Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-09-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-300/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2021-09-22Šiaulių apygardos teismas
  2. TS-18-598/2023Nutartis · 2023-01-24Kauno apylinkės teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2023-03-20Kauno apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-09-22
Bylos Nr.
1A-220-300/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-49554-2020-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė, Boleslovas Kalainis
Nuteistasis
V. P.
Advokatai
Edmundas Jankaitis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-300/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49554-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.2;1.1.8.1.1;1.2.4.1.1;2.1.14;2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Eglei Veliulienei, Sauliui Kulikauskui,nuteistojo V. P. gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, ir paskirta jam 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. gruodžio 20 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. balandžio 21 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. P. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 20 d. apie 18 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), prieangyje, tyčia peiliu dūrė nukentėjusiajam V. K. į šoną, taip kėsinosi sunkiai sutrikdyti V. K. sveikatą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – atsitraukdamas ir sugriebdamas V. P. ranką, V. K. dūrio peiliu išvengė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. V. P. apygardos teismui pateikė du apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti 2021 m. balandžio 21 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendį ir išteisinti jį (V. P.) pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitu atveju, paskirti minimalų bausmės laiką.

2.1. Pažymi, kad su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu, iš esmės pažeidžiančiu BK 2 straipsnio 4 dalį, kur nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

2.2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino įrodymus, ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl jo (V. P.) pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

2.3. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas neprisipažino, nes šio nusikaltimo nepadarė. Pažymi, kad nukentėjusiuoju pripažintas V. K. visokiais būdais norėjo susigrąžinti savo sugyventinę, todėl melagingai jį (V. P.) apkalbėjo. Pažymi, kad nesutarimai tarp jo ir V. tęsiasi nuo to laiko, kai K. pradėjo „lakstyti“ pas jį (V. K.), paromis „baliavoti“ pas jos motiną.

2.4. Nurodo, jog įvykio dieną jis (V. P.) skaldė malkas ir peilį pasiėmė iš malkinės, nes žadėjo eiti pasipjauti žabų, peilį visada užsikiša už striukės rankovės, nes taip patogiau. Kadangi buvo išgėręs visai pamiršo apie peilį ir nuėjo pas K. motiną dar kartą bandyti parsivesti sugyventinę namo. Nuėjęs pabeldė į duris, išėjo K., kurio paprašė pakviesti I.. K. pasakė, kad ji neis. Ir jis (V. P.) supykęs mostelėjo ranka išsireikšdamas „eikit jūs velniop“ ir tuo metu išlindo pas jį striukės rankovėje buvęs užkištas peilis. Iš pradžių nematė, kad peilis išlindo. K. sugriebė jam už rankos ir pervertė ant žemės. Jokio smūgio peiliu nukentėjusiajam jis neatliko ir nedūrė, nenorėjo nei sužeisti nei kaip nors sužaloti.

2.5. Pažymi, kad ant nukentėjusiojo rūbų ar kūno nei vieno sužalojimo nebuvo. Nei vienas teisme apklaustas liudytojas pačio įvykio nematė ir kaltinimas paremtas vien tik nukentėjusiojo parodymais. Pažymi, kad tarp jo ir V. K. vyko asmeninis konfliktas, nesutarimai, todėl yra pagrindas manyti, kad V. K., norėdamas atkeršyti jam, apkalbėjo ir neteisingai apkaltino pasikėsinimu sužaloti panaudojant peilį.

2.6. Apelianto nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, teismas rėmėsi byloje pateiktais įrodymais, kurie jo nuomone, yra tik prielaidos. Visi surinkti ir teismo metu ištirti įrodymai vertintini tik kaip tikėtini ir negali būti laikomi nenuginčijamais įrodymais. Teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad V. P. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą V. P. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį.

6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją.

7. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Šiuo atveju nuteistajam V. P. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8. Argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo vadovaujamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog nusikaltimo vietoje V. P. buvo, tačiau atėjo tik pasikalbėti, o peilis išlindo netyčia. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia versija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl V. P. kaltės dėl jam inkriminuoto pasikėsinimo sunkiai sutrikdyti V. K. sveikatą, t. y. dėl to kad V. P. peiliu dūrė nukentėjusiajam V. K. į šoną, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – atsitraukdamas ir sugriebdamas V. P. ranką, V. K. dūrio peiliu išvengė.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis V. P. bendravo su V. K. ir peiliu dūrė nukentėjusiajam taip pasikėsindamas sunkiai sutrikdyti V. K. sveikatą patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų bei paties V. P. parodymai.

9.1. Nukentėjusysis V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad būnant pas V. K. kažkas, ar žiebtuvėliu, bet ne pirštu pabeldė į langą, negali sakyti, kad su peiliu pabeldė, nes to nematė. Atidarė lauko duris ir pamatė šonu stovintį P., jis buvo išgėręs. Pirma P. prašė leisti į vidų alaus atsigerti, pasakė jam, kad negeria, kad ne jo namai. Tada sako pakviesk I., atsakė, kad ji neis, nes bijo jo, nes yra išgėręs. Kai antrą kartą pasakė, kad nekvies I., ant tų žodžių P. dešine ranka, kurioje laikė peilį užsimojo, o jis truputį atsitraukė ir iš karto čiupo jam už rankos, kurioje buvo peilis ir parsivertė jį ant žemės. Kai pasakė, kad neis I., jis užsimojo ir jeigu nebūtų atsitraukęs ir sulaikęs, būtų jam perdūręs kairę pusę žemiau širdies. Kai sugriebė peilį, kiek iki jo kūno buvo likę atstumo, negali pasakyti. Jeigu nebūtų atsitraukęs tikrai būtų perdūręs, jeigu nebūtų sustabdęs jo mosto. P. peilio nepaleido, kol jo nepasiguldė ant nugaros, po to jis peilį pats paleido, o ne jis jį numetė 2 – 3 m, atstumu, kaip, kad P. teigia. Kai laikė P., jis jam sakė, kad paleistų, o jis atsakė, kad „tu manęs vos nepapjovei“. Paklausė jo „V., kodėl tu čia atėjai su peiliu“, o jis atsakė, kad ne pas tave atėjau. Sako, kad atėjo pas I., paklausus dėl ko, atsakė, kad ją „paštyrinti“ (2 t., b. l. 66-67).

9.2. Liudytoja I. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atėjus V. P. V. K. atidarė duris. Lauke matė V. ant žemės, o V. laikė jį. Matė peilį. P. neparnešdavo žabų pakuroms, nes tokių nereikėdavo, buvo nusipirkę malkų, kuriomis kūrendavo. Gruodžio 20 d. P. pas jos mamą buvo atėjęs du kartus. Pirmą kartą atėjęs priėjo prie lango, norėjo duris atidaryti, bet mama pasakė, kad iškvies policiją ir jis išėjo. Su savo dukra kalbėjo tą dieną, ar dieną prieš. Dukra sakė, kad mama neik į namus, nes V. namuose vaikšto su peiliais. Nurodė, kad V. P. yra jai anksčiau grasinęs užrakinęs duris, išsitraukęs peilį ir sakęs „atsimeni, ką aš tau sakiau, kad padėsiu į vietą“. Tuo metu grasino nedideliu peiliu, ruda rankena. Iš kur buvo tas peilis nežino (2 t., b. l. 77-78).

9.3. Pats nuteistasis V. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinimas atsirado dėl to, kad K. visokiais būdais norėjo susigrąžinti savo sugyventinę I. K.. Nukentėjęs siekia susigrąžinti savo buvusią sugyventinę. Jis su I. gyveno gerai kol K. negrįžo iš įkalinimo įstaigos. Kai jis grįžo, K. pradėjo lakstyti pas jį, paromis baliavoti pas jos motiną. I. K. išėjo, kaip visada sako, pas savo mamą, bet visada ten atsiranda K.. Tą vakarą, kai sužinojo, kad sugyventinė vėl su K. būna pas I. motiną, susirinko daiktus ir išėjo. Nuėjęs pas mamą pagulėjo. Paskui jam paskambino V. ir pakvietė dar išgerti, jis nuėjau pas jį, išgėrė. Grįžtant iš V., pakeliui užsuk pas juos, kur buvo I. K.. Ėjo pas K. dar pakalbėti, norėjo, kad į akis pasakytų visą tiesą. Tą dieną buvo išgėręs alaus, degtinės, buvo ir kažkiek pamiegojęs. Jis buvo užėjęs pas jos mamą, bet neįsileido. Tą dieną skaldė malkas ir peilį pasiėmė iš malkinės, nes žadėjo eiti šakų/žabų pasipjaustyti pakurai. Malkas skaldė parėjęs iš V., nes ne vieną kartą ten ėjo – pagerdavo, išeidavo, pabūdavo savo namuose ir vėl nueidavo. Su peiliu ėjo pas savo mamą, pernešė daiktus, su peiliu ėjo pas V. ir ten gėrė. Tiksliai nebepamena, ar prieš tai, ar po to ruošėsi eiti žabų parsinešti. Peilį visada užsikiša už striukės rankovės. Nuėjęs pabeldė, išėjo K., kurio paprašė pakviesti I.. K. pasakė, kad ji neis, nenori, ar bijo, kažkas panašiai. Ir jis supykęs mostelėjo ranką išsireikšdamas „eikit jūs velniop“ ir tuo metu išlindo pas jį striukės rankovėje buvęs užkištas peilis. Iš pradžių nematė, kad peilis išlindo. Kai K. sušuko „peilis“, pradėjo jį stumti, tada jis pamatė, kad peilis išlindęs. Buvo išlindusi ne visa peilio geležtė, nelabai kreipė dėmesį, nes jį stūmė, jis griuvo. K., sugriebęs jam už rankos, jį atstūmė šaukdamas „peilis, peilis“, dėl ko jis šaukė, nežino. Tada jį parvertė ant žemės, ištraukė peilį ir numetė, kokiu atstumu numetė, nežino. Kai buvo apklausiamas tardymo izoliatoriuje, ar sakė taip eidamas koridoriumi, kad „paštyrinsiu“ arba vieną, arba kitą, sunku paaiškinti. Nurodė, kad paskutinį kartą teistas už sunkų sveikatos sutrukdymą, kurio metu buvo panaudotas peilis. Buvo teistas ir dėl nužudymo, kur buvo panaudotas peilis. Šiuo konkrečiu atveju peilis buvo užkištas (2 t., b. l. 63-65).

10. Iš to kas išdėstyta, atmestina V. P. kelta versija, kad peilį pasiėmė iš malkinės, nes žadėjo eiti pasipjauti žabų ir peilį visada užsikiša už striukės rankovės, nes taip patogiau. Įvertinus byloje esančius liudytojų parodymus, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog V. P. pastoviai nešiodavosi peilį, kad galėtų pasipjauti žabų. Be to, I. K. parodė, kad V. P. neparnešdavo žabų pakuroms, nes tokių nereikėdavo, buvo nusipirkę malkų, kuriomis kūrendavo.

11. Be to, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp V. P. ir nukentėjusiojo buvo įtempti santykiai. Paties V. P. tvirtinimu, V. K. viliojo jo sugyventinę I. K.. Šias aplinkybes patvirtina ir V. P. policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą, išsakyti teiginiai, kad nukentėjusysis vilioja „kabina“ jo žmoną. Dar daugiau, V. P. nurodė, kad eidamas pas sugyventinės I. K. motiną norėjo išsiaiškinti. Teisme, taip pat, nurodė, kad kaltinimas jam atsirado dėl to, kad K. visokiais būdais norėjo susigrąžinti savo sugyventinę I. K.. Išdėstyta aplinkybių visuma patvirtiną išvadą, kad V. P., eidamas pas V. K. į namus, žinodamas, kad ten gali būti tiek I. K., tiek V. K. nešėsi peilį turėdamas tikslą jį panaudoti.

12. Nesutiktina su nuteistojo argumentu, kad nukentėjusysis jį apkalba. BPK normos nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais. Teismai turi vertinti kaltinamojo argumentus dėl prieš jį liudijančių asmenų galimo suinteresuotumo duoti neobjektyvius parodymus, ir, esant pagrindui, skirti daugiau dėmesio jų patikimumui. Tačiau vien tai, kad kaltinamasis ir prieš liudijantis asmuo yra teisinio ginčo dalyviai, nesutaria dėl kokių nors reikalų ar net konfliktuoja, nėra besąlygiška priežastis pripažinti tokius liudijimus neleistinu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nustartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-788/202). Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai parodymus teismui davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų duoti parodymai analogiški parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nurodė, jog jam atsisakius pakviesti I. K., V. P. staigiu mostu, dešinėje rankoje laikydamas peilį smogė jam link jo kairiojo šono žemiau širdies. V. P. patvirtino, kad atėjus pas V. K. ir bandant patekti į namą, duris jam atidarė nukentėjusysis V. K., kuris nevykdė jo reikalavimo pakviesti prie durų I. K.. Su tokia įvykiu eiga iš esmės sutiko ir pats nuteistasis. V. P. neigimas smūgiavus peiliu link nukentėjusiojo, nurodant, kad tik mostelėjo dešine ranka iš apačios į viršų po ko iš jo dešinės striukės rankovės išlindo peilio geležtės dalis, apie kurį rankovėje buvo pamiršęs, atmestina ir vertinama kaip noras išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau buvo minėta, pats nuteistasis neneigė, kad ėjo pas I. K., nes norėjo išsiaiškini santykius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sugretinusi visumą duomenų tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad visi aptarti duomenys atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu ir teisingumu – nėra jokio pagrindo.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis V. P. kėsinosi sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes: V. P. pasirinktą nusikaltimo padarymo įrankį, pasikėsinimo būdą, smūgiavimo į nukentėjusiojo kūną vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir po jo padarymo, t. y. kaltinamojo tiesiogiai išsakytus teiginius į jam pareigūno užduotą klausimą – ką jis daro?, kad „jis mano žmoną kabina, ką man daryt, kad jis kabina“, sprendžia, kad kaltinamasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia – sąmoningai, siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingumą smogdamas nukentėjusiajam į kairę jo kūno pusę norėdamas konkretaus rezultato – sunkiai sužaloti nukentėjusįjį.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant V. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. P. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

15. Nuteistajam V. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus (BK 54 straipsnis), nacionalinę teismų praktiką, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

16. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, tai yra nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamos veikos padarymo stadiją – pasikėsinta padaryti vieną tyčinį sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai; į kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų; į kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina vienintelė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta bausmė – laisvės atėmimas. Sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra. Taip pat nėra aplinkybių, leidžiančių manyti, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), nuteistasis anksčiau du kartus yra teistas už sunkius nusikaltimus žmogaus sveikatai ir gyvybei, paskirtą bausmę atlikęs ne pilnai prieš du metus, todėl skirti švelnesnės bausmės rūšies, negu numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nėra teisinio pagrindo. Teismas pagrįstai įvertinęs tai, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nukentėjusiajam žala nepadaryta, bei visetą kitų paminėtų aplinkybių, sprendė, kad nuteistajam V. P. už pasikėsinimą įvykdyti sunkų nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nustatytina tarp įstatyme nustatyto bausmės minimumo ir straipsnio sankcijoje nurodyto bausmės trečdalio.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš V. P. 180 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Edmundo Jankaičio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

17.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

17.2. EŽTT (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

17.3. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį apskundė nuteistasis V. P.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. P. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą V. P. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 180 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. P. valstybės naudai išieškoti 180 (šimtą aštuoniasdešimt) Eur už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Boleslovas KalainisZigmas Kavaliauskas