- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-808-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11885-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- T. B.
- Trečiasis asmuo
- J. R., V. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – J. R., V. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas, galutinai suformulavęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo 22 156,00 Eur skolos, 1 480,02 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, 4431,20 Eur kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 5 d. atsakovas paprašė paskolinti pinigų verslui, t. y. technikos pirkimui iš JAV. Ieškovas paskolino atsakovui 112 000,00 Lt sumą: 2012 m. rugpjūčio 16 d. ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą 10 000,00 Lt, 2012 m. rugsėjo 14 d. pervedė į atsakovo sąskaitą 73 000,00 Lt, 2012 m. spalio 9 d. pervedė 14 000,00 Lt, 2012 m. rugpjūčio 27 d. ieškovo prašymu V. J. į atsakovo sąskaitą pervedė 15 000,00 Lt sumą. Šią skolą V. J. ieškovas grąžino ir perėmė jos reikalavimą atsakovui. Pažymi, kad tarp ieškovo ir atsakovo rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo, pavedimų mokėjimo paskirtyje įrašyti „sąskaitos papildymas“ prašė atsakovas. Atsakovas grąžino dalį skolos: 2012 m. gruodžio 13 d. pavedimu pervedė ieškovui 15 000,00 Lt, 2014 m. rugpjūčio 7 d. pavedimu pervedė 10 000,00 Lt, 2014 m. rugpjūčio 8 d. pavedimu pervedė 3 500,00 Lt. 2015 m. birželio 8 d. pavedimu atsakovas grąžino ieškovui 2 027,31 Eur. Atsakovas ieškovui liko skolingas 22 156,00 Eur. Nuo 2015 m. birželio 8 d. atsakovas nutraukė skolos grąžinimą, pradėjo vengti bendrauti. Ieškovo advokatas 2016 m. sausio 15 d. kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovas 2016 m. vasario 22 d. nurodė, jog skolos negrąžins, kadangi pinigai gauti už tarpininkavimo paslaugas. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovas skolą turėjo grąžinti 2016 m. vasario 14 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo T. B. atsakovo R. S. naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš ieškovo nurodytos sumos nesiskolino, jokių paskolos sutarčių sudaręs nebuvo. Įrodymų, jog ieškovas būtų skolinęs atsakovui pinigus nėra. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kuriuose atsispindėtų būdingos paskolos sutarčiai ar paskolos rašteliui formuluotės, nėra kalbama apie atsakovo įsipareigojimą grąžinti pinigų sumą ieškovui. Vien mokėjimo nurodymai, patvirtinantys kad iš ieškovo buvo gauta tam tikra pinigų suma patys savaime nelemia, jog pinigų perdavimo pagrindas buvo paskolos sutartis. Ieškovo pervestos pinigų sumos atsakovui buvo investicija į jungtinę veiklą, ieškovą ir atsakovą iš esmės siejo jungtinės veiklos santykiai.
4. Paaiškino, kad atsakovo pažįstamas J. R., gyvenantis JAV, pasiūlė atsakovui įsigyti automobilius iš JAV, apie tai atsakovas informavo savo sūnėną, t. y. ieškovą, kurį šis pasiūlymas sudomino. Atsakovas „Skype“ programos konferenciniu ryšiu sujungė ieškovą ir J. R.. Ieškovas teiravosi dėl automobilių, sutiko su J. R. pasiūlymais atsiųsti ieškovui iš JAV automobilius per Vokietiją. Ieškovo iniciatyva atsakovas su ieškovu sutarė automobilius iš J. R. pirkti ne sau, o pardavimui. Atsakovas iš ieškovo gautus pinigus pervedė J. R., kadangi ketino pirkti automobilius iš JAV. Ieškovui ir atsakovui buvo išsiųsti kroviniai, juos muitinėje turėjo įforminti J. R. pažįstamas R. L.. 2013 metais ieškovas, jo brolis M. B., R. L. ir atsakovas susitiko Vilniuje, pokalbio metu paaiškėjo, jog J. R. per R. L. atsiuntė ieškovui ir atsakovui du automobilius, kuriuos R. L. savo nuožiūra pardavė ir disponavo gautais pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui T. B. iš atsakovo R. S. 22 156,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 22 156,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1 279,55 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovo T. B. 5,19 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; priteisė atsakovui R. S. iš ieškovo T. B. 145,31 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš atsakovo R. S. 19,47 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad tarp šalių rašytinės formos paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Nesant rašytinės paskolos sutarties, vien ieškovo į bylą pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais į atsakovo sąskaitą buvo pervesta iš viso 112 000,00 Lt suma, savaime nesudaro pagrindo laikyti minėtos sumos perdavimą atsakovui – paskolos sutartimi. Paskolos sutarčiai sudaryti būtinas ne tik pinigų perdavimas, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimas juos grąžinti. Mokėjimo pavedimuose nurodyta pervestų lėšų paskirtis (sąskaitos papildymas) yra konkreti ir nesietina su paskola. Byloje nėra jokių duomenų rodančių, jog šalys susitarė dėl pinigų grąžinimo tvarkos ir terminų. Mokėjimo pavedimai patvirtina pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau LR Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 6.871 straipsnio prasme nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, jog ieškovo pervestos lėšos atsakovui buvo paskola.
7. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas ir atsakovas kalbėjo apie automobilių pirkimo verslą JAV, tačiau, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog ieškovas ir atsakovas būtų susitarę dėl ieškovo pervedamų pinigų panaudojimo, t. y. jog ieškovo pervesti pinigai yra skirti pirkti techniką iš JAV. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų gavęs ieškovo sutikimą pervestas lėšas perduoti J. R. ar atsakovas būtų aiškiai informavęs ieškovą, jog ieškovo pinigai pervedami J. R.. Teismas atmetė atsakovo motyvus, jog ieškovas pervedė atsakovui pinigus tikslu vystyti bendrą verslą, kaip neįrodytus, sprendė, jog atsakovas ieškovo pervestas lėšas įgijo be teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas savo rizika pervedinėjo pinigus J. R., todėl ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo nepagrįstą praturtėjimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8.1. Nurodo, jog atsakovui R. S. pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo tuo faktiniu pagrindu, kad atsakovo prašymu per keletą kartų į atsakovo sąskaitą pravedė 112.000 Lt (tame tarpe tretysis asmuo V. J. jo prašymu atsakovui pravedė 15.000 Lt). Tą aplinkybę, kad atsakovas prašė paskolinti pinigų patvirtino pokalbyje dalyvavę liudytojai M. B. ir R. K.. Liudytojas A. A., išvyko iš atsakovo sodybos iš karto po to, kai mes ten nuvykome ir pokalbyje dėl pinigų skolinimo nedalyvavo. CPK 177 str. 2 dalis, be kita ko, nustato, kad faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais. Liudytojų M. B. ir R. K. parodymai liko nepaneigti. Atsakovo versija apie jungtinę veiklą nepatvirtino jokie įrodymai. Nurodo, jog nėra jokio susirašinėjimo SKYPE ryšiu, bendravimo ar pokalbių su trečiuoju asmeniu J. R.. Šio žmogaus pavardę pirmą kartą sužinojo iš atsakovo prieš trečiajam asmeniui atvykstant į Lietuvą.
8.2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, skirtingai nuo jungtinės veiklos ( partnerystės) sutarties (CK 6.969 str. 4 d.), nenumato, kad rašytinės formos nesilaikymas paskolos sutartį daro negaliojančia. Atsakovas nepaneigė tos aplinkybės, kad ieškovo pinigai buvo jam paskolinti. Atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl J. R. pravedė ne visus ieškovo paskolintus pinigus ir kur panaudojo jų likuti. Atsakovas taip pat nepagrindė kodėl, pagal jo versiją vykdant jungtinę veiklą ieškovo pravestų pinigų dalį grąžino. Priešingai, atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad V. J. į jo sąskaitą pravestus pinigus jis gavo be teisinio pagrindo.
8.3. Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas, dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinys yra neteisėtas ir nepagristas. Tiek mokėjimo funkciją, tiek kompensavimo funkciją atliekančios palūkanos ieškinyje yra paskaičiuotos nuo konkrečios negrąžintos pinigų sumos 22156 Eur už keturių metų laikotarpį. Bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl neapgristo J. R. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo iniciatyva, todėl laikotarpis už kurį buvo skaičiuojamos palūkanos (nuo kurios iki kurios datos), nebuvo tikslinamas ir didinamas. Negražinta paskolintų pinigų suma 22156 Eur, nuo kurios paskaičiuotos palūkanos, per ketverių metų laikotarpį nesumažėjo.
Žemesnės instancijos teismas
8.4. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas iš dalies ieškinį, nustatė įstatyminį ieškinio pagrindą neteisėto praturtėjimo teisinį institutą. Kadangi šioje dalyje ieškinys buvo patenkintas, ieškovas neturi pagrindo ginčyti šioje dalyje teismo sprendimą, nes tai nesukels teisinių pasekmių. Tačiau Civilinio kodekso 6.240 str. 1 dalis nustato, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Kadangi atsakovas paskolintus pinigus įgijo be teisinio pagrindo, teismas pakeitęs įstatyminį pagrindą turėjo taikyti CK 6.240 str. 1 dalies normą. Pateikiant ieškinį už reikalavimą priteisti palūkanas buvo sumokėtas žyminis mokestis, todėl pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą nepagristai atmetė.
Šalies argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, iš ieškovo T. B. atsakovo R. S. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
9.1. Atsakovas nurodo, jog dėl J. R. įsipareigojimų nevykdymų nukentėjo tiek atsakovas, tiek ir ieškovas, tačiau ieškovo ketinimai nenusisekusį verslą, praėjus ilgam laiko tarpsniui, transformuoti į paskolą – neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Rašytiniai byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tiek savo, tiek ir iš ieškovo gautus pinigus pervedė J. R.. Ieškovas be mokėjimo pavedimo „sąskaitos papildymas“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo paskoliniai santykiai. Liudytojų parodymai, kurie inter alia ir nėra informatyvus, tinkamais įrodymais nelaikytini.
9.2. Skunde teigiama, kad bendrus ieškovo ir atsakovo verslo santykius patvirtina šalių susirašinėjimas „Skype“ ryšiu. 2012 m. rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais rašyti laiškai, ypač kelios dienos prieš ir po 2012 m. rugsėjo 14 d., patvirtina, kad tarp ginčo šalių vyko bendravimas išimtinai apie verslą – technikos pirkimą iš JAV, nebuvo kalbama apie paskolinius santykius.
9.3. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis kasacine byla su visiškai skirtingu ratio decidendi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad LR Civilinio kodekso (toliau –CK) 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012;2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Tačiau byloje yra nustatyta, kad atsakovas svetimo nuostolio sąskaita nepraturtėjo, o teismo vertinimas, kad atsakovas savo rizika pervedinėjo pinigus J. R., todėl ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo nepagrįstą praturtėjimą, prieštarauja sąžiningumo principui - tiek ieškovui, tiek atsakovui verslas su technikos pirkimu nepavyko vienodai, o atsakomybė perkeliama vienam atsakovui.
9.4. Teismo sprendimas pripažinti atsakovą nepagrįstai praturtėjusiu nėra logiškas: atsakovas iš ieškovo gavo 112 000 Lt, grąžino ieškovui 28 500 Lt, J. R. pervedė 133 460 Lt. Taigi, atsakovas ne tik kad nepraturtėjo, bet ir patyrė didelius nuostolius.
9.5. CK 6.192 straipsnis numato, kad kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija. Byloje yra susirašinėjimas tarp atsakovo ir ieškovo „Skype“ ryšiu, iš kurio matyti, kad šalys tarėsi dėl technikos pirkimo iš JAV. Teismas neanalizavo šalių susirašinėjimo „Skype“ ryšiu, iš kurio matyti, kad toks susitarimas iš tiesų buvo.
9.6. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti šalių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu nes teismo sprendimas yra siurprizinis, nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos.
9.7. Prašo išreikalauti iš SEB banko išrašus su informacija apie J. R. asmeninę sąskaitą, kokios sumos buvo R. S. įneštos 2012-2014 grynais pinigais per bankomatą ir kokios sumos grynųjų, kokiu būdu ir kur buvo išimamos iš šios sąskaitos. Taip pat atsakovas pateikia naujus įrodymus prie skundo.
10. Ieškovas T. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo R. S. ieškovo T. B. naudai bylinėjimosi išlaidas.
10.1.Nurodo, kad atsakovo pateiktame susirašinėjime nėra jokios užuominos apie jungtinę veiklą, bendrą verslą. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad atsakovas visur kalba tik savo vardu; 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakovas kvietė ieškovą dalyvauti bendrame versle, bet nepateikė įrodymų, kad ieškovas sutiko; tik 2013 m. sausio 22 d. ieškovas sužinojo J. R. vardą ir pavardę.
10.2. Nors atsakovas nurodė, kad vykdė tarpininkavimo paslaugą, tačiau jokių įrodymų, be pinigų pervedimo J. R. ir savarankiško susirašinėjimo su juo, patvirtinančių atstovavimo ir tarpininkavimo teisinius santykius į bylos medžiagą nepateikė.
10.3. Iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad atsakovas siūlė ieškovui pirkti iš JAV gabenamą techniką. Tačiau nėra duomenų nei kokią techniką buvo planuojama pirkti, nei už kokią kainą, todėl negalima vertinti susirašinėjimo kaip pirkimo – pardavimo sandorius ar tarpininkavimą dėl jų.
10.4. Prašo netenkinti atsakovo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir naujų įrodymų prijungimo
12. Atsakovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti šalių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu nes teismo sprendimas yra siurprizinis, nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos.
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
14. Nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniuose skunduose, ir atsiliepime į jį, kurie bus įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo apklausti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Tokiu būdu apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei pripažinti šalių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
15. Atsakovas prie apeliacinio skundo pateikia naujus įrodymus ir prašo išreikalauti papildomai naujus įrodymus. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo prašymas prijungti ir išreikalauti įrodymus negali būti tenkinamas kaip neatitinkantis CPK 314 str. reikalavimų. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo.
Dėl šalių santykių kvalifikavimo, civilinių teisių gynimo būdo
16. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą šalių santykiams, nes byloje niekas tokio ieškinio reikalavimo neteikė. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškinį reiškė tuo faktiniu pagrindu, jog atsakovo prašymu pervedė atsakovui pinigų ir tokiu būdu suteikė paskolą. Todėl pagrįstas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog teismo sprendimas yra siurprizinis šalims, nes nei viena iš šalių nesirėmė aplinkybėmis dėl nepagrįsto praturtėjimo. Ieškovas ieškinį grindė paskoliniais šalių santykiais, o atsakovas atsikirto, jog šalis siejo jungtinės veiklos santykiai.
17. Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį gynimo būdą pasirinkti (CPK 13 straipsnis). Kiekviename ieškinyje būtina nurodyti konkretų civilinį ginčą individualizuojančius elementus. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti, be kita ko, aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinį ieškinio pagrindą; įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 356 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-916/2019).
18. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Tačiau proceso teisės normos nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).
20. Nors kaip aukščiau nurodyta, ieškovas neprivalo nurodyti įstatymų, kuriais grindžia savo reikalavimus, tačiau ieškinyje jis turi nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą, t.y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo materialinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė faktinį pagrindą, jog atsakovo prašymu pervedė atsakovui pinigų ir tokiu būdu suteikė paskolą. Todėl būtent ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės apibrėžė bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Kolegija nurodo, jog net ir apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog jo reikalavimo faktinį pagrindą sudaro paskoliniai šalių santykiai, tačiau jis neginčija teismo sprendimo dalyje dėl piniginių sumų priteisimo, nes tai jam nesukels teisinių pasekmių. Tokiu būdu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakydamas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su nepagrįsto praturtėjimo instituto normų taikymu ir tuo pagrindu priteisdamas pinigines sumas ieškovui, priėmė šalims siurprizinį sprendimą.
21. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė, jog teismas turi pareigą kvalifikuoti šalių teisinius santykius, tačiau taip pat teismas turi sudaryti sąlygas pasisakyti šalims dėl naujų byloje nagrinėtinų faktinių aplinkybių.
22. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog ieškovo pervestos lėšos atsakovui buvo paskola. Taip pat teismas pasisakė, jog byloje nėra nustatyta, jog šalys vykdė bendrą ūkinę veiklą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atmetė tiek ieškovo nurodytus argumentus dėl paskolinių santykių tarp šalių buvimo, tiek atsakovo atsikirtimus, kurie buvo grindžiami jungtinės veiklos aplinkybėmis. Ginčijamą sprendimą teismas priėmė taikydamas nepagrįsto praturtėjimo institutą, t.y. vertino ir nustatinėjo faktines aplinkybes, susijusias su minėto instituto taikymu, t. y. aplinkybes, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; ar yra atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); ar yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ar atsakovo praturtėjimui nėra teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); ar nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį; ar šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; ar ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo.
23. Kolegija nurodo, jog nepagrįsto praturtėjimo aplinkybių nenurodė nei ieškovas savo ieškinyje, nei atsakovas savo atsikirtimuose į ieškinį. Tokiu būdu šalims nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentų bei papildomų įrodymų tokioms aplinkybėms patvirtinti ar paneigti. Pažymėtina, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal proceso teisės normas teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje yra pagrindas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, turėjo šalims suteikti galimybę ir pasiūlyti byloje pateikti papildomus įrodymus.
24. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovas aiškiai suformulavo savo ieškinio reikalavimą priteisti paskolintą pinigų sumą, atsakovas nurodė, jog tai buvo įnašas į jungtinę veiklą, tačiau šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino aplinkybes, susijusias su nepagrįstu praturtėjimu, tokiu būdu nesuteikdamas šalims galimybės pateikti savo paaiškinimų, papildomų įrodymų, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, reikalavimą iš dalies tenkino nesuteikęs papildomai šalims pateikti įrodymų, paaiškinimų byloje dėl nepagrįsto praturėjimo. Tai suponuoja, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl teismo padaryto procesinio teisės normų pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylos, nes turi būti suteikta šalims galimybė pateikti savo argumentus bei papildomus įrodymus dėl naujų faktinių aplinkybių, o tai reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės iš naujo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir perduoti bylą
iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.