Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. P., V. P., V. P. ir G. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų K. P., V. P., V. P. ir G. P. prašymas dėl užstato grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 189 straipsnio 2 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu 12 metų. Iki nuosprendžio vykdymo pradžios D. P. palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė 110 000 Lt užstatas. Užstatą 110 000 Lt (kas atitinka 31 858,20 Eur), kurį užstato davėjai: S. P. įnešė 60 000 Lt (kas atitinka 17 377,20 Eur) į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014-09-02 mokėjimo nurodymas Nr. 123335), V. P. įnešė 9 000 Lt (kas atitinka 2 606,58 Eur) į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014-09-02 mokėjimo nurodymas Nr. 82307), V. P. įnešė 36 000 Lt (kas atitinka 10 426,32 Eur) į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014-09-02 nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus), G. P. įnešė 5 000 Lt (kas atitinka 1 448,10 Eur) į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014-09-02 mokėjimo nurodymas Nr.399), pradėjus vykdyti nuosprendį, grąžinti minėtiems užstato davėjams.

2. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas pareiškėjų K. P., V. P., V. P. ir G. P. prašymas grąžinti jiems pinigus, sumokėtus kaip užstatą.

3. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjų K. P., V. P., V. P. ir G. P. prašymas netenkintas, kadangi D. P. pažeidė kardomosios priemonės – užstato sąlygas, todėl užstatas pereina valstybei.

4. Pereiškėjai K. P., V. P., V. P. ir G. P. skunde prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir grąžinti jiems užstatą. Nurodo, kad užstatas buvo įneštas tikslu užtikrinti D. P. dalyvavimą teisme. Jie, kaip užstato davėjai, buvo informuoti ir sutiko sumokėti užstatą užtikrinant D. P. dalyvavimą baudžiamajame procese, t. y., kad jis šaukiamas atvyks pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudys proceso eigai, nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jų teisės ir pareigos buvo išaiškintos įteikiant 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl užstato paskyrimo ir konkrečiai nurodyti nutarties rezoliucinėje dalyje. Įsipareigojimų sąrašas buvo vienareikšmiškas ir reglamentuojamas tik vienu BPK 133 straipsnio 4 dalimi. Jokių kitų įsipareigojimų aprašytų ar nurodytų kituose BPK straipsniuose teismas jiems netaikė, todėl ir jie įnešdami užstatą buvo supažindinti tik su sąlygomis, nurodytomis BPK 133 straipsnio 4 dalyje. Tačiau skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad jiems – užstato davėjams nežinant, tinkamai neinformavus ir neišaiškinus jų pozicijos, užstato davimo sąlygos (teisine prasme) buvo praplėstos. Pavyzdžiui nutarties 5 punkte teismas rašo: „<...> pažymėtina ir tai, kad BPK 139 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad kardomoji priemonė baigiama taikyti esant ir šiems pagrindams: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą <...>“. Pareiškėjai pažymi, kad jų funkcija, kaip užstato davėjų, sutinkamai su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pasibaigė įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, t. y. 2018 m. liepos 13 d. Tokią jų poziciją patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. raštas (pranešimas) dėl užstatų gražinimų adresuotas Vilniaus apygardos teismo finansų skyriui ir užstato davėjams. Gavus minėtą raštą jie kreipėsi į teismą su prašymais grąžinti užstatą, bet šis klausimas nebuvo laiku išspręstas, nes byla buvo perduota Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Be to, nėra pagrindo sutikti su teismo nurodytais motyvais, kad D. P. pabėgo ar slapstėsi. Visą laiką D. P. buvo Lietuvoje. Oficialiai dirbo UAB „xxx“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose. Pagal savo pareigas važinėjo į komandiruotės į ES šalis. Kiekvienas toks išvykimas buvo tinkamai forminamas įmonės vadovo įsakymais. D. P. kas mėnesį buvo mokamas atlyginimas. 2019 m. kovo 15 d. atleistas iš darbo savo noru.

5. Pareiškėjų K. P., V. P., V. P. ir G. P. skundas tenkinamas.

6. BPK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Taip pat kardomosios priemonės baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

7. BPK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė – užstatas – yra piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis (kaltinamasis), jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama BPK 119 straipsnyje nurodytiems tikslams. Pagal BPK 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, skiriant užstatą, nutarime ar nutartyje įtariamajam (kaltinamajam) išaiškinamos ir jo pareigos: 1) šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, 2) nekliudyti proceso eigos, 3) nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Be to, tiek įtariamasis (kaltinamasis), tiek ir kitas, užstatą sumokėjęs, asmuo (užstato davėjas) yra įspėjami, kad jei įtariamasis (kaltinamasis) nevykdys jam nustatytų pareigų, užstatas pereis valstybei. Jei įtariamasis (kaltinamasis) vykdo jam nustatytas pareigas, pasibaigus procesui (t. y. nutraukus procesą, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą) užstatas grąžinamas užstato davėjui (BPK 133 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnio 3 dalis).

8. Nagrinėjamoje byloje D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvo pakeista į 110 000 Lt užstatą, namų areštą ir dokumento paėmimą. Sprendžiant iš nutarties skirti užstatą turinio, D. P. buvo išaiškinta pareiga: šaukiamam atvykti pas teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų. D. P. ir užstato davėjai S. P., V. P., V. P. ir G. P. pasirašytinai buvo įspėti, kad, D. P. pažeidus BPK 133 straipsnio 4 dalies reikalavimus, užstatas pereis valstybei.

9. Taigi, pareiškėjai skunde pagrįstai nurodo, kad jie, kaip užstato davėjai, prisiėmė atsakomybę tik dėl tų D. P. nustatytų sąlygų (pareigų), kurios buvo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartyje skirti šią kardomąją priemonę. Kad nuteistasis D. P. būtų pažeidęs jam taikomos kardomosios priemonės – užstato – sąlygas, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Vadinasi, pasibaigus procesui, t. y. pradėjus bausmės vykdymą, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. P. apkaltinamąjį nuosprendį, užstatas grąžinamas užstato davėjams (BPK 133 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnio 3 dalis).

10. Iš bylos duomenų matyti, kad apkaltinamasis nuosprendis D. P. įsiteisėjo 2018 m. liepos 13 d. Įsiteisėjęs nuosprendis 2018 m. liepos 24 d. perduotas vykdyti Trakų rajono policijos komisariatui. Tą pačią dieną užstato davėjams S. P., V. P., V. P. ir G. P. išsiųstas pranešimas, kad užstatas grąžinamas jų davėjams. Tačiau teismas, nesilaikydamas įstatyme nustatytų procesinės prievartos priemonės taikymo pabaigos taisyklių (BPK 139 straipsnio 3 dalis) užstato negrąžino, tuo suvaržydamas užstato davėjų teisę į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad užstato davėjai S. P., V. P., V. P. ir G. P. 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami grąžinti užstatą. Teismas abu kartus jų prašymų nenagrinėjo motyvuodamas tuo, kad baudžiamoji byla perduota Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, todėl jų prašymai bus nagrinėjami bylai grįžus į Vilniaus apygardos teismą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, aukštesniojo teismo teisėja konstatuoja, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai pratęsė kardomosios priemonės – užstato taikymo terminą iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimto sprendimo paskelbimo, nes šios priemonės taikymas nuteistajam D. P. turėjo baigtis pradėjus vykdyti nuosprendį. Be to, jokių duomenų apie D. P. slapstymąsi iki tol nebuvo, tokie duomenys atsirado tik praėjus beveik penkiems mėnesiams po nuosprendžio įsiteisėjimo.

11. Nagrinėdamas užstato davėjų prašymą, teismas skundžiama nutartimi kardomąją priemonę – užstatą nusprendė perduoti valstybei motyvuodamas tuo, kad D. P. pažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės – užstato sąlygas, t. y. pasislėpė nuo bausmės vykdymo. Iš Vilniaus apkristiems VPK kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. rašto matyti, kad ieškoma pasislėpusio nuo bausmės D. P.. 2018 m. gruodžio 17 d. išduotas Europos arešto orderis. 2019 m. kovo 18 d. paieškomas D. P. pats prisistatė policijos pareigūnams ir buvo suimtas. Kaip jau minėta, užstato davėjai sutiko sumokėti užstatą būtent tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartyje ir įtvirtintos BPK 133 straipsnyje. Pareiškėjai skunde pagrįstai nurodo, kad sutiko duoti užstatą tik iki bylos išnagrinėjimo teisme ir nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl nėra nei jų sutikimo, nei teisinio pagrindo palikti paskirtą kardomąją priemonę – užstatą ilgiau negu iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Vadovaujantis BPK 133 straipsnio 6 dalimi apkaltinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus užstatas turi būti grąžintas užstato davėjui. Dėl to, aukštesniojo teismo teisėja daro išvadą, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė užstatą, įsiteisėjus nuosprendžiui, perduoti valstybei. Dėl to jis grąžintinas užstato davėjams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą:

užstatą 110 000 Lt (31 858,20 Eur) grąžinti užstato davėjams:

S. P. 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumokėtus į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 123335);

V. P. 9 000 Lt (2 606,58 Eur) sumokėtus į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 82307);

V. P. 36 000 Lt (10 426,32 Eur) sumokėtus į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014 m. rugsėjo 2 d. nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus);

G. P. 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumokėtus į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (2014 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 399).

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.