Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato E. J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš A. Š. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 700 Eur nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. Š. pripažinta kalta ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad 2020 m. balandžio 29 d. apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), prie sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ant kelio, tyčia vieną kartą kastuvu ir vieną kartą ranka sudavė A. V. į galvą ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiam A. V. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad nors kaltinamoji savo kaltės nepripažino, liudytojai jos kaltės taip pat nepatvirtino, vis tik kiti bylos duomenys įrodo, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokiais duomenimis nuosprendyje pripažinti nukentėjusiojo parodymai, vaizdo įrašas, medicinos specialistų išvados, kiti bylos duomenys. Konstatavęs, kad A. Š. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, teismas, įvertinęs jos padarytą veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį bei jų pasireiškimą, vertino ją kaip mažareikšmę, ir A. Š. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

3. Apeliaciniame skunde atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjas advokatas E. J. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde teigiama, kad nuosprendyje nebuvo įvertinti ypač svarbūs duomenys. Sodo kaimynas A. V. elgėsi kerštaudamas, nes prieš tai buvo nubaustas už aplinkos teršimą statybinėmis atliekomis pagal A. Š. skundą. Sodų (duomenys neskelbtini) A. Š. charakterizuoja išimtinai teigiamai, o A. V. – kaip konfliktišką, keliantį problemas, dėl jo yra tekę kviesti policiją. Po ginčo su A. Š., nukentėjusysis nesiskundė, kad būtų sumuštas, kad jaustų fizinį skausmą. Nors jis didžiąją konflikto dalį filmavo, sudavimas kastuvu ar ranka neužfiksuotas, nors jeigu tai būtų buvę, jis būtų nufilmavęs, arba būtų bandęs išvengti kontakto nors kiek pasisukdamas. Aplinkybę, kad A. Š. nesudavė, patvirtino ir sodų (duomenys neskelbtini), kuri buvo šalia, o jos ištarta frazė, kad negražu muštis, buvo jos reakcija į paties nukentėjusiojo pasakytą frazę, kad Š. tariamai prieš jį naudoja fizinį smurtą. Smūgio sudavimo nepatvirtino ir šalia V. V. Š. Nukentėjusysis melagingai teigia, kad jo patirtas skausmas skalėje nuo 1 iki 10 siekė 10. Jis policijai po tariamai patirto smurto neskambino, apie įvykį nepranešė, nors tuo metu visi dalyviai buvo vietoje. Tik 2022 m. balandžio 30 d. 16.49 val. jis kreipėsi į medicinos įstaigą dėl tariamai patirto fizinio smurto, tačiau objektyviai jokie trauminiai poveikiai nekonstatuoti, tik paties A. V. subjektyvūs nusiskundimai dėl savijautos. Policijos pareigūno tarnybiniame pranešime pažymėta, kad užfiksuotas nukentėjusiojo juokas, kai jis sakė apie tariamą jo sužalojimą. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo ne kartą nutrauktas, nes nėra objektyvių kaltės įrodymų, o visos abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai.

3.2. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, padarė BPK pažeidimus, nesivadovavo BPK 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Teismas prioritetą suteikė kaltinamajame akte nurodytoms tikimybėms, nukentėjusiojo prasimanymui iš keršto, kaltinimo siekius ir spėliones neteisėtai siekiant dirbtinai sukurti nusikaltimo sudėtį, tyrėjos versijas ir abejones pripažindamas kaip tikrus įrodymus, buvo šališkas, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nekaltumo prezumpcijos principo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Kauno apylinkės teismo nuosprendį skundžia atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjas. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, neįvertino šiai bylai ypač svarbių duomenų, nesivadovavo BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatomis, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad A. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo bei kitų apelianto nurodomų baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimo atmeta, kaip nepagrįstus.

7. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra įtvirtinta BK 2 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Asmens kaltė negali būti preziumuojama, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2003, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-417/2014). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai).

9. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Š. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir, padarius išvadą, kad veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių pasireiškimą vertintina, kaip mažareikšmė, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. BK 140 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

10. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. savo kaltę viso proceso metu neigė, tvirtino, kad žodinis konfliktas su A. V. iš tikrųjų buvo, tačiau smūgių kastuvu ir ranka nukentėjusiajam nesudavė, jo nesužaloto ir tokio tikslo neturėjo. Taigi A. Š. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ji nepadarė. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. versiją patikrino bei įvertino, palygindamas ją su kitais bylos įrodymai ir padarė pagrįstą išvadą, kad nors A. Š. savo kaltės nepripažino, jos kaltę įrodo kiti bylos duomenys, kurių visuma A. Š. pateikiamą įvykio versiją patikimai paneigia. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

11. Pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams visų pirma pažymėtina, kad nors įvykio vietoje buvę liudytojai V. V. Š. ir I. Z. G. kaltinime nurodytų aplinkybių dėl smūgių kastuvu ir ranka sudavimo nepatvirtino, teigė, kad jokio fizinio kontakto nebuvo (nematė), šių liudytojų parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams. Nukentėjusysis A. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad pamatęs apgadintą savo tvorą, pradėjo filmuoti, tuo metu kaimynė (A. Š.) su kastuvu trenkė per galvą, taip pat trenkė su ranka, nuo suduotų smūgių labai skaudėjo, viską matė sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) (I. Z. G.), kuri bendromis tezėmis moralizavo, sakė, kad nesimuštų (3 t., b. l. 152, 153). Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir vyresniajai tyrėjai I. G. apklausiant jį telefonu ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 31, 32) bei 2020 m. spalio 28 d. apklausiamas kaip liudytojas (1 t., b. l. 150–152). Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, kadangi viso proceso metu dėl esminių A. Š. veikos teisiniam vertinimui aplinkybių jie išliko nuoseklūs ir neprieštaringi. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonu užfiksuotas įvykio vaizdo ir garso įrašas, kurį nukentėjusysis pateikė ikiteisminio tyrimo metu ir kurio apžiūra užfiksuota 2020 m. gegužės 5 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 41–43).

12. Pirmiau nurodytame vaizdo ir garso įraše užfiksuotos konflikto aplinkybės atitinka nukentėjusiojo duotų parodymų turinį ir tuo pačiu paneigia atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. bei liudytojų V. V. Š. ir I. Z. G. parodymus. Vaizdo įrašas (duomenys neskelbtini) buvo ištirtas teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino atitinkančiu įrodymams keliamus reikalavimus. Nukentėjusiojo A. V. pateiktame įraše aiškiai matosi, kaip A. Š., paėmusi kastuvą ir laikydama jį viena ranka už rankenos, o kita ranka už medinio koto, jį pakelia ir užsimoja į nukentėjusiojo pusę, tuo metu pasigirsta duslus garsas, vaizdas sujuda, A. Š. kastuvą nuleidžia, užsimoja ranka į nukentėjusiojo pusę, vaizdas vėl sujuda. Po šių veiksmų A. Š. kastuvą numeta ant žemės ir nueina, nukentėjusysis pasako, kad jį sumušė. Taigi, nors šiame vaizdo įraše smūgių sudavimas nukentėjusiajam tiesiogiai nėra matomas, kitos aplinkybės (kastuvo pakėlimas ir užsimojimas į nukentėjusiojo pusę, tuo metu girdimas duslus garsas bei vaizdo sujudėjimas, užsimojimas ranka į nukentėjusiojo pusę ir tuo metu sujudėjęs fiksuojamas vaizdas) neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. Š. atliko jai pareikštame kaltinime nurodytus veiksmus, kuriais realizavo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančius objektyviuosius požymius. Šios išvados kontekste atkreipiamas dėmesys į A. Š. parodymų nenuoseklumą. Nors A. Š., kaip minėta, kaltės nepripažino ir tvirtino jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavusi, jos skirtingu proceso metu duoti parodymai dėl atliktų veiksmų nebuvo nuoseklūs.

13. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, A. Š. iš pradžių tvirtino, kad tik pakėlė ant žemės numestą kastuvą, priėjo prie A. V. ir numetė kastuvą jam prie kojų. Tačiau parodžius jai vaizdo įrašą, jau iškėlė versiją, kad kastuvą ji pakėlė, tačiau į A. V. nesmūgiavo, o galėjo pataikyti į šalia buvusį daiktą (1 t., b. l. 99, 100). Šios versijos A. Š. laikėsi vėliau apklausiam kaip įtariamoji (2 t., b. l. 151, 152). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. Š. jau teigė, kad kastuvą numetė į kelio vidurį, kastuvas nukentėjusiojo net nesiekė, buvo toli nuo jo, kai metė kastuvą, nukentėjusysis buvo šone (3 t., b. l. 152). Aptartas A. Š. parodymų nenuoseklumas, keitimas priderinant juos prie vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, teikia pagrindą nelaikyti jų objektyviais ir patikimais. Tuo labiau, kad kaip nurodyta pirmiau, A. Š. nurodytą įvykio versiją paneigia nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiojo parodymai bei juos patvirtinantis vaizdo įrašas.

14. Skunde pažymima, kad įvykio vietoje buvę V. V. Š. ir I. Z. G. patvirtino aplinkybę, kad A. Š. nukentėjusiajam nesudavė nei su kastuvu, nei ranka, tačiau teisėjų kolegija vertinti šių liudytojų parodymus kitaip, negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo. Nors šie liudytojai, kaip jau minėta, patvirtino A. Š. pateiktą įvykio versiją, vis tik tiek A. Š., tiek liudytojų parodymus objektyviai paneigia nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonu užfiksuotas konflikto vaizdo ir garso įrašas, kuriame aiškiai matomi A. Š. atlikti veiksmai, bei jo paties parodymai, kurių patikimumas ir objektyvumas bylos duomenimis nėra paneigtas. Apie tai, kad buvo sumuštas kaimynės, suduodant į galvą, nukentėjusysis nurodė ne tik apklausų ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą teisme metu, bet ir telefonu pranešdamas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 16–18), taip pat kitą dieną po įvykio, t. y. 2020 m. balandžio 30 d., nuvykęs į (duomenys neskelbtini) bei tyrimą atlikusiam Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistui Ą. S. (1 t., b. l. 68). Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gegužės 4 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) minkštųjų audinių sumušimas kairio smilkinio srityje, kuris įvertintas kaip nežymus sveikatos sutrukdymas (1 t., b. l. 68), buvo nustatytas remiantis tik nukentėjusiojo paaiškinimais, bet ne objektyviai matomais sužalojimais, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. sausio 4 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikdymo mastas, nesant objektyvių mechaninės traumos požymių, iš viso nevertintas (1 t., b. l. 189–192), šios aplinkybės A. Š. veikos, kaip nusikalstamos, vertinimo nepaneigia.

15. Kaip nurodyta pirmiau, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra įtvirtintas materialia sudėtimi, todėl būtinas šio nusikaltimo sudėties požymius yra baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, kurie yra alternatyvūs, atsiradimas – žmogui sukeliamas fizinis skausmas, nežymiai sutrikdoma sveikata arba jis trumpam susargdinamas. Taigi baudžiamąją atsakomybę pagal aptariamą BK straipsnį užtraukia ne tik nežymus sveikatos sutrikdymas ar susargdinimas, bet ir fizinio skausmo sukėlimas. Pasisakant dėl fizinio skausmo sukėlimo, kaip būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, pažymėtina, kad sprendžiant, ar buvo sukeltas fizinis skausmas, nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra būtina įsitikinti, kad dėl fizinio sąlyčio nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.).

16. Nors nukentėjusysis A. V. įvykio metu žodžiu ar kitais verbaliniais veiksmais fizinio skausmo pojūčio neišreiškė, tai savaime nepaneigia fakto, kad A. Š. veiksmais fizinis skausmas jam buvo sukeltas. Tokia išvada darytina įvertinus A. Š. atliktus veiksmus bei panaudotas priemones. A. Š. nukentėjusiajam sudavė smūgius, t. y. veikė panaudodama fizinę jėgą, be to, vienas smūgis buvo suduotas naudojant įrankį – kastuvą, smūgiai paveikė nukentėjusiojo pusiausvyrą (nukentėjusiojo darytame įraše vaizdas abiejų smūgių metu sujuda). Aplinkybę, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė moteris, vertinti kaip išskirtinę sprendžiant dėl galėjimo objektyviai sukelti fizinį skausmą, nėra pagrindo. Duomenų apie A. Š. silpną fizinę sveikatą byloje nepateikta, A. Š. pagal fizines savybes nėra smulkaus kūno sudėjimo, nors veikos padarymo metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus (duomenys neskelbtini), daryti išvadą, kad dėl amžiaus jos fizinės galimybės (fizinė jėga) objektyviai buvo mažesnės, nėra pagrindo.

17. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad fiziniu poveikiu į nukentėjusiojo kūną A. Š. sukėlė jam fizinį skausmą, kurio stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Šioje byloje fizinio smurto panaudojimas, be kita ko, naudojant masyvų įrankį (kastuvą), yra nustatytas ir įrodytas pirmiau aptartais bylos duomenis, kurių patikimumas ir įrodomoji reikšmė nekelia abejonių. Šios išvados kontekste skundo argumentai dėl nukentėjusiojo tariamai melagingai nurodyto skausmo intensyvumo pagal skalę nuo 1 iki 10, taip pat dėl to, kad nukentėjusysis ilgai nepranešė apie tariamai patirtą fizinį smurtą, objektyviai jokie sužalojimai nekonstatuoti, o pareigūnui pasakodamas apie sužalojimus juokėsi, nelaikytini teisiškai reikšmingais. Atskirai pažymėtina, kad fizinio skausmo pojūtis (suvokimas) yra subjektyvus ir priklauso nuo žmogaus individualių fizinių savybių, skausmo toleravimo lygio, aplinkybių, kuriomis fizinis skausmas buvo sukeltas. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, išvadai, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, konstatuoti, nėra būtina nustatyti objektyviai matomus sužalojimus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis į policiją ir medikus kreipėsi kitą dieną po įvykio, apžiūros metu, be kita ko, įvardino skausmingumą galvos srityje ir tai tik patvirtina, kad fizinis poveikis buvo pakankamai stiprus.

18. Skundo argumentai, kad A. V., būdamas (duomenys neskelbtini) ir staigios reakcijos vyras, įvykiui esant realiam, būtų išvengęs fizinio kontakto, laikytini deklaratyviais ir neturinčiais reikšmės vertinant nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą. Įvykis, kurio metu nukentėjusiajam buvo suduota ranka ir kastuvu, ir šiais veiksmais sukeltas fizinis skausmas, yra nustatytas ir įrodytas pirmiau aptartais įrodymais, paneigiančiais apelianto abejonę dėl įvykio realumo, o aplinkybė, kad nukentėjusysis nebėgo, nuo jo atžvilgiu naudojamo smurto nesigynė, smūgių neišvengė, A. Š. veiksmų, esant įrodytiems tiek objektyviesiems, tiek subjektyviesiems BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, nedaro teisėtais.

19. A. Š. veiksmų teisiniam vertinimui bei jos baudžiamajai atsakomybei teisinės reikšmės neturi ir skundo argumentas, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo ne kartą nutrauktas. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas, byla perduota nagrinėti teismui ir, pasitvirtinus A. Š. pareikštam kaltinimui, priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurie vėliau buvo panaikinti, priėmimas niekaip nepatvirtina skundo teiginių dėl objektyvių ir įtikinamų A. Š. kaltės įrodymų nebuvimo. A. Š. kaltės įrodymų šioje byloje yra pakankamai, jie nuosprendyje aptarti, išanalizuoti ir tinkamai įvertinti. Šiame kontekste pažymima, kad kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Šiuo atveju A. Š. pasirinktas konflikto sprendimo būdas bei priemonės – su kastuvu trenkė nukentėjusiajam per galvą, po to dar kartą trenkė ranka, nors pats nukentėjusysis jokių fizinio pobūdžio veiksmų neatliko ir grėsmės nekėlė, neabejotinai įrodo, kad A. Š. suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad smūgių kastuvu ir ranka sudavimas gali sukelti fizinį skausmą ir tokių padarinių norėjo. Taigi teismo išvada, kad A. Š. nusikaltimą padarė veikdama tiesiogine tyčia, taip pat pagrįsta.

20. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 7 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5, 6 dalių pažeidimo. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, reiškiantis, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Rungimosi principo pažeidimą apeliantas motyvuoja, jo manymu, BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkančiu įrodymų vertinimu, tačiau pirmiau šioje nutartyje aptarti duomenys skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo paneigia. Teismas ištyrė ir įvertino visus bylos duomenis ir nuosprendyje nurodė motyvuotas išvadas dėl jų vertinimo, be kita ko, argumentuotai pasisakydamas, kokiais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis remdamasis netiki A. Š. iškelta įvykio versija. Teisėjų kolegija aplinkybių, teikiančių pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė, o deklaratyvūs, objektyviais faktiniais duomenimis nepagrįsti skundo teiginiai dėl neteisingo įrodymų vertinimo, nuomonė kaip turėtų būti vertinami bylos duomenys, BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo savaime neįrodo. Patikrinus bylą nenustatyta, kad teismas kaltinimo ir gynybos šalims būtų sudaręs skirtingas sąlygas pasinaudoti procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teisėmis, susijusiomis su duomenų teikimu, dalyvavimu juos tiriant, nuomonės dėl duomenų pareiškimu ir kt. Taigi konstatuoti, kad nagrinėjant A. Š. bylą buvo nesilaikyta rungimosi principo reikalavimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

21. Nėra pagrindo pritarti ir argumentams dėl BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatų pažeidimo. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 44 straipsnio 6 dalyje atkartotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kaip matyti iš skundo motyvų, šių normų pažeidimas taip pat yra siejamas išimtinai tik su byloje atliktu įrodymų vertinimu bei apelianto manymu, kad bylos įrodymai buvo įvertinti neteisingai, tačiau kaip jau minėta, konstatuoti įrodymų vertinimo pažeidimus šioje byloje nėra pagrindo. Dėl teismo šališkumo atskirai pažymėtina, kad aplinkybės, kurioms esant teismas gali būti laikomas šališku, yra nurodytos BPK 58 straipsnyje, tačiau nei vienos iš jų apeliantas skunde nenurodė. Vien tai, kad teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nėra ir negali būti pagrindas teismą pripažinti buvus šališku, o apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, teikiančių pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą subjektyviuoju ir (ar) objektyviuoju aspektu, nenustatė.

22. Apibendrinant aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad A. Š. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė sprendimą pripažinti A. Š. kalta dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas A. Š., jos veikoje nustačius visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką A. Š. nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą. Apeliaciniame skunde argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo atskirai nėra nurodyti, skundas nėra paduotas A. Š. padėtį bloginančiais pagrindais, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi BK 37 straipsnio taikymo klaidos, plačiau dėl veikos pripažinimo mažareikšme ir A. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nepasisako.

23. Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Konstatavus šią išvadą, nuosprendį panaikinti ir A. Š. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisinti, nėra pagrindo.

24. Nukentėjusysis A. V. pateikė teismui prašymą priteisti iš A. Š. išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Iš prašymo matyti, kad už advokato susipažinimą su apeliaciniu skundu, konsultacijas, pasiruošimą bylai bei atstovavimą byloje nukentėjusysis advokatui L. M. sumokėjo 300 Eur (2 t., b. l. 25, 26).

25. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turėti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų visapusiškai ginami ir užtikrinami. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, tai yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

26. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. skundą, kuris atmetamas. Advokatas L. M. dalyvavo viename teismo posėdyje, pasisakė baigiamosiose kalbose. Kaip matyti iš bylos duomenų, jis dalyvavo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taigi šios bylos aplinkybės, jam neabejotinai buvo žinomos. Bylos apimtis nėra itin didelė (iki apeliacinio skundo bylos medžiagą sudaro 3 tomai). Nors A. Š. apeliaciniu skundu prašė ją išteisinti, tokia jos pozicija buvo ir ankstesnėse proceso stadijose (ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltės A. Š. nepripažino), taigi nebuvo netikėta. Apeliaciniame skunde sudėtingi teisės aiškinimo ar taikymo klausimai nebuvo keliami, iš esmės naujos faktinės aplinkybės ar įrodymai nenurodyti, ginčijamas tik tų pačių įrodymų, kuriuos tiriant pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovas advokatas L. M., vertinimas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis A. V. turi teisę į patirtų išlaidų dėl advokato teisinės pagalbos atlyginimą, tačiau šių išlaidų suma, įvertinus apeliacinio proceso trukmę, bylos apimtį bei sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, mažintina. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinga ir proporcinga išlaidų advokato paslaugoms atlyginti suma pripažintina 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato E. J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. priteisti nukentėjusiajam A. V. 150 Eur išlaidų, susijusių su advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugų apmokėjimu.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.