- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-24
- Bylos Nr.
- 1S-293-1076/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11229-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Justas Namavičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Justas Namavičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (užstato davėjo) R. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutarties, kuria Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – 10 000 eurų dydžio užstatas, R. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymu sumokėtas į Kauno apygardos teismo sąskaitą, perduotas į valstybės biudžetą.
Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi kaltinamajam I. D. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į kitas kardomąsias priemones: 10 000 Eur užstatą, kurį užstato davėjas R. S. įnešė į Kauno apygardos teismo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymu; intensyvią priežiūrą šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 5 d.; dokumento paėmimą. I. D. išaiškinta BPK 133 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga, t. y., kad jis privalo šaukiamas atvykti į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti. Užstato davėjui R. S. išaiškinta, kad kaltinamajam I. D. pažeidus BPK 133 straipsnio 4 dalies reikalavimus, užstatas pereis valstybei (t. 10, b. l. 14-18).
2. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu I. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 13 metų laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Nuosprendžiu išspręstas ir kardomųjų priemonių klausimas: kardomąją priemonę – 10 000 Eur dydžio užstatą nutarta palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, o nuosprendį pradėjus vykdyti panaikinti ir 10 000 Eur užstatą, įneštą į Kauno apygardos teismo sąskaitą, grąžinti užstato davėjui – R. S.; kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos, nustatant sąlygas (t. 13, b. l. 5-41).
3. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmestas (t. 14, b. l. 98-118), pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėjo ir buvo pradėtas vykdyti. Vadovaujantis BPK 342 straipsnio 2 dalimi, 2020 m. gruodžio 1 d. buvo surašytas patvarkymas vykdyti nuosprendį I. D. atžvilgiu ir vykdymui išsiųstas Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (t. 14, b. l. 123-126, 128). Nuteistasis I. D., vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, 2020 m. gruodžio 9 d. buvo sulaikytas ir patalpintas į Kauno tardymo izoliatorių (t. 15, b. l. 96). Kitą dieną po sulaikymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi pagal BPK 374 straipsnio 1 dalį sustabdė Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalies, kuria I. D. paskirta galutinė subendrinta 13 metų laisvės atėmimo, vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje (t. 14, b. l. 181). 2020 m. gruodžio 15 d. I. D. buvo paleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistojo I. D. kasacinis skundas buvo atmestas (t. 15, b. l. 60-82).
4. Kauno apygardos teisme 2021 m. rugsėjo 29 d. gautas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos raštas, kuriame nurodyta, kad nuo 2021 m. birželio 22 d. yra vykdoma I. D. paieška, pradėta kriminalinės žvalgybos paieškos byla. Taip pat rašte nurodyta, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. yra kreiptasi į Kauno apygardos teismą dėl Europos arešto orderio išdavimo I. D. atžvilgiu, kadangi paieškos vykdymo metu buvo gauta duomenų, jog paieškomasis slapstosi Ispanijoje (t. 15, b. l. 160).
5. Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartimi nurodė Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – 10 000 eurų dydžio užstatą, sumokėtą R. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymu į Kauno apygardos teismo sąskaitą, perduoti į valstybės biudžetą. Apygardos teismo nutartyje nurodyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu kardomąją priemonę – 10 000 Eur dydžio užstatą nutarta palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, o nuosprendį pradėjus vykdyti ‑ panaikinti. I. D. kardomųjų priemonių sąlygų privalėjo laikytis iki nuosprendyje nurodyto taikomų kardomųjų priemonių panaikinimui reikšmingo įvykio, t. y. iki bus pradėtas nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas. Apkaltinamasis nuosprendis I. D. atžvilgiu byloje, kurioje jo atžvilgiu taikoma kardomoji priemonė – užstatas, įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 23 d. Tačiau iš Kauno apygardos teisme gauto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos rašte nurodytų duomenų akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paskelbus 2021 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria nuteistojo I. D. kasacinis skundas buvo atmestas, nuteistasis pasislėpė nuo bausmės vykdymo; vadinasi, I. D. sąmoningai nevykdo savo pareigos atlikti bausmę ir nekliudyti proceso eigos, o skirta kardomoji priemonė – užstatas – nuosprendžio vykdymo nebeužtikrina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi sustabdžius nuosprendžio dalies vykdymą, nuosprendžio vykdymas visose kitose dalyse nebuvo sustabdytas, t. y. nuosprendžio dalis dėl kardomųjų priemonių palikimo galioti iki bus pradėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas turi būti vykdoma ir toliau, nuteistojo pareiga vykdyti kardomųjų priemonių sąlygas neišnyko ir nebuvo panaikinta, tačiau, kaip minėta, žinodamas, kad nuosprendžio dalies dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo vykdymas sustabdytas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, kasaciniam teismui priėmus nutartį, I. D. nuo bausmės vykdymo pasislėpė užsienio valstybėje, t. y. savo pareigos vykdyti nuosprendį nesilaikė (t. 15, b. l. 167-170).
II. Skundo argumentai
6. Pareiškėjas (užstato davėjas) R. S. skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – 10 000 Eur dydžio užstatą, R. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą į Kauno apygardos teismo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti R. S..
6.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas klaidingai aiškino ir taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias kardomąsias priemones. Nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir todėl turi būti panaikinta. Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus, BPK 133 straipsnio nuostatas. Skunde nesutinkama su apygardos teismo motyvais, kad kardomoji priemonė – užstatas skiriama ir taikoma įstatymu neapibrėžtą laiką, t. y., teismo manymu, tai, kad paskiriant užstatą nenustatomas jo taikymo terminas, reiškia, kad šios kardomosios priemonės taikymas pasibaigia tik ją panaikinus atskiru sprendimu. Pasak apelianto, teismas klaidingai interpretavo BPK normas. Nors skiriant užstatą ir nėra nustatomas jo taikymo terminas, tačiau tai nereiškia, kad ši kardomoji priemonė taikoma neribotai ir kad įstatyme nėra numatytos jokios sąlygos, kuomet ši kardomoji priemonė pasibaigia. Teisės doktrinoje žinoma, jog teisinio santykio galiojimo pabaiga gali būti nustatoma ne tik numatant konkretų terminą laike, bet ir nustatant naikinamąją sąlygą ‑ tai būsimas laike neapibrėžtas įvykis, nuo kurio atsiradimo priklausys teisinio santykio galiojimo nutraukimas. Skundžiamoje nutartyje cituojamos BPK 139 straipsnio 1 dalies nuostatos, tačiau ši norma numato tik tuos atvejus, kuomet prokurorui ir teismui įstatymas suteikia diskrecinę teisę nuspręsti, ar yra reikalinga pakeisti arba panaikinti kardomąją priemonę. Tuo tarpu BPK 139 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti imperatyvūs, nuo jokio baudžiamojo proceso subjekto diskrecijos ir valios nepriklausantys, kardomųjų priemonių taikymo pabaigos atvejai. BPK 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą. Taigi, būtent šioje teisės normoje įstatymų leidėjas suformulavo imperatyvią nuostatą, jog atsiradus bent vienam iš 3 dalyje nurodytam procesiniam įvykiui, tai automatiškai reiškia ir kardomosios priemonės taikymo pabaigą. Pagal aiškią įstatymo formuluotę, atsitikus bent vienam nurodytam procesiniam įvykiui, kardomosios priemonės taikymas baigiasi, t. y. nėra reikalaujama, kad kardomoji priemonė būtų pakeista ar panaikinta, nėra reikalaujama, kad šiuo klausimu būtų priimtas koks nors atskiras proceso sprendimas, kardomoji priemonė tiesiog baigiama taikyti. Tai ir yra naikinamoji sąlyga, kuri šiuo atveju yra imperatyviai įtvirtinta įstatyme ir reiškia konkrečios procesinės prievartos priemonės pabaigą. Jokių alternatyvų, kad atsitikus kuriam nors iš BPK 139 straipsnio 3 dalyje nurodytų procesinių įvykių kardomoji priemonė galėtų būti taikoma ir toliau, kad būtų galima pratęsti jos taikymo terminą, įstatymas tiesiog nenumato. Tai reiškia, jog atsitikus bent kuriam iš 3 dalyje nurodytam procesiniam įvykiui tolesnis bet kurios kardomosios priemonės taikymas yra neteisėtas, nes tokios galimybės nenumato įstatymas, tuo tarpu bet kokia procesinė prievarta gali būti taikoma tik esant įstatymuose numatytiems pagrindams ir sąlygoms.
6.2. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu I. D. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį. Šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog kardomoji priemonė – 10 000 Eur užstatas paliekama galioti iki nuosprendžio vykdymo pradėjimo, o nuosprendį pradėjus vykdyti, turi būti panaikinta ir grąžinta užstato davėjui R. S.. Taigi ir nuosprendžiu buvo nustatyta tikslus užstato pabaigos apibrėžimas ‑ nuosprendžio vykdymo pradėjimas (o ne nuosprendžio pilnas įvykdymas, ne vykdymo pabaiga).
6.3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju I. D. bausmės vykdymas „iš esmės nebuvo pradėtas“, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas. Vien jau iš lingvistinio teisės normos aiškinimo akivaizdu, kad BPK 374 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik pradėtiems vykdyti teismo nuosprendžiams ir nutartims, t. y. negalima sustabdyti to, kas dar nepradėta. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi I. D. apeliacinis skundas buvo atmestas, o nuosprendis įsiteisėjo ir buvo pradėtas vykdyti. Šiuo atveju teisiškai esminis atskaitos taškas yra 2020 m. gruodžio 9 d., kai I. D. vykdant nuosprendį buvo sulaikytas, būtent tą dieną prasidėjo nuosprendžio vykdymo stadija, t. y. atsirado aplinkybė, numatyta BPK 139 straipsnio 3 dalyje, kuri sąlygojo tai, kad tą pačią dieną pasibaigė ir kardomosios priemonės ‑ užstato taikymas. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta 2020 m. gruodžio 10 d., tačiau I. D. Kauno tardymo izoliatoriuje prabuvo iki 2020 m. gruodžio 15 d., taigi skundžiamoje nutartyje nurodyti teiginiai, jog neva bausmės vykdymas „iš esmės nebuvo pradėtas“ yra niekiniai. BPK nenumato tokių terminų, kaip „iš esmės ir / ar ne iš esmės“, bausmės vykdymas (juridinis faktas) arba prasideda, arba ne, šiuo atveju bausmės vykdymas prasidėjo, juridinis faktas įvyko, procesinis įvykis, numatytas BPK 139 straipsnio 3 dalyje, atsirado.
6.4. Pasak apelianto, paleidus I. D. iš Kauno tardymo izoliatoriaus, jokios naujos kardomosios priemonės jam paskirtos nebuvo, o seniau taikytos „automatiškai neatsistatė“. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų sprendęs, kad I. D. reikalinga taikyti kokias nors kardomąsias priemones, tokį sprendimą teismas ir turėjo nurodyti savo nutartyje. Tai, kad anksčiau taikytos kardomosios priemonės „neatsistato“, įrodo ir tas faktas, kad I. D. iki pradedant vykdyti bausmę buvo taikyta ir kardomoji priemonė ‑ intensyvi priežiūra. Tačiau nuteistąjį I. D. sulaikius, elektroninio stebėjimo įrenginys (apykojė) I. D. buvo nuimtas, o jį paleidus 2020 m. gruodžio 15 d. jam iš naujo elektroninio stebėjimo įrenginys (apykojė) nebuvo uždėtas ir jo atžvilgiu ši kardomoji priemonė daugiau niekada nebuvo taikoma, nors dėl šios kardomosios priemonės taikymo pabaigos taip pat nebuvo priimta jokio atskiro procesinio sprendimo. Tokiu būdu ir kita kardomoji priemonė ‑ intensyvi priežiūra pasibaigė atsiradus BPK 139 straipsnio 3 dalyje numatytam įvykiui ‑ pradėjus bausmės vykdymą. Apelianto manymu, atsakomybė dėl to, kad I. D. tuo laikotarpiu, kai jam jokia kardomoji priemonė nebuvo taikoma, pasislėpė nuo baudžiamojo proceso subjektų, turi kilti valstybės institucijoms, kurios elgėsi pasyviai ir nepaskyrė I. D. naujų kardomųjų priemonių, bet ne užstato davėjui R. S., privačiam asmeniui, kuris nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti momento nebeturėjo jokių įsipareigojimų už I. D. elgesį.
6.5. Apeliantas pažymi, kad kardomosios priemonės ‑ užstato taikymo atveju teisinis santykis yra ne tik tarp valstybės ir įtariamojo ar kaltinamojo, bet tarp valstybės ir trečiojo subjekto ‑ užstato davėjo (išskyrus atvejus, kai užstatą sumoka pats įtariamasis ar kaltinamasis). Užstato davėjas užstatą sumoka laisva valia, jam ir valstybei žinomomis sąlygomis, kurios išviešinamos atitinkamame nutarime ar nutartyje, užstato davėjo pareigas ir atsakomybę įtvirtina BPK 133 straipsnio 4-6 dalyse. Nei BPK, nei joks kitas teisės aktas nesuteikia teisės valstybės institucijoms vėlesnėse proceso stadijose vienašališkai, be užstato davėjo žinios ir sutikimo pakeisti pirmines užstato davėjui žinomas ir jo akceptuotas užstato mokėjimo, laikymo ar grąžinimo sąlygas.
6.6. 2018 m. spalio 5 d. nutartimi paskiriant I. D. kardomąją priemonę – užstatą, užstato davėjui R. S. buvo išaiškintos BPK 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo pareigos bei užstato davėjo atsakomybės ribos ‑ nurodyta, jog kaltinamasis turi pareigą šaukiamas atvykti į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, o užstato davėjas buvo įspėtas, kad jei kaltinamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Taigi, tiek BPK 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, tiek 2018 m. spalio 5 d. nutartimi buvo apibrėžtos R. S. atsakomybės ir jo įsipareigojimų valstybei ribos, ir jam nebuvo nustatyta pareiga atsakyti savo lėšomis, jei kaltinamasis neįvykdys bausmės. Sutikdamas įmokėti užstatą R. S. taip pat žinojo, kad jo pareiga automatiškai pasibaigs, kai tik nuosprendis bus pradėtas vykdyti, nes taip įtvirtinta BPK 139 straipsnio 3 dalyje. R. S. kaip užstato davėjas sutiko sumokėti užstatą būtent tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos nutartyje skirti užstatą ir įtvirtintos BPK 133 straipsnio 5 dalyje. I. D. laikėsi jam kartu su užstatu paskirtų įpareigojimų ‑ dalyvavo visuose teismų posėdžiuose, netrukdė bylos nagrinėjimui teisme, nepadarė naujų nusikalstamų veikų. Jokių kitų įsipareigojimų už I. D. užstato davėjas R. S. neprisiėmė ir nebūtų sutikęs prisiimti. R. S. nebūtų sutikęs tapti užstato davėju, jei būtų buvę reikalaujama, kad jis savo įmokėta užstato suma atsakytų iki I. D. paskirtos bausmės įvykdymo pabaigos, tačiau tokia jo pareiga nebuvo nustatyta nei BPK normomis, nei nutartimi paskirti užstatą. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad užstatu buvo siekiama užtikrinti nuosprendžio įvykdymą. Šioje byloje nėra nei užstato davėjo sutikimo, nei teisinio pagrindo palikti paskirtą kardomąją priemonę ‑ užstatą galioti iki nuosprendžio įvykdymo iki galo, užstato davėjas negali ir neturi teisinės pareigos atsakyti už nuteistojo veiksmus, kurie atliekami jau po nuosprendžio įsiteisėjimo, pradėjus vykdyti nuosprendį, jo vykdymo metu. R. S., sumokėdamas užstatą, prisiėmė su užstato davimu susijusią riziką, tačiau įsiteisėjus teismo nuosprendžiui ir pradėjus nuosprendį vykdyti, užstato davėjas nebeteko pareigos savo lėšomis atsakyti už nuteistojo elgesį ir įgavo teisę atgauti užstatą. Analogiška praktika formuojama ir aukštesniųjų teismų sprendimais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-91-495/2019).
6.7. Pasak apelianto, apkaltinamasis nuosprendis buvo įsiteisėjęs ir jau buvo pradėtas bausmės vykdymas, todėl kardomoji priemonė ‑ užstatas baigėsi nuo I. D. patalpinimo į tardymo izoliatorių dienos t. y. 2020 m. gruodžio 9 d. Situacija galbūt galėtų būti vertinama kitaip, jei užstato davėjas būtų pats I. D., kai jis vėliau pasislėpdamas rizikuotų savo pinigais. Užstato davėjas R. S. apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria buvo sustabdytas nuosprendžio vykdymas, nebuvo jokiu būdu informuotas, su šia nutartimi nebuvo supažindintas ir neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų. Todėl šiuo atveju sprendimas perduoti užstatą į valstybės biudžetą sąlygotų tai, kad užstato davėjui R. S. nežinant, tinkamai neinformavus ir neišaiškinus jo pozicijos, negavus jo sutikimo užstato davimo sąlygos būtų nepagrįstai praplėstos.
6.8. Apeliantas pabrėžia, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, todėl vadovaujamasi principu, jog draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Nesant jokio teisinio reguliavimo, kuris leistų net ir pasibaigus kardomosios priemonės – užstato taikymui, negrąžinti sumokėto užstato pinigų sumos užstato davėjui, skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepagrįstai priėmė BPK normoms prieštaraujantį sprendimą, perduoti sumokėtą užstatą į valstybės biudžetą. Apelianto manymu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė imperatyvias BPK nuostatas, reglamentuojančias kardomosios priemonės ‑ užstato taikymą ir tai lėmė, kad sumokėto užstato pinigų suma, kuri turėjo būti grąžinta R. S., buvo visiškai nepagrįstai perduota į valstybės biudžetą.
7. Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Pareiškėjo (užstato davėjo) R. S. skundas tenkinamas.
8. BPK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Pagal BPK 139 straipsnio 3 dalį kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą.
9. BPK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užstatas – tai piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis, jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama šio Kodekso 119 straipsnyje nurodytiems tikslams. Pagal BPK 133 straipsnio 5 dalį (anksčiau 4 dalį) nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą taip pat nurodoma, kad įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Pasibaigus užstato taikymui užstatas grąžinamas užstato davėjui (BPK 133 straipsnio 7 dalis).
10. Apygardos teismas skundžiama nutartimi kardomąją priemonę – užstatą nusprendė perduoti valstybei motyvuodamas tuo, kad I. D. pažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės – užstato sąlygas, t. y. pasislėpė nuo bausmės vykdymo. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos rašto matyti, kad nuo 2021 m. birželio 22 d. yra vykdoma I. D. paieška, pradėta kriminalinės žvalgybos paieškos byla. Taip pat rašte nurodyta, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. kreiptasi į Kauno apygardos teismą dėl Europos arešto orderio išdavimo I. D. atžvilgiu, kadangi paieškos vykdymo metu buvo gauta duomenų, kad paieškomasis slapstosi Ispanijoje (t. 15, b. l. 160).
11. Aukštesnysis teismas su šia skundžiamos nutarties išvada nesutinka. Pareiškėjas R. S. skunde pagrįstai nurodo, kad jis, kaip užstato davėjas, prisiėmė atsakomybę tik dėl tų I. D. nustatytų sąlygų (pareigų), kurios buvo nurodytos Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartyje skirti šią kardomąją priemonę. Minėta nutartimi I. D. kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į kitas kardomąsias priemones: 10 000 Eur užstatą, intensyvią priežiūrą ir dokumento paėmimą. Iš nutarties skirti užstatą turinio matyti, kad I. D. buvo išaiškinta BPK 133 straipsnio 4 dalyje (dabar 5 dalyje) nustatyta pareiga, t. y., kad jis privalo šaukiamas atvykti į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti. Užstato davėjui R. S. išaiškinta, kad kaltinamajam I. D. pažeidus BPK 133 straipsnio 4 dalies (dabar 5 dalyje) reikalavimus, užstatas pereis valstybei (t. 10, b. l. 14-18). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 2019 m. gruodžio 12 d. I. D. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį (t. 13, b. l. 5-41), pradėjus nuosprendžio vykdymą, užstatas grąžinamas užstato davėjui – R. S.. Apkaltinamasis nuosprendis I. D. atžvilgiu įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (t. 14, b. l. 98-118); 2020 m. gruodžio 1 d. nuosprendis buvo perduotas vykdyti (t. 14, b. l. 123-126, 128). Vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, 2020 m. gruodžio 9 d. I. D. buvo sulaikytas (t. 15, b. l. 96), taigi bausmė jį sulaikius buvo pradėta vykdyti, ir užstato taikymas pagal BPK 139 straipsnio 3 dalį pasibaigė. Aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad nuteistasis I. D. iki užstato pabaigos būtų pažeidęs jam taikomo užstato sąlygas, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apygardos teismas 10 000 eurų dydžio užstatą, sumokėtą R. S., nepagrįstai perdavė į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą: 10 000 Eur dydžio užstatą, kurį užstato davėjas R. S. įnešė į Kauno apygardos teismo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymu, grąžinti užstato davėjui R. S..
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.