Kreditavimo sutartį Nr.4011-05 IV su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais sudarė abu sutuoktiniai ir įsipareigojo atsakyti bankui solidariai iki visiško prievolės įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių atsakomybės bankui pagal minėta kreditavimo sutartį, aplinkybė, kad suteikto kredito dalys buvo panaudotos ne šeimos poreikiams tenkinti, nėra teisiškai reikšminga.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su lizingo būdu įgytu automobiliu Citroen C4 Grand Picasso pažymėtina, jog iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų matyti, kad po skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo, apeliantas įvykdė įsipareigojimus lizingo bendrovei, atsiskaitydamas už minėtą automobilį (t.4, b.l.125-127). Taigi net ir nesutikdamas su pirmos instancijos teismo nustatyta šio automobilio verte bei jo nuosavybės teisės priskyrimu ginčo šalims, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų šio turto atžvilgiu, t.y. faktiškai įvykdydamas skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl lizinguojamo automobilio, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo pasisakyti dėl minėtų apelianto argumentų.

Dėl turto įvertinimo, kompensacijos priteisimo

Apeliantas ginčija ieškovei natūra priteisto turto – buto vertę. Teigia, jog pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, buto vertė sudaro 155 000 Lt, tačiau buto įsigijimo kaina buvo didesnė – 175 000, o dabartinė rinkos kaina dar labiau pakilo, į ką pirmos instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, privalėjo atsižvelgti ir įvertinti. Apelianto teigimu, teismas santuokos nutraukimo bylose yra aktyvus, todėl privalėjo nustatyti tikrąją buto vertę.

CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 str. 1 d.), bet ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 str., CPK 376 str. 2 d., 384 str. 3 d.), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 str. 3, 4 d.) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 str.), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R., bylos Nr. 3K-3-411/2012). Kaip matyti iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų, teismui teiktų paaiškinimų, nei viena iš šalių neginčijo VĮ „Registrų centras“ nurodytos buto vidutinės vertės ir nors klausimas dėl sutuoktinių bendro turto vertės nustatymo šiuo atveju nagrinėjamas šeimos teisinių santykių kontekste, pirmos instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva imtis priemonių minėto buto tikrajai rinkos vertei nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su solidariosios prievolės vykdymo tvarkos nustatymu, kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Apelianto teigimu, ieškovė turtėtų atlyginti atsakovo turto įsigijimui panaudotas asmenines lėšas: 30 000 Lt pradinę įmoką įsigyjant būstą, 33 492 Lt atsakovo tėvų dovanotų lėšų, kurios buvo panaudotos būstui įsirengti, taip pat 20 000 Lt, gautus kaip žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje ir panaudotus pradinei įmokai ir daliai vėlesnių įmokų pagal automobilio lizingo sutartį, kas bendrai sudaro 83 492 Lt. Kaip jau buvo minėta, į bylą atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis disponavo nurodytomis pinigų sumomis, aplinkybės, jog šios pinigų sumos atsakovo buvo panaudotos įsigyjant ginčo turtą ieškovė neginčijo. Šiuo atveju svarbu pažymėti tai, jog pasisakydamas dėl kompensavimo sutuoktiniui už panaudotas asmenines lėšas turtui įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovaujasi nuostata, kad tokiais atvejais taikomas ne kompensavimo sutuoktiniui, panaudojusiam savo asmenines lėšas turtui įgyti, mechanizmas, bet LR CK 3.123 straipsnio nuostatos. Minėta nuostata numato, jog atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas atsakovo nurodytos aplinkybės dėl asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant bendrą su ieškove turtą nevertino CK 3.123 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovo prisidėjimas asmeninėmis lėšomis prie bendro turto įsigijimo neabejotinai sudarytų pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau šiuo atveju, tai nėra vienintelė vertintina aplinkybė. Pripažindamas ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 str. 4 d.). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju šalių keturių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove ir nors iš atsakovo yra priteistas vaikų išlaikymas, tačiau tokia faktinė situacija leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo pareiga didžiąja dalimi guls ant ieškovės pečių. Todėl nustatyti ieškovei mažesnę jos ir atsakovo bendro turto dalį dėl atsakovo didesnio finansinio indėlio į bendrą jų turtą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebūtų sąžininga ir teisinga. Tuo tarpu tai, jog minėtos aplinkybės pirmos instancijos teismo nebuvo įvertintos CK 3.123 straipsnio atžvilgiu nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo.

Dėl ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog jis nepateikė ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo pagrindžiančių įrodymų. Nurodo, kad į bylą pateikta informacija, kad ieškovės santuokos metu artimai bendravo su vyru iš Vokietijos. Atmesdamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – mobiliojo ryšio trumpųjų žinučių, siųstų iš ieškovės telefono numerio, išklotinė, nepatvirtina apelianto prielaidų apie galimą ieškovės neištikimybę šalių santuokos laikotarpiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus apeliacinį skundą ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98). Ieškovė patyrė 1 500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai (t.4, b.l. 179). Nors nurodytos išlaidos neviršija rekomenduojamo maksimalaus honoraro už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pateiktas procesinis dokumentas nėra didelės apimties, ieškovės atstovei, kaip profesionaliai teisininkei, specialių žinių rengiant atsiliepimą į ieškinį neturėjo prireikti ir iš esmės atsikirtimams į apeliacinį skundą pakartota ieškovės pirmos instancijos teismui teiktų procesinių dokumentų argumentacija, taip pat atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ieškovei priteistina 750 Lt atstovavimų išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. B. (a.k(duomenys neskelbtini) ieškovės S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.